Kodėl Rusijoje opozicijoje yra tiek daug žydų? Antisemitai Izraelio televizijoje 2020-07-23 Du garsaus Izraelio YouTube kanalo ITON-TV televizijos laidų vedėjai diskutavo įdomia ir gana pavojinga (nežydams) tema: „Kodėl Rusijos opozicijoje yra tiek daug žydų?“. Diskusijos panašia tema visose kitose – lietuvių, rusų, latvių, lenkų, vokiečių ir kt – nacionaliniuose kanaluose būtų nedelsiant vietinių kacų-kuklianskių paskelbtos antisemitizmo pasireiškimu ir klyksmu “Gewalt!!” visose žydų valdomose medijose. Mano nuomone, paklausyti žydų, gyvenančių savo šalyje ir neturinčių jokių moralinių įsipareigojimų Rusijai, yra gana įdomu. Iš tiesų, pavyzdžiui, man yra nejauku net pagalvoti apie tai. Pirmiausia todėl, kad aš buvau išauklėtas internacionalistu ir niekada neskirsčiau žmonių pagal tautybę ar rasę. Antra, aš turiu gana daug draugų žydų , kuriuos myliu ir vertinu, ir nenorėčiau, kad jie kur nors išvyktų. Trečia, visi žino žydų – Rusijos patriotų (kas automatiškai paverčia juos kovotojais prieš liberalus) pavardes, o pats jų egzistavimas jei ir ne panaikina visos konspirologijos, tačiau stipriai keičia jos esmę. Tačiau Markas Kotliarskis, kuriam užduoda klausimus Aleksandras Waldmanas, kalba apie žydų dominavimą Rusijos opozicijoje be jokių Rusijos inteligentui būdingų kompleksų. Dėl suprantamų priežasčių – žydams galima. Štai ką jis pasakė (trumpai, tezėmis). • Priežastis, kodėl žydai aktyviai dalyvavo Spalio revoliucijoje, yra suprantama – jie norėjo…

Sergejus Kurginianas. Apie klasių kovą ir alternatyvas jai. Ar yra klasės? Taip, yra. Ar yra klasių kova? Ar gali klasių kova stumti pirmyn istoriją? Taip, gali. Bet – iki tol, kol yra istorija. Visi tie klasių momentai, nors ir nesudarydami viso visuomeninio gyvenimo, bet daug kuo priduodami jam toną, iš tikrųjų funkcionuoja tik tada, kai yra galingas kylantysis istorijos srautas. Marksas pradėjo 1848 metų revoliucijos epochoje, jo gyvenimo ir veiklos apogėjus – Paryžiaus komuna. Nei pas Marksą, nei pas Leniną nebuvo net šešėlio abejonės, kad jie gyvena kylančių galingų istorinių judėjimų epochoje. Kai tik istorinė temperatūra nukrinta, o kylantis progresyvus ar sudėtingas istorinis judėjimas pavirsta savo priešybe (o mes dabar ir gyvename regreso sąlygomis) – viskas, kas susiję su klasėmis, netenka savo fundamentalios reikšmės, kadangi anapus istorinio srauto klasės ir nėra klasėmis. Didelės socialinės grupės, turinčios interesus – tai dar ne klasės. Tam, kad pasiaukojančiai eitų į proletariatą, šviesdami jį nepaisant labai nevienareikšmių šviečiamųjų reakcijų, ir galiausiai kažko pasiekti, tie patys bolševikai privalėjo tikėti juo kaip mesiju, kaip istorinio proceso lyderiu, kaip jėga, kuri, užbaigusi istoriją, atvers naujojo žmogaus viršistorijos epochą[1]. Tada buvo aišku, kodėl iš esmės jis toks svarbus ir reikalingas. Ir tai tebuvo tik pakartojimas to, kas buvo…

Aleksandras Rodžersas: Apie pasaulį be Susiskaldžiusių Amerikos Valstijų 2020-10-07 Aš ketinau parašyti straipsnį tema „Ateities pasaulis, kuriame nebus Amerikos dominavimo“, bet tada perskaičiau straipsnį „Bloomberg“, kuriame amerikiečiai dėsto savo beprotišką ateities viziją. Pats savaime jų straipsnis yra atvirai kvailas ir nuobodus, kupinas prieštaravimų, tokių kaip „Rusija nėra didinga valstybė, bet tramdyti NATO ir JAV“ arba „Liberalioji demokratija pergyvena krizę, tačiau Putinas kelia grėsmę mūsų nuostabiai idealiai demokratijai“. Tačiau ji vis tiek paskatino mane išdėstyti savo mintis teksto forma. Turi gi būti ir iš amerikiečių nors kokia nauda. Daugelis mūsų (ir ne tik mūsų) politologų bijo net akimirkai įsivaizduoti pasaulį be Amerikos dominavimo. O tai daryti ne tik reikia, bet ir būtina (ypač atsižvelgiant į paskutinius įvykius). Taigi mintyse atlikime eksperimentą. Įsivaizduokime, kad Jungtinėse (tuo metu jau nebe) Amerikos valstijose prasidėjo mažo/vidutinio intensyvumo karinis konfliktas, buitinėje kalboje vadinamas pilietiniu karu. Pirmas momentas. JAV karinės bazės ir kontingentai kitose šalyse (užsienyje). Kažkas gaus įsakymą grįžti namo, kažkas ne. Kažkas paklus įsakymui, kažkas ne. Be centrinės vadovybės ir finansavimo kai kurie iš šių kontingentų (ypač esantys karštuose taškuose) tampa “go rogue”, t.y. jie virsta samdinių gaujomis. Jei Tomas Clancy savo knygose  tokius scenarijus leido, tai kuo mes blogesni? Žinoma, amerikiečių pėstininkai be aviacijos…

“Beprotybė yra tikslus to paties veiksmo nuolatinis kartojimas. Kartas nuo karto. Tikintis pokyčių. Tai ir yra beprotybė. Tada aš pradėjau tai matyti visur , kur tik pažvelgsi, šie idiotai daro vieną ir tą patį ir galvoja, dabar viskas pasikeis …” (Vaas Montenegro(c) Rinkimai… Ir vėl… Jau 30 metų… Konservai su liberalais iš tarybinės lietuvių kartos pavogto turto sau pilis pasistatė, prie lovio snukius nušėrė ne tik sau, bet ir visai savo staiga praturtėjusiai nevykėlių giminei. Visi kartoja ir  žino: jie – vagys, turėtų sėdėti ne Seime, o šalia, Lukiškėse iki gyvos galvos be teisės į malonę su visos giminės turto konfiskavimu. Bet juos nuolat lietuviai renka … į Seimą. Socdemai – tie patys konservatoriai, tik vadinasi kitaip (c) V.Uspaskichas. Darbiečiai – tie patys liberalai, tik konkurencinėje kovoje pralaimėjo labiau degradavusiems zuokiniams-šimašiniams-masiuliniams. Labai tikisi atsigriebti ir pavogti iš sėkmingesnių vagių liberalų, kaip sakė Iljičius – apiplėšk plėšiką sorosinį. Įvairiausius konservatorių-liberalų klonus – nacionalistus, nacistus, fašistus, tautininkus, lietuvininkus ir pan. – nesunku atpažinti pagal jų landsberginę dainelę – “Rusija puola!, sąjūdis,Laisvė, Nepriklausomybė, Europa!Amerika! NATO! Vergija JAV kolonijos statuse yra laisvė! O klausimas “Kieno Krymas?” tiesiog nurauna tokiam JAV patriotui stogą. Šią iki koktumo įkyrėjusią prašvinkusią Sąjūdžio beprotybės laikų dainelę, net toje pačioje…