Archive

August 2018

Browsing

1990 metų spalvota revoliucija pavadinimu “sąjūdis” turėjo tik vieną tikslą – nacionalistai, kurių vienintelis turinys buvo neapykanta tarybų valdžiai, Tarybų Sąjungai, socializmui bei urvinė rusofobija, garsiai rėkdami apie “laisvą” Lietuvą ir meilę Tėvynei tyliai pavertė Lietuvą JAV kolonija, NATO poligonu, pardavė savo Tėvynę, nacionalinius interesus ir gavo savo Judo sidabrinius. Perfrazuojant žinomą Iljičiaus frazę galima drąsiai sakyti: “Tai, apie ką kalbėjo 1990 metais komunistai – kad Lietuvoje vyksta buržuazinė kontrrevoliucija, kurios tikslas yra atkurti antiliaudinį fašistinį režimą, aptarnaujantį Vakarų tarptautinio kapitalo, JAV kolonizatorių interesus, – ĮVYKO.” Beliko laukti , kol žmonės pagaliau supras landsberginio režimo antliaudinio režimo esmę ir pakils į kovą dėl išsivadavimo iš kapitalizmo, imperializmo, Vakarų kolonijinės priklausomybės jungo…

Skamba kaip TSRS agitacinės propagandos skyriaus buvusio vedėjo Lino Linkevičiaus pasisakymas LTSR laikais? Bet šis politinės gimnastikos asas jau gieda visiškai priešingas giesmes. Tačiau rūsti Lietuvos realybė – valdančio režimo nusikaltimai, totalinis Lietuvos piliečių skurdas, masinė emigracija, depopuliacija, deindustrializacija, politinė korupcija, teroras, represijos – vis labiau ir labiau braunasi net į Lietuvos sisteminės melo propagandos ruporų, tokių , kaip “Lietuvos žinios” pirmus puslapius. Miela žiūrėti, kaip buržuazinė “ekspertė” visais įmanomais būdais bando paslėpti Lietuvos nusikalstamo režimo, landsberginės chuntos nusikaltimus, nieko nekalba apie kapitalizmo sisteminė krizę, nusikalstamą Vakarų kapitalo ir vietinių liokajų nusikaltimus, tačiau nenoromis, žodinės ekvilibristikos sraute yra priversta pripažinti – Lietuva šiuo metu po 30 metų sąjūdiečių siautėjimo tapo humanitarinės katastrofos zona, Lietuvos landsberginė chunta stumia šalį į prarają.

Mirė vienas didžiausių pasaulyje tarptautinių karo nusikaltėlių JAV senatorius Džonas Makeinas. Jis , kaip ir kitas JAV karo nusikaltėlių gaujos sėbras Zbignevas Bzežinskis, darė karo nusikaltimus visame pasaulyje, žudė civilius gyventojus, moteris, vaikus, senelius Vietname, Irake, Jugoslavijoje, Libijoje, Sirijoje, Jemene, Somalyje, Nigerijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, kišosi į visų pasaulio šalių vidaus reikalus, dalyvavo vykdant spalvotas revoliucijas visose Rusijos pasienyje esančiose buvusiose tarybinėse valstybėse, Vidurio ir Rytų Europoje, Pabaltijo respublikose, Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, rėmė nusikalstamus fašistinius režimus, nacionalistines chuntas, islamo teroristines organizacijas minėtose šalyse, yra tiesiogiai atsakingas už jo remtų partijų – konservatorių, liberalų, socdemų, nacistų, nacionalistų, fašistų, islamo teroristų – įvykdytus nusikaltimus prieš savo tautas. Minėtos šalys  Makeino ir kitų JAV, ES, Didžiosios Britanijos tarptautinių nusikaltėlių rankomis įvykdytų tarptautinių nusikaltimų pasekmėje patyrė genocidą, depopuliaciją, deindustrializaciją, skurdą, terorą, proamerikietiškų chuntų represijas, tapo humanitarinės katastrofos zonomis, o JAV  vykdytos šalių “demokratizacijos” (o iš tiesų – kolonizacijos) metu žmonių aukų skaičius perkopė jau II Pasaulinio karo aukų skaičių.

Nežinau, kas šios publikacijos autorius, tačiau naujuosius “patriotus”, kurie taip myli JAV, ES, NATO, jog yra pasiruošę sudeginti savo Tėvynę vardan Vakarų “demokratiškų” “vertybių” triumfo, jis apibūdino labai tiksliai. Negaliu nepasidalinti.

Kažkodėl nei viena epocha neapsieina be savo hitlerjugendo. Kartais rodosi, jog žmonijai yra gyvybiškai būtina, kad jaunesnė kažkuri jos dalis virstų į niekam tikusius lozunginius rėksnius, agresyvius oficialios propagandos platintojus – nu vat negalima niekaip apsieiti be rėksmingų glušpetrių, kurie ilgai, įkyriai, nuobodžiai aiškina visai visatai kaip reikia Tėvynę mylėti ir kvit.

Jus žinote apie ką tokius kalbu – turite juos savo aplinkoje, nuolat matote socialiniuose tinkluose – juos lengva pažinti iš niekada nenutylančių kalbų apie pilietiškumą, konkurencingumą, pridėtinę vertę, paradigmas, inovacijas ir nanotechnologijas. Tai yra žmonės – sifonai, kurie per save praleidžia visokias liberalias kanalizacijas, bet taip ir nesugeba išstenėti nei vienos originalios minties per visą savo niekingą gyvenimą.

 

Vergija yra skaudus žmonijos istorijos faktas prasidėjęs dar Šumerų, Senovės Egipto, Kinijos civilizacijoje ir tęsiasi iki šių dienų. Tik ta vergija tapo subtilesnė, sunkiau pastebima, transformavosi nuo tokių primityvių kontrolės metodų kaip brutali jėga, prievarta, atviras bauginimas panaudoti mirtinus ginklus prie tokių subtilių prievartos formų, kad žmogus savo valia, savanoriškai atiduoda savo asmeninę laisvę savo šeimininkui, net prarasdamas tai, kas daro mus žmonėmis. Tačiau ši beprotybė turi pagaliau baigtis.

Pirmieji kontrolės metodai

Pirmoji vergovė buvo paremta brutalia jėga, todėl brutalumo sukelta instinktyvi baimė neleido panaudoti žmonių kūrybinio potencialo. Žmonių kontrolė reikalavo didžiulių resursų, priežiūros ir sargų. Jėgos įskiepytus nuolankumą, baimę neretai keisdavo įniršis, vergai dažnai sukildavo. Antroji fazė buvo romėniškos vergijos modelis. Vergams buvo suteikta žemė ir laisvė su sąlyga, kad vergai laiku sumokėtų mokesčius. Tačiau šis modelis buvo nevykęs, derlinga žemė buvo per daug padalinta, ir galiausiai smulki nenaši valstietija buvo išvaikyta, žemdirbiai nuvaryti nuo žemės. Agrarinė revoliucija ir industrializacija pakėlė žemės ūkio produktyvumą stambių ūkių formoje, kuriems reikėjo mažiau darbininkų.

Kryžiaus žygiams, žemių užgrobimams militaristinės ekspansijos būdu, masinėms žudynėms ir vergijai pateisinti imperialistai dažnai pasinaudodavo religijos priedanga ir tai pateisindavo „dievo valia“. Seneka Jaunesnysis rašė: „Prastuomenė mano, kad religija yra tiesa, išminčiai – kad melas, o valdovai – kad ji naudinga“. Senovės baltų pagoniškas „gyvas“ politeistinis tikėjimas rūpestingomis dievybėmis ir gamta buvo valdovų nuverstas ir pakeistas vieno rūstaus Dievo religija. Kodėl? Todėl, kad feministinis tikėjimas taikiomis, rūpestingomis, globojančiomis deivėmis ir gamta, netiko imperialistų vykdomai karo politikai. Pagonys ir toliau taikiai sugyventų. O krikščionybė – patriarchališka, dogmatiška ir suvaržyta – idealiai tiko principui “skaldyk ir valdyk” įgyvendinimui.

1924  –  1934 m. pagal nacionalines pajamas vienam gyventojui Lietuva vilkosi visiškame gale. Lietuvoje vienam gyventojui tarpukaryje teko 207 doleriai nacionalinių pajamų, kai tuo tarpu JAV – 1397 doleriai, D.Britanijoje – 1069 doleriai, Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – 620 – 850 doleriai, Suomijoje, Vengrijoje, Lenkijoje – 338-380 dolerių,  Bulgarijoje  –  259 doleriai, Rumunijoje  –  243 doleriai, Latvijoje  –  345 doleriai ir Estijoje -341 doleriai.

Įdomūs ir neįtikėtini faktai apie tarpukario Lietuvą
Žalioji gatvė Kaune, žydų kvartalas

Iš Lietuvos prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbti buvo išvykę 100 tūkst. žmonių – daugiausiai į Latviją, Rusiją, Lenkiją.

1939 m. Lietuvoje gyveno 50 proc. Rytų Pabaltijo (Lietuva, Latvija ir Estija) gyventojų, tačiau čia buvo tik 20 proc. visų šiame regione esančių telefono abonentų, 23 proc. motociklų, 32 proc. automobilių ir 28 proc. radijo abonentų.

Bendrame gyventojų skaičiuje 1939 m. pramonės darbininkai Lietuvoje sudarė vos 1,6 proc., kai Latvijoje – 4,4 proc., Estijoje – 5 proc., D.Britanijoje – 16,5 proc., Vokietijoje – 15,3 proc.

80 proc. Lietuvos visuomenės tarpukariu gyveno kaime, stabilių pajamų neturėjo ir išsilaikė iš to, ką užaugina ir parduoda.

Ūkininkas už parduotą bekoną skirtingais metais gaudavo nuo 27-26 Lt iki 50-55 Lt. O arbatinės dešros kilogramas kainavo 2,15 Lt, višta – 2,7 Lt, olandiško sūrio kilogramas – 2,35 Lt, cukraus – 1,05 Lt, o kava – net 8,5 Lt.

Tarpukario visuomenėje mažiausią nepriteklių jautė kariuomenėje ar valstybės tarnyboje įsitvirtinę gyventojai. 1939 m. tarnautojai, kurių iš viso buvo 3640, per mėnesį uždirbdavo nuo 250 Lt, o, pavyzdžiui, darbininkai, kurių gretos viršijo 29,8 tūkst. – tik 99 Lt. Kaime didžiai gerbiami mokytojai gaudavo 300-400 Lt atlyginimą, o policininkai – 300 Lt.

Kad įsigytų darbinį arklį, kuris 1939 m. kainavo 338 Lt, kaimo žmogui tekdavo užauginti ir geriausiomis kainomis parduoti 7 bekonus.

Didele prabanga laikyti ir nauji drabužiai, nes vyriškas vilnonis kostiumas kainavo 86,5 Lt, o vyriški pusbačiai – 17,15 Lt. Kostiumas atsieidavo apie 3 tonas pieno arba 17 tūkst. kiaušinių, o moteriška vidutinė suknelė – 15 vištų ar 10-15 kg sviesto.

Kaimo gyventojai augindavo po 4  –  5 vaikus, miestiečiai  po  2  –  4.

1939 m. Lietuvoje miestuose gyveno 23,6 proc. gyventojų ir pagal šį rodiklį Europoje atrodėme gūdi provincija. Latvijoje miestuose gyveno 34,5 proc. gyventojų, Čekoslovakijoje – 47,4 proc., Švedijoje – 37,4 proc.

1939 m. tūkstančiui gyventojų teko 22 naujagimiai.

1924 m. Lietuvoje buvo 5 tūkst. telefono abonentų ir 7 radijo aparatai, o 1938 m. atitinkamai jau 26,6 tūkst. ir 59,5 tūkst.

1922-1923 m. Kaunas neturėjo net šaligatvių, ryte per Laisvės alėją karvės buvo genamos į ganyklą, o vakare parginamos. Tačiau jau 1933 m. vaizdas gerokai pasikeitė – buvo grindžiamos gatvės, tiesiami šaligatviai, miesto centre uždrausta laikyti gyvulius, vyko statybos, miestas sparčiai modernėjo.

1938-1939 m. tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo vos 55 metai (18 metų trumpesnė, nei dabar), Estijoje – 56 metai, Latvijoje – 58 metai.

Tarpukariu kūdikių iki metų mirtingumas siekė 12 (būta ir 17) tūkstančiui gyventojų, o dabar – 4.

Iki XX a. trečio dešimtmečio vidurio Kaune kanalizaciją turėjo vos keli namai ir daugybė žmonių bėgiojo į lauko tualetus. Miestas neturėjo centralinio šildymo, tad visi šildėsi individualiai malkomis ar anglimis.

1920-30 m. buvo išplitusi tokia blogybė, kaip nesantuokinių kūdikių žudymas. Pavyzdžiui, 1923 m viduryje vienoje Kauno rajono nuovadoje, kurią sudarė 5 valsčiai, per pusę metų užregistruota 20 kūdikių nužudymo atvejų.

1939 m. Lietuvoje buvo užregistruota– 75,5 tūkst. nusikalstamų veikų o 1937 – net 87,2 tūkst. (2011 m. Lietuvoje  –  79,4 tūkst.)

Tarpukario Lietuvoje kalėjimuose sėdėjo santykinai daugiau kalinių nei Vokietijoje, tuo tarpu 100-ui tūkst. gyventojų policininkų teko 50 proc. daugiau nei Prancūzijoje.

1928 m. Lietuvoje pradėtas įgyvendinti privalomas pradinis mokymas 7–14 metų vaikams. Moksleivių skaičius smarkiai padidėjo: 1919 m. Lietuvoje veikė daugiau nei tūkstantis pradžios mokyklų, kuriose mokėsi 45,5 tūkst. vaikų, o 1938 m. – jau pustrečio tūkstančio mokyklų, buvo 301 tūkst. moksleivių. Vis dėlto 1940 m. pradžios mokyklų nelankė apie 10 proc. vaikų.

1920 m. laikinoji Lietuvos Konstitucija paskelbė lygias vyrų ir moterų teises, o teisę balsuoti moterys iškovojo 1922 m. – dviem dešimtmečiais anksčiau nei prancūzės. 1938 m. merginų studenčių Lietuvoje buvo tiek pat, kiek vaikinų.

Straipsnyje panaudota veidas.lt bei vikipedija skelbiama informacija informacija

Paruošė Saulius Veržikauskas

Julius Janonis

KALVIS

Pasitrauk, nekliudyk! Juk matai, kad kalu.

Man plepėt su tavim nėr kada.

Bepigu tau vėpsot, kad prikimšta mašna,

O aš galo sudurt negaliu su galu,

Nors kalu, dieną naktį kalu.

Jam gražu pažiūrėt, kaip gyvena vargšai!

Gal dar mąsto, kad skursti — saldu,

Kad tai niekis per dieną mosuoti kūju,

Ir matyti, kaip miršta iš bado vaikai!

Jam gražu, kaip gyvena vargšai!

Jam gražu! Cha, cha, cha; bet tada bus gražiau,

Kai varguoliams kantrumo pritruks,

Kai vargdiniai visi iš nagų jums išspruks…

Pakalbėsim tada apie tai, ką kenčiau!

Cha, cha, cha! Tada bus dar gražiau!..

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

KUMEČIŲ DAINA

Trauk, bėruti, trauk greičiau, —

Poną einant pamačiau.

Jis ir vėl mane rūgos

Neišvarius nė vagos.

 

Kiek jau priariau vagų!

Gal tiek pat, kiek man vargų!

Trauk, bėruti, trauk greičiau!

Ponui mūrus pastačiau.

Trauk, bėruti, o pačiam

Reikia dirbti alkanam:

Duonos kąsnio neturiu,

Nors ariu, ariu, ariu.

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

Tiesa apie Vilniaus televizijos bokšto šturmą 1991 metų sausio 13 dieną gali sugriauti visą nepriklausomos Lietuvos idėjinį pamatą. Dabartinė Lietuvos valdžia akylai stebi, kad visuomenė neabejotų kalte tarybinių kariškių, kurie esą sušaudė nepriklausomybės šalininkus. Apie tai, jog nesiduria „sausio 13-osios bylos“ galai, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, antrasis LKP CK (TSKP platformoje) sekretorius Vladislavas Švedas:

— Praeitame interviu Jūs papasakojote apie tai, kaip buvo einama link kruvinų įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto. O kas gi atsitiko Vilniuje 1991 metų sausio 13-ąją?

— Situaciją įkaitino sąmoningas Vytauto Landsbergio pritarimas kelis kartus pakelti maisto produktų kainas, kuris buvo perduotas premjerei Kazimirai Prunskienei. Priešais Aukščiausiąją Tarybą buvo parduotuvė „Talinas“, iš jos išėję žmonės piktinosi kainų pakėlimu, organizavo nedidelį mitingą. Nepasitenkinimas ritosi per Vilnių kaip gaisras. Sausio 8-osios rytą Kuro aparatūros gamyklos Sąjūdžio grupė pradėjo mitingą prieš kainų pakėlimą.

Arba 5 paaiškinimai, kodėl Suomijoje nėra ir negali būti masinės korupcijos, kuri įgavo konservatorių, liberalų, socdemų, nacistų, nacionalistų, fašistų ir kitos JAV 5 kolonos užgrobtoje Lietuvoje nacionalinės katastrofos mąstą.

 

  1. Suomiai neturi liguisto šimašiškai-landsberginio polinkio į prabangą. Prabanga – tai viduramžiais atsiradęs ir 21 amžiuje suklęstėjęs JAV kolonijose Vakarų degeneratų pasilinksminimo būdas. Kakoti į auksinį unitazą gali tik degeneratai.
Liberalas gimė tam, kad valstybės pinigai taptų privačiais jo paties asmeninėje sąskaitoje. Liberalas, neįkišęs savo gauruotos letenos į valstybės kišenę, greitai miršta lyg medis be vandens.

2. Suomiai žino, kad masiuliškai-landsbergietiškai praturtinti save ir savo šeimos narius kitų savo tautiečių sąskaita – yra neapykanta savo tautai. Taip elgiasi tik išgamos.3. Suomiai aiškiai supranta, kad taip vadinamas liberalus „verslas“ vagiant valstybės biudžeto (tai yra, tautos) pinigus – yra neapykanta savo vaikams ir anūkams, kuriems teks mokytis mokyklose, gydytis ligoninėse, kurių pinigus išvogė proamerikietiški „patriotai“. Neapkęsti savo vaikų ir anūkų gali tik išgamos.

4. Suomiai tiki, kad konservatoriškai liberalus vagis – visada bailys ir niekšas. Jis nuolat bijo, gyvena bijodamas būti demaskuotas ir teisingai nubaustas . Toks žmogus, kiek jis dešrelių A.Tapino piknike „Laisvė – tai vergija JAV“ nesurytų, niekada nebus laisvas. Toks žmogus yra tautos atstumtasis.

5. Suomiai yra įsitikinę, kad įtaisyti savo bukus anūkėlius, vaikus seime ar kur kitur prie lovio – reiškia labai jiems kenkti. Jeigu žmogus nesugeba nieko padaryti pats arba bent teisėtai perimti palikimą įgydamas tinkamą išsilavinimą ir savo asmeniniu darbu kažko pasiekdamas – jam bus labai blogai. Savo vaikams užprogramuoti dideles problemas ateityje gali tik visiškas kvailys

Susijęs vaizdas

Ir dar. “Jeigu norite, kad žmonės gintų valstybę, reikia sudaryti tokį žmonių pragyvenimo lygį, kurį žmonės norėtų ginti” (Manergeimas, Karlas Gustavas Emilis, Suomijos karinis ir politinis veikėjas, kuriuo labai žavisi JAV 5 kolona Lietuvoje)

 

Lietuvos valdantieji apsimetė, kad nieko neatsitiko. Bet juk atsitiko…

Liepos pabaigoje Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Žmogaus Teisių Komitetas, kurio sprendimai Vilniui yra privalomi, išnagrinėjo žmogaus teisių padėtį mūsų šalyje ir, pradžioje trumpai pagyręs mūsų vyriausybę už šiokią tokią pažangą kai kuriose srityse,  tiesiai šviesiai įpareigojo oficialiąsias Lietuvos įstaigas atlikti kai kuriuos joms nelabai malonius veiksmus. Mes dabar juos paviešinsime ir aptarsime, juoba, kad valdžiai artimi portalai ir televizijos tą padarė tik probėgšmais.

 

Pirma, JTO Komitetas įpareigojo atnaujinti vadinamojo slaptojo CŽV kalėjimo bylos tyrimą, nubausti visus, kas kalti dėl neteisėto žmonių laikymo jame, kompensuoti aukoms ir baigti viešai abejoti (oficialių pareigūnų lūpomis) atitinkamo Europos žmogaus teisių teismo nuosprendžio privalomumu. O visą bylą — išslaptinti. Nes neteisėtas žmonių sulaikymas pažeidžia žmogaus teises.

Antra, Komitetas įpareigojo baigti persekioti asmenis ir organizacijas už tai, kad jie tyrinėja ir viešina lietuvių dalyvavimą nacių rengtose žydų ir kitų gyventojų masinėse žudynėse. Nes persekiojimas už informacijos ar nuomonės sklaidą, ypač svarbiais istorijos klausimais, pažeidžia žmogaus teises.

Trečia, Komitetas įpareigojo baigti viešai skelbti (ką kasmet daro Valstybės saugumo departamentas), kad tos ar kitos organizacijos ar atskiri asmenys “kelia gręsmę nacionaliniam saugumui”. Nes toks viešinimas, anot Komiteto, neturint aiškių kriterijų ir nesant aiškioms tokio kaltinimo suformulavimo procedūroms, pažeidžia žmogaus teises.

Ketvirta, Komitetas įpareigojo Lietuvą priimti įstatymus, garantuojančius teisinę homoseksualių santuokų (vyro su vyru ar moters su moterimi) lygybę su iki šiol įprastomis vyro ir moters santuokomis. Ir taškas.

Penkta, Komitetas įpareigojo Lietuvą įtraukti į Baudžiamąjį kodeksą straipsnį, baudžiantį už neapykantos skatinimą LGTBI bendruomenės atžvilgiu. (LGTBI — lesbietės, gėjai, transseksualai, biseksualai ir interseksualai). Turima omenyje vadinamoji neapykantos kalba (angliškai — hate speech), kurios yra gausu interneto platybėse ir ne tik.

Šešta, Komitetas taip pat išreiškė susirūpinimą, jog šalyje dar gajūs įvairūs stereotipai, prietarai bei netolerancija tiek homoseksualų, tiek kitų mažumų, tarkime, romų, žydų, pabėgėlių, migrantų atžvilgiu.

Septinta, Komitetas išreiškė susirūpinimą, kad jo 2014 metų sprendimas dėl Rolando Pakso rinkiminių teisių atstatymo yra įgyvendinamas per lėtai, o kai kurie valdininkai abejoja Komiteto sprendimo privalomumu. Ir įpareigojo Lietuvą nedelsti atstatant visas Pakso pažeistas teises, taigi ir teisę dalyvauti prezidento rinkimuose.

Štai taip. Ir tai — tik pati svarbiausia Komiteto išvadų dalis, dėl vietos stokos visų jų čia ir neįmanoma aptarti. Bet ir paminėtų septynių punktų pakanka tam, kad būtų galima susidaryti įspūdį ir padaryti jau savas išvadas.

Visų pirma, stebina Lietuvos valdžios įstaigų elgesys. Juk pati valstybė, niekeno neverčiama, pasirašė žmogaus teisių apsaugą deklaruojančias JTO sutartis bei protokolus. Ir pati valstybė dabar apsimeta, kad nieko ypatingo nevyksta, kad demokratija klesti ir žmogaus teisės tiesiog pražydo visomis spalvomis.

Mūsų valstybės atstovai, kaip matome iš JTO Komiteto išvadų, leidžia sau abejoti tiek JTO, tiek ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimais kaip neva neturinčiais įpareigojančios teisinės galios. Tada peršasi paprasta išvada: mūsų ponai valdžioje tik dėl akių, tik butaforiškai suraitė savo parašus ant tarptautinės teisės dokumentų, vien tam, kad galėtų pasipuikuoti, kokie jie yra demokratai. O kai prieinama prie konkretikos, prie labai konkrečių ir akivaizdžiausių žmogaus teisių pažeidimų, tada prasideda gudravimai.

Antai jau daug metu tiesiog tyčiojamasi iš Pakso, vilkinant jo teisių atkūrimą. Tyčiojamasi iš žmonių, kuriuos neteisėtai kalino ir galimai net kankino CŽV kalėjime Vilniaus pakraštyje. Smaugiama žodžio ir sąžinės laisvė asmenims, norintiems ištirti pokario tragediją Lietuvoje. VSD persekioja dešimtis asmenų, organizacijų bei portalų, įskaitant ir sputniknews.lt, gąsdindamas jais kaip “grėsmis Lietuvos saugumui” ir menkindamas jų orumą bei reputaciją iš piršto laužtais kaltinimais.

Dvigubą žaidimas žaidžiamas ir gėjų bei visų LGTBI bendruomenės atžvilgiu. Įstojo Leituva į ES? Istojo. Pasirašė atitinkamus JTO dokumentus? Pasirašė. Žinojo mūsų valdžia, kad tada reikės gyventi pagal visų mažumų, įskaitant LGTBI, teisių gynimo standartus. Žinojo. Tai ko dabar mindžikuoja?

Todėl, kad bijo rinkėjų reakcijos, o mūsų rinkėjų dauguma gana konservatyvi. Laužo mūsų valdžia prisiimtus įsipareigojimus. Ir spjauna į tarptautinių institucijų raginimus vis tik vykdyti savo pažadus.

Ar gali po to Linas Linkevičius ar Dalia Grybauskaitė mokinti demokratijos kitų? Ne, negali. Beje, kas pats laužo susitarimus, lai nesistebi, kad ir kiti juos laužys mūsų atžvilgiu. Taip jau yra šiame pasaulyje. Tad būkime nuoseklūs, ir tada viskas bus gerai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Read more: https://sputniknews.lt/columnists/20180815/6748649/jto-nuleido-vilniu-ant-zemes-ar-gali-grybauskaite-toliau-vaidinti-demokrate.html

Birželio 25 d. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kongresmenas, Atstovų rūmų narys respublikonas Krisas Smitas (Chris Smith) įregistravo įstatymo projektą H. R. 6218 , kuriuo siekiama buvusią Lietuvos Seimo narę Neringą Venckienę, prašančią JAV politinio prieglobsčio, apsaugoti nuo išdavimo Lietuvos teisėsaugai (ekstradicijos). Kadangi yra labai rimtas pagrindas manyti, jog Lietuvos valdžia vykdo prieš teisėją politinio susidorojimo procesą.

Pagal kongresmeno pateiktą projektą, N. Venckienė būtų išleista iš Čikagos federalinio kalėjimo, kol JAV pareigūnai nepriims sprendimo dėl jos prašymo suteikti jai politinį prieglobstį.

Ch. Smitas, respublikonų partijos atstovas nuo Naujojo Džersio , vienas iš Jungtinių Amerikos įstatymų dėl vaikų išnaudojimo rengėjų, naujienų agentūrai „Associated Press“ sakė: „Venckienė turėtų būti giriama, o ne kaltinama už drąsą pareikalauti iš pareigūnų atsakomybės ir norą apsaugoti savo dukterėčią“.

Internete buvo išplatinta peticija, kurios tikslas yra paremti teisėją Neringą Venckienę ir respublikonų senatoriaus Kriso Smito pateiktą atitinkamą įstatymo projektą, kuri skamba taip:

Savaitgalio skaitiniai – vasara dar nesibaigė, o ir širdį dar ne ruduo 

5 tikros meilės požymiai
Jis tikrai tas, vienintelis(4)? Ar galėsime mes būti kartu visą gyvenimą? Kai santykiai rimti, kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau sau užduoda panašius klausimus. Kaip atpažinti tikrąją meilę? Pataria psichoanalitikai.
Kas yra meilė? Jausmas, kuris dovanoja absoliučią laimę? Ar pojūtis, kuris bloškia į emocinį chaos1? Nei viena, nei kita. Net abipusė meilė nesuteikia harmonijos ir ramybės pojūčio. Tačiau ji jaudina ir stebina mus net ir prabėgus daugybei metų. Meilė – įvairiapusis jausmas, ir štai jos sudedamosios dalys.