Nežinau, kas šios publikacijos autorius, tačiau naujuosius “patriotus”, kurie taip myli JAV, ES, NATO, jog yra pasiruošę sudeginti savo Tėvynę vardan Vakarų “demokratiškų” “vertybių” triumfo, jis apibūdino labai tiksliai. Negaliu nepasidalinti.

Kažkodėl nei viena epocha neapsieina be savo hitlerjugendo. Kartais rodosi, jog žmonijai yra gyvybiškai būtina, kad jaunesnė kažkuri jos dalis virstų į niekam tikusius lozunginius rėksnius, agresyvius oficialios propagandos platintojus – nu vat negalima niekaip apsieiti be rėksmingų glušpetrių, kurie ilgai, įkyriai, nuobodžiai aiškina visai visatai kaip reikia Tėvynę mylėti ir kvit.

Jus žinote apie ką tokius kalbu – turite juos savo aplinkoje, nuolat matote socialiniuose tinkluose – juos lengva pažinti iš niekada nenutylančių kalbų apie pilietiškumą, konkurencingumą, pridėtinę vertę, paradigmas, inovacijas ir nanotechnologijas. Tai yra žmonės – sifonai, kurie per save praleidžia visokias liberalias kanalizacijas, bet taip ir nesugeba išstenėti nei vienos originalios minties per visą savo niekingą gyvenimą.

Tapinoidas, kaip ir kiekvienas dvasingas durnius, yra socialinis povas – jam tiesiog būtina demonstruoti savo spalvotas plunksnas visam pasauliui, kad šildotis jo nenuginčijamos šlovės nimbe, šviečiančiame tūkstančio sprogstančių saulių ryškumu. Svarbiausia jo gyvenime – kaip jį mato ir vertina kiti. Visi tie protų mūšiai, vaikščiojimai į standupus, bėgiojimas rytais, Darom subotnikai, dietos be gliuteno, filmų, restoranų apžvalgos, vieši pasipiktinimai prastu aptarnavimu ir kitokios sąmoningo gyvenimo apraiškos atlieka tik vieną vienintelę funkciją – virsti socialinių tinklų įrašais, heštegais ir glamūrinėm fotkem Instagrame.

Tapinoidai yra viena forma ir jokio turinio, jie mėgsta šūkius, jų avatarų socialiniuose tinkluose jau nebesimato per kaspinus, pakalnutes ir vienas ant kito uždėtas Lietuvos, Prancūzijos ir LGBT vėliavas. Tačiau realybėje jie yra absoliučiai pasyvūs ir viskas ką jie šneka taip ir lieka kalbų lygyje – tapinoidui yra svarbu ne rezultatas, o padaryti absoliutų minimumą, kad atrodyti gerai. Bent sau pačiam.

Bet užvis ką labiausiai mėgsta tapinoidas, dėl ko jis keliasi kiekvieną rytą, kas priverčia tekėti jo sultis yra skundimas. Skundimas yra jo religija, gyvenimo prasmė ir tikslas, skundimas jam yra atėjęs su motinos pienu, nes jo tėvai – praeityje uolūs sąjūdiečiai, o nūnai rožančius barškinanti konservatorių žemės druska – jie visą savo jaunystę praleido rašydami skundus, seilėtu pieštuku stropiai į bloknotėlį žymėdami –  kas tokie per konservatorių šventes neiškėlė vėliavos, sekmadieniais nėjo į mišias, parašė kritinę pastabą apie Lietuvos vidaus ir užsienio politiką, pasisakė prieš JAV, ES, NATO, palankiai atsiliepė apie tarybinę praeitį, TSRS, Rusiją, pasmerkė eilinį JAV tarptautinį nusikaltimąs, kas vartoja žodžius “ožys”, “balta kumelė” ar “bestija”,  kas nešvenčia “patriotinių” švenčių ir panašius dalykus.

Todėl tapinoidams skundimas yra tiesiog įgimtas – jie nuo pirmųjų klasių išdidžiai keldavo rankas ir garsiai, su skundikams būdinga intonaciją pareikšdavo: ‘o Petriukas – nusirašinėja!’. Vyresnėse klasėse jie jau skųsdavo tuos, kurie praleidinėdavo pamokas, rūkydavo už kampo, ar gėrė alų diskotekoje. Ir šiandien jis nesusilaiko nenufotografavęs ne vietoje pastatytą automobilį, ar, pamatęs internete kitamintį, kairiųjų pažiūrų žmogų,  nedelsiant neapskundęs pastarojo darbdaviui, policijai, VSD. Tiesa savo vaikus ir žmoną kaip obuolius talžančio kaimyno jis niekada nemato ir negirdi, nes tapinoidas bilda, triukšmą kelia drausmina ir moralizuoja tik tada, kai jam tai yra naudinga ir nėra tiesioginės grėsmės, o kada pakvimpa menkiausiu diskomfortu, jis kaip mat tampa atlaidus ir tolerantiškas. Tačiau skundimas Tapinoidui yra ne tik sportas, bet ir gyvenimo būtinybė – jam, kaip ir jo tėvams skundimas ir intrigėlės buvo vienintelis karjeros tramplinas, nes savo talento, darbo ir patirties dėka išplaukti negali –  tokius dalykus visų pirmą reikėtų turėti.

Vienas pagrindinių fetišų tapinoido gyvenime – čynas. Ir ne bet koks, o tas kuris gerai skamba, už kurį daug moka ir kuriame nereikia dirbti. Matyt dėl to tiek daug jų nusėda valstybinėse ir kvazi-valstybinėse įstaigose. Kaip žmonės, mėgstantys postringauti apie konkurenciją ir pridėtinę vertę, jie yra stebėtinai nekonkurencingi ir nevertingi – sėdėjimas valandų valandas feisbuke, sprendžiant įtemptą vidinį konfliktą – dėti laiką, smailą, ar visgi širdelę – darbo našumo tikrai nepadidina.

Tapinoidiniai primatai – tai tokia rūšis beviltiškai rusofobinės propagandos paveiktų aukų, kurioms kai kurios organizmo dalys susikeitė vietomis… Jie tiesiog kitokie…

Viso šito porūšio gebelsas ir mesijas yra eponiminis ir nepakeičiamas  laisvės dešrelių kepėjas Andrius Tapinas. Viskas ką jis daro, sako, rašo turi būti traktuojama kaip paties Dievo žodis. Lygiai taip pat, kaip kadaise reikėjo seikėti dešimtinę bažnyčiai, taip ir pamaldus tapinoidas privalo remti savo asmeninį guru: stropiai aukoti pinigus “Vergija yra laisvė” radijo/tv žinioms su Andriumi Tapinu, pirkti jo knygas, vaikščioti į seminarus, žiūrėti visas laidas ir dar be adbloko skaityti jo straipsnius, kad bent jau jei ne finansiškai, tai nors clickais ir laikais (nes tėvai daugiau pinigų neduoda) paremti šventąją trejybę: Mesiją, Teisuolį Nr. 1 ir geriausią D.Grybauskaitės podružkę viename asmenyje.

Apskritai tapinoido viso gyvenimo misija – kiek įmanoma maksimaliai priartėti prie gyvo Andriaus Tapino klono. Jie rengiasi, kalba, rašo, elgiasi ir svarbiausia – balsuoja kaip Tapinas ir tuo didžiuojasi. Didžiuojasi, kad neturi savo asmenybės, minčių, norų, jog yra tušti indai į kuriuos galima pilti bet kokias pamazgas.

Tapinoidas gyvena kažkokioje paralelinėje Lietuvoje, kurioje visi balsuoja tik už konservatorių ir liberalų partijas, kurioje nėra 30 procentų žmonių žemiau skurdo ribos, kurioje nėra masinės emigracijos, valdininkų ir teisėsaugos korupcijos bei savivalės, niekas nedirba už MMA, jis save nuolat apsupa tik mielomis biurgerio vartotojiškai širdžiai naujienomis apie eilinių ofisų už dvigubą nei rinkos kainą inovacijų centrų atidarymus, Doing business indeksus ir A.Tapino įrašais, apie tai, kaip į jo seminarą atsivilkę pusantro šimto liberalių chunveibinų yra Lietuvos ateitis.

Trys žodžiai, kurie tapinoidą gali išvesti iš kantrybės – maža agrarinė šalis. Jo liguistoje fantazijoje – Lietuva yra be penkių minučių Estija ir be dešimties – Skandinavija. Realybei tapinoido psichika yra tiesiog per jautri – akis į akį susidūręs su ja, jis pradeda žviegti kaip A.Maldeikienė per debatus, vadinti troliu, Kremliaus agentu ir trenkęs durimis bėgs skaityti a.tapino šventųjų raštų apie tai, kaip nematoma rinkos ranka viską sureguliuoja ir visas gėrybes iš vargšų kišenių perkelia į teisingas, tapinoidų, kišenes.

Blogiausia, kad tapinoidai visada yra išverstaskūriai oportunistai, kaip ir jų tėvai, kurie taip vadinamais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikais, suuodė, iš kur pučia nauji vėjai, metė savo partinius bilietus, pardavė savo dūšią Geltonajam Velniui, išdavė savo tėvus, artimuosius, draugus ir pažįstamus ir, susiradę ant aukšto babytės maldaknygę bei senelio bandito išblukusią nuotrauką,  leidosi tekini paskui Sąjūdžio ekspresą, visą kelią rėkdami “ir tada mes dirbome Lietuvai – vogėme iš gamyklų, kolūkių, tarybinių ūkių”’. Kai tik visuotinių simpatijų sentimentų vėtrungė su girgždesiu pradės keisti kryptį – tapinoidai pakels į orą šlapią pirštą ir ras naują sektą, į kurią galės įsilieti, nes jie yra intelektualinės olialia pupytės – faustinos marinos, kurios giliai pasąmonėje žino savo neadekvatumą ir supranta, kad be sugar daddy gražiai negyvens.

O gražiai gyventi jie mėgsta, nes gimė ir augo vidurinės klasės atokaitoje, su tėveliais, kurie visada tai mokykloje su mokytojomis susitardavo, tai pro universitetą už ausų pravilkdavo, tai nuo armūchos nusukdavo (įgimta plokščiapėdystė), tai su buvusiu kursioku pašnekėdavo, kad į savo bendrų reikalų departamentą prie kažko-tai-ten-gynimo ministerijos priimtų (jis vaikinas labai stengiasi). Ir taip kiekvienoje kartoje užsiveisia savi susireikšminę lodoriai, kurie kad ir kaip nekalbėtų apie žodžio laisvę, demokratiją ar nuomonių pliuralizmą, bet finale vis tiek iškeliauja Hitlerio saulės parvežti, nes jie ne tai, kad nusipelnė, o pati Visata palinkėjo jiems šlovės ir komforto, kurie turi ateiti čia ir dabar, kad ir kiek tas mums nekainuotų.

Kovoti dėl laisvės, kaip jie garsiai neūbautų “Laisvė” pikniko dešreles kirsdami, jie nesugeba – tapinoidai, kaip ir visi vergai,  neieško laisvės, jie ieško vergų sau. Šiandien jie degina knygas, verčia paminklus, rytoj jie degins savo tautiečius

Reklama