Kol vytukas bliauna apie savo, mieliausio ir drasiausio išmintingiausio, kovas už Lietuvos laisvę bei savo, žinioma, epines pergales prieš Raudonąją imperija, paprasti, dar nepabėgę iš šio “rojaus”, lietuviai, uždaryti savo namjuose, žiūri per langą ir klausia savęs – ką jis čia kliedi?!!
Tai – košmaras!! Tai – sąjūdis. Tokie buvo JAV spectarnybų tikslai visoje TSRS? Atvesti į valdžią niekšus ir jų bei idiotų rankomis kolonizuoti šalį, išnaikinti čiabuvius?!. Sąjūdis jokios laisvės, nepriklausomybės, demokratijos, gerovės visiems nesiekė. Sąjūdis tiesiog žmonių, tautos tarybinę valdžią privatizavo ir įvedė savo žiaurią melo bei neapykantos cenzūrą, liberalų tironiją, demokratų diktatūrą, nacistinį proamerikietišką režimą. Sąjūdis savo tikslus pasiekė. Sąjūdžio beprotybės pasiektus rezultatus puikiai iliustruoja citata iš F.Dostojevskio romano, pasaulinės literatūros šedevro “Nusikaltimas ir bausmė”:
* „Jam sergančiam vaidenosi, tartum visam pasauliui lemta būti auka kažin kokios baisios, negirdėtos ir neregėtos maro ligos, einančios į Europą iš Azijos gelmių. Visi turėjo pražūti, išskyrus kai kuriuos išrinktuosius, labai nedaugelį. Atsirado kažkokių naujų trichinų, mikroskopiškų gyvūnėlių, kurie skverbėsi į žmonių kūnus. Bet ir šios būtybės buvo dvasios, apdovanotos protu ir valia. Žmonės, juos įsileidę į save, tučtuojau pasiusdavo ir netekdavo proto. Bet niekad, niekada žmonės nelaikė savęs tokiais išmintingais ir neklystančiais kaip šitie užkrėstieji. Niekada nelaikė labiau nesugriaunamais savo sprendimų, savo mokslinių išvadų, savo dorovinių įsitikinimų ir pažiūrų. Ištisi kaimai, ištisi miestai ir tautos užsikrėsdavo ir eidavo iš proto. Visi buvo suirzę ir nenorėjo suprasti vienas kito, kiekvienas manė, kad tik jis vienas žino tiesą, ir kankinosi, žiūrėdami į kitus, mušėsi į krūtinę, verkė ir grąžė sau rankas. Nebeišmanė, ką ir kaip teisti, nebegalėjo susitarti, ką laikyti blogiu, ką gėriu. Nebežinojo, ką apkaltinti, ką išteisinti. Žmonės žudė vienas kitą kažin kokio beprasmiško pykčio apsėsti. Ištisomis armijomis kilo vienas prieš kitą, bet armijos bežygiuodamos staiga pradėdavo pačios save žudyti, eilės iširdavo, kariai puldavo vienas kitą, badydavosi ir pjaudavosi, kandžiodavo ir valgydavo kits kitą. Miestuose kiauras dienas skambino varpais: kvietė į aikštes rinktis visus, bet kas ir kam šaukia, niekas to nežinojo, tačiau visi buvo labai susijaudinę. Metė visus įprastinius savo darbus, nes kiekvienas siūlė savo mintis, savo pataisas, ir negalėjo susitarti; nustojo dirbti žemę. Kai kur susibėgdavo žmonės į būrį, susitardavo ką nors daryti bendrai, prisiekdavo neišsiskirti, bet tučtuojau imdavo daryti visai ką kitą, nei ką tik patys buvo sutarę, imdavo vienas kitą kaltinti, pešdavosi ir pjaudavosi.“
Taip ir įvyko 1990 metais. Ir vyks toliau. Kol nenusimesime tų siaubingų Sąjūdžio uždėtų visai tautai rožinių akinių-apynasrio “Kaip Vytukas už laisvę Lietuvai kovojo”.
Norite matyti Tiesą – reikia nusiimti prašvinkusios propagandos, antitarybinės ir rusofobinės, akinius-apynasrį.
Jau vien todėl, kad tik Tiesa, karti ir negailestinga, mus išlaisvins.
Ir atvers duris į ateitį.
