Anatolijus Ivanovas, eksperto nuomonė, 2020-07-04.
Tikrosios Didžiosios Pergalės 75-mečio pamokos, arba Du žydai prieš
Kuklianski ir Zingeris kategoriškai nesutinka
Lietuvos Seimo narys Emanuelis Zingeris ir Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kuklianski ėmėsi kritikuoti Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Putino straipsnį „Tikrosios Antrojo pasaulinio karo 75-ųjų metinių pamokos“. Kritikai pareiškė, kad jie „kategoriškai nesutinka“ su Rusijos prezidentu: straipsnis, anot jų, „menkina Tarybų Sąjungos įvykdytų nusikaltimų mastą“. Abu jie norėjo pasislėpti po „Lietuvos žydų atstovų“ kauke, tačiau buvo demaskuoti: kalbėti visos žydų bendruomenės vardu jiems niekas įgaliojimų nesuteikė.
Reikšdami pretenzijas V.Putinui abu jo oponentai nepakenčiamai meluoja teigdami, kad „dauguma Lietuvos žydų nenorėjo tarybų valdžios“. Štai ką sako Yad Vashem ekspertai: „1940 m. birželio mėn. Lietuva prisijungė prie TSRS. Žydų reakcija į šį įvykį buvo dvejopa. Viena vertus, buvo aišku, kad prie tarybų valdžios žydų nacionalistinė ir politinė veikla bus ribojama ir persekiojama. Tačiau, kita vertus, Tarybų Sąjunga buvo išsigelbėjimas nuo dar baisesnės alternatyvos nacistinės Vokietijos asmenyje … Daugelis žydų pirmenybę atidavė „mažesniam blogiui“ … ir todėl palankiai įvertino tarybų valdžios atėjimą“. Jie rėmė TSRS.
Lietuvos žydai su ginklu rankose gynė TSRS Didžiajame Tėvynės kare. Nacionalinėje lietuviškoje 16-oje pėstininkų divizijoje jie sudarė 23% visos sudėties. Nacių okupacijos metais Lietuvoje veikė pogrindžio grupės ir partizanų būriai, kurių kovotojais buvo vien tik pabėgę Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kitų žydų getų kaliniai.
Zingeris ir Kuklianski, nepateikdami jokių skaičių ar faktų, teigia: po karo vietiniai žydai tapo labiausiai persekiojama etnine grupe. Neva daugelis jų buvo ištremti į Sibirą. Tačiau po karo žydų niekas netrėmė iš Lietuvos; per trejus vokiečių okupacijos metus vokiečių nacistai ir vietiniai lietuviai fašistai sunaikino 95% prieškario žydų bendruomenės, įvairių šaltinių duomenimis, nužudė nuo 190 iki 200 tūkstančių žmonių.
Vilniaus žurnalistas Nikolajus Žukovas sako: „1941 m. birželio 14 d. iš Lietuvos į Tolimąją Šiaurę ir Sibirą buvo išvežta 15 581 žmonių, kurie sudarė maždaug 0,6% visų respublikos gyventojų“. Deportuojami buvo tam tikrų socialinių grupių atstovai. „Tautybė jokios reikšmės neturėjo. Kartu su lietuviais buvo ištremti rusai, žydai, lenkai, totoriai, čigonai ir karaimai“.
Lietuvos Ypatingame archyve N. Žukovas rado „Pažymos C/1183“, kurią 1988 m. gegužės 12 d. paruošė Lietuvos TSR Valstybės saugumo komitetas, „Dėl iškeldintų į specialias gyvenvietes iš Lietuvos TSR” kopiją: „Buvo iškeldinti 12 562 žmonės (7 439 šeimos). Iš jų: aktyvūs buržuazinių partijų nariai ir antitarybinių, nacionalistinių organizacijų nariai (5536 žmonės); buvę kriminalinės ir politinės policijos vyresnieji pareigūnai, kalėjimų prižiūrėtojai (1582 žmonės); buvę Lietuvos, carinės ir kitų baltųjų armijų karininkai (221 žmogus); buvę dvarininkai, fabrikantai, prekybininkai ir aukšto rango valdininkai (3165 žmonės); pabėgėliai iš Lenkijos – buvę dvarininkai, fabrikantai, karininkai ir valdininkai, taip pat asmenys, kurie atsisakė priimti tarybinę pilietybę dėl politinių priežasčių (1430 žmonių); prostitutės (449 žmonės).
“Galima teigti, kad dauguma žydų tautybės žmonių priklausė fabrikantų ir prekybininkų socialiniam sluoksniui. Pavyzdžiui, Telšių miesto fabrikantai, Rusijos oligarcho Romano Abramovičiaus giminaičiai. Lietuvoje žydai kontroliavo apie 50% rinkos ir beveik 80% bankų sektoriaus dalį. Prieškario Lietuvos sostinėje Kaune 35% gyventojų buvo žydai. 85% aukštųjų mokyklų studentų buvo žydai, 20% pagrindinių politinių postų vyriausybėje taip pat buvo užimti žydų (duomenys iš Saliamono Atamuko knygos „Žydai Lietuvoje“). Tai yra, 1941 m. buvo ištremta apie 4 tūkst. žydų tautybės žmonių, tai yra 2% žydų bendruomenės arba 0,16% respublikos gyventojų. Tezė apie Lietuvos žydus kaip „labiausiai nukentėjusią grupę“ apskritai neišlaiko jokios kritikos.
Beje, ta pati Faina Kuklianski nuolat pabrėžia: dabartinę Lietuvos žydų bendruomenę sudaro tremtinių palikuonys, išgelbėti ir po karo sugrąžinti į Lietuvą iš kitų TSRS respublikų. Taigi, kad ir kokia sunki nebūtų buvusi tarybinė tremtis, Lietuvos žydams ji tapo žymiai geresnė nei vokiečių masinės egzekucijos.
Putino straipsnio publikacija, beria savo įžvalgas Zingeris ir Kuklianski, siekiama „panaudoti jį šiuolaikinės nedemokratiškos Rusijos imperiniams tikslams“. Ir toliau: „Mes, Lietuvos žydų palikuonys, prieštaraujame tokiam mūsų nepriklausomos Lietuvos pavergimo istorijos falsifikavimui … Tai buvo suplanuotas nepriklausomų valstybių užgrobimas, jų okupacija ir aneksija, tarptautinės teisės pažeidimas“.
Nereikia ir sakyti, kad žydų, pasipiktinusių Zingerio ir Kuklianski pasisakymais, buvo žymiai daugiau nei tų, kurie jiems plojo? Taip, nusipelnęs Lietuvos advokatas Aleksandras Asovskis, vienas iš advokatų, ginančių kaltinamuosius „1991 m. sausio 13 d. tarybinės ginkluotoss agresijos byloje“ pasakė: „Pašalinkite antraštę„ Lietuvos žydai kategoriškai nesutinka … “, vietoje jos įrašykite „F.Kuklianski ir E. Zingeris kategoriškai nesutinka…” ir taip bus sąžininga”. A. Asovskis mano, kad šios poros provincialus demaršas labai sutampa su Ukrainos prezidento V. Zelenskio, kuris pavadino TSRS „Antrojo Pasaulinio karo kaltininke, kuri leido nacistams įsukti mirtiną Holokausto smagratį“, pareiškimu.
Zingerio/Kuklianski“ pareiškimai – tai užsakyta provokacija, tik užsakovai išsirinko sau ne pačius geriausius atlikėjus. Monia Zingeris yra vienintelis žydas, pasirašęs gėdingą Prahos deklaraciją, kurioje TSRS politika valdant Stalinui prilyginama holokaustui. Jis yra lietuvių nacionalistų ir antisemitų, su kuriais Zingeris yra vienoje politinėje partijoje, pakalikas. Lietuvos Seimo užkulisiuose kalba, kad Zingeris už pinigus padarys bet ką. Savo motiną, kurią 1944 metų vasarą iš Kauno geto išvadavo Raudonoji armija, ir tą jis išdavė, kai pradėjo skleisti pasakas apie antrąją Tarybų Sąjungos okupaciją Lietuvoje.
O jo partnerė šioje negražioje istorijoje yra moteris be įsitikinimų, intrigų meistrė. Pavyzdžiui, ji kelioms dienoms uždarė Vilniaus choralinę sinagogą neva dėl dėl antisemitinių išpuolių grėsmės. „Kuklianski peržengė visas leistinas ribas ir parodė Lietuvą labai nepatrauklioje šviesoje“, – taip įvertino šį veiksmą žydų žurnalistas Vitalijus Karakorskis.
Kol Lietuvos rusofobai praktikuojasi tokiose kompozicijose kaip opusas „Lietuvos žydai kategoriškai nesutinka …“, respubliką užplūdo neonacizmo ir antisemitizmo banga. Birželio 23 dieną neonacistai Kaune atvirai grasino musuzydai.lt portalo redaktoriui Jakovui Finkeliui. Jie jam šaukė: „Tu – žydas ir komunistas, lauk iš Lietuvos! Lauk, žydiara! Lietuva lietuviams!“. Birželio 26 d. buvo išniekinti keli žydų objektai Vilniuje, birželio 29 d. Kaune jie išniekino sinagogą. Neonacistas Gediminas Berzhinskas planavo įvykdyti teroro aktą Vilniuje, padėjo miną pastate miesto centre.
Tačiau visuomenė į šiuos baisumus nesulaukė jokios reakcijos iš Emanuelio Zingerio ar Fainos Kuklianski žiaurumus.
Štai taip ir gyvena šiandien respublika.
