Petras Rekašius
2019-08-20
Jau greitai sueis lygiai 80 metų nuo tada, kai 1939 m. rugpjūčio 23 dieną Maskvoje buvo pasirašytas garsusis Molotovo-Ribentropo paktas
Mūsiškiai “patriotai”, kaip įprasta, kviečia minėti Baltijos kelią, būdingomis frazėmis keikdami TSRS bei “sovietų okupaciją”. Tuo tarpu mums vertėtų paklausti — kokia už šio antitarybinio mito slypinti tiesa?
Kad į tai atsakytume, geriausia pradėti nuo paties mito, neva čia būta kone šėtoniško dviejų, vienas kitam blogybe nenusileidusių “totalitarinių režimų” suokalbio prieš “laisvas ir nepriklausomas” Pabaltijo tautas, netrukus tapusio didžiausių žmonijos istorijoje skerdynių — Antrojo pasaulinio karo — priežastimi. Tuo tarpu vadinamosios Vakarų “demokratijos” neva šventai stovėjusios “laisvės” sargyboje, bet dėl tragiškų aplinkybių nepajėgusios užkirsti nelaimei kelio.
Būtent “mito”, nes nuo Perestroikos laikų į daugelio lietuvių sąmonę įsisunkęs Molotovo-Ribentropo pakto supratimas, kaip ir nuo jo neatsiejami antitarybiniai sentimentai, remiasi daugybe istorijos klastojimų bei nutylėjimų, pradedant bendra tuometinės Europos situacija, baigiant tikrąja tiek Tarybų Sąjungos, tiek nacistinio Reicho laikysena.
Miuncheno suokalbis — Hitlerio įgalinimas
Neįmanoma rimtai kalbėti apie 1939-ųjų rugpjūtį vykusias Vokietijos ir TSRS derybas, neminint dar 1938-aisiais buvusio Miuncheno suokalbio, kuriame būtent Didžioji Britanija ir Prancūzija atidavė naciams Čekoslovakiją. Manyta, kad tuo būdu būsiąs patenkintas Hitlerio apetitas, o jo grobuoniškas žvilgsnis nukreiptas nuo Vakarų į Tarybų Sąjungos platybes.
Pastaroji (ko nemini dabarties antitarybiniai istorikai) dar tik bręstant hitlerinei agresijai Europos valstybėms siūlė sudaryti bendrą antinacistinį frontą, kuris būtų galėjęs užkirsti kelią Antrąjį pasaulinį karą rengusiai Vokietijos ekspansijai. Be to, dar iki Miuncheno, vos Hitleriui prisijungus Austriją, TSRS 1938 m. kovą britus su prancūzais pakvietė į tarptautinę konferenciją nacistinei agresijai pažaboti.
Deja, tai tebuvo šauksmas tyruose, nes didžiosios Vakarų valstybės, kad ir deklaruodamos demokratiją ir laisvę, pagrindiniu savo priešu laikė ne hitlerinį fašizmą, o būtent TSRS, nes pats jos egzistavimas tada reiškė iššūkį viešpatavusiai kapitalistinei santvarkai ir jos valdančiųjų sluoksnių imperialistiniams interesams.
Tuo tarpu Trečiasis Reichas, nors ir netobulas, visgi nemažos dalies Vakarų (ypač anglosaksų) elito buvo laikomas skydu nuo Rytuose kilusio socializmo. Kad išsaugotų savo viešpataujančią padėtį bei turtus, šie sluoksniai buvo pasirengę nuolaidžiauti Hitleriui. Svarbiausia, kad tik jis paliktų Vakarus ramybėje ir pultų Tarybų Sąjungą.
Tikrieji Reicho ketinimai ir Molotovo-Ribentropo paktas
Net po to, 1939 m. liepą, TSRS dar bandė tartis su Vakarais, siūlydama kurti bendrą kolektyvinio saugumo sistemą Vokietijai atgrasyti. Tačiau ir vėl nieko neišėjo. Tarybų Sąjunga buvo izoliuota ir, liaudiškai tariant, palikta “ant ledo”.
O vokiečių grobikiški ketinimai Rytų atžvilgiu buvo gerai žinomi. Reicho vadovybė nė neslėpė savo paniekos neva “rasiškai žemesnėms” slavų ir baltų tautoms. Be to, jau pačioje Hitlerio knygoje “Mano kova” visiškai atvirai kalbėta apie tariamą būtinybę Rytų Europos tautų sąskaita plėsti vokiečių “gyvybinę erdvę”. Prie to dar pridėjus tiesiog urvinį nacių antikomunizmą, TSRS čia jokių iliuzijų turėti negalėjo.
TSRS nuodėmės ir antikomunizmo mitologija
Sudarydama paktą su nacistine Vokietija, kuriuo buvo pasidalyta įtakos sferomis Rytų Europoje, TSRS tiesiog užsitikrino tam tikrą, kad ir laikiną, saugumą. Iš esmės taip, kaip Vakarai padarė 1938-aisiais Miunchene, tik, kita vertus, ne tiek nuolaidžiaujant Hitleriui, kiek pačiai iš to taip pat geopolitiškai laimint. Šiuo požiūriu, ypač turint omeny slaptąjį pakto protokolą, tai buvo tipiška didžiavalstybinė politika.
Tačiau net tai nepateisina antikomunistinėje mitologijoje taikomų vertinimų. Iš tiesų, kad ir kokios būtų buvusios Stalino ir kitų TSRS vadovų nuodėmės, Trečiasis Reichas, kaip parodė generalinio “Ost” plano dokumentai, nuo pradžių planavo ne vien žydų, bet ir daugumos Rytų Europos tautų, tame tarpe ir lietuvių, genocidą. Tuo tarpu TSRS nieko panašaus nei planavo, nei juo labiau darė (klasiniu-politiniu pagrindu vykdyti asmenų trėmimai, mūsuose laikomi “genocidu”, į šią sąvoką neįeina).
Pamiršta tiesa
Be to, Molotovo-Ribentropo paktą gaubiantis antitarybinis mitas pridengia dabar net tyčiomis pamirštamą tiesą, kad 1939-1940 m. kontekste Pabaltijo kraštams kitų kelių nebuvo. Arba su Vokietija, arba su TSRS.
Tarp šių dviejų kelių dėti lygybės ženklą tegali tik beprotis arba sąmoningas demagogas. O kitų nebuvo. Tad Lietuvos patekimu į TSRS įtakos sferą besipiktinantys “patriotai” iš esmės sielojasi dėl to, kad Pabaltijys nenuėjo drauge su Trečiuoju Reichu. Būtent tokia yra objektyvių faktų šviesoje atsiskleidžianti realybė. Tuo tarpu, kiek tokiame pasipiktinime moralumo ar, juo labiau, paprasčiausio sveiko proto, paliksime retoriniu klausimu.
