Autorius: Aleksandras Nosovič
2020-09-01
Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos grasinimas atimti baltarusiškus krovinius iš Klaipėdos niekaip nepaveikė Lietuvos vadovybės. Vilnius atkakliai rengia sankcijų sąrašus kaimyninei šaliai ir palaiko Baltarusijos opoziciją. Valdžia Lietuvoje eilinį kartą įrodo, kad jai yra nusispjauti į Lietuva ir lietuvius. Aukščiausias lietuviškų politikų prioritetas – geopolitinė misija – galutinis TSRS sužlugdymas.
‘’Galbūt Baltarusijos vyriausybė įtikins prezidentą paskaičiuoti nuostolius, ir aš manau, kad sveikas protas turėtų nugalėti, – pakomentavo Lukašenkos įsakymą atimti Baltarusijos tranzitą iš Klaipėdos, Lietuvos ekonomikos ministras Rimantas Sinkevičius, kuris tikisi, kad Lukašenkos žodžiai liks tik žodžiais, nes eksportuoti produkciją per Klaipėdos uostą pelninga Baltarusijos įmonėms.
Tuo pačiu ekonomikos ministras patvirtina, kad baltarusiams bus nesunku greitai ir lengvai perorientuoti krovinius į Latviją, o dar greičiau ir lengviau į Rusiją.
„Tiek Rusijos, tiek Latvijos uostai turi pakankamai pajėgumų susitvarkyti su šiais kroviniais. Ir tokių uostų yra nemažai. Persiorientuoti ilgai neužtruks, ypač Rusijos link, kur nereikia atlikti muitinės procedūrų “, – pasakė Sinkevičius.
Tai yra, Lietuvos vyriausybė apskritai ramiai žiūri į tai, kad Klaipėdos uostas praras baltarusių klientus.
Panašu, kad Vilniuje jau rado kuo pakeisti šias iškrentančias iš Lietuvos biudžeto pajamas. Ūkio ministras sako, kad jei Baltarusija į sankcijas atsakys sankcijomis, tai Jevrosojūzas turėtų solidarizuotis su Lietuva. Išvertus į normalią kalbą, tai reiškia, kad Baltarusijos tranzito praradimą tikimasi kompensuoti įmetant naujų Briuselio subsidijų dozę į Lietuvos ekonomiką.
Tačiau apie tai, kad dėl Klaipėdos išgelbėjimo pakoreguoti savo politiką Baltarusijos atžvilgiu negali būti net jokios kalbos. Oficialus Vilnius vis dar taip pat aktyviai remia Baltarusijos opoziciją, rengia svarbius susitikimus opozicijos kandidate į prezidentus Svetlanai Tichanovskajai ir demonstruoja atvirą priešiškumą Aleksandrui Lukašenkai.
„Tai yra visų kitų jo grasinimų tęsinys. Natūralu, kad jis eina va-bank, ginasi visais tik jam suprantamais būdais “, – paaiškino Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kuris anksčiau Lukašenką pavadino buvusiu Baltarusijos prezidentu ir paskelbė Lietuvoje persona non grata, taip paaiškindamas Baltarusijos lyderio įsakymą atimti baltarusių krovinius iš Klaipėdos. Dabar Linkevičius pasiūlė „paskutiniam Europos diktatoriui“ atkreipti dėmesį į Baltarusijos vidaus situaciją ir tarptautinės
bendruomenės požiūrį į jį.
Tokia reakcija reiškia, kad Lietuvos vadovybė verčiau numarins Klaipėdą, nei atsisakys lenkti savo liniją dėl priverstinės Baltarusijos „demokratizacijos“.
Ar per stiprus veiksmažodis – „numarins“? Kaip rašoma oficialioje Klaipėdos uosto svetainėje, šioje įmonėje tiesiogiai ar netiesiogiai dirba 58 tūkst. žmonių. Visos Klaipėdos gyventojų skaičius 150 tūkstančių žmonių. Tai yra, uostas suteikia darbą kas trečiam gyventojui. Tai yra miestą formuojanti įmonė. Klaipėda yra uostas.
Jei Lukašenka įvykdys savo grasinimus ir iš Lietuvos atims baltarusiškus krovinius, Klaipėdos uostas vienu metu neteks daugiau nei trečdalio krovinių srauto. Prie viso to dar reikia pridėti ekonominę krizę, kurią išprovokavo koronaviruso šizofrenija Lietuvoje, kur šiandien kas septintas liko be darbo, dėl ko sumažėjo perkamoji galia ir vartojimo paklausa … ir štai jau ryškėja reali Klaipėdos uosto bankroto perspektyva.
O su juo – Klaipėdos mirtis.
Tačiau Lietuvos valdžia užtikrintai žengia būtent tokio scenarijaus link, nes pačios Lietuvos ir lietuvių interesai jų vadovams niekada neturėjo reikšmės .
Lietuvos politinei klasei geopolitika yra svarbiausia. Tarybų Sąjungos žlugimas prasidėjo nuo lietuviško „Sąjūdžio“, ir nuo to laiko Lietuvos šūdelitis gyvena ta mintimi, kad jei jau nuo pat pradžios jis pradėjo naikinti TSRS, tai dabar jis turi užbaigti šį procesą iki galo. Tame ir yra istorinė Lietuvos “vertybės” esmė „laisvam pasauliui“. Skatinti galutinę potarybinės erdvės dezintegraciją. Neleisti atgimti „imperijai“.
Toks požiūris paaiškina šiaip nepaaiškinamus, atskirais atvejais, Vilniaus veiksmus, tokius kaip visapusiška Michailo Saakašvilio parama Gruzijoje 2000-aisiais ar Ukrainos „europietiško pasirinkimo“ skatinimas 2010-aisiais. Atrodytų, kur yra Lietuva, o kur Gruzija? Ši šalis turėtu būti labiau įdomi Turkijai ar Iranui, tačiau ta aplinkybė, kad Saakašvilis yra rusofobas ir savo veiksmus įvelka į „antiimperinę“ ideologiją, padarė Gruziją įdomią Lietuvai.
Tačiau Gruzija yra bent jau toli nuo Lietuvos, o lietuviams nebuvo nei šilta, nei šalta nuo jos vyriausybės veiksmų. Tačiau Lietuvos vadovybė eina tuo pačiu kursu ir kaimyninės Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu, ekonominiai ryšiai su kuriomis leidžia gyventi dešimtims tūkstančių lietuvių.
Oficialus Vilnius tiesiog negali prisiversti atsisakyti kištis į Baltarusijos vidaus reikalus, jei ji išlieka karine Rusijos sąjungininke ir tęsia savę kaip Baltarusijos TSR perėmėją.
Lietuvą valdantysis “elitas“ greičiau išdegins Lietuvą iki pelenų, tačiau neatsisakys kovos dėl geopolitinės Baltarusijos perorientacijos.
Nacionalinės ekonomikos, Klaipėdos uosto, pačios Klaipėdos, klaipėdiečių likimas – visa tai Lietuvos valdytojams yra antraeilis dalykas. Per tuos “nepriklausomybės” metus po Lietuvos užsienio politikos volu buvo pakišta ir Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, ir Ignalinos AE, ir „Achema“… papuls ir Klaipėdos uostas.
Lietuvoje jau yra vienas mirštantis miestas: numarintas kartu su Visagino atomine elektrine. Bus dar vienas. Numarintas kartu su Klaipėdos uostu.
Iš rusų kalbos vertė Arūnas Yla
