Archive

September 2018

Browsing

 

Gimiau 1980 metais ir galiu lengvai palyginti kaip Labanoro giria atrodė tada, prieš 20-30 metų. Labai mėgau keliauti po ją, kaip ir dabar. Tai buvo fiziškai dviračiu neaprėpiamas senų miškų pasaulis, kuriame buvo tiek gamtos, kad šiurpuliukai kūnu nueidavo. Žinojau, kad kažkur kerta, nes juk ir mano tėvukas eiguliu dirbo, bet tų kirtimų niekur nesutikdavau. Nedideli plyno kirtimo ploteliai pasimesdavo toje girioje, kaip adata šieno kupetoj. O daugiausiai kirsdavo neplynai ir visi kaimo žmonės turėjo darbo, nes darbas buvo daugiausiai rankinis, miške dirbdavo su arkliais, kurių vien tik mano (Januliškio) girininkijoje buvo keturi. Atvažiuoja tokie vežimu, pasikrauna medieną, o išvežus nė žymės nelikdavo, kad čia kažkas važinėjo.

Žmonės prisimena tų laikų Miškų ūkio ministrą Algirdą Matulionį, kuris taip mylėjo Labanoro girią, kad Lakajos girininkijoje turėjo savo kambariuką ir savaitgaliais, pasiėmęs kirvuką, eigulio lydymas, pats parodydavo kurią pušį leidžia kirsti, o kurios ne. Ir neduokdie, rasdavo kirtime nubrozdintus stovėti paliktų medžių kamienus, aplaužytas jų šakas. Gero atlyginimo tokiu atveju jau nelauk.

Negyvenau saugomoje teritorijoje tada, bet mišką saugojo elementari pagarba medžiui. Ir dar tokius minėto ministro žodžius prisimena vietiniai: „Baisu ir pagalvoti, kas bus su mišku, kai jame pradės dirbti traktoriai“. Traktoriai, žinoma, atsirado, bet iš pradžių nedideli, vadinami „belarusai“. Mano tėvas su vienu tokiu traukdavo girininko atrinktus medžius iš miško. Bet tik žiemą, kad kuo mažiau miško paklotę pažeistų, kad jokių provėžų nepaliktų. Dar vėliau, apie 1999 metus, kuomet miškų urėdijų statusas pasikeitė iš biudžetinių įstaigų į pelno siekiančias valstybės įmones, atsirado godulys. Miškų valdžia prisiminė, kad yra daug „perbrendusio“ miško ir puolė jį kirsti pirmiausia. Gulė Napaleono karo žygius menančios milžiniškos pušys, kurių kadaise čia buvo ištįsi miško kvartalai. Godulys buvo tiek aptemdęs protą, kad kai steigė Kiauneliškio rezervatą paskutinei girios sengirei išsaugoti, Švenčionėlių urėdija masiniais plynais kirtimais iškirto didelę jo dalį, kol nespėjo įsigalioti rezervato paskelbimas „Valstybės žiniose“. Be to, ne kas kitas, o būtent ši urėdija, naudodamasi savo ryšiais valdžioje, net du kartus „vetavo“ Labanoro girios prijungimą prie Aukštaitijos nacionalinio parko.

Pirmą kartą tai darė dėl to, kad nacionaliniai parkai patys valdė savo miškus ir urėdija nenorėjo prarasti tokio didelio kąsnio. Vėliau nacionalinių parkų miškai vistiek perėjo urėdijų žinion, tad antras blokavimas įvyko dėl griežtesnės miškų apsaugos nac.parkuose. Urėdija negalėjo įsivaizduoti, kad negalės miškų kirsti plynai. Maždaug tuo laiku, apie 2000 metus, ir prasidėjo mano konfliktai su miškininkais, nors pats tuo metu buvau LŽŪU Miškų fakulteto studentas. Plynių girioje tik daugėjo, mažus traktorius pakeitė galinga skandinaviška technika, kuri pritaikyta tik plyniems kirtimams. Jei anksčiau mažas traktoriukas lengvai pravažiuodavo tarp medžių, tai dabartinei technikai reikia miške iškirsti judėjimo kelius (valksnas).

Yra paskaičiuota, kad nuo tada Lietuvoje yra iškirsta 100 000 ha miško vien tik didžiajai technikai skirtiems keliams, t.y. toms valksnoms, padaryti. Galop technika visiškai pakeitė žmones ir dabar miške dirba tik medkirtė su jos operatoriumi ir „valmetai“ su priekabomis, skirtomis išvežti rąstus ir pakrauti juos į sunkvežimius.

Sunku jau ir suskaičiuoti, kiek buvo prirašyta mano straipsnių prieš tuos plynus kirtimus per pastaruosius 18 metų, kiek visokių TV laidų būta. Labiausiai man tada padėjo laida „Paskutinė instancija“ ir jos vedėja Rūta Grinevičiūtė (dabar Janutienė). Po mūsų sukelto skandalo Generalinė miškų urėdija šiek tiek atsitraukė ir sumažino plynų kirtimų plotą 10 proc. Bet po kelių metų vėl padidino. Nors saugoti Labanoro girią sekėsi sunkiai, bet mano gyvenimas ėjo į priekį, baigiau ne tik Miškų fakultetą (kur mokiausi geriausiai iš viso kurso), bet ir biologiją, įstojau į geologijos doktorantūrą, bet disertacijos taip ir neparašiau, nes tuo metu svarbiau atrodė gelbėti pasaulį. Panašiai jaučiuosi ir dabar. Iš tikrųjų, man dabar niekas nebesvarbu: darbas, partijos, asmeninis gyvenimas ar net kokie nors pavojai. Svarbiausia bent dalį sengirių išsaugoti. Tada manysiu, kad gyvenimas nebuvo beprasmis. Rašydamas šį tekstą dar prisiminiau, kaip vieną vėlų 2013 metų vakarą Seimo narės Rimos Baškienės kabinete (tuo metu buvau jos padėjėjas) man gimė ko gero geriausias straipsnis apie miškus ir gamtą, kokį esu parašęs per savo gyvenimą – „Savižudė Lietuva“  Tą vakarą turėjau daug darbo su įstatymų projektais, bet mintys sukosi tik apie miškus. Išsiliejo labai greitai, per pusvalandį. Dabar skaitau ir netikiu: praėjo jau 5 metai, o atrodo, kad viskas 100 proc. tinka ir šiai dienai. Ir matyt, dar labai ilgai jis bus aktualus. Kitaip kovoti nemoku, tik plunksna, bet matydamas, kad rašyk nerašęs, o niekas nesikeičia, pernai pasitraukiau iš aktyvios gamtosaugos apskritai.

Kas atsitiko su visuomene šiemet, aš ir dabar nežinau. Galvojau, kad tokių žmonių, kaip jūs, mano mielieji, jau nebūna, jie išnyko. Kai praėjusiais metais Lenkijoje kirto Bielovežo girią – kiekvienas lenkas sukilo, nes kiekvienas lenkas Bielovežo girią laikė ir savo giria. Tuo metu aš svajojau: „O kad Lietuvoje kada nors būtų taip pat… O kad kiekvienas lietuvis Labanoro girią laikytų ir savo giria, kad sukiltų prieš jos niokojimą“. Išsipildė… Šio mėnesio pradžioje, kai pasidalinau per visą feisbuką nuvilnijusiais vaizdais su miškovežių „kamščiais“, pradėjo plynai kirsti mišką prie pat mano namų. Mano kaimynai tada sakė: „Išvažiuojam iš namų, kad viso to negirdėt ir nematyt“. Man irgi buvo neapsakomai liūdna, juk tai buvo pirmasis mano išgelbėtas miškas. Prieš 18 metų, kai jį norėjo kirsti, parašiau pirmą miškus ginantį straipsnį į vietinį laikraštį ir urėdija kirtimus sustabdė. Mišką išgelbėjo šalimais buvęs plėšraus paukščio suopio lizdas. Šiandien suopių lizdai jau nebesaugomi ir miško kirtimo mašina be jokio perspėjimo įsiveržė į tą plotą ir per dvi paras sunaikino. Jaučiausi netekęs kažko labai brangaus ir savo, nes rodės, kad tame miške kiekvienas medis tave pažinojo… Kai prieš trejus metus nuo vėžio mirė mano mama, guodžiau save: „Jei priimsi gamtą kaip savo motiną, tai niekada nesijausi našlaičiu, net jei ir tikroji tavo motina mirusi“. Dabar miršta ir motina gamta, lygiai taip pat IV stadijos vėžio apimta. Ateinu prie seniausio girios medžio, prisiglaudžiu ir galvoju: „Matai, kaip man sunku, padėk tave išsaugoti“. Taip pagalvojau ir nuėjau, žinodamas, kad Labanoro girią gali išgelbėti tiktai stebuklas. Nežinau, ar tos mano mintys nors trupučiu padėjo, bet jūs, mielieji, visi, kurie man taip gausiai rašote palaikymo laiškus, iš tikrųjų esate tas stebuklas.

Ir pabaigai. Slapta tikiu, kad po šimto metų, kai bus iškilusi eilinė grėsmė Lietuvos miškams, ateities miško gynėjai paskaitys, ką mes rašėme 2018 metais ir galės savo valdžiai sakyti, kad mes, XXI amžiaus pradžios žmonės, miškus jiems išsaugojome tikrai ne tam, kad būtų iškirsti.

Skaitykite daugiau: http://www.gyvasmiskas.lt/andrejus-gaidamavicius-kas-atsitiko-su-visuomene-siemet-as-ir-dabar-nezinau-galvojau-tokie-zmones-jau-isnyko/

P.S. Jon as Kovalskis komentaras: ” Įkėliau šį Andrejaus Gaidamavičiaus širdies skausmu pulsuojantį straipsnį apie Lietuvos miškų masinius plynus kirtimus ne todėl, kad pasireklamuoti populiarios šiuo metu temos fone. O todėl, kad taip pat bandau jau 30 metų suprasti, kas atsitiko su žmonėmis ir kokie žmonės šiandien priima sprendimus naikinti Lietuvą, Lietuvos gamtą, lietuvių tautą. Aš taip pat prisimenu tarybinių laikų miško kirtimų praktiką. Būtent tarybiniais metais per karą nuniokoti (ir išvežti kaip šiais laikais į “šviesiąją” Europą) Lietuvos miškai buvo atsodinti ir pagal plotus pasiekė ikikarinį lygį. Dar moksleiviu būnant su amžinąatilsį tėveliu ir gimtojo kaimo statybininkų brigada teko vykti kirsti medienos tarybinio ūkio statybų reikmėms. Viskas vyko, kaip rašo A. Gaidamavičius. Kirsti buvo galima tik  tuos medžius, kuriuos pažymėdavo (kleimuodavo, kaip mes vadinome) eigulys, jokių plynų kirtimų, jokios saviveiklos ir savivalės. Ištempti iš miško nukirstą medieną iki miškovežių kelio reikėjo arkliais arba traktoriumi, nedarant žalos nei miško paklotei, nei kitiems medžiams. Kirtimai buvo vykdomi žiemą. Už miško kirtimo taisyklių nesilaikymą darbų organizatorių ir darbų vykdytojų laukė nemalonumų visas vagonas, todėl kirtimai buvo vykdomi labai griežtai pagal nustatytas taisykles. Ir žmonės buvo atsakingi, jautė betarpišką ryšį su gamta, o liberaliems išsigimėliams, dėl pelno pasiruošusiems savo motiną parduoti, tais laikais nebuvo jokios tolerancijos – tokie šiais laikais  nusipenėję “viarslinykai” totaliai buvo viešai niekinami ir smerkiami. Todėl tarybiniais laikais jie savo besaikį godumą labai vengdavo vadinti  “talentu, darbštumu, protu, verslumu”. Visuomenės požiūris ir valdžios atsakinga politika tokių “viarslinykų” godumą labai efektyviai tramdė etinio, administracinio ir baudžiamojo poveikio priemonėmis. Kas atsitiko su visuomene? Tai atsitiko ne šiandien, tai atsitiko 1990 metais, kai landsbergistai pardavė Lietuvą Vakarų kolonizatoriams, JAV-NATO okupantams.  Kapitalizmas yra nusikalstama politinė sistema, kurios kertinis akmuo yra godumas, besaikis pelno troškimas. Kai politinės sistemos pagrindas yra pelnas, visos kitos vertybės tokioje politinėje sistemoje netenka savo prasmės ir vertės, yra devalvuojamos, tampa dešimtos eilės mažareikšmiu dalyku, lengvai pašalinama kliūtimi pinigų valdomame pasaulyje. Kapitalizmo nusikalstama politinė sistema – tai monopolijų, korporacijų savivalė, tai totalinė korupcija, tradicinių etinių pamatinių vertybių naikinimas. Kapitalizmas skatina pačius žemiausius žmogiškuosius instinktus, tik kapitalizme ima klęstėti labiausiai išsigimę, labiausiai puolę menkystos ir niekšai. Tikėjimas liberaliomis, laisvosios rinkos ekonomikos,  kapitalistinės visuomenės vertybėmis – tai niekuo nepagrįstas naivus tikėjimas, kad žmogus, skatinamas veikti savo paties žemiausių vartotojiškų instinktų, veikiantis išimtinai nusikalstamais, neteisėtais būdais vardan savo ir tik savo savanaudiškų interesų, gali būti kažkuo naudingas visuomenei. Kapitalizmas – tai parazitavimas visuomenės sąskaita, nebaudžiamas visuomenės turto ekspropijavimas ir visuomeniniu darbu sukurtos pridėtinės vertės nusavinimas.  Todėl tik totalinės politinės sistemos , kokia dabar yra landsbergistų sukurta Lietuvoje,  korupcijos dėka yra priimami įstatymai, kurie leidžia parazituoti mažam būreliui taip vadinamo elito. Būtent šis elitas ir priima įstatymus, atveriančius kelią tokiems grobuonims kaip Ikea, SEBbankas, Teo, Maksima, Wiljams ir pan. nebaudžiamai niokoti Lietuvą, jos miškus tame tarpe. Ir šituos kapitalizmo vampyrus į Lietuvą atvilko Sąjūdis, landsbergistai. Kol valdžia bus Vakarų kapitalo liokajų rankose, visų naųjųjų JAV kolonijų Vidurio ir Rytų Europoje laukia Afrikos likimas. Ir miškai bus kertami toliau, plynai kertami, kaip ir visur, kur koją įkelia Vakarų kolonizatoriai.  Be politinės sistemos radikalių pokyčių miškų išsaugoti nepavyks. Plyni Lietuvos miškų kirtimai manipuliacijų visuomenės sąmone tikslais gali būti pristabdyti kuriam laikui, kad sukurti iliuziją “demokratija laimi”, tačiau procesas vyks toliau, kol, kaip sakė vienas senas indėnas, “nebus sugauta paskutinė žuvis, sumedžiotas paskutinis žvėris, nukirstas paskutinis medis, žemė paversta dykyne, kad suprastume, jog pinigų negalime valgyti”. Kapitalizme, kur valdo pelnas, godumas ir korporacijos, monopolijos, miškai bus iškirsti iki paskutinio medžio. Laikas kelti politinės sistemos radikalaus reorganizavimo, valdžios grąžinimo tautai, valdžios šaltiniui, realaus grąžinimo klausimą. Tik tokiu atveju politinė sistema veiks tautą mobilizuojančiu, vienijančiu režimu, tik tokiu atveju tautos išgyvenimas taps pagrindiniu valdžios rūpesčiu. O išgyventi tauta gali tik harmonijoje su savimi, aplinka, gamta, kaimynais. 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „miÅ¡kas“ 


 

Lietuvai šiuo metu kolonizatoriai ir okupantai  iš JAV skyrė pagrindinių informacinio karo nusikaltėlių vaidmenį JAV-NATO karo nusikaltėlių agresijoje prieš Rusiją. Labiausiai išsigimę Lietuvos konservatoriai, liberalai, nacistai, nacionalistai, fašistai, kaip ir 1941 metais, informacinio karo nusikaltimus ėmėsi daryti iš peties, kaip ir jų protėviai Lietūkio garažuose 1941-06-23. Jų nusikalstamas “triūsas” vardan dolerio neliko nepastebėtas. Kaip kažkada jie uždirbo lietuvių tautai žydšaudžių “šlovę”, taip ir šiandien “patriotai” jau pelnė Lietuvai labiausiai išprotėjusios, rusofobiškiausios valstybės vardą. JAV specialiųjų tarnybų kuruojami informacinio karo nusikaltėliai susibūrė į įvairias grupes socialiniuose tinkluose, kur platina prasimanymus, feikines naujienas, begėdišką melą, klastotes, vykdo karo su Rusija propagandą, kursto tautinę nesantaiką, varžo žmonių teises, kitaminčių žodžio, nuomonės, spaudos, informacijos laisvę, neteisėtai renka duomenis apie jiems neįtinkančius asmenis, terorizuoja kitaminčių, pacifistų, kairiųjų aktyvistus, jų šeimos narius, vykdo neteisminius susidorojimus su kitaminčiais, per policiją, prokuratūrą, teismus represuoja drasius, tiesą skelbiančius žmones.

Neseniai JAV karo nusikaltėliai įsteigė Lietuvoje dar vieną (senieji informacinio karo nusikaltėlių dariniai jau nebesugeba išlaikyti lietuvių tautos Tamsos, Melo, Blogio, Dezinformacijos zonoje) informacinio karo padalinį “demaskuok.lt”, kuris, kaip ir reikėjo tikėtis užsiima tuo pačiu dezinformacijos sklaida, karo propagandos, tautinės nesantaikos kurstymu, feikinių naujienų platinimu, tuo pačiu smegenų tautai plovimu, tačiau yra dar daugiau finansuojamas, geriau organizuotas, ten surinkti po vienu stogu dauguma informacinio karo nusikaltėlių. Kaip žinia, visose panašiose smegenų plovimo ir liberalaus fašizmo struktūrose – Lietuvos radijas, spauda, televizija, socialiniai tinklai, ekspertai, politologai, teroristai socialiniuose tinkluose la jorkšyrų elfai, vakcina nuo vatnikų, vatnikas.lt, rusiškų prekių boikotas ir pan. – dirba tie patys informacinio karo nusikaltėliai. Tačiau pavadinimų įvairovė ir gausybė turėtų tūlam lietuviui, gyvenančiam konservatorių liberalų dėka už arba ant skurdo ribos ir neturinčiam laiko gilintis į informacinio karo technologijų subtilybes, sudaryti masinio pasipriešinimo Kremliaus propagandai, visuotinės rezistencijos Rusijos agresijai socialinio reiškinio įspūdį. Žinoma, tai melaginga, informacinio karo nusikaltėlių dirbtinai sukurta iliuzija – pora tūkstančių, nors ir gerai organizuotų, gerai apmokamų iš Soroso fondų, informacinio karo nusikaltėlių nėra visa Lietuva, tai yra tik mikroskopinė labai degradavusi mažuma. Triukšmo kelia daug, tačiau jų dienos jau suskaičiuotos.

Šie veikėjai klaidindami visuomenę savo veikloje naudojasi Džordžo Orvelo aprašyta naujakalbe, kurioje žodžių reikšmė yra diametraliai priešinga tų žodžių pradinei reikšmei – “Karas yra taika. Vergija yra laisvė. Nežinojimas yra jėga”.  “Pirma jie pavagia žodžius. Paskui jie pavagia žodžių prasmę. Galiausiai jie pavagia žmonių laisvę”.

Todėl JAV-NATO struktūrose besidarbuojančių informacinio karo nusikaltėlių naudojamus žodžius visada reikia suprasti diametraliai priešingai. Kai jie sako “tiesa” , tai reiškia “melas”, kai jie sako “laisvė” , tai reiškia vergija, kai jie sako “draugas”, reiškia “priešas” ir t.t. pagal Lietuvių kalbos antonimų žodyną. NATO projektas “demaskuok”  (kaip ir projektas “Elfai”, jorkšyro ) vystomas visose JAV kolonijose, kurios randasi Rusijos pasienyje – Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje (ten vietiniai nacistai-fašistai apskritai nutrūko nuo grandinių), Gruzijoje ir kitur.  Šio dar vieno globalinio Vakarų informacinio karo nusikaltimo prieš Rusiją tikslas, kaip ir ankstesnių panašių JAV nusikaltimų, yra paruošti masę besmegenių rusofobų, pigios patrankų mėsos pulkus JA V-NATO agresijai prieš Rusiją. Tokią pigią nacionalistinę patrankų mėsą negaila paaukoti Vakarų korporacijų kare už didesnį pelną – Vakarų Ukrainos nacionalistai, fašisto Stepano Banderos pasekėjai, banderlogai, žūsta tūkstančiais kariaudami prieš savo tautiečius, tačiau net mirdami už JAV dolerio viešpatavimą kliedi, kad kovoja už laisvę. Smegenų plovimas – vienas didžiausių JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos pasiekimų, kaip besmegenių “patriotų” rankomis kolonizuoti nepriklausomas valstybes. Kai tokie “patriotai”, tai ir priešų nereikia.

Suprantama, žodis “demaskuok” informacinio karo nusikaltėlių naujakalbėje turi visiškai priešingą reikšmę ir jis reiškia – “meluok, gamink feikines naujienas, platink dezinformaciją, klastotes, plauk žmonėms smegenis, kurstyk tautinę nesantaiką, karo propagandą ir pan.” Tai reikia turėti galvoje, kai skaitysite “naujienas” iš LRT sisteminės žiniasklaiudos, kuri dabar susibūrė “demaskuok.lt” feikinių naujienų gamybos ceche. Šį projektą aktyviai parėmė Lietuvos kolonijos administracija – prezidentė, Seimo pirmininkas,  žinoma, Užsienio (JAV) reikalų tvarkytojas Linas Linkevičius, turintis patirtį dar iš tų laikų, kai dirbo Kaune propagandos skyriaus vedėju. Tai rodo, kad visos Lietuvos valdžios šakos nacionalinių, savarankiškų, suverenių tikslų neturi – visa valdžios mašina dirba JAV-NATO karo nusikaltėlių interesų tarnyboje. Ir su Lietuvos, lietuvių tautos interesais globalistų interesai neturi nieko bendro.

Paskutiniu metu panašūs informacinio karo nusikaltėliai platina dideles melo dozes istorine, tarybinės praeities tematika. Pavyzdžiui, paima nuotraukas iš TSRS, Tarybų Lietuvos praėjusio amžiaus 30-ųjų, 40-ųjų, 50-ųjų metų, karo ir pokario suirutės, sunkmečio laikų ir su jiems įprastu triumfuojančio niekšo aplombu tėškia – žiūrėkite, koks skurdas buvo “sovietų’ sąjungoje!! Kad identifikuoti tokį JAV-NATO karo nusikaltėlių melą , reikia lyginti tas pačias kategorijas identiškomis sąlygomis. Tokios ne sudėtingos loginės operacijos būdu naujakalbės žodis “demaskuok” informacinio karo nusikaltėlių žargone greitai atgauna savo tikrąją reikšmę ir skamba adekvačiai kaip “meluok, dezinformuok”.

Panašioms antitarybinėms fotoklastotėms demaskuoti (tikrąja to žodžio prasme) palyginsime panašius reiškinius iš to paties ir dar vėlesnio laikotarpio Vakarų “klęstinčių’ kapitalo valstybių, kuriose niekada nebuvo tokio niokojančio karo, kaip JAV-Britanijos-Vakarų išaugintos nacistinės Vokietijos invazijos prieš Tarybų Sąjungą 1941 m. birželio 22 d.

Ir taip Didžioji Britanija, Prancūzija 1960 metais. Tik foto dokumentai.

Didžioji Britanija, 1960 metai – čia gyvena žmonės.

20-ojo amžiaus 60-aisiais metais  britų fotografas Nikas Hedžesas (Nick Hedges) trejus metus keliavo  Anglijoje, Škotijoje, ir fotografavo šeimų, gyvenančių baisaus, katastrofiško skurdo sąlygomis buitį. Pirmą kartą šios nuotraukos buvo pristatytos pasauliui parodoje “Padaryk gyvenimą tokiu, kurį verta nugyventi” ir šios nuotraukos padarė sprogusios bombos efektą. Patikėti tuo, kad milijonai britų, vienos iš labiausiai išsivysčiusių ir galingiausių pasaulio kapitalistinių valstybių piliečių, gyveno tokiomis siaubingomis, nežmoniškomis sąlygomis tik prieš maždaug 50 metų,  yra labai sunku. Ir žiūrėti į šiuos kadrus be pasibaisėjimo yra tiesiog neįmanoma!

Dar visai neseniai tokias nuotraukas buvo oficialiai draudžiama rodyti, viešai eksponuoti, žiūrėti. Taip taip, Vakaruose cenzūra yra įprastas ir savaime ten suprantamas dalykas. Tie, kurie susidūrė su Facebook totaline cenzūra, puikiai žino apie tokius draudimus – Vakaruose nuosekliai vykdoma totalinė cenzūra, egzistuoja masė draudimų, totalinis sekimas ir šnipinėjimas, totalinis teroras, neretai įgaunantis fizinio susidorojimo su opozicijos lyderiais, opozicinių judėjimų aktyvistais, jų nužudymų formą. Darbo žmonės tokiomis sąlygomis, žemiau skurdo ribos, gyveno masiškai. Ne visi, žinoma, bet dauguma iš jų. 1960-ųjų metų pabaigoje tokiomis nežmoniškomis sąlygomis gyveno apie 3 milijonai britų, o tokiai kapitalistinio rojaus valstybei kaip Anglija šis skaičius yra begėdiškai didelis. Būtina pažymėti, žemiau pateiktose nuotraukose nėra rodomos kokių nors alkoholikų, asocialių šeimų, emigrantų, deklasuotų elementų buitis. Tai paprastų britų, darbininkų, gyvenančių dideliuose Anglijos miestuose, šeimų niūrios kasdienybės vaizdai. Dauguma jų neturėjo nei dujų, nei šildymo, net langų stiklus ne kiekvienas galėjo sau leisti įsistatyti.

Birmingemas. Bute nėra nei vonios, nei karšto vandens. Vaikai miegojo užsikloję senais paltai ir kovojo dėl vietos ant čiužinio, kad nelikti nakčiai miegoti ant lovos spyruoklių. Beje, centrinė šildymo sistema ir vonios-dušai Jungtinėje Karalystėje namuose ir butuose ėmė atsirasti tik iš 1960 – 70-ųjų metų pabaigoje. Iki to laiko gyvenamieji būstai Anglijoje buvo tiesiog nepritaikyti tokiai “prabangai”. Iki pat 1970-ųjų pradžios žmonės dažnai maudėsi tik kartą per savaitę, o kasdieninė kūno higiena apsiribojo apsitrynimu drėgna kempine. Net jei namuose ir buvo vonia, maudytis joje kasdien buvo gana brangus malonumas. Tik 1960-aisiais buvo pradėtos masinės pigaus municipalinio būsto statybos, kurių kokybė buvo žemesnė net už mums žinomų Chruščiovo namų, tačiau, palyginti su lūšnynų būstais – tai buvo didžiulis darbo klasės ir migrantų, kurių antplūdis maždaug ir prasidėjo 1960 metais, laimėjimas.

1956 metai. Vaikas miega Liverpulio lūšnynuose. 88 tūkstančiai namų Anglijoje tuo metu buvo laikomi netinkamais gyventi, tačiau juose gyveno žmonės.
1957 metai. Liverpulis, gatvės prekyba dėvėta avalyne.

Labai įdomi detalė, parodanti liberalių fašistų veidmainystę – tokios fotografijos, rodančios daugumos darbo žmonių siaubingą skurdą, buvo valdžios draudžiamos eksponuoti tuo pagrindu, kadangi tai neva pažeidžia vargšų Britanijos gyventojų gyvenimo privatumą.  Žmonės, gyvenantys su žiurkėmis, matote, labai nusimintų, jeigu valdžiai parodytų kas nors jų skurdą!

Liverpulis, 1969 metai.
1969 metai, Londonas, East-End’as.
Birmingemas, 1970-ieji.
Mančesteris, 1971 m.
1969 m. Liverpulis. Trys vienos šeimos kartos gyvena nuomuojamo vieno kambario patalpoje pusrūsyje.
Mančesteris, 1960 m.
Šefildas, 1969 m. Penkių vaikų motina gyvena name, kuriame nėra elektros, dujų, karšto vandens, jokių patogumų. Maistą vaikams ji gamina židinyje.
Birmingemas, 1969 m.
Glazgo, 1970 m. Šeima gyvena kambaryje, pro kurio lubas teka lietaus vanduo, kambaryje pilna vandens balų, pulkai žiurkių, vieną kartą. sako šeimininkai, žiurkių suskaičiavo net 16.
Birmingemas, 1969 m.
Glazgo, 1969 m.
Prancūzija, Paryžius.
Glazgo, 1971 m. Daugiabučių namų kiemo vaizdas.
Glazgo, 1970 metai. Vaikas netinkamo gyventi daugiabučio kambaryje.
Bredfordas, 1970 m. Kai stumiamas vežimėlis baisiu anglišku šaligatviu .
Liverpulis , 1969 m. Motina ir dukra savo kambaryje pusrūsyje.
Liverpulis, 1969 m. Virtuvė daugiabučio namo pusrūsyje.
Niukastlas, 1971 m. Šeima gyvena lūšnyne.
Niukastlas, 1972 m. Šeimininkė savo virtuvėje.
Mančesteris, 1970 m. Vaikai skurdžių rajone žaidžia gatvėje.
Prancūzija, Paryžiaus priemiestis, 1963 m.

Po Antrojo Pasaulinio karo Prancūziją reikėjo apstatyti ir apgyvendinti, šaliai labai reikėjo daug darbo rankų. Didžioji dalis darbo klasės karo metu buvo sunaikinta. Todėl vyriausybė nusprendė paskatinti didelio masto portugalų, ispanų, italų ir imigrantų iš Šiaurės Afrikos šalių, kurie buvo pigi darbo jėga statybos ir automobilių pramonėje, imigraciją, . Šis imigrantų antplūdis dar padidino tą vietos gyventojų dalį, kuri karo metu neteko namų ir buvo visiški skurdžiai. Vienintelis sprendimas buvo visus šiuos žmones apgyvendinti lūšnynuose  didelių miestų priemiesčiuose. Lūšnynų rajonai labai išaugo, išsiplėtė ir savaime tapo milžiniškais skurdo rajonais su iš bet kaip sukaltomis lūšnomis, be vandens, kanalizacijos, elektros, siauromis purvinomis gatvelėmis. Tik 20-ojo amžiaus 1970-taisiais metais Prancūzijoje buvo nugriauti paskutiniai lūšnynai. Šiuo metu jie vėl atgimsta dėl nelegalių imigrantų iš šalių, kurias subombardavo JAV-NATO karo nusikaltėliai – Afganistano, Irako, Libijos, Sirijos, Artimųjų ir Vidurio Rytų, Šiaurės Afrikos – antplūdžio.

Žanro klasika. Tai ne tarybinės chruščiovkės virtuvė – tai Džonas Lenonas virtuvėje pas kitą eksbitlą Polą Makartnį.

O mums JAV-NATO karo nusikaltėlių samdiniai, informacinio karo nusikaltėliai iki sąmonės netekimo seka pasakas, kokie Vakarai yra nuostabūs, koks fantastiškas yra kapitalizmas ir kad Vakaruose žmonės visada buvo turtingi, kadangi … kapitalizmas rules.

Jeigu jūs galvojate, kad Vakarų kolonizatoriai, kurie išnaikino Š.Amerikos indėnus, Australijos aborigenus, N. Zelandijos maorius, Polinezijos čiabuvius, nužudė šimtus milijonų kinų, indų, arabų, afrikiečių, pavergė negrus, sugalvojo koncentracijos stovyklas, dujų kameras, baisiausius kankinimus, branduolinį, cheminį, biologinį masinio naikinimo ginklus, kiliminiais bombardavimais  naikino gražiausius civilius Europos miestus, atominėmis bombomis susprogdino japonus,   napalmu degino vietnamiečius, fosforu ir nuskurdintu uranu degino irakiečius – yra šaunuoliai vien todėl, kad pas juos keliai geresni, jūs tikrai esate JAV-NATO karo nusikaltėlių propagandos auka.

Kad Vakarų blogis triumfuotų reikia tik, kad geri žmonės nieko nedarytų, užhipnotizuoti Vakarų melo propagandos.

Tais laikais, kai tarybų valdžia dirbo liaudžiai, valdžia priklausė tautai, o dabartiniai konservatoriai, liberalai, socdemai, fašistai, nacionalistai tyliai sėdėjo po šluota, slapta klausėsi savo šeimininkų “Amerikos balso” ir nesigyrė niekam, kaip jie vogė iš tautos, gamyklų, kolūkių, tarybinių ūkių, bo už tokią “rezistencinę”, “patriotinę” veiklą staigiai keliaudavo į socializacijos centrus ( iki melo naujakalbės įsigalėjimo tokie centrai vadinosi aiškiau – darbo pataisų kolonija, škias, liberalas savo darbu užsidirba sau duoną ir taisosi, auklėjasi ) – tais laikais bet kuris darbo žmogus turėjo valstybės griežtai garantuotą teisę į poilsį. Darbo žmogus privalomai kartą į metus turėjo eiti apmokamų atostogų, ilsėtis, gydytis, lavintis, šiukštu nesirūpinti dėl darbo ir jame nesirodyti 24 darbo dienas per metus. Dirbančiųjų poilsiu, kultūra, išvykomis į teatrus, muziejus, koncertus, turistines keliones, sanatorijas labai rūpinosi , be kita ko, profesinės sąjungos, kurioms priklausė daugybė sanatorijų kurortuose (Palangoje, Nidoje, Birštone, Druskininkuose ir kitur tame tarpe), kol jas 1990 metais pavogė iš tautos įvairūs “patriotai”. Profsąjungų lyderiai labai atkakliai reikalavo, kad dirbantieji nemokamai pasinaudotų profsąjungos kelialapiais į sanatorijas, turistines ir poilsines keliones.  Bet kuris Tarybų Sąjungos darbuotojas – kolūkietis, darbininkas, mokytojas, gydytojas, inžinierius, kultūros darbuotojas, studentas, moksleivis, bet kuris TSRS pilietis turėjo teisę ir, svarbiausia, turėjo visas galimybes išvykti į bet kurią Tarybų Sąjungos vietą, sanatorija, kurortą, nueiti į bet kurį koncertą, teatrą, muziejų.  Kai 1947 metais JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja nuleido geležinę uždangą prieš darbo žmonių socialistines šalis, po pasaulį keliauti buvo sunkiau, tačiau socialistinio bloko šalyse galėjo pabuvoti bet kuris tarybinis žmogus. ir visa tai daugiausiai nemokamai arba už labai jau simbolinę kainą, prieinamą bet kuriam dirbančiajam.

Žiaurus buvo kruvinas tarybinis režimas – kankino tarybinius vaikus nemokamose pionierių stovyklose, suaugusius engė nemokamose sanatorijose, kurortuose, turistinėse kelionėse, kultūros, sveikatinimo ir sporto įstaigose… jokios laisvės emigruoti iš skurdo ir nedarbo Lietuvos.

Taip atrodytų dabartiniai socialiniai tinklai, jeigu gūdžiais tarybinės okupacijos laikais būtų buvę tokia šnipinėjimo ir teroro kontora kaip Fuckbook’as . Žvelgiant į iškankintus tarybinių poilsiautojų veidus yra sunku patikėti, kaip jie sugebėjo išgyventi be landsbergio, kubiliaus, juknevičienės, grybauskaitės, linkevičiaus, JAV naudingų idiotų-patriotų, nacistų, fašistų, šaulių, elfų, valatkodelfinio marazmo, NATO tankų ir JAV demokratijos?!…. Kraupu…

Pionierių stovyklos (banalu, tačiau pasikartosiu, nemokamos visų dirbančiųjų vaikams) buvo gražiausiose Tarybų Sąjungos ir tarybų Lietuvos vietose – Giruliuose, Palangoje, Šventojoje, prie gražiausių ežerų, upių. Tose pačiose, kur šiuo metu vartosi riebūs liberalai, konservatoriai, “patriotai” už dvimetrinių tvorų su užrašu “Piktas šuo”.

 

Pajūrio gamyklose veikė jachtklubai, kurie turėjo savo jachtas, kur kiekvienas dirbantysis galėjo mėgautis kelionėmis jūra ir buriavimu.

Kiekvienoje įmonėje, gamykloje, mokymo  ar gydymo įstaigoje, kolūkyje, tarybiniame ūkyje veikė  (privalomai, už tai buvo atsakingas vadovas), sporto ir turizmo klubai, kurie bendravo tarpusavyje. Bet kurio klubo nariai, planuodami vasaros keliones, paprastai susisiekdavo su savo kelionės tikslo vietiniu klubu, kurie padėdavo išspręsti kelionės problemas vietoje. Žinoma, buvo gero tono ženklas, kai už panašią pagalbą kur nors prie Baikalo lietuviai atsakydami pasirūpindavo kolegomis Lietuvoje – žmogus žmogui brolis, bičiulis, draugas. Dainos prie laužo, gitara, nauji pažįstami, kelionių romantika.

Jeigu vietų kokiame nors labai populiariame kurorte pritrūkdavo, buvo galima pasistatyti palapinę ir būti “laukiniu” turistu.

Ypatingai buvo populiarus tarybiniais laikais vandens turizmas. Visoje TSRS buvo išvystyti vandens turizmo maršrutai, ypatingai visus žavėjo Karelijos, Uralo, Sibiro neliestos gamtos grožis ir upės. Lietuvoje veikė visasąjunginis maršrutas Ignalinoje, labai mėgstamas tiek lietuvių , tiek kitų broliškų tautų turistų.

Veikė taip pat ir alpinistų klubai. Juose dalyvaudavo patys didžiausi romantikai ir fiziškai tam reikėjo būti labai gerai pasiruošusiu – kalnai silpnų nemėgsta. Apmokymai

Tačiau kalnai yra verti pasiruošimo vargų

Tokie buvo žiaurūs tarybinės “okupacijos” laikai…

 

KOLUMNISTAS

Aleksandras Galvanauskas
14 0 0

Truputį dešinysis, nes už laisvą rinką. Truputį kairysis, nes už vargšus. Truputį katalikas, nes kartais lankosi bažnyčioje. Truputį už vienalytes santuokas, nes tai žmogaus teisių klausimas. Truputį už tradicinę šeimą, nes tokių Lietuvoje dauguma. Truputį už toleranciją. Bet taip pat truputį už tą barbarą, kuris miltais apipylė Klaipėdos politiką Viačeslavą Titovą

Truputį už viską, kas yra gera. Truputį prieš viską, kas yra bloga. Bet labiausiai – už SEB banką. Kuriame daug metų analizavo ekonomiką. Ir ramiai, pro SEB biuro langą analitiškai stebėjo, kaip dėl tos ekonomikos silpnumo šalį kasmet palikdavo dešimtys tūkstančių emigrantų.

Toks jis, reitingų ir spalvotų žurnalų numylėtinis, kandidatu į prezidentus ką tik pasiskelbęs 54 metų Gitanas Nausėda. Elito kandidatas. Nes elite, bankuose  sukosi visus šiuos 28 nepriklausomybės metus. Beje, Nausėda ir matuoja viską tik šiuo trumpuoju, 28 metų laikotarpiu. Natūralu – jam jame buvo ir yra gerai.

Savo kaip kandidato prisistatymo kalboje iš pradžių pabrėžęs, kaip sąžiningai paprasti Lietuvos žmonės “aria žemę, kepa duoną, augina vaikus”, jis pridūrė: “Ir taip – visus šiuos 28 metus”. Tarsi prieš 29 ar 39 metus jie to nedarė… Arba tarsi darė po automato vamzdžiu.

Sakytum, tai mažai reiškianti Nausėdos kalbos detalė. Bet kiek daug ji pasako. Jis – sistemos kandidatas, ir sistemos nubrėžtų ribų niekada neperžengs. Jis ir toliau, kaip ir kiti sistemos žmonės, nepaisant savo švelnių manierų, skaldys Lietuvą į “sovietinę” ir “laisvą”, taigi ir Lietuvos žmones į “nepriklausomybės priešus” ir “nepriklausomybės draugus”.

Feisbuko paskyroje parašęs, kad vargu ar “miltų terapija” padės pakeisti Titovo požiūrį į miškinius-partizanus, jis pavartojo būtent tą švelnųjį, “miltų terapijos” terminą. Kokia veidmainystė! Juk kitomis progomis G. Nausėda užsideda progresyvią žmogaus teisių gynėjo kaukę.

O štai šiuo atveju, kai jaunas politikas už savo nuomonę akivaizdžiai pažeminamas visos šalies mastu, dramblio kaulo bokšto gyventojas Nausėda įvardina tai kaip “terapiją”. Suprask, Titovas “serga” ir jam reikia taikyti “gydymą”. Kas tai, jei ne intelektualusis fašizmas?

Analitikas, sakote, geras? Ir ką jis išanalizavo? Gal jis laiku įspėjo mus apie 2008 metų pasaulinę bankų krizę? Kur tau, nė kiek. O gal perspėjo mus visus ruoštis neregėtam kainų šuoliui, kai rengtasi įvesti eurą? Ne, nė trupučio. Tai ką jis darė visus šiuos nepriklausomybės metus?

Iš pradžių padirbėjęs Lietuvos banke, jis perėjo į geriau apmokamą SEB banko analitiko-konsultanto vietą. Ir užėmė ją iki pat dabar. Kaip žinia, šis ir kiti skandinavų bankai ilgainiui užkariavo monopolistų vietą Lietuvoje, išstūmę iš rinkos mažesnius lietuviškus bankus.

© FOTOLIA / KARELIN DMITRIY

O išstumę konkurentus, ėmė diktuoti savo sąlygas. Bankų įkainiai gyventojams už elementariausias paslaugas nuolatos didinami. Jauni, gyvenimo patirties neturintys žmonės viliojami tokiais būsto kreditais, kad paskui visą gyvenimą žagsi nuo nepakeliamų banko procentų.

Šie bankai taiko tokią pinigų skolinimo politiką, kad jų stokojančios smulkios ir vidutinės įmonės priverstos arba bankrutuoti, arba, kaip ir minėtos jaunos šeimos, patenka į visišką priklausomybę nuo bankų. Tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų smulkus ir vidutinis verslas merdi.

Bet Nausėdai čia problemų nekyla. Jo verslas visai kitas. Jo verslas – transliuoti visuomenei SEB bankui naudingas analizes, vikriai pateikiant jas kaip “ekonomisto” analizes. Ir riboto akiračio žurnalistai toliau kalbina šį bankininkų lobistą kaip neva nepriklausomą ekspertą. Tie žurnalistai, beje, yra ir ribotos laisvės. Nes jų televizijos ar portalai gerai pelnosi iš SEB banko reklamos, kurią šis bankas dosniai talpina tose žiniasklaidos priemonėse. Ir visiems gerai! Tiksliau, visam elitui.

Nausėda prisipažįsta nuoširdžiai džiaugęsis Valdo Adamkaus pergale prieš Kazimierą Prunskienę antrame prezidento rinkimų ture 2004 metais. Nes ji, ta pergalė (įtartinai sugedus VRK kompiuteriams), Nausėdai simbolizavo “Lietuvos vertybinį, geopolitinį pasirinkimą”. Natūralu. Tokia, matyt, buvo ir skandinaviško SEB banko pozicija. Kam jam Prunskienė, kuri, tikėtina, nebūtų leidusi skandinavams monopolizuoti bankininkystės sektoriaus, vykdydama subalansuotą politiką tarp Rytų ir Vakarų? (Beje, po Adamkaus pergalės Nausėda tapo jo visuomeniniu konsultantu.)

Džiugu, kad Nausėda, nors ir pavėluotai, bet bent jau šiandien pripažįsta žiaurią tikrovę: “Gerovės švyturys – į ten turi plaukti pavargęs ir kryptį praradęs Lietuvos laivas”. Problema tik ta, kad prie pasiklydusio laivo šturvalo stovėjo bei kapitonams patarinėjo ir jis, bankų lobistas Nausėda.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Read more: https://sputniknews.lt/columnists/20180920/7061711/banku-statytinis-nauseda-mus-isgelbes-nejuokaukite.html

P.s. Skandinavijos banksterių statytinis Gitanas Nausėda karo nusikaltimų, agresijų rėmėjas. Puikiai pamenu, kai JAV karo nusikaltėliai ruošėsi įvykdyti eilinį savo tarptautinį nusikaltimą, karinę agresiją prieš JTO narę Iraką, visose JAV kolonijose vyko JAV karo nusikaltėlių bendrininkų, JAV 5 kolonų (daugiausiai konservatorių, liberalų) pritarimo JAV karo nusikaltimui prieš Iraką surežisuoti palaikymo spektakliai. LRT (turėtų būti LRT archyve įrašas laidos) toks karo nusikaltėlių bendrininkų susirinkimas subūrė aršiausius JAV pakalikus – Landsbergį, Juknevičienę, Kubilių, Masiulį, Gentvilą ir pan. dolerinius “patriotus”. Dalyvavo, žinom,a,  ir G. Nausėda. Įsiminė jo liokajiškai ryžtingas pasisakymas, kuriuo jis karštai pritarė JAV agresijai prieš Iraką, paragino JAV karo nusikaltėlius nubausti “kruviną tironą” Sadamą Huseiną, iškovoti Irako tautai laisvę, demokratiją, apsaugoti irakiečių žmogaus teises. Tuo metu banskterių rokfelerių statytinis “prognozavo” , kad po “šviesiųjų” JAV demokratijos karių pergalės prieš diktatorių Sadamą Huseiną kenčiančią Irako tautai bus rojus, laisvė, demokratija, taika ir ramybė,  ir , svarbiausia,   naftos kaina nukris nuo 18 USD/bar iki 6 USD/bar. Liberalas tuo ir skiriasi nuo padoraus žmogaus, kad neturi gėdos ir negirdi sąžinės balso. JAV karo nusikaltėlių sėbrus į Lukiškes, o ne į Prezidentus!

Ir dar Gitanas Nausėda už “tyliąją” Lietuvą, kurią kiek Skandinavijos bankai neplėštų, ji kantriai tylėtų ir šlovintų NATO okupantus. Ar tikrai Lietuvai reikia tokių prezidentų, kurie parduoda valstybės ir tautos interesus?

“Tylioji” Lietuva pagal kandidatą į Lietuvos prezidentus, Skandinavijos banksterių marionetę Gitaną Nausėdą.

1939 metų rugsėjo 19 d. Tarybinė armija įžengė į Vilnių, Vilniaus gyventojai džiaugsmingai sutiko tarybinius karius-išvaduotojus.
1939 metų kovo 22 d. Lietuvos prezidento A.Smetonos įgaliotas premjeras Mironas, Užsienio reikalų ministras J.Urbšys, Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje ir kartu Abvero agentas K.Škirpa “patriotiškai” atiduoda Klaipėdos kraštą nacistinei Vokietijai “istoriniam teisingumui atkurti” , kaip teigiama pačioje sutartyje.

http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/istorija/IH00/1939_03_22_Sutartis_d%C4%97l_Klaip%C4%97dos_atidavimo_Vokietijai.IH2407.pdf 

Anksčiau A.Smetona nuolankiai atidavė Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai, Europos hienai, kaip ją pavadino Anglijos premjeras V. Čerčilis. Lenkija viena iš pirmųjų 1934 metais pasirašė su nacistine Vokietija Hitlerio-Pilsudskio Nepuolimo paktą ir iki pat 1939-09-01, kai nacistinė Vokietija užpuolė savo “partnerę”, bendradarbiavo su nacistais, laikė juos savo strateginiais partneriais.

Iš kairės: vokiečių ambasadorius Hansas Adolfas fon Moltkė, Lenkijos lyderis Juzefas Pilsudskis, vokiečių propagandos ministras  Jozefas Gebelsas ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Juzefas Bekas, penki mėnesiai po Lipskio – Neirato sutarties pasirašymo

1938 metų rugsėjo 29 buvo sudarytas Miuncheno suokalbis su A. Hitleriu. Šį paktą, atvėrusį kelią II Pasauliniam karui, pasirašė Anglijos premjeras Nevilis Čemberlenas, Italijos dučė Benito Musolinis, Prancūzijos ministras pirmininkas Daladjė ir Adolfas Hitleris. Anglija ir Prancūzija ignoravo Tarybų Sąjungos daugkartinius siūlymus sukurti Europoje kolektyvinio saugumo organizaciją, kuri neleistų Europoje kilti karui sparčiai agresyvėjančios Vokietijos iniciatyva. Priešingai, Vakarų šalys atidavė Vokietijai Čekoslovakiją, kurią Vokietija pasidalino su Lenkija ir Vengrija ir tokiu būdu pastūmė A.Hitlerį į Rytus, agresijos prieš Tarybų Sąjungą, II Pasaulinio karo link, faktiškai Vakarai inicijavo patį baisiausią žmonijos istorijoje II Pasaulinį karą. Po Miuncheno suokalbio Vakarų bankininkų išaugintam Vokietijos nacizmui karui su Tarybų Sąjunga trukdė kol kas tik Lenkija.
1939-09-01 Vokietija užpuolė Lenkiją , Anglija ir Prancūzija tyliai  pritarė Vokietijos agresijai, II Pasaulinis karas įžengė į savo  jau negrįžtamą trajektoriją. Per dvi savaites Lenkija buvo sutriuškinta ir  nustojo egzistuoti.

1939-09-17 Į Tarybų Sąjungos Užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Lenkijos pasiuntinys Maskvoje ir jam buvo įteikta nota, pagal kurią buvo konstatuojama, kad Lenkija kaip tarptautinės teisės subjektas nustojo egzistuoti, Lenkijos Vyriausybė jau paspruko į Rumuniją, Varšuvoje šeimininkauja Vokietijos nacių kariuomenė, todėl Lenkija negali vykdyti savo tarptautinių įsipareigojimų, užtikrinti sienų apsaugą. Tokia situacija kėiė grėsmę Tarybų Sąjungos vakarinių sienų saugumui, TSRS interesams, todėl Tarybų Sąjunga, siekdama apsisaugoti nuo galimų neigiamų Lenkijos griūties pasekmių, įvedė savo karines pajėgas į Vakarų Baltarusijos, Lietuvos žemes pagal taip vadinamą Kerzono liniją, buvusias Rusijos žemes, kurias neteisėtai užgrobė Lenkija pagal 1921 metų Rygos sutartį. 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje buvo pasirašyta „Vilniaus bei Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos – Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis“, pagal kurią, be kita ko, Vilnius ir jo kraštas Tarybų Sąjungos buvo grąžintas Lietuvai. Tokį Lietuvos sostinės sugrąžinimą labai sveikino visa Lietuva ir konkrečiai Lietuvos prezidentas A. Smetona.

Austro-Vengrų imperijos išaugintas lenkų feldfebelis Pilsudskis ir nacistinės Vokietijos propagandos (Lietuvos žiniasklaidos – delfio, lryto, lrt, lnk, tv3 ir pan gimdytojas, krikštatėvis ir mokytojas) ministras J. Gebelsas po Neirato-Lipskio nepuolimo sutarties tarp Vokietijos ir Lenkijos pasirašymo.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „j.pilsudskis ir J.Gebelsas“

Pilsudskis turėjo žydrą tokią svajonę : “Aš svajoju kada nors įžengti į Maskvą ir ant Kremliaus sienos užrašyti – kalbėti rusiškai draudžiama”.

Jonas Kovalskis nuotrauka.

Jonas Kovalskis nuotrauka.

Jonas Kovalskis nuotrauka.

Paskui po 1938 metų Miuncheno suokalbio Lenkija kartu su Vokietija ir Vengrija draskys lyg “hiena” (V.Čerčilis) Čekoslovakiją, net iki 1939-09-01, kai Adolfas Hitleris užpuolė pačią “sąjungininkę” Lenkiją, kurs planus, kaip kartu su Vokietija pulti TSRS, o Lenkijos užsienio reikalų ministro Juzefo Beko kabinete ant sienos virš darbo stalo kabos A.Hitlerio, kurį J.Bekas laikė genialiu Vokietijos valstybės vadovu ir strategu, portretas. Nepasisekė tada, dabar lenkų elitas vėl tą patį planuoja su nauju šeimininku – JAV, yra pasiruošusi už savo pinigus įkurti neprognozuojamo tarptautinio nusikaltėlio, agresoriaus, planetos žandaro JAV karo nusikaltėlių karinę bazę Lenkijos teritorijoje. Kaip tai primena Lenkijos kolaboravimą su nacistine Vokietija 1934 – 1939 metais…
Kai tik Lenkija pasijunta laisva nuo įsipareigojimų, garbės ir sąžinės, ten atgimsta Lenkijos imperijos “ot moža do moža” idėjos šalininkai, kurie jau daugybę kartų yra pražudę šalį, Lenkija ima ieškoti sau naujo šemininko, ima ginkluotis, grobia savo kaimynų teritorijas, grasina karu Rusijai ir bando įrodyti pasauliui, kad agresyvi Lenkija yra ne savo netoliaregiškos, neatsakingos politikos, bet svetimos Rytų šalies auka. Ir ta istorinė Lenkijos elito beprotybė tęsiasi, kol neapsikentę dės Lenkijos veidmainystės ir agresijos neateina Rusija ir nepastato lenkų šlėktų į jiems deramą vietą.

Lietuviai nuotrauka.
JAV marionetinių režimų Ukrainoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje paranojiškai isteriški spygavimai apie “Rusijos agresiją” yra tik nevykęs cirko klounų vaidinimas, kuriuo siekiama nukreipti dėmesį nuo tikrovės, nuo realių JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos vykdomų pasiruošimų karinei agresijai prieš Rusiją, nuo JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos puolamosios ginkluotės, šarvuotos technikos, sunkiosios artilerijos, gyvosios jėgos telkimo Rusijos pasienyje, karinės infrastruktūros plėtimo Pabaltijo valstybėse, Lenkijoje, Ukrainoje ir Pabaltijo šalys, šiose šalyse vykdomo kosminio mąsto smegenų plovimo, karo propagandos, tautinės neapykantos rusams kurstymo, vietinių gyventojų sąmonės militarizavimo.
Tačiau visi liberalai-JAV 5 kolona kaip užkeikimą prisimena tik 1939-08-23 Molotovo-Ribentropo Nepuolimo sutartį, kurią Tarybų Sąjunga su nacistine Vokietija sudarė paskutinė, kai visos Europos valstybės jau buvo tokias sutartis pasirašiusios. Kietakakčiai JAV (A.Hitlerio) vergai nieko neišmoko istorijos pamokose 1945 metais ir daro viską, kad šios tragiškos istorijos pamokos būtų kartojamas naujoje 21 amžiaus versijoje, kurioje nebus nei pralaimėjusių, nei nugalėtojų…
Kai užmiršti istoriją, savo praeitį, ji grįžta naujos tragedijos pavidalu. Kai šauni į savo praeitį pistoletu, praeitis atgal iššauna patranka.

Šiandien informacinio karo nusikaltėliai iš demaskuok.lt prisimena tik 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo paktą…
Vaizdo rezultatas
1939 metų rugsėjo 19 d. , Vilnius, gyventojai džiaugsmingai sutinka TSRS kariuomenės karius.

Vladimiro Solovjovo laida “Vakaras su Vladimiru Solovjovu”, 2018-09-20 eteris, skirta 1938-09-29 Miuncheno suokalbiui. Džiaugiuosi, kad mano vertinimai paremti tais pačiais objektyviais faktais, kaip ir gerbiamų ekspertų studijoje.

Informacinio karo nusikaltėliai mobilizuojasi. Jie įsteigė JAV, Soroso, CŽV doleriais maitinamą antilietuvišką visų JAV 5 kolonos Lietuvoje informacinio karo nusikaltėlių, samdinių, pilkųjų ančių, sėkmės džentelmenų jau visą diviziją demaskuok.lt . Varo juodą karo propagandą, kursto tautinę nesantaiką, kurpia pačias šlykščiausias klastotes, atvirai kariauja informacinį karą prieš Lietuvą, vykdo totalinės cenzūros politiką, kolonizuoja, militarizuoja lietuvių tautos masinę sąmonę ir tuo pačiu visiškai šio karo samdiniai nesigėdina tai dangstyti kovos už laisvę, demokratiją, žmogaus teises, taiką ir saugumą Žemėje lozungais!?? .

Tai yra labai pavojinga. Tai yra atviras karas prieš visuomenę, tai – fašizmas.

Umberto Eko ir jo 14 fašizmo požymių 21 amžiaus Lietuvoje

Juos remia valdžia, prezidentė, seimo pirmininkas, premjeras, užsienio reikalų (JAV) tvarkytojas blinkevičius. Jie nusimetė kaukes ir tapo tais, kuo visada buvo – fašistais. Iš vienos pusės tai yra gerai – jie taip rodo savo bejėgiškumą, baimę, agresiją, jaučia savo pabaigą ir atsakomybės už jų padarytus nusikaltimus prieš tautą grėsmę. Iš kitos pusė, jie jau nebesirenka priemonių ir , kaip jau buvo su jais po jų šeimininkų nacių pralaimėjimo 1945 metais, pereina prie atviro teroro. Jeigu visuomenė laiku nesureguos į atgimstantį fašizmą bent šiuo konkrečiu atveju, Lietuvos laukia dar baisesni laikai nei “patriotų” lafininkų  siautėjimo gadynė ar pokario miškinių teroras. Tai reikia suvokti. Miškų kirtimai greitai pasirodys lengvu nesusipratimu, kai fašistai ims veikti pagal Daugirdo paskelbtas intrukcijas. O jie jau veikia. Kol kas nedrąsiai, bet jau veikia. Iš pasalų, niekšiškai, slėpdamiesi po anonimiškumo , nebaudžiamumo skėčiu, korumpuotos politinės sistemos ir korumpuotos teisėsaugos dengiami jie vis labiau įžūlėja, puola laisvus žmones, atakuoja Sąžinę, Garbę,Kilnumą, Teisingumą, Tiesą, tarnauja Mamonai, Blogiui, Tamsai, Melui.

Lietuviai, priešas mūsų ne Kremliuje – jis Vilniuje ir Vašingtone, CŽV kabinetuose.

Laikas pabusti ir pažvelgti grėsmei į akis. III Pasaulinis karas jau vyksta, JAV-NATO okupantai jau tavo kieme ir bando okupuoti tavo sąmonę.

“Kai žodžiai praranda prasmę, tautos praranda laisvę” (Konfucijus)

“Pirma jie pavagia žodžius. Paskui jie pavagia žodžių prasmę, o po to pavagia jūsų laisvę” (Dž.Orvelas “1984”)

Tai jau vyksta Lietuvoje ir visose JAV kolonijose.

Plano (A. Daleso doktrinos) autorius Alenas Dalesas (Allan W.Dullas -1893 –1969) – nuo 1947 m. (įkūrimo momento) dirbo JAV CŽV. 1942-1945m. vadovavo politinei žvalgybai Europoje. 1953-1961 m. – CŽV direktorius. Aršus antikomunistas, antitarybininkas, „Šaltojo karo“ ideologas, vienas iš nusikalstamos šnipinėjimo veiklos prieš TSRS ir kitas socialistines valstybes organizatorių, organizavo ir įvykdė daugybę tarptautinių nusikaltimų, nacionalinių išsivadavimo judėjimų lyderių nužudymų, vykdė “spalvotas” revoliucijas laisvose nuo JAV, Didžiosios Britanijos diktatūros valstybėse, valstybinius perversmus visame pasaulyje, rėmė fašistines chuntas visame pasaulyje.

Alenas Dalasas

Ištrauka iš „Harvardo projekto“

Pasibaigs karas, viskas nurims ir nusistovės. Ir mes visas turimas jėgas: visą auksą, visą savo materialinę galią skirsime žmonių bukinimui ir apkvailinimui! Žmogaus smegenys ir sąmonė turi gebėjimą keistis, todėl pasėję Tarybų Sąjungoje chaosą, mes nepastebimai pakeisime tikras vertybes netikromis ir priversime žmones tomis netikromis vertybėmis tikėti.

Kaip? Mes subursime aplink save bendraminčius, surasime sau sąjungininkus pačioje Rusijoje. Epizodas po epizodo bus pradėta vykdyti grandiozinė savo mastais pačios nepaklusniausios Žemėje tautos žūties tragedija, galutinis ir nesugrąžinamas tautos sąmonės užgesinimas.

Pavyzdžiui, iš meno ir literatūros mes palaipsniui išguisime jo socialinę esmę; dailininkus ir rašytojus atpratinsime domėtis išraiška ir tyrinėjimu tų procesų, kurie vyksta tautos gelmėse. Literatūra, teatras, kinas – viskas vaizduos ir šlovins pačius žemiausius žmogiškus instinktus.

Mes visokeriopai palaikysime ir padėsime taip vadinamiems dailininkams, kurie įkyriai kals į žmonių sąmonę sekso, smurto, sadizmo, išdavystės kultą – žodžiu, visokį amoralumą. Valstybės valdyme mes sukursime chaosą ir sumaištį.

Mes nepastebimai, bet aktyviai ir nuolatos sudarysime sąlygas valdininkų despotiškumo klestėjimui. Biurokratizmas ir vilkinimas bus laikomi dorybėmis. Sąžiningumas ir padorumas bus išjuokiami, taps niekam nereikalingi ir virs praeities atgyvenomis.

Įžūlumas ir akiplėšiškumas, melas ir apgaulė, girtuoklystė ir narkomanija, gyvuliška baimė vienas kito ir begėdiškumas, išdavystė, nacionalizmas ir priešiškumas kitoms tautoms – visų pirma priešiškumas ir neapykanta rusų tautai — visa tai mes kultivuosime vikriai ir nepastebimai, kol visa tai suvešės ir įsitvirtins.

Ir tik nedaugelis, visai nedaugelis įtars ar net supras, kas vyksta. Bet tuos žmones mes įstumsime į beviltišką padėtį, paversime juos pajuokos objektais, rasime būdų juos apjuodinti ir paskelbti visuomenės atmatomis. Rausime dvasines šaknis, suvulgarinsime ir naikinsime tautinės doros pagrindus.

Taip mes naikinsime kartą po kartos. Pradėsime nuo vaikų ir bręstančių paauglių, daugiausiai dėmesio skirsime jaunimui — skaldysime, demoralizuosime ir morališkai smukdysime jaunus žmones. Mes padarysime juos cinikais, nepraustaburniais ir kosmopolitais. Štai taip mes tai padarysime!”

 

2018-09-17 Rusijos gynybos ministerija surengė spaudos konferenciją Rusijos ir užsienio specialistams, kurios metu paskelbė sensacingas naujienas Malaizijos lėktuvo Boeing -777, skridusio reisu MH17, katastrofos tyrime. Primename, kad šiuo reisu skridęs keleivinis Malaizijos lėktuvas 2014-07-17 buvo numuštas Ukrainos nacionalistų , karo nusikaltėlių, vadovaujant JAV instruktoriams-karo nusikaltėliams. Visi skridę 298 žmonės, tame skaičiuje 80 vaikų, katastrofos metu žuvo. JAV , ES, NATO karo nusikaltėliai , šios katastrofos organizatoriai ir vykdytojai, nedelsiant, lėktuvo nuolaužoms dar nepasiekus žemės, apkaltino Rusiją dėl šio JAV nusikaltimo įvykdymo – be jokių įrodymų, tyrimo, išvadų, pagal visas informacinio  karo, Vakarų informacinės agresijos žanro taisykles.

 

Katastrofos tyrimas buvo perduotas nedelsiant Nyderlandų tyrimo komisijai, kurią valdo ir kuria manipuliuoja JAV karo nusikaltėliai. Todėl iš tyrimo, grubiai pažeidžiant ICAO (Tarptautinės Civilinės Aviacijos Organizacijos) nustatytas civilinių orlaivių katastrofų taisykles, buvo pašalinta Rusija, kaip incidento tyrimo teisėta dalyvė, ir įtraukta civilinio Malaizijos lėktuvo numušimo  tiesioginė vykdytoja, kaltininkė Ukrainos chunta, Vašingtono marionetė. Tyrimas, žinoma, tapo korumpuotas, JAV kario nusikaltėlių manipuliacijų cirku ir per 4 metus vykdė vienintelę jai priskirtą misiją – sunaikinti visus įrodymus, kurie neginčijamai įrodo JAV-NATO karo nusikaltėlių tiesioginį dalyvavimą Ukrainos fašistų įvykdytame nusikaltime žmoniškumui, suklastoti tyrimo rezultatus taip, kad tikrieji šio nusikaltimo organizatoriai, JAV ir NATO nusikaltėliai, tikrieji vykdytojai, Ukrainos fašistinės chuntos nacionalistai, nebūtų nustatyti, o kaltė dėl minėtų nusikaltėlių-“demokratų” nusikaltimo būtų suversta Donecko liaudies respublikos laisvės kovotojams ir Rusijai . Todėl tyrimas nepajudėjo per 4 metus nei iš vietos, nors taip vadinama Nyderlandų “komisija” MH17 katastrofos tyrimą klastojo visais įmanomais būdais, o JAV ir Didžiosios Britanijos žiniasklaidos ruporai melavo kasdien ir siaubingais kiekiais.

Didžiosios Britanijos globalinis feikas apie S. ir J. Skrypalių nunuodijimą ir Rusijos GRU pėdsakus vis labiau demaskuojamas. Visi puikiai žino, kad JAV , Didžiosios Britanijos, Vakarų, NATO demokratija yra ne kas kita, o tik melu bei karine agresija grįsta neokolonijinė ekspansija. Britų melagiai, britų tarptautiniai nusikaltėliai, aferistai jau seniai ir pelnytai yra vadinami biblinio mąsto niekšais, kuriems nieko nėra švento ir nėra tokio nusikaltimo, kurio nepadarytų Jos Didenybės išsigimę pavaldiniai.

Su Rusijos televizijos kanalo Russia today generaline direktore Margarita Simonian susisiekė paprasti žmonės Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Boširovas, tie patys , kurie lengva Anglijos džeimsų bondų ranka buvo paversti GRU kileriais, siaubingais nuodytojais, kurie , vykdydami GRU ir asmeniškai V.Putino, kaip tvirtina Anglijos feikų gamintojai iš Didžiosios Britanijos vyriausybės, užduotį, bandė nunuodyti Rusijos išdaviką, buvusį FSB darbuotoją Anglijos šnipą. Vaikinai papasakojo , kaip jie tapo , Terezos May dėka, JTO Saugumo Tarybos specialios sesijos didvyriais ir dar vienos JAV, ES, GB, NATO karo nusikaltėlių  informacinės agresijos prieš Rusiją ir naujos sank cijų Rusijai bangos priežastimi. Labai juokingi šiais laikais Britanijos melagiai, labai juokingi.

Tačiau, kai prisimeni, kaip tie patys Vakarų, JAV, NATO  niekšai lygiai tokių pat šlykščių prasimanymų pagrindu, pakratę JTO Saugumo Tarybos posėdyje mėgintuvėliu su miltais,  sunaikino Jugoslaviją, Afganistaną, Iraką, Libiją, Siriją, Ukrainą, išvogė šių šalių turtą už trilijonus dolerių, nužudė apie 3 mln. žmonių, dešimtis milijonų žmonių privertė bėgti iš savo šalių, kęsti skurdą, neviltį, badą, darosi baisu. JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja yra Blogis, pasiutęs šuva, draskantis Žemės rutulį.

Pasaulį šiuo metu gelbsti tai, kad Rusija turi savo galingą kontrpropagandos aparatą ir nuosekliai demaskuoja Vakarų “demokratų”-kolonizatorių melą ir klastotes. Slobodanas Miloševičius, Sadamas Huseinas, Muamaras Kadafis ir kitos JAV-Didžiosios Britanijos-NATO karo nusikaltėlių aukos tokio galingo kontrpropagandos resurso, kuriuo apdariai pasirūpino Rusija, neturėjo, jie negalėjo, neturėjo galimybės pasakyti pasauliui baisią tiesą, kokie išgamos yra JAV, Didžiosios Britanijos, Vakarų, NATO karo nusikaltėlių gauja. Ir buvo Vakarų tarptautinių nusikaltėlių šaltakraujiškai nužudyti viso pasaulio akivaizdoje. Pasaulis abejingai stebėjo JAV, NATO karo nusikaltėlių atvirai vykdomus tarptautinius nusikaltimus prieš minėtas šalis, kadangi buvo užhipnotizuotas Vakarų siaubingai ciniško melo ir holivudinių televizijos paveiksliukų, apgautas Vakarų  nusikalstamos dezinformacijos begalinio srauto.

“Neklausk, kam skambina varpai. Jie skambina tau” (E.Hemingvėjus).

Kiekvieną kartą, kai JAV, Didžiosios Britanijos, NATO karo nusikaltėliams pavyksta įgyvendinti savo melą, realizuoti savo prasimanymus ir jų pagrindu apiplėšti laisvas šalis, laisvas tautas, Vakarų nusikaltėliai kiekvieną kartą prieina vis arčiau prie kiekvieno jų dar neapiplėšto žmogaus, kurį bet kurią akimirką gali ištikti Huseino, Kadafio, Miloševičiaus ir jų tautų likimas.

Kad blogis triumfuotų tereikia, kad geri žmonės nieko nedarytų.  JAV, Didžioji Britanija, NATO – tai Melas ir kruvini nusikaltimai. Demaskuoti juos būtina kiekvienam sveiko proto žmogui, jeigu jis nori turėti ateitį.

M.Simonian intervju-Didžiosios Britanijos melo demaskavimas su “GRU agentais” Aleksandru Petrovu ir Ruslanu Boširovu –