Šaltinis: http://valiukenas.com/archives/2006 

Bet kuris mąstantis žmogus Lietuvoje supranta – anksčiau ar vėliau vėl teks arba iš naujo statyti savo valstybingumą arba visam laikui išnykti nuo planetos žemėlapio.

Prieš keletą dienų, 2019 metų sausio 13-ąją Lietuvoje buvo paminėta laisvės gynėjų diena. Buvo daug pasakyta apie liaudies patirtas aukas, žuvusias valstybės laisvės ir demokratijos vardan. Pagal susiklosčiusią tradiciją nebuvo apsieita ir be kalbų apie išorines grėsmes ir tarybinę okupaciją. Ypač būtų galima išskirti Vytauto Landsbergio žodžius, jo kalbą galima pavadinti pranašiška ir nekeliančia optimizmo visuomenei.

«Europa degraduoja ne tik demografine prasme, bet ir kultūrine, dvasine. Europiečiai nenori gyventi, jie nenori turėti vaikų, jie nenori, kad jų civilizacija vystytųsi. Keisti žmonės. Ritasi į bedugnę. Tai laukia ir mūsų – galbūt, ne manęs, aš suspėsiu to išvengti», — su liūdesio gaidele pareiškė Lietuvos konservatorių patriarchas.

Keista buvo girdėti tokius žodžius iš kažkada aršaus antitarybininko ir rusofobo lūpų. Tačiau dar labiau pribloškė tai, jog savo kalba Landsbergis faktiškai pripažino šiuolaikinių europietiškų vertybių pražūtingą įtaką Lietuvos visuomenei. Nėra prasmės neigti tai, kas jau tapo akivaizdu – Europa ne žodžiais, o iš tiesų tampa tautų kalėjimu, kuriame daugumos žmonių nuomonė tiesiog ignoruojama. Europos Sąjunga stato savo „imperiją“ pagal blogiausią administracinį TSRS modelį, kuriame visus klausimus sprendė vieningas centras. Mano akimis, Vytauto Landsbergio žodžiuose juntama kažkokia paslėpta prasmė, kuri vis labiau primena kvietimą naujai revoliucijai, panašiai į ukrainiečių Maidaną. Maidaną, kuris atvedė į valdžią radikaliai nusiteikusius nacionalistus. Dabartiniu metu kas gi dar gali suvienyti žmones ir užtildyti kitaip manančius Lietuvoje?

Bet kuris blaiviai mąstantis žmogus Lietuvoje supranta – anksčiau ar vėliau teks arba vėl iš naujo statyti savo valstybingumą arba visam laikui išnykti nuo planetos žemėlapio. Akivaizdu, šiuolaikiniam elitui antrasis variantas yra priimtinesnis. Elitas daro viską, kad sudegintų tiltus su visomis istoriškai mums artimomis tautomis. Istorijoje niekas nevyksta atsitiktinai ar per klaidą, kiekvienas įvykis joje turi savo prasmę ir reikalauja išsamios analizės. Mokytis iš istorijos ir nekartoti praeities klaidų yra vienas svarbiausių dabarties bei būsimų kartų uždavinys. Deja, Lietuvoje viskas daroma priešingai, ištisi istoriniai periodai sąmoningai trinami iš žmonių sąmonės, arba, geriausiu atveju, jie pateikiami neigiamoje tonacijoje. Noriu dar kartą pabrėžti: «prakeikdami savo istoriją, mes prakeikiame save, kadangi mes esame pagimdyti tos istorijos». V. Landsbergio kalba apie tai, kas laukia Lietuvos artimiausioje perspektyvoje, duoda mums dar vieną priežastį pagalvoti apie valstybės pasirinkto kelio teisingumą. Arba mes eisime neapykantos, baimės ir šiurkščios propagandos keliu, arba pradėsime gyventi tikrovėje.

1990-ųjų metų pradžioje Kazachstane buvau sutikęs vieną lietuvį, kuris su ironija sakė, jog «Lietuva – yra pagimdyta revoliucijos». Šiandien jo pasakyti žodžiai man įgyja visai kitą prasmę, nes gretinu juos su senelio prisiminimais. Senelis su šeima buvo tų audringų 1917-1920 metų įvykių dalyviai. Lietuva, beje, kaip ir Ukraina, iš tikrųjų yra teritorijos, kurios gavo valstybės statusą dėka 1917 m. Spalio revoliucijos. Šiandien abi šias šalis vienija kova su nuosava istorija. Vadinasi, mes turime unikalią galimybę įvertinti šios kovos rezultatus.

Noriu nuraminti rusofobus: sugrąžinti TSRS tokia, kokia ji buvo, neįmanoma ir tą supranta visi protingi žmonės. Tas laikmetis negrįžtamai nugrimzdo į praeitį, kaip ir vanduo upėj, į kurią mes kadaise buvome įbridę. Tačiau pasinaudoti ta teigiama patirtimi, įgyta Tarybų Sąjungoje, niekada nėra vėlu. Ne viskas Tarybų Sąjungoje buvo blogai, kaip tai bandoma mums įteigti dabar. Buvusios mūsų bendros Tėvynės istorijos negalima vertinti vienašališkai ir subjektyviai. Kiekvienas gali turėti savo tiesą, pagrįstą asmenine patirtimi. Viena galima tvirtai teigti: TSRS pavyko išvaduoti žmogų nuo išgyvenimo kovos, nuo baimės dėl savo ir savo vaikų ateities, žmonės su viltimi ir optimizmu žiūrėjo į ateitį. Atėjus laukiniam kapitalizmui, daug kas buvo prarasta, nepaisant to, jog ir šiandien socialinis teisingumas išlieka bene svarbiausia visuomenei vertybe.

„Miško broliai“ ir Tarybų valdžia

Noriu pakalbėti labai skaudžia lietuviams tema — apie lietuvių partizanų «miško brolių» kovą. Niekas Lietuvoje nebandys ginčyti fakto, kad šioje kovoje dalyvavo daugiausiai kaimo vyrai, kurių dauguma politikoje nieko neišmanė. Jie nemėgo lietuvių buržuazijos, o Smetonos laikų elitą laikė prostitute. Ir tai nėra mano žodžiai, tai žodžiai tų, kurie dalyvavo tų laikų pasipriešinime. Apie tai dažnai kalbėjo ir mano tėvas. Ideologinių prieštaravimų tarp daugelio partizanų ir tarybų valdžios nebuvo. Jie, kaip ir mes patys jaunystės laikais, nemėgo tarybinės partokratijos, mušė taip vadinamą «auksinį jaunimėlį» (tai buvo įvairios partinės nomenklatūros vaikai, kurie niekino paprastus žmones). Teisingumas mums reiškė daugiau nei įstatymai, nes mes buvome taip auklėjami nuo vaikystės. Labai gaila, tačiau TSRS tarybų valdžia buvo deklaruojama tik ideologinių postulatų lygmeniu, tikrovėje gi viską valdė partinė nomenklatūra. Tarybų valdžia buvo ir lieka milijonų žmonių svajone, ir lietuvių tauta šiuo požiūriu nėra išimtis. Galbūt, ne šiaip sau lietuvių partizanų lyderiui Jonui Žemaičiui dar 50-ųjų metų pradžioje buvo siūloma eiti Lietuvos TSR ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas. Nepaisant kovos už Lietuvos nepriklausomybę, Žemaitis ideologiškai buvo tarybų valdžios šalininkas.

Jonas Žemaitis

Iš pirmo žvilgsnio gaunasi paradoksali situacija: mes mėgome tarybinę ideologiją, bet nemėgome komunistinės partokratijos. Komunizmo statytojo kodeksas ir šiandien daugeliui primena eilutes iš biblinio Naujojo Testamento. Romos popiežius Franciskas savo laiku paaiškino, kodėl būti kairių pažiūrų nėra jokia nuodėmė tikintiesiems. Pontifiko žodžiais, komunistinė ideologija gimė politiniams aktyvistams pasisavinus krikščioniškas vertybes. Popiežius įsitikinęs, jog Karlo Markso vienminčiai «pavogė mūsų religijos vėliavą», o pats filosofas «nesugalvojo nieko naujo». Taip išeina, jog kovą su komunistine ideologija galima prilyginti kovai su krikščionybe?

Tarybų valdžia egzistuoja ne tik bet kurioje normalioje šeimoje, ji neprarado aktualumo ir kai kuriose respublikose. Kaukazo tautos, kazokų stanicos ir daugelis kitų bendruomenių gyvena pagal tarybinius principus. Būtina suprasti – griaudami tradicinės šeimos vertybes, liberalai tiesiogiai smogia tarybų valdžiai ir siekia vietoje jos įtvirtinti «aukso veršio» valdžią. Išsaugoję, apgynę tradicines vertybes, mes paliekame sau viltį, kad tikroji tarybų valdžia vėl atgims.

Stebint buvusios Baltijos šalių ir Ukrainos tarybinės nomenklatūros įnirtingą kovą su tarybiniu palikimu, norėčiau pasakyti taip:

«Pagimdyti revoliucijos, tačiau atsisakę savo revoliucinio palikimo, nuo revoliucijos ir žus».

Jaras Valiukėnas

Reklama