Apie tai komentuojama, aišku, negailint priekaištų pačiam rašytojui – esą jo būta „išdaviko“, „kolaboranto“ ir visokio kitokio blogiečio. Savivaldybė, tuo tarpu, nėra šimtu procentu priėmusi pačio sprendimo – nors pastarasis ir tikėtinas, bet galutinai dalykas išaiškėsiantis artimiausių dienų bėgyje.
Įsidėmėtina, kad Cvirkos biusto pašalinimo siekia ir Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas: pastarojo teigimu, Petro Cvirkos biustui stovėti ten, kur jis šiandien stovi – nedera; reikia, pagaliau, praėjus 30-čiai metų, ir šioje srityje iki galo pravesti „desovietizaciją“…
Nepanašu, kad platesni Kauno gyventojų ar, juo labiau, inteligentijos, sluoksniai kaip nors stotų ginti Cvirkos atminimo įamžinimo. Daugių daugiausiai, pavyzdžiui – kaip matėme Vilniuje stovinčio paminklo atveju – tokie gynėjai keltų tik iš esmės apologetinio pobūdžio komentarus, maždaug: „taip, buvo jis kolaborantas, buvo jis toks, buvo jis anoks, bet vis dėlto – nusipelnęs gi rašytojas, tad palikime jį vietoje, vis dėlto – tai dalis istorijos“…
Bet ko vertas toks „ginamasis“ požiūris? Ogi nieko. Jis tik parodo potarybinės Lietuvos inteligentijos, tame tarpe liberaliau šiuo klausimu nusiteikusiosios jos dalies, idėjinį bestuburiškumą: jei iš tiesų toks baisus, piktas „kolaborantas“ – lai ir būna jis nuverstas… Bėda tiktai ta, kad Petras Cvirka nebuvo nei tautos priešas, nei išdavikas. Atvirkščiai: Petras Cvirka buvo tikras liaudies rašytojas ir tikras patriotas.
Taip, patriotas – tai reikia sakyti drąsiai, kategoriškai ir be jokių kompromisų. Klausimas tik vienas: kieno patriotas? Lietuvos – bet kokios? Aišku, ne smetoninės – ne fašistinės, ne kapitalistinės, kurioje saujelė ponų tada lobo (kaip ir dabar lobsta) tautos daugumos sąskaita. Petras Cvirka buvo liaudies Lietuvos, darbo Lietuvos ir – kokie bebūtų buvę praktikoje susiklostę jos trūkumai ar ydos – Tarybų Lietuvos – patriotas.
Toliau. Tarkime, kad ir tai – blogai. Tačiau netgi Norvegijoje, pavyzdžiui, kurios literatūros klasikas, pasaulyje pripažintas genijus Knutas Hamsunas buvo tikrų tikriausias ir, beje – idėjinis nacių bendrininkas – pastarojo knygos leidžiamos ir plačiai prieinamos visuomenei (tarp kitko – analogiškai K. Hamsuno požiūriu buvo elgiamasi ir Tarybų Sąjungoje, kur jo, kaip pasaulinės literatūros giganto, darbai buvo plačiai prieinami ir leidžiami pakartotinais leidimais).
Tuo tarpu mūsų „demokratinėje“ Lietuvoje – vaizdas yra kitoks. Cvirkos vos vieną kitą knygelę terasi. O viešojoje erdvėje – vien šmeižtas, šmeižtas ir dar kartą šmeižtas. Tokia realybė, nes vyksta gi „desovietizacija“… Ir kokia jos – tos „desovietizacijos“ – esmė?
Iš pradžių – po „laisvės ir demokratijos“ bei „nepriklausomybės“ šūkiais suvilioti mases, kad buvę korumpuoti nomenklatūrininkai, spekuliantai ir mafijozai išgrobstytų liaudies nuosavybę, sukurdami kriminalinį kapitalizmą – šitai ir buvo padaryta baigiantis XX amžiui. Paskiau, kiek tai liečia manipuliavimą tautos sąmone – išnaikinti tarybinį paveldą, apdergti, apjuodinti viską, kas tarybiška, kas komunistiška. Beje – padaryti tai po nacionalizmo, po tariamo tautiškumo ir tėvynės meilės vėliava. Galų gale – seka visiško nacionalinio tapatumo, lietuviško kultūrinio kodo erozijos etapas, kuris, Lietuvai būnant ES sudėtyje ir yra aktyviai vykdomas kaip nuosekli „desovietizacijos“ – faktinio lietuvių, kaip tarybinės tautos – kultūrinio kodo išardymo, mankurtizacijos, natūrali bei neišvengiama pasekmė.
Taigi, šiame kontekste derėtų suprasti ir Kauno savivaldybės žygį prieš Petro Cvirkos biustą: „desovietizacija“, deja, bet tęsiasi. Ir šiai dienai nėra jėgos, kuri jai realiai atsispirtų. Tiesa, šiuo požiūriu šalys, kaip kad kaimyninė Rusija – bunda, arba bent atsipeikėja iš komos… Klausimas: kada imsime atsibusti, kada deramai įvertinsime savąją istoriją, savąją tapatybę mes, lietuviai?.. Ar tiktai šliaužiosime ant pilvų priešais amerikonizmo ir antikomunizmo stabus?..
