Tag

kompradorinio klano aferos

Browsing

Įvertintas Lietuvos Vyriausybės 100 dienų darbas

Kovo 20-ąją suėjo šimtas dienų nuo priesaikos davimo ir Vyriausybės, kuriai vadovauja konservatorė Ingrida Šimonytė, darbo pradžios.
Yra tokia tradicija, kurią liberali žiniasklaida Lietuvoje nuolat pabrėžia – šimtą dienų nuo ministrų kabineto darbo pradžios vyriausybės negalima kritikuoti – nauji ministrai turi apsiprasti su naujos atsakomybės našta ir išmokti dirbti naujose pareigose. Tiesa, šios tradicijos Lietuvos konservatorių ir liberalų kontroliuojama žiniasklaida laikosi tik tada, kai rinkimus laimi … konservatoriai ir liberalai. Jeigu rinkimus laimi minėtų politinių partijų oponentai, sisteminė žiniasklaida, Lietuvoje dar vadinama valatkodelfine, inkvizitoriškos kritikos škvalas užgriūna ant naujos politinės partijos tuoj pat po rinkimų rezultatų paskelbimo. Ir tokią vyriausybę pliekia samdyti žurnalistai, ekspertai, politologai su inkvizicijos įniršiu ir jėzuitiška klasta.
Ingridos Šimonytės vyriausybė visą 100 darbo dienų informacinėje erdvėje buvo glostoma, liaupsinama, garbinama, jos pasiekimai aukštinami, o nesėkmės, kurių žymiai daugiau, nei pasiekimų, slepiamos arba menkinamos. Tačiau katastrofiški naujosios vyriausybės darbo rezultatai, totalinė nekompetencija ir nusikalstamas ekonominių sprendimų politizavimas jau sukėlė masinį ne tik eilinių gyventojų nepasitenkinimą. Valdžios išlaikomi politikos apžvalgininkai per sukąstus dantis yra priversti pripažinti – vyriausybė savo darbą galėtų, švelniai tariant, daryti geriau.
Dvaro politologai ir valdžios kontroliuojama žiniasklaida nutyli daugybę problemų, kurias vis garsiau kelia paprasti eiliniai piliečiai:

1) Daug kritikos susilaukė vakcinavimas ir drastiški karantino apribojimai.

Ypač didelį nepasitenkinimą kelia naujoji Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė, kuriai vadovauja du ekonomistai – ministras Arūnas Dulkys ir viceministrė Živilė Simonaitytė. Anksčiau konservatorių itin nepadoriai kritikuotas SAM vadovas Aurelijus Veryga, medikas, bent sugebėdavo paaiškinti savo priimamų sprendimų motyvus, mechanizmą ir pasekmes. Dabartiniai medikai – ekonomistai pradžioje apskritai vengė rodytis viešumoje, vėliau viceministrė Cheopso piramidės sfinkso veidu visais klausimais vos ne visus siųsdavo žinomu adresu. Bet problemų tik daugėjo. Vadybininkų ministro ir viceministrės nekompetencijos pasidarė jau neįmanoma aiškinti naujokų nepatyrimu ar komunikacijos problemomis. Žmonės vis dažniau užduoda klausimą – ar galima patikėti tokią jautrią sritį kaip visuomenės sveikata ekonomistams? Ar gultumėte ant operacinio stalo, jeigu chirurginę intervenciją jums darytu buhalteris? Ar sėstumėte į lėktuvą, kurį pilotuoja pilotas-traktoristas?…
Be to, sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje , Transparency international duomenimis, yra labiausiai korumpuota sritis. Medikų tarpe dažni korupcijos skandalai. Šiomis dienomis korupcijos byloje apklausiami Molėtų ligoninės vadovai ir gydytojai. Sveikatos apsaugos sistemoje konservatorių ir liberalų reformos daugelį paslaugų padarė mokamomis ir neprieinamomis paprastiems žmonėms, išgyvenantiems už 200 eurų per mėnesį. I tokių Lietuvoje net 30 procentų. Medicinos paslaugų komercializacija Lietuvoje žmonių teisę į sveikatą padarė daugumai nepasiekiama prabanga. Drastiški konservatorių taip mėgstami karantino apribojimai jau žudo įmones, naikina darbo vietas, prisideda prie visiško mažų įmonių sunaikinimo. Tačiau naujųjų reformatorių vyriausybės tai nejaudina – jie gyvena kitoje, savo dimensijoje.

2) Žmones, ir taip išvargintus pandemijos, vis labiau piktina dabartinės vyriausybės ir Seimo daugumos aktyvūs bandymai ratifikuoti dar 2011 metais tų pačių konservatorių ir liberalų tuometinės A.Kubiliaus vyriausybės pasirašytą Stambulo konvenciją, po ko valdžia įgaus daugiau teisių kištis į šeimos reikalus, jėga bus galima diegti į tradicine laikomą lietuvių visuomenę genderizmą, socialines lytis, lytines tapatybės, žmonės bus priversti taikytis su agresyvia LGBT propaganda, įleisti šią nepriimtiną lietuviams seksualinių mažumų propagandą į kultūrą ir švietimą net darželinio ugdymo lygyje. Valdžios prievarta tokiu jautriu klausimu tik dar labiau stiprina nepasitikėjimą naująja vyriausybę.

3) Naujoji vyriausybė ir toliau drastiškai varžo žodžio, spaudos, informacijos, nuomonės laisvę, neįsileidžia į informacinę erdvę jokių kitaminčių, persekioja disidentus, vykdo totalinės cenzūros ir totalinio šnipinėjimo politiką , sukūrė kibernetinę policiją socialiniuose tinkluose, monopolizavo spaudos laisvę, žiniasklaidą pavertė valdančios dešiniųjų partijos įrankiu, unifikavo ją vienos tiesos principu. Tokia liberalios lietuviškos „demokratijos“ forma vis labiau darosi panaši į Orwello “1984” antiutopiją.

4) Socialinių problemų Lietuvoje kalnas – masiniai skurdas ir nedarbas, socialinė atskirtis, milžiniška turtinė nelygybė, valdžios organų korupcija, savivalė ir abejingumas paprastų piliečių problemoms. Tačiau valdžiai, liaudyje dar kandžiai vadinama PIŠ moteriausybe, tai nerūpi ir apie jas tie patys politologai dėl suprantamų priežasčių nutyli.

5) Masinė ekonominė lietuvių emigracija jau tapo konservatorių-liberalų valdymo skiriamuoju požymiu. 2010 metais, valdant konservatoriams, iš Lietuvos emigravo rekordinis skaičius – 84 000 lietuvių. Jaunimas tiesiogine prasme bėga iš šalies, nes nemato perspektyvų. JTO demografijos specialistai prognozuoja, kad iki 2100 metų Žemės etniniame žemėlapyje tautos lietuviai jau nebus. O konservatorių vyriausybė ir toliau diegia LGBT nuostatas, aršiai kariauja rusofobijos fronte, Krašto apsaugos ministras militarizuoja Lietuvą ir žmonių sąmonę, Energetikos ministras Dainius Kreivys daro viską, kad į Lietuvą nepatektų pigi, bet totalitarinė (tik konservatorių galvoje gali toks reiškinys egzistuoti!) elektra, dujos, nafta iš Rusijos, Baltarusijos, vakcina nuo COVID-19, kitos ekonomiškai naudingos prekės ir paslaugos iš Rytų. Kam tai naudinga?

Tačiau jei žiūrėsite naujienas per valatkodelfinę televiziją, galima pagalvoti, kad „gyvename gražiausioje ir laisviausioje šalyje, o visos kitos šalys mums pavydi“.

 

Kovo 11 proga norėtųsi prisiminti prieš septyniolika metų prarastos nepriklausomybės laikus.

1990 metų kovo 11 paskelbėme savo nepriklausomybę ir vystėmės septynmyliais žingsniais iki pat 2004 metų gegužės 1 dienos, kuomet Lietuva eilinį kartą prarado savo nepriklausomybę ir tapo Naujo sojūzo/unijos provincija (šiaip prieš pat įstojimą į EU algos Lietuvoje buvo beveik europinio lygio, bet kai tik naujas sojūzas tapo Lietuvos valdovu, iškarto algos krito drastiškai, motyvuojant pasauline krize).

Nepriklausomybės praradimas buvo priimtas tada su tokiu pat entuziazmu, kaip ir 1940 metais inkorporuojant Lietuvą į ankstesnį sojūzą. Buvo bjauru žiūrėti į zombių eiles, stovinčių prie nemokamų skalbimo milltelių, alaus ir šokoladukų.

Nedalyvavau šiame cirke – referendume (nei už nei prieš, nes okupantams ir jų kompradorams Lietuvoje reikėjo tik vieno – ŽMONIŲ GAUSOS. Nesvarbu kaip jie balsuos, svarbu kas skaičuos).

Todėl bent jau prieš savo vaikus ne gėda, nes išlaikiau garbę ir likau ištikimas savo vienintelėj, kariuomenėje duotai priesaikai: GINTI IR SAUGOTI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ.

Šį kartą nepriklausomi buvome trumpiau nei prieškariu. Naujos okupacijos sąlygomis Lietuva prarado beveik visą ekonominį potencialą ir taip pat beveik visą darbinio amžiaus žmonių populiaciją (daugiau nei vieną milijoną žmonių! pasaulyje tokių greitų valstybės nukraujavimo pavyzdžių nėra. Valstybė ne karo ir ne maro metais neteko beveik 30 proc. žmonių).

Iš esmės Lietuvoje liko tik tie kas gali pikantiškai ir kokybiškai aptarnauti užsienio ponų įvairius poreikius t.y. 72 lyčių profesionalai, laisvo elgesio moterėlės ir juos aptarnaujantis, bei saugantis personalas. Na dar slaptų ir nelabai slaptų kalėjimų prižiūrėtojai.

Labiausiai širdis skauda dėl niekur pabėgti neturinčių galimybės ir ubagišką egzistenciją velkančių Lietuvos senolių ir invalidų.

  Na, tai liūdna realybė, o šiame tekste norėčiau papasakoti kaip aš praleidau tą istorinę Lietuvos nepriklausomybės praradimo datą. 

Labai gerai prisimenu 2004 metų Gegužės 1 dieną, nes būtent savaitę prieš tai aš buvau suorganizavęs Geležinkelio profsąjungos protesto akciją Briuselyje. Tai buvo bado akcija prie Europos parlamento, kurią mes surengėm nes buvo išnaudoti visi įmanomi teisėti įrankiai darbininkų teisių gynimui Lietuvoje.

Mes dviese, su neteisėtai atleistu iš darbo už priklausymą profsąjungai, Lietuvos geležinkelio traukinio mašinistu Leonidu Malomūžu, atsivežėme į Briuselį specialias specialias kėdes, didelius pastatomus lietsargius ir pradėjome bado akciją, dalindami visiems įeinantiems į Europarlamentą ir prie jo vaikščiojantiems žmonės informacinius lapelius, kodėl mes čia esam ir ko siekiam.

Prieš tai, dar iš Lietuvos aš registruotu paštu išsiunčiau oficialius savo reikalavimus ir protesto akcijos motyvus Eurokomisijos ir Europarlamento pirmininkams.

Briuselio merui išsiunčiau pranešimą apie akcijos vietą ir laiką.

Aš užsitikrinau gan neblogą palaikymą iš vietinių profsąjungų, taip pat Belgų ir Prancūzų, kai kurių politikų ir žurnalistų, kurie padėjo pasamdyt gerą advokatų kontorą ir sudaryti sutartį su medikais, kad prižiūrėtų mūsų sveikatą bado akcijos metu.

Pačią pirmą akcijos dieną, mus pabandė iš ten iškrapštyti Euro-parlamento apsauga juodais kostiumukais, bet atkišus mūsų advokatų vizitinę kortelę ir pasiūlius kreiptis į juos dėl visų teisinių klausimų, vyrų juodais drabužiais užsidegimas iškarto užgeso. Vėliau atvyko Briuselio policijos komisaras ir perdavė Briuselio mero pasiūlymą perkelti mūsų protesto akciją į kažkokio universiteto kiemelį, nes būtent Gegužės 1-ją, Euro-parlamente turėjo iškilmingai priimti naujas valstybes (tame tarpe ir Lietuvą) į naująjį sojūza. O čia kažkaip ne “KOMILFO” (pranc. comme il faut) sėdi kažkokie badautojai.

Aš atsisakiau.

Po to, vakare atvyko didelės policijos mašinos. Mus sukrovė su visa manta ir išvežė į kažkokias Briuselio katakombas. Aš ne juokauju. Mus vedė per metro stotis su policijos palyda, iš ten leidomės dar giliau į kažkokius požeminius bunkelius. Šiuose bunkeriuose buvo paimti mūsų pirštų anstpaudai, daromos nuotraukos, buvome apieškomi ir apklausiami. Kadangi nieko pas mus neleistino nerado (o gal tiesiog tai buvo tokia savotiška bauginimo akcija) mus anksti ryte su visa manta paleido į laisvę.

Mes vėl viską nusinešėme atgal. Dar porą dienų mes pasėdėjom ir tada, prieš pat didžiąją naujų narių priėmimo ceremoniją, priešais mus išsirikiavo apytiksliai 10 specialios paskirties policijos automobilių. Iš jų iššoko kaukėti ir iki dantų ginkluoti specialios paskirties padalinio kariai. Prie mūsų priėjo Briuselio policijos komisaras ir perskaitė įspėjimą, jog mes turime pasitraukti iš šios vietos. Aš atsakiau, kad mes jau savaitę badaujame ir nesiruošiame niekur eiti. Tada mus vėl sukrovė į tas policijos mašinas, Leonidui uždėjo antrankius (man kažkodėl nedėjo) ir išvežė į centrinį policijos komisariatą.

Ten mes su Leonidu pareiškėme, kad jie pažeidžia mūsų teisę į TAIKŲ PROTESTĄ, todėl mes skelbiame sausą streiką ir tiesiai policijos komisaro kabinete išmetėme savo vandens buteliukus. Taip pat aš pareikalavau susisiekti su mūsų advokatų kontora. Policija atsisakė. Prasidėjo kažkokia erzelynė. Mus skubiai, su visais mūsų daiktais sumetė į policijos mašiną ir išvežė į ORO UOSTĄ. Visą kelią reikalavau susisiekti su advokatais. Jie nereagavo. Tik oro uosto deportacijos pataplose man pavyko gauti priėjimą prie telefono automato. Aš paskambinau advokatams. Jie iškarto išsiuntė faksu reikalavimą mus paleisti, bet buvo jau vėlu, nes mus krovė į seną propelerinį lėktuvą skrendantį Lietuvos link.

Kai atskridome į Lietuvą, pasieniečiai paklausė kokiu pagrindu mes esame deportuoti? Aš atsakiau, kad jie turbūt turėtų geriau žinoti, nes su mumis atvyko ir uždarytas vokas su deportacijos dokumentais. Kai atidarė voką, pasirodė, jog ten NIEKO NĖRA, vokas buvo tuščias.

Štai tokia, mano manymu įdomi istorija, kaip aš praleidau Lietuvos nepriklausomybės praradimo dieną ir kaip elgiamasi su taikiais protestuotojais tada, kai jų buvimas yra nemalonus tiems kas parduoda savo tėvynę naujojo šeimininko surengtoje iškilmingoje ceremonijoje.

Šiaip norėčiau papasakoti ir apie Leonidą Malomūžą dėl kurio aš ir buvau surengęs visą tą protestą Briuselyje. Jis mirė 2009 m. lapkričio 22 d. nuo išsekimo vienišas savo namuose.

 (Nuotraukoje Leonidas Malomūžas protesto akcijos metu Briuselyje)

In memoriam:

Leonidas beveik niekuo neišsiskyrė iš kitų trijų milijonų Lietuvos gyventojų. Buvo ramus, negeriantis, nerūkantis, doras ir darbštus, bet labai vienišas žmogus. Beveik visą gyvenimą jis dirbo valstybinėje įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“ mašinistu. Visuomet už darbą jį tik gyrė, rodė kitiems kaip pavyzdį. Bet viskas pasikeitė, kai Leonidas nutarė įstoti į nepriklausomą profsąjungą kuriai aš tuo metu vadovavau. Jis buvo išrinktas profsąjungos respublikinės valdybos nariu.

Nuo tada prasidėjo šio mažo žmogaus dideli vargai.

Mašinistai visame pasaulyje yra ypatinga darbuotojų rūšis, jei tik jie tinkamai susiorganizuoja, jie tampa jėga kuri gali priversti bet kokią valdžią jų klausytis. Valdžioje esantys žmonės, žinodami tai, stengiasi įvairiais būdais (teisėtai ir neteisėtai) mašinistų organizuotumą suardyti. Jei nepavyksta to padaryti jėga, tuomet jie palaiko geltonąsias (darbdaviui tarnaujančias) profsąjungas ir tos atlieką savo purviną darbą.

Mažas aktyvus žmogus, kuris iš vidaus stengėsi suorganizuoti mašinistus, tapo labai pavojingas sistemai. Todėl sistemos krumpliaračiai padėjo negailestingai jį doroti. Pradžioje jį tik kvietėsi pokalbiams, aiškino, kad jis liautųsi. Vėliau pradėjo piltis papeikimai už neva netinkamai atliktą darbą ir po to, jį skubiai atleido iš darbo.

Aš nurodžiau savo teisininkams kreiptis į teismą dėl Lionios. Teismas pripažino, kad atleidimas ne teisėtas ir priėmė sprendimą grąžinti Leonidą Malomūžą į darbą. Jūs manote kas nors vykdė teismo sprendimą? Ne. Lioniai atėjus į darbą jį pasitiko apsauga ir neįleido į teritoriją. Nepadėjo jokie teismo sprendimai ir profsąjungos reikalavimai laikytis įstatymų.

Šios įmonės vadovas, valdančiosios socialdemokratų partijos atstovas Stasys Dailydka, nekreipė dėmesio į jokius skundus. Po trijų dienų Malomūžą vėl atleido, bet jau dabar už – PRAVAIKŠTAS.

Po kiek laiko profsąjunga vis dėl to išreikalavo jį grąžinti į darbą. Bet Leonidui dirbti neleido, jam surengė „neeilinę atestaciją“, o profsąjungos atstovus, norėjusius stebėti atestaciją, išvedė policijos pagalba.

Be abejo, „atestacijos“ rezultatai buvo nepatenkinami, todėl jį vėl atleido iš darbo.

Profsąjunga vėl kreipėsi į teismą, bet šį kartą teismas kažkaip keistai užlaikė bylą beveik 4-ms mėnesiams. Visi mūsų prašymai išnagrinėti bylą greičiau nedavė jokių rezultatų.

Profsąjunga pradėjo viešus protestus. Visą savaitę buvo piketuojama prie tuo metu valdančios, socialdemokratų partijos būstinės ir Vyriausybės.

Jokios reakcijos į profsąjungos protestus nebuvo. Būtent todėl protestas buvo perkeltas į Briuselį.  Nes tik Briuselio biurokratų įsakymų ir nurodymų šventai ir nuolankiai klauso mūsų valdantieji. Tuo labiau, kad turėjo būti Lietuvos inkorporavimo į naująjį sojūzą ceremonija ir aš maniau jog tai privers Lietuvą valdančius kompradorus elgtis teisėtai (aš stipriai klydau, šie nusikaltėliai vėliau ne kartą parodė, ką jiems reiškia įstatymai, moralė ir teisėtumas. Garliavos kankinės Deimantės atvejis buvo tiesiog jų pasityčiojimų iš Lietuvos žmonių etalonas)

Prie Europos komisijos pastato Briuselyje buvo surengta bado akcija apie kurią aš jau papasakojau aukščiau. Tai nedavė jokių rezultatų.

Ko vyko bado akcija Briuselyje, Algirdo Mykolo Brazausko asmeniniu pareiškimu, generalinis tardymo departamentas padarė mano profsąjungos kompiuterinės technikos poėmį ir iškėlė man asmeniškai baudžiamąją bylą, o teismas kažkaip greitai ir be jokių perspėjimų išnagrinėjo Malomūžo ir profsąjungos ieškinį ir …. jį atmetė. Po to teismai Lietuvoje tesėsi beveik 7 metus. Visą tą laiką Leonidas Malomūžas niekur ne dirbo ir gyveno pastoviame strese.

2008 metais į valdžia atėjus “naujai” koalicijai be socdemų, aš tikėjausi, kad kas nors pasikeis. Todėl pats asmeniškai susitikau su tuo metų paskirtu Susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu, kuris išgirdęs Malomūžo istoriją pažadėjo grąžinti nukentėjusį žmogų į darbą. Jis tik prašė padėti jam gauti informacija apie „nedorėlių“ socdemų užgrobtus Lietuvos geležinkelius ir žadėjo išdraskyti šita “korupcijos lizdą”.

Bet, kaip taisyklė Lietuvoje, kai tik aš suteikiau E.Masiuliui informacija ir pateikiau dokumentų originalus (kuriuos jis beje negrąžino iki šiol), pono ministro telefonas staiga tapo nebepasiekiamas. Tik vėliau iš žiniasklaidos sužinojau apie transportininkų dosnias paramas liberalų partijai. Na ką gi, tokia graudi šiandienos Lietuvos realija. Gausiai į Vilnių sugužėję pusalkaniai provincijos berniukai, visų pirmą tenkina savo nepasotinamas reikmes, o jau apie kažkokius nukentėjusius žmogelius jie pagalvos kada nors, kitą kartą.

Neberadęs jokios teisybės Lietuvoje ir išbandęs visas savo teisių gynimo galimybes, Malomūžas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Prieš pat mirtį Leonidas Malomūžas gavo pranešimą, kad EŽTT priėmė nagrinėti jo pareiškimą ir išsiuntė mūsų Vyriausybei klausimus dėl ieškinyje išdėstytų aplinkybių, bet …. bet, Leonidui tai buvo JAU nebesvarbu.

Kai jis mirė, aš jau buvau Anglijoje (Lietuviška kompradorų nomenklatūra jau buvo mane visiškai sutraiškiusi per teismus ir teisėsaugą, VSIO ZAKONNO, jie atėmė iš manęs viską įskaitant ir namus Vilniuje). Bet išgirdęs, kad mirė Lionia, aš mečiau visus savo darbus ir atvažiavau į Lietuvą atiduoti paskutinę pagarbą šiam KOVOS SU SISTEMA KANKINIUI, bei atsiprašyti jo tėvų, kad nesugebėjau jo apginti. Nors Dievas mato, dariau viską kas buvo mano jėgose.

p.s.   Šiaip Masiulis dabar yra būtent Lionios Malomūžo kailyje ir irgi jau beveik 5 metus mina teismų slenksčius. Kaip sakoma viskas apsisuka gyvenime. Taip gražiai apgavo mane, pažadėjęs padėti šiam žmogui, jei aš duosiu jam dokumentus apie socdemų įsigalėjimą geležinkeliuose. Džiūgavo padidėjusiomis paramomis savo šlykščiai liberalų partijai ir štai, kokia tragedija.

   Iš pačio viršaus nusirito į patį dugną.  

  Na dabar Eligijus nuosekliai seka Lionios Malomūžo pėdomis. 

(kaip moko Šv.Raštas apie Dievo atpildą: Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam-tobulas, tyram Tu pasirodai tyras, su sukčiumi elgiesi suktai)

Su broliška meile ir rūpesčiu

Šaltinis: https://esavicius.blogspot.com/2021/03/pries-17-metu-lietuva-vel-prarado-savo.html

V.Landsbergio 30 metų puoselėta politinė korupcija kasdien šiurpina žmones ne tik Lietuvoje , bet ir už jos ribų.
Senelio Savanorio Nr.1 prastumtas į didžiąją politiką Anūkėlis Nr.1 Gabrielius Landsbergis kasdien pasižymi ne tik savo arogancija, bet ir savo absoliučiu protiniu nepakankamumu, tiesiog nekompetencija padauginta iš kvailumo.
Baltarusija, atsakydama į Lietuvos proamerikietiškos chuntos įžūlų kišimąsį į suverenios šalies JTO narės vidaus reikalus, lietuvių specialiųjų tarnybų, fašistinių organizacijų, sorosinių konservatorių, liberalų provokacijas, Vakarų specialiųjų tarnybų sukurtos ‘opozicijos” rėmimą, valstybinio perversmo kaimyninėje šalyje organizavimą, teisėtai nutraukė savo prekių tranzitą per Lietuvą ir Klaipėdos uostą. Tą patį padarė ir laisva demokratiška Rusija. Lietuvos konservatorių, liberalų, dešiniųjų nekompetencija, parsidavėliškumas atėmė iš Lietuvos milijardines pajamas dėl prarasto tranzito. Visos Baltarusijos prekės dabar keliauja Rusijos geležinkeliais į modernų Rusijos uostą prie Sankt-Peterburgo Ust-Lugą ir taip apeina ligotų rusofobų valdomas JAV bananų respublikas. Proamerikietiškas tokių kvazivalstybių valdantysis elitas, žinoma, niekaip nenukenčia, savo 30 sidabrinių visada gauna. Tačiau už vietinių besmegenių valdžioje kvailiojimus visada yra priversti mokėti tokių valstybių paprasti piliečiai , brangiai mokėti darbo vietų, pajamų praradimu, yra mažinamas socialinių programų, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros, sporto finansavimas. Tai didina skurdą, sukelia nedarbą, skatina masinę emigraciją.
Neseniai nepotizmo gyva legenda Gabrielius Landsbergis, senelio dėka net tapęs Lietuvos Užsienio (JAV) reikalų tvarkymo ministru, savo netašyta stuobryste sudrebino pasaulio diplomatijos pasaulį. Baltarusija, remdamasi Jungtinių Tautų Chartija, tarptautine teise pareiškė Lietuvai prašymą išduoti čia besislapstančią Baltarusijos pilietę Svetlaną Tichanovskają, kaltinamą Baltarusijoje sunkių valstybinių nusikaltimų įvykdymu. Anūkėlis Gabrielius į teisėtos Baltarusijos vyriausybės teisėtą prašymą rėžė iš peties arogantiška tirada: “Lietuva buvo ir bus akmenine siena, už kurios ras prieglobstį persekiojamos demokratiškos jėgos”. Ir dar Gabriukas dribtelėjo: “Ir mes galime pasakyti Baltarusijos režimui, kad pirma užšals pragaras, nei mes imsime svarstyti tokius prašymus!!”
Kas tai buvo?! Tai diplomatinio šalies korpuso vadovo kalba?!… Reikia įstatymu uždrausti Lietuvos konservatoriams ir liberalams savo pompastiškose ir tiek pat kvailose kalbose kalbėti Lietuvos vardu ir apskritai – minėti žodį “Lietuva”. Kadangi konservatorių retorikoje šis visiems lietuviams brangus žodis yra siaubingai devalvuojamas, nusikalstamai devalvuojamas.
Vienas veikėjas, turkų paša, savo laiku, užsilipęs ant aukštų Izmailo pilies sienų irgi taip pat kvailiojo, daužėsi į krūtinę, rėkalojo, kad greičiau dangus nukris ant žemės, Dunojus pradės tekėti atgal… Ir baigė labai lūdnai, kai Aleksandrui Suvorovui šis kvailys nusibodo.
Ir dar, Gabriuk, gal nei Austėja nei senelis tavęs nemokino, tačiau Dantės Aligjeri nemirtingame kūrinyje aprašytas 9-asis pragaro ratas jau yra sušalęs į ledą. Šiame pragaro rate, amžiname šaltyje, įkalinti ledo luite savo kaltes išperka patys baisiausi nusidėjėliai, įvykdę baisiausią neatleistiną nuodėmę – tai parsidavėliai, tėvynės išdavikai, savo tėvų, artimųjų išdavikai, draugų, pažįstamų, tautiečių išdavikai.
Gal nereikėtų savęs taip negailestingai demaskuoti?…

 

30-ties metų senumo įvykius Lietuvoje išskirtiniame interviu spaudos klubui IZBORSK.MD komentuoja nusipelnius Rusijos Federacijos žurnalistė, “Rusijos auksinės plunksnos” prizo laureatė GALINA SAPOŽNIKOVA. Jos knyga „Išdavystės kaina“ išleista Rusijoje, Lietuvoje, Italijoje ir JAV.

– Galina Michailovna, kas iš tikrųjų įvyko tada, prieš 30 metų, 1991 metų sausio 13 dieną Vilniuje?

– Pirmoji spalvota revoliucija Tarybų Sąjungos erdvėje, kuriai tarybiniai žmonės dėl savo tuometinio naivumo ir nepatyrimo buvo visiškai nepasiruošę. Na, iš tiesų gi, kad viskas buvo nauja: Baltijos grandinės, juostos, vainikai, giesmių giedojimai ir gėlės prie kariškių kojų. Visa tai dvelkė kažkokiu beprotišku ir iki šiol nepatirtu romantikos aromatu – lygiai iki to momento, kai pasirodė „sakralinės aukos“. Faktą, kad tai buvo ne kartą išbandytas scenarijus, mes supratome vėliau, kai pastebėjome siužetų pasikartojimus – Serbijoje, Ukrainoje, Kirgizijoje, Gruzijoje, Baltarusijoje. Faktams kaupiantis visuomenė išmoko numatyti veiksmų seką ir atskirti scenarijų, parašytų konkrečiai šaliai, variantus. Bet tada, 1991 m. sausio mėn., viskas vyko griežtai laikantis instrukcijų. Tai atleistina: TSRS šis filmas buvo žiūrimas pirmą kartą.

– Kas buvo šios provokacijos organizatorius?

– Man asmeniškai atsakymas aiškus – Vytautas Lansbergis ir jo gauja. Aš paskirstyčiau vaidmenis taip: scenarijus buvo sugalvotas prieš kelerius metus iki 1991 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose, pasiūlytas Lansbergiui, įgyvendintas vadovaujant talentingo polittechnologo Audriaus Butkevičiaus, kuris „laimingo atsitiktinumo“ dėka tada buvo Krašto apsaugos departamento direktoriumi. Žinoma, Amerikos specialiųjų pajėgų kapitono Andriaus Eivos ir gausybės lietuvių emigrantų, gyvenančių Vakaruose, pasirodymas Lietuvos horizonte nebuvo atsitiktinis. Vilniuje jie pritaikė amerikiečių profesoriaus Džino Šarpo parašytas instrukcijas. Dž. Šarpas nerašė instrukcijos konkrečiai lietuviams – prieš tai technologija buvo išbandyta Birmoje, Portugalijoje, Jugoslavijoje, Čekoslovakijoje, – bet jis paaiškino baltams, kaip šia instrukcija naudotis. Ironiška, kad jis juos instruktavo ne Taline, Vilniuje ar Rygoje, o Maskvoje: kažkokie jo  sąjungininkai Maskvoje (Kas tokie?… Aleksandras Jakovlevas? Olegas Kaluginas?) jam išnuomojo sales Mokslų akademijoje, kur rinkdavosi tarybinių respublikų atstovai ir tarybų valstybės sostinės centre jis mokė juos, kaip sunaikinti TSRS iš vidaus …

– Kokį vaidmenį  šiuose įvykiuose suvaidino Gorbačiovas?

– Vienareikšmiškai – gėdingą ir bailų. Pirmiausia jis davė įsakymą sustabdyti lietuvius ir atimti iš jų televizijos ruporą – užimti televizijos bokštą bei televizijos ir radijo centrą, o paskui pasislėpė krūmuose, apsimesdamas, kad jis grupės „Alfa į Vilnių nesiuntė“. Yra pakankamai įrodymų, kad tokį įsakymą davė būtent jis: tai seka iš paskutinio TSRS maršalo Dmitrijaus Jazovo žodžių – jam, kaip garbingam žmogui, davusiam priesaiką, buvo sunku tai garsiai pripažinti, bet iš skausmingos pauzės prieš atsakant į patikslinančius klausimus, buvo galima daug ką suprasti …

– Kokias klaidas padarė Kremlius ir karinė vadovybė?

– Kalbant apie Kremliaus klaidas, jų buvo dvi. Pirma: baltų idealizavimas. Tam tikras naivumas, būdingas vėlyvosios TSRS inteligentijai. “Jums sąžinė neleis atsiskirti!” – tokiais žodžiais Gorbačiovas kreipėsi į lietuvius.  Ar  jūs galite įsivaizduoti,  pavyzdžiui, ankstyvąjį Putiną, kalbantį su čečėnais tokiomis kategorijomis? Štai taip…

Antra, visos sąjungos televizijų televizorių ekranus beviltiškai užgrobė tik vienos Lietuvos žmonių dalies – tos, kuri rėkavo ir raudojo – atstovai. Kita pusė lietuvių nenorėjo TSRS žlugimo ir suprato, kas bus toliau – tačiau šių žmonių niekas neklausė ir negirdėjo. Mes pasitikėjome televizijos pateikiamu paveiksliuku, kuris neatitiko tikrovės. Kitaip tariant: Lietuvoje Maskva taip pat turėjo daug sąjungininkų, kuriuos mes taip nemokšiškai palikome likimo valiai.

Nesiimsiu vertinti karinės vadovybės veiksmų, nes būdama žmogumi tolimu nuo karybos negaliu atskirti šovinio nuo tūtelės. Bet aš suprantu vieną dalyką: karinės vadovybės  bloga buvo  žvalgyba, kuri nesugebėjo išsiaiškinti nei snaiperių ant penkiaaukščių pastatų stogų, nei išplėštų pradinio karinio parengimo klasių Lietuvos mokyklose, nei vienkiemiuose paslėptų „šmaiserių“ atsargų. Kuo tai baigėsi, visi žino…

– Koks buvo TSRS KGB vaidmuo?

– Būdamas „liaudies frontų“ Baltijos respublikose iniciatorė ir tiesioginė organizatorė, KGB tam tikru momentu prarado situacijos kontrolę ir išleido iš butelio džiną. Į centrą buvo nuolat siunčiami pranešimai – ir apie šūkius mitinguose, ir apie emigrantus, staiga užpildžiusius Lietuvos miestus vos tik atsivėrus sienoms. Be to, šiuos pranešimus rašė ne „atsiųsti iš Rusijos kazokai“, o patys tikriausi latviai, estai ir lietuviai. Ir visada atsakydavo: „Mes situaciją kontroliuojame“.

– Ar galime teigti, kad po įvykių Vilniuje ir Rygoje TSRS buvo pasmerkta, net nepaisant 1991 m. kovo mėn. Referendumo rezultatų?

– Aš taip nemanau. Nei 1991 m. paskelbtos pseudonepriklausomybės, nei patys įvykiai Rygoje ir Vilniuje  iš tikrųjų lemiamos įtakos neturėjo.

Apie kokią nepriklausomybę buvo galima kalbėti, jei visos šios šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – ir toliau gyveno sąjungos biudžeto sąskaita? Šalies likimas buvo nulemtas vėliau – po rugpjūčio pučo ir Belovežo girios sąmokslo.

Tačiau reikia suprasti vieną labai svarbų dalyką: jei šalis būtų ideali, niekas negalėtų jos išjudinti. Nuovargis dėl ekonominių problemų, ideologinė painiava, persivertėlių laikas atliko savo darbą, o ne Džino Šarpo instrukcijos.

– Ar, jūsų nuomone, buvo įmanoma išgelbėti TSRS? Ką reikėjo daryti dėl to?

– Ir taip, ir ne. Jėgos buvo per daug nelygio: viskas buvo nukreipta prieš TSRS – naftos kainų kritimas, ekonominė blokada, objektyvi tikrovė (skaitykite ankstesnę pastraipą – G.S.) ir labai galingi informacinio fronto profesionalai. Kiek melo mes tada prarijome net nekramtę! Jei žurnalistai ir istorikai reaguotų į tuometines informacines atakas bent jau taip, kaip dabar, buvo galima išvengti daugybės tragedijų.

– Ar šiandien Baltijos šalyse įmanoma laisvai reikšti savo nuomonę apie 1991 metų sausio įvykius?

– Ne. Tikrai ne. Mano knygos „Išdavystės kaina“ tiražas lietuvių kalba buvo konfiskuotas ir sunaikintas, o leidėjas Povilas Masilionis buvo nubaustas 3000 eurų bauda. Politikas Algirdas Paleckis, kuris, iš esmės, jau beveik 10 metų yra persekiojamas už frazę „Kaip dabar aiškėja, savi šaudė į savus“, pusantrų metų praleidęs ikiteisminio tyrimo sulaikymo centre laukia teismo dar vieno nuosprendžio. Filosofas Valerijus Ivanovas, TSRS išsaugojimo šalininkas, savo laiku jau atsėdėjęs trejus metus kalėjime ir parašęs knygą „Lietuvos kalėjimas“, TIK UŽ ŠIĄ KNYGĄ gavo dar metus kalėjimo! Asmeniškai mane deportavo iš Lietuvos ir 5 metams uždraudė įvažiuoti vien dėl to, kad rinkau medžiagą savo būsimai, dar neparašytai knygai! Lietuvos teismas be jokių įrodymų jau nuteisė 78 Rusijos ir Baltarusijos piliečius ir skyrė įvairias laisvės atėmimo bausmes už veikas, jų neva įvykdytas 1991 metais,  ir pagal įstatymus, kurie tuo metu dar nebuvo priimti ir nebuvo net pačios Lietuvos nepriklausomybės, pritaikė baudžiamąjį įstatymą atgal.

Žodžio laisvės reitinguose Lietuva stabiliai užima 28-30 vietą pasaulyje…

Kalbėjosi Vladimir BUKARSKY

 

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2021-01-15

Šaltinis: http://izborsk.md/galina-sapozhnikova-provokaciju-v-vilnjuse-v-janvare-1991-goda-organizovali-landsbergis-i-ego-komanda/?fbclid=IwAR1H6_sMvIUfu6yvXY4z-sRlj0t6PWreMMiLuT7qYRLZbzXWFpry8cImPio

1.6. LIETUVIŠKAS SINDROMAS

Nuo autorių. Apie 1991 metų sausio mėnesio įvykius Lietuvoje jau  parašyti tomai. Buvo atlikti oficialūs ir neoficialūs tyrimai. Buvo sukurti  pilnametražiniai dokumentiniai filmai. Mokslininkai, politikai ir, matyt, teisininkai dar ne kartą grįš prie šios temos. Mūsų straipsnis buvo vienas iš pirmųjų, parašytas nedelsiant po įvykių. Pati straipsnio atsiradimo istorija buvo taip pat neįprasta …

… Sausio 14 d., po tragedijos prie televizijos bokšto Vilniuje, mus pakvietė TSKP (Tarybų Sąjungos Komunistų partija – vert. pastaba) Maskvos miesto komiteto pirmasis sekretorius J.A.Prokofjevas ir paprašė nuvykti į Lietuvą tikslu atlikti nepriklausomą tyrimą to, kas ten įvyko. Pokalbio metu supratome, kad tiesos nežino niekas, situacijos taip pat niekas nekontroliuoja…

… Atvykome į Vilnių, kai aplink parlamentą dar degė laužai, respublikoje buvo paskelbtas gedulas, tvyrojo bendra šoko atmosfera ir … lūkesčiai kažkokių naujų įvykių .

Viską, ką sužinojome, pamatėme ir supratome, mes pateikėme trumpoje analitinėje ataskaitoje, skirtoje J.A. Prokofjevui. Jos esmė trumpai buvo tokia: įvykiai Vilniuje buvo suplanuota provokacija, kurios tikslas buvo diskredituoti Tarybinę armiją ir LKP (Lietuvos Komunistų partija – vert. pastaba) ir tokiu būdu paspartinti Lietuvos išstojimo iš TSRS procesą. Reikšmingą vaidmenį šioje provokacijoje atliko tiek TSRS, tiek užsienio valstybių specialiosios tarnybos.

Sausio 25 d. TSKP Maskvos miesto komitete įvyko miesto partijos aktyvistų susitikimas su dviem kariškiais iš Pabaltijo, kurie pateikė gana paviršutinišką vaizdą to, kas įvyko. Sausakimša salė šurmuliavo, reikalavo patraukti atysakomybėn Maskvos miesto komiteto biurą ir TSKP CK politinį biurą. Pasigirdo raginamai sukurti nacionalinį gelbėjimo komitetą ir Maskvoje. Mes dalyvavome šiame susitikime, bandėme pasisakyti ir papasakoti įvykių savo versiją. Tokia galimybė mums buvo suteikta. Po mūsų pasisakymų kažkas iš auditorijos pasiūlė balsuoti už tai, kad kalbų stenograma būtų paskelbta laikraštyje „Moskovskaya Pravda“. Publika vienbalsiai balsavo „už“. Taip atsirado pirmoji „Lietuviško sindromo“ dalis, kuri iškart buvo perspausdinta daugelyje respublikinių, regioninių laikraščių ir užsienio leidiniuose.

Straipsnio paskelbimas sukėlė itin neigiamą reakciją „demokratinėje“ spaudoje. Buvome apkaltinti, kad mes sąmoningai išpučiame Vakarų žvalgybų tarnybų problemą ir jų vaidmenį Lietuvos tragedijoje. Atsakymas į tai buvo antroji straipsnio dalis.

Labiausiai stebina tai, kad Jungtinių Amerikos valstijų pusė net nemėgino užginčyti savo specialiųjų tarnybų vaidmens. Pavyzdžiui, buvęs JAV ambasadorius TSRS Džekas Matlockas interviu „Rabočaja tribūna“ (1991-03-15) į klausimą: „Ar manote, kad yra amoralu, kai JAV kišasi į Tarybų Sąjungos vidaus reikalus, susijusius su Baltijos respublikomis?“ – atsakė taip: “… mes niekada nepripažinome priverstinio nepriklausomų Baltijos šalių prijungimo prie Tarybų Sąjungos, todėl negalvojame, kad šių šalių santykiai su Tarybų Sąjunga yra tik TSRS vidaus politikos klausimas”.

Atviriau ir nepasakysi!

Analizuodami tų pačių metų rugpjūčio, bet jau Maskvoje, įvykius, įsitikinome, jog jie yra identiški įvykiams Lietuvoje. Mes pateikiame tokią versiją, kurios esmė yra ši. Taip, 1991 m. sausio mėn. įvykiai Vilniuje buvo generalinė repeticija 1991 m. rugpjūčio mėn. įvykiams Maskvoje. Tik tai nebuvo valstybinio perversmo repeticija, tai buvo tik pučo imitacija, kurio tikslas buvo galutinai sukompromituoti TSKP, pasirengti TSRS ir Tarybų armijos žlugimo finalui. Šios imitacijos scenarijai ir mechanizmai yra identiški ir, greičiausiai, turi vienus ir tuos pačius režisierius!

 

I DALIS

 

Įvykiai Vilniuje parodė, kad stovime ant pilietinio karo slenksčio. To paties karo, apie kurį pastaruoju metu buvo tiek daug kalbėta. Ir štai – karas tapo realybe. Realybė, su kuria galima kovoti tik suvokiant jos neišvengiamumą. Tačiau tam reikia aiškaus proto, negailestingos analitikos ir – visos tiesos apie įvykių esmę. Ne gandų, ne mitų, ne legendų, tiesos fragmentų, sulipdytų įpinant melą ir formuojančių margaspalvį koliažą.

Šiandien, kaip ir prieš 10 metų, visuomenė „pasitiki, bet netikrina“. Tiki, bet neanalizuoja. Ir tai yra bene pats blogiausias dalykas. TSKP monopolijos palikimas yra tas, kad visuomenė siekia perduoti kažkam į rankas teisę į absoliučią tiesą .

Anksčiau šią teisę turėjo laikraštis „Pravda“. Dabar, pavyzdžiui, programa „Vzgliad“. Taigi, kas pasikeitė? Tik žodžiai?

Mūsų tyrimo tikslas – sugriauti mitus. Mūsų pranešimas skirtas paprastiems mūsų šalies piliečiams. Jei jie neišmoks mąstyti savarankiškai, jei pasitikės nors ir pačių sąžiningiausių, pažangiausiai mąstančių, pačių autoritetingiausių šaltinių vien tik žodžiais, – katastrofos neišvengsime.

Praėjusių metų patirtis parodė, kad gyvenimas yra daug sudėtingesnis nei tos juodai baltos schemos, kurios mums buvo piešiamos. Ir į klausimą: “Kas yra blogiau?” – disidentai ar partijos aparatas, kairieji ar dešinieji, centras ar respublikos – galima atsakyti tik vieną: “Blogiau yra visi!”

„Kairė, dešinė – kur pusė?

Minia, minia, žinok, – esi girta! ”

Oi, kaip reikia visiems, kad minia išsiblaivytų! Kitaip …

„Jam sergančiam vaidenosi, tartum visam pasauliui lemta būti auka kažin kokios baisios, negirdėtos ir neregėtos maro ligos, einančios į Europą iš Azijos gelmių. Visi turėjo pražūti, išskyrus kai kuriuos išrinktuosius, labai nedaugelį. Atsirado kažkokių naujų trichinų, mikroskopiškų gyvūnėlių, kurie skverbėsi į žmonių kūnus. Bet ir šios būtybės buvo dvasios, apdovanotos protu ir valia. Žmonės, juos įsileidę į save, tučtuojau pasiusdavo ir netekdavo proto. Bet niekad, niekada žmonės nelaikė savęs tokiais išmintingais ir neklystančiais kaip šitie užkrėstieji. Niekada nelaikė labiau nesugriaunamais savo sprendimų, savo mokslinių išvadų, savo dorovinių įsitikinimų ir pažiūrų. Ištisi kaimai, ištisi miestai ir tautos užsikrėsdavo ir eidavo iš proto. Visi buvo suirzę ir nenorėjo suprasti vienas kito, kiekvienas manė, kad tik jis vienas žino tiesą, ir kankinosi, žiūrėdami į kitus, mušėsi į krūtinę, verkė ir grąžė sau rankas. Nebeišmanė, ką ir kaip teisti, nebegalėjo susitarti, ką laikyti blogiu, ką gėriu. Nebežinojo, ką apkaltinti, ką išteisinti. Žmonės žudė vienas kitą kažin kokio beprasmiško pykčio apsėsti. Ištisomis armijomis kilo vienas prieš kitą, bet armijos bežygiuodamos staiga pradėdavo pačios save žudyti, eilės iširdavo, kariai puldavo vienas kitą, badydavosi ir pjaudavosi, kandžiodavo ir valgydavo kits kitą. Miestuose kiauras dienas skambino varpais: kvietė į aikštes rinktis visus, bet kas ir kam šaukia, niekas to nežinojo, tačiau visi buvo labai susijaudinę. Metė visus įprastinius savo darbus, nes kiekvienas siūlė savo mintis, savo pataisas, ir negalėjo susitarti; nustojo dirbti žemę. Kai kur susibėgdavo žmonės į būrį, susitardavo ką nors daryti bendrai, prisiekdavo neišsiskirti, bet tučtuojau imdavo daryti visai ką kitą, nei ką tik patys buvo sutarę, imdavo vienas kitą kaltinti, pešdavosi ir pjaudavosi.“

Mūsų cituojama ištrauka priklauso Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio plunksnai. Šis pranašiškas Raskolnikovo sapnas, deja, yra daug arčiau mūsų realybės nei prieš pusmetį visuomenės protus pribloškusi Kabakovo distopija „Pabėgėlis“. Paprasti mūsų šalies gyventojai, suimkite savo galvas į rankas. Neleiskite savęs apgaudinėti! Netikėkite vien tik žodžiais! Viskas yra daug sudėtingiau, nei jūs įsivaizduojate! Ir – žymiai blogiau! Ir – neįtikėtinai niekšiškiau! Taigi ar norite sužinoti tiesą apie įvykius Vilnių?

Korporacija „Eksperimentinis kūrybinis centras“ savo ataskaitą skiria jums ir niekam kitam. Kadangi skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Taigi, mūsų atliktas tyrimas leidžia mums išsakyti keletą teiginių.

PIRMAS. DĖL PLANŲ ĮVESTI TIESIOGINĮ PREZIDENTINĮ VALDYMĄ LIETUVOJE BUVIMO. Manome, kad toks projektas buvo (o rimtas priežastis, dėl kurių jis buvo parengtas, atskleisime žemiau). Ir jei tai yra taip, tai bandymai nuslėpti tokio projekto egzistavimą yra nepateisinami niekam, įskaitant ir aukščiausią šalies politinę vadovybę. Jei tai nėra pripažįstama, teks pripažinti, kad kariškių elgesys – nusikalstamas. Turėsime toliau pripažinti, kad Lietuvos komunistų partijos ant TSKP platformos elgesys yra toks pat nusikalstamas. Turėsime pripažinti, kad prezidentas nesugeba kontroliuoti savo armijos, o generalinis sekretorius – savo partijos veiksmų. Kadangi jūs negalite paslėpti ylos maiše, o tiesa jau aiškėja (žr. „Komsomolskaja pravda“, sausio 30 d.), visa ši melo piramidė diskredituoja visus, kurie savo noru ar nesąmoningai joje dalyvauja. Tai – visa valstybė. Ir jei vyriausybės pareigūnai dėl kokių nors priežasčių nenori pripažinti šios karčios tiesos, tokiu atveju tai padaryti privalome mes. Vertinkite mūsų teiginius kaip vieną iš nepriklausomų ekspertų iškeltų hipotezių. Taigi, mes manome, kad buvo siekiama įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą Lietuvoje 1991 m. sausio antroje pusėje. Labiausiai tikėtina data – sausio 15 d.

ANTRAS. APIE TAI, KAD, MŪSŲ NUOMONE, VEIKSMŲ SCENARIJUS BUVO TIK VIENAS IR BUVO NELANKSTUS. Kad jame buvo tiek strateginių, tiek ir operatyvinių, taktinių klaidų. Svarbiausias strateginis klausimas: ar buvo įmanoma įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą tik Lietuvoje, paliekant įprastinį režimą visoje likusioje teritorijoje? Bandydami suvokti tokio scenarijaus autorių logiką, atsižvelgdami į jų požiūrį, mes, deja, esame priversti konstatuoti, kad toks sumanymas nuo pat pradžių yra pasmerktas. Ypatingos padėties režimas šiandien gali būti įvestas arba visoje šalyje, arba niekur.

Mes pereiname nuo strategijos prie operatyvinio-taktinio lygio. Kaip buvo galima, steigiant Lietuvos demokratinių jėgų Kongresą kaip „nepriklausomą“ organizaciją, tuo pačiu metu įtraukti Lietuvos komunistų partiją į Kongreso struktūrą, vėliau patvirtinti šios partijos pirmąjį sekretorių Kongreso pirmininku, pirmininko pavaduotoju – Vilniaus miesto komiteto pirmąjį sekretorių ir po viso šito bandyti išsaugoti Lietuvos demokratinių jėgų Kongresui „nepriklausomos“ organizacijos statusą?

Vėliau, kuriant Lietuvos nacionalinį gelbėjimo komitetą kaip dukterinę Demokratinių jėgų kongreso organizaciją, kaip galima buvo tikėtis, kad bet kuris nors kiek raštingas žmogus nesugebės atsekti pagal šį telefoninį pėdsaką iki mūsų „vairininko”?

Visų pirma, jei jau buvo sukurtas komitetas, ir dar gelbėjimo, tuomet būtina įvardinti šio komiteto narius. Priešingu atveju jūsų oponentai vis tiek juos įvardins ir įrašys tokiais visus, ką tik jie norės! Tai akivaizdu! Suprantame šios situacijos sudėtingumą ir pavojingumą Lietuvoje, ir atiduodame pagarbą žmonių, kurie šiandien vis dar lieka LKP gretose, drąsai. Ir, žinoma, mes nededame lygybės ženklo tarp LKP vadovybės ir visos partijos dėl atsakomybės už politines ir organizacines klaidas masto. Be to, į operaciją buvo įtraukti vadinamieji draugovininkai. Tai žmonės, kurie dėl idėjos rizikavo gyvybe. Siunčiant juos į tokią riziką, kaip buvo galima jų atsisakyti, išduoti juos jau kitą dieną po nesėkmės?! Atiduoti juos ir jų šeimas susidorojimui? Praktinis klausimas: po to, kai „Sąjūdžio“ smogikai pagal kur kas meistriškiau sukurtus scenarijus pereis į puolimą, kas gins visus šiuos kongresus, komitetus ir partijas? Atsakome – niekas!

Galime ir toliau vardyti klaidas, tačiau taupant laiką ir, kaip manome, apibūdinus situaciją iš kitos pusės, laikas apibendrinti ir pereiti prie veiksmų charakteristikos tų, kurie, kaip mes jau matome dabar, „buvo žymiai blogesni“. Esmė ta, kad suplanuota 1956-jų metų laikų dvasioje operacija suteikti brolišką pagalbą tam tikram komitetui, iš esmės yra archajiška ir visiškai neatitinka esamo politinio proceso dvasios ir kokybės. Ir pats operacijos įgyvendinimas liudija … sakykime, apie labai ir labai daug ką… Na, o dabar apie tuos, kurie priešinosi „mūsų centrui“.

TREČIAS. APIE TAI, AR TSRS PREZIDENTAS IR ŠALIES AUKŠČIAUSIA POLITINĖ VADOVYBĖ TURĖJO PAGRINDĄ TAIKYTI GRIEŽTAS PRIEMONES. Mes manome – turėjo, nes tai, ką nuo gruodžio pabaigos (iškart po to, kai prezidentui buvo suteikti nauji įgaliojimai) ruošė “Sąjūdžio” smogikai, stulbinančiai priminė liūdnai pagarsėjusią 1948 metų JAV Nacionalinės saugumo tarybos Direktyvą Nr.28/1 dėl politinio genocido prieš komunistus, vykdomo, kaip ten rekomenduojama, „vietos gyventojų rankomis“. 1990 m. pabaigoje Lietuvos radikalų planai nebeturėjo nieko bendra su politine kova nors bet kokia civilizuota prasme, nes (ir mes turime vadinti daiktus savo vardais!) politinę kovą Lietuvoje bet kokiomis politinėmis priemonėmis „Sajudis“ ir už jo esančios jėgos pralaimėjo gėdingai ir per labai trumpą laiką, pademonstruodami tuo pačiu visas mūsų vadinamųjų demokratinių jėgų ydas, t. y., nekompetenciją, nesugebėjimą valdyti demokratijos sąlygiomis, vidinius nesutarimus, intelektualinį nepakankamumą. Lietuvos radikalų pasirengimas politiniam terorui (užfiksuotas daugelyje jų dokumentų, įskaitant ir jų sudarytus sąrašus dėl „ politinės įtampos šaltinių pašalinimo“ – CŽV terminas, kuris intelektualia forma reiškia tiesioginį politinių oponentų nužudymą) yra ta „demokratijos grimasa“, su kuria turėsime susidurti artimiausioje ateityje – ir jokiu būdu ne vien tik Lietuvoje. Landsbergio laikas greitai baigsis. Kaip matome, Prunskienės laikas pasirodė neilgas. Vyksta „personalo rotacija“. Ir tai vyksta ne tik Lietuvoje. Darbotvarkėje – Raudonio „Liaudies išlaisvinimo armija”,  „Nepriklausomybės“ partija “, vadovaujama V.Čepaičio, kuriam ne tik Prunskienė, bet ir Landsbergis – išdavikai. Pagaliau atvirai teroristinės fašistinės organizacijos. Tai šių dienų politinė Lietuva! Štai kam reikia baigti kuo greičiau su demokratija, štai kas skuba pereiti prie teroro, diktatūros, kurioje vadovautų  nacionalistinė administracinė, pagal formą (struktūrą) bolševikinė ir fašistinė (pagal ideologija) partija, apie kurią kalbėjo V. Čepaitis. Virš Lietuvos tikrai sklando  fašizmo šmėkla. Ar tik virš jos? Ten (ir ar tik ten?) tikrai galėjo atsirasti (atsižvelgiant į didžiules ginkluotų žmonių pajėgas su partijos bilietais kišenėse iš vienos pusės ir fašistinius padalinius iš kitos pusės) … ne, ne Tarybinė  Burokevičiaus Lietuva ir ne nepriklausomą Landsbergio Lietuva … Ir ne Prunskienės specialioji ekonominė zona… Tik didžiulė broliška kapavietė, į kurią būtų gulę lietuviai, rusai, komunistai ir nacionalistai, ir pora milijonų „šiaip sau, dėl viso pikto“, kaip dainuoja Kim’as. Pora milijonų žmonių, visiškai nesidominčių politika; ir atsižvelgiant į Ignalinos AE,  įvairias skirtingos orientacijos teroristines grupuotes, vienodai viskam pasirengusias, ir dabar Lietuvoje madingą šūkį „Visą atominės elektrinės energiją – kovai su TSKP“, gali atsitikti kažkas baisaus, kas sukeltų realią grėsmę … na, tarkim, tik Šiaurės Europai. Kyla klausimas: kodėl nebuvo galima visa tai pasakyti tiesiai šviesiai? Ir atkurti konstitucinę tvarką atvirai, sąžiningai, prezidento vardu, informuojant apie tai JTO, pateikiant skaidrią motyvaciją ir neįtraukiant čia nei visuomeninės politinės organizacijos, kuriai vis dar sapnuojasi vadovaujantis vaidmuo, nei draugovininkų, o tik tuos, kurie už savo darbą gauna atlyginimą ir kurių profesinė bei pilietinė pareiga yra užtikrinti saugumą ir užkirsti kelią neleistiniems pagal visas tarptautines normas savivalei. Kodėl tai nebuvo padaryta, nors to visi tikėjosi ir visi tai būtų pateisinę. Ar mes tokiu būdu bandėme išsaugoti Prezidento autoritetą? Bet, atleiskite, M. Gorbačiovo autoritetui nieko negalėjo būti  blogiau nei tai, kas įvyko Lietuvoje. Kas netiki – tegu jie pažvelgia į Lietuvos barikadas, kurios ten stovės dar porą mėnesių ir bus viso pasaulio foto ir televizijos filmavimo objektu (žinoma, išskyrus mūsų „nepriklausomos“ tarybinės televizijos, įskaitant „Vzgliad“, „Penktasis ratas“, „600 sekundžių“ ir pan.). Ten prezidentas yra pristatomas kaip šėtonas, velnias su iltimis, pragare degantis nusidėjėlis, Judas. Iš esmės visa šio barikadų dekoro paskirtis ir yra tik ta, kad tokių plakatėlių būtų galima pakabinti maksimaliai daugiau, kad visas pasaulis galėtų pamatyti. Ar tai padidina autoritetą? Arba tai, kad Vyriausiasis vadas nežino, ką daro jo ginkluotosios pajėgos? Arba tai, kad tokiu atveju jis būtų priverstas atsiriboti nuo jų ir taip sukelti teisėtą šių jėgų pasipiktinimą, o ateityje – kruviną maištą ir tikrą karinę diktatūrą? Arba tai, kad jis šiose barikadose yra vadinamas … Tačiau šis klausimas nusipelno atskiro svarstymo.

Išvada. Lietuvoje buvo pakankamai pagrindo imtis skubių priemonių, tačiau priemonės buvo naudojamos arba akivaizdžiai nemokšiškai, arba tiesiog provokuojančiai.

KETVIRTAS IR PAGRINDINIS. APIE TAI, KAD CENTRO PARENGTAS YPATINGŲ PRIEMONIŲ TAIKYMO LIETUVOJE PLANAS Į LANDSBERGIO IR JO APLINKOS RANKAS PATEKO, MŪSŲ DUOMENIMIS, NE VĖLIAU NEI 1991 m. SAUSIO 3 D. Į Lietuvą nedelsiant buvo iškviesti aukštos klasės specialiųjų tarnybų specialistai iš Vokietijos Federacinės Respublikos ir JAV. Mes įvardinsime tik du vardus: Linas Kojelis, anksčiau dirbęs Reagano Nacionalinio saugumo taryboje, ir Eiva, kuris koordinavo „žaliųjų berečių“ (JAV specialiosios pajėgos, kurių specializacija, be kita ko, yra diversijos, sabotažas, pogrindinė veikla ir kitos sudėtingos operacijos, kurių vykdymui būtina „aukšta“ kvalifikacija) veiklą Afganistane. Tikroji grupės sudėtis yra kur kas platesnė, o Lietuvos struktūras rengiančių instruktorių skaičius, mes manome, viršijo šimtą. Tačiau „banginiai“ buvo pakviesti didžiajam žaidimui. Beje, tuo pačiu metu, po humanitarinės pagalbos priedanga, buvo importuojami moderniausi ginklai – nuo „Stinger“ tipo raketų iki padidinto mirtingumo kovinių ginklų, kuriems desantininkų šarvuotos liemenės su titano plokštėmis, deja, jau vakarykštė diena. Siunčiant žmones į mūšį su tokia ginkluote, laikas pasirūpinti apsauga iš keraminių pluoštų, kurie „atlaiko“ snaiperio šūvius ir specialius „žaliųjų berečių“ ginklus. Taigi, Lietuvoje CŽV pradėjo kontržaidimą.

Dėmesio! Mes jau turime keturis etapus. Pirma – Lietuvos ekstremistų pasirengimas pradėti politinį terorą, po to, tarkime, neadekvatūs centro atsakymai, kuriuos iššaukė šis pasirengimas, dar po to – išdavystė, už kurią baudžiama išimtinai aukščiausia bausme, ir slaptų planų atidavimas Lietuvos teritorijoje veikiančioms specialiosioms tarnyboms ir kovojančioms jokiu būdu ne už TSRS vientisumo išsaugojimą, ir, pagaliau, šių specialiųjų tarnybų, kuriose Landsbergis yra tik politinis tenoras, giedantis savo ariją pagal kitos šalies natas ir su užsienio šalies orkestru, kontržaidimą.

PENKTAS. APIE KONTRŽAIDIMĄ. Sausio 9 dieną buvo numatytas Lietuvos komunistų partijos mitingas dėl tiesioginio prezidentinio valdymo įvedimo, kurio metu turėjo būti, matyt, paskelbtas raginimas M. Gorbačiovui pagaliau praregėti ir atgauti protą .

Sausio 7-oji buvo stačiatikių Kalėdos. Šioms Kalėdoms laisvadieniai nebuvo numatyti, buvo pasiūlyta juos prijungti prie eilinių atostogų, nors per katalikiškas Kalėdas davė dvi laisvas dienas. Tokiu būdu buvo sumodeliuotas ne tik nacionalinis, bet ir konfesinis konfliktas (klausimas demokratams iš stačiatikių dvasininkų – ar jie negalėjo stoti ginti parapijiečių interesų?). Apskritai psichologinio spaudimo rusų tautybės gyventojams klausimas Lietuvoje nėra toks jau paprastas, kaip tai bando parodyti tiek „Rusijos patriotai“, tiek ir „vakarietiškos orientacijos demokratai“. Pavyzdžiui, šio straipsnio autoriai Lietuvoje buvo sutikti draugiškai, nors jie ir kalbėjo rusiškai, ir net paklausti, kaip rasti kelią į Lietuvos komunistų partijos centrinį komitetą, žmonės atsakė išsamiai ir labai maloniai. Restoranuose, viešbučiuose, mažmeninės prekybos vietose nėra jokio nacionalinio konflikto, apskritai grubių įžeidimų dėl etninių priežasčių nėra net užuominų. Žmonės, beje, pradeda susimastyti, kas čia vyksta. O grėsminga Lietuvos visuomenės skilimo valanda yra netoli, oi, kaip netoli. Ir yra žymiai, pabrėžiame, grėsmingesnė už visą TSRS tankų galią.

Kalbant apie spaudimą nevietiniams Lietuvos gyventojams yra pats laikas kalbėti apie vykdomą su iš pirmo žvilgsnio pabrėžtinai korektišku „naujos vyriausybės“ veidu psichologinį karą itin rafinuotais metodais. Nepaprastai panašiais į tuos, kuriuos rekomenduoja CŽV psichologinio karo ekspertai. Norėčiau tikėti, kad tai sutapimas. Jie keičia, pavyzdžiui, lenteles dviem kalbomis (lietuvių ir rusų) į lenteles viena kalba (žinoma, lietuvių). Ir tai niekam nesukelia jokio pykčio.

O kai rusiškas tekstas užtepamas juodais dažais lentelėje su dviem kalbomis – tai yra visai kita. Tai yra tiesioginis ir sąmoningas įžeidimas, kurį daro valstybės pareigūnai naudodami pinigus ir išteklius, kurie, be kita ko, susidaro iš mokesčių į Lietuvos biudžetą, mokamų ir rusakalbių gyventojų. Ir tokios piktybiškos juodos dėmės ant lentelių sugniuždo, įsiutina, sukelia norą atsakyti tuo pačiu būdu. Ir tokių “mažų smulkmenų” yra tiek daug, jos yra tokios „sistemiškos“, kad nejučia kyla eretiška mintis apie egzistavimą kažkokio „intelektualinio rėmėjo“, kuris visas šias smulkmenas organizuoja į psichologinį karą. Tegul tarptautinė komisija tuo pačiu apsvarsto ir šį klausimą. Ir tegul atsako – ar atsitiktinai sausio 7 d., tai yra per stačiatikių Kalėdas, nebuvo suteikta laisva diena? Ir – ar atsitiktinai likus kelioms dienoms iki Kalėdų buvo smarkiai pakeltos vadinamųjų biudžetinių darbuotojų algos, tai yra daugiausia lietuviams, „baltiesiems“ inteligentams, valdininkams ir pan. Ir ar tai atsitiktinumas, kad tik apsaugojus šią gyventojų dalį, prasideda stulbinantis kainų kilimas 4-5 kartus. Ir kada? Lygiai sausio 7 d., ne anksčiau ir ne vėliau, ir ar nėra per daug sutapimų vienu metu? Gamyklų darbininkai gauna žinią, kad pusryčiai nuo šiol kainuos 3–4 rublius, pietūs – 4–5 rublius, o atlyginimai nebus didinami arba jie bus keliami kada nors, tolimoje ateityje. Bet yra gerai žinoma, kad darbininkas ilgai galvoja, ar pasiimti jam pietus už 1 rublį. 20 kapeikų ar 1 rub. 35 kapeikas. Ir jei taip, tai buvo žinoma, ką toks padidėjimas sausio 7 d. galėjo iššaukti. Mes negalime patikėti tokiu atsitiktinumų sutapimu. Mes po šiuo atsitiktinių sutapimų kratiniu matome puikių specialistų puikiai parengtą kontržaidimą. Jis pasiekė savo tikslą, tas aukščiausios kvalifikacijos specialistas-sovietologas iš „Rand Corporation“ ar Lenglio. Jis apskaičiavo viską. Ir jei pragaras egzistuoja, tai šis vaikinas turės ten degti iki antrojo atėjimo.

Taigi sausio 7-ąją – šoko terapija, 8-ąją – maištas, būtent maištas. Prie Lietuvos Aukščiausios Tarybos atėjo tos gamyklos, kurių niekada nebuvo galima pakelti politinei veiklai, atėjo elementas, sakykime tiesiai šviesiai, beveik deklasuotas, kuris ilgą laiką buvo spaudžiamas, jam buvo spjaudoma į veidą juodomis dėmėmis ant lentelių ir iš jo buvo tyčiojamasi visais kitais jėzuitiškais būdais. Ir jis ėjo daryti tai, ką galėjo, tai yra, šaukti „Šalin“, „Gėda“, „Duonos“, o kartais ir dar baisesnius dalykus, ypač kai jis buvo provokuojamas, o jis buvo išprovokuotas.

Minioje landžiojo žmonės, kurie kišo megafonus moterims ir, tiesą sakant, žinojo, kam duoti, ir iš ten sklido necenzūriniai prakeiksmai. Ir visa tai filmavo viso pasaulio televizijos studijos (kaip jos ten atsidūrė ir kodėl?)… Ir čia kyla esminis klausimas, kuris labai stipriai nulems mūsų politinį gyvenimą per ateinančius šešis mėnesius, būtent: „Ar ne tos pačios struktūros duoda įsakymus ir kairei, ir dešinei? 1991 m. sausio 8 d. prie įėjimo į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą milicijos kažkodėl nebuvo. Paprastai visada būdavo. Minia įžengė į kiemą. Jai kelias nebuvo užblokuotas. „Ten“ jie daužė stiklus, nuplėšė duris, veržėsi į pastatą. Išprovokuoti, vilties netekę žmonės. Kam to reikėjo? Ir kodėl? Todėl, kad vėliau, nuleidus kainas, galima būtų pašalinti nepageidaujamą? Prunskienę (arba Ryžkovą?), Sobčiaką (ar Popovą?). Ir jeigu reikės – ir Gorbačiovą, ir Jelciną! Bet kurį, kuris nepageidaujamas. Ir ar čia nederėtų prisiminti Italijoje vykusios įtampos strategijos, kuri 70-aisiais labai greitai ėmė rausvėti (kaip ir Lietuva dėl bukaprotiškos Landsbergio veiklos)? Tada CŽV įjungė vadinamąją „įtampos strategiją“, jų žmonės buvo infiltruoti į raudonojo judėjimo radikaliąją dalį. Buvo sukurtos teroristinės organizacijos – „raudonosios brigados“, kurios buvo panaudotos vykdyti provokacijas siekiant sumažinti kairiųjų socialistinių jėgų reitingą, taip konsoliduoti dešiniuosius, nuversti centristus. (O jei jie stipriai priešinasi, tada galima ir nužudyti. Prisiminkime Aldo Moro pavyzdį!) Bet grįžkime į Lietuvą: išdaužė langus, išplėšė duris, pylė darbininkus verdančiu vandeniu, pakeitė kainas, nuvertė Prunskienę … Visa tai yra ne esmė, svarbiausia – visai šaliai ir visam pasauliui paskelbė, cituojame: „Girti po savo stačiatikių Kalėdų rusai bandė nuversti teisėtą Lietuvos tautos valdžią“.

Taigi, tai reiškia, kad jie iš anksto paruošė datą ir „išspaudė“ iš jos viską, ką galėjo. O kas didesnis niekšas: engiama, metų metus gyvenanti bendrabutyje moteris su savo nešvankiais prakeiksmais, ar rafinuotas intelektualas, kuris visa tai taip gerai apskaičiavo?

Tada, sausio 8 d., prasidėjo “Landsbergio telemaratonas”. Jis šaukė, transliavo, keikė, ragino, kaip talentingas aktorius, pagal iš anksto parengtą scenarijų. Jis monospektaklius surengė ne kartą. M.S. Gorbačiovas TSRS Aukščiausiojoje Taryboje kalbėjo tiesą. Tuo metu viešoje erdvėje iš tiesų vyko kažkas nepaprasto. Buvo nuspaustas iki dugno pagrindinis pedalas – nacionalinis. Buvo išsamiai su detalėmis aprašytas visas tarybinės okupacijos siaubas, žmonės buvo raginami didvyriškai pasiaukoti: „Tas ne lietuvis, kuris nepralies kraujo“. Vietoje demokratijos, racionalaus ekonominio mechanizmo, ėjimo į pasaulio civilizaciją idėjų staiga buvo išmestos idėjos, kurios savo dvasia buvo tapačios klasikiniam nacionalsocializmui: „Viena žemė, vienas kraujas, vienas fiureris!“ Ir jie nusekė paskui jas. Tačiau neperdėkime tokio pripažinimo spontaniško pobūdžio. Judėjimas iš Kauno į Vilnių buvo gausiai skatinamas ir pinigais, ir narkotikais, ir alkoholiniais gėrimais. Priklausydamas Kauno klanui, Landsbergis ieškojo palaikymo savo, taip sakant, teritorijoje, kviesdamas savo žmones.

Tam buvo panaudota viskas – nuo respublikos „šešėlinės“ ekonomikos iki smurto ir visiškos apgaulės. Pasak liudininkų, į būsimos katastrofos vietą buvo vežami Lietuvos vaikai iš Varėnos, Trakų ir Ukmergos vaikų namų. Dėl suprantamų priežasčių nenorėdamas būti įvardytu (ir turėdamas tam teisę, skirtingai nei Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto nariai), vienas eilinis lietuvis mums sakė, kad jo dukra nuėjo į koncertą, po kurio ji ir kiti jaunuoliai buvo kviečiami vykti į diskoteką nemokamais autobusais su galimybe laimėti prizus. Diskoteka, žinoma, buvo žadama taip pat nemokama. Jie buvo atvežti į būsimo kraujo praliejimo, kuris taip pat jau buvo suplanuotas!, zoną, ir išmesti į minią.

Nusilenkime prieš žmogaus sielvartą. Prieš nekaltas visų šių politinių žaidimų aukas! Ir paklauskime savęs: ar mes norime, kad mūsų berniukai ir mergaitės visoje šalyje, lydimi gražių žodžių ir kvietimų į diskotekas, būtų viliojami į autobusus, išstumiami į minią ir metami po kulkomis?

ŠEŠTAS. APIE TAI, KUR BUVO LKP VADOVYBĖ. Kartu su tauta, nors ir apgaudinėjama, ir provokuojama, arba specialiais lėktuvais besiblaškanti tarp Maskvos ir Vilniaus, ar budinti prie vyriausybinio ryšio telefonų ir laukianti vadovybės nurodymų.

Mūsų žiniomis, sausio 8 d. LKP vadovybė su tauta nebuvo. Jie nenorėjo organizuoti spontanišką maištą ir paversti jį politine akcija, tiksliau, negalėjo. Kodėl? Taip, dėl tos priežasties, kad LKP mitingas buvo numatytas sausio 9 d. Šie aparato darbotuojų refleksai ir sudarė tą įvestinę informaciją, kuria CŽV tinkamai pasinaudojo. Ir tiksliai 9 dieną 16 valandą, pagal jau pasenusį(!) tam momentui planą žmonės išėjo į aikštę. Ir šūkiai buvo parašyti iš anksto, o juose – jokios ekonomikos, jokios reakcijos į kainas. Ir tai buvo nustatyta nuo pat pradžių, pagal tą pačią schemą, kuria mes pradėjome savo analizę – dėl tiesioginio prezidentinio valdymo įvedimo. Bet jis jau tuo metu niekam nerūpėjo. Kaip sakoma, matau, kas duota, bet elgiuosi su tuo, kaip nurodyta. Ir jei 16 valandą mitingą planavo LKP, tai 15 valandą netoliese, toje pačioje aikštėje, Landsbergis pradėjo savo mitingą. O kai ėmė savo iš anksto paruoštas kalbas sakyti kalbėtojai iš LKP, jų niekas neišgirdo, nes Landsbergio specialiai tam paruošta skandavimo grupė jų kalbas užgožė, o ant stogų to paties Landsbergio pastatyti žmonės daužė metalinius skydus keldami triukšmą.

SEPTINTAS. APIE TAI, KAD SAVO PASIRENGIMO VEIKSMŲ PLANĄ PREZIDENTINIO VALDYMO ĮVEDIMUI TURĖJO IR KARIUOMENĖS PADALINIAI, MES MANOME. 1991 m. sausio 11 d., vykdydami TSRS prezidento įsaką dėl sąjunginio turto apsaugos, jie pradėjo saugoti partijos leidyklos ir SDAALR (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti – vert. Past.)  centrinio komiteto, kuriame įsikūrė Krašto apsaugos departamentas, pastatą. Pagal tos pačios sausio 11 dienos logiką televizija taip pat turėjo būti perimta apsaugai. Bet perėmimas apsaugai nebuvo įvykdytas, nes respublikos valstybės saugumo organai gavo informacijos, tiksliau, dezinformacijos, kad esą „ten“ yra didelis būrys ginkluotų „kadininkų“ (iš tikrųjų objektas tą dieną praktiškai nebuvo saugomas). Tai leido Landsbergiui atlikti manevrą ir iš tiesų atsiųsti ten smogikus.

AŠTUNTAS. APIE TAI, KAIP DEMOKRATINIŲ JĖGŲ KONGRESAS, KURIAM VADOVAVO LKP PIRMASIS SEKRETORIUS M.BUROKEVIČIUS, SAUSIO 11 D. IŠSIUNTĖ RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIAI TARYBAI DARBO KOLEKTYVŲ IR DEMOKRATINIŲ JĖGŲ ULTIMATUMĄ.

Pasibaigus ultimatume, kuriame buvo reikalaujama atsakyti į TSRS prezidento kreipimąsi sutikimu ir nedelsiant atkurti Lietuvos TSR ir TSRS Konstitucijos veikimą respublikos teritorijoje, nurodytam terminui, buvo paskelbta apie Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto (LNGK) sudarymą, tai yra, buvo sukurta paralelinė valdžios struktūra.

Kartojame: nuo pat LNGK įkūrimo jo sudėtis nebuvo viešinama, tai jam sukūrė pogrindinės, antikonstitucinės savo prigimtimi organizacijos įvaizdį. Kartojame: nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad už LNGK stovi LKP. Taigi, bet kokiu atveju konfrontacija vystėsi ne pagal „Aukščiausia taryba prieš tautą“ schemą, bet pagal „Aukščiausia taryba prieš komunistus“ schemą.

DEVINTAS. APIE TAI, KAIP SAUSIO 13 D. NAKTĮ VILNIAUS MIESTO KOMITETO PASTATE LABAI NERVINGOJE APLINKOJE BUVO VYKDOMOS ORGANIZACINĖS PRIEMONĖS PREZIDENTINIO VALDYMO ĮVEDIMUI RESPUBLIKOJE. Pagal mūsų turimą informaciją, skubiai buvo rengiami darbininkų draugovių būriai, buvo atjungtas ryšys. Kai kelios dešimtys darbininkų susirinko į miesto komiteto pastatą, jiems buvo įteikta iš anksto parengta Nacionalinio gelbėjimosi komiteto peticija. Joje buvo reikalaujama respublikos Aukščiausiosios Tarybos atsistatydinimo.

Kai darbininkai ėjo įteikti šią peticiją į Aukščiausią Tarybą, pakeliui juos užpuolė Sąjūdžio bei KAD smogikai ir ėmė juos mušti.

DEŠIMTAS. APIE TAI, KAD TIE PATYS SUMUŠTI DARBININKAI LNGK NURODYMU BUVO NUSIŲSTI PRIE TELEVIZIJOS BOKŠTO IR TUO PAČIU METU LNGK PATEIKĖ PRAŠYMĄ VILNIAUS GARNIZONO VADOVUI SUTEIKTI PAGALBĄ .

Remiantis turima informacija, garnizono daliniai ir respublikos valstybės saugumo darbuotojai nedalyvavo šturmuojant televizijos bokštą. Vėlai vakare jiems buvo įsakyta trauktis. Operacijoje dalyvavo oro desanto divizija, pavaldi TSRS VSK (KGB). Kariuomenės daliniai nedarė vaizdo įrašo, todėl neįmanoma atkurti tikrą vaizdą. Yra duomenų, kad šaudoma buvo ne tik į desantininkus, bet ir į civilius gyventojus, kai kurie iš jų (kaip jau sakėme) buvo atvežti į vietą apgaule arba panaudojus jėgą. Akivaizdu, kad Landsbergio patarėjai iš anksto numatė kraujo praliejimo galimybę, nes jau tuo metu, televizijos bokšto šturmui dar nesibaigus, iš autonominių radijo stočių eteryje buvo transliuojami iš anksto paruošti įrašai įvairiomis kalbomis apie tai, kad „Vilniuje buvo pralietas kraujas ir įvykdytas karinis perversmas“. Bet tokiems duomenims besąlygiškos tiesos statusas gali būti suteiktas tik atlikus tyrimą, kurį Lietuvos valdžia, neaišku, ar atliks, o jei ir atliks, tai tik po tragedijos aukų laidotuvių. Taigi ko jie bijojo, kodėl neleido dalyvauti tyrime „svetimiems“? Jei viskas būtų taip, kaip jie siekia pateikti, mes įsitikinę, dar prieš laidotuves jie būtų laiku sušaukę specialistus iš visos šalies. Juk jie būtų tik patvirtinę „kariuomenės nusikaltimus“.

VIENUOLIKTAS. APIE TAI, KAIP SAUSIO 11 d. PABĖGO INFORMUOTI DARBUOTOJAI, KURIE, MATYT, IR PERDAVĖ LANDSBERGIUI DOKUMENTUS. Centrui tokiu būdu buvo duota žinia, kad vykdomos operacijos planas Landsbergiui buvo žinomas. Manome, kad Centras reagavo į tai įjungdamas „stop-kraną“. Štai kodėl kariuomenė pasielgė taip „keistai“. Belieka tik išaiškinti, kodėl jie apskritai ėmėsi veiksmų. Buvo (mes manome, provokuojanti!) informacija, kad televizija ruošiasi kviesti Lietuvos žmones ginkluotam sukilimui. Buvo platinama nuostata, kad iš šio „objekto“ galimai bus paviešintas raginimas įvykdyti „ilgų peilių“ naktį, nuskambės kvietimas smurtauti prieš politinį oponentą. Manome, buvo klaida suteikti tokią reikšmę panašiems įtarimams. Vargu ar Landsbergis būtų tai padaręs, ir visiškai neįmanoma, mes manome, kad jam būtų davę tokią sankciją konsultantai iš CŽV. Jei tokie dalykai būtų prasidėję, tai jis būtų praradęs viską, ką sugebėjo „uždirbti“ nuo sausio 7 dienos.

DVYLIKTAS. APIE TAI, KAD GALIAUSIAI PASIRODĖ (VIETOJE APYGARDOS KARIUOMENĖS) JAU VSK (KGB) PAVALDŪS ORO DESANTO DALINIAI. Desantininkams, skubiai, be žvalgybos ir pasiruošimo, permestiems įvykdyti labai siaurą užduotį (užimti „pavojingą“ televiziją), buvo duotas įsakymas, esant reikalui, šaudyti tik „objekto viduje“. Desantininkai įsakymą vykdė . Taip, kai buvo nužudytas jų karys, jie nelabai buvo panašūs į elegantiškus „bobius“ (britų policininkus – vert. past.). Bet mes manome, kad anksčiau ar vėliau turėsime pripažinti, jog vis dėlto šioje siaubingoje situacijoje jie elgėsi kilniau nei derėtų. Kur kas mandagiau (jei toks žodis apskritai čia tinka), nei, pavyzdžiui, „žaliosios beretės“ ​​ne mažiau suverenioje Panamoje. Yra duomenų, kad buvo šaudyta iš per didelio aukščio, sprendžiant pagal sužeidimų tipą. Yra duomenų, kad buvo šaudoma iš taškų, kur apskritai jokių desantininkų nebuvo. Ką daryti, jei šie duomenys bus patvirtinti? Ką tada pasakys mūsų demokratai, kurie taip skubiai viską pasmerkė, taip neapgalvotai greitai sudėjo taškus virš “i”? „Politika“ yra tokia pat purvina, kaip šiandien purvini  šaligatviai Tverskajos gatvėje. Ir į šią „damą“ galima kreiptis žodžiais, kuriuos Pierre’as Bezuchovas pasakė savo žmonai Helene: „Kur tu, ten  ištvirkavimas, blogis!“. “Žaliąsias beretes” treniravęs Eiva yra profesionalas, o ne taikos balandis. Jis „padarys“ tiek lavonų, kiek reikia. Ir ten, kur reikia. Mes jam, dirbančiam kitos valstybės labui, visiškai abejingam ir Landsbergiui, ir Gorbačiovui, rusams ir lietuviams, kurie jam ir jo kolegoms yra vienodi čiabuviai, laukiniai, barbarai, neketiname priekaištauti. Skirtingai nei mūsų demokratams, kurie, atrodo, atstovauja mūsų bendrai valstybei.

Ir – būtent šia prasme – apie „pravardes“, kuriomis yra gausiai “apdovanojamas” mūsų prezidentas, teisėtas, atrodytų, bendros mūsų valstybės vadovas. Ne, kalbame ne apie „garbę ir orumą“ … Ir ne apie įsakus. Čia kalbama apie daug rimtesnius dalykus. M.S. Gorbačiovas šiomis pravardėmis siejamas su Irako prezidentu. Tai nėra smulkmena. Tai apgalvota, labai niekinga geopolitika. Jei Lietuva yra Kuveitas, TSRS yra Irakas, Gorbačiovas yra Husseinas, tai kas tokiu atveju yra „koalicijos pajėgos“? Čia galima daryti nuolaidas (visų pirma teritorines) Rytų Europos kaimynams ir visiems įskiepyti, kad TSRS kariuomenė nėra armija, partija nėra partija, bet viskas bendrai yra savivalė ir terorizmas, o Gorbačiovas nekontroliuoja situacijos. Ko tuo siekiam? Sukelti Tamsius laikus!

Priminsime – viskas baigėsi Mininu ir Požarskiu. Ir Lenkijos karalystė tapo Rusijos imperijos dalimi. Klausimas tikrai demokratiškoms jėgoms Lietuvos visuomenėje, klausimas tikriems nepriklausomos ir draugiškos Rusijai Lietuvos valstybės šalininkams: „Ar šiame “huseiniškoje raganų puotoje“ nejaučiate grėsmės Lietuvos suverenitetui nei kiek nemažesnės, nei šiame tragiškame incidente? Pagalvokite!”.

Galiausiai, pagrindinis klausimas mūsų visuomenei, tas klausimas mūsų visuomenei, dėl kurio ir buvo parašytas šis straipsnis:

Nejaugi ponas Eiva yra teisus ir mes visi esame – čiabuviai?

 

 II DALIS

Tik pagal paskelbtą informaciją, turinčią savo oficialų šaltinį

 Vietoje pratarmės

                  Straipsnyje „Mūsiškiai pradeda ir pralaimi CŽV“, paskelbtame „Maskvos naujienose“ (1991 m. vasario 17 d. Nr. 7), mes buvome sukritikuoti. Nėra nei laiko nei jėgų į kritiką atsakyti. Ir neatsakyti – taip pat negalima, nes struktūrinė T. Jachlakovos straipsnio analizė, kur „analizuojamas“ mūsų publikacijos „Lietuviškas sindromas“ („Moskovskaya pravda“, 1991.02.01), leidžia teigti, kad mes turime tipišką vidutinės pseudodemokratinės žurnalistikos pavyzdį. O jei yra  taip,  tai yra pagrindas pateikti savo analizę. Ir tokią, kurios visuomenei reikia ne mažiau, gal būt net daugiau, nei reikalinga tiesa apie Lietuvą. Tokiu būdu mes sujungiame šias dvi temas. Pagrindiniai aptariamo žanro, kurio pavyzdžiu yra atsakymas į mūsų straipsnį, bruožai, mūsų nuomone, yra šie.

Pirma. Nėra absoliučiai jokios straipsnio kritikos. Tai yra, nėra jokios mūsų straipsnio turinio ir aptariamų jame versijų, hipotezių ir faktų analizės. Mes tai vadiname terminu „anti-diskusija“, kuris reiškia kategorišką nenorą laikytis pagrindinės diskusijos taisyklės – oponento pozicijos analizė, bandymas suprasti jo požiūrio logiką. Po kurių tik ir turėtų sekti klystančio oponento „sutriuškinimas“.

Antra. „Anonimiškumas“. Mūsų vardai yra gerai žinomi. Tai nėra pirmas kartas, kai mes skelbiame savo straipsnius, o vienas iš mūsų yra ne tik „Moskovskiye novosti “autorius, bet ir oficialus ekspertas“, ką patvirtina jam išduotas pažymėjimas su antspaudu ir parašu. Taigi, kalbame apie atvirai demonstruojamą anonimiškumą, kuris, pagal visus pasaulyje priimtus standartus, yra … na, švelniai tariant, „antiaristokratiškos“, „antielitinės“ tendencijos žurnalistikoje simbolis.

Trečia. “Asociatyvinė konotacija arba prasimanytas kontekstas”. Mes leidžiame jums pasirinkti bet kurį iš šių terminų. Nereikalausime būtinai pasirinkti pirmąjį, nes pagal tarptautinius standartus jis priskiriamas psichologinio karo kategorijai. Jei ne leidinio autoriui, tai bent jau laikraščio vyriausiam redaktoriui yra žinoma, kad tai prieštarauja termino „demokratinė spauda“ tarptautinio apibrėžimo kanonams. Todėl susikoncentruokime ties „prasimanyto konteksto“ samprata. Ką tai reiškia? Susirenka “į vieną krūvą” visi, kurie kalba apie CŽV. Deputatas Blochinas,”Guardian”, Polozkovas, Alksnis, Jazovas ir „Lietuviško sindromo“ autoriai. Tuo pagrindu daroma išvada, kad jie visi yra lygūs vienas kitam. Nes visi rašo apie tą patį! Apie CŽV! Tuo pačiu metu sąmoningai nutylima, kuris iš šių asmenų „ką tiksliai sako“! Ne ką – bet kas! Kadangi nė vienam iš „konservatorių ir retrogradų“ negali būti uždrausta gilintis į šią temą, tai bet kuriam iš autorių, norinčių analizuoti CŽV veiklą rimtai, atimama teisė tai daryti. Kyla klausimas – ar tai nėra CŽV iškėlimas už kritikos zonos ribų? Ir dar. Visi žino, kad „Atminties“ lyderis D. Vasiljevas nuolat kritikuoja TSKP. „Moskovskiye novosti“ vyriausiasis redaktorius ir keletas labai gerbiamų šio laikraščio autorių, tame tarpe ir, pavyzdžiui, E. Bonner, taip pat kritikuoja TSKP. Ar tai leidžia teigti, jog E. Bonner yra tapati D. Vasiljevui? Iš anksto atsiprašome Elenos Georgievnos, tačiau manome, kad būtina pademonstruoti prasimanyto konteksto metodo ir visų neišvengiamai atsirandančių iš to išvadų absurdiškumą, kai tik šiuo metodu pradedama naudotis nuosekliai. Norime atkreipti „Moskovskiye novosti“ redaktoriaus dėmesį į tai, kad tendencija naudoti šį „kelią į tiesa“ jo laikraštyje  stiprėja. Esame profesionalai ir galime, žinoma, jeigu bus tam užsakymas, (kaip ir visiems mūsų, kaip korporacijos ekspertų, darbams) pateikti jam analitinę medžiagą, parodančią šios tendencijos stiprėjimo greitį ir mastą. Mes netgi galime parengti atitinkamas rekomendacijas (sutartinė kaina – 25-50 tūkst. rublių). Beje, mes jums primename, kad Stalinas ir Hitleris buvo pagrindiniai tokio „apibendrinimo“ metodo mėgėjai. Pavyzdžiui, Stalinas nurodydavo į panašias „ištraukas“ iš Trockio ir Kautskio kalbų ir tuo remdamasis teigė, kad Trockis yra lygus Kautskiui. Tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę. Mes su malonumu kviečiame Jegorą Vladimirovičių į teatro “Ant lentų“ spektaklį „Stenograma“, kur tokio pobūdžio psichotechnologijos yra labai rimtai nagrinėjamos. Ir kuriame keliame klausimą, kas yra psichologinis teroras kaip fizinio teroro pranašas.

Ketvirta. Tiesioginis įskundinėjimas – su kaltinimu, kad mes rezgame sąmokslą prieš partiją. Kartu ir prieš Vakarus! Kaip žemai reikia pulti, kad CŽV būtų galima prilyginti Vakarams! Juk pusė Vakarų (ir Amerikos) publicistikos yra užpildyta prakeiksmais CŽV. Ir nieko, jie ištveria. Tik TSRS tai kažkodėl yra tabu. Ar turėtume vertinti tai kaip „Moskovskiye novosti“ poziciją –  „Kas ne su CŽV, tas prieš mus!“? Juokinga ir dėl antipartinės veiklos. Esame TSKP nariai, todėl ypač griežtai kritikuojame savo partijos klaidas ir neteisingus sprendimus. Bet mes nepaliekame partijos.

Kalbant apie užuominą dėl antivakarietiškos ir antipartinės „sumos“ , perspėjame, kad informacinės blokados laikas baigėsi. Esame pasirengę iš esmės nuodugniai nagrinėti 70-ųjų istoriją – be juodų skylių ir baltų dėmių, iškeliant daugybę temų ir figūrų, veikusių tuo metu. Mes tiesiog galvojame, kad yra svarbesnių temų.

Penkta. Priešo demonizavimas. Kyla natūralus, atrodytų, organiškas klausimas: iš kur ekspertai gavo tokią specifinę informaciją? Tiesą sakant, bet kuris žurnalistas žino, kad toks klausimas yra šiurkštus profesinės etikos pažeidimas. Ne kartą įrodyta, jeigu „kažkokie bevardžiai ekspertai“ dirba Jazovo-Alksnio aplinkoje, tai čia viskas yra leistina. Tai yra siaubinga klaida! Jei Jegoras Vladimirovičius Jakovlevas netiki spektaklio „Aš“, sukurto pagal Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio pasakojimą „Užrašai iš požemio“, autoriumi, tai tegul jis paklausia savo autoriaus, eksperto ir, žinoma, žmogaus, kuriuo jis pasitiki, – Jurijaus Karjakino, kuo baigėsi tas “viskas leidžiama“. Kad ir kas būtų tie ekspertai, net šėtono agentai, su jais derėtų bendradarbiauti, bent formaliai, kaip ir su visais jums draugiškais demokratais – ne dėl ekspertų, o dėl savęs. Kad savęs nesusitepti! Kas tu toks, kad užduodi tokius klausimus? Na, jei iš esmės, tai iš kur, pavyzdžiui, informaciją gauna ta pati Jelena Bonner? Tegul ji pateikia, pavyzdžiui, savo šaltinius „Literaturnaya Rossija“ vyriausiajam redaktoriui. Juokinga, ar ne? Be to, „kairioji demokratinė spauda“ savo šaltinius turi visur: ir kariuomenėje, ir KGB, ir partijos elite. Tegul ji atskleidžia visiems – iš kur ji gavo slaptus partijos dokumentus? Slaptą kariuomenės ir politinę informaciją? Iš kur gavo slaptus duomenis grupė “Skydas”? Ir jei jie turi tokią informaciją, ar tai reiškia, kad jie visi yra agentai? KGB? Komunistų partijos? Armijos? Ir kaip toli mus gali nuvesti panašios hipotezės? Ir galiausiai, atleisdami nuo kritikos mylimą CŽV ir demonizuodami KGB, kur mes ateisime? Tegul skaitytojas padarys savo išvadas pats. Mes netikime, kad laikraštis „Moskovskiye novosti“ ir jo žurnalistai eina teisingiausiu keliu, o būtent, kad visa tai yra ne kas kita, o žanro krizė.

Žanro krizė:

– visi tarpusavyje susiriejo taip smarkiai, taip prarado savo žmogišką pavidalą beprotiškai įžeidinėdami oponentus, kad net „Moskovskiye novosti“ gerbėjai, stebėdami iš šio laikraščio puslapių sklindančius turgaus lygio barnius, ėmė raukytis;

– kadangi šauktukai šiandien jau nieko neįtikina, visi ieško analizės, profesionalumo (ir mažai galvoja apie šaltinius);

– kadangi persitvarkymo proceso žlugdymo faktas yra akivaizdus, ​​demokratijos idėja yra diskredituojama ir diskredituojama pačių demokratų bejėgiškumu, lengvabūdiškumu ir ambicijomis;

– kadangi už 260 km nuo mūsų sienos vyksta didelis karas, ir veikla, siekianti destabilizuoti padėtį mūsų šalyje vykdoma iš išorės ir iš įvairių pusių (ne tik liūdnai pagarsėjusios CŽV), – tai jau yra toks visiškai akivaizdus dalykas, kad  dėl to jau galima pečiais ir negūžčioti;

– kadangi vis daugiau žmonių pradeda galvoti apie tai, ar neatėjo laikas terminą „mūsų valstybės saugumas“ išbraukti iš nešvankių, gėdingų, demoniškų žodžių sąrašo. Ir svarstyti šį klausimą rimtai,  naujame lygmenyje, tačiau negrįžtant prie Šaltojo karo idėjų.

Tai yra užduotis, kurią mes sprendžiame. Negalima grįžti atgal, nusivylus „Moskovskiye novosti“ ir „Ogonyok“ siūlomu judėjimu pirmyn. Tai jau persitvarkymo retro ir nieko daugiau.

Tik paėmęs į rankas tą patį „Ogonyok’ą“, a priori žinai, kas ten bus parašyta. Tad kam jį vartyti? Ir tai reiškia … Tai reiškia, jog būtina, kaip sakydavo vienas vokiečių filosofas, „iš naujo perkainuoti vertybes“. Atlikti jų inventorizaciją, kaip sakytume mes. Suprasti, kur mes esame, kur einame, kaip užkirsti kelią diktatūrai, kaip nesutrikdyti gyvybiškai svarbių reformų proceso! Kokios jos turėtų būti – šios reformos?

Visa tai mes aptariame savo straipsniuose. Tam mes ir rašome. Todėl jie mumis tiki. Ir jie teikia reikiamą informaciją. Bet tai nėra pagrindinis dalykas. Pagrindinis dalykas yra tai, kad jei yra profesionalumas, noras  ir gebėjimas analizuoti, tai jokios specialios informacijos nereikia. Pakanka to, kas yra viešoje spaudoje. Jei turite ją visą ir turite analizės įrankius. Na, bent jau asmeninių kompiuterių, esančių tose pačiose „Moskovskiye novosti”, lygiu. Bet kas liečia jų programinę įrangą, yra, atsiprašau, mūsų verslo paslaptis (skaitykite, Amerikos verslo kodeksą). Būtų geriau, jei „Moskovskiye novosti“ kreiptųsi pagalbos šiuo klausimu, jei nenori prarasti tiražo. Ir mes padėsime, nes nejaučiame jokios nostalgijos praėjusiam laikotarpiui, mes mėgstame demokratiją ir esame pasirengę kovoti už ją iki galo. Tik be tų „punktų“, kuriuos mes išvardijome, ir kurie, jei juos vadinsime tikraisiais vardais, yra  „kairiosios“ spaudos tie patys totalitarizmo įpročiai. Parodyti sąstingį iš vidaus ar net ką nors baisesnio. Čia mums su „kairiaisiais“ ne pakeliui. Nors kai kuriais atvejais mes esame panašūs. Bet mums reikia ne kovoti tarpusavyje, o vienytis. Neišvengiamos būtinybės srityje, išsaugant norą keistis patiems, pakeisti kursą. Būtina atsisakyti emocinės žurnalistikos vardan profesionalumo ir žiaurios tikrovės. Dėl būtinybės pripažinti žanro krizę vaikantis pigaus demopopuliarumo. Pripažinti ir skubiai pakeisti žanrą.

Dar kartą apžvelkime pagrindines „Lietuviško sindromo“ pozicijas, sustodami pačiose „slidžiausiose vietose“. Ir faktai, tik faktai, liudijimai.

 

  1. Kainų pakėlimo paslaptis

 

Mes iškėlėme hipotezę, kad šį aktą būtina vertinti kaip Landsbergio ir jo aplinkos vykdytos padėties destabilizavimo varomąją jėgą. Staigmena mums buvo Kazimieros Prunskienės prisipažinimas, kurį po atsistatydinimo ji padarė viename iš savo interviu: „… parlamento vadovybė žinojo apie kainų pakėlimą. Kada tai bus daroma ir kokios bus tiek didmeninės, tiek mažmeninės kainos. Taip pat tai, kad dėl to yra susitarta su Latvija ir Estija. Tai buvo planuota padaryti sausio 5 d., tačiau prekybos atstovų prašymu tai buvo atidėta iki 7 d., nes  jiems buvo patogiau atlikti perkainavimą savaitgalio dienomis.

Taigi negali būti jokios kalbos, kad parlamento vadovybė apie tai nežinojo. Vakare, diskusijos Aukščiausioje Taryboje apie jau padarytą kainų kilimą išvakarėse, V. Landsbergis dalyvavo dešiniųjų partijų lyderių susitikime ir buvo aišku, kad jis apsisprendė. Rytojaus posėdyje buvo nuspręsta iškelti du klausimus: pristabdyti kainų didinimą ir pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe …

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į vieną iš pažiūros paradoksalų momentą. Vyriausybei nuversti superpatriotiški radikalai panaudojo Tarybų Sąjungos komunistų partijos, „Vienybės“ (drįstame teigti, kad „Vienybės”. – Aut.“) ir kitų organizacijų, kurios aiškiai pasisakė prieš Lietuvos nepriklausomybę, organizuotą minią. Bet tai logiška, nes tiek vieniems, tiek kitiems pagrindinis tikslas yra valdžia, o šūkiai yra tik priemonė…

Nėra jokių abejonių, kad iš anksto buvo ruošiamas patogus pretekstas nuversti vyriausybę. Ne žmonių nuotaikos nulėmė mūsų atsistatydinimą, o sąmoningi tam tikrų veikėjų veiksmai. Logiška, nes kraštutinumai dažnai susilieja … “(„Gospodin narod”, Nr. 1, 1990, p. 7).

 

  1. Apie pačios K. Prunskenės likimą

 

Kazimiera Prunskienė, kurią lietuviai vadina „mūsų geležinė ledi“, „mūsų Margaret Thatcher“, negali nekelti simpatijų kaip moteris ir pagarbos kaip „naujosios bangos“ politikė. Tačiau praėjusių metų balandžio pradžioje paaiškėjo, kad Prunskienė pasmerkta pralaimėjimui politiniuose žaidimuose ir visi jos nuopelnai “Sąjūdžiui” taps kaltinimais jai pačiai. „Geležinės Lietuvos ledi“ likimas buvo nulemtas laikraštyje „Respublika“, kur 1990 metų balandžio 5 dieną buvo paskelbta Kazimieros Prunskienės, Lietuvos TSR KGB agentės slapyvardžiu „Šatrija“, kortelė. Ten pat kartu buvo paskelbtas anoniminis laiškas, kurio turinys buvo toks:

„… Ne paslaptis, kad KGB siekia sunaikinti Sąjūdį ir kitus neformalius judėjimus iš vidaus, infiltruodamas savo agentus. Kai gimė „Sąjūdis“, į jį buvo išsiųsta Kazimiera Prunskienė. Ji dirba KGB nuo 1980 m. Jos  slapyvardis pogrindyje yra “Šatrija” (pseudonimas). Konspiracijos tikslais jai buvo suteikti plačiausi įgaliojimai veikti, tokie kaip galimybė visais lygmenimis atvirai kelti Lietuvos nepriklausomybės ir LKP separatizmo klausimą. Kol kas ji iš esmės tik „informuoja“. Savo pagrindinį darbą ji pradės, kai bus pakeista vyriausybė, jos sudėtis. Apie kitus informatorius – vėliau. Mūsų informacija yra 100% patikima, kaip ir apie archyvus. Ši informacija dėl suprantamų priežasčių negali grįžti į KGB, kaip jūs suprantate “. Parašas: „KGB pareigūnas“.

Tame pačiame leidinyje buvo interviu su K. Prunskiene. Štai keletas ištraukų:

                 Kor. … KGB pareigūnai aiškiai naudoja senus metodus. Taigi kaip yra iš tikrųjų: ar teko su jais susidurti, ar ne?

                 K.P. Mano sąžinė švari. Kiekviena įstaiga turėjo savo kuratorius, kurie nuolat domėjosi, kas vyksta. Bet bendraudamas su jais niekada nesileidau iki jų lygio, neskundžiau savo darbuotojų, kitaip sakant, nepardaviau savo sąžinės jiems už pinigus. Mokėjimo nebuvo. Mano pažintis su jais susijusi tik dėl kelionių į užsienį.

                 Kor. O dabar grįžkime prie jums pareikštų kaltinimų: „KGB agentas“, „Šatrija“. Ar nebijote „Respublikos“ skaitytojų?

                 K.P. Kaip mane vadina KGB ir kuo jis mane laiko – tai yra jo reikalas. Fantazijai nėra ribų, jie galėjo mane ir  „Zorge“, ir „Trianonu“ pavadinti…”

Sutikite, šis interviu yra labai abejotina reklama „nepriklausomos“ Lietuvos premjerui. Todėl turime pakankamai pagrindo manyti, kad Landsbergis ir jo aplinka ieškojo progos, modeliavo situaciją, kuri padėtų greitai atsikratyti K. Prunskienės.

 

  1. Išorinio spaudimo strategija

 

1988 m. lapkričio mėn. Lietuvos laisvės lyga (nacionalistinė organizacija, veikusi pogrindyje iki 1987 m. rugpjūčio mėn.) išleido savo aktyvistams brošiūrą „Lietuvos laisvės klausimu. Viltis ir perspektyvos “, kuriame išsamiai aprašomi pagrindiniai išorinio spaudimo TSRS,  siekiant atskirti nuo jos Lietuvą, etapai nuo pat persitvarkymo pradžios. Kadangi šie įvykiai nėra žinomi daugumai skaitytojų, leisime sau juos panagrinėti plačiau.

„Pagrindinė kliūtis visiškam Europos tautų federacijos sukūrimui, – sakoma brošiūroje, – yra TSRS, okupuojanti Rytų Europą ir Baltijos valstybes. TSRS okupaciniai garnizonai neleidžia Europai susivienyti, todėl pagrindinis Vakarų Europos užsienio politikos tikslas yra taikiomis priemonėmis išlaisvinti Rytų Europą, Baltijos valstybes nuo sovietų okupacijos, panaikinti Vokietijos susiskaldymą. Tuo tikslu Vakarų Europos valstybės priėmė labai svarbius sprendimus dėl Baltijos tautų išlaisvinimo.

1985 m. Tarptautinis teisininkų tribunolas Hagoje svarstė Baltijos tautų klausimą. Teismo sprendimas yra toks:

– pasmerkti Lietuvos, Latvijos, Estijos 1940 m. ir 1944-1945 m.m. okupaciją;

– tolesnis TSRS okupacinių pajėgų buvimas yra ilgalaikis tarptautinės teisės normų pažeidimas;

– pagal demokratinėse šalyse galiojančius tarptautinės teisės principus TSRS privalo besąlygiškai išeiti iš Baltijos valstybių. Sovietų valdomas turtas turi būti paliktas Baltijos šalyse kaip kompensacija už ilgalaikę moralinę ir materialinę skriaudą. Jei Maskva ir jos statytiniai surengtų referendumą Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje – ar likti TSRS dalimi, ar ne – toks referendumas būtų neteisėtas ir beprasmis aktas;

– TSRS privalo iškeldinti iš Baltijos valstybių visus kolonistus, perkeltus nuo 1940 m. birželio mėn. (iš Lietuvos pagal Hagos tribunolo sprendimą turėtų būti iškeldinta apie 400 tūkst. Rusijos kolonistų). 1987 m. Europos Parlamente buvo suformuota Baltijos šalių tarptautinė grupė, kuriai vadovavo generalinis sekretorius Algis Klimaitis. Baltijos šalių grupė informuoja Europos Parlamentą apie padėtį Baltijos šalyse, padeda išspręsti šių šalių klausimą. 1987 m. Europos Taryba teikia rekomendacijas Vakarų Europos valstybių užsienio reikalų ministerijoms ir tokiu būdu koordinuoja bendrą Vakarų Europos šalių užsienio politiką.

Europos Taryba priėmė nutarimus, kuriais remiasi Vakarų Europos valstybės savo santykiuose su TSRS:

– nepripažinti Baltijos valstybių aneksijos;

– reikalauti iš TSRS nutraukti Baltijos valstybių okupaciją;

– reikalauti, kad TSRS sustabdytų nacionalinį ir religinį genocidą Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje ir paleistų politinius kalinius.

120 įvairių Europos politinių partijų atstovų balsavo „už“, susilaikė visi komunistų atstovai, prieš – 0. Primename, kad Europos Vadovų Tarybos sprendimai tvirtinami tik tuo atveju, jei nėra balsų prieš. Mūsų atveju nebuvo „prieš“. Tokiu būdu, nuo 1987 m. Vakarų Europos valstybės tvirtai remia „okupuotų Baltijos valstybių tautų kovą už laisvę ir nepriklausomybę“.

Be to, nuo 1987 m. keturių Lietuvos politinių partijų atstovai dalyvauja Europos Parlamento sesijose su patariamojo balso teise. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) iš JAV persikėlė į Europą. Pastebimas lietuvių emigracijos politinės veiklos suaktyvėjimas, ieškoma naujų kovos ir  paramos Lietuvos pasipriešinimo judėjimui būdų. Lietuvos politikų emigracijoje ir kitų Baltijos šalių veikėjų pastangomis VFR vyriausybė 1989 metais ketino denonsuoti ir viešai pasmerkti Ribentropo-Molotovo paktą. To paties bus laukiama iš Tarybų Sąjungos (kaip mes dabar žinome, lūkesčiai pasiteisino. – Aut.)

1987 m. rudenį JAV Kongresas vienbalsiai priėmė įstatymą, kuriame reikalaujama, kad bet kuri JAV vyriausybė imtųsi visų įmanomų priemonių nutraukti sovietinę Baltijos tautų okupaciją. JAV Kongrese veikia komisija, kurioje yra nuolat  svarstoma padėtis okupuotose Baltijos valstybėse ir siūloma konkreti pagalba šių tautų kovai. 1988 metų liepą respublikonas George’as W. Bushas, ​​dar būdamas kandidatu į prezidentus, lankėsi nepriklausomos Lietuvos Respublikos ambasadoje Vašingtone ir patvirtino, jog „tapęs JAV prezidentu  padarys viską, kad  Lietuva ir kitos Baltijos valstybės būtų išlaisvintos“.

Kaip galime lengvai įsitikinti, pasirengimas daryti spaudimą Lietuvai iš užsienio buvo atliktas gana kruopščiai. O nuo praėjusių metų kovo 11 dienos, ir dėl to turime sutikti su M. Burokevičiumi, „Lietuva buvo paversta bandymų poligonu, kur, vadovaujant užsienio patarėjams ir užsienio organizacijoms, buvo kuriami ir tobulinami TSRS sunaikinimo metodai“. Apie tai, kas ir kaip vyko šiame bandymų poligone, mūsų šiame siužete.

 

  1. „Kokteilis“ nuo „žaliosios beretės“

 

Pirmoji publikacija Lietuvos spaudoje apie Andrių Eivą (dar žinomą kaip Eivė, dar žinomą kaip Eivaitis, dar žinomą kaip Eitavičius Andrews) pasirodė pavadinimu „Žmogus, kuris nemyli CŽV“ 1990 m. kovo 7 d. Lietuvos komjaunimo CK laikraštyje „Lietuvos rytas“ (t.y. likus kelioms dienoms iki garsiojo „naktinio“ Lietuvos atsiskyrimo). Joje buvo pasakojama apie Lietuvos „svečią“, buvusį „žaliųjų beretų“ kapitoną A. Eivą, kovojusį Afganistane „partizanų“ pusėje. Straipsnyje pasakojama, kad A. Eiva gimė 1948 m. spalio 26 d. Bonoje, pabėgėlių stovykloje. Jis užaugo pasakojimų apie Lietuvos pasipriešinimo judėjimą aplinkoje … Jo senelis generolas Kazimieras Ladyga Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje kovojo su bolševikais, 1925–1926 m. vadovavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės generaliniam štabui. Dar jaunystėje Eiva sužinojo, kad „žaliosios beretės“ ​​turi specialų padalinį, viename jų net moka lietuviškai. Norėdamas ten patekti, jis įstojo į Amerikos karo akademiją Vest Pointe. Jis baigė kursus 1972 m. ir pastaruosius aštuonerius metus tarnavo įvairiuose daliniuose, sąmoningai stengėsi patekti į tuos, kuriuose rengėsi partizaniniam karui. Susipažino su įvairių rūšių partizaniniam karui tinkamais ginklais. Jis vadovavo nedidelei 12 karių grupei, kuri specializavosi tarybinės ginkluotės ir taktikos srityse.

1979 metų pabaigoje prasidėjo karas Afganistane. Tada jis atsistatydino iš armijos ir išvyko į Afganistaną „padėti partizanams išmokti naudotis priešlėktuvinės gynybos ginklais“.

„…Jis rašo senatui rezoliuciją, kurią pristatė senatoriui Paului E. Tsongui, demokratui iš Masačiusetso valstijos ir kurioje ragina suteikti veiksmingą pagalbą Afganistano sukilėliams ir kviečia lobistų grupes finansuoti jo operaciją. Rezoliucijai pritarė 99 senatoriai … Ši rezoliucija buvo „didžiausias laimėjimas Vašingtone dėl pagalbos Afganistano partizanams“. (Iš Leslie H. Gelb straipsnio „Iš vienos armijos į kitą“, paskelbto „The New York Times“ 1983 m. gegužės 25 d.)

Štai toks „didvyris Rembo“ 1990 metų pradžioje savo namuose Vilniuje (1989 m. Eiva vedė Lietuvos pilietę) kviesdavo „arbatos puodeliui“ buvusius lietuvius-„afganus“. … Kaip vėliau paaiškėjo, visai ne gerų ketinimų skatinamas, bet taip rinko patikimus padėjėjus „partizaniniam karui“ jau Lietuvos teritorijoje.

Dar mūsų paskutinio vizito Vilniuje metu į akis krito 1991 metų sausio 29 dienos laikraštis „Forum“, kuriame buvo išspausdintas straipsnis „Kokteilis“ penktą valandą ryto “, kuriame amerikietis Eiva atsako į korespondento klausimus:

                 Kor. Ar seniai vėl esate Lietuvoje?

                 Eiva. Gruodžio antroje pusėje  atvykau čia atostogų. Tiesa, planavau susitikti su ponu A. Butkevičiumi (Lietuvos Krašto apsaugos departamento direktoriumi. – Aut).

                 Kor. Ar tikėjotės tokių įvykių Lietuvoje? ..

                 Eiva. Šie įvykiai mane nustebino, bet tuo pačiu ir sudomino. Tokius dalykus gerai išmanau, todėl galvoju, kad galėčiau būti naudingas Lietuvai …

… Šeštadienio rytą grįžau namo, pamiegojau, ir tada dvi dienas praleidau Aukščiausiojoje Taryboje. Naktis buvo siaubinga – niekas nebuvo organizuota tinkamai, daug baimės, nuo televizijos bokšto padvelkė krauju … Penktą valandą ryto parlamento rūmuose buvo devyni šautuvai 803 savanoriams. Septyni – neveiksmingi medžiokliniai, 1 – Pirmojo, 1 – Antrojo pasaulinio karo laikų. Ir dar kažkoks surūdijęs pistoletas … Tai buvo viskas, ką jie turėjo prieš tankus ir šarvuočius… Po to pastate ėmė rastis rimtesni ginklai (iš kur? – Aut). Sekmadienio rytą pasirodė automatai ir karabinai, išaugo granatų atsargos. Tada pradėjome ruošti „Molotovo kokteilius“. Šiandien vienas pareigūnas man pasakė: „Andriau, tu daug padarei, bet didžiausias tavo nuopelnas yra kokteiliai.“

                 Kor. Net ir šiais laikais tai vis dar rimtas ginklas?

                 Eiva. Kai nėra geresnio … Vengrai su tokiais „kokteiliais“ sunaikino dvi tarybinių tankų divizijas … „Buteliukai“, pasak ekspertų, yra veiksmingi prieš šarvuočius BTR’us, BMD, prieš BMP jų poveikis yra mažesnis, prieš T-72 dar mažesnis, bet jie veikia.

                 Kor. Jūs manote, kad parlamentą apgynė aplink jį susirinkę žmonės?

                 Eiva. Ne tik tai. Tą vakarą planai liko neįgyvendinti, kadangi blogio jėgos nesurinko visų komponentų – politinių ir kitų … Jie buvo pasirengę pulti sekmadienio rytą, tačiau išsigando ne tik minios, bet ir mūsų paruoštų „kokteilių“. Ir rimtų ginklų mes jau turėjome apie 100! Daugelis jų (tų, kurie saugojo parlamentą. – Aut.) vėliau išėjo iš pastato ir užėmė geras pozicijas. Jei dabar būtų suduotas smūgis parlamentui, aukų viduje būtų buvę daug mažiau, o atkirtis būtų nepalyginamai stipresnis …

 

  1. Kiti „patarėjai“

 

                 Straipsnyje atkreipėme dėmesį, kad Eiva yra toli gražu ne vienintelis JAV pilietis, tiesiogiai „įsijungęs“ ir daręs įtaką Lietuvoje vykusiems procesams. Mes įvardijome apytikslį jų skaičių – apie 100 žmonių. Dabar manome, kad jų buvo žymiai daugiau. Taip pat įvardijome dar vieną konkretų asmenį – Liną Kojelį. Įdomi yra pati šio žmogaus biografija, kurią surinkome iš Lietuvos ir užsienio spaudos. Gimė 1955 m. JAV emigrantų lietuvių šeimoje. Tėvai kartu su vokiečių kariuomene iš Lietuvos išvyko į Vokietiją 1944 m. su pagyrimu baigė Kalifornijos universitetą. 1976 – 1978 m.m. jis vadovavo Baltijos komitetui. 1982 m. Kojelis dirbo Pentagone. Nuo 1983 m. gegužės mėn – JAV prezidento R. Reagano padėjėjas etninių mažumų ir katalikų gyventojų klausimais. Nuo 1985 m. lapkričio mėn. – Reagano specialusis padėjėjas ryšiams su visuomene. Jis vadovavo Baltųjų rūmų JAV politikos ir gynybos departamentui.

Ką Kojelis veikė Lietuvoje? 1990 m. vasario mėn. jis teikė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos vadovybei metodinę pagalbą rengiantis atsiskyrimui nuo TSRS, dėl šaulių sukarintų  dalinių organizavimo, dėl Krašto apsaugos departamento, saugumo tarnybų, muitinės kontrolės postų prie Lietuvos sienų organizavimo … Ar to pakanka? Vėl atvyko į Lietuvą Sąjūdžio kvietimu 1990 m. gruodžio mėn. Ką veikė? Nesunku atspėti.

Tačiau yra dar ir trečia, ne mažiau spalvinga figūra – Wiljamas Houghas. Taip pat JAV pilietis. Taip pat palyginti jaunas – gimęs 1956 m. 1990 m. Kovo 31 d. TSRS užsienio reikalų ministerija nurodė pirmajam JAV ambasados ​​sekretoriui Maskvoje J. Shumakeriui nederamą ir nepriimtiną mums jau žinomų JAV piliečių W. Hougho ir L. Kojelio, kurie Lietuvos TSR užsienio reikalų ministerijoje dirbo kaip V. Landsbergio padėjėjai nepriklausomybės klausimais, veiklą.

Po TSRS užsienio reikalų ministerijos demaršo Houghas paaiškino, kad 1990 m. kovo 12 d. jis atvyko į Vilnių su viza kaip privatus asmuo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kvietimu  „teikti verslo ir teisines konsultacijas“. Houghas tiesiogiai dalyvauja rengiant „nepriklausomos“ Lietuvos Konstitucijos projektą ir rengiant dokumentus, kurie pagrindžia nepriklausomybės įtvirtinimo „teisėtumą“, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai.  Prieš atvykdamas į Vilnių W. Houghas daug laiko praleido Lenkijoje ir konsultavo „Solidarumą“.

O dabar klausimas „Lietuvos patriotams“. Ar įmanoma pasiekti nepriklausomybę nuo vienos šalies, esant visiškoje priklausomybėje nuo kitos? Ir dar. Kur dingsta nacionalinė savigarba ir kaip vyksta virsmas į čiabuvius, kurie mokomi gaminti Molotovo kokteilius? Ir mokomi rašyti savo „nepriklausomą“ Konstituciją? Galbūt V. Landsbergis  atsakys  tautai į šį klausimą? Gal būt jis, kaip „suverenios“ valstybės prezidentas, paaiškins savo piliečiams, kodėl lietuviški laikraščiai skelbia universalią CŽV instrukciją Rytų Europos ir TSRS šalims apie viešąją gynybą „Išgyventi nenusilenkiant“ (perskaityti ir perduoti) („Vienybė“, Nr. 5, 1991.01.29–04.02)?

 

(Šis straipsnis buvo parašytas kartu su bendraautoriumi V.S. OVČINSKIU.)

ŠALTINIS: http://rozamira.nl/lib/7j_scenarij/1.2.htm#1.6

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-01-14

Kol vytukas bliauna apie savo, mieliausio ir drasiausio išmintingiausio, kovas už Lietuvos laisvę bei savo, žinioma, epines pergales prieš Raudonąją imperija, paprasti, dar nepabėgę iš šio “rojaus”, lietuviai, uždaryti savo namjuose, žiūri per langą ir klausia savęs – ką jis čia kliedi?!!
Tai – košmaras!! Tai – sąjūdis. Tokie buvo JAV spectarnybų tikslai visoje TSRS? Atvesti į valdžią niekšus ir jų bei idiotų rankomis kolonizuoti šalį, išnaikinti čiabuvius?!. Sąjūdis jokios laisvės, nepriklausomybės, demokratijos, gerovės visiems nesiekė. Sąjūdis tiesiog žmonių, tautos tarybinę valdžią privatizavo ir įvedė savo žiaurią melo bei neapykantos cenzūrą, liberalų tironiją, demokratų diktatūrą, nacistinį proamerikietišką režimą. Sąjūdis savo tikslus pasiekė. Sąjūdžio beprotybės pasiektus rezultatus puikiai iliustruoja citata iš F.Dostojevskio romano, pasaulinės literatūros šedevro “Nusikaltimas ir bausmė”:
* „Jam sergančiam vaidenosi, tartum visam pasauliui lemta būti auka kažin kokios baisios, negirdėtos ir neregėtos maro ligos, einančios į Europą iš Azijos gelmių. Visi turėjo pražūti, išskyrus kai kuriuos išrinktuosius, labai nedaugelį. Atsirado kažkokių naujų trichinų, mikroskopiškų gyvūnėlių, kurie skverbėsi į žmonių kūnus. Bet ir šios būtybės buvo dvasios, apdovanotos protu ir valia. Žmonės, juos įsileidę į save, tučtuojau pasiusdavo ir netekdavo proto. Bet niekad, niekada žmonės nelaikė savęs tokiais išmintingais ir neklystančiais kaip šitie užkrėstieji. Niekada nelaikė labiau nesugriaunamais savo sprendimų, savo mokslinių išvadų, savo dorovinių įsitikinimų ir pažiūrų. Ištisi kaimai, ištisi miestai ir tautos užsikrėsdavo ir eidavo iš proto. Visi buvo suirzę ir nenorėjo suprasti vienas kito, kiekvienas manė, kad tik jis vienas žino tiesą, ir kankinosi, žiūrėdami į kitus, mušėsi į krūtinę, verkė ir grąžė sau rankas. Nebeišmanė, ką ir kaip teisti, nebegalėjo susitarti, ką laikyti blogiu, ką gėriu. Nebežinojo, ką apkaltinti, ką išteisinti. Žmonės žudė vienas kitą kažin kokio beprasmiško pykčio apsėsti. Ištisomis armijomis kilo vienas prieš kitą, bet armijos bežygiuodamos staiga pradėdavo pačios save žudyti, eilės iširdavo, kariai puldavo vienas kitą, badydavosi ir pjaudavosi, kandžiodavo ir valgydavo kits kitą. Miestuose kiauras dienas skambino varpais: kvietė į aikštes rinktis visus, bet kas ir kam šaukia, niekas to nežinojo, tačiau visi buvo labai susijaudinę. Metė visus įprastinius savo darbus, nes kiekvienas siūlė savo mintis, savo pataisas, ir negalėjo susitarti; nustojo dirbti žemę. Kai kur susibėgdavo žmonės į būrį, susitardavo ką nors daryti bendrai, prisiekdavo neišsiskirti, bet tučtuojau imdavo daryti visai ką kitą, nei ką tik patys buvo sutarę, imdavo vienas kitą kaltinti, pešdavosi ir pjaudavosi.“
Taip ir įvyko 1990 metais. Ir vyks toliau. Kol nenusimesime tų siaubingų Sąjūdžio uždėtų visai tautai rožinių akinių-apynasrio “Kaip Vytukas už laisvę Lietuvai kovojo”.
Norite matyti Tiesą – reikia nusiimti prašvinkusios propagandos, antitarybinės ir rusofobinės, akinius-apynasrį.
Jau vien todėl, kad tik Tiesa, karti ir negailestinga, mus išlaisvins.
Ir atvers duris į ateitį.

Prokuratūrai perduoti įrodymai, kad per sausio 13 d. įvykius buvo duotas įsakymas stumti žmones po sovietų tankais ?

Prokuratūrai perduoti įrodymai, kad per sausio 13 d. įvykius buvo duotas įsakymas stumti žmones po sovietų tankais ?

Petras Cvirka

Advokatas Arvydas Balčius perdavė generalinei prokuratūrai dar 1991 m. tuomečių VRM vadovų slaptus rašytinius įsakymus stumti žmones po atakuojančių sovietų tankų vikšrais.

Neįtikėtina,  tačiau  tokie įsakymai buvo, kaip ir buvo slapti įsakymai šaudyti į sovietų kareivius, kad šie atsakytų ginklu, ir tokiu būdu paverstų minią taikių žmonių kruvina koše.

A.Balčius įsitikinęs, kad tokiais įsakymais ir buvo siekiama išprovokuoti kruviną konfliktą, kad paskui būtų galima sakyti, kokie kruvini yra sovietų agresoriai.

Iš esmės taip ir įvyko, kaip planavo V.Landsbergis – sovietų karinis dalinys puolė TV bokštą su tankais, buvo daug šaudoma, sovietai teigė, kad tai buvo ne koviniai šaudmenys, tačiau po mūšio jau tai niekas nesiaiškino, tačiau šios agresijos rezultatas – būrys žuvusių ir sužeistų žmonių ir vienas nukautas sovietų spec. būrio leitenantas.

A.Balčius tuo metu dirbo VRM ir buvo slaptų pranešimų šifruotojas. Jo kolegos vėliau pasidalino įspūdžiais ir dokumentais, kad prieš sausio 13 d. įvykius buvo kviečiami į Aukščiausiąją tarybą, kur neva V.Landsbergis davė aiškius nurodymus šaudyti ir provokuoti kruvinus konfliktus. Ar taip buvo daroma, nėra duomenų, tačiau A.Balčius pateikia rašytinius įrodymus, kad tokie įsakymai tikrai buvo.

Žinoma, tokie įrodymai sugriautų nepriekaištingą Lietuvos Respublikos kovos už nepriklausomybę istoriją, tačiau A.Balčius sako, kad žmonės turi žinoti tiesą.

Tuo labiau, kad tik dėl kruvinų sausio 13 d. įvykių Vytautas Landsbergis tapo nepriklausomybės patriarchu ir  iki šiol valdo Lietuvą, skirdamas jai nominalius vadovus, kaip Dalia Grybauskaitė arba Gitanas Nausėda.

Advokatas įsitikinęs, kad tik dėl V.Landsbergio organizuotos gaujos Lietuva niekada neturėjo nei prokuratūros, nei teismų sistemos – šios instancijos buvo visiškai priklausomos minėtai gaujai ir jai atsiskaitė.

Būtent dėl to, kad A.Balčius niekada neslėpė turintis minėtų įsakymų originalus, minėta prokuratūros sistema ir bandė jį kelis kartus nužudyti, o teismų sistema klastojo bylas.

„Lietuvoje viską valdo organizuota V.Landsbergio vadovaujama nusikalstama grupuotė, be jo pritarimo negali įvykti joks rimtas nusikaltimas arba valstybinio mąsto afera“, – įsitikinęs A.Balčius.

Jam atsibodo gyventi tokioje nusikaltėlių valdomoje valstybėje, todėl jis ir prašo žmonių dalyvauti rinkimuose ir atsikratyti šios organizuotos nusikaltėlių gaujos, valdančios Lietuvą jau 30 metų.

Niekas neginčija, kad TV bokštą ir LRT televiziją 1991 m. sausio 13 d. užpuolė sovietų kariuomenė.

Tačiau kai kurios šio šturmo aplinkybės iki šiol kelia daug klausimų : „Lyg ir teisininkas ar tai spec. tarnybų specialistas Vytautas Urbonas, mano tėvelio pusbrolis. Jau amžinybėje, bet kai ką man pasakojo tada, – LL pasakojo advokatas A.Balčius, – vis penktadieniais susitikdavo traukinyje Vilnius-Kaunas ir lipdavome Žaslių gelž. stotyje. Vykdavo dažnai vienas o kartais su žmona.

Jis gyvenu daugiabutyje iš kurio lango matėsi bokštas ir įvykiai bet adreso nepamenu nes buvau tik keletą kartų pas juos o ir namo dabar jau nerasčiau. Taigi, prieš sausio 13-tąją piktinosi kad nuo stogo liuko spyną vis kažkas sugadina, ir numeta laiptinėje kur jo butas. Juokėsi, kad jis tai suranda, tai jam ir naują pirkti. Gerai pamenu kaip juokėmės, nes po savaitės ir vėl jis man apie tas spynas ir vėl naujus pirkimus. Nesupratom kas ten po stogus laipioja ir kaimynai nieko nematę, triukšmo negirdėję. Sakė, kad jam atrodo kad naktimis kažkas tyliai tas spynas nupjauna. Keista buvo jam ir man. Ne vieną sugadino. Po sausio 13-tos jis man papasakojo kodėl tos spynos buvo nuimamos. Sako: snaiperių darbas, išėjau į balkoną, o nuo stogo virš mano galvos šaudo.
.
Kita istorija apie Landsbergį.
Tada gyvenau bendrabutyje. Tai buvo apie 1983 -1985 – tuosius. Atvykdavo pas draugę jos sesuo su Lukiškių kalėjimo viršininku su deficitinėmis tuo metu vaišėmis. Į pasisėdėjimus pakviesdavo ir mane nes aš lyg prie lyderių gamykloje buvau, miesto tarybos deputate rinko gamykla, gamyklos komjaunimo organizacijos sekretoriaus pavaduotoja kai gamykla – Šlifavimo staklės. Ji – Regina padavėja iš kavinės „Šatrija“ Vilniuje kur visi ėjo tabako viščiukų valgyti.
Kalėjimo viršininkas tarp panų mėgėjas buvo pašmaikštauti.
Vienas pasakojimas jo man įstrigo žymiai vėliau, kai vėliau išgirdau apie Landsbergį ir Sąjūdį. Tada viršininkas apie jį pasakojo kaip apie kompozitorių.
Sako, atėjo pas jį į kalėjimą prašyti susitikimų su tais baisiais recidyvistais, kad tie jo pasikalbėjimai su jais būtų nepasiklausomi, kad nebūtų apsaugos. Kalėjimo viršininkas šaipėsi, kad žmogui ne visi smegenėlėse, kad nesupranta ką šneka. Bet įdomiausia, kad jis viršininkui kišo sąrašą su pavardėm tų atmatų.
Neatstojo ir vėliau, kai viršininkas jį „pasiuntė tolyn“. Pasikvietė kompozitorius pas save namo išgerti prancūziško konjako. Kaip gi jis tos pagundos atsisakys.
Pasakojimas buvo pateiktas tame aspekte kiek jis to konjako gėrė didelėmis taurėmis kai jam kompozitorius pradžioje pylė į didžiulį bokalą lašais ant dugno, kaip viršininkas jam sakė, ar tau gaila, pilk pilną, kad tokį fužerą beveik litrinį pastatei. Bet man buvo ne tas įdomu, kiek jis išgėrė, o tai kad kompozitorius slapta nori bendrauti su recidyvistais ir jų sąrašą jam kažkas parengė ar tai jis pats juos pažinojo. Esu buvusi kalėjimo administracijos patalpose dėl to meto komjaunimo reikalų ir vien tik jo koridoriai – jau buvo nejauku.
Kai prisigėrė, tada kompozitorius vėl jam sąrašą tų recidyvistų.
Kam jie buvo jam reikalingi – tą klausimą kėlė pats kalėjimo viršininkas sau ir mums. Vadino durniu.
Daug vėliau ėmiau mąstyti kad gal per juos planavo kažką politikoje Lietuvoje.

Koks yra šių įsakymų turinys?

A.Balčius atsakė į LL klausimus:

 

  • Jūsų bėdos prasidėjo tada, kai kolegos perdavė tuos dokumentus apie sausio 13 –osios įvykius?
  • Nepavadinčiau to bėdomis. Manau, kad bėdų turėjo kiti asmenys, kuriems tie dokumentai buvo labai svarbūs. O aš jokių bėdų neturėjau, nes esu teisininkas – idealistas.
  • Tačiau bylos jums buvo pradėtos klastoti dėl minėtų dokumentų?
  • Aš kitaip vertinu. Tos bylos buvo klastojamos, pasinaudojant mano asmeniu, prieš Lietuvos valstybę ir siekiant išniekinti Lietuvos valstybę. Nes toks veiksmas nėra suderintas nei su Lietuvos Konstitucija, jei su baudžiamuoju kodeksu, nei su proceso kodeksu. Toks persekiojimas turi atitikti BPK 2-ojo straipsnio dispozicija – ir turi būti nusikaltimo sudėtis. Tačiau jeigu tik pasinaudojama asmeniu ir klastojami dokumentai, tai yra nusikalstama. Nes vakar gavau atsakymą iš gen. prokuratūros, kuris neatitinka nei BPK normų, nei viešojo administravimo įstatymo.
  • Priminkite tą bylą – jūs buvote kaltinamas tuo, kad neva su savo klientu, Operos ir baleto teatro artistu Edvardu Smalakiu neva suklastojote dokumentus civilinėje byloje dėl jo skyrybų su žmona, administracinio teismo teisėja Puzinskaite? Nors tai iš esmės buvo ginčas dėl turto skyrybų byloje?
  • Taip, aš atstovavau atsakovą šioje byloje. Tai būtų normali santuokos nutraukimo byla, tik Lietuvoje jos tampa sudėtingos dėl to, kad yra sukauptas turtas. Anksčiau tik jausdavau, o dabar įsitikinau, kad byla buvo išspręsta dėl elementarios vyraujančios korupcijos teisėtvarkoje. Būtent dėl korupcijos ta byla tapo labai sudėtinga ir buvo siekiama paveikti bylą, nes ieškovė, teisėja Puzinskaitė, siekė praturtėti mano kliento sąskaita. Ji apgaulės būdu sudarė santuoką su mano klientu ir užvaldė žemės sklypą, kurį jis turėjo iki santuokos. Teismas patvirtino, kad sklypas iki santuokos priklausė mano klientui, tačiau užrašė jį Puzinskaitei. Tada ir prasidėjo visos bėdos, kurios susiję su mano asmeniu. Kada aš išstojau kaip advokatas, siekdamas sąžiningai atstovauti savo klientą.

 

  • Kiek atsimenu, teisėja Puzinskaitė teisme sakė, kad visi tie vekseliai ir skolos, už kurias buvo pastatytas Smalakio namas, buvo suklastoti?
  • Bylos eiga parodė, kad teisėja Puzinskaitė tikrai žinojo, ir pas vieno kreditoriaus – Arvydo Bugo – tėvus – buvo nuvykusi pati, ir tai patvirtino ir tėvai, kad pinigus skolinosi kartu abu sutuoktiniai Smalakiai. Ir būtent teisėja reikalavo, kad tas vekselis būtų pasirašytas tik vieno fizinio asmens – Edvardo Smalakio. Pati teisėja niekur nepasirašė. O jis, nuoširdus ir sąžiningas žmogus, menininkas, net nesuprato, ko siekė jo žmona. Aš įtariu, kad ji, niekur ant skolos vekselių nepasirašydama ir iš bylos visumos, net nesiekė sudaryti santuokos ir tai buvo apgaulė. Teisėja Puzinskaitė nuo pat pradžių siekė apgaule užvaldyti Edvardo Smalakio turtą. Tai buvo apsimestinė santuoka, siekiant užvaldyti E.Smalakio pinigus ir turtą, nes tuo metu jis buvo garsus ir turtingas operos artistas. Ir jai tai sėkmingai pavyko – po skyrybų E.Smalakys prarado visą turtą. Aš jį puikiai pažįstu, ir žinau, kad jis yra sąžiningas ir doras žmogus. Ir jis fanatiškai tikėjo, kad moteris negali taip elgtis ir kad jam pavyks apsiginti. Ir jis nesitikėjo, kad net teismuose nebus galima apsiginti nuo šios klastos. Kiek aš žinau, aš buvau bene 10-as advokatas, kurį Smalakys bandė pasamdyti. Visi kiti nesutiko, sužinoję, kad reikalų turės su teisėja Puzinskaite. Kuri tvarkė Uspaskich žemės Gariūnuose.
  • Kuo čia dėtas Uspaskich?
  • Puzinaitė tuo metu dirbo mokesčių inspekcijos apeliacijų skyriuje, ir tyrė skundus dėl žemės Gariūnuose.
  • Tačiau ta skyrybų byla baigėsi baudžiamąja byla jums abiems – jums ir E. Smalakiui?
  • Taip, mane kaltino, kad aš padėjau Smalakiui suklastoti tuos vekselius, tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad net advokatūros įstatymas numato, kad kliento ir advokato santykiai yra paslaptis, ir šie santykiai negali būti panaudojami ikiteisminiame tyrime. Tačiau tai teismui nebuvo įrodyti – jų tikslas buvo parodyti, kaip teismai veikia prieš Lietuvą. Visa teismų sistema veikia prieš Lietuvą.
  • Nes jie niekaip neatsako už tai, ką pridirba?
  • Ne visai tai, nes teisėjai yra valstybės atstovai. Tačiau jie veikia ne valstybės naudai, tačiau, pasinaudodami suteiktomis galiomis, veikia prieš valstybę. Tada man ir kyla klausimas – kas už to stovi ir ar tai sausio 13 d. įvykių, Medininkų nužudymo ir „Mažeikių naftos“ vadovų galvų pjaustymo tęsinys? Šiandien dar vyksta tyrimas ir plaukia labai daug informacijos.
  • O jūs tikitės, kad kada nors tiesa apie jūsų minimus įvykius paaiškės? Nes aš pats mačiau vaizdo įrašą, kaip pirmą naktį po užpuolimo vienintelis likęs gyvas muitininkas Tomas Šernas apklausiamas ligoninėje sako, kad į juos šaudė OMON vadas Makutinovičius. Tačiau jo tarp žudikų neliko?
  • Informacijos apie šiuos įvykius visada turėjau, tačiau nuo 1993 m. kaupiau sistemingą informaciją ir galiausiai įsitikinau, kad ši grupuotė sąmoningai veikia prieš Lietuvą. Tada pradėjau su ja kovoti ir manau, kad tiesa paaiškės.
  • Jūs kreipėtės į prokuratūrą su įrodymais dėl sausio 13 d. bylos?
  • Taip, nes toje byloje su teisėja Puzinskaite, kai ji bandė praturtėti, liudininkas, buvęs policijos komisaras Juozas Jacekas pateikė vieną šio dokumento kopiją – vieną man, kitą generalinei prokuratūrai. Tas pats dokumentas buvo pateiktas ir teismui toje pačioje man suklastotoje byloje, tačiau jo niekada niekas nevertino. Tačiau po šio dokumento pateikimo J.Jacekas buvo nužudytas – tai įvyko 2011 m, sausio 26 d. Negavus jokio atsakymo į šį Jaceko pareiškimą, į prokuratūrą kreipiausi ir aš. Pateikiau GP prokurorui G.Jasaičiui minėtą dokumentą apie sausio 13 d. įvykius. Todėl kai visi klausia, ar Arvydas Balčius turi minėtą dokumentą, atsakau, kad taip, ir jis yra pateiktas GP. Nors tas dokumentas pateiktas 2011 m., iki šiol joks atsakymas nebuvo gautas.
  • Ir koks šio dokumento turinys?
  • Apie tūrinį aš kalbėjau praeitoje laidoje ir jis buvo paviešintas. Nors tas dokumentas susijęs su daugeliu kitų įvykių, tačiau jų kol kas nenorėsiu atskleisti, žiūrėsiu, kiek prokuratūrą dar bandys juos klastoti. Mano tikslas yra sužinoti, kaip jie bandys klastoti dokumentus ir veikti prieš valstybę. Nes tame dokumente iš tikrųjų yra labai daug gerų dalykų. Galiu tik tiek pasakyti, kad Juozas Jacekas labai glaudžiai dirbo su VSD karininku Pociūnu, nužudytu Baltarusijoje, ir dirbo su VSD. Jis turėjo labai daug medžiagos. Visa ta medžiaga pateko man ir yra saugojama.
  • Tačiau tam pačiam Jacekui tas žinojimas liūdnai baigėsi?
  • Taip, kaip jis tą dokumentą apie sausio 13 d. įvykius pateikė prokuratūrai, po kelių savaičių jis jau buvo nužudytas.
  • Ir tas nusikaltimas buvo nurašytas kaip kažkoks buitinis nužudymas?
  • Taip, tai buvo bandoma pateikti kaip buitinį nužudymą, tačiau toje teisėjos Puzinskaitės byloje viena iš liudininkių, apklausiama patvirtino, kodėl yra nužudytas Jacekas. Tik teisėjas be priesaikos Olegas Zaicevas paklausė, ar ji turi tokius įrodymus, tačiau vėliau kažkodėl nukrypo nuo esmės ir kažkodėl vėliau bandė psicholigiškai paveikti liudininkę, kuri pripažino, kad Jacekas buvo nužudytas. Tos liudininkės pavardė yra Vedeckienė.
  • Sakote, kad buvo ir daugiau nužudymų, susijusių su tuo dokumentu apie sausio 13 d. įvykius?
  • Visos mano prielaidos veda prie to, kad Jaceko nužudymas veda prie to, kad jo nužudymas galėjo būti susijęs su tuo dokumentu. Tačiau tai ne vienintelė mirtis šioje byloje – jaunas, apie 30 metų, mirė Jonas Stonys, kuris įkalbėjo duoti melagingus parodymus Šilalės apylinkės teisme. Labai keistai buvo paralyžuota buvusi prokurorė Aniceta Kancienė, buvusi KGB agentė nelabai gražių slapyvardžiu „Šiukšlė“. Dar viena auka – Ričardas Luišaitis, kuris taip pat liudijo apie sausio 13 d. įvykius ir teikė parodymus GP. Jis netikėtai mirė 2009 m. vasarą. Jis man sakė, kad nesupranta, kas su juo atsitiko, tačiau labai staiga susirgo vėžiu ir mirė. Dar viena auka – buvo toks liudininkas, kuris matė, kaip policininkai man suleidžia kažkokių vaistų. Tai buvo Stasys Jaruševičius, kuris matė, kaip policininkai neleido man į kontorą pasidėti 60 tūkst. litų – tai skola, kuri man buvo gražinta, ir nutempė mane iš antro aukšto. Jaruševičius paliudijo, kad matė, kaip policininkai užlaužė man rankas ir pylė kažkokį skystį man į burną. Kadangi jis gyveno pirmame aukšte, o mano kontora buvo antrame, tai Jaruševičius nurodė, kad Puzinskaitė ir kiti organizuoto nusikaltimo veikėjai laikė ginklus ir planavo mane nušauti. Tačiau aš tai žinojau, ir toje kontoroje nesirodžiau.
  • Tai čia teisėjai organizavo visus tuos dalykus?
  • Teisėja Puzinskaitė su organizuoto nusikaltimo tyrimo tarnybos darbuotojais. Taip teigiama Stasio Jaruševičiaus pareiškime.
  • Tačiau jeigu teisėja vadovauja organizuotai gaujai, o prokuratūra visą tai žino ir slepia – tai kas tokiu atveju galėtų ištirti visus tuos nusikaltimus?
  • Geras klausimas, tačiau noriu pasakyti, kad prokuratūra ne slėpė šiuos nusikaltimus, tačiau juose dalyvavo. Prokuratūra organizuotai veikė prieš Lietuvą. Iš esmės prokuratūra organizuoja nužudymus ir žudo tuos asmenis, kurie nori atskleisti sunkius nusikaltimus prieš valstybę. Tai prokuratūra veikia organizuotai ir naikina tokius žmones, kurie nori nustatyti objektyvią tiesą ir ją paviešinti visuomenei. Ir būtent, pasakyti tai, kad tas „baltas bilietas“ (Vytautas Landsbergis viešai gyrėsi, kad jo neėmė į sovietų kariuomenę todėl, kad jis turėjo „baltą bilietą“, kitaip sakant, buvo psichinis ligonis – aut. pastaba) nėra komjaunimo bilietas.
  • „Baltas bilietas“ reiškia, kad žmogus yra psichikos ligonis, ir sovietai šios vienintelės kategorijos žmonių neimdavo į kariuomenę?
  • Aš manau, kad taip. Taip lengvai nuo tarnybos armijoje nebuvo galima išsisukti.
  • Taip, daug žmonių žuvo, panašiai kaip ir pedofilijos byloje – išgalabyta daug žmonių, kurie ką nors apie tai žinojo. Netgi tas pats įtariamasis Andrius Ūsas – „paskendo baloje“. Ir mums prokuratūra bruka tokias legendas ir mes net negalime jomis abejoti?
  • Dar neatsakiau į klausimą, kaip čia galima tą visą sistemą sutvarkyti. Ta gauja, kuri veikia prieš Lietuvą ir jos žmones, kankina juos už tai, kad jie bando priešintis ir aiškintis tiesą, kaip tik ir buvo 1991 m. sukurta tam, kad užvaldyti Lietuvą. Pirmiausiai kas įvyko – kovo 11 d. buvo paskelbta nepriklausomybė, ir vėliau prasidėjo turto naikinimas. Vėliau ta gauja pajuto, kad yra dar ir naftos verslas – Kiesui buvo nupjauta galva. Ir visa eilė šiurpių nusikaltimų eina iki šių dienų. Ir būtent ta grupuotė užvaldė visą šalį, sugebėjo įtinkinti Lietuvos visuomenę, kad dėl sausio 13 d. įvykių jie vieninteliai šalies patriotai. Ta liaudis fanatiškai iki šios dienos tiki ta nusikaltėliu gauja. Ir jei iki šiol laimi rinkimus, nes naudoja tam visos šalies žmonių uždirbamus pinigus. Vėliau tuos žmonių pinigus jie panaudoja pirkdami vadinamus ginklus – tai yra seną laužą. Už tas išlaidas jie niekaip neatsiskaito.
  • Mes pripratome prie to, kad prokuratūra ir teismai visą laiką dirba nusikaltėliams ir mums jau tai atrodo normalu. Mane ta gauja jau dešimt metų teisia už teisėtą veiklą – žurnalistiką ir aš žinau, kokias nesąmones daro tie teismai. Ar yra kokia nors išeitis šioje situacijoje?
  • Taip, išeitis yra. Reikia eiti pas žmones ir su jais kalbėtis. Esame visi kalti dėl to, kad nebendraujame su žmonėmis. Kviečiu žmones išeiti balsuoti ir nebebalsuoti už tuos, kurie mus mulkina 30 metų, turėdami „baltą bilietą“. Bėda ta, kad visi teisėjai dirba tai gaujai, kuri pralobo iš plėšikavimo, tačiau dabar atėjo toks laikas, kai viskas žlugę ir nebėra ko plėšti. Todėl reikia nubalsuoti prieš tą gaują, ir tada žmonės sugebės greitai atkurti tą Lietuvą. Reikia sumažinti mokesčius, ir žmonės labai greitai atkurs valstybę. Reikia sumažinti ginklų pirkimą, nes mūsų niekas nepuola. Mes puolame ir garsiai rėkiame. Kas mus puola šiandien?
  • Rusai mus kasdien puola jau 30 metų?
  • Puola tus, kurie turi baltą bilietą. Manęs rusai nepuola.
  • O ką manote apie tai, kaip teismai išteisino Radviliškio merą Čepononį, kuris išplovė daug valdiškų pinigų per fiktyvias statybas. STT viską sekė, tačiau aukščiausias teismas nusprendė, kad tas sekimas neteisėtas, nes sekimo prašyme neva nebuvo nurodytas mero kabineto numeris. Skaičiau tą nutartį ir galvojau – kuo jie mus laiko?
  • Tai yra tas pats „balto bilieto“ filmas, nes mus visus ta gauja laiko kvailais.
  • Mes ir esame kvailiai, kad tai gaujai leidžiam valstybė valdyti jau 30 metų – mes to ir nusipelnėme?
  • Daug žmonių kreipiasi į mane, ir sako, kad jie nebetiki, kad jiems pavyks rasti teisybę. Todėl sakau, kad reikia burtis, nes piliečiai, ypač Žemaitijoje, labai pilietiškai nusiteikę. Reikia tik pakviesti ateiti žmones, kurie nori permainų, balsuoti. Jie visi nori, kad minėti įvykiai būtų objektyviai išaiškinti. Žmonės mato, kad tos „balto bilieto“ fantazijos baigiasi. Pas mus nebeliko pilietinės pagarbos sau, kaimynui ir valstybei. Pradėkime nuo nulio – imkime gerbti vienas kitą, ir tada susijungsime į vieną susitelkimą, ir tada ta gauja išsigąs.
  • Prieš keturis metus žmonės balsavo ne už „valstiečius“, bet prieš konservatorius. Kaip vertinate „valstiečių“ pasiekimus?
  • Sakyčiau, kad tie pasiekimai kuklūs, tačiau aš žinau ir priežastį, kodėl jie kuklūs. Yra grupė žmonių, kuri trukdo Karbauskiui dirbti, ir tai ta pati grupuotė, kuri veikia prieš Lietuvą nuo 1991 m.
  • Tai čia Skvernelio chebra?
  • Taip, nes jis buvo iškeltas ir liaupsinamas Grybauskaitės, o kas ją paskyrė, visi žinome. Ta grupuotė kelia į valdžią visokius padugnes, kad galėtų jomis naudotis. Tai, kad nusprendžia teismai, apskritai neturi nieko bendro su nusikaltimo tyrimu. Būtent todėl Rimas Andrikis ir sunaikino advokatūrą. Jis veikė toje byloje teisėjos Puzinskaitės naudai. Jie padarė valstybinę advokatūrą, kuri nieko neveikia. Paklauskite žmonių, kas turėjo teisinę valstybinę pagalbą, kas patenkintas ta tarnyba. Ir toje Puzinskaitės byloje Andrikis bandė prisijungti prie tos gaujos, siūlydamas savo paslaugas, tačiau jam nepavyko, ir tada jam buvo gėda. Net Smalakio byloje jam reikėjo pakeisti net septynis advokatus, kad atsirastų bent vienas, kuris sutiktų jį ginti.
  • Mes puikiai žinome, kas yra tos gaujos prieš Lietuvą vadeivą ir žinome, kad patys didžiausi nusikaltimai prieš valstybę yra daromi „geopolitiniais tikslais“ – pvz., „neprileisime Ivano prie vamzdžio“, arba „Nato reikalauja“. Tauta tiki tais makaronais. Ar kada nors mes galėsime atsikratyti tos gaujos? Nes tam, kad kažką pakeisti, praktiškai visus teisėjus ir prokurorus reikia traukti atsakomybėn?
  • Aš turiu vilties, kad tą gaują įveiksime, tik reikia pradėti nuo švietimo ir mokslo. Reikia išleisti naują teisininkų laidą, atskirai juos parengiant. Net, pvz., Venckienės byloje policijos akademijos vienas vadovų pasakoja, kad ji yra labai didelis siaubas. Policijos pareigūnai jau rengiami, kaip veikti prieš Lietuvą, ir tą sistemą reikia keisti.

 

 

 

„Pažiūrėsime, ką atsakys prokuratūra, ir kaip jie suksis iš šios situacijos“, – sako A.Balčius.

 

 

Buvęs Tauragės policijos komisariato viršininkas Juozas Jacikas savo pareiškime prokuratūrai mini, kad per sausio 13 d. įvykius Seime gavo nurodymus šaudyti į minią.

J.Jacikas 2011 m. pradžioje pateikė savo pareiškimą prokuratūrai, kuriame aprašė minėtus įvykius, o taip pat, kad  iš policijos pareigūnų gavo įsakymą nužudyti advokatą A.Balčių : „Nužudymo reikalavo todėl, kad policijos tyrėjoms paaiškinau, kad advokatui perdaviau daug slaptų dokumentų, kuriuos įgijau dirbdamas daug metų VRM sistemoje. Pvz., patvirtinu, kad 1991 metais man dirbant VRM padalinyje, sausio 13 dieną, buvau iškviestas pas tuometinį VRM vadovą Petrą Liubartą, kuris mane ir dar keletą VRM pareigūnų nukreipė į LR Seimą prisistatyti pas Vytautą Lanzbergį. O LR seimo patalpose, 1 -jame aukšte susitikus su V. Landsbergiu ir dar minia jo pažįstamų, man ir kitiems P. Liubarto pasiųstiems asmenims buvo duota komanda ginkluotis – įteikė kovinius pistoletus su koviniais šoviniais ir nurodė VRM darbuotojui Rimantui Kupšiui, KGB tarnautojui { 1943 gimimo) iš Skuodo, nušauti 1-3 žmones prie TV bokšto susirinkusios minios. Man ir kitiems nurodė laukti minios reakcijos, o po Kupšio šaudymo esant galimybei pastūmėti po tankų vikšrais susirinkusiuosius. Aš pastūmiau vieną žmogų, tačiau R. Kupšys ir kiti pastūmė daugiau, žmonės buvo sužaloti, kvietėm greitąją pagalbą. Taip pat organizuojant Visvaldui Račkauskui ir Alvydui Sadeckui dalyvavau „Medininkų „ žudynėse“.

 

 

 

 

Šaltinis: https://laisvaslaikrastis.lt/prokuraturai-perduoti-irodymai-kad-per-sausio-13-d-ivykius-buvo-duotas-isakymas-stumti-zmones-po-sovietu-tankais/?fbclid=IwAR0-xdi2Q8cDDO_EShZ-RD3DmY6wvRTfAPDhlkySmYCeVbSoZ2-RVW5CZTw#

Kruvinieji 1991 metų sausio 13-osios įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto tapo vienu iš valstybės sukūrimo mitų. Dabartinė Lietuvos valdžia atidžiai seka, kad visuomenė neabejotų, jog kalti tik tarybiniai kariškiai, kurie esą nužudė nepriklausomybės šalininkus. Tačiau tų įvykių liudininkų parodymai atskleidžia tikrąjį jų vaizdą ir įrodo, jog prieš 26 metus sukurta ir iki šiol akylai saugojama versija yra melas. Apie tai, kas ir kodėl suplanavo kruviną sausio 13-osios akciją, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir antrasis LKP CK (TSKP platformoje) sekretorius Vladislavas Švedas:

— 1990 metų kovo 11-osios naktį Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kuriai vadovavo Vytautas Landsbergis, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, tačiau daugiau kaip metus jos nepripažino pasaulio bendrija. Bet ir po tragiškų sausio 13-osios įvykių pasaulio lyderiai tylėjo. Ką visa tai reiškė?

— Nepriklausomybės paskelbimas — gana reikšmingas aktas, bet jis tik visiškos valstybės nepriklausomybės preliudija. Siekdama būti išties nepriklausoma, valstybė privalo: kontroliuoti visą savo teritoriją, sienas, turėti nuosavą, pasaulio pripažintą valiutą, karines pajėgas, sugebančias apginti nepriklausomybę, atstovavimą tarptautinėse organizacijose ir t.t. Antai Katalonija paskelbė nepriklausomybę, kaip ir Lietuva 1990 metais. Ir ką? Pareiškimas, jog atkuriama nepriklausomybė, respublikoje nebuvo paremtas realia situacija.

Vladislavas Švedas (iš kairės) / Nuotr.: specnaz.ruVladislavas Švedas (iš kairės) / Nuotr.: specnaz.ru

Be to, būtina, kad nepriklausomybės paskelbimas neprieštarautų teisės normoms. Norint priimti sprendimą dėl nepriklausomybės atkūrimo, už jį pagal tarybinius įstatymus turėjo pasisakyti ne mažiau 2/3 Lietuvos piliečių. Jei nebuvo norėta vadovautis TSRS įstatymais, bent jau reikėjo prisilaikyti tų demokratinių normų, kurias pripažįsta pasaulis. Jos reikalauja, kad priimant pagrįstą sprendimą valstybės likimo klausimu būtina turėti ne mažiau 50 proc. bendro rinkėjų skaičiaus balsų plius vienas balsas.

Lietuvoje iš 130 Aukščiausiosios Tarybos deputatų, išrinktų 1990 metų kovo 11-ąją, 123 deputatai pasisakė už Nepriklausomybės aktą, prieš balsų nebuvo, šeši lenkų deputatai susilaikė, vienas biuletenis buvo pripažintas negaliojančiu. Pažymėsiu, jog tiems 123 deputatams savo balsus atidavė tik 37,9 proc. Lietuvos rinkėjų.

Tai yra deputatai, kuriuos išrinko vos daugiau nei trečdalis rinkėjų, atėjo į Aukščiausiąją Tarybą ir pareiškė: „O dabar mes balsuojame už nepriklausomybę“. Taigi neginčytina: 1990 metų kovo 11-ąją nepriklausomybė buvo paskelbta neteisėtai.

Tačiau tada į tai niekas nekreipė dėmesio. Pasaulio bendriją labiau jaudino ultimatumo forma Lietuvos Aukščiausioje Taryboje paskelbta respublikos nepriklausomybė. Po to sekė ultimatumo forma vedamas naujos Lietuvos vadovybės dialogas su Maskva: prie derybų stalo sėsime tik su sąlyga, jei jūs pripažinsite mus nepriklausomais. Dėl to teko sunerimti Vakarams. Juk TSRS buvo galinga pasaulio valstybė ir su ja reikėjo skaitytis.

— Kodėl Lietuvai taip reikėjo nepriklausomybės, juk ji Vakarų akyse egzistavo kaip tarybinio socializmo vitrina ir jos žmonės neblogai gyveno?

— Priminsiu, jog Lietuva po karo 1944–1953 metais užėmė antrą pagal pasipriešinimo tarybų valdžiai mastus vietą. Pirmoje buvo benderininkų pasipriešinimas Ukrainoje. Lietuvoje antitarybiniame partizaniniame judėjime dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių, o tai tokioje mažoje šalyje gana daug.

Pasipriešinimas atsirado todėl, jog 1940 metais, kai Lietuva įstojo į TSRS, naujoji valdžia savo pozicijose įsitvirtino nepaisydama kitokių nuomonių, neatsižvelgdama į šios respublikos specifiką. 1941 metų pavasarį atsirado rimtų problemų aprūpinant gyventojus maisto produktais ir labiausiai reikalingomis prekėmis. Tai sukėlė daugelio gyventojų nepasitenkinimą. Todėl 1944 metais nemažai žmonių išėjo į miškus. Partizaninis judėjimas 1953 metais iš esmės buvo įveiktas, tačiau Maskva Lietuvą laikė problemine respublika, todėl ir elgėsi jos atžvilgiu savaip.

Lietuviai — darbšti tauta, todėl jie paėmė iš socializmo tiek, kiek galėjo. Juolab, respublikai nuo 1944 iki 1974 metų vadovavo toks sumanus vadovas kaip Antanas Sniečkus. Jis sugebėjo apginti Lietuvos interesus prie Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo. Respublikos parduotuvėse niekada nestigo mėsos, pieno, kiaušinių, dešrų, jose buvo ir kai kurių importo prekių.

Antanas Snečkus (per vidurį) / Nuotr.: 15min.ltAntanas Snečkus (per vidurį) / Nuotr.: 15min.lt

Mano mama kilusi iš Voronežo srities. Ten žemė — 1,5 metro juodžemio. Pavasarį įsmeik į žemę lazdą, o rudenį, jei nebuvo sausros, sulauksi derliaus. O parduotuvėse aš ten nemačiau nei pieno, nei mėsos, nei sviesto. Tai buvo pagrindinė priežastis, kad net buitiniame lygyje Rusijos gyventojai murmėjo: taukuose vartaliojasi pabaltijiečiai.

Kai 1990 metais patekau į TSKP CK, supratau, jog tokios nuotaikos buvo būdingos ir kai kuriems CK aparato darbuotojams. Jie manė, kad Pabaltijui per daug duodama ir jį reikia „nuimti nuo Rusijos sprando“. Iš esmės tai buvo teisinga: Rusija daug ką atiduodavo Pabaltijui nominaliomis kainomis. Gorbačiovas šias nuotaikas gerai žinojo. Konfidencialiai susitikęs su Reiganu 1986 metais, jis sutiko paleisti Pabaltijį iš Tarybų Sąjungos.

— Kame, Jūsų manymu, sausio 13-osios akcijos šaknys?

— Gorbačiovas manė, jog Pabaltijis iš Sąjungos pasitrauks ramiai ir nebus protestuojančių. Bet išėjo kitaip. Skilus Lietuvos Kompartijai, paaiškėjo, kad dauguma rusakalbių gyventojų, prisimindami, kaip Lietuvos nacionalistai 1941 metais žudė žydus ir rusus, nelabai norėjo nepriklausomybės.

Priminsiu. Pirmaisiais karo mėnesiais specialiosios nacistinės Vokietijos ginkluotos ainzatcgrupės „mirties eskadronai“, talkinant nemažam skaičiui lietuviškųjų nacionalistų, sunaikino iki 94 proc. Lietuvos žydų. Tačiau žudomi tada buvo ir rusai, pirmiausia — sentikiai. O juk jie neturėjo nieko bendro nei su tarybų valdžia, nei su socializmu.

Rusakalbiams Lietuvos gyventojams baimę kėlė tai, jog nuo 1989 metų sąjūdiečiai ėmė skelbti žydšaudžius didvyriais ir kovotojais už nepriklausomybę. Bet ir lietuviai ne visi siekė neaiškios nepriklausomybės. Kad nekalbėčiau nekonkrečiai, priminsiu lietuvių pulkininką Joną Gečą, kuris 1991 metų sausį vadovavo Aukščiausiosios Tarybos gynybai.

Duodamas interviu Delfi.lt kanalui, jis pranešė: „Gal pusė milijono ir laikėsi Lietuvoje už rankų (t. y. 1991 metų sausy tvirtai rėmė nepriklausomybę — V.Švedo pastaba), tačiau apie pusantro milijono lūkuriavo, stebėdami, kuo visa tai baigsis. Ir dar pusantro milijono gal ir nebuvo kategoriškai nusiteikę prieš, bet vis dėlto prieš. Taip buvo realiai vertinama Lietuvos situacija net praėjus 9,5 mėnesio po nepriklausomybės paskelbimo.

Daugelį Lietuvoje gąsdino nekompetetinga naujosios respublikos vadovybės socialinė ir ekonominė politika. Eilinio žmogaus gyvenimas kas mėnesį blogėjo. Be to, 1990 metų kovą patekę valdžion vyrukai pradėjo sparčiai turtėti. Pats Landsbergis, tapęs Sąjūdžio vadovu, pasikeitė butą, gavo importinius baldus, mašiną, o žmonės tuomet ilgus metus stovėjo eilėse, norėdami tai gauti. Visa tai kėlė pasipiktinimą.Vytautas Landsbergis / Nuotr.: specnaz.ru

Vytautas Landsbergis / Nuotr.: specnaz.ru

1990 metų spaly buvo sukurtas Lietuvos ateities forumas (LAF), tapęs Landsbergio Sąjūdžiui visuomenine politine alternatyva. Ir tada nepasitenkinimas „landsbergininkų“ politika ėmė augti.

1991 metų pradžioje nepasitenkinimas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos politika tapo respublikoje masišku. Vis ryžtingiau buvo keliamas klausimas, jog būtina organizuoti naujo Seimo rinkimus. Valdžia slydo iš Landsbergio ir jo aplinkos rankų.

Šioje situacijoje „landsbergininkai“ priėjo išvados, jog susigrąžinti prarastas pozicijas galima tik privertus Maskvą panaudoti jėgą, kai rezultatu taps kruvinos aukos.

Tokio nusikalstamo sumanymo akto egzistavimą 2014 metais patvirtino Aloyzas Sakalas — buvęs aktyvus „sąjūdietis“ ir 1990–1992 metais Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narys. Interviu Delfi.lt portalui jis pareiškė: „Negi kas iš mūsų galėjo pagalvoti, jog Visagalis Prezidiumo posėdyje 1990 metais kalbės savo ištikimo tarno Aleksandro Abišalos lūpomis. Jis pasakė, jog Nepriklausomybės nebus, kol nebus pralietas kraujas. Šie pranašystės žodžiai pasitvirtino po 1991 metų sausio 13-osios“.

— Kodėl „sąjūdiečiai“ nenorėjo taikiai spręsti klausimo?

— O kokiu būdu Landsbergis ir jo komanda galėjo susigrąžinti prarastą respublikoje autoritetą? Valdyti respublikos jie nemokėjo. Beje, priminsiu, jog Landsbergio Lietuvos Aukščiausioji Taryba dėl savo žlugusios socialinės ir ekonominės politikos subyrėjo 1992 metų spalio 11 dieną, taigi dvejais metais anksčiau numatyto termino. Todėl Landsbergis su aplinka ėmė aršiai šiauštis prieš Maskvą nepriklausomybės gynimo klausimais. Šiose pozicijose jie respublikoje reiškėsi didvyriais.

Reikia pripažinti, jog Michailas Gorbačiovas slapta palaikė Landsbergį. Vienas pavyzdys: 1990 metų balandžio mėnesį interviu anglų laikraščiui Daily Mail Vytautas Landsbergis pareiškė: „Gorbačiovas pats leido susiklostyti mūsų situacijai. Jis dvejus metus stebėjo mūsų žygį link nepriklausomybės. Jis galėjo jį sustabdyti bet kokiu momentu… Bet jis jo nesustabdė“.

Michailas Gorbačiovas / Nuotr.: euromag.ruMichailas Gorbačiovas / Nuotr.: euromag.ru

Politbiure visi rėmė Gorbačiovą, siekiantį „sutvarkyti“ Lietuvą. 1990 metų gruody jis įteikė TSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui keistą įsakymą: paskelbti Lietuvos teritorijoje šaukimą į kariuomenę. Taigi, respublikoje itin sudėtinga situacija, o Jazovas gauna tokį įsakymą. Jis siunčia į Lietuvą naujas karines pajėgas — desantininkus. Kaip žinia, respublikoje tai sukėlė naujo nepasitenkinimo bangą.

Atsakydama į tai Lietuvos Aukščiausioji Taryba ėmė skelbti, jog rusai nori užgrobti ir sunaikinti Lietuvą.

Beje, šauktiniai dažnai slėpėsi psichiatrinėse gydyklose arba šiaip ligoninėse. Ten ateidavo kariškiai ir juos išsivesdavo. Tai buvo pateikiama kaip „baisūs režimo nusikaltimai“.

Ypač pabrėšiu, kad Landsbergiui su Gorbačiovu reikėjo bet kokiu būdu sutriuškinti Lietuvos nepriklausomybės priešininkus ne tik Vilniuje, bet ir Maskvoje. Todėl ir buvo sumanytas nesėkmingas, išdavikiškas jėgos panaudojimas Vilniuje. Priminsiu, jog 1991 metų sausio 13-osios rytą Lietuvos Kompartijos CK (TSKP platformoje) pastate mane prie kabineto pasitiko TSRS filmavimo grupė, vadovaujama žinomo operatoriaus Romano Karmeno. Jis paklausė, ką aš manau apie įvykius prie televizijos bokšto. Aš atsakiau, jog „karinė akcija pasodino Landsbergį ant balto žirgo ir dabar Lietuvos išėjimo iš TSRS klausimas — laiko klausimas“.

Yra žinoma, jog karinių TSRS pajėgų panaudojimas Lietuvoje su kraujo praliejimo garantija — ilgalaikė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Landsbergio ir jo aplinkos svajonė. Jis buvo reikalingas siekiant išsilaikyti valdžioje, kuri slydo jiems iš rankų. Tai suprato visi Lietuvos mąstantys žmonės.

— Lietuvos ir Rusijos žiniasklaida buvo rimtai užsiėmusi antitarybine propaganda?

— Pastoviai straipsniuose ir televizijoje buvo išradingai meluojama. Pavyzdžiui, 1990 metų rugsėjį Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas per centrinę TSRS televiziją pareiškė, jog Kaune tarybiniai karininkai su kareiviais įsiveržė į moters butą, išsivedė jos vyrą ir greta namo jų vaikų akivaizdoje sušaudė.

Artūras Paulauskas / Nuotr.: 15min.ltArtūras Paulauskas / Nuotr.: 15min.lt

Paskui paaiškėjo, kad lietuvis vaikinas pabėgo iš tarybinės kariuomenės, atkeliavo į Kauną ir įsikūrė pas našlę su dviem vaikais. Jis savaitę meilinosi, o paskui suuostė kur ji slepia 10 tūkstančių rublių — tai dviejų „žigulių“ kaina. Apvogė patiklę našlę ir dingo. Ji kreipėsi į miliciją. Ten paaiškėjo, jog vaikinas — dezertyras. Tada buvo liepta jį surasti. Surado, sugavo ir vežė į karo ligoninę patikrinti sveikatos, bet jis iššoko iš mašinos.

Jį vežęs sargybinis iššovė į orą, perspėdamas, kad kitas šūvis bus kitoks. Antras šūvis vaikiną nukirto. O kaip šį faktą pateikė Paulauskas? Aš, TSKP CK narys, reikalavau, kad TSRS centrinė televizija jo pasisakymą paneigtų. Nepaneigė.

— Kokia priežastis lėmė sausio 13-osios įvykius?

— Situacija įkaito, kai Landsbergis davė premjerei Kazimirai Prunskienei specialų sutikimą kelis kartus pakelti maisto produktų kainas. Priešais Aukščiausiąją Tarybą buvo parduotuvė „Talinas“, iš jos išėję žmonės piktinosi kainų pakėlimu, organizavo nedidelį mitingą. Nepasitenkinimas ritosi per Vilnių kaip gaisras. Sausio 8-osios rytą Kuro aparatūros gamyklos Sąjūdžio grupė pradėjo mitingą prieš kainų pakėlimą.

Įdomiausia tai, jog teismo metu pateikus klausimą – kas pradėjo mitingą? – buvęs Lietuvos saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus pareiškė, jog tai valstybinė paslaptis. Vienu metu mitingo prie Aukščiausiosios Tarybos organizatore buvo įvardinta „Vienybė“ — internacionalinė organizacija, sutelkusi įvairių tautybių Lietuvos piliečius.

Kokia gi čia valstybinė paslaptis, jeigu tada visi laikraščiai rašė, kad pirmoji prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ėmė protestuoti Kuro aparatūros gamyklos Sąjūdžio grupė, o paskui ją apsupo minia.

Nuotr.: tass.ruNuotr.: tass.ru

— O ką tai davė Landsbergiui ir jo komandai?

— Dabar teisme dėl sausio 13-osios įvykių pateikiami iškraipyti faktai. Sakoma, jog riaušes Lietuvoje 1991-ųjų sausį sukėlė komunistai, jie esą net bandė užgrobti valdžią. Tiesa, jie nesiryžo pulti Aukščiausiosios Tarybos — apsiribojo televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos komiteto pastatais.

Šiandien visiškai aišku, kad kruviną akciją prie televizijos bokšto organizavo Landsbergis su savo aplinka. Pasikartosiu: jiems reikėjo išlikti valdžioje. Juk 1991-ųjų pradžioje Prunskienės reitingas buvo daug aukštesnis nei Landsbergio. Tuomet ji jau buvo aplankiusi daugelį šalių, ją visur priėmė ir net pavadino „Gintarine ledi“.

O kas toks Landsbergis? Mažai žinomas muzikologas, pagal Lietuvos TSR KGB rekomendaciją tapęs Sąjūdžio lyderiu, marksistinės — lenininės estetikos konservatorijoje dėstytojas ir KGB informatorius. Žinoma, jog jo tėvas architektas Vytautas Žemkalnis Landsbergis nuo 1927 metų buvo NKVD ir KGB agentas, užsienyje dirbo pagal TSRS užduotį. Tai dokumentaliai patvirtinti faktai.

Akivaizdu – Landsbergis, nepriklausomybės paskelbimo iniciatorius, negalėjo susitaikyti, kad Prunskienė renka politinius taškus. 1991 metų pradžioje, visuomenės apklausos, kurią pravedė Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, duomenimis, 46 proc. respublikos gyventojų buvo nusivylę Aukščiausiosios Tarybos veikla. Teigiamai ją vertino tik 31 proc. Tuometinės premjerės Prunskienės reitingas siekė 49, Landsbergio — 34 proc.

Žodžiu, Landsbergiui reikėjo bet kokiu būdu užsidirbti politinių taškų ir pašalinti iš arenos Prunskienę. Tai ir buvo padaryta organizavus sausio įvykius.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis:

Algimantas Rusteika

Atėjo numirėlių metas

 

Argi nepajutot – ranka nebekyla rašyt? Viskas jau pasakyta ir aišku, viskas jau prasidėjo ir vyksta, tik truputį dar neaišku, kaip pasibaigs. Ir žinot, savotiškai įdomu, kaip būna žiūrint siaubo filmą – matai, kaip tamsūs vandenys lėtai kyla, kaip pralaiminčioji dauguma kiša galvas į smėlį. Kaip dreba ir galvoja, kad uraganas praeis pro šalį ir viskas bus po senovei.

Valstybės jau nebeturim, bet argi kam tai rūpi? Muziką užsako kas sumoka pinigus, o mes tik įsisavinam – kaip gera vizginti uodegytę, gauti skanėstą, kai tave pagiria! Ir paplekšnoja, ir būdoj šilta, ir ribos nubrėžtos pavadėlio. Jautiesi toks saugus, „Titaniko” kajutėj moterys grakščios, tvyro aromatai ir skamba šampano taurės. Pirmajai klasei valčių pakaks.

Svarbiausia būkim tokiais, kaip reikia, ir niekas tavęs nelies, juk galingieji naktimis nemiega laužydami galvas, kaip čia mus nuo hibridinių grėsmių apsaugojus, kaip čia mums dar ką nors davus! Tik reikia loti, kaip šeimininkas nori, ir laiku pajusti, kaip keičiasi kryptys. Ir pasisukti pavėjui – toks mūsų darbas, ką padarysi?

Plokštės pajudėjo ir susirėmė, pasaulio spyruoklė įsitempusi iki ribos, milijonai idiotų ir milijardai tuščių dolerių kyla paskutinei, sprendžiamajai. Esam mirtinam, kritiniame taške ir sprendžiasi, kas bus šimtmečiais, ir vargu ar yra žmogus, net ir labai išprotėjęs, kuris to nejaustų. Bet mes patylėsim, prisitaikysim – pripratę didvyrių žemėj, ar ne?

Tų, kurie pataikauja ir šliejasi prie nugalėtojo, nemėgsta niekas, nes visada išduos, tai menkystos, tarnai ir vergai. Stiprieji į juos tiesiog nekreipia dėmesio, kaip į nekenksmingus vabzdžius. Ir, esant reikalui, deda ant stalo – kaip mainų objektą ar kaip magaryčias prie susitarimo. Pralaimėtojų niekas niekada neklausia, ko jie norėtų, nes jie gerai žino šeimininko sėdmenų kvapą ir skonį.

 

Pastebėjot, kaip jie nutilo, juk nežino, kas bus, net užjūrių prezidentą pamiršo! Kambarinio šuniuko juslės neklystamai rodo – laiko liko nebedaug. Jei galingiausioj pasaulio valstybėj bus susitaikyta su pralaimėjimu tam, kas ateina, jei nugalės sukčiai ir parduotuves plėšiančios banditų gaujos, – baigsis viltis ir tikėjimas, ir toliau viskas jiems eisis lengvai. Pasikeis pusiausvyra ir lėtai, bet negrįžtamai prasidės imperijos slinktis bedugnės link.

Karinė padėtis už Atlanto arba krikščioniškos civilizacijos pabaigos pradžia, kitų variantų nebėra. Bet drąsiajai tautai ir jos tobulų elitų valstybei nėra nieko neįmanomo, pas mus variantų parsiduoti, atsiduoti ir kaifuoti, kai tave dulkina, visada atsiras. Pas mus svarbiausia – ar su kauke, ar be kaukės.

Pas mus reikia uždrausti teisę patiems spręsti, nors dar to net šeimininkams nereikia – tai tik tarnybų treniruotė. Bet vietiniai homjaunuoliai jau reiškia džiugias, spartuoliškas iniciatyvas, jau prisiima seniūnijos papildomus penkmečio įsipareigojimus ir uždaro draudžiančiais ženklais miestelius, ir daugelis tų ženklų laikosi ir bijo! Nors to dar net nenustatyta, nors tai nelegalu, bet argi kas tą mato – juk ir kaimiečiams reikia pasirodyti savo mylimam šeimininkui, kuris nori pasirodyti savo šeimininkui!

Jums kas nors nepatinka? Vadinasi, esat priešai, nors tikri priešai visada sugrįžta į rūmus, kada krizė, ir pažada nieko nedrausti, ir viską uždraudžia, ir prisiekia nekelti mokesčių – ir juos padidina, kavalieriai juk visada sako – nusimaukit kelnes ir aš jus paguosiu, ir būsiu geras! Kodėl ne, jeigu vis tiek užmirštat, kas jums prieš savaitę sakyta? Kodėl ne, jeigu po to vėl kaltinsit vienas kitą?

Bakalaurų-balakaurų valdžia, vadovaujama buhalterės, pasakys, ko nusipelnėme, ko šitaip troškome – tai ir turėkim! Tik įdomu: ar ir šitie Katedroj stovės pirmosiose eilėse? Tie išsidažę vyriokai su pėdkelnėm ir aukštakulniais, kurie po to eis patraukt žolytės ir pasivolioti šilkuose? Tie, kurie nugriaus jūsų paminklus, uždraus kalbėt ką galvojat ir įrengs Lukiškių aikštėj partizanų bunkerį šuniukams šikinti?

Žinokit, atėjo numirėlių metas. Jie ateis į mūsų šventyklas, namus ir vaikų kambarius, ir jie stovės pamaldžiai tylėdami Dievo namuose, ir net nueis traškučio, nes jiems tai patinka, o mes pagarbiai patylėsim. Nes žino, kad Jis savo kančioj liko vienas, kad lemiamą valandą visi šventieji išsigando, išsilakstė ir išsižadėjo. Nes žino, kas šeimininkas ir juo pasitiki. Ir žino, kad mes jų bijom.

Šaltinis: https://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/algimantas_rusteika_atejo_numireliu_metas/?fbclid=IwAR0KQFgUcoxhEnGgZfk0nT2V4MDMndX2mhvKv0otJJ_4ksrZdzwNZJm8IdE

Lietuvos P-rezidentas, Lietuvos Užsienio (JAV) nešvarių reikalų tvarkytojas Linas Linkevičius ir visa landsberginė chunta užėmė karikatūriškai, kaip jiems įprasta, poziciją – grėsmingai krato savo niekada nedirbusias rankas ir nusipenėjusiais nuo ilgalaikio parazitavimo snukiais bando išreikšti kilnų pasipiktinimą Baltarusijos “režimu”. Chunta grasina įvesti “baisias ir demokratiškas” sankcijas Baltarusijai dėl teisėtos A. Lukašenkos valdžios ryžtingos ir adekvačios reakcijos į JAV-NATO-ES tarptautinių nusikaltėlių gaujos bandymus įvykdyti šalyje valstybinį perversmą. JAV neokolonijinė imperija savo kolonijų Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos marionetinių fašistinių režimų rankomis siekia užgrobti laisvą Baltarusiją ir paversti ją dar viena JAV demokratijos skurdo zona. Lietuvos chunta ir vėl, kaip ir visus paskutinius 30 metų, yra pasiruošusi dar kartą apiplėšti savo piliečius, vėl ruošiasi nubausti lietuvius apribodama ekonominius santykius su Baltarusija, nors Lietuvos ekonomika yra labai priklausoma nuo prekybos su kaimynine šalimi. Landsberginė chunta – konservatoriai, liberalai, socdemai, valstiečiai ir kiti jų klonai – savo ponui Iš Vašingtono ketina papjauti ir padėti ant geopolitinių rusofobinių žaidimų stalo paskutines Lietuvos ekonomikos šakas, atimti iš žmonių darbo vietas, iš biudžeto dešimtis milijonų pajamų. Pirmiausia nuo chuntos sankcijų „mirs“ didžiausias perkrovimo uostas Klaipėdoje. Katsatrofiškai nukentės nuo antiliaudinės klikos “sankcijų” ir kiti ekonomikos sektoriai, pirmiausiai Lietuvos geležinkeliai, kurių didžiąją dalį perveržimų sudarė Baltarusijos prekės, trašos.
minsk-udarom-po-krupnejsBaltarusijos prezidentas, teisėtas ir vienintelis, A.Lukašenko jau paskelbė, kad ketina perorientuoti Baltarusijos krovinių srautus į patikimus Rusijos jūrų uostus, pirmiausiai į Ust-Lugą ir taip nubausti Baltijos šalis už jų nusikalstamą veiklą Baltarusijoje, už kišimąsį į valstybės vidaus reikalus. Ir tai Baltarusijai nieko nekainuos. Priešingai, Baltarusijos prekybą su Vakarų Europą padarys stabilesne ir nepriklausomą nuo iš JAV valdomų Baltijos šalių, nesavarankiškų, antiliaudinių vietinių režimų nuotaikų.
O iš lietuvių tautos landsberginė klika atims dar vieną stambią pajamų dalį. Prekybos apyvarta tarp Baltarusijos ir Lietuvos pastaraisiais metais sparčiai augo. Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, pernai baltarusiškų prekių importas į Lietuvą siekė 783 milijonus eurų. Baltarusijos eksportas išaugo iki beveik pusantro milijardo eurų.Praėjusiais metais Baltarusija Lietuvai pardavė daugiausia medieną, metalurgijos produktus, trąšas ir kurą.
Lietuva pardavė savo kaimynei Vakaruose gamintas prekes – transporto priemones, sudėtingus įrengimus, farmacijos produktus ir elektros prekes. Ir , Lietuvoje tai visiems žinoma paslaptis, naudodamasi Baltarusijos valdžios palankumu, Lietuva dažnai eksportuodavo per šalį prekes, kurioms Rusija taikė atsakomąsias sankcijas į JAV-NATO gaujos nusikalstamas sankcijas Rusijai.
Iš esmės Baltarusijos prekių tranzitas užtikrina uosto Klaipėdoje egzistavimą ir normalų funkcionavimą. Baltarusija nukreipus savo krovinius į Rusijos jūrų uostus, Lietuvos uostui beliks tik kartas nuo karto perkrauti JAV-NATO okupacinės kariuomenės tankus. O šioje eilėje pirma stovi Lenkijos rusofobinė klika, kuri dalintis su litvinais grobiu niekada nemėgo ir neketina dabar.


Maža to , Lietuvos antiliaudinis režimas ištrimitavo, kad Lietuvos chunta nepirks iš Baltarusijos Astravo atominės elektrinės pigią elektrą. Chunta, kad įtikti Vašingtonui, yra pasiruošusi nutraukti santykius pagal BRELL elektros žiedo sutartį, geriau pirks brangią elektrą iš “draugų” Švedijoje ir Lenkijoje, o ne iš šalia esančios Baltarusijos. Kad užtikrinti saugų Lietuvos elektros tinklų sistemos funkcionavimą, būtina nuolat laikyti įjungtais tuščiai veikiančius elektros pajėgumus, kurių nereikėjo naudojantis BRELL žiedo tiekiama elektra. Tai labai brangu, tačiau landsberginei chuntai kaina niekada nerūpėjo. Lietuvos “elitas” už savo nusikalstamų politinių sprendimų katastrofiškas Lietuvai pasekmes niekada dar per 30 paskutinių “nepriklausomybės” metų NEATSAKĖ. Už antiliaudinio režimo nusikaltimus visada mokėjo eiliniai lietuviai, paprasti mokesčių mokėtojai savo darbo vietomis, varganomis pajamomis per “elito” pakeltus mokesčius, būtiniausių prekių ir paslaugų kosmines kainas, sumažintais darbo užmokesčiu, pensijomis, socialinėmis garantijomis. “Elitas” tik susirinkdavo duoklę iš baudžiauninkų ir prabangiai parazituodavo tautos visuotinio skurdo, masinės emigracijos, totalinio nusivylimo, valdžios korupcijos, klano savivalės fone.
Ir nei viena rinkimams kruopščiai chuntos atrinktą partija, “nepriklausomas” judėjimas, kandidatas nepasmerkė Lietuvos antiliaudinio režimo už nusikalstamus veiksmus tiek Baltarusijos, tiek savo piliečių adresu. Visos partijukės, judėjimai, kandidatai sutartinai kartojo konservatorių-liberalų valdomos žiniasklaidos pakištus masinio smegenų plovimo štampus, smerkė ne savo valdžios antinacionalinę vidaus ir užsienio politiką, o Baltarusijos valdžios adekvačią reakciją į JAV-NATO samdinių bandymą įvykdyti maidaną šalyje.


“Elitas” priima valstybei nusikalstamai nuostolingus sprendimus, o už jų katastrofiškas pasekmes moka tauta, kuri “elito” sprendimų priėmimui jokios, absoliučiai jokios, įtakos neturi. Puikus liberalaus verslo modelio pavyzdys – pelnas, pajamos, medaliai, apdovanojimai sukčiams, o nuostoliai – sukčių aferų aukoms. Ir toks įprastas Lietuvoje, kad visuomenėje sukelia tik tų pačių sukčių užprogramuotą reakciją – “Pritariame!”. Kad tik Rusijai būtų blogiau.
Beliko sulaukti, kada “patriotiškas” “elitas” pareikalaus iš “laisvų” piliečių vardan demokratijos kaimyninėje šalyje sudeginti savo namus… Ir pritarti.

Kova už Lietuvos “elito” laisvę nuo atsakomybės reikalauja plebėjų aukų.