Santrauka: „Traukiniai tuose kraštuose ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus… O į šalis nuo geležinkelio tuose kraštuose plytėjo didžiuliai tyrlaukių plotai – Sary Ozekai, geltonųjų stepių Vidurinės žemės… Tuose kraštuose visi atstumai buvo matuojami pagal tolumą nuo geležinkelio, kaip nuo Grinvičio meridiano. O traukiniai ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus…“ Kirgizų rašytojas šiame veikale kelia esminius žmogaus būties klausimus, įsakmiai primena žmonėms, kad jie atsakingi už mūsų Žemės likimą, už žmonijos pažangą. Romane pasakojama eilinio geležinkeliečio Jedgėjaus, mąstančio, tvirtos dvasios žmogaus, kovotojo dėl teisybės, gyvenimo istorija, kurioje atsispindi daugelis svarbių pokario laikotarpio įvykių. Ištrauka iš Čingizo Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Romane pateikta liūdna ir šiurpi mankurto „darymo“ istorija. Ji matuojama dešimčių, kurie kankinimų neiškentėjo, mirtimi ir vieno kito išlikusio ir išprotėjusio mankurto atsiradimu. Mankurtas tik vykdo šeimininko nurodymus, jam nieko kito pasauly nebelikę, jis nieko kito nepajėgia suvokti. Jis nepaprastai bijo, kad šeimininkas nepaliestų jo dykumos saulėje ant galvos uždžiovinto avikailio, kuris yra įsirėžęs iki pat galvos kaukolės ir dėl to kiekvienas šeimininko žodis jam yra „šventas“. Čingizo Aitmatovo nupasakotas dvasinis žmogaus tipas yra itin  aktualus mūsų dienomis, kai mankurtų darymo technologijos ištobulėjo ir liberalūs mankurtai, JAV vergai, yra daromi…