Tais laikais, kai tarybų valdžia dirbo liaudžiai, valdžia priklausė tautai, o dabartiniai konservatoriai, liberalai, socdemai, fašistai, nacionalistai tyliai sėdėjo po šluota, slapta klausėsi savo šeimininkų “Amerikos balso” ir nesigyrė niekam, kaip jie vogė iš tautos, gamyklų, kolūkių, tarybinių ūkių, bo už tokią “rezistencinę”, “patriotinę” veiklą staigiai keliaudavo į socializacijos centrus ( iki melo naujakalbės įsigalėjimo tokie centrai vadinosi aiškiau – darbo pataisų kolonija, škias, liberalas savo darbu užsidirba sau duoną ir taisosi, auklėjasi ) – tais laikais bet kuris darbo žmogus turėjo valstybės griežtai garantuotą teisę į poilsį. Darbo žmogus privalomai kartą į metus turėjo eiti apmokamų atostogų, ilsėtis, gydytis, lavintis, šiukštu nesirūpinti dėl darbo ir jame nesirodyti 24 darbo dienas per metus. Dirbančiųjų poilsiu, kultūra, išvykomis į teatrus, muziejus, koncertus, turistines keliones, sanatorijas labai rūpinosi , be kita ko, profesinės sąjungos, kurioms priklausė daugybė sanatorijų kurortuose (Palangoje, Nidoje, Birštone, Druskininkuose ir kitur tame tarpe), kol jas 1990 metais pavogė iš tautos įvairūs “patriotai”. Profsąjungų lyderiai labai atkakliai reikalavo, kad dirbantieji nemokamai pasinaudotų profsąjungos kelialapiais į sanatorijas, turistines ir poilsines keliones.  Bet kuris Tarybų Sąjungos darbuotojas – kolūkietis, darbininkas, mokytojas, gydytojas, inžinierius, kultūros darbuotojas, studentas, moksleivis, bet kuris TSRS pilietis turėjo teisę ir, svarbiausia, turėjo visas galimybes išvykti į bet kurią Tarybų Sąjungos vietą, sanatorija, kurortą, nueiti į bet kurį koncertą, teatrą, muziejų.  Kai 1947 metais JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja nuleido geležinę uždangą prieš darbo žmonių socialistines šalis, po pasaulį keliauti buvo sunkiau, tačiau socialistinio bloko šalyse galėjo pabuvoti bet kuris tarybinis žmogus. ir visa tai daugiausiai nemokamai arba už labai jau simbolinę kainą, prieinamą bet kuriam dirbančiajam.

Žiaurus buvo kruvinas tarybinis režimas – kankino tarybinius vaikus nemokamose pionierių stovyklose, suaugusius engė nemokamose sanatorijose, kurortuose, turistinėse kelionėse, kultūros, sveikatinimo ir sporto įstaigose… jokios laisvės emigruoti iš skurdo ir nedarbo Lietuvos.

Taip atrodytų dabartiniai socialiniai tinklai, jeigu gūdžiais tarybinės okupacijos laikais būtų buvę tokia šnipinėjimo ir teroro kontora kaip Fuckbook’as . Žvelgiant į iškankintus tarybinių poilsiautojų veidus yra sunku patikėti, kaip jie sugebėjo išgyventi be landsbergio, kubiliaus, juknevičienės, grybauskaitės, linkevičiaus, JAV naudingų idiotų-patriotų, nacistų, fašistų, šaulių, elfų, valatkodelfinio marazmo, NATO tankų ir JAV demokratijos?!…. Kraupu…

Pionierių stovyklos (banalu, tačiau pasikartosiu, nemokamos visų dirbančiųjų vaikams) buvo gražiausiose Tarybų Sąjungos ir tarybų Lietuvos vietose – Giruliuose, Palangoje, Šventojoje, prie gražiausių ežerų, upių. Tose pačiose, kur šiuo metu vartosi riebūs liberalai, konservatoriai, “patriotai” už dvimetrinių tvorų su užrašu “Piktas šuo”.

 

Pajūrio gamyklose veikė jachtklubai, kurie turėjo savo jachtas, kur kiekvienas dirbantysis galėjo mėgautis kelionėmis jūra ir buriavimu.

Kiekvienoje įmonėje, gamykloje, mokymo  ar gydymo įstaigoje, kolūkyje, tarybiniame ūkyje veikė  (privalomai, už tai buvo atsakingas vadovas), sporto ir turizmo klubai, kurie bendravo tarpusavyje. Bet kurio klubo nariai, planuodami vasaros keliones, paprastai susisiekdavo su savo kelionės tikslo vietiniu klubu, kurie padėdavo išspręsti kelionės problemas vietoje. Žinoma, buvo gero tono ženklas, kai už panašią pagalbą kur nors prie Baikalo lietuviai atsakydami pasirūpindavo kolegomis Lietuvoje – žmogus žmogui brolis, bičiulis, draugas. Dainos prie laužo, gitara, nauji pažįstami, kelionių romantika.

Jeigu vietų kokiame nors labai populiariame kurorte pritrūkdavo, buvo galima pasistatyti palapinę ir būti “laukiniu” turistu.

Ypatingai buvo populiarus tarybiniais laikais vandens turizmas. Visoje TSRS buvo išvystyti vandens turizmo maršrutai, ypatingai visus žavėjo Karelijos, Uralo, Sibiro neliestos gamtos grožis ir upės. Lietuvoje veikė visasąjunginis maršrutas Ignalinoje, labai mėgstamas tiek lietuvių , tiek kitų broliškų tautų turistų.

Veikė taip pat ir alpinistų klubai. Juose dalyvaudavo patys didžiausi romantikai ir fiziškai tam reikėjo būti labai gerai pasiruošusiu – kalnai silpnų nemėgsta. Apmokymai

Tačiau kalnai yra verti pasiruošimo vargų

Tokie buvo žiaurūs tarybinės “okupacijos” laikai…

 

Reklama