Nacionalizmas –paskutinė niekšų slėptuvė. (Artūras Šopenhaueris)                       Išklausius pirmąsias kandidatų į Lietuvos prezidentus reliacijas rinkimų kampanijos hipodromo gongui nuskambėjus, apėmė (ir vėl apėmė) slogus dežaviu jausmas – vėl bandomą prikelti seniai išsikvėpusį, JAV išaugintą Sąjūdžio arklį, ir vėl bandoma naujai perskaityti Lietuvai taip brangiai kainavusį liberalizmo katekizmą, vėl bandoma pažadinti jau tūkstantį kartą susikompromitavusią sąjūdžio mitologiją, ir vėl bandoma žaisti pagal globalistų šulerių nustatytas taisykles. Kai kandidatai į Lietuvos prezidentus nuobodžiai optimistiškai kartoja nuvalkiotas mantras apie Vakarų civilizacijos „vertybes“, Euroatlantinę integraciją, „laisvą Lietuvą čia ir dabar NATO kolonijų sudėtyje“, svarbu neužmiršti, ką šios „vertybės“ Lietuvoje davė praktikoje – kas išaugo vietoje sąjūdiečių efektyvių menedžerių sunaikintų 1990 metais Lietuvos pramonės, mašinų statybos, įrankių gamybos, žemės ūkio, atominės energetikos, didžiausio Baltijos jūroje laivyno, laivų statybos ir remonto pramonės, mokslo, kultūros, švietimo, sporto, socialinės infrastruktūros, kaimo bendruomenių. Jeigu nesuvokti pasekminio-priežastinio ryšio tarp Sąjūdžio veiksmų ir šių veiksmų katastrofiškų Lietuvai pasekmių, mes negalėsime suvokti, kodėl pirmaisiais tarybų valdžios metais Lietuvoje vaizdingoje vietoje Vilniuje ant Neries kranto  buvo atidarytas Vilniaus valstybinis pedagoginis institutas, o nugalėjusios „demokratijos“ nepriklausomoje Lietuvoje laikais ši Lietuvos mokytojų ruošimo šventovė buvo liberalių sukčių komandos sprendimu uždaryta. Kodėl Vilniaus universitete tarybinės „žiaurios“ „okupacijos“ metais veikė baltistikos katedra, o „laisvoje“ Lietuvoje vieno iš…