Archive

January 2019

Browsing

2019-01-30

Autorius: Vladislavas Švedas

Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articles/30012019-kaip-vsk-kgb-agentas-tapo-lietuvos-pilkuoju-kardinolu-tikroji-landsbergio-biografija/

Vytautas Landsbergis iki šių dienų lieka vienu iš įtakingiausių šiuolaikinės Lietuvos žmonių. Pagyvenusio Lietuvos valstybingumo patriarcho įtaką priimta aiškinti Landsbergio moraliniu autoritetu ir jo dalyvavimu kovojant už Lietuvos nepriklausomybę, tačiau tikrosios „tautos tėvo“ galybės priežastys yra daug klaikesnės. Buvęs Sąjūdžio lyderis sukaupė medžiagą, kompromituojančią pirmojo Lietuvos ešelono politikus, ir gali juos visus šantažuoti. Didelę paspirtį kaupiant kompromatus kelių kartų Landsbergių klanas įgijo darbuodamasis TSRS specialiųjų tarnybų labui.

Kaip Landsbergis tapo Sąjūdžio lyderiu

Verta priminti, kaip apolitiškas, Lietuvoje visiškai nežinomas  muzikologas Vytautas Landsbergis 1988 metų biržely tapo Lietuvos judėjimo už pertvarką iniciatyvinės grupės nariu, o vėliau — lyderiu. Judėjimas buvo pavadintas Sąjūdžiu.

Abejonių nekeliantys šaltiniai byloja (straipsnio autorius buvo pakankamai informuotas žmogus, nes dirbo Lietuvos KP Vilniaus miesto Spalio rajono pirmuoju sekretoriumi, o šio rajono komiteto partinėje įskaitoje buvo Lietuvos TSR Valstybės Saugumo Komiteto (toliau – VSK)  komunistai — RuBaltic.Ru pastaba.), kad Landsbergis pateko į iniciatyvinę Sąjūdžio grupę tik reikalaujant VSK kuratoriui kaip „patikrintas tarybinis inteligentas“. Jis privalėjo informuoti Komitetą apie visus iniciatyvinės grupės kurso „nukrypimus“.

Po Sąjūdžio sukūrimo pirmuoju jo neformaliu lyderiu tapo rašytojas ir populiarus visuomenės politinis veikėjas Vytautas Petkevičius. Būtent jam vadovaujant judėjimas pasireiškė kaip nauja ir galinga respublikoje politinė jėga. Tačiau TSKP CK ir Lietuvos TSR VSK Sąjūdžio kuratoriams Petkevičius tapo neparankia figūra – Vytautas garsėjo savo ypatingai nepriklausomu charakteriu.

Nuotr.: bernardinai.lt
Nuotr.: bernardinai.lt

Nedidelis nukrypimas. Kaip žinia, Sąjūdžio pavadinimas buvo uždraustas 1944 metais atkūrus Lietuvoje tarybų valdžią. Juk taip save vadino antitarybinis ir pronacistinis Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), sukurtas Berlyne 1940 metų liepą.

Būtent anas Sąjūdis organizavo 1941 metų birželio antitarybinį sukilimą Lietuvoje. Ir staiga 1988 metų vasarą taip pasivadino Gorbačiovo pertvarką remiantis judėjimas? Ir tuo metu Lietuvos TSR VSK 5-oje valdyboje Maskvos nurodymu sukuriamas Petro Vožbuto vadovaujamas 4-asis skyrius, kuriam buvo pavesta kuruoti Sąjūdį!

Tačiau nereikia stebėtis. Viskas vyko pagal  pagrindinių Kremliaus pertvarkytojų  TSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo ir TSKP CK sekretoriaus, Politinio biuro nario Aleksandro Jakovlevo nurodymus.

Lietuvos KP CK biuras superslaptai rekomendavo…

1988 metų rugpjūty Aleksandras Jakovlevas pabuvojo Lietuvoje tikslu patikrinti, kaip klostosi reikalai organizuojant liaudies judėjimą, kuris turėjo rimtai stumtelėti politiniame lauke „partijos kunigaikštukus“. Taip 1988 metų liepą lankydamasis Lenkijoje Gorbačiovas pavadino TSKP sekretorius.

Jakovlevui nepatiko Lietuvos judėjimo lyderis V.Petkevičius, kuris turėjo savo nuomonę ir pokalbio su Jakovlevu metu išdrįso kritikuoti Kremliaus politiką Lietuvoje. To išdavoje 1988 metų rugsėjy Maskvoje buvo nutarta pakeisti Petkevičių neišvaizdžia, amorfine Landsbergio asmenybe.

Kodėl marksistinės–lenininės estetikos dėstytojas Landsbergis buvo parinktas kaip Petkevičiaus pakaitalas?

Viena iš priežasčių buvo ta, kad jis daug metų veikė kaip slaptas Lietuvos TSR VSK informatorius Vytauto, o vėliau Dėdulės slapyvarde. Landsbergis raštu skundė ne tik Lietuvos kūrybinę inteligentiją, bet ir tuos lietuvių veikėjus, kurie gyveno užsienyje ir su kuriais muzikologas turėjo galimybių susitikti.

Bet čia verta priminti, kad greta garsiai ir iškalbingai pasireiškiančio tribūno Petkevičiaus muzikologas Landsbergis atrodė apgailėtinai, o 1988 metų biržely patyrė viešą konfūzą. Mitinge, skirtame Lietuvos delegatų palydoms į XIX Sąjunginę partinę konferenciją, Landsbergis bandė pasisakyti, tačiau dėl prastos dikcijos patyrė nesėkmę. Iš minios jam šaukė: „Išsitrauk šiaudus iš nosies!“

V. Landsbergis, Strasburas, 1990 metų liepos 9 / Nuotr.: CVCE
V. Landsbergis, Strasburas, 1990 metų liepos 9 / Nuotr.: CVCE

Turbūt būtent todėl 1988 metų rugsėjy Lietuvos KP CK biuro nariai superslapto posėdžio metu (be protokolo) sutiko su Lietuvos TSR VSK pirmininko Eduardo Eismunto pasiūlymu rekomenduoti profesorių muzikologą Sąjūdžio lyderiu.

Pagrindiniai Eismunto argumentai: Landsbergis inteligentiškas, nekrenta į akis, prastas oratorius, neturi masėse autoriteto, turi ryšių su VSK ir todėl bus lengvai valdomas.

Ypač Eismuntas akcentavo tai, kad Landsbergio šeima visada buvo tarybinėse pozicijose, o jo tėvas Vytautas Žemkalnis–Landsbergis suteikė tarybų valdžiai neįkainojamas paslaugas, dirbdamas NKVD (НКВД – Narodnyj Komisariat Vnutrennych Del,  Liaudies vidaus reikalų komisariatas -liet.) o vėliau VSK (КГБ – Komitet Gosudarstvennoj Bezopasnosty, VSK – Valstybės Saugumo komitetas, liet.) agentu nuo 1927 metų.

LKP CK biuro nariai manė, kad, paskyrus Landsbergį, Sąjūdis taps paklusniu partinio elito ir VSK įrankiu.

Muzikologas buvo faktiškai Lietuvos vadovas

Pasinaudodamas tuo autoritetu, kurį Sąjūdis pelnė vadovaujant Petkevičiui, Landsbergis pradėjo diktuoti sąlygas Tarybų Lietuvos vadovybei. Algirdas Brazauskas 1988 metų spaly, palaikant Sąjūdžiui, tapęs pirmuoju LKP CK sekretoriumi, o vėliau, 1990 metų sausy, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku, buvo priverstas skaitytis su Landsbergiu. Ir ne šiaip sau skaitytis, o pastoviai su juo susitikinėti.

Apie savo pastovius susitikimus su Landsbergiu Brazauskas papasakojo prisiminimų knygoje „Lietuviškos skyrybos“, kuri buvo išleista 1993 metais. Jis parašė, jog 1989 1990 metais slapta susitikinėjo su Landsbergiu Vingio parke ir aptarinėjo su juo veiksmus Lietuvos Komunistų partijos, kuri 1989 metų gruody pasitraukė iš TSKP.

Algirdas Brazauskas su dukra, 1994 m. / Nuotr.: 15min.lt
Algirdas Brazauskas su dukra, 1994 m. / Nuotr.: 15min.lt

Tikėtina, jog ir prezidentavimo metu (1993–1998 m.) Brazauskas buvo priverstas skaitytis su lietuviškojo Moriarti nuomone, nors tuomet buvę komunistai buvo skaudžiai nustūmę nuo Lietuvos politinės arenos Landsbergio klaną. Tačiau akivaizdžiai neryžtinga prezidento Brazausko politika, nepalietusi nė vieno Lietuvai pragaištingo sprendimo, priimto Landsbergio valdymo metu, liudija, kad pastarasis vis dar jį įtakojo.

Gana efektyviai „šešėlinio spaudimo“ taktika Landsbergis naudojosi prezidento Valdo Adamkaus, pakeitusio Brazauską, atžvilgiu.

Šis buvęs Amerikos pilietis dukart buvo renkamas Lietuvos Respublikos prezidentu (1998–2003 ir 2004–2009 metais). Ir abu laikotarpius jį griežtai kontroliavo ir presingavo Vytautas Landsbergis ir jo aplinka.

Tai išaiškėjo 2011 metų rugpjūty. Tada spaudos konferencijoje, kuri buvo organizuota pristatant Adamkaus prisiminimų knygą „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“, buvęs prezidentas pranešė, kad, būdamas valdžioje, pastoviai buvo spaudžiamas „gana gerbiamų Lietuvoje asmenybių“.

Valdas Adamkus / Nuotr.: 15min.lt
Valdas Adamkus / Nuotr.: 15min.ltValdas Adamkus / Nuotr.: 15min.lt


Adamkus rašo, kad jie jam diktavo, kaip reikia elgtis ir ką į kokias pareigas skirti. Tokias instrukcijas jis gaudavo ne tik asmeniškai, bet ir faksu bei telefonu.

Be to, Adamkus sulaukė nedviprasmiškų užuominų, kad nepaklusnumo atveju jis bus politiškai sunaikintas. Tokį elgesį Adamkus pavadino šantažu.

Čia Landsbergis akivaizdžiai pažeidė 84-ąjį Konstitucijos straipsnį, kuriame pasakyta, jog tik Prezidentas turi teisę spręsti jo kompetencijoje esančius klausimus. Tai reiškia, jog Landsbergis, duodamas pavedimus, o tiksliau — įpiršdamas Lietuvos prezidentui savo nuomonę, įvykdė sunkų valstybinį nusikaltimą.

Į klausimą, kodėl Adamkus nepaviešino šantažuotojų vardų, buvęs prezidentas davė nevisai suprantamą atsakymą. Adamkus pareiškė, jog tie žmonės, iš kurių jis gaudavo nurodymus, Lietuvoje beveik „dievinami“ ir iki šiol laikomi iškovotos nepriklausomybės simboliu. Todėl, Adamkaus manymu, jų vardų paskelbimas iš jo pusės taptų „nusikaltimu prieš šventą tikėjimą laisve ir demokratija“.

Tačiau situacija, kai Adamkų valdė jau minėtas klanas, buvo sąlygota štai kuo. Iki išrinkimo Lietuvos prezidentu jis pastoviai gyveno Čikagoje (JAV). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnį jis negalėjo dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose, nes kandidatas į prezidentus privalėjo ne mažiau trejus paskutinius metus nuolat  gyventi Lietuvoje.

1997 metais Landsbergis, būdamas Lietuvos Seimo pirmininku, privertė Lietuvos teismą priimti žinomai melagingą nutartį, jog JAV pilietis V.Adamkus esą pastaruosius trejus metus pastoviai gyveno Šiauliuose, o ne JAV, Čikagoje.

Ir nors Adamkaus varžovai pareiškė, jog Šiauliai —  ne jo namai, o tik ta vieta, kurioje jis „laiko savo šlepetes“, apygardos teismo nutartis leido jam balotiruotis į Lietuvos prezidento vietą.

Landsbergis ir Adamkus / Nuotr.: Delfi
Landsbergis ir Adamkus / Nuotr.: Delfi

Linas Kuojelis, amerikiečių deleguotas Landsbergio patarėjas 1990–1991 metais, interviu „Respublikos“ laikraščiui  Lietuvos teismo nutarimo dėl Adamkaus gyvenamosios vietos klausimu pastebėjo: „Kiek suprantu, Lietuvos teismai linkę paneigti ne tik Lietuvos Konstituciją (Kuojelis talkino ruošiant Lietuvos Respublikos Konstituciją – Vl.Š.), bet ir Einšteino bei Njutono dėsnius. Vienas ir tas pats objektas tuo pačiu metu negalėjo būti dviejose vietose (JAV ir Lietuvoje).“

Būdamas šios melagingos nutarties, kuri leido Adamkui tapti prezidentu, organizatoriumi, Landsbergis gavo į rankas galingą manipuliavimo juo įrankį.

Paviešinus tik vieną faktą, jog Adamkus prezidento rinkimų išvakarėse 1997 metų gruody — 1998 metų sausy gyveno ne Šiauliuose, o JAV, būtų užtekę jo prezidentinės karjeros gėdingam sužlugdymui.

Verta pažymėti, jog Landsbergis jokių savo dalyvavimo aferoje su Adamkaus gyvenamaja  vieta dokumentinių pėdsakų nepaliko.

Tai natūralu, nes Lietuvos Respublikos 84 straipsnis kategoriškai draudžia įtakoti prezidentą priimant nutarimus. Tokie reikalavimai egzistuoja daugelyje pasaulio šalių. Ten prezidento įtakojimas bet kuria prasme laikomas sunkiu nusikaltimu.

Pakso peripetijos

Vienintelis Lietuvos prezidentas, kurio atžvilgiu Landsbergis neturėjo kompromato, buvo Rolandas Paksas. Žinomas Lietuvos lakūnas ir sklandytojas, 1980 metais tapęs aukštojo pilotažo TSRS čempionu.

Pagal 2002 metų gruodžio — 2003 metų sausio prezidento rinkimų rezultatus Paksas buvo išrinktas prezidentu. Landsbergio klanui teko padėti daug pastangų, siekiant pašalinti Paksą, kuris buvo žinomas savo konstruktyvia pozicija Rusijos atžvilgiu.

Galų gale 2003 metų spaly Paksas buvo apkaltintas ryšiais su rusų verslininku Jurijum Borisovu, kuris esą rėmė priešrinkiminę politiko kampaniją už tai, kad jei šis bus išrinktas prezidentu, pelnys eilę sprendimų savo naudai. Visus kaltinimus savo adresu Paksas atmetė ir visa tai pavadino „sistemos kerštu už pastangas kovoti šioje šalyje su korupcija“.

Rolandas Paksas / Nuotr.: nedelia.lt
Rolandas Paksas / Nuotr.: nedelia.lt


Tačiau 2004 metų balandy Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pripažino jį kaltu, ir tą patį mėnesį balsavimo Seime metu jam buvo pareikšta apkalta. Pravedus priešlaikinius prezidento rinkimus, valstybės vadovu vėl tapo Adamkus.

Tačiau Paksas nutarė nepasiduoti. 2005 metų gruody išplėstinė Lietuvos Respublikos Aurščiausiojo teismo  kolegija jį pripažino visiškai nekaltu. Tačiau Lietuvoje jis taip ir liko politiniu atstumtuoju.

2009 metų biržely Paksas buvo išrinktas Europos parlamentaru, atstovaudamas Lietuvos centro dešiniųjų politinei partijai „Tvarka ir teisingumas“. Susidorojimas su Lietuvos publikos numylėtiniu lakūnu Rolandu Paksu eilinį kartą pademonstravo Landsbergio klano jėgą.

2018 metais JT Žmogaus teisių komitetas paskelbė „Baigiamasias pastabas Nr.CCPR/C/LTU/CO/4 dėl žmogaus teisių Lietuvoje“. Jose Komitetas išreiškė susirūpinimą tuo, jog Lietuva vilkina Konstatacijos vykdymą byloje „Paksas prieš Lietuvą“ dėl grąžinimo jam atgaline data nuo 2004 metų teisės būti prezidentu ir premjeru.

Ypatingą JT Komiteto susirūpinimą iššaukė Lietuvos Konstitucinio teismo 2016 metų nutarimas, kuriuo atsisakyta grąžinti Paksui aukščiau minėtas teises, remiantis savitu Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo traktavimu.

Toks požiūris, pažymėjo JT Žmogaus teisių komitetas, prieštarauja tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams. Tačiau tokia situacija dabartinėje Lietuvoje natūrali. Juk Konstitucinio teismo vadovu nuo 2014 metų dirba tūlas Dainius Žalimas — nuo 17 metų ištikimas Landsbergio tarnas, tiksliau — klapčiukas. Dėka muzikologo pastangų Žalimas tapo ne tik diplomuotu juristu, bet ir sėkmingai kilo karjeros laiptais.

Bus  daugiau…

 

2019-01-28

Autorius : Aleksej Iljaševič

Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articles/28012019-paleckio-byla2-lietuviai-verčiami-tylėti-apie-įvykius-prie-vilniaus-televizijos-bokšto/ 

„Šnipų sąmokslas“ Lietuvoje apauga naujomis smulkmenomis. Sąraše asmenų, kurie esą darbavosi Rusijos žvalgybai, atsirado naujos pavardės. Tačiau pagrindiniu bylos figūrantu lieka jaunas opozicijos politikas Algirdas Paleckis — vienas iš nedaugelio, drįstančių viešai abejoti oficialia Vilniaus pozicija 1991 metų sausio 13-osios įvykių atžvilgiu. Jau tapo aišku, jog jo areštas tiesiogiai siejasi su masiškų žudynių prie Vilniaus televizijos bokšto tyrimu.

Paleckis ir kompanija kaltinami tuo, jog rinko informaciją, kurią perdavinėjo Rusijos specialiosioms tarnyboms. Portalo lrytas.lt duomenimis, politiko veikla galėjo turėti ryšį su „galimu įkaitų užgrobimu“. Apie kokius įkaitus eina kalba?

Esmė tame, kad praeitais metais Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą atsakingiems Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir teismo darbuotojams. Jų veiksmuose įžvelgiami požymiai nusikaltimo, numatyto RF Baudžiamojo kodekso 299 sraipsniu: „Baudžiamosios bylos iškėlimas akivaizdžiai nekaltam“. Informaciją apie šiuos teisėjus ir prokurorus esą ir rinko Paleckio vadovaujamas „šnipų tinklas“.

Spaudoje jau pasirodė pranešimai apie tai, kad politikas kaltinamas informacijos rinkimu būtent apie sausio 13-osios įvykius. Viena iš pirmųjų apie tai prabilo Rusijos žurnalistė, knygos „Kas ką išdavė“ autorė Galina Sapožnikova: „Ką naujo Paleckis gali pranešti Maskvai apie sausio 13-osios bylą? Viskas jau seniai aprašyta mano knygoje: skaitykite į sveikatą“.

Dabar išaiškėja, kad apie pačius įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto Maskvai pranešti nereikia — esą reikia žinių apie asmenis, kurie teisia Rusijos piliečius Jurijų Melį ir Genadijų Ivanovą.

Paleckiui mestų kaltinimų esmė tapo aiški, kai verslininkas Pavlas Ževžikovas, pas kurį buvo atlikta krata, pareiškė, kad jis neturi „nei galimybių, nei noro“ talkinti nemalonėn patekusiam politikui, renkant Rusijos žvalgybai informaciją apie Lietuvos teisėsaugos organų atstovus, kurie tiria 1991 metų sausio 13-osios žudynes.

Įdomu tai, kad byloje atsiranda nauji vardai. Iš pradžių Paleckio ir Rusijos publicisto Valerijaus Ivanovo (kuriam, gali būti, buvo skiriamas ryšininko vaidmuo) kompanijon patekę Leonidas Minkevičius, Artūras Šidlauskas ir Vaidas Prunckus. Žiniasklaida spėliojo, ar pastarasis nėra buvusios Lietuvos premjerės Kazimiros Prunskienės sūnus. Paaiškėjo, jog šnipinėjimo tema jis buvo apklaustas, tačiau neareštuotas.

lrytas.lt portalas į numatomų Paleckio talkininkų sąrašą įtraukė Deimantą Bertauską — Vilniaus kompanijos Food Expert ir viešosios įstaigos XXI amžius direktorių. O dar į teisėsaugininkų akiratį pateko Socialistinio liaudies fronto pirmininko pavaduotojas Andrejus Gorbatenkovas. Tačiau visas „liaudies priešų“ sąrašas iki šiol nepaskelbtas: sulaikyti ir kiti asmenys, kurių vardai kažkodėl slepiami.

Apie tai, kodėl „šnipų tinklas“ buvo aptiktas būtent dabar, nebūtina dar kartą priminti. Ne už kalnų priešrinkiminė karštligė, ir premjeras Saulius Skvernelis, Valerijaus Ivanovo žodžiais, į prezidento rūmus įjoti nori baltu rusofobijos žirgu. O iki nuosprendžio paskelbimo sausio 13-osios byloje lieka mažiau mėnesio.

Šioje situacijoje konservatoriai taip pat suinteresuoti antirusiška isterija. Tragiški įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto — jų arkliukas.

Lietuvoms valdžioms reikia sukurti tam tikrą foną skelbiant kaltinamąjį nuosprendį (vargu ar galima tikėtis Melio ir Ivanovo išteisinimo). Iš kitos pusės, Paleckio areštas — signalas tiems, kurie ketina pareikšti nepasitenkinimą sausio 13-osios įvykiu tyrimu ir pasipiktinti nuosprendžio neteisingumu.

Tokių žmonių skaičius kasmet auga: oficialiosios versijos „baltosios dėmės“ per daug krenta į akis.

Paleckis, kaip žinia, jau nukentėjo už „sovietinės agresijos“ neigimą. Už žodžius apie tai, jog „savi šaudė į savus“, jam teko sumokėti piniginę baudą. Tiesa, į teismą jis atsivedė 12 gynybos liudytojų, kurie po priesaikos pareiškė, jog į minią prie televizijos bokšto šaudė ne tarybiniai kariškiai. Dėl to lietuviškoji Temidė buvo patekusi į nepatogią padėtį.

Kad nereikalingi liudytojai „istorinio“ nuosprendžio paskelbimo išvakarėse nekištų liežuvių, valdžios nutarė eilinį kartą čiupti Algirdą Paleckį. Visiems kitiems opozicionieriams (viešiesiems žmonėms ir miesčionims) tai taps pamoka.

Abejonę kelia „sovietinių okupantų“ nusikaltimai? Už tai ir anksčiau buvo galima pelnyti bausmę. Tačiau dabar jau vargu ar išsipirksi pinigine bauda — bet kuriuo momentu tave gali įrašyti į užsienio informatorių sąrašą, o tai jau rimtas straipsnis.

Ir tikrai verta prisiminti parodymus Boleslovo Biloto – vieno iš „Paleckio bylos“ liudytojų. Jau sausio 13-osios rytą Sąjūdžio štabe rašytojas Vytautas Petkevičius pasakė jam, jog „savi šaudė į savus“. „Aš sakau: tada bus tarptautinis skandalas! Sužinos Maskva, atsiųs komisiją ir kariuomenę, ir mes visi po poros dienų atsidursime Sibire! O jis sako: kas dabar šiame bardake ras galus? Viskas bus suversta rusams, tuo ir baigsis…”

Lietuvos valdžios daro viską, kas tik įmanoma, kad tokie žmonės, kaip Bilotas, tylėtų. Ir pasinaudojama “pirmaujančiomis” tarybinėmis technologijomis — įtarimais šnipinėjant, slaptais areštais, parodomaisiais politiniais procesais.

Naujoji Paleckio byla — argi ne “gydytojų–nuodytojų”, kuriuos buvo nupirkusi amerikiečių žvalgyba, byla?

Ir tai vyksta dabartinėje Lietuvoje, kurioje demokratija esą nugalėjo galutinai ir negrįžtamai. Perfrazuosime žinomą citatą: Pabaltijis gali išbėgti iš “sovietizmo”, bet “sovietizmas” iš Pabaltijo — niekada.

Paskutinė informacija priverčia atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų faktą: RF tyrimų komiteto veiksmai akivaizdžiai dirgina Lietuvos teisėsaugininkų nervus. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau perspėjo juos, kad nuo šiol į Rusiją ir jos “šalis–satelites” jiems vykti neverta. Beje, ar tai reiškia, kad kitose šalyse prokurorai ir teisėjai gali jaustis saugiai?

Buvę Lietuvos TSR partijos funkcionieriai Juozas Jermalavičius ir Mykolas Burokevičius taip pat galvojo, kad suvenerios Baltarusijos teritorijoje jie yra saugūs. Tačiau lietuviškosios specialiosios tarnybos sugebėjo išvogti juos ir atgabenti į tėvynę, kur abu buvo nuteisti kalėti už bandymą organizuoti “valstybinį perversmą” 1991 metų sausio įvykių metu.

Gal Jermalavičiaus ir Burokevičiaus šmėklos neduoda ramiai miegoti sausio 13-osios bylos dalyviams? Ar nebūkštauja jie, kad dabar juos pasieks kaulėta FST (ФСБ) ranka? Galų gale, viskas šiame pasaulyje apsisuka ratu.

RT laida anglų kalba “CrossTalk” atskleidžia JAV/NATO karo nusikaltėlių agresijos prieš Venesuelą užkulisius.

JAV  – karo nusikaltėlių,  tarptautinių nusikaltėlių  gauja, vykdanti valstybinio terorizmo užsienio politiką visame pasaulyje ir Lotynų Amerikoje valstybė. Visi, kas remia JAV valstybinį terorizmą, yra JAV tarptautinių teroristų, nusikaltėlių bendrininkai.

Jeigu posttarybinėje erdvėje visokiems sąjūdžiams reikėjo organizuoti labiausiai degradavusių niekšų gaujas, pumpuoti į juos ilgą laiką gyvulišką antitarybinę propagandą, nacionalistinę neapykantą, rusofobinę isteriją, tautinę nesantaiką, perrašinėti istoriją, klastoti ilgą laiką visokius “įrodymus”, pagaliau ilgai šerti tėvynes pardavusių fašistų gaujas pinigais, tai dabar daroma viskas paprasčiau. Venesueloje, kaip ir Ukrainoje 2014-02-22, tereikia paskirti labiausiai parsidavusį JAV niekšą valstybės faktiniu vadovu, pavogti teisėtos vyriausybės pinigus, įvesti sankcijas šalies patriotams, diskredituoti šalies saugumo struktūras, vadovus ir … nauja JAV kolonija yra pagaminta. Vietiniai konservatoriai, liberalai, nacistai, fašistai, nacionalistai už 30 Judo sidabrinių gauna valdyti šalį, kurią visą parduoda JAV/JK/NATO karo nusikaltėliams, kolonizatoriams, žudikams.

JAV nusikalstamos specialiosios tarnybos, vadovaujamos iš Baltųjų Rūmų, bando įvykdyti dar vieną tarptautinį nusikaltimą – JAV “spalvotų revoliucijų” technologai siekia įvykdyti valstybinį perversmą (maidaną, arabų pavasarį, sąjūdį ir pan.) Lotynų Amerikos valstybėje Venesueloje. JAV tarptautinių nusikaltėlių nusikalstamos organizacijos jau 8 mėnesiai taiko nusikalstamas vienašališkas sankcijas Venesuelai, kuri atsisako paklusti JAV globalistų gaujoms, JAV kolonizatorių nusikalstamiems susivienijimams ir vykdo savarankišką, šalies nacionalinius interesus atitinkančią vidaus ir užsienio politiką. Pasaulio teroristui Nr.1 Jungtinėms Agresorių Valstijoms, žinoma, labai nepatinka jokia šalis, kuri ryžtasi vadovautis savo valstybės ir tautos interesais, o ne pardavinėti savo šalių resursus pusvelčiui JAV, Didžiosios Britanijos, Europos Sąjungos tarptautiniams nusikaltėliams. Tokios laisvos ir savarankiškos šalys Vakarų perversmų organizatorių ir masinės dezinformacijos priemonių yra nedelsiant paskelbiamos neteisėtomis, tose šalyse organizuojami vietinių JAV 5 kolonų, paprastai tai yra konservatoriai, liberalai, nacionalistai, fašistai ir kitas dešinysis gaivalas, aktyvistų riaušės, masiniai mitingai, neva tautos pasipriešinimo akcijos, iš kurių visada kyšo JAV karo nusikaltėlių ausys. Tokių “liaudies stichinių nepasitenkinimo akcijų” tikslas nuversti suverenią teisėtą šalies valdžią ir nekonstituciniu būdu, valstybinio perversmo būdu, atvesti į valdžią proamerikietišką chuntą, kuri vėliau pardavinėja paprastai Vakarų kolonizatoriams visą šalies turtą, resursus, naikina tautą, šalies pramonę, mokslą, švietimą, socialinę apsaugą, praskolina šalį JAV nusikalstamoms kolonijinėms finansinėms struktūroms, iš esmės , tokios JAV 5 kolonos, dešiniosios proamerikietiškos fašistinės chuntos aptarnauja tik JAV, JK interesus, vykdo savo šalių lėto žudymo politiką.

Laisvoje Venesueloje JAV nusikaltėliai taip pat bando atimti iš Venesuelos piliečių ateitį, valstybę, paversti šalį JAV kolonija. Ir šiam nusikalstamam tarptautinės teisės požiūriu JAV kišimuisi į suverenios Venesuelos vidaus reikalus talkina vietiniai dešinieji “patriotai”, liberali neva opozicija,
JAV ambasados Venesueloje priedangoje veikiantys CŽV agentai, ekonominiai šalių kileriai organizavo tūkstantinius dešiniosios “opozicijos” protestų mitingus, riaušes, gatvėse vyksta maištininkų susirėmimai su šalies saugumo pajėgomis, jau nukentėjo šimtai žmonių.

Venesuelos opozicijos lyderis Chuanas Gvaidas

Venesuelos opozicijos lyderis Chuanas Gvaidas paskelbė save šalies prezidentu. Nei daugiau nei mažiau, o šalies prezidentu. JAV liokajams jau nebereikia nei rinkimų, nei Konstitucijoje nustatytų taisyklių, šalies gyventojų nuomonės – tiesiog save paskelbi prezidentu ir viskas!! Jungtinės Amerikos Valstijos jau pripažino jį laikinuoju valstybės vadovu ir paragino dabartinį teisėtą Venesuelos prezidentą Nicholasą Maduro perduoti valdžią JAV statytiniui. Gvaidas pareiškė, kad jis nebijo kalėjimo, kadangi yra labai susirūpinęs „dėl tautos, žmonių, kurie šiuo metu gyvena labai sunkiai“. Kiek anksčiau Venesueloje prasidėjo dabartinio prezidento rėmėjų mitingai, kurių dalyviai išreiškė paramą dabartiniam prezidentui ir ryžtą kovoti su JAV samdytais “opozicionieriais”. Gatvių protestų mitinguose dalyvavo tūkstančiai žmonių. Savaime suprantama, Maduro šalininkai susirėmė ne kartą su JAV remiamais “opozicijos” smogikais. Yra jau per šimtą nukentėjusių, aukų skaičius auga, apie 400 žmonių yra suimti.


“Opozicijos” lyderiui paramą pareiškė JAV Valstybės sekretorius Maikas Pompeo, buvęs CŽV direktorius, perversmų Ukrainoje, Sirijoje organizatorius, JAV prieš Afganistaną, Iraką, Libiją vienas aktyviausų nusikaltėlių. JAV viceprezidentas M.Pensas paragino Venesuelos liaudį nuversti teisėtą savo vyriausybę ir kovoti už laisvę … tapti JAV kolonija.
JAV prezidentas D.Trumpas pripažino apsišaukėlį Chuaną Gvaidą Venesuelos prezidentu ir išreiškė norą bendradarbiauti su uzurpatoriumi, pažadėjo jam panaudoti visą JAV ekonominę ir diplomatinę galią siekdamas “atkurti demokratiją” Venesueloje, tai yra įvykdyti valstybinį perversmą. JAV prezidentas, žinoma, pridūrė, kad „Maduro režimas“ už bet kokius „grasinimus Venesuelos žmonėms“ turės atsakyti prieš JAV remiamos chuntos teismą.Jeigu JAV organizuotas valstybinis perversmas pavyktų, sakykime, kaip tai pavyko padaryti 2014-02-22 Ukrainoje.
Baltųjų Rūmų atstovas nepatikslino, ar kalba eina apie tiesioginę karinę JAV agresiją prieš Venesuelą, kaip JAV yra įpratusios užpulti bet kurią šalį pasaulyje. JAV administracijos pareigūnas tik pažymėjo, kad Vašingtonas svarsto visas įmanomas priemones,. kad perversmas Venesueloje būtų užbaigtas JAV remiamos chuntos pergale – dešiniųjų pučistų finansinė, politinė, diplomatinė, karinė parama JAV yra teikiama, ir JAV nusikaltėliams visai nerūpi, kad JTO Statute tokia “parama” yra vadinama “tarptautiniu nusikaltimu”.
Perversmą Venesueloje JAV “spalvotų” revoliucijų technologai ruošė jau seniai, todėl nenuostabu, kad lyg iš gausybės rago ir lyg burtų lazdele mostelėjus pasipylė apsišaukėlio Ch.Gvaido “pripažinimai” teisėtu Venesuelos vadovu. Tuoj po JAV Ch. Gvaidą pripažino dauguma “laisvų” JAV kolonijų – Kanada, Paragvajus, Peru, Brazilija, Kolumbija, Ispanija, Gruzija ir panašios “laisvos” šalys. Meksikos, Kubos, Nikaragvos, Bolivijos vyriausybės ir toliau remia Venesuelos teisėtą vadovą Nicolasą Maduro. Kinija, Iranas išreiškė paramą dabartiniam šalies prezidentui. Rusija įspėjo JAV karo nusikaltėlius nedaryti neapgalvotų žingsnių Venesueloje, atsisakyti planų įvykdyti JAV karinę intervenciją prieš Venesuelą – toks JAV įžūlumas gali kelti grėsmę taikai ir saugumui ne tik Centrinėje Amerikoje, bet ir pasaulyje. Rusijos prezidentas V.Putinas, kurio pastangų dėka JAV interventai buvo priversti sprukti pabrukę uodegas iš Sirijos, telefoninio pokalbio su N.Maduro metu išreiškė paramą teisėtai Venesuelos vyriausybei.
Politinę krizę šalyje nuolat skatino JAV kišimasis į Venesuelos vidaus reikalus, proamerikietiškų jėgų šalyje finansavimas ir visokeriopas rėmimas.
Venesuelos armija pareiškė, kad yra pasiruošusi apginti Venesuelos tautą nuo JAV agresorių ir JAV remiamų riaušininkų.
Venesuelos nacionalinė gvardija dislokavo šarvuotas transporto priemones sostinės Karakaso rajonuose, kur susirinko protestuotojai. Yra konfliktų su kariuomene, yra aukų.
Venesuelos prezidentas N.Maduro pareiškė , kad nutraukia diplomatinius santykius su JAV, neramumų šalyje organizatore. Amerikos diplomatams buvo įsakyta per 72 val. išvykti iš šalies, tačiau JAV tarptautiniai nusikaltėliai pareiškė, kad nevykdys Venesuelos reikalavimo, tai yra, JAV tokiu būdu vienareikšmiškai patvirtino, kad JAV atsisako vykdyti Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių reikalavimus – JAV hegemonui galioja tik JAV patrankų diplomatijos taisyklės.
JAV finansuojamų opozicionierių susirėmimai su Nacionaline gvardija jau pareikalavo aukų – keturi žmonės žuvoi Barine, du buvo nužudyti Tachiroje. Teisėtas šalies prezidentas Nicolas Maduro paragino armiją apginti Venesuelą. „Aš prašau mūsų šalies kariuomenės maksimalaus lojalumo, maksimalios vienybės, maksimalios drausmės. Šį kartą mes laimėsime dar kartą ” – pareiškė jis šimtatūkstiniame rėmėjų mitinge.

Venesuelos armija yra pasiruošusi ginti šalį nuo JAV agresijos

Sąjūdis, Maidanas ar arabų pavasaris Venesueloje?

JAV giluminė vyriausybė (deep state) sukėlė turbulencijas pačiose JAV – nugalėjo ne tarptautinių JAV nusikaltėlių protežė, patikrinta tarptautinių JAV nusikaltimų vykdytoja Hillary Clinton, o jos oponentas, iš esmės toks pats globalistas D. Trumpas. Ir JAV nusikalstamas elitas metė visas savo pajėgas – pinigus, klastotojus, melo propagandistus, parsidavusius aktorius ir pan., – kad apriboti teisėtai išrinkto prezidento galias. Lietuvoje, kaip pamenate, panašų cirko vaidinimą surengė JAV 5 kolona – konservatoriai, liberalai, socdemai, naujoji sąjunga, darbo partija, nacionalistai ir pan., – su prezidentu R. Paksu. Iš visų Soroso kontroliuojamų melo propagandos šaltinių aukščiausių JAV liokajų Lietuvoje sakomas intensyvus melas nugalėjo – konstitucinis perversmas Lietuvoje pavyko, nusikaltimo prieš valstybę bendrininkai išsidalino pyrago, pavadinimu Lietuva, geidžiamiausius kąsnius ir dabar moko visus, kaip reikia gerai gyventi ir gauti lifetime komfortą, reikia tik padaryti nusikaltimą.

JAV vyksta panašus spektaklis, tačiau pasaulio hegemonas žaidžia pagaliau savo teritorijoje ir toks žaidimas  gali baigtis pasekmėmis jam pačiam, o tai yra nepageidautina nei vienai JAV kovojančiai pusei. Pagrindinis liberalizmo principas skelbia, kad bet koks nusikaltimas yra verslas, kol duoda pelną ir už nusikaltimą nereikia atsakyti. Todėl liberalų nusikaltimai turi būti daromi nuolat, kadangi duoda milžinišką pelną, ir turi būti daromi ten, kur atsakomybė už nusikaltimą mažiausiai tikėtina. Valstybinių perversmų organizavimas, visokie sąjūdžiai, maidanai, tahrirai,  viso pasaulio šalyse – pagrindinis JAV nusikalstamo elito užsiėmimas: patys naudingi idiotai nusiaubia savo šalį, pasmerkia save ir savo artimuosius liberaliam skurdui, demokratų diktatūrai, fašistinių “patriotų” tironijai ir parduoda pusvelčiui savo šalį niekšui dėdei Semui – paprasta.

JAV visada savo vidines problemas spręsdavo viso pasaulio apiplėšimo būdu, todėl nenuostabu, kad didėjant politinei turbulencijai JAV visos rungtyniaujančios politinės grupuotės yra suinteresuotos kokioje nors pasaulio šalyje surengti mažą pergalingą karą, arba bent mažytį perversmą. Vašingtone stiprėja karo vanagų kranksėjimas Rusijos, Kinijos, Š.Korėjos , Irano demonizavimo tonacijoje – tiesiog hegemonui reikia kraujo, kad jis galėtų gyvuoti. Vašingtonui pradėti karą prieš Assadą ar Kim kol kas nėra galimybių, bet, kad  išlaikyti hegemono statusą, jie turi skubiai “nugalėti diktatorių”. Naujojo “pasaulio blogio” vaidmeniui buvo pasirinkta Venesuela, kur jau atvirai vyksta liberalus “parduok Venesuelą JAV” Maidanas ir vyksta jis pagal visus  ukrainietiško 2014 m. perversmo  metodinius nurodymus.

Atvirai JAV remiamas ir finansuojamas Venesuelos maidanas jau pasiekė kritinę fazę, kurią perkopus taps aišku, ar Venesuela išliks suverenia valstybe ar taps dar viena bananų respublika, teritorija, kaip Libija, Jemenas, Ukraina, Gruzija, Lietuva, Latvija ir kt. “laisvos” JAV kolonijos. Sostinėje griaudėja sprogimai, jau susidarė “dangiškoji šimtinė” kaip Kijeve, ten taip pat yra sakralinė “laisvės” revoliucijos auka. Vietiniai  opozicionieriai, tiesiogiai vadovaujami iš JAV ambasados Karakase pradėjo neteisėtas ir nesankcionuotas akcijas labai iškalbingu pavadinimu – “Venesuelos šturmas”.

Susijęs vaizdas

Kad valdžios užgrobimas planuojamas jau artimiausioje ateityje, rodo ir tai, kad JAV Valstybės departamentas nurodė amerikiečių diplomatų šeimoms išvykti iš Venesuelos, o taip pat leido  JAV diplomatams savanoriškai evakuotis. “JAV valstybės departamentas pataria savo piliečiams atsisakyti kelionių į Venesuelą dėlgalimų socialinių neramumų, smurtinių nusikaltimų, o taip pat dėl maisto ir medikamentų trūkumo šalyje”, – sakoma 2017 m. liepos 27 d. Valstybės departamento pranešime.

Tuo tarpu Venesuelos valdžios kuluaruose jau prasidėjo blaškymasis. Nors saugumo pajėgos paskelbė apie savo pasirengimą ginti savo šalies įstatymus ir perspėjo, kad neramumai dvi dienas iki rinkimų bus baudžiami didelėmis laisvės atėmimo bausmėmis nuo 5 iki 10 metų, pats Maduro pasiūlė pradėti derybas su vietos Maidano-Sąjūdžio atstovais . Beliko tik sulaukti Vakarų “tarpininkų”, kurie “duos garantijas ir kitą dieną parduos Maduro, kaip tai padarė lenkas, vokietis ir prancūzas su V. Janukovičiumi 2014-02-21. Melas, klasta, nusikaltimai yra didžiausios Vakarų “demokratų” vertybės, kadangi visada garantuoja Vakarų nusikaltėliams maksimalų pelną. O čiabuviai? Kokie čiabuviai?! “Miręs indėnas – gera indėnas”, ir ‘Bolivaras dviejų neišneš”…

https://russian.rt.com/world/video/596387-ssha-maduro-venesuela-ugaido

Proamerikietiškas parlamentas jau mėgino nušalinti nuo valdžios prezidentą Maduro, tačiau įsikišo Aukščiausiasis Teismas, kuris apribojo opozicinės liberalios Nacionalinės asamblėjos galią, ir nuo balandžio pradžios Venesueloje vyksta masiniai liberalūs proamerikietiški protestai. Galiausiai dalis apribojimų buvo panaikinti, tačiau vietiniai maidaunai-sąjūdiečiai vis tiek išėjo į gatves reikalaudami atstatydinti teismo narius ir surengti pirmalaikius rinkimus, o taip pat atsisakyti  šalies steigiamojo susirinkimo sušaukimo. Savaime suprantama, ten taip pat buvo sakralinė auka – “Siudad-Bolivar miesto  prokuratūra Nr.4  atlieka tyrimą dėl advokato Chose Feliksos Pinedos (39 metų) mirties, įvykusios šeštadienio naktį, kai grupė žmonių įsiveržė į aukos namus, esančius sektoriuje Brisas-del-Sur-Tres, ir kelis kartus į jį šovė”, – teigiama žinybos pranešime Twitteryje. Savo ruožtu, opozicija pranešė apie vieno iš partijos “Demokratinis veiksmas” (koks pavadinimas!?) lyderių nužudymą. Savaime suprantama, dėl maidauno mirties nedelsiant buvo apkaltinta valdžia. “Režimas nužudė draugą Rikardo Camposą, “Demokratinio veiksmo” jaunimo organizacijos sekretorių, naktį prie jo namų protestų Cumanos mieste metu”, – parašė vienas iš opozicijos lyderių Anri Ramos. “Šiomis dienomis neapsieita be represijų ir žmogžudysčių, šeši venesueliečiai neteko gyvybės”, – sakoma mikrobloge Twitteryje patalpintame opozicinio bloko “Demokratinės vienybės apskritasis stalas” Nacionalinės asamblėjos lyderio pavaduotojo Freddy Guevara pareiškime. Nors šeštasis miręs buvo 20-metų jaunuolis, kuris mirė nuo šautinių žaizdų per manifestaciją Laros mieste, kas šovė, yra neaišku, tačiau kaltas dėl to , žinoma,  Maduro. Iš viso ten jau susirinko “Dangaus šimtinė” aukų – žuvusių skaičius, remiantis naujausiais duomenimis, perkopė jau per 100 žmonių. Šalyje žaibiškai buvo išplatinta žinia, kad Amerikos leidinys Miami Herald paskelbė vaizdo įrašą, kuriame Venesuelos generolai  per susitikimą, kuris tariamai vyko prieš tris savaites karinės bazės Barquisimeto mieste teritorijoje, neva aptarė snaiperių panaudojimą prieš protestuotojus Karakaso mieste. Įdomiausia, kad snaiperiai tikrai buvo  – policija pranešė, kad buvo sulaikyti keletas ginkluotų provokatorių, kurie  turėjo atakuoti antivyriausybinių demonstracijų dalyvius, kad išprovokuoti neramumus. Visai kaip Sumgaite, Tbilisyje, Vilniuje, ir , žinoma, Kijeve – iš kažkur atsiranda paslaptingi snaiperiai,  nušauna žmones, snaiperiai dingsta, maidaunai -sąjūdiečiai, žinoma, apkaltina valdžią, užgrobia valdžią, tačiau net per 30 metų nesugeba ištirti snaiperių nusikaltimo ir nustatyti kaltus asmenis. Todėl, kad patys ir šaudo į savo rėmėjus, matomai. JAV doleriai “patriotams” nekvepia.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Госпереворот в Венесуэле“

Dar daugiau, šiandieniniuose neramumuose beveik atvirai dalyvauja JAV kontroliuojami smogikai iš kaimyninės Kolumbijos, iš susijusios su CŽV Paramilitares grupuotės, kurie geriau yra žinomi kitu pavadinimu – “mirties eskadronai”. Apie jų koncentraciją Venesuelos mieste Karore vietiniai gyventojai rašo atvirai. Be provokacijų su protestuotojų sumušimu, ir, galimai, jų nužudymu, dėl kurių paprastai vėliau yra apkaltinamas prezidentas Maduro, jie čia atlieka tokį patį vaidmenį kaip ir “Dešinysis sektorius” Ukrainoje, – smogiamojo būrio kovoje prieš policiją.

Valstybinis perversmo Venesueloje savo organizacija yra labai panašus su Ukrainos Maidanu atviru JAV įsikišimu, tiesioginiu JAV vadovavimu, kaip tai darė JAV pasiuntinys Ukrainoje Džefris Pajeta ir jos viršininkė tarptautinė sosrosinė nusikaltėlė Viki Nuland. Prieš Venesuelą JAV įvedė neteisėtas sankcijas už “žmogaus teisių pažeidimus”, JAV valstybės departamentas pasmerkė Venesuelos Aukščiausiojo Teismo sprendimą ir pavadino teisėtai išrinktą Venesuelos prezidentą “uzurpatoriumi ir tironu. Ilgai raudojęs dėl “Krymo okupacijos ir nekaltų aukų Alepo mieste” JTO vyriausias komisaras žmogaus teisių klausimais Zeid Raad al-Husseinas, išreiškė  susirūpinimą dėl “laisvių ribojimo” Karakase, tai yra pagrindinis JTO žmogaus teisių “gynėjas” dėl JAV daromų nusikaltimų Venesueloje apkaltino vietinę valdžią, kuri ginasi nuo JAV agresijos.

JAV žiniasklaida gamina milijonus tonų dezinformacijos, spausdina begalę straipsnių apie siaubingą padėtį Venesueloje – apie ekonominę krizę, tuščias lentynas ir badą, daugybę politinių žmogžudysčių, “korumpuotą diktatorių”, “milijonų maršus”, “valdžios žvėriškumus” ir pan. “Jei jūs atlikti bent šiek tiek rimtesnį tyrimą …, galėsite pastebėti … kas vyksta Venesueloje. Venesueloje mes patiriame tai, kas buvo daroma 2013-2014 metais Ukrainoje. Venesuela dabar patiria persekiojimo modelį, JAV kontroliuojamų pasaulio žiniasklaidos priemonių apgultį. Skleidžiama daugybė melagingų versijų, prasimanymų, falsifikacijų, daug melo, labai daug. Tai, kas dabar vadinama “feikinės naujienos”, ne? Tai posttiesos era “, – savo interviu televizijos kanalui RT pakomentavo Maduro “partnerių” veiksmus.

Žinoma, negali būti jokios abejonės, jeigu Maidanas ir Ukrainos valstybinio perversmo scenarijus Karakase nepavyks, tai JAV pereis prie atviros karinės intervencijos pagal Sirijos ar Libijos scenarijų – JAV-NATO karo nusikaltėliai sustoja tik tada, kai pamato raudoną Pergalės vėliavą virš Reichstago-Baltųjų rūmų. Apie Vašingtono paruoštų tokių planų egzistavimą pareiškė kaimyninės valstybės lyderis – Bolivijos prezidentas Evo Moralesas. “Kitas žingsnis – tai intervencija. Tai nepriimtina ir privalo būti pasmerkta. Esu įsitikinęs, kad Simono Bolivaro ir Hugo Chaveso pasekėjai priešinsis JAV vyriausybės agresijai, kuri gali peraugti į ginkluotą konfliktą “, – sakė Moralesas.

Susijęs vaizdas

Kuo gi prasikalto Lotynų Amerikos šalies gyventojai prieš “išskirtinius, ypatingus” amerikiečius, kruvinus bombų demokratus? Žinoma ne dėl išvaikytų nesankcionuotų ir neteisėtų opozicijos mitingų. Užtenka prisiminti, kaip buvo išvaikyti protestuotojai pačiose Jungtinėse Valstijose ir kiek jų buvo nužudyta policijos tik per “Nepriklausomybės dienos” minėjimus. Ir tuo labiau ne dėl žmogaus teisių pažeidimų (pamenate, kaip Trampas džiaugsmingai šoko kardų šokius Saudo Arabijoje, kur tik dabar įvykdytos mirties bausmės 200 žmonių, o moterys, vis dar pagal įstatymą nėra pripažįstamos žmonėmis). Viskas yra daug banaliau, priežastys yra dvi: daug naftos ir  draugystė su Rusija bei Kinija.

JAV geologijos tarnybos (USGS) tyrimų duomenimis, Gajanos-Surinamo baseinas, nusidriekęs nuo Rytų Venesuelos iki šiaurės Brazilijos,  yra antras iš perspektyviausių neištirtų telkinių pasaulyje. JAV valstybės departamentas neištirtus baseino gamtos išteklius įvertino 15 mlrd barelių naftos ir 42 trilijonais kubinių pėdų gamtinių dujų. JAV mokslininkai nustatė, kad virš JAV priklausančio milžiniško energetinių resursų telkinio gyvena kažkokie teroristai venesueliečiai?! Ten yra daug naftos, kuria neteisingai naudojasi vietiniai gyventojai, akivaizdu – ten nėra demokratijos, jeigu turtai tarnauja vietinei tautai, o ne JAV milijardieriams. Tokiu atveju JAV-NATO gaujos ateina demokratizuoti.

Pagrindinis Karakaso sąjungininkas  rinkoje šiandien yra dar labiau nedemokratiškas Iranas, su kuriuo Venesuela kartu valdo 40% naftos, išgaunamos OPEC šalyse, o jei dar čia pridėti Rusiją, kuri išgauna dar  12,4% pasaulio naftos, tai JAV imperinės svajonės apie energetikos imperiją tirpsta akyse. Jei JAV pavyktų pakartoti Ukrainos ar Libijos scenarijų, tai su savo sąjungininkais, jie kontroliuotų beveik 85% OPEC naftos, ramiai diktuodami savo sąlygas, kokia kaina, kur ir kam pardavinėti naftą. Savaime suprantama, stipriausias smūgis tektų pirmoje vietoje Rusijai, kurios ekonomika vis dar yra priklausoma nuo naftos kainų, ir Kinija, pagrindinė naftos vartotoja. 2007 metais prezidentas Chavezas nacionalizavo šalies naftos sektorių ir sukūrė valstybinę naftos kompniją PDVSA, išmesdamas iš rinkos tokiu būdu ne ką kitą, o Rexą Tillersoną, kurio “ExxonMobil” pareikalavo atlyginti nuostolius 15 milijardų USD sumoje, tačiau Pasaulio banko Arbitražinis  Teismas įpareigojo Venesuelą sumokėti ExxonMobil tik  1,6 mlrd USD.

Valdžią Valstybės departamente užėmus H.Clinton ir pradėjus realizuoti hakerių atskleistus pasauliui JAV planus užgrobti pasaulio energetikos rinką, legendinis comandante Hugo, kurį nuversti buvo nerealu dėl visaliaudinės meilės jam, staiga mirė pačiu patogiausiu amerikiečiams momentu. Po lyderio mirties amerikiečiai atliko antrą bandymą, pradėdami geologinius tyrinėjimus ginčijamose jūrų teritorijose, bet Maduro nenusileido ir pažadėjo, kad Esekibo naftos telkinys tikrai priklausys Venesuelai “vardan Ugo Chaveso atminimo”. Štai  nuo šio momento “visiškai atsitiktinai” Venesueloje prasidėjo “liberalios opozicijos” protestai, kurie nenutyla iki šiol.

Šiandien valdžioje Donaldas Trumpas ir  Pompeo, kurie gali tarpusavyje nesutarti, ginčytis įvairiais klausimais, išskyrus vieną – kaip apiplėšti pasaulį ir pasidalinti tarpusavyje piratišką grobį, todėl planetos naftos ir dujų rinkų kontrolės klausimais jie vieningi ne tik tarpusavyje, bet ir su Clintonidų klanu. Tai akivaizdžiai pademonstravo vizitas į Saudo Arabiją, sankcijos Iranui ir Kataro sutramdymas.

Be naftos yra dar ir antra priežastis surengti Karakase valstybinį perversmą: Rusija ir Kinija. Kinija investavo į šią Lotynų Amerikos šalį kelis milijardus dolerių, o ginklų pardavimo kontraktai tarp Rusijos ir Venesuelos “Rostech” vertinimu sudaro apie 12 mlrd USD, kas daro Venesuelą didžiausia Rusijos ginklų pirkėja  regione. Be to, kai buvo nuversta Brazilijos prezidentė Dilma Rusef, Venesuela ir Nikaragva tapo pagrindiniais partneriais Lotynų Amerikos kovoje už išsivadavimą nuo JAV kolonijinės priklausomybės, už alternatyvą JAV dominavimui regione, ir pačioms JAV yra svarbu ne tik atkurti prarastą JAV banksterių, globalių plėšikų įtaką ten, bet yra svarbu surengti parodomąsias skerdynes, baudžiamąją akciją, visiems būtų aišku, kas ten yra šerifas ir su kuo dera būti draugais. Apie “maištą galiniame kieme” , kaip JAV tarptautiniai nusikaltėliai vadina Lotynų Ameriką, buvo neseniai surengti svarstymai JAV Senate ir net buvo parengtas įstatymo projektas, kuriame atvirai teigiama, kad šalys siekiančios gauti paskolas iš tarptautinių finansinių institucijų, pirmiausia turi surengti “laisvus ir sąžiningus” rinkimus, kurių metu turėtų būti išrinkta “demokratiška”, suprask , proamerikietiška, valdžia, kuri vėliau skatintų demokratiją, tai yra, nusiaubtų ir praskolintų šalį JAV banksteriams. Kaip tai padarė, mes žinoma, didis “patriotas” Kubilius 2008-2012 metais su liberalia gopkompanija. Nikaragvos vadovybė kol kas laikosi gana tvirtai, o štai Venesuelą jiems jau pavyko destabilzuoti.

Kuo baigsis ši istorija – dar nėra aišku: ar taps Maduro naujuoju Janukovičiumi, kuris bėgs  į kokį nors Bolivijos Rostovą, ar Assadu, kuris tapo savo tautos pasipriešinimo, kovos už laisvę nuo JAV diktatūros simboliu, laikas parodys. Geriausia būtų pamatyti taikią laimingą pabaigą, tačiau pastarųjų 30 metų patyrimas rodo, kad tikėtis iš JAV globalistų padorumo, garbės, taikos nėra prasmės – snaiperiai maidane, prie Vilniaus bokšto, Tbilisyje, Tripolyje ar Damaske šaudo ne tam, kad JAV kolonijų čiabuviai gyventų laisvi, valdytų savo suverenią šalį JTO Tautų chartijoje įtvirtintų principų pagrindu.

Laikas eina. Jeigu Venesuelai ir Nikolasui Maduro pavyks atremti JAV tarptautinių nusikaltėlių ataką, visos pasaulio tautos taip pat gali pabandyti pasipriešinti JAV kolonijiniam diktatui. Ir tai bus labai gerai visiems planetos žmonėms. Išskyrus , žinoma, JAV 5 kolonų veikėjams. Bet laisvė yra verta kovos ir aukų.

JAV fašizmui NO PASARAN.

Pagrindinis Lietuvos valstybinis dujų importuotojas UAB „Lietuvos energijos tiekimas“ (LET), kurią užgrobė ir per savo korumpuotus statytinius valdo (kaip ir viską Lietuvoje) Lietuvos konservatorių/liberalų proamerikietiška chunta, pasirašė sutartį su „Gazprom“ dėl dujų tiekimo 2019 metais. „Sutarties pasirašymo procesas yra užbaigtas“, – informavo „Lietuvos energijos” viešųjų ryšių departamento vadovas Arturas Ketlerius. „Lietuvos energija“ yra LET kontrolinį akcijų paketą valdantis akcininkas. Tai pranešė agentūra RNS remdamasi leidinyje „Baltic Course“ paskelbta informacija. Kiek anksčiau LET generalinis direktorius Mantas Mikalajūnas aiškino, kad sutarties pasirašymo procesas užsitęsė ir buvo atidėtas sausio mėnesiui dėl kaikurių sutarties sąlygų derinimų.

„Lietuvos energija“ neatskleidžia planuojamų įsigyti 2019 metais dujų kiekio, tačiau, bendrovės atstovų pateikta informacija, įsigyta bus ne mažiau nei 2018 m. Tokiu būdu, 2018 m. Rusijos dujų eksportas į Lietuvą sausio-rugsėjo mėnesiais padidėjo 8 procentais ir sudarė 936 mln. kubinių metrų. Lyginant 2017 metais tuo pačiu laikotarpiu importuotais 866 mln. kub.m importas padidėjo 1,6 karto, nuo 882 mln. iki 1,407 mlrd. kubinių metrų.

Šiais metais LET ketina pirkti dujas ne tik iš „Gazprom’o“, bet ir iš Norvegijos bei kitų tiekėjų (pvz. iš JAV aferistų, kurie perka iš Gazpromo viena kaina, o savo kolonijoms parduoda triskart brangiau).

Pradėjus eksploatuoti liūdnai pagarsėjusį Lietuvos konservatorių-liberalų chuntos nacionalinę aferą-projektą, suskystintų dujų plaukiojantį terminalą “Independence”, 2017 metais ėmė aiškėti konservatorių-liberalų chuntos minėtos aferos nusikalstamos detalės – pasirodė, kad terminalas, kuris, kaip konserviniai landsberginiai įtikinėjo visą lietuvių tautą, turėjo sustiprinti ir apginti Lietuvos suverenitetą nuo priklausomybės nuo Rusijos, apsaugoti nuo Rusijos agresijos, iš tiesų reiškė lietuvių tautos ir visos Lietuvos užstatymą JAV kolonijiniams bankams, iš esmės reiškė dar vieną Lietuvos kolonizavimo formą. Apie jokią nepriklausomybę JAV/NATO kolonijose negali būti net kalbos – visas JAV kolonijų, Lietuvos tame tarpe, suverenitetas yra vietinių kompradorinių elitų, konservatorių-liberalų-nacionalistinių chuntų parduotas-perparduotas-įkeistas-užstatytas Vakarų kolonijiniams bankams, metropolijų globalistams.

Paaiškėjo, kad Lietuva perka dujas brangiausiai Europoje, plius lietuviai dar yra priversti atidavinėti kubilių-šimonyčių-auštrevičių-nausėdų paimtus už kosmines palūkanas kreditus Tarptautiniam valiutų fondui, Pasaulio bankui ir kitoms JAV nusikalstamoms finansinėms struktūroms. Be to, Būtingės terminalas yra apkrautas tik ketvirtadaliu savo pajėgumų, t.y. – priima tik milijardą kubinių metrų per metus. Estija, Latvija, Lenkija dujas perka tiesiogiai iš Gazpromo – taip yra žymiai pigiau, nei pirkti iš praskolinto kaimyno už užkeltą dėl palūkanų kainą. Iš viso Lietuvoje per metus suvartojama apie du milijardus kubinių metrų dujų. Tolimi nuo konservatorių-liberalų chuntos smegenų plovimo centrų analitikai kalba, kad LET sutarties su „Gazprom“ sudarymas rodo, jog net ir tokioje agresyvioje sveikam protui aplinkoje, kaip landsberginė antirusiška isterija ir rusofobiniai klinikiniai konservatorių marazmai, ima dygti racionalaus proto daigeliai. Jeigu konservatorių-liberalų chunta tokiais tempais evoliuciuonuos, tai yra mažytė viltis, kad dar iki šio šimtmečio pabaigos Lietuvos konservatoriai-liberalai išlips pagaliau iš medžio, teigia Čarlzo Darvino žmogaus evoliucijos teorija. Klausimas tik, ar Lietuva turi tiek daug laiko laukti?

Pasaulis taip jau yra sutvertas – jame nuolat tarpusavyje konkuruoja valstybės. Tai yra normalu ir suprantama. Tačiau Lietuva, valdoma konservatorių ir liberalų chuntos, kariauja keistą karą su metaliniu vamzdžiu, dujų vamzdžiu. Ir tai yra skaudu. Tačiau dar labiau skaudina tai, kad vamzdis landsberginę Lietuvą skaudžiai muša…

Šaltinis: http://valiukenas.com/archives/2006 

Bet kuris mąstantis žmogus Lietuvoje supranta – anksčiau ar vėliau vėl teks arba iš naujo statyti savo valstybingumą arba visam laikui išnykti nuo planetos žemėlapio.

Prieš keletą dienų, 2019 metų sausio 13-ąją Lietuvoje buvo paminėta laisvės gynėjų diena. Buvo daug pasakyta apie liaudies patirtas aukas, žuvusias valstybės laisvės ir demokratijos vardan. Pagal susiklosčiusią tradiciją nebuvo apsieita ir be kalbų apie išorines grėsmes ir tarybinę okupaciją. Ypač būtų galima išskirti Vytauto Landsbergio žodžius, jo kalbą galima pavadinti pranašiška ir nekeliančia optimizmo visuomenei.

«Europa degraduoja ne tik demografine prasme, bet ir kultūrine, dvasine. Europiečiai nenori gyventi, jie nenori turėti vaikų, jie nenori, kad jų civilizacija vystytųsi. Keisti žmonės. Ritasi į bedugnę. Tai laukia ir mūsų – galbūt, ne manęs, aš suspėsiu to išvengti», — su liūdesio gaidele pareiškė Lietuvos konservatorių patriarchas.

Keista buvo girdėti tokius žodžius iš kažkada aršaus antitarybininko ir rusofobo lūpų. Tačiau dar labiau pribloškė tai, jog savo kalba Landsbergis faktiškai pripažino šiuolaikinių europietiškų vertybių pražūtingą įtaką Lietuvos visuomenei. Nėra prasmės neigti tai, kas jau tapo akivaizdu – Europa ne žodžiais, o iš tiesų tampa tautų kalėjimu, kuriame daugumos žmonių nuomonė tiesiog ignoruojama. Europos Sąjunga stato savo „imperiją“ pagal blogiausią administracinį TSRS modelį, kuriame visus klausimus sprendė vieningas centras. Mano akimis, Vytauto Landsbergio žodžiuose juntama kažkokia paslėpta prasmė, kuri vis labiau primena kvietimą naujai revoliucijai, panašiai į ukrainiečių Maidaną. Maidaną, kuris atvedė į valdžią radikaliai nusiteikusius nacionalistus. Dabartiniu metu kas gi dar gali suvienyti žmones ir užtildyti kitaip manančius Lietuvoje?

Bet kuris blaiviai mąstantis žmogus Lietuvoje supranta – anksčiau ar vėliau teks arba vėl iš naujo statyti savo valstybingumą arba visam laikui išnykti nuo planetos žemėlapio. Akivaizdu, šiuolaikiniam elitui antrasis variantas yra priimtinesnis. Elitas daro viską, kad sudegintų tiltus su visomis istoriškai mums artimomis tautomis. Istorijoje niekas nevyksta atsitiktinai ar per klaidą, kiekvienas įvykis joje turi savo prasmę ir reikalauja išsamios analizės. Mokytis iš istorijos ir nekartoti praeities klaidų yra vienas svarbiausių dabarties bei būsimų kartų uždavinys. Deja, Lietuvoje viskas daroma priešingai, ištisi istoriniai periodai sąmoningai trinami iš žmonių sąmonės, arba, geriausiu atveju, jie pateikiami neigiamoje tonacijoje. Noriu dar kartą pabrėžti: «prakeikdami savo istoriją, mes prakeikiame save, kadangi mes esame pagimdyti tos istorijos». V. Landsbergio kalba apie tai, kas laukia Lietuvos artimiausioje perspektyvoje, duoda mums dar vieną priežastį pagalvoti apie valstybės pasirinkto kelio teisingumą. Arba mes eisime neapykantos, baimės ir šiurkščios propagandos keliu, arba pradėsime gyventi tikrovėje.

1990-ųjų metų pradžioje Kazachstane buvau sutikęs vieną lietuvį, kuris su ironija sakė, jog «Lietuva – yra pagimdyta revoliucijos». Šiandien jo pasakyti žodžiai man įgyja visai kitą prasmę, nes gretinu juos su senelio prisiminimais. Senelis su šeima buvo tų audringų 1917-1920 metų įvykių dalyviai. Lietuva, beje, kaip ir Ukraina, iš tikrųjų yra teritorijos, kurios gavo valstybės statusą dėka 1917 m. Spalio revoliucijos. Šiandien abi šias šalis vienija kova su nuosava istorija. Vadinasi, mes turime unikalią galimybę įvertinti šios kovos rezultatus.

Noriu nuraminti rusofobus: sugrąžinti TSRS tokia, kokia ji buvo, neįmanoma ir tą supranta visi protingi žmonės. Tas laikmetis negrįžtamai nugrimzdo į praeitį, kaip ir vanduo upėj, į kurią mes kadaise buvome įbridę. Tačiau pasinaudoti ta teigiama patirtimi, įgyta Tarybų Sąjungoje, niekada nėra vėlu. Ne viskas Tarybų Sąjungoje buvo blogai, kaip tai bandoma mums įteigti dabar. Buvusios mūsų bendros Tėvynės istorijos negalima vertinti vienašališkai ir subjektyviai. Kiekvienas gali turėti savo tiesą, pagrįstą asmenine patirtimi. Viena galima tvirtai teigti: TSRS pavyko išvaduoti žmogų nuo išgyvenimo kovos, nuo baimės dėl savo ir savo vaikų ateities, žmonės su viltimi ir optimizmu žiūrėjo į ateitį. Atėjus laukiniam kapitalizmui, daug kas buvo prarasta, nepaisant to, jog ir šiandien socialinis teisingumas išlieka bene svarbiausia visuomenei vertybe.

„Miško broliai“ ir Tarybų valdžia

Noriu pakalbėti labai skaudžia lietuviams tema — apie lietuvių partizanų «miško brolių» kovą. Niekas Lietuvoje nebandys ginčyti fakto, kad šioje kovoje dalyvavo daugiausiai kaimo vyrai, kurių dauguma politikoje nieko neišmanė. Jie nemėgo lietuvių buržuazijos, o Smetonos laikų elitą laikė prostitute. Ir tai nėra mano žodžiai, tai žodžiai tų, kurie dalyvavo tų laikų pasipriešinime. Apie tai dažnai kalbėjo ir mano tėvas. Ideologinių prieštaravimų tarp daugelio partizanų ir tarybų valdžios nebuvo. Jie, kaip ir mes patys jaunystės laikais, nemėgo tarybinės partokratijos, mušė taip vadinamą «auksinį jaunimėlį» (tai buvo įvairios partinės nomenklatūros vaikai, kurie niekino paprastus žmones). Teisingumas mums reiškė daugiau nei įstatymai, nes mes buvome taip auklėjami nuo vaikystės. Labai gaila, tačiau TSRS tarybų valdžia buvo deklaruojama tik ideologinių postulatų lygmeniu, tikrovėje gi viską valdė partinė nomenklatūra. Tarybų valdžia buvo ir lieka milijonų žmonių svajone, ir lietuvių tauta šiuo požiūriu nėra išimtis. Galbūt, ne šiaip sau lietuvių partizanų lyderiui Jonui Žemaičiui dar 50-ųjų metų pradžioje buvo siūloma eiti Lietuvos TSR ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas. Nepaisant kovos už Lietuvos nepriklausomybę, Žemaitis ideologiškai buvo tarybų valdžios šalininkas.

Jonas Žemaitis

Iš pirmo žvilgsnio gaunasi paradoksali situacija: mes mėgome tarybinę ideologiją, bet nemėgome komunistinės partokratijos. Komunizmo statytojo kodeksas ir šiandien daugeliui primena eilutes iš biblinio Naujojo Testamento. Romos popiežius Franciskas savo laiku paaiškino, kodėl būti kairių pažiūrų nėra jokia nuodėmė tikintiesiems. Pontifiko žodžiais, komunistinė ideologija gimė politiniams aktyvistams pasisavinus krikščioniškas vertybes. Popiežius įsitikinęs, jog Karlo Markso vienminčiai «pavogė mūsų religijos vėliavą», o pats filosofas «nesugalvojo nieko naujo». Taip išeina, jog kovą su komunistine ideologija galima prilyginti kovai su krikščionybe?

Tarybų valdžia egzistuoja ne tik bet kurioje normalioje šeimoje, ji neprarado aktualumo ir kai kuriose respublikose. Kaukazo tautos, kazokų stanicos ir daugelis kitų bendruomenių gyvena pagal tarybinius principus. Būtina suprasti – griaudami tradicinės šeimos vertybes, liberalai tiesiogiai smogia tarybų valdžiai ir siekia vietoje jos įtvirtinti «aukso veršio» valdžią. Išsaugoję, apgynę tradicines vertybes, mes paliekame sau viltį, kad tikroji tarybų valdžia vėl atgims.

Stebint buvusios Baltijos šalių ir Ukrainos tarybinės nomenklatūros įnirtingą kovą su tarybiniu palikimu, norėčiau pasakyti taip:

«Pagimdyti revoliucijos, tačiau atsisakę savo revoliucinio palikimo, nuo revoliucijos ir žus».

Jaras Valiukėnas

Šaltinis: http://valiukenas.com/archives/1987?fbclid=IwAR203ZQE8NSb_ethapbiJr84sjrcFEqacuOG9lC3Dw1crGwISdLfCp_3TQI

Rusijos kišimasis į prezidento rinkimus Ukrainoje prasidėjo, bet kuriuo atveju apie tai Lietuvos naujienų portalas „Delphi“ jau rašo. Neabejotina, kad netrukus bus pranešta apie Rusijos kišimasi į prezidento rinkimus Lietuvoje, kurie vyks 2019 m. pavasarį. Labiausiai tikėtina, kad vėl bus demaskuotas šnipinėjimo tinklas, sudarytas iš taip vadinamųjų Kremliaus agentų, bandančių daryti įtaką šiems rinkimams. Kaip visa tai neatrodytų juokinga, bet Lietuvos gyventojams belieka tik laukti galutinių žaidimo rezultatų naujame populiariame politiniame šou: „sugauk Rusijos šnipą“. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos auditorija daugiausiai skaito tik komentarus publikacijoms, šalyje sukurtos ir veikia organizuotos interneto trolių grupės, vadinančios save „elfais“. Šių «kovotojų» užduotis yra sukurti tam tikrą santaikos visuomenėje iliuziją ir reikiamo psichologinio fono formavimas.

Taip vadinamieji elfai ne tik rašo „reikiamus“ komentarus po demaskuojančiais Lietuvos publicistų straipsniais, bet ir daro psichologinį spaudimą žmonėms, turintiems nepriklausomą požiūrį. Aš niekada nebuvau nei dešiniųjų, nei kairiųjų judėjimų šalininkas, tiek tų, tiek kitų mąstymas dažniausiai yra įspraustas tam tikrų stereotipų rėmuose ir riboja vidinę laisvę. Man yra artimesnė Rytų išmintis, kuri moko: „blogio negalima  sunaikinti, jį sunaikinus, tu pats tapsi blogiu“. Remiantis šia taisykle ir bandau disputuoti su savo oponentais. Lietuvoje pirmą kartą gyvenime susidūriau su reiškiniu, kai blogis ir neapykanta generuojami pačiame aukščiausiajame politiniame lygyje, ir, mano nuomone, tai yra labai pavojinga. Lietuvos elfų prezidento rinkimų išvakarėse laukia daug darbo. Paprastam žmogui vėl bus atkakliai brukama agresyvaus ir pavojingo Rytų kaimyno idėja, būtinybė didinti gynybos išlaidas ir t. t. ir pan. Jau yra trolinami nauji hipergarsiniai ginklai ir kiti Rusijos technologiniai laimėjimai, daroma viskas tam, kad padalinti žmones į saviškius ir priešus. Lietuvos elitas ruošia savo žmones ilgam gyvenimui neapykantos ir baimės sąlygomis. Tokios valstybės buvimas galimas tik su išorine finansine parama ir vidaus politinėmis represijomis.

Ne taip seniai grupė Lietuvos ekspertų jau išreiškė susirūpinimą dėl Seimo Kultūros komiteto narių įstatymo  iniciatyvos,  draudžiančio skelbti informaciją, kuri tariamai kelia grėsmę valstybei. Be to, šis komitetas užregistravo visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus, numatančius „greito reagavimo“ procedūrą nepageidaujamoms televizijos programoms. Visa tai kartu liudija, kad spaudimas prieš kitaminčius Lietuvoje tik didės.

Pastaruoju metu vis dažniau lietuviškame interneto segmente ėmė atsirasti rusakalbiai troliai, jie yra diegiami į įvairias grupes socialiniuose tinkluose ir stengiasi daryti įtaką dalyviams. Propagandos atžvilgiu, rimtai juos suvokti neverta, aišku, kad tai žmonės, turintys žemą intelektą ir yra toli nuo Rusijos realijų. Tačiau  įsikišti į prezidento rinkimus Lietuvoje, su tikslu ateityje  apkaltinti Rusiją, jie ir į juos panašios struktūros laisvai gali .

Ryšium su tuo norėčiau  žmonėms, kurie nežino Rusijos, paaiškinti, kai kuriuos rusiško mentaliteto bruožus, kurie iš esmės skiriasi nuo vakarietiškų. Bet koks žmogaus mąstymas lemia ir jo veiksmus, ir aš iš karto noriu pasakyti, kad daugelis dalykų, kurie Vakaruose kelia susižavėjimą ir pasididžiavimą, tarp Rusijos piliečių yra laikoma žema ir nederama.

Jei nesiruoši šaudyti, neišimk ginklo

Tradiciškai Vakarų šalys visada nori daryti spaudimą savo konkurentams, atvirai demonstruojant savo ginklo jėgą. Dažniausiai nuo to kenčia nekalti žmonės. Rusijoje tokie veiksmai laikomi nepriimtinais. 1945 m., norėdami daryti spaudimą TSRS, amerikiečiai numetė dvi atomines bombas ant Japonijos miestų. Dresdeno bombardavimas tais pačiais metais nesiekė tikslo pagreitinti pergalę prieš Vokietiją ar sumažinti sąjungininkų aukas. Amerikiečiams reikėjo parodyti savo jėgą Sovietų Sąjungai. Buvo pasirinktas beveik nenukentėjęs nuo bombardavimų Drezdenas, savo  karine bei strategine prasme neturėjęs jokios reikšmės , miestas kartu su savo gyventojais buvo visiškai sunaikintas. Mūsų laikais niekas nepasikeitė, iki pastarųjų metų Amerikos lėktuvnešiai buvo bauginimo simbolis.

Juos galėjo atvaryti prie nepaklusnios valstybės krantų, išvesti į kovos poziciją, o į kai kuriuos netgi galėjo paleisti raketas, žinodami, kad priešas negalės atsakyti. Svarbiausia amerikiečiams visada buvo parodyti Rusijai savo galią. Šiaurės Korėjos atveju šis variantas nepraėjo, iškilo grėsmė gauti atsakomąjį smūgį.

Noriu duoti pavyzdį iš savo šeimos istorijos. Mano dėdė Ilja, iš mano mamos pusės, legendinis žmogus, praėjęs visą karą nuo pirmos iki paskutinės dienos. Jis jį sutiko Lutsko srityje 1941 m. birželio 22 d., baigė tarnybą 1945 m. rugsėjo mėnesį Mandžiūrijoje Tolimuosiuose Rytuose, išlaisvindamas Harbiną. Prahos miesto išlaisvinimas Čekoslovakijoje tam tikru požiūriu buvo unikalus, ir dėdė Ilya sakė, kad net buvo uždrausta naudoti sunkiąją artileriją, o apie  bombardavimą iš oro iš vis nebuvo jokios kalbos.. Viskas buvo daroma siekiant išsaugoti miesto architektūrą ir gyventojus.

Tačiau ir čia amerikiečiai nepraleido galimybės subombarduoti Prahą, nepaisant to, kad ji buvo sovietinės įtakos zonos dalyje. Vėliau jie paaiškino savo bombardavimą navigacijos klaida. Iš tiesų, kaip sakė tarnavęs žvalgyboje dėdė, amerikiečiai bombardavo Prahą tam, kad diskredituotų tarybinę kariuomenę taikių miesto gyventojų akyse. Pasak dėdės, pagrindinis jo ginklas, išlaisvinant miestą, buvo trofėjinis pistoletas „Walter“ ir vokiečių peilinis durtuvas, pagrindiniai susirėmimai vyko durtuvų kautynėse. Norėčiau jums priminti, kad NATO ir Amerikos kariuomenė atsisakė peilinių durtuvų savo ginkluotėse, o Rusijoje buvo nuspręsta jį palikti dėl to, kad šis ginklas yra pagrindinis mūšio lauke po to, kai baigsis šoviniai ir visa skaitmeninė įranga bus sugadinta. Toliau išvadas darykit patys: ar Vakarų pajėgos sugeba vykdyti realų karą, kuriame teks mirti?

Viešas ginklų demonstravimas vyksta ir taikiame gyvenime. Kai jūs pateksite į bet kurią Europos Sąjungos šalį, pirmas dalykas, kuris tuojau pat krenta jums į akis, yra ginkluoti policininkai, pistoletai ir  elektrošokas pas juos pačioje matomiausioje vietoje. Kur nors Baltarusijoje ar Rusijoje vaizdas visiškai kitoks, ten milicija ar policija nerodo ginklų, pas kelių inspektorius Rytuose aš niekada nesu matęs pistoletų. Šis psichinis nukrypimas stumia Vakarų šalis nuolat perkelti savo ginkluotę arčiau Rusijos sienų.

Jie negalvoja apie tai, kad bet kokia netyčinė net vieno kareivio klaida gali sukelti nenuspėjamas pasekmes, gali nukentėti nekalti žmonės.

Įžeidimas viešojoje erdvėje

Niekada gyvenime jūs neišgirsite nei iš vieno Rytų valstybių lyderio įžeidimų kito asmens adresu, juo labiau valstybės vadovo ir jo liaudies. Nė vienas iš jų nedrįstų net pavadinti kokią nors šalį priešiška, tokie išpuoliai laikomi žemais ir nepriimtini stipriems ir nepriklausomiems politikams. Visiškai kitoks vaizdas Vakarų šalyse, čia viešieji įžeidimai ir žeminimai iš politinių lyderių lūpų yra normalu, lyg tai taip ir turi būti. Žodžiai apie priešus ir agresiją tampa būtinu jų bet kokio viešo pasisakymo atributu. Ypač pažangūs šiame reikale,   taip vadinamieji Lietuvos politikai, tiesą sakant, man gėda dėl jų. Vakaruose tiesiog nėra stiprių ir nepriklausomų lyderių, todėl Rusijos žmonės stengiasi supratingai ir su humoru   reaguot į tokius „Vakarų partnerių“ išpuolius.

„Landsbergizmo“ saulėlydis

Liberaliems politikams, galvojantiems  vieningos  globalinės tvarkos rėmuose, nieko kito nelieka, kaip uždaryti alternatyvius informacijos šaltinius ir šiurkščiai slopinti bet kokią kitą mintį. Tikriausiai ne be reikalo sukuriami ir finansuojami taip vadinamieji elfai, o artimiausioje ateityje su didele tikimybe jiems teks pakeisti Lietuvos rinkėjus artėjančioje prezidento rinkimų kampanijoje.

Pridedamoje uždarosios grupės „Elfai“ ekrano nuotraukoje aš sąmoningai padariau neryškius vieno iš dalyvių duomenis, tiesiog nenoriu sugadinti šios jaunos merginos karjerą ateityje. Esu tikras, kad praeis laikas  ir viskas pasikeis Lietuvoje. Lietuviams reikia gerai išmokti vieną tiesą: „Tiesa nepasakyta iki galo, negali būti tiesa.“ Visa Lietuvos propaganda yra grindžiama pusiau tiesa, o kartais net tiesioginiu melu, ir tai klaidina daugelį žmonių. Nereikia kapstytis purvinuose apatiniuose, reikia tiesiog pažvelgti į tai, kas jau seniai yra žinoma visiems. Žmonių, stovėjusių „landsbergizmo“ epochos ištakose, istorija, apie  daug ką pasakys jos gynėjams. Šios epochos įkūrėjai niekada nedalyvavo „miško brolių“ pasipriešinime, jie nepatyrė bado tremtyje ir Stalino lageriuose.

Jie, kaip taisyklė, ištikimai tarnavo tarybinei valdžiai, buvo aktyvūs komjaunuoliai ir net komunistai, sėkmingai pakildavo karjeros laiptais, daugelis duodavo ištikimybės priesaiką, tarnaudami Tarybinėje kariuomenėje. Be to, kai kurie iš jų (pasak mano tėvo ir kitų liudytojų) buvo KGB agentais, ir didelė tikimybė, kad  ant jų rankų lietuvių kraujas.

Nepaneigiamu faktu lieka svarbiausia, kad  Tarybinėje Lietuvoje be bendradarbiavimo su TSRS KGB buvo neįmanoma padaryti karjerą, visi tai žino. Mano tėvas daug žinojo ir kalbėjo apie tai, būtent dėl šios priežasties jo užsispyrusiai neleido į Lietuvą net po paleidimo iš lagerio  1957 m.. 2004 m. jis savanoriškai paliko Lietuvą visam laikui, gyventi veidmainių šalyje jisai negalėjo. Yra daug faktų, liudijančių apie dvigubą Lietuvos elito gyvenimą, žurnalistas Juozas Ivanauskas juos surinko vienoje knygoje „Dar kartą apie landsbergizmą“, kur pristato žmonių, apie kuriuos Lietuvoje stengiasi ne kalbėti, liudijimus. Taip pat galite skaityti arba parsisiųsti pagal šią nuorodą

Definicijos „landsbergizmas“ autorius – Lietuvos disidentas L. Dambrauskas (1921-2003). 24 metų Kauno universiteto studentą tarybinis tribunolas nuteisė mirties bausme, bet jis sulaukė malonės. Jis turėjo 10 metų kalėti lageryje, Kazachstane.

Savo knygoje Dambrauskas rašė: «Lietuvai reikalinga ne desovietizacija, o delandsbergizacija, kuri iš tikrųjų yra sovietizacijos tąsa, tik dar sparčiau ir platesniais mastais griaunanti Tautą ir žmogų!

…Landsbergizmo atsiradimas pademonstravo Lietuvos padėties tragizmą. Landsbergizmas nėra vien Konservatorių partija. Tai ir ne vienminčių avinų susibūrimas apie savo lyderį, o gerai organizuotas politinių aferistų voratinklis, siekiantis supančioti piliečius melagingomis vertybėmis. Landsbergizmas nėra ideologinė vienminčių partija. Joje randa vietą įvairiausių pasaulėžiūrų bei politinių pažiūrų žmonės, kuriuos jungia begalinis valdžios troškimas ir neribotas savanaudiškumas“.

Aš Puikiai suvokiu, kad šie žmonės nesustos nei prieš ką dėl valdžios išsaugojimo, tačiau ne viskas priklauso nuo jų noro. Kiekviena epocha turi savo pradžią ir savo pabaigą, Lietuva negalės ilgai buti baimės ir neapykantos atmosferoje, jokios represijos ir draudimai nesustabdys šios sistemos žlugimo.

Jaras Valiukėnas – 

Juozo Ivanausko knyga “Dar kartą apie landsbergizmą” pdf formatu:  https://drive.google.com/file/d/1aK9snv4ird_JYY8Hmh8OjdDbeVKur3vE/view

Jeigu niekas nepasikeis, šių metų pavasarį turėtų vykti net treji rinkimai – savivaldybių tarybų ir merų, Respublikos prezidento bei atstovų į Europos Parlamentą.

Naivu būtų manyti, kad jie taps išskirtiniais šalies įvykiais, iš esmės pakeisiančiais degradavusią politinę sistemą. Kaip praėjusiame šimtmetyje taikliai yra pašmaikštavęs rašytojas Markas Tvenas, „jeigu rinkimai ką nors keistų, jie seniai būtų uždrausti“.

Politinės kampanijos formaliai yra prasidėjusios dar praėjusių metų rudenį, tačiau realiame gyvenime matome tik blankų jų atvaizdą, apraizgytą begalės administracinių taisyklių ir perteklinių reikalavimų brūzgynais.

Parlamentinė demokratija ir savivalda Lietuvoje yra nugramzdintos į tokias žemumas, jog jokios kampanijos nebegali sustabdyti politinių partijų erozijos bei augančio piliečių nusivylimo valdžia.

Visuomenėje tvyro įsitikinimas, jog paprastų rinkėjų balsas negali nulemti realių gyvenimo pokyčių, kuriuos diktuoja valdžios struktūrose įsitvirtinusių įtakingų grupuočių statytiniai. Galios centrų kontroliuojama ir kruopščiai sekama politinė lyderystė gali rastis tik su valdančiųjų privilegijuotų sluoksnių palaiminimu. Paradoksalu, tačiau parlamentinę kontrolę Lietuvoje vykdo ne demokratiškai išrinkti tautos atstovai, o institucijų biurokratija diktuoja politikams žaidimo taisykles. Laisvai ir demokratinei visuomenei būdingi politikos formavimo mechanizmai praktiškai neveikia.

Daugiapartinė sistema jau kuris laikas, galima sakyti, yra paralyžiuota, todėl matome, kaip Respublikos prezidento rinkimuose bando reikštis pavieniai asmenys, kurie neturi politinės tapatybės, jų kalbų turinio nesaisto partinių bendruomenių atsakomybė, o programiniai teiginiai neatspindi politinių pažiūrų ar ideologijų.

Šie tariami rinkimų favoritai bandomi įpiršti rinkėjams viešųjų ryšių metodais, rutuliojant žiniasklaidoje skelbiamų sociologinių tyrimų duomenis, tačiau niekas negali pasakyti, kiek šie „reitingai“ iš tikrųjų atspindi visuomenės politinio kūno temperatūrą. O partijų ir visuomeniniai rinkimų komitetų koordinatoriai net socialiniuose tinkluose desperatiškai medžioja gyventojų parašus tam, kad galėtų bent formaliai įsėsti į važiuojantį rinkimų traukinį ir sudalyvauti savivaldybių tarybų mandatų dalybose.

Municipalinius rinkimus reglamentuojanti teisinė bazė yra tapusi tikru labirintu, kuriame yra priversti klaidžioti ne tik veikiantys politikai, rinkimų organizatoriai, bet ir patys jų prievaizdai – rinkimų komisijų nariai. Daugybė formalumų ne tik apsunkina piliečių dalyvavimą bendrųjų reikalų tvarkyme, bet kompromituoja ir diskredituoja patį demokratinį procesą. Vien ko vertas absoliutus kampanijų finansavimo suvaržymas, kuris leidžia vienam asmeniui paaukoti rinkimams ne daugiau kaip 12 eurų. Kitu atveju, piliečiui tektų susidurti su atskiros pajamų ir turto deklaracijos pateikimo peripetijomis ir įdėmia mokesčių inspekcijos stebėsena.

Neseniai vieno pretendento į šalies vadovus užsakytoje gyventojų apklausoje į atvirą klausimą „ko labiausiai Lietuvai trūksta, kad ji taptų gerovės valstybe?“, dauguma žmonių atsakė, kad mūsų šaliai labiausiai trūksta geros valdžios – teisingų, sąžiningų, nekorumpuotų politikų, kurie būtų geri vadovai“. Ši prieštaringa „diagnozė“ rodo, jog daugumos piliečių suvokimas didele dalimi atitinka prezidentės Dalios Grybauskaitės suformuotos visuomeninės sąmonės matricą bei užslėptus politinius tikslus, kurių nesiskaitant su priemonėmis buvo siekiama Lietuvoje pastaruosius dešimt metų. Per šį laikotarpį nustekentame ir nualintame politiniame kontekste net plika akimi tapo atpažįstami absoliutaus oligarchinio valdymo kontūrai. Iš aukščiausių valdžios ešelonų visuomenė nuolat buvo bauginama politinių partijų valdymo grėsmėmis, tarsi pamirštant, jog būtent šiose organizacijoje telkėsi potencialiai aktyviausi visuomenės nariai, formavosi politinis diskursas, kritiškas mąstymas, galėjo gimti skirtingi valstybės raidos scenarijai.

Politinių partijų kūrimasis pirmaisiais nepriklausomybės metais padėjo pamatus valstybės politinei kultūrai ir idėjų įvairovei, padėjo formuoti demokratinio valstybės valdymo struktūras, tačiau ilgainiui daugiapartinė politinė sistema buvo izoliuota ir atskirta nuo pilietinės bendruomenės.

Bene didžiausi nuopelnai šioje srityje neabejotinai atitenka nemažai sovietinio raugo nomenklatūros veikimo standartų perėmusiai konservatorių partijai, kuri siekė perimti valdžios kontrolę ir absoliučiai dominuoti virš politinio proceso.

Atsitiko taip, jog šiai politinei partijai nepajėgiant to padaryti rinkimų keliu, visuomenėje imta diegti keleriopus politikos vertinimo standartus, dirbtinai kurti vidaus priešų įvaizdžius, skatinti visuomenės narių susipriešinimą. Būtent iš šios vadinamosios dešiniųjų politikos santalkos radosi grėsmių scenarijai, „juodieji sąrašai“, oponentų politinės korupcijos šešėliai, įvairių visuomenės grupių supriešinimo laikysena, kuri kartais peraugdavo į nuožmų susidorojimą ir politinių oponentų persekiojimą, į procesą įtraukiant net teisėsaugos struktūras.

Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės dviejų kadencijų valdymo laikotarpis tarsi įkūnija šios dominuojančios politinės grupuotės diktuojamą ir visuomenei primetamą politikos stilistiką.

Bene dešimtmetį valstybės vadovė dalijasi su visuomene savo politinio proceso tapomu paveikslu, kuriame „knibžda godžių, klastingų, demoralizuotų savanaudžių, nematančių valstybės idėjos. Kur suprantama tik šantažo, melo ir grasinimų kalba, o įtaka poveikiu – einamiausia prekė.“

Tai reiškia, jog šalies vadovė savęs nelaiko šios valstybės politinės bendruomenės dalimi, todėl kiekviena pasitaikiusia proga stengiasi atakuoti tuos politikus, kurie neatitinka konservatorių partinės grupuotės lūkesčių. Šia prasme, metiniai prezidentės pranešimai yra tapę tikrais performansais, kurie atliekami politinės bendruomenės akivaizdoje siekiant šokiruoti, išgąsdinti ar net sukrėsti visuomenę.

Visuomeniniai rinkimų komitetai, kurių atsiradimas atvėrė naujas galimybes piliečiams savarankiškai burtis į bendraminčių grupes ir dalyvauti savo miesto ar miestelio reikalų tvarkyme, nūnai yra atsidūrę prezidentės taikiklyje dėl konkurencijos. Valstybės vadovė dar pernai yra pasiuntusi perspėjimą visuomenei dėl „pseudodemokratinių judėjimų triumfo“ po to, kai šios pilietinės struktūros vietiniu lygmeniu tapo realiomis alternatyvomis vegetuojančioms konservatorių kuopelėms. Pasak Dalios Grybauskaitės, „rinkimų komitetai, turėję įnešti daugiau demokratijos, paskatinti nepartinių žmonių dalyvavimą rinkimuose, deja, tampa vienkartinės demokratijos grimasa su politinių atskalūnų reanimacija. Neaiškiu finansavimu, menka kontrole ir su vieninteliu tikslu siekti – siekti valdžios“.

Savivaldos politika vegetuoja metai iš metų, partijos praktiškai yra nukraujavusios ir nepajėgios dalyvauti formuojant municipalinės politikos kryptis bei strategijas. Net tiesiogiai išrinkti merai tampa įkaitais ir centrinės valdžios malonių prašytojais. Pastaruoju metu vykstanti savivaldybių tarybų rinkimų kampanija, kuri turėtų būti arčiausiai žmonių, atrodo tarsi išdeginta žemė.

Tai politika, kuria siekiama bet kokia kaina atvesti prie valdžios vairo vienintelę asmeniškai proteguojamą politinę grupuotę – Tėvynės sąjungą.

Rolandas Paksas

Teisiamo knygų leidėjo Povilo Masilionio pastabos vietoj advokato baudžiamoje byloje Nr.1-102-908/2018

Gerbiamasis teisme! Ši pozicija baudžiamosios bylos polemikoje paprastai priklauso advokatui. Aš, kaip jau informavau teismą pirmajame posėdyje, advokato atsisakiau protestuodamas prieš jo vaidmens sumenkinimą svarstant tiek 1991 metų Sausio įvykių, tiek Medininkų žudynių bylas. Kiek teko tas bylas stebėti kaip žurnalistui ar skaityti viešojoje erdvėje kitų žurnalistų liudijimus, advokatai čia – tik neišvengiamas, bet visiškai nereikalingas teismams balastas. Jie kalbėdavo teisinėmis kategorijomis, o kiti proceso dalyviai – politinėmis, todėl visiškai nesusikalbėdavo. Advokatų prašymai dažniausiai būdavo atmetami, argumentai nutylimi. Čia, tose bylose, visiškai negaliojo įstatyminė nuostata – tas Baudžiamojo proceso kodekso 7-ajame straipsnyje pabrėžiamas rungimosi principas. Todėl pabandykime be advokato pažvelgti į mano baudžiamosios bylos esmę.

Uždarosios akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ leidyklos „Politika“ lietuvių kalba išleistoje niekur prieš tai oficialiai neuždraustoje Rusijos žurnalistės Galinos Sapožnikovos interviu knygoje „Kas ką išdavė“, kurios lietuviškojo vertimo pavadinimas „Išdavystės kaina“,  yra išdėstytas alternatyvus oficialiajam požiūris į tragiškuosius 1991 metų Sausio įvykius bei žudynes Medininkų pasienio poste.

Ji, tokia pozicija, atsirado ne tuščioje vietoje. Lietuvos visuomenėje ir to meto spaudoje jau po tų įsimintinų įvykių ėmė plisti skirtingos versijos. Ryškiausioji iš tų alternatyviųjų, beje, panaši į Galinos Sapožnikovos interviu dalyvių dėstomąją, buvo paskelbta 2003 metais rašytojo, vieno iš Persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų, o vėliau – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Petkevičiaus prisiminimų knygoje „Durnių laivas“. Štai ta versija apie žudynes prie Vilniaus televizijos bokšto: „Ant (V.) Landsbergio ir A. Butkevičiaus sąžinės guli sausio tryliktosios aukos, nes vienam sumanius, o kitam įsakius, kelios dešimtys pasieniečių buvo perrengti ir įleisti į televizijos bokštą. Tai jie šaudė iš viršaus žemyn. (…) Aš pats tai savo akimis mačiau, kai nuo asfalto atšokusios kulkos rekošetavo pro mano kojas.“ („Durnių laivas“, p.78). Tiesa, dar anksčiau, 2000-aisiais, Audrius Butkevičius, nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvęs LR krašto apsaugos departamento direktorius, laikraščio „Obzor“ žurnalistei N. Lopatinskajai prisipažino: „Aš sakau tiesiai – taip, aš planavau tai!“ (Šio interviu pagrindinę dalį galima paskaityti ir 2009 metais rusų kalba išleistoje žurnalisto Algirdo Plūkio knygoje „Juoda ir balta. Kur tiesa?“, 129-ajame puslapyje, o mintį apie Sausio įvykių planavimą Butkevičius pakartojo ir dabar, 2018-ųjų lapkričio viduryje, „Lietuvos ryto“ 46-ajame numeryje).

2010-aisiais metais, kai Lietuvoje dar nebuvo cenzūros ir knygynai pardavinėjo visas knygas, ant prekystalių pasirodė Vilniaus apygardos teismo šešeriems metams nuteisto, o tada jau išėjusio iš kalėjimo vieno iš vadinamųjų perversmininkų, buvusio LKP/TSKP sekretoriaus Juozo Kuolelio prisiminimų knyga „Pro kalėjimo grotas“. Šios knygos autorius buvo nuteistas kaip prisidėjęs prie to perversmo organizavimo, nors jis įrodė, kad net pusantro mėnesio prieš Sausio tryliktąją nebuvo Lietuvoje. (Nebent vadovavo perversmui iš Laoso, kur jis mėnesį atostogavo su žmona!). Juozas Kuolelis, kaip teisiamasis, turėjo galimybę susipažinti su visais, teismų net be svarstymų atmestais, baudžiamosios bylos dokumentais, todėl jo knyga – ištisas kaltinamasis aktas politizuotiems mūsų prokurorams ir teisėjams, nutylėjimais ir klastojimais besistengusiems pagrįsti politikų suformuotą versiją. (Pavyzdžiui, niekas šiandien net negali pasakyti, kur dingo Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų tą naktį prie Televizijos bokšto filmuota medžiaga!) O Juozo Kuolelio cituojamuose dokumentuose – Sausio 13-osios įvykių versija, panaši į Vytauto Petkevičiaus ir žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygoje išdėstytąją.

Klastojimai ir nutylėjimai, pirminių dokumentų pradanginimai bado akis ir Medininkų žudynių byloje. Juos jau ištisą septynmetį viešai demaskuoja laikraščio „Karštas komentaras“ redaktorė Giedrė Gorienė bei nuteisto iki gyvos galvos buvusio Rygos omonininko Konstantino Nikulino advokatas Arūnas Marcinkevičius. (Giedrė Gorienė vėliau, 2014-aisiais metais, tuo pagrindu išleido net knygą „Nusikaltimas valstybės vardu: Medininkų žudynių byla melo ir klastočių labirintuose“, o 2018 metais, – jau antrąjį tos knygos tomą). Anot advokato Marcinkevičiaus, nuteistasis Nikulinas net teoriškai negalėjo išžudyti policininkų ir muitininkų Medininkuose. Jis tą naktį buvo ne nusikaltimo vietoje, o Vilniaus OMON‘o bazėje Antakalnyje, ir tas „Nikulino alibi faktas buvo nustatytas dar 2003 m. gegužės 28 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pačios prokuratūros prašymu. Šis alibi faktas liko nepaneigtas iki šiol“ (žr. „Karštas komentaras“, Nr.15(311), 2017). Deja, tai nesutrukdė mūsų politizuotai teisinei sistemai, neišskiriant net Aukščiausiojo Teismo, uždaryti Konstantiną Nikuliną į kalėjimą iki gyvos galvos, kai tikrieji Medininkų žudynių organizatoriai ir dalyviai išlieka paslaptyje. Kas juos išvilks į dienos šviesą, kai virš žurnalistų ir kitų tiesos ieškotojų kaip Damoklo kardas pakibo Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, draudžiantis net mąstyti „neoficialai“? Tai yra, kitaip, nei oficialioji versija. O mąstyti reikia, nes negalima pastatyti demokratinės teisinės valstybės ant melo pamatų!

Minėtasis 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnis 2010 metais ir atsirado po to, kai viešoje erdvėje pradėjo plisti vis atviresni prisiminimai ir gilesni tyrinėjimai apie pirmuosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės metus. Matyt, kažkam iš tuomet šalį valdžiusių veikėjų kilo nerimas dėl tų nevaržomų tiesos paieškų, todėl reikėjo jas sustabdyti policinėmis priemonėmis. Kitaip sakant, kriminalizuoti, o po to patikrinti, kaip tas 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnis veikia. Ir čia pasitaikė žurnalistas Algirdas Paleckis, radijo laidoje pasakęs tik du sakinius: „O kas buvo sausio 13-ąją prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus.“ Labai tinkama kandidatūra į teisiamuosius, nes Algirdo senelis Justas Paleckis buvo vienas iš tarybinės Lietuvos vadovų! Todėl nuteisė Algirdą, bet ir po tos skandalingos bylos dar ne visi pasimokė. Dar yra toks nesutramdytas „buvęs kolaborantas“ Povilas Masilionis, kuriam už išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“ taip pat labai tinka baudžiamoji byla!

(Beje, žurnalistas Algirdas Paleckis 2018-ųjų metų spalio mėnesį, slepiant tai nuo visuomenės, buvo sulaikytas esą už įtarimą šnipinėjus Rusijai. Kai darbingiausi Lietuvos žmonės masiškai palieka suglobalėjusių politikos „vanagų“ jau beveik paverstą policine valstybe mūsų Tėvynę, kai vyresni šalies gyventojai dėl nuolat plečiamos ir gilinamos baimės atmosferos užsidarė vidinėje emigracijoje, negalima visiškai atmesti ir tokios galimybės, kada kažkuri dalis sugniuždytų piliečių iš skausmingos nevilties ims tarnauti svetimiesiems. Tačiau aš negalvoju, kad tai liečia Algirdą Paleckį).

Bet grįžkime prie man sukurptos baudžiamosios bylos.

Sakoma, velnias slypi detalėse. Lietuviškieji politikos „vanagai“, iniciavę ir Seime „prastūmę“ Baudžiamojo kodekso papildymą 170(2) straipsniu „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“, nesusiprato ar neišdrįso panaikinti Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio „Redakcinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo žalos atlyginimo“. Jo 1-osios dalies 3-iasis ir 7-asis punktai iš pagrindų kertasi su aiškiai antikonstituciniu Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsniu. Pagal tuos punktus viešosios informacijos rengėjui ar (ir) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako netgi už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jei ji „anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones“ arba ji „pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas.“

Pirmasis apie mūsų teisinės sistemos reakciją į 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnio susikirtimą su Visuomenės informavimo įstatymo 54-uoju straipsniu sužinojo žurnalistas Algirdas Paleckis jam iškeltos minėtosios baudžiamosios bylos svarstyme. Tiek Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje, tiek Vilniaus apygardos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje laikomasi tokios nuostatos – visiškai nutylėti, visiškai ignoruoti Visuomenės informavimo įstatymo 54-ąjį straipsnį, nors apie kitų autorių anksčiau paskelbtą tą pačią informaciją kalbama net apkaltinamajame nuosprendyje, visaip stengiantis ją sumenkinti.

Išverstos į lietuvių kalbą ir išleistos Galinos Sapožnikovos knygos įžangoje „Leidėjų žodis“ aš citavau to Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio 1-osios dalies 3-iojo ir 7-ojo punktų nuostatas, kurios, jei šis įstatymas veiktų, turėtų apsaugoti knygos leidėją nuo baudžiamojo persekiojimo. Juk mano įžangoje aiškiai pabrėžiama, o ir Galinos Sapožnikovos knygoje įvairiais variantais kartojama 2003-aisiais metais Vytauto Petkevičiaus knygoje „Durnių laivas“ paskelbta alternatyvi oficialiajai informacija, kuri niekada nebuvo paneigta ją paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse iki pat rašytojo mirties 2008-aisiais metais. Todėl neturi pagrindo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos teiginys Algirdo Paleckio baudžiamosios bylos nutartyje, kad nieko nereiškia ginčas apie tikrintą kituose teismo procesuose V. Petkevičiaus kūrinio teiginių teisingumą. Jis, tas ginčas, vis tik reikalingas, nes teismuose buvo „tikrinta“ tik dėl knygoje „Durnių laivas“ paskelbtos informacijos apie Vytauto Landsbergio tėvo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio bendradarbiavimą su Tarybų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis, o ne dėl tos alternatyvios Sausio įvykių versijos.

Galinos Sapožnikovos knygoje kartojama ne tik Vytauto Petkevičiaus paskelbta informacija. Kartojama ir Audriaus Butkevičiaus iki šiol nepaneigta informacija apie Sausio 13-osios aukų planavimą (žr. „Išdavytės kaina“, p. 349). Apklausiamas liudininku Algirdo Paleckio baudžiamoje byloje Butkevičius teisinosi (cituojama iš Vilniaus 1-osios apylinkės teismo nuosprendžio), kad „dėl šio interviu jis padarė pranešimą. Žurnalistę Lopatinskąją laiko neadekvačia. Petkevičiui buvo pasimaišęs protas.“ Tačiau tokie šiam piliečiui būdingi akibrokštai negali užgožti Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų, kaip turi būti paneigta informacija. O turi būti oficialiai kreiptasi į redakciją, laikraštyje turi būti išspausdintas paneigimas, o jei redakcija nesutinka paneigti, – turėjo sekti bylinėjimasis teisme. Viso to kaip tik ir nebuvo padaryta.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio parengtame mano baudžiamosios bylos Kaltinamajame akte, kuris teismo procese buvo dar sugriežtintas, irgi nė vienu žodžiu neužsimenama, kaip reikia vertinti Galinos Sapožnikovos knygos įžangoje „Leidėjų žodis“ akcentuojamas Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio nuostatas. Nejaugi prokurorams nežinoma, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 metų kovo 18 dienos nutartyje (administracinė byla Nr. A662-707/2013) Lietuvos Respublikos vardu dar kartą, jau po Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio įsigaliojimo, pasisakė dėl šių Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo? Teisėjų kolegija dar kartą patvirtino: negali būti persekiojamas ir baudžiamas informacijos rengėjas ar platintojas, jei ši informacija buvo paskelbta anksčiau ir nebuvo paneigta. Diskusija čia vyko tik dėl informacijos paneigimo reikalingumo kartu su pirmuoju ir antrajam asmeniui, jei po kiek laiko paaiškėja tos informacijos brokas. Todėl Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio nutylėjimas mano baudžiamosios bylos Kaltinamajame akte yra jau prokurorų darbo brokas arba sąmoningas toks jų veikimas. Aš pritarčiau antrajam variantui.

Beje, ir Galinos Sapožnikovos knygos analizei pasamdytas specialistas Tomas Janeliūnas sąmoningai nutyli įžangoje „Leidėjų žodis“ cituojamą Visuomenės informavimo įstatymo 54-ąjį straipsnį. Matyt, dėl to, kad visiškai nesugriūtų mano baudžiamosios bylos kortų namelis.

Taip, nusišluosčius kojas į galiojantį Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, visiškai ignoruojant jo 54-ojo straipsnio nuostatas, buvo pradėtas ir pats Galinos Sapožnikovos knygos vertėjo ir leidėjo persekiojimas, kuris tęsiasi jau beveik dveji metai. Kaip jau rašiau viešojoje erdvėje, po Valstybės saugumo departamento direktoriaus Dariaus Jauniškio rašto Generalinei prokuratūrai sekė krata UAB „Mūsų gairės“ patalpose, knygos tiražo be teismo sprendimo konfiskavimas, leidyklos kompiuterio ir atitinkamų dokumentų poėmis, leidėjo apklausa policijoje, vienuolika mėnesių besitęsęs ikiteisminis tyrimas, tris mėnesius – laukiamų rezultatų nedavusi įmonės finansinės veiklos revizija, kol Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga prokuratūra raportavo apie šios išskirtinės bylos parengimą teismui.

Bylos įkiteisminis tyrimas pasižymėjo visa virtine Baudžiamojo proceso kodekso straipsnių pažeidimų. Pagal BPK 145 str. 3 dalį krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, o ne vyr. tyrėjos nutarimu, tik po kratos kreipiantis į teisėją; pagal BPK 147 str. 1 dalį daiktų ir dokumentų poėmis irgi daromas motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, o ne pasitenkinant kratos (poėmio) protokolo surašymu; pagal BPK 80(1) str. 3 d. prokuroras be motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties neturi teisės priimti nutarimo apklausti specialųjį liudytoją verčiant jį atskleisti informacijos šaltinio paslaptį, o tai buvo padaryta. Beveik dvigubai ištęsti Baudžiamojo proceso kodekse nustatyti ikiteisminio tyrimo terminai.

Apie tai aš irgi rašiau viešojoje erdvėje, straipsnyje „Patentuotas policinės valstybės išradimas, arba Specialiojo liudytojo kryžiaus keliai“ (žr. „Karštas komentaras“, Nr.2(324), 2018). Ikiteisminį tyrimą kuravęs prokuroras Tomas Uldukis atsisakė straipsnį pridėti prie bylos, o jau teismo pirmajame posėdyje, vis tik pridedant straipsnį prie bylos, kaltinimą palaikęs kitas prokuroras – Rolandas Jurkevičius – pareiškė, kad šitas straipsnis nesusijęs su byla, nors specialiojo liudytojo „nuotykiai“ tiesiogiai liudija apie rimtą mūsų teisinės sistemos ligą – norą apeiti įstatymus, byloja apie iškreiptus, netgi korupcinius, teisinės ir politinės sistemų santykius bei apie politinės sistemos posūkį į policinę valstybę. Visa tai ir yra šios baudžiamosios bylos pamatas, o tos bylos esmė – antikonstituciškumas. Kaip jau sakiau pirmajame teismo posėdyje, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kurio 1-ąja dalimi remiantis sukurpta ši baudžiamoji byla, kartu su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija aiškiai pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio poziciją: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas“, o tuo pačiu ir jos 44-ojo straipsnio apibendrinimą: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama.“ Antra vertus, ir knygos tiražo konfiskavimas, remiantis vien valdininkų nurodymais, pažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio reikalavimą, tvirtinantį, kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas.“

Ikiteisminio tyrimo metu, vykdant Valstybės saugumo departamento direktoriaus Dariaus Jauniškio nurodymus, pabandyta be teismo sprendimo įvertinti lietuvių kalba išleistą Galinos Sapožnikovos interviu knygą. Kaip minėjau, buvo pasamdytas (už 345 eurus) Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto specialistas Tomas Janeliūnas, kuris ištraukė iš konteksto ir suregistravo visus įtartinus sakinius, prieštaraujančius oficialiajai nuomonei apie 1991 metų Sausio įvykius ir žudynes Medininkų pasienio poste. Nejaugi specialistui, kuris yra šalyje žinomas politologas, nekilo mintis, kodėl Sausio įvykių ir Medininkų žudynių bylose buvo urmu atmesti visi alternatyvūs oficialiajai versijai liudijimai, nors, kaip tvirtina Sapožnikovos knygoje LKP/TSKP sekretorius Algis Naudžiūnas (p.278) ir kiti interviu dalyviai, ta alternatyvi informacija, t. y. alternatyvūs dokumentai ir liudininkų parodymai, buvo surinkti ir perduoti prokuratūrai?

Specialistas turėjo pastebėti Sapožnikovos knygoje esančią vertingą informaciją, kuri gali padėti mūsų teisėsaugai susigaudyti tęsiant pakankamai supainiotų Sausio įvykių ir Medininkų žudynių bylų tyrimą. Kaip pabrėžė JAV kongreso finansuojamo radijo „Svoboda“ laidoje kalbėję teisininkai po Sapožnikovos kūrinio išleidimo rusų kalba, vien šios knygos liudijimų užtenka pirmiausia buvusiam TSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui iškelti baudžiamąją bylą. O mums kažkodėl neužtenka! Ir po to dar fariziejiškai kaltiname: esą Sapožnikovos knygoje yra neigiama tarybinė agresija!

Kodėl specialisto Tomo Janeliūno nesudomino ir kita Sapožnikovos knygoje pateikta informacija? Pavyzdžiui, kaip vertinti 1991 metais buvusio Teismo medicinos ekspertizės biuro vedėjo Antano Garmaus poziciją, išdėstytą knygoje? Jis šiandien atsisako net savo parašo ant vadinamųjų perversmininkų byloje esančio oficialaus nužudytų piliečių medicinos ekspertizės akto (p.109). Kaip vertinti knygoje atskleistą 1991 metų Krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus sandėrį su buvusiu KGB darbuotoju Aleksandru Osipovu (p. 311)? Butkevičius jam draugiškai patiki alternatyvią, – tokią, kaip Vytauto Petkevičiaus ir Galinos Sapožnikovos knygose išdėstytą, informaciją apie Sausio įvykius, o KGB darbuotojas paliudija apie jam žinomą Vytauto Landsbergio bendradarbiavimą su KGB. Kodėl specialisto Janeliūno nesudomino, koks Pavelo Vasilenko, ryšiais su Lietuvos Respublikos specialiosiomis tarnybomis įtariamo Vilniaus liaudies draugovės štabo viršininko, vaidmuo Medininkų žudynių istorijoje, kai yra čia pateikta pakankamai svari informacija apie kitiems piliečiams jo įpirštus nužudytųjų ginklus (p. 244)? Yra ir naujos informacijos net apie mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės, globotos garbės čekisto Sigizmundo Šimkaus, veiklą Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje (p.161). Žodžiu, Sapožnikovos knygoje yra pakankamai įdomios informacijos teisėsaugai, o ir eiliniams piliečiams, norintiems daugiau sužinoti apie pirmuosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metus.

Remdamiesi pasamdyto specialisto Tomo Janeliūno įvertinimu, prokurorai Kaltinamajame akte daro tokią išvadą: išleisdamas Galinos Sapožnikovos interviu knygą „Išdavystės kaina“, Povilas Masilionis „užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, viešai pritarė ir šiurkščiai menkino 1990–1991 metais agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ir joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos gyventojams“. Tam, kad būtų svariau ir įtikinamiau, prokuroras Tomas Uldukis čia priduria net aiškiai pritemptą teiginį: esą Povilas Masilionis „šios knygos lietuviškojo leidimo įžangoje „Leidėjų žodis“, kuri pasirašyta jo vardu, pritarė Galinos Sapožnikovos knygos „Kas ką išdavė“ teiginiams.“ (Beje, pasamdytas specialistas Tomas Janeliūnas mano poziciją, išdėstytą įžangoje, vertina kiek atsargiau).

Kur yra tas pritarimas, pone prokurore! Iš pateiktos mano įžangoje Voltero citatos ir išdėstytos mūsų leidybinės akcinės bendrovės pozicijos – necenzūruoti knygų autorių net nepritariant jų mintims – paaiškėja priešingas įspūdis. Tiesa, įžangoje yra abejonės dėl Sausio įvykių ir Medininkų žudynių tyrimo objektyvumo, pastabos dėl tyrėjų nenoro ieškoti paslaptingai dingusių dokumentų ir liudininkų parodymų, apie ką rašo viešojoje erdvėje ne tik Galina Sapožnikova, bet ir kai kurie Lietuvos žurnalistai. Todėl čia savo abejonėmis aš palaikau ir juos. Be to, iš Kaltinamojo akto pirmą kartą gyvenime sužinojau, kad abejonės dėl tyrimo objektyvumo gali būti net užgaulios ir įžeidžiančios.

Atskirai norėtųsi pakalbėti apie tą papildomą, teismo iniciatyva už 1336 eurus surengtą, kalbinę (lingvistinę) Galinos Sapožnikovos knygos ir mano įžangos joje ekspertizę, kuri net užhipnotizavo prokurorą ir paskatino jį dar labiau sugriežtinti kaltinimą knygos leidėjui: nuo tarybinės agresijos „menkinimo“ iki jos „neigimo“. Tą ekspertizę tendencingai pritemptai atliko Lietuvos teismo ekspertizių centro Dokumentų ekspertizių skyriaus vyr. ekspertė Gintarė Herasimenkienė. Dar kartą iš konteksto buvo ištraukti visi įtartini Galinos Sapožnikovos interviu knygos sakiniai, tik jie sudėlioti į specialias lenteles. Kūrinio ekspertizės išvada nepatvirtina 170(2) BK straipsnio reikalavimų: „Teksto kalbinė raiška nėra šiurkšti (vulgari, žargoninė), nėra formuluojami grąsinimai“. Ją esą padaro užgaulia tų įvykių menkinimas, nors tai turėtų nustatyti ne kalbininkai, bet objektyvūs, nepolitizuoti teisėjai.

O mano įžangos kalbinio vertinimo išvadoje užgaulumo iš viso neliko, nors prokurorui Tomui Uldukiui jo sugriežtintame kaltinime tas užgaulumas pavirto net pačių žudynių užgauliu, įžeidžiančiu neigimu. Kodėl taip fantazuojame, prokurore? Ir be jokių ribų! Nejaugi buvo gautas specialus užsakymas?

Dabar – dėl pritarimo. Kalbininkė esą įžvelgianti mano pritarimą Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ turiniui, tačiau tik tais klausimais, kurie paminėti „Leidėjų žodyje“. „Pritarimo“ klausimai, kaip anksčiau pabrėžiau, susiję su abejonėmis dėl minėtųjų rezonansinių bylų tyrimo objektyvumo ir tyrėjų nenoro ieškoti paslaptingai dingusių pirminių dokumentų. Tai – irgi tik teisėjų, o ne kalbininkų reikalas.

Pateikęs Lietuvos skaitytojams Galinos Sapožnikovos knygą, t.y. alternatyvią oficialiajai versiją apie 1991 metų tragiškojo Sausio įvykius ir žudynes Medininkų pasienio poste, aš norėjau paskatinti mūsų teisėsaugininkus galų gale atsikratyti politikų įtakos ir iš tiesų imti vertinti faktus tik pagal įstatymus ir sąžinę. Jei kas buvo teisininkų anksčiau nuspręsta ne taip, negėda būtų sugrįžti atgal ir viską spręsti iš naujo, nenutylint net nepatogių dokumentų ir liudininkų parodymų. Juk tų įvykių vertinimui yra net panaikintas senaties terminas.

Apie tai aš rašiau dar 2012 metais prie šios mano bylos pridėtame straipsnyje „Kokia spalva politikos jūroje: 1991 metų sausio 13-oji baudžiamosiose bylose“, siūlydamas Lietuvos generalinei prokuratūrai, remiantis BPK 444 straipsniu, atnaujinti vadinamųjų perversmininkų baudžiamąją bylą Nr.1-2/-1999, paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Deja, kaip ir pranašavau tada straipsnyje, tos bylos atnaujinti neleidžia kitaminčius Lietuvoje vis aršiau puolantys politikos „vanagai“. (Nors iš tiesų tai ta Sausio 13-osios byla, kaip ir Medininkų žudynių byla, tebesitęsia – tik, žinoma, į vienus vartus, kaip ir suprojektavo politikai).

Vėliau paaiškėjo, kad politikos „vanagai“ yra palaikomi net mūsų politizuotos teisinės sistemos. Juk kitaip, kaip jų palaikymu, nepavadinsi Aukščiausiojo Teismo teisėjų išvados 2013 m. sausio 22 dienos nutartyje žurnalisto Algirdo Paleckio baudžiamojoje byloje: esą „neturi būti iš naujo aiškinamasi, kas vyko 1991 m. sausio 13 d.“ Vadinasi, ir BPK 444 straipsnio Lietuvai jau nebereikia, nes politizuotose bylose negali būti naujų aplinkybių. O tai yra dar vienas žingsnis į policinę valstybę!

Išleistos lietuvių kalba Galinos Sapožnikovos knygos tiražo konfiskavimas Europos Sąjungos valstybėje ir baudžiamoji byla knygos leidėjui jau sulaukė reakcijos pasaulyje. Sužinoję apie tokį cenzūros siautėjimą Lietuvoje, Jungtinių Amerikos Valstijų knygų leidėjai kreipėsi į to kūrinio autorę ir pasiūlė jos knygą išversti į anglų kalbą bei nemokamai išleisti Amerikoje. Prasidėjus mano teismui, Galinos Sapožnikovos knyga anglų kalba buvo išleista. Ji plinta ir internete. Ypač lietuviškasis variantas. Todėl nebejuokinkim daugiau pasaulio. Šioje situacijoje reikėtų knygų leidėją pagal BK 170(2) str. 1 dalį išteisinti, vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p. (nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių), ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 170(2) str. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, būtina grąžinti leidėjui neteisėtai konfiskuotos, anksčiau niekur neuždraustos knygos tiražą bei leidyklos kompiuterį. Antra vertus, kartu reikia išsiaiškinti, kas kompensuos mums už valdininkų ir politizuotos teisėsaugos per pusantrų metų sužlugdytą mūsų leidybinę akcinę bendrovę. Juk visur oficialiai tvirtinama, kad Lietuva yra teisinė valstybė, o teisinėje valstybėje paprastai atlyginami dėl valdininkų ir teisėsaugos kaltės patirti nuostoliai!

Beje, mūsų politizuotoje teisinėje sistemoje galimas ir kitoks šios baudžiamosios bylos finalas: lietuviškųjų politikos „vanagų“ siautėjimo atmosferoje net niekur prieš tai neuždraustos knygos leidėjas vis tik gali būti nuteistas. Tuomet mane teiskite kartu su 1991-aisiais metais buvusiu mūsų respublikos Valstybės saugumo departamento direktoriumi Mečiu Laurinkumi. Mat, po to, kai aš sužinojau, kad vadinamųjų perversmininkų baudžiamojoje byloje yra duomenys, Valstybės saugumo departamento 1991-ųjų sausio 13-osios naktį gauti eterio kontrolės metu, nuo to laiko ėmiau abejoti mūsų teisinės sistemos objektyvumu. O eterio kontrolės metu buvo įrašyti tokie tarybinių kariškių pokalbiai, kurių dalį čia pagarsinsiu (verta iš rusų kalbos): „Aš Gurzufas, >>> priimu, Gurzufas – priešais pastatas, iš kurio šaudo už žmonių nugarų su optiniu, su optiniu, priimu >>> (x) ne, jūs supratote? Priimu >>> (x) Granitas, jūs supratote, Granitas B2.“ Ir toliau: „Aš Gurzufas 74, priimu >>>jūs supratote, priimu >>>. Mus apšaudė iš miesto pusės, priimu >>> Jūs supratote, priimu >>> Ugnis pavieniais šūviais? Priimu >>> pavieniais. 38-as, į ugnį neatsakyti, į šaudymą neatsakyti, priimu >>> 38-as, taip >>> žmones paslėpti >>> Aš 38-as, taip – Granitas, priimu“ ir t.t.

Tie ir daugiau Valstybės saugumo departamento 1991 metų sausio 13-osios naktį eterio kontrolės metu gautų liudijimų teismuose buvo atmesti kartu su kitais, kurie prieštaravo politikų jau suformuotai versijai. Jie, šie atmestieji liudijimai iš eterio, yra Sausio 13-osios bylos 298-ajame tome, 64-67 puslapiuose. Todėl dar kartą akcentuoju: jei nuteisite knygų leidėją, teiskite kartu ir buvusį Valstybės saugumo departamento šefą Mečį Laurinkų, Sausio 13-osios byloje paviešinusį oficialiosios versijos formuotojams politikams nenaudingą informaciją.

Šaltinis; http://www.ekspertai.eu/istatymai-kojoms-nusisluostyti97467/?fbclid=IwAR3d70m0WZEisA92yYms29qBY8GXsw6HjLAQqQAKuHxPUPuq3L1M0jSXbrM

Pagal LR Konstitucinio Teismo pirmininko A.Žalimo sukurptą ir Lietuvos konservatorių bei liberalų (JAV 5 kolonos Lietuvoje) prastumtą LR Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnį (“sovietinės okupacijos neigimas”) gali būti pasodintas, praktiškai, bet kuris Lietuvos pilietis – straipsnio dispozicija sukurpta taip, kad žmogus iki paskutinės minutės gali galvoti, jog elgiasi teisėtai ir teisingai, sako savo nuomonę ir gali tai daryti, remiantis LR Konstitucijos 25 str., visada bet kuriuo klausimu. Tačiau minėtas straipsnis yra konservatorių tyčia atsietas nuo kaltės – žmogaus psichinio santykio su daroma veika, jo noru siekti įstatymo uždraustų tikslų ir tyčia pažeisti įstatymo saugomą visuomeninį gėrį. Šis straipsnis saugo konservatorius nuo kritikos, nuo žmonių teisėto noro žinoti, gauti informaciją, ją laisvai skleisti, kritiškai vertinti “nekaltai pradėtų konservatorių/liberalų” veikėjų darbus ir jų pasekmes (MN, Bankų vagystes, naktines reformas, independence aferas ir pan.). Ir čia bet kuris Lietuvos pilietis gali patekti po konservatorių kruopščiai suformuotu teisėsaugos ir žiniasklaidos presu, kadangi bet kurio žmogaus elgesio, pagal minėto LR BK 170-2 straipsnio sumanytojus, vertinimas yra atiduotas “vertintojui” – konservatorių kruopščiai atrinktam tyrėjui, prokurorui, teisėjui, skundikui-patriotui – o šie jau bet kurį jūsų žodį, net “Tėve mūsų”, gali išversti taip, kad tapsite akimirksniu bibliniu nusikaltėliu. Jie tai per 30 metų puikiai išmoko daryti. Bet kokia analizė numato logikos operacijas. Pavyzdžiui, lyginamoji analizė bet kurį per daug smalsų atves prie išvadų, bipolinių opozicijų – tada-dabar, geriau-blogiau, daugiau-mažiau, teisinga-neteisinga, teisėta-neteisėta. O čia jūsų lauks konservatorių sukurptas LR BK 170-2 str. ir paslaugus “vertintojas”, kuris jus, nepriklausomai nuo jūsų kaltės ir veikos, lengvai padarys nusikaltėliu, o jeigu jūs gimėte iki 1990 metų landsbergio laisvės ir saulės, tai demaskuoti jus – genetinį Kremliaus agentą – vieno kavos puodelio reikalas.
A.Paleckis gal ir nėra daug kam draugas, tačiau tiesa yra didesnis draugas. O tiesa Lietuvoje dabar tokia, kad į kalėjimus dabar sodina ir po teismus tampo tie, kurie turėtų patys iki gyvos galvos sėdėti Lukiškėse su viso turto konfiskacija. “Valstybė, kuri nevykdo teisingumo, yra tik plėšikų gauja” (Šv. Augustinas).
Paremk žodžio laisvę Lietuvoje.
Šiandien jie represuoja Algirdą Paleckį, Povilą Masilionį, V.Ivanovą, Ž.Razminą, susidoroja su kitaminčiais, persekioja juos darbe, neleidžia savęs realizuoti profesinėje veikloje, persekioja kitaminčių šeimos narius, – rytoj jie ateis tavęs.
“Pilietinės visuomenės abejingumas atveria kelią į valdžią niekšams” (Platonas).
Nebūk abejingas, nelauk, kol varpai ims skambinti tau…

Baltijos šalių sostinėse vyks mitingai Algirdui Paleckiui palaikyti

Algirdas Paleckis, archyvinė nuotrauka.

https://sputniknews.lt/politics/20190110/8030239/Lietuvoje-Latvijoje-ir-Estijoje-vyks-mitingai-Algirdui-Paleckiui-palaikyti.html?fbclid=IwAR24XPzWDEwkpvQPFaJCzm8KFC__1ZeAG7SBBgF2rNwrM59sU3fXA0myqPs