
Saulius Skvernelis pralaimėjo bylą dėl šmeižto kažkokiam Gediminui Vaitkevičiui. Kai kam gali pasirodyti, taip jam ir reikia, bet tai klaidingas požiūris. Blogai yra, kai bylas laimi tam tikra kategorija visai neteisių žmonių, blogai yra, kai teisingumas tampa “nusipelniusių gyventi geriau” privilegija, kai teisė į nešališką ir objektyvų teismą tampa nepasiekiama absoliučiai daugumai šalies piliečių. Kodėl eilinis pilietis, belsdamas su paskutine viltimi į teisingumo rūmų duris, yra žiauriai paniekinamas, pažeminamas, o jo gyvenimas neretai yra nepataisomai sudaužomas pasipūtusių, arogantiškų, patikėjusių savo nebaudžiamumu korumpuotų Temidės tarnų? Būtent teismų ir teisėsaugos organų veikėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą valstybei, kurios pirmoji pareiga – vykdyti teisingumą – tampa nusikaltėlių viešpatavimo pagrindu, nebaudžiamumo garantija. Ir būtent tai tapo Lietuvos, šalia visų kitų liberalios kleptokratijos formų, viena iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui, o ne nuvalkiotas susikompromitavusios Lietuvos valdžios aktyviai propaguojamas mitas apie „Rusijos agresiją“. „Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“, – sakė marksizmo klasikas F.Engelsas. Lietuvoje tai tapo kraupia realybe, santykiai su korumpuota teisėsauga tapo kraupiausiu naktiniu košmaru visiems padoriems žmonėms.
Šiaulių apygardos teismas pirmadienį sušvelnino šnipinėjimu kaltinamam buvusiam politikui Algirdui Paleckiui skirtos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros – sąlygas.
Kaip BNS pranešė teismo atstovas Vytautas Jončas, A. Paleckis įpareigotas nuo 17 iki 7 valandos būti savo gyvenamojoje vietoje Vilniuje ir neišvykti iš Vilniaus miesto ribų, išskyrus atvejus, susijusius su dalyvavimu teismo posėdžiuose.
Pakeisdamas A. Paleckiui Apeliacinio teismo balandžio 6 d. skirtos intensyvios priežiūros sąlygas, Šiaulių apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad kaltinamajam apskritai buvo uždrausta apskritai išvykti iš namų, net nuvykti į gydymo įstaigą ar susitikti su savo advokatais. Teismas atsižvelgė , jog byloje nėra duomenų, kad jis būtų kaip nors pažeidęs kardomosios priemonės sąlygas. VSD agentai ir “nepriklausoma” Lietuvos prokuratūra, sugebėjusi sukurpti iš nieko šnipinėjimo bylą Algirdui Paleckiui, matyt, nusprendė nesivarginti ir įrodymų apie A.Paleckio įkalinimo namuose drakoniškų sąlygų pažeidimus neklastojo. Bylos baigtis, akivaizdu, jiems jau žinoma.
Taip pat teismas pabrėžė, kad A. Paleckiui yra skirtos ir dar dvi kardomosios priemonės – 50 tūkst. eurų užstatas bei asmens dokumentų paėmimas.
„Teismas sprendžia, jog yra pagrindas sušvelninti kaltinamajam A. Paleckiui paskirtos intensyvios priežiūros sąlygas, leidžiant jam tam tikru metu išeiti iš namų, bet neišvykstant iš Vilniaus miesto ribų“, – rašoma teismo nutartyje.
A. Paleckis kartu su verslininku Deimantu Bertausku kaltinamas šnipinėjimu kitos valstybės naudai, veikiant organizuotoje grupėje. Buvęs politikas savo kaltę neigia ir teigia atlikęs žurnalistinį tyrimą. D. Bertauskas savo kaltę pripažįsta.
Bylą nagrinėti Šiauliuose kovo pradžioje paskyrė Lietuvos apeliacinis teismas po to, kai nuo bylos nusišalino Vilniaus apygardos teismas.
Pasak Generalinės prokuratūros, nuo 2017 m. vasario iki 2018 m. spalio kaltinamieji, veikdami organizuotoje grupėje su Rusijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos piliečiais, iš kurių vienas teismo yra pripažintas kaltu Sausio 13-osios byloje, Lietuvoje už piniginį bei kitokį atlygį galbūt rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją.
Kaip kitoks atlygis nurodoma pagalba užmezgant kontaktus su Rusijos politinės partijos atstovais, siekiant vienos iš Lietuvos registruotų partijų finansavimo, taip pat pagalba užmezgant verslo kontaktus.
Be kita ko, kaltinamieji turėjo rasti Lietuvos institucijose dirbančių asmenų, kurie už neteisėtą piniginį atlygį Lietuvos teisėsaugos institucijoms pateiktų tikrovės neatitinkančią informaciją apie Sausio 13-osios byloje nuteisto Jurijaus Melio sveikatos būklę – buvo siekiama, kad tai turėtų įtakos jam skirto suėmimo pakeitimui į švelnesnę kardomąją priemonę ar kitaip palengvintų J. Melio kalinimą.
Pirmadienį Šiaulių apygardos teismas pradėjo iš esmės nagrinėti šnipinėjimu kaltinamo buvusio politiko Algirdo Paleckio bylą.
Generalinės Prokuratūros nuomone, A.Paleckis kartu su verslininku Deimantu Bertausku šnipinėjo kitos valstybės naudai, veikiant organizuotoje grupėje.
Šiaulių teismas , kaip ir kiti Lietuvos teismai, Algirdo Paleckio byloje nuo pat pradžių užėmė apkaltinamojo proceso pozicijas, tai yra tenkino visus prokuratūros prašymus ir atmetė beveik visus teisiamojo A. Paleckio gynybos prašymus net nebandydamas sukurti nors kiek nešališko bylos nagrinėjimo įspūdį.
Pirmajame bylos posėdyje teismas patenkino, kaip visada, prokurorės prašymą kaltinamuosius apklausti neviešai.
„Prokurorė teikdama savo prašymą, nurodė motyvą, kad yra išskirtas ikiteisminis tyrimas kitiems asmenims, kurie yra susiję su byla ir apie kuriuos eis kalba. Todėl, kad nebūtų pakenkta šiam ikiteisminiam tyrimui, prokurorė prašė, kad kaltinamųjų apklausa būtų nevieša“, – BNS sakė teismo atstovas Vytautas Jončas.
Teismas šį prokurorės prašymą,žinoma, patenkino. Lietuvos Temidei žinomai melagingai kaltinamo A.Paleckio žmogaus teisės – teisė į nešališką objektyvų teisminį nagrinėjimą – nedomina, kai teisminei sistemai yra iškeltas uždavinys visomis priemonėmis palaikyti konservatorių režimui gyvybiškai būtiną priešų apsuptos tvirtovės Lietuvos, baimės prieš neegzistuojančią Rusijos agresiją atmosferą. Priešų apsupties įvaizdžio praradimas valdančiam režimui reikštų pabaigą ir pademonstruotų 30 metų vystytos rusofobinės propagandos melo visišką beprasmybę. Todėl teismas mūru stoja už režimą ir tegul dega visas pasaulis.
Šiame teismo posėdyje buvęs SLF lyderis prašė teismo sušvelninti jam skirto įkalinimo namuose sąlygas, kurias prokuratūra ir teismas kukliai vadina “kardomosios priemonės”. A. Paleckis ,iš esmės, už naršymą internete buvo be teismo įkalintas vienutėje beveik dviem metams. Savaime suprantama, toks brutalus valstybės įvykdytas žmogaus teisių pažeidimas teisiamajam sukėlė itin sunkią depresiją, sukrėtė ir iššaukė rimtas sveikatos problemas, kurias įkalinimo namuose sąlygomis sunku išspręsti ir realizuoti piliečio konstitucinę teisę į tinkamą medicinos pagalbą.
A. Paleckis buvo suimtas nuo 2018 metų spalio. Šių metų balandžio 6 dieną Lietuvos apeliacinis teismas panaikino jam skirtą neteisėtą kalinimą kalėjimą ir paskyrė jam įkalinimą namuose – skyrė intensyvią priežiūrą, draudimą išvykti iš namų, paėmė 50 tūkst. eurų užstatą (iš žmogaus, iš kurio ta pati “teisinga” valstybė atėmė bet kokią galimybę dirbti apmokamą darbą jau beveik 15 metų) bei atėmė asmens dokumentus.
A. Paleckis, kaip ir bet kuris kitas padorus šalies pilietis, susidūręs su valstybės represinio aparato teroro absurdu, kad savo kaltės byloje nepripažįsta – jis buvo viešas asmuo, teisę rinkti informaciją iš viešų šaltinių (o prie užslaptintų šaltinių jis prieigos neturėjo) jam garantuoja LIetuvos Konstitucija, kuri, be kita ko, dar ir numato, kad asmuo, kuris elgiasi pagal įstatymus, teisėtai, negali būti apkaltintas baudžiamojo įstatymo pažeidimu. Tačiau Lietuvos teismuose ir prokuratūroje dirba tikri teisės magijos meistrai – jiems iš oro padaryti baudžiamąją bylą ir sudaužyti žmogaus likimą yra vienos pypkės reikalas, kaip mėgo sakyti Holmsas. Rezonansinės A.Paleckio, Neringos Venckienės, Rolando Pakso, Povilo Masilionio, Žilvino Razmino, Sausio 13 ir kitos bylos tiesiog tryško lietuviškos Temidės juodąja magija, tačiau niekam nesukėlė džiaugsmo ir visai nesustiprino žmonių pasitikėjimo valstybe.
Pasak Generalinės prokuratūros, nuo 2017 metų vasario iki 2018 metų spalio kaltinamieji, veikdami organizuotoje grupėje su Rusijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos piliečiais, vienas iš kurių teismo pripažintas kaltu Sausio 13-osios byloje, Lietuvoje už piniginį bei kitokį atlygį galbūt rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją.
Kaip kitoks atlygis nurodoma pagalba užmezgant kontaktus su Rusijos politinės partijos (partijų Rusijoje tik oficialiai registruotų per pusę šimto) atstovais, siekiant vienos iš Lietuvos registruotų partijų finansavimo, taip pat – pagalba užmezgant verslo kontaktus. Kokios partijos Lietuvoje finansavimo? Socialistinį Liaudies Frontą VSD per savo infiltruotus kurmius sunaikino dar 2016 metais, o bet kurioms kairios krypties partijoms susiformuoti bet kokią galimybę užkerta VSD, teismai, valdančiosios proamerikietiškos marionetinės partijos ir fašistinės organizacijos.
Toliau Lietuvos prokuratūra pažeria juodosios magijos perlus. Kaltinamiesiems, teigia prokuratūra, kažkas davė užduotį rinkti informaciją apie Sausio 13-osios bylą tyrusius pareigūnus ir teisėjus, taip pat informaciją apie kitas su Rusijos agresija prieš Lietuvą 1990-1991 metais susijusias bylas. Sausio 13 bylai nušviesti vietinė valatkodelfinė , konservatorių ir liberalų kontroliuojama žiniasklaida įjungė visus savo resursus, kasdien buvo trimituojama per visus kanalus apie Sausio 13 bylą, vyko masinis visuomenės smegenų plovimas, buvo itin aršiai dehumanizuojami teisiamieji šioje byloje ir heroizuojami dabartiniai valdantieji. Kaip buvo sakoma Sąjūdžio laikais, baisu buvo lygintuvą įsijungti – iš jo būtinai V.Landsbergis ką nors apie savo kampfą paporins. Ir tik A. Paleckiui Lietuvos prokuratūra uždraudė apie šią bylą klausytis radijo, žiūrėti TV, skaityti laikraščius ir naršyti internete?!… Ar ne stebuklai?
Politinio susidorojimo su Algirdu Paleckiu byla tik dar kartą atskleidė Lietuvos politinės sistemos esmines, sistemines ydas, kurių jau neįmanoma pašalinti formalių korumpuotų rinkimų būdu.
“Valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja.” (Šv. Augustinas).
Lietuvos pilietis, susidūręs su valstybę atstovaujančiomis institucijomis – valstybės tarnautojais, teisėsaugos pareigūnais ar politikais, – visada patiria kartaus nusivylimo ir visiško bejėgiškumo prieš valdininkų nebaudžiamą savivalę, aroganciją, atvirą cinizmą jausmą.
Valstybė įžūliai ignoruoja piliečių konstitucines teises ir teisėtus interesus. Piliečiui labai sunku ir dažnai neįmanoma rasti teisingumą viešojo administravimo institucijose, teisėsaugos organuose ir ypač teismuose. Visiems žinomi sukčiai, nusikaltėliai, nuolat piktnaudžiaujantys savo tarnybine padėtimi valstybės klerkai Lietuvoje stebėtinai lengvai išvengia baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus, o nuo minėtų nusikaltėlių nukentėję žmonės, nusikaltimų aukos labai taip pat lengvai gali tapti kaltinamaisiais. Valdžia, nors formaliai ir yra padalinta į tris viena nuo kitos lyg ir nepriklausomas šakas, kurios pagal apibrėžimą turėtų kontroliuoti ir subalansuoti viena kitą, kad kuo geriau apgintų eilinio piliečio, silpniausio visuoemenės nario teises ir teisėtus interesus, realiame gyvenime šios neva atskirtos šakos tarpusavyje yra glaudžiai tarpusavyje persipynusios korupciniais ryšiais ir dažnai veikia vieningu frontu prieš bejėgį pilietį, jo interesus, ir gina ne piliečio interesus, kaip jas tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau uoliai saugo ir aršiai gina viena kitos neskaidrius interesus, korupcinius įtakos ryšius. Biurokratas valstybės tarnyboje, kruopščiai atrinktas valdančios partijos statytinis, yra absoliučiai nepakaltinamas, nepriklausomai nuo to, kiek jo veiksmai padaro žalos valstybei ir konkretiems žmonėms, maža to, jis už tai gauna labai solidų atlyginimą.
Eilinis pilietis, belsdamas su paskutine viltimi į teisingumo rūmų duris, yra žiauriai paniekinamas, pažeminamas, o jo gyvenimas neretai yra nepataisomai sudaužomas pasipūtusių, arogantiškų, patikėjusių savo nebaudžiamumu korumpuotų Temidės tarnų. Būtent teismų ir teisėsaugos organų veikėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą valstybei, kurios pirmoji pareiga – vykdyti teisingumą – tampa nusikaltėlių viešpatavimo pagrindu, nebaudžiamumo garantija. Ir būtent tai tapo Lietuvos, šalia visų kitų liberalios kleptokratijos formų, viena iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui, o ne nuvalkiotas susikompromitavusios Lietuvos valdžios aktyviai propaguojamas mitas apie „Rusijos agresiją“. „Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“, – sakė marksizmo klasikas F.Engelsas. Lietuvoje chuntos savivalė tapo realybe, santykiai su korumpuota teisėsauga tapo kraupiausiu naktiniu košmaru visiems padoriems žmonėms.
Teisminė bendruomenė, teisėjų korpusas tapo savų – giminių, švogerių, pažįstamų ir draugų, – labai uždara korporatyvine grupuote, kuri jau negali ir nenori savarankiškai apsivalyti nuo korupcijos. Dėl teisėjų klano uždarumo, korporatyvumo ir korupcijos pasitikėjimo teismais visuomenėje praktiškai nėra.
Kaip priversti teismus tapti nepriklausomais nuo kleptokratijos ir tuo pačiu priversti juos jaustis tiesiogiai atsakingais visuomenei, tarnauti piliečiams? Kokie politiškai ir teisiškai korektiški mechanizmai, konstituciniai principai gali sukurti patikimą visuomenės kontrolės teismams sistemą ir kartu nepažeisti teisėjų nepriklausomybės principo?
Atėjo laikas ir jau būtina atsisakyti teisėjų imuniteto dėl baudžiamojo persekiojimo. Pasislėpę po savo teisine neliečiamybe teisėjai labai jau dažnai piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, atvirai daro tarnybinius nusikaltimus, įžūliai tyčiojasi iš vargšo eilinio piliečio teisės į teisingą ir nešališką teismą, ir tokiu būdu iš pagrindų griauna pasitikėjimą valstybe. Teisėjo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro valstybei tūkstančius kartų didesnę žalą, nei paprasto piliečio net ir nusikalstama veika . Teisėjo įvykdytas ir nesulaukęs bausmės nusikaltimas tiesiog sprogdina valstybės pamatus, žudo teisingumą, ir turėtų būti prilygintas sunkiausiems valstybiniams nusikaltimams, priesaikos sulaužymui ir valstybės išdavimui. Būtina sukurti teisėjų kontrolės iš biudžeto finansuojamą mechanizmą, kurį vykdytų ne savi kolegos teisėjai, savotišką vidaus teismų imuniteto tarnybą, kuri galėtų vykdyti teisėjų veiklos operatyvinius patikrinimus, jų pajamų išlaidų revizijas. Visuomenėje, kurioje du trečdaliai gyvena žemiau arba ant skurdo ribos, teisėjai-milijonieriai atrodo įtartinai. Kartu tai padėtų teisėjams apsisaugoti nuo bet kokio spaudimo ir šantažo.
Teisėjų darbas turėtų būti maksimaliai atviras, skaidrus. Teisėjams turėtų būti numatyta žymiai griežtesnė atsakomybė už įstatymo pažeidimus, už teisėjo priesaikos sulaužymą ar nusižengimus teisėjo etikos reikalavimams. Teisėjo nekompetencija, įstatymų nežinojimas ar sąmoningas įstatymo dvasios pažeidimas turėtų būti prilygintas tiesioginei teisėjo tyčiai ir kvalifikuojamas kaip nusikaltimas.
Neteisybė Lietuvoje, valdžios nesugebėjimas užtikrinti įstatymo viršenybę, asmenų lygybę prieš įstatymą, vykdyti pagaliau teisingumą jau tapo viena iš nacionalinės katastrofos priežasčių, sparčiausiai pasaulyje nykstančios tautos nykimo katalizatoriumi. Neoliberalizmas yra svetimas Lietuvai ir kovojama su juo turi būti vieningai. „Kai teisingumą valstybėje vykdo nusikaltėliai, kiekvieno doro piliečio pareiga yra tapti teisėju“ (T. Džefersonas) – ir priešintis nusikaltėlių vykdomai savivalei.
Kiekvieną kartą, kai Lietuvos vardu yra paskelbiamas žinomai neteisingas, žinomai melagingas nuosprendis, įkalinamas yra ne atskiras pilietis, konkretus teisiamasis. Įkalinama yra visa Lietuva.
Kęstutis Girnius. Tyčiojimasis iš teisingumo
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kestutis-girnius-tyciojimasis-is-teisingumo.d?id=83665765


Kaip ji bebūtų nusižengusi Lietuvos įstatymams, Venckienė per tuos 18 mėnesių Čikagos kalėjime atliko savo bausmę. Tikiu, kad Lietuvos teismai tai pripažins, ir jos naujai neįkalins. – Kęstutis Girnius
Su Paleckiu elgiamasi skirtingai. Kovo 9 d. jam sukaks 500 arešto diena. Būti kalėjime yra tolygu būti uždarytam narve. Teisėjai ir prokurorai negali atsukti laikrodžio atgal ar pratęsti žmogaus gyvybės, nelaisvėje pralošto laiko negalima nei sugrąžinti, nei kompensuoti, tad nevalia iš žmogaus atimti laisvės vien įtarus, kad jis nusikalto.
Įtarimai turi būti itin stipriai pagrįsti, o sulaikymo laikas minimalus. Panašiai tvirtai pagrįsti turi būti įtarimai, kad kaltinamasis pabėgs ar trukdys teisingumui. Paleckio atveju, to tikrai nebūtų, juolab, kad sumokėtas 50 tūkst. eurų užstatas.
Paleckis ne tik kalinamas, bet kalinamas tokiomis griežtomis sąlygoms, kad galima tvirtinti, jog jam taikoma tai, ką anglosaksai laiko žiauria ir neįprasta bausme („cruel and unusual punishment“). Jis laikomas vienutėje, išskyrus kelias savaites, kai kartu kalėjo buvęs pareigūnas, gal pasiųstas išgauti informacijos. Jo teisės labiau suvaržytos negu nuteistųjų, ištisus metus jam buvo leista tik vieną valandą būti lauke mažame plotelyje. Tik po šešių mėnesių jis galėjo susitikti su žmona, po dar dviejų mėnesių su kitais šeimos nariais.
Kalėjime Venckienė elektroniniais laiškais bendravo su vietos laikraščiu Northwest Herald, tarp kito ko aiškindama, jog gresia pavojus jos gyvybei, jei bus sugrąžinta į Lietuvą.
Paleckis ne tik kalinamas, bet kalinamas tokiomis griežtomis sąlygoms, kad galima tvirtinti, jog jam taikoma tai, ką anglosaksai laiko žiauria ir neįprasta bausme. – Kęstutis Girnius
Paleckis esą šnipinėjo. Bet jis nėra kaltinamas nei perdavęs Rusijai slaptos technologijos ar įmonių paslapčių, nei iš KAM‘o pavogęs jautrius Lietuvos ir NATO gynybos planus, nei įsilaužęs į VSD kompiuterius ir nustatęs Lietuvos šnipų tapatybes.
Iš neaiškių prokuratūros pranešimų, atrodo, kad jis kaltinamas padėjęs Rusijos organams rinkti medžiagą apie Lietuvos prokuratūros ir teismų pareigūnus, susietus su 1991 m. sausio 13-osios byla, ir kad šiam tikslui suorganizavęs bendradarbių tinklą. Kaip ne kartą minėjau, šitokią medžiagą rinkti labiau tiktų Sputnik reporteriai negu žvalgai. Iš tiesų ją galėtų per kelias dienas surinkti guvus gimnazistas.
Būta žiniasklaidoje užuominų, kad A. Paleckis galėjo kontaktuoti su kitoje byloje nuteistu Rusijos saugumo tarnybos FSB pareigūnu N. Filipčenka, kuris esą perduodavo savo tiesioginio viršininko nurodymus rinkti informaciją.
2018 m. gruodžio 19 d. spaudos konferencijoje, kurioje dalyvavo Generalinis prokuroras E. Pašilis, VSD direktorius D. Jauniškis, Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas teigė, kad „atlikus tyrimo veiksmus nustatėm visą tinklą asmenų, kurių veikla gresia mūsų šalies nacionaliniam saugumui, ir džiaugiuosi, kad spėjome atlikti tuos preventyvius veiksmus, nes jei šis tinklas būtų neišardytas, manau, Lietuvai būtų grėsęs didesnis pavojus“.
Pašilis pridūrė nemanąs, kad truks ilgą laiką užbaigti tyrimą. Tai, kad procesas tiek užsitęsė, duoda pagrindo įtarti, kad nesiseka rasti to slėpiningo tinklo ir rimčių įkalčių.
Sklinda kalbos, kad po kokios savaitės, antros bus paskelbtas kaltinamasis aktas. Kas bus toliau? Be abejo, bus teismas, bet ar atviras, ar uždaras? Beveik neįsivaizduojama, jog teismas būtų uždaras, juk Paleckis nepriėjo prie jokių valstybinių paslapčių. Bet…
Vargu, ar jis bus paleistas po kaltinamojo akto paviešinimo, nes kaip tada paaiškinti, kodėl jam anksčiau nebuvo taikomos švelnesnės kardomosios priemones? Be to, prokurorams naudinga, kad kaltinamasis būtų laikomas narve – žiūrėkite, koks jis pavojingas.
Lietuvoje teismai vykdomi itin vangiai. Tai, kad pagal bylų nagrinėjimo terminus Lietuva atrodo geriau nei ES vidurkis, tik rodo, jog padėtis kitur dar liūdnesnė. „MG Baltic“ byla pradėta nagrinėti 2018 m. birželio, šįmet teismas posėdžiavo: sausio 15 d., vasario 3 d., vasario 5 d., vasario 13 d. Kitas teismo posėdis – kovo 30 d. Sakoma, kad ketinama smarkiai pagreitinti procesą, kad būtų galima nuosprendį paskelbti šį rudenį.
Įsivaizduoju, kad teismas bus ilgas, ir Paleckis per visą teismą liks suimtas. Tai savo ruožtu didins spaudimą jį nuteisti. Būtų nepaprastai sunku paaiškinti kaip nekaltas žmogus kelerius metus sėdėjo vienutėje, juolab tai pateisinti.
Kęstutis Girnius
Nurodoma, jog Venckienė, kaip ir Paleckis, pusantrų metų sėdėjo kalėjime.
Bet esama reikšmingų skirtumų. Pirma, Venckienė buvo bėglė, tad neišvengiamai reikėjo ją suimti. Antra, ji galėjo nutraukti bylą, pranešdama, jog pasiryžusi grįžti. Trečia, ji pratęsė procesą, apskųsdama teismų nutarimus ir kreipdamasi į vis aukštesnes instancijas, net į Aukščiausiąjį Teismą, kuriam atmetus jos prašymą, byla buvo užbaigta. Be to, bylinėjimasis nebuvo bergždžias. Pagal ekstradiciją ji gali būti teisiama tik dėl keturių galimai padarytų nusikalstamų veikų, o ne tų 13, kuriuos išvardijo Lietuva.
Įsivaizduoju, kad teismas bus ilgas, ir Paleckis per visą teismą liks suimtas. Tai savo ruožtu didins spaudimą jį nuteisti. Būtų nepaprastai sunku paaiškinti, kaip nekaltas žmogus kelerius metus sėdėjo vienutėje, juolab tai pateisinti.
Kodėl taip bjauriai ir neetiškai elgiamasi su Paleckiu? Nežinia, bet vieni mano, kad tikroji priežastis – teisėjų „solidarumas“, nes jis kaltinamas, jog norėjo pakenkti kitiems teisėjams.
Gal tai ne jų kerštas. Tai savotiškai primena vokiečių Sippenhaft, kai šeimai ar klanui buvo primetama atsakomybė už vieno iš jos narių padarytą nusikaltimą ar veiką, tuo pateisinant kolektyvines bausmes. Tik šiuo atveju teisėjų klanas baudžia vieną asmenį, nes jis esą pasikėsino į jo narius.
Prieš kelias savaites signataras, buvęs teisingumo ministras bei Konstitucinio ir Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Prapiestis per LRT tvirtino, kad „paskutiniai Strasbūro teismo sprendimai rodo, kad visos instancijos, visų valdžių lyderiai taip ir nesuprato, kas yra teisinė valstybė“. Deja.
P.s. Bravo , Kęstuti Girniau! Net gi, Aleliuja!! Drąsu, Jeigu taip toliau, tai greitai, Kęstuti, pamatysite, kad Lietuvoje ne tik teismai, bet ir Seimas, ir valstybės tarnyba, ir net sisteminė žiniasklaida – viena darni korumpuota šeima, landsberginė chunta. Ir veikia ji šitaip jau 30 metų. Bet su šia Pandoros skrynia reikia elgtis labai atsargiai – greitai pats galite tapti Algirdo Paleckio kameros draugu.
Prancūzijoje kilo skandalas dėl EŽTT teisėjų ryšių su tarptautinio aferistu ir nusikaltėliu George’u Sorosu
Prancūzijos leidykla „Valeurs actuelles“ paskelbė savo atlikto tyrimo dėl Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) santykių su JAV milijardieriaus George’o Soroso struktūromis rezultatus.
Paaiškėjo, kad laikotarpiu nuo 2009 iki 2019 m.m. net šimtas EŽTT teisėjų buvo susiję su Džordžo Soroso, žinomo aferisto ir mizantropo, valdomu nusikalstamu Atviros visuomenės fondu tiesiogiai arba per šiai struktūrai pavaldžius filialus.
Šią sensacingą informaciją pakomentavo Europos Parlamento deputatas Nicholas Bay, kuris paskelbtus duomenis pavadino „iš tiesų siaubingais“.
Jo nuomone, „filantropo“ Soroso parengta ilgalaikė strategija per tokius globalinius fondus užtikrino jam tokią įtaką, kurios galėtų pavydėti daugelis valstybių vadovų.

Prancūzijos “Nacionalinio fronto” partijos lyderė Marine Le Pen žengė dar toliau vertindama tokią situaciją. Savo „Twitter“ tinklalapyje ji paskelbė, kad Prancūzija turėtų nustoti vykdyti EŽTT priimtus sprendimus.
Ji paragino Prancūzijos prezidentą Emanuelį Macroną atkreipti dėmesį į susidariusią situaciją ir įpareigoti Prancūzijos Kasacinį teismą bei šalies Valstybės Tarybą nuo šiol nevykdyti EŽTT sprendimus.
„Laisva valstybė turi veikti prieš tokias nedemokratiškas manipuliacijas!“ – parašė Marine Le Pen.
Europos žmogaus teisių teismo sprendimai yra privalomai vykdytini valstybėse, kurių atžvilgiu jie priimti, kurių konstitucijose yra įtvirtintas tarptautinės teisės primatas virš nacionalinės teisės ir kurios yra pasirašiusios Europos Žmogaus Teisių Konvenciją.
Tarptautinio nusikaltėlio, klintonido ir demokrato Džordžo Soroso Atviros visuomenės korupciniai fondai veikia visose JAV kolonijose ir turi milžinišką įtaką marionetinių proamerikietiškų chuntų valdžios aparatuose. Lietuvoje taip pat veikia šio nusikaltėlio kuruojamos korupcinės struktūros. Lietuvos Laisvosios Rinkos instituto “ekspertai” greitai daro karjerą, tampa Seimo nariais, didžiųjų miestų merais, užima atsakingas pareigas vyriausybėje. Atviros Lietuvos fondo aferistai sėkmingai kopia karjeros laiptais, ir taip pat sėkmingai daro žalą Lietuvai, rengia visokias jaunimo zombinimo programas, užsiima nelegalios emigracijos skatinimu, įvairių iškrypimų propaganda, steigia įvairius rusofobinius Rytų studijų centrus, demokratinės minties, demokratinės visuomenės, žmogaus teisių stebėjimo ir panašius institutus, kurių veiklos turinys yra arši rusofobija bei nacionalinių interesų pardavinėjimas.
Europos Žmogaus Teisių teismo teisėju nuo Lietuvos 2013 metais tapo Soroso augintinis Egidijus Kūris po to, kai taip gražiai pasitarnavo JAV globalistams Lietuvos Prezidento Rolando Pakso neteisėto nušalinimo nuo valdžios farse.
Lietuvos landsberginė chunta, ištikima Džordžo Soroso nešvaraus verslo interesų gynėja ir nuolanki klintonidų tarnė, nuolat garsėja įvairiuose skandaluose-nusikaltimuose prieš Lietuvą, tačiau sorosinė agentūra Lietuvos žiniasklaidoje visus Soroso tarnų nusikaltimus arba nuslepia, arba pateikia kaip laimėjimą. Kad Soroso fondai grubiai kišasi į visų pasaulio valstybių vidaus reikalus, rinkimus, niokoja JAV kolonijų nacionalines ekonomikas – jau seniai visiems žinoma banali paslaptis. Tačiau turėdamas neribotą įtaką visose nacionalinės valdžios šakose tarptautinis aferistas ir nusikaltėlis Džordžas Sorosas toliau išlieka nepasiekiamas teisingumui – jo sustatytos marionetės visada atidirba iš boso gautus sidabrinius.




Galima turėti įvairų požiūrį į Lietuvos pilietį Algirdą Paleckį, tačiau tai, ką su juo daro atvirai kriminaliniam pasauliui patarnaujanti Lietuvos teisėsauga, be teismo mėnesių mėnesius laikydama nelaisvėje, neleidžianti susitikti net su artimaisiais, nėra normalu.
Kaip žinoma, 2018 m. gruodžio viduryje ši teisėsauga, vadovaujama generalinio prokuroro Evaldo Pašilio, paskelbė skandalingą informaciją apie tai, kaip išaiškino prieš Lietuvą veikusių šnipų tinklą. Vienas sulaikytų šnipų buvo A. Paleckis, pas vieną asmenį buvo rastas net dujinis pistoletas.
O policijos generalinis komisaras Linas Pernavas atskleidė netikėtą dalyką, kad „šnipinėti galima ir viešai prieinamus dalykus, viešą informaciją“.
T. y. tie, kurie, pavyzdžiui žiūrį valstybinio tansliuotojo LRT laidas, skaito nepriklausomo Žmonių partijos portalo delfi.lt publikacijas ar seka informaciją panašiuose šaltiniuose – kiekvienas gali būti įtariamas šnipinėjimu.
Tąkart, po tokių generalinio policijos komisaro įžvalgų ekspertai.eu steigėjas Audrius Nakas visuomeniniuose tinkluose pasidalino tokiu komentaru:
„Aš nuo ryto iki vakaro šnipinėju. Didelę dalį surinktos viešos informacijos (nes paparacinė tiesiog nedomina ir su kaupu tenkina vieša) apie valstybės institucijas, pareigūnus ar kitokius valstybės tarnautojus, kurie senesniais laikais pelnytai būtų laikomi pretendentais į kokybiškas kartuves centrinės miesto aikštės viduryje, perduodu tinklalapiui ekspertai.eu.
Ši informacija laisvai prieinama bet kurios pasaulio valstybės spec. tarnyboms. Todėl savo veiklą vadinu vadinu minkštąja galia. Tiesa, neturiu namie dujinio pistoleto. Tačiau disponuoju dujiniu šildymo katilu.
Kai valstybinio transliuotojo LRTDELFI eteryje sėdi ir kalba etatinis Žmonių partijos kvailelis – nieko naujo, įprastas, kasdienis reiškinys. Politinių pajacų yra tokia priedermė ir paskirtis – kalbėti kiek galima daugiau nesąmonių.
Tačiau, kai nesąmones ramiu veidu kalba policijos generalinis komisaras…. Na nežinau, nežinau…“
Taigi A. Paleckis be teismo kalėjime laikomas jau apie devynis mėnesius, ir nors 2018 m. pabaigoje teisėsaugininkai ateityje žadėjo atskleisti daugiau informacijos apie šį didelį šnipų tinklą, iki šios dienos nieko taip ir neatskleidė.
O jūsų dėmesiui A. Paleckio laiškas, rašytas prieš gerą mėnesį, kuris ilgokai keliavo paštu, tačiau vis tik atkeliavo iki ekspertai.eu redakcijos.
Jame šnipinėjimu kaltinamas ir be teismo įkalintasis ragina nenuleisti rankų ir teigia, kad jo savijauta ir nuotaika gera.
„Žodžiu, nors mano giminės, girdėjau, prašo pristabdyti mano publikacijas, tačiau aš prašau toliau jas tęsti. Tai – mano byla ir mano reikalas, o taip pat – visuomenės. Ji turi žinoti, kas čia vyksta.
Beje, būtent publikacijų ir bijo demofašistai, tą labai aiškiai pajutau. O teisės ir įstatymų visai nebijo.
Tuo labiau reikia tęsti, nes iš jų galiu sulaukti draudimo man rašyti laiškus – tad kol yra proga, reikia ja naudotis.
Viską darau gerai apgalvojęs. Ir nuotaika, savijauta mano yra gera. Depresija būtų, jei nerašyčiau“, – laiške rašo A. Paleckis.

Jonas Kovalskis: Vienas iš baisiausių landsberginės chuntos nusikaltimų Lietuvoje yra jų 30 metų kurta nusikalstama teisminė sistema, kuri ir atlieka chuntos viešpatavimo paskutinės gynybos linijos funkcijas, gina nuo atsakomybės nusikalstamo režimo atstovus ir visą landsberginės chuntos politinę sistemą. Būtent teismuose šiandienos Lietuvoje yra kurpiamos politinio susidorojimo su V.Landsbergio chuntos priešininkais, represuojami kitaminčiai, užgniaužiama žodžio laisvė (Povilo Masilionio teisminis farsas) ir kitos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės.
Kodėl dabartinė kompradorinio landsberginio elito užgrobta valstybė taip įžūliai ignoruoja piliečių konstitucines teises ir teisėtus interesus? Kodėl piliečiui taip sunku ir dažnai neįmanoma rasti teisingumą viešojo administravimo institucijose, teisėsaugos organuose ir ypač teismuose? Kodėl visiems žinomi sukčiai, nusikaltėliai ir ypač piktnaudžiaujantys savo tarnybine padėtimi teisėsaugininkai, valstybės klerkai, korumpuotos žiniasklaidos veikėjai Lietuvoje taip lengvai išvengia baudžiamosios atsakomybės už savo akivaizdžiai nusikalstamus veiksmus, o nuo minėtų nusikaltėlių labai nukentėję žmonės, faktinės nusikaltimų aukos labai lengvai Lietuvos teisėsaugos girnose tampa kaltinamaisiais ir nuteistaisiais? Kodėl valdžia, formaliai padalinta į tris viena nuo kitos lyg ir nepriklausomas šakas, kurios pagal klasikinį apibrėžimą turėtų kontroliuoti ir subalansuoti viena kitą, kad kuo geriau apgintų eilinio piliečio interesus, teises ir laisves, Lietuvoje šios šakos tarpusavyje yra glaudžiai tarpusavyje persipynusios korupciniais ryšiais, kolaboruoja viena su kita ir visada veikia vieningu frontu prieš bejėgį pilietį, jo interesus, gina ne piliečio interesus, ne viešą interesą, visuotinį gėrį, kaip jas tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau uoliai saugo ir aršiai gina viena kitos neskaidrius privačius interesus? Kodėl biurokratas valstybės tarnyboje yra toks nebaudžiamas nepriklausomai nuo to, kiek jo veiksmai padaro žalos valstybei ir žmonėms, maža to, jam už tai mokamas atlyginimas lyg bankininkui ar verslininkui?
Kodėl eilinis pilietis, belsdamas su paskutine viltimi į teisingumo rūmų duris, yra žiauriai paniekinamas, pažeminamas, o jo gyvenimas neretai yra nepataisomai sudaužomas pasipūtusių, arogantiškų, patikėjusių savo nebaudžiamumu korumpuotų Temidės tarnų? Būtent teismų ir teisėsaugos organų veikėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą valstybei, kurios pirmoji pareiga – vykdyti teisingumą – tampa nusikaltėlių viešpatavimo pagrindu, nebaudžiamumo garantija. Ir būtent tai tapo Lietuvos, šalia visų kitų liberalios kleptokratijos formų, viena iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui, o ne nuvalkiotas susikompromitavusios landsberginės chuntos aktyviai propaguojamas mitas apie „Rusijos agresiją“. „Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“, – sakė marksizmo klasikas F.Engelsas. Lietuvoje tai tapo realybe, oficialia teismine praktika ir doktrina, santykiai su korumpuota teisėsauga tapo kraupiausiu naktiniu košmaru visiems padoriems žmonėms.
Kaip tai įvyko? Į šį klausimą dabar jau reikia kuo skubiau atsakyti visiems, priešingu atveju įtikėję savo nebaudžiamumu teisėjukai savo korupcijos liūne gali palaidoti pačią Lietuvos valstybingumo idėją, kartu su valstybe. Apie tai rašo Aldona Meilutytė ir tie, kuriems teko nelaimė ieškoti tiesos ir teisingumo Lietuvos Temidės rūmuose, manau, sutiks su autorės įžvalgomis.
Aldona Meilutytė – Išsigimę teismai, sužlugdyta valstybė
( knygos “Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą” įžanga)
Kai kam, ypač valdžiai, gali labai nepatikti knygos pavadinimas. Skubiai prilipins žinomą etiketę „Tikrovės juodinimas“, o gal net mėgins apkaltinti nepagarba teismui pagal Baudžiamojo kodekso 232 straipsnį. Juk net Seime buvo kilusi absurdiška iniciatyva priimti įstatymą, kuris įpareigotų visuomenės informacijos priemones skleisti 50 procentų gerų, ir 50 procentų ne tokių gerų žinių. Bet argi galėčiau knygą pavadinti, pvz.,„Klestinti valstybė, puikiai vykdantys teisingumą teismai“? Ar tai būtų tiesa? Ar galėjau džiaugtis 2018 metų vasario 16-ają, kad mūsų nepriklausoma valstybė pagaliau įžengė į tiesos ir doros kelią? Jeigu taip būtų, nereikėtų rašyti nė šios knygos.
Oficialiai vis dar garbinamas ir Tautos Patriarchu tituluojamas Vytautas Landsbergis visai neseniai kalbėdamas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime pripažino, kad „ir Lietuvoje kai kas yra papuvę, ką reikia taisyti, kam negalima nuolaidžiauti“, ragino „nebėgti iš tos sužeistos Lietuvos“, ragino jaunus žmones kovoti, „kad būtų kitaip“. V.Landsbergis, regis, nenurodė, kas gi Lietuvą sužeidė ir kaip reikia kovoti, kad Lietuvoje būtų kitaip.
Kad Lietuvoje būtų kitaip, visų pirma, valstybėje turi būti įgyvendinamas teisingumas. Gyventi garbingai, kai nėra teisingumo, neįmanoma. Kol Lietuvoje bus nebaudžiama teisėjų savivalė, kol prisidengdami „nepriklausomumu“ teisėjai tyčiosis iš teisingumo, tol apie jokias permainas į gerąją pusę nėra ko net svajoti.
Šioje knygoje aš pareiškiu savo nuomonę apie Lietuvos teismų darbą ir pagrindžiu tą nuomonę konkrečiais viešai paskelbtais faktais bei savo asmeniniu patyrimu. Skaitytojas turi teisę nuspręsti, ar aš teisi, ar klystu. Mano nuomonė nesutampa su Lietuvos Respublikos Prezidentės nuomone, kurią ji pareiškė 2017 m. gruodžio 24 d., šv.Kūčių dieną, paskelbdama, kad Lietuvos teismų sistemoje įvyko akivaizdus lūžis ir žmonių pasitikėjimas teismais pasiekė aukščiausią lygį. Tenka daryti išvadą, kad Prezidentė nežino tikrosios padėties ir dėl to klysta, nes labai nenorėčiau patikėti, kad Prezidentė paprasčiausiai meluoja. Jeigu net valstybės vadovė nebaudžiama meluoja, ko verta tokia valstybė?
Kad per 27 nepriklausomybės metus valstybė sužlugdyta – visi mato. Tarsi iš skęstančio laivo iš Lietuvos bėga žmonės, to nenuslėpsi. Oficialiai pripažįstama, kad iš 3 706 299 nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje 1992 m. gyvenusių žmonių, 2017 m. liepos 1 d. telikę 2 821 674. Manau, kad iš tikrųjų gyventojų likę dar mažiau. Per 25 metus Lietuvos gyventojų skaičius oficialiai sumažėjo maždaug 24 procentus. Bėga jaunimas, bėga darbingo amžiaus išsilavinę žmonės, kurie atneša daugiausiai ekonominės (ir ne tik ekonominės) naudos šaliai, kurioje jie gyvena ir dirba. Nei karo, nei maro, o Lietuva tuštėja…
Kodėl žmonės emigruoja, kai valdžia ir valdžios pakalikai be jokios gėdos drįsta viešai skelbti apie Lietuvos „sėkmės istoriją“ kaip sektiną pavyzdį kitoms buvusios Tarybų Sąjungos ir net taip vadinamo buvusio Rytų bloko šalims? O štai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai pranešė, kad „esame pavyzdys kitoms valstybėms“. Kaip vertinti tokį pačios aukščiausios valstybės valdžios institucijos vadovo pareiškimą? Ypač po to, kai paskelbtas prezidentės Dalios Grybauskaitės – Tulpės susirašinėjimas su tuometiniu Liberalų partijos pirmininku Eligijum Masiuliu; paskelbta Valstybės saugumo departamento pažyma; užbaigus daugiau kaip pusę metų trukusį tyrimą, priimtos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvados; pradėta nagrinėti teisme taip vadinama „garsioji politinės korupcijos“ baudžiamoji byla, kurioje pagaliau teisiamas E.Masiulis ir kiti, t.y. šiek tiek praskleista uždanga ir tuo pačiu parodyta, kaip iš tikrųjų Lietuvoje vyksta valstybės valdymas ir kas ją valdo.
Nors mūsų valdžiai vis dar neaišku, kodėl žmonės emigruoja, vis dar užsakinėjami tūkstančius eurų kainuojantys tyrimai, kad būtų išaiškintos emigracijos priežastys, esu įsitikinusi, kad pagrindinė emigracijos priežastis – pamintas po kojomis teisingumas. Kai valstybėje nėra teisingumo, kai net teisėjams galima nebaudžiamai meluoti, dingsta dora – klesti korupcija, didėja skurdas, savižudybės, nusikalstamumas, girtuokliavimas, – visuomenė degraduoja.
Konstitucijos 109 straipsnyje pasakyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Tai nėra tiksli, tai – neapgalvota ir klaidinanti formuluotė, kuri seniai turėjo būti pataisyta: teisingai elgtis privalėtų visi, o svarbiausia, kad teisingai elgtųsi ir tautai nemeluotų valstybės pareigūnai, kurie atlieka valdžios funkcijas. Teisingumas – tai pagrindinis doro elgesio principas. Tačiau kai iškyla ginčai, teisingai ir laikantis įstatymo reikalavimų, t.y. teisėtai, tuos ginčus civilinėse bylose valstybėje pavedama spręsti teismams. Baudžiamosiose bylose teismas nustato, ar apkaltintas asmuo, kurio byla perduota teismui, iš tikrųjų yra kaltas ir paskiria jam bausmę. Taigi, teismai vykdo teisingumą nagrinėdami bylas, taip ir turėjo būti nurodyta Konstitucijoje.
Advokatas Jonas Ivoška viešai kalbėjo, kaip tokia netinkama formuluotė kartais sukelia kurioziškų nutikimų. Kai advokatas vienam aukštas pareigas einančiam valstybės pareigūnui pareiškė priekaištą, kad tas elgiasi neteisingai, išpuikęs valdžiažmogis įžūliai atrėžė: „Skaityk Konstituciją. Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai“.
Tačiau Mykolo Romerio universiteto teisės profesorius daktaras Vytautas Sinkevičius, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, straipsnyje „Lietuvos konstitucinės kontrolės modelis: kelios teorinės ir praktinės problemos”, išspausdintame žurnalo „Parlamento studijos“ 21 numeryje, kalbėdamas apie tai, kokios Konstitucijos pataisos ar pataisymai negali būti priimtini, kaip tik nurodo, jog Konstitucijos nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismai, negali būti taisoma…
Ši nedidelė klaida Konstitucijoje padarė labai didelę žalą: ji leido teismams uzurpuoti ir monopolizuoti net patį tiesos ir teisingumo suvokimą. Lietuvoje žmonės paversti tarsi kokiais zombiais, – kol teismas netarė savo žodžio, jie lyg ir negali suprasti, kur tiesa, o kur melas. Jie bijo pasakyti savo nuomonę, pavirtę didžiausiais bailiais – gelbėjasi apsidrausdami tarsi visagaliu žodeliu „galimai“, kurį prikergia prie kiekvieno teiginio. Matyt, ir man reikėtų šią knygą pavadinti „Galimai išsigimę teismai, galimai sužlugdyta valstybė“.
Būtent nuo teisėjų, veikiančių teismo vardu, nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nagrinėjant bylas, prasideda didžiausi Lietuvos vargai. Būtent čia glūdi blogio šaknys. Taip ir parašiau viename savo ieškinių Vilniaus apygardos teismui, kuriame prašiau atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjų veiksmų padarytų nagrinėjant bylą, jog tai yra mūsų valstybės katastrofa, kad teisėjai nebaudžiami už akivaizdų įstatymo neklausymą nagrinėjant bylas. Net rusų okupacijos metais Baudžiamajame kodekse buvo numatyta teisėjų atsakomybė už žinomai neteisingo sprendimo bei nuosprendžio ar nutarties priėmimą, o nepriklausomojoje Lietuvoje jokios atsakomybės teisėjams nėra.
Nagrinėdami bylas, t.y. vykdydami teisingumą, teisėjai gali neklausyti įstatymo (visai nesvarbu, kad Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo), gali savivaliauti, rašinėti sprendimuose ar nuosprendžiuose nesąmones – jie už tai neatsako, negali būti baudžiami, nes jie nepriklausomi. Jeigu bus vertinamas teisėjo atliktas darbas, laikoma, kad tuo bus pažeistas teisėjo nepriklausomumas, – taip tvirtina Prezidentė ir visa kita mūsų valstybės aukščiausioji valdžia.
Kaip minėjau, Baudžiamajame kodekse nenumatyta jokia teisėjų atsakomybė už žinomai neteisingo ir melagingo sprendimo priėmimą. Teisėjus net atsisakoma traukti drausminėn atsakomybėn, jeigu jie pažeidė Teisėjų etikos kodeksą ar pažemino teisėjo vardą bei sulaužė priesaiką nagrinėdami bylas, t.y. vykdydami tarnybines pareigas. Sunku net patikėti, kad įteisinta absoliuti teisėjų savivalė. Būtent tai ir nulėmė teismų kaip visumos išsigimimą. Tai, žinoma, nereiškia, kad Lietuvoje nėra nė vieno sąžiningo doro teisėjo, bet, kaip užfiksavo teisėsaugos pareigūnai viename telefoniniame pokalbyje, įtariamieji nusikaltimų padarymu šitaip charakterizavo mūsų valstybės teismų sistemą: „Visuose miestuose eina susitvarkyt“.
Apie teismus, teisėjus, įstatymus, o taip pat apie valstybingumo svarbą ir demokratiją norėčiau su skaitytoju pasidalinti mintimis šioje knygoje, nes manau, kad Lietuvoje žmonės nepilnai įvertina teismų darbo reikšmę visam valstybės gyvenimui.
Būtina suprasti, kad teismo sprendimas svarbus ne tik tiems, kuriuos teismas teisia ar kurie bylinėjasi, – kiekvienas teismo sprendimas yra svarbus visiems, visai visuomenei. Būtent todėl teismai bylas visur visais laikais nagrinėja viešai. Lietuvoje pažeidžiamas net šis, Konstitucijoje įtvirtintas teismų viešumo principas – apeliacine tvarka bylos nagrinėjamos „rašytinio proceso tvarka“, jau nekalbant apie kasacinį procesą, o kartais net ir pirmosios instancijos teismo posėdžiai paskelbiami neviešais, nors tam nėra jokio teisės pagrindo.
Dėl Lietuvos dabartinės padėties dažniausiai kaltinami vagys Seime, vagys valdžioje, kaltinami žmonės, „ne tuos“ išrinkę į valdžią. Tačiau jeigu valstybėje tinkamai funkcionuotų teisėsaugos sistema, jeigu prokurorai sąžiningai trauktų baudžiamojon atsakomybėn nusikaltėlius, o teismai nusikaltėlius teisingai baustų, nežiūrint kad ir kokioje aukštoje kėdėje jie sėdėtų, jeigu net patys teisėjai, jeigu jie padarė nusikaltimus, būtų traukiami baudžiamojon atsakomybėn, tada net mintis nekiltų, kad valstybę gali valdyti vagys.