Tag

Korupcija teisingumo rūmuose

Browsing

Šiaulių apygardos teismas pirmadienį sušvelnino šnipinėjimu kaltinamam buvusiam politikui Algirdui Paleckiui skirtos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros – sąlygas.

Kaip BNS pranešė teismo atstovas Vytautas Jončas, A. Paleckis įpareigotas nuo 17 iki 7 valandos būti savo gyvenamojoje vietoje Vilniuje ir neišvykti iš Vilniaus miesto ribų, išskyrus atvejus, susijusius su dalyvavimu teismo posėdžiuose.

Pakeisdamas A. Paleckiui Apeliacinio teismo balandžio 6 d. skirtos intensyvios priežiūros sąlygas, Šiaulių apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad kaltinamajam apskritai buvo uždrausta apskritai išvykti iš namų, net nuvykti į gydymo įstaigą ar susitikti su savo advokatais. Teismas atsižvelgė , jog byloje nėra duomenų, kad jis būtų kaip nors pažeidęs kardomosios priemonės sąlygas. VSD agentai ir “nepriklausoma” Lietuvos prokuratūra, sugebėjusi sukurpti iš nieko šnipinėjimo bylą Algirdui Paleckiui, matyt, nusprendė nesivarginti ir įrodymų apie A.Paleckio įkalinimo namuose drakoniškų sąlygų pažeidimus neklastojo. Bylos baigtis, akivaizdu, jiems jau žinoma.

Taip pat teismas pabrėžė, kad A. Paleckiui yra skirtos ir dar dvi kardomosios priemonės – 50 tūkst. eurų užstatas bei asmens dokumentų paėmimas.

„Teismas sprendžia, jog yra pagrindas sušvelninti kaltinamajam A. Paleckiui paskirtos intensyvios priežiūros sąlygas, leidžiant jam tam tikru metu išeiti iš namų, bet neišvykstant iš Vilniaus miesto ribų“, – rašoma teismo nutartyje.

Šiame bylos posėdyje taip pat toliau bus tęsiama kaltinamųjų apklausa.

A. Paleckis kartu su verslininku Deimantu Bertausku kaltinamas šnipinėjimu kitos valstybės naudai, veikiant organizuotoje grupėje. Buvęs politikas savo kaltę neigia ir teigia atlikęs žurnalistinį tyrimą. D. Bertauskas savo kaltę pripažįsta.

Bylą nagrinėti Šiauliuose kovo pradžioje paskyrė Lietuvos apeliacinis teismas po to, kai nuo bylos nusišalino Vilniaus apygardos teismas.

Pasak Generalinės prokuratūros, nuo 2017 m. vasario iki 2018 m. spalio kaltinamieji, veikdami organizuotoje grupėje su Rusijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos piliečiais, iš kurių vienas teismo yra pripažintas kaltu Sausio 13-osios byloje, Lietuvoje už piniginį bei kitokį atlygį galbūt rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją.

Kaip kitoks atlygis nurodoma pagalba užmezgant kontaktus su Rusijos politinės partijos atstovais, siekiant vienos iš Lietuvos registruotų partijų finansavimo, taip pat pagalba užmezgant verslo kontaktus.

Kaltinamiesiems, kaip teigia prokuratūra, buvo suformuotos užduotys rinkti informaciją apie Sausio 13-osios bylą tyrusius pareigūnus ir teisėjus, taip pat informaciją apie kitas su Rusijos agresija prieš Lietuvą 1990–1991 m. susijusias bylas.

Be kita ko, kaltinamieji turėjo rasti Lietuvos institucijose dirbančių asmenų, kurie už neteisėtą piniginį atlygį Lietuvos teisėsaugos institucijoms pateiktų tikrovės neatitinkančią informaciją apie Sausio 13-osios byloje nuteisto Jurijaus Melio sveikatos būklę – buvo siekiama, kad tai turėtų įtakos jam skirto suėmimo pakeitimui į švelnesnę kardomąją priemonę ar kitaip palengvintų J. Melio kalinimą.

Pirmadienį Šiaulių apygardos teismas pradėjo iš esmės nagrinėti šnipinėjimu kaltinamo buvusio politiko Algirdo Paleckio bylą.

Generalinės Prokuratūros nuomone, A.Paleckis kartu su verslininku Deimantu Bertausku šnipinėjo kitos valstybės naudai, veikiant organizuotoje grupėje.

Šiaulių teismas , kaip ir kiti Lietuvos teismai, Algirdo Paleckio byloje nuo pat pradžių užėmė apkaltinamojo proceso pozicijas, tai yra tenkino visus prokuratūros prašymus ir atmetė beveik visus teisiamojo A. Paleckio gynybos prašymus net nebandydamas sukurti nors kiek nešališko bylos nagrinėjimo įspūdį.

Pirmajame bylos posėdyje teismas patenkino, kaip visada,  prokurorės prašymą kaltinamuosius apklausti neviešai.

„Prokurorė teikdama savo prašymą, nurodė motyvą, kad yra išskirtas ikiteisminis tyrimas kitiems asmenims, kurie yra susiję su byla ir apie kuriuos eis kalba. Todėl, kad nebūtų pakenkta šiam ikiteisminiam tyrimui, prokurorė prašė, kad kaltinamųjų apklausa būtų nevieša“, – BNS sakė teismo atstovas Vytautas Jončas.

Teismas šį prokurorės prašymą,žinoma, patenkino. Lietuvos Temidei žinomai melagingai kaltinamo A.Paleckio žmogaus teisės – teisė į nešališką objektyvų teisminį nagrinėjimą – nedomina, kai teisminei sistemai yra iškeltas uždavinys visomis priemonėmis palaikyti konservatorių režimui gyvybiškai būtiną priešų apsuptos tvirtovės Lietuvos, baimės prieš neegzistuojančią Rusijos agresiją atmosferą. Priešų apsupties įvaizdžio praradimas valdančiam režimui reikštų pabaigą ir pademonstruotų 30 metų vystytos rusofobinės propagandos melo visišką beprasmybę. Todėl teismas mūru stoja už režimą ir tegul dega visas pasaulis.

Pasak V. Jončo, A. Paleckis ir jo gynėjai su šiuo prokurorės prašymu nesutiko, o D. Bertauskas teismo prašė prokurorės prašymą patenkinti.

Šiame teismo posėdyje buvęs SLF lyderis prašė teismo sušvelninti jam skirto įkalinimo namuose sąlygas, kurias prokuratūra ir teismas kukliai vadina “kardomosios priemonės”.  A. Paleckis ,iš esmės, už naršymą internete buvo be teismo įkalintas vienutėje beveik dviem metams. Savaime suprantama, toks brutalus valstybės įvykdytas žmogaus teisių pažeidimas teisiamajam sukėlė itin sunkią depresiją, sukrėtė ir iššaukė rimtas sveikatos problemas, kurias įkalinimo namuose sąlygomis sunku išspręsti ir realizuoti piliečio konstitucinę teisę į  tinkamą medicinos pagalbą.

A. Paleckis buvo suimtas nuo 2018 metų spalio. Šių metų balandžio 6 dieną Lietuvos apeliacinis teismas panaikino jam skirtą neteisėtą kalinimą kalėjimą ir paskyrė jam įkalinimą namuose – skyrė intensyvią priežiūrą, draudimą išvykti iš namų, paėmė 50 tūkst. eurų užstatą (iš žmogaus, iš kurio ta pati “teisinga”  valstybė atėmė bet kokią galimybę dirbti apmokamą darbą jau beveik 15 metų) bei atėmė asmens dokumentus.

A. Paleckis, kaip ir bet kuris kitas padorus šalies pilietis, susidūręs su valstybės represinio aparato teroro absurdu, kad savo kaltės byloje nepripažįsta – jis buvo viešas asmuo, teisę rinkti informaciją iš viešų šaltinių (o prie užslaptintų šaltinių jis prieigos neturėjo) jam garantuoja LIetuvos Konstitucija, kuri, be kita ko, dar ir numato, kad asmuo, kuris elgiasi pagal įstatymus, teisėtai, negali būti apkaltintas baudžiamojo įstatymo pažeidimu.  Tačiau Lietuvos teismuose ir prokuratūroje dirba tikri teisės magijos meistrai – jiems iš oro padaryti baudžiamąją bylą ir sudaužyti žmogaus likimą yra vienos pypkės reikalas, kaip mėgo sakyti Holmsas.  Rezonansinės A.Paleckio, Neringos Venckienės, Rolando Pakso, Povilo Masilionio, Žilvino Razmino, Sausio 13 ir kitos bylos tiesiog tryško lietuviškos Temidės juodąja magija, tačiau  niekam nesukėlė  džiaugsmo ir visai nesustiprino žmonių pasitikėjimo valstybe. 

Pasak Generalinės prokuratūros, nuo 2017 metų vasario iki 2018 metų spalio kaltinamieji, veikdami organizuotoje grupėje su Rusijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos piliečiais, vienas iš kurių teismo pripažintas kaltu Sausio 13-osios byloje, Lietuvoje už piniginį bei kitokį atlygį galbūt rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją.

Kaip kitoks atlygis nurodoma pagalba užmezgant kontaktus su Rusijos politinės partijos (partijų Rusijoje tik oficialiai registruotų per pusę šimto) atstovais, siekiant vienos iš Lietuvos registruotų partijų finansavimo, taip pat – pagalba užmezgant verslo kontaktus. Kokios partijos Lietuvoje finansavimo? Socialistinį Liaudies Frontą VSD per savo infiltruotus kurmius sunaikino dar 2016 metais, o bet kurioms kairios krypties partijoms susiformuoti bet kokią galimybę užkerta VSD, teismai, valdančiosios proamerikietiškos marionetinės partijos ir fašistinės organizacijos.

Toliau Lietuvos prokuratūra pažeria juodosios magijos perlus. Kaltinamiesiems, teigia prokuratūra,  kažkas davė užduotį rinkti informaciją apie Sausio 13-osios bylą tyrusius pareigūnus ir teisėjus, taip pat informaciją apie kitas su Rusijos agresija prieš Lietuvą 1990-1991 metais susijusias bylas. Sausio 13 bylai nušviesti vietinė valatkodelfinė , konservatorių ir liberalų kontroliuojama žiniasklaida įjungė visus savo resursus, kasdien buvo trimituojama per visus kanalus apie Sausio 13 bylą, vyko masinis visuomenės smegenų plovimas, buvo itin aršiai dehumanizuojami teisiamieji šioje byloje ir heroizuojami dabartiniai valdantieji. Kaip buvo sakoma Sąjūdžio laikais, baisu buvo lygintuvą įsijungti – iš jo būtinai V.Landsbergis ką nors apie savo kampfą paporins. Ir tik A. Paleckiui Lietuvos prokuratūra uždraudė apie šią bylą klausytis radijo, žiūrėti TV, skaityti laikraščius ir naršyti internete?!… Ar ne stebuklai?

Politinio susidorojimo  su Algirdu Paleckiu byla tik dar kartą atskleidė Lietuvos politinės sistemos esmines, sistemines ydas, kurių jau neįmanoma pašalinti formalių korumpuotų rinkimų būdu.  

“Valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja.” (Šv. Augustinas).

Lietuvos pilietis, susidūręs su valstybę atstovaujančiomis institucijomis – valstybės tarnautojais, teisėsaugos pareigūnais ar politikais, – visada patiria kartaus nusivylimo ir visiško bejėgiškumo prieš valdininkų nebaudžiamą savivalę, aroganciją, atvirą cinizmą jausmą.

Valstybė įžūliai ignoruoja piliečių konstitucines teises ir teisėtus interesus. Piliečiui labai sunku ir dažnai neįmanoma rasti teisingumą viešojo administravimo institucijose, teisėsaugos organuose ir ypač teismuose.  Visiems žinomi sukčiai, nusikaltėliai, nuolat piktnaudžiaujantys savo tarnybine padėtimi valstybės klerkai Lietuvoje stebėtinai lengvai išvengia baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus, o nuo  minėtų nusikaltėlių nukentėję žmonės, nusikaltimų aukos labai taip pat lengvai gali tapti kaltinamaisiais. Valdžia, nors formaliai ir yra padalinta į tris viena nuo kitos lyg ir nepriklausomas  šakas, kurios pagal apibrėžimą turėtų kontroliuoti ir subalansuoti viena kitą, kad kuo geriau apgintų eilinio piliečio, silpniausio visuoemenės nario teises ir teisėtus interesus,  realiame gyvenime šios neva atskirtos šakos tarpusavyje yra glaudžiai tarpusavyje persipynusios korupciniais ryšiais ir dažnai veikia vieningu frontu prieš bejėgį pilietį, jo interesus, ir gina ne piliečio interesus, kaip jas tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau uoliai saugo ir aršiai gina viena kitos neskaidrius interesus, korupcinius įtakos ryšius. Biurokratas valstybės tarnyboje, kruopščiai atrinktas valdančios partijos statytinis,  yra absoliučiai nepakaltinamas,  nepriklausomai nuo to, kiek jo veiksmai padaro žalos valstybei ir konkretiems žmonėms, maža to, jis už tai gauna labai solidų atlyginimą.

Eilinis pilietis, belsdamas su paskutine viltimi į teisingumo rūmų duris, yra žiauriai paniekinamas, pažeminamas, o jo gyvenimas neretai yra nepataisomai sudaužomas pasipūtusių, arogantiškų, patikėjusių savo nebaudžiamumu korumpuotų Temidės tarnų. Būtent teismų ir teisėsaugos organų veikėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą valstybei, kurios pirmoji pareiga – vykdyti teisingumą – tampa nusikaltėlių viešpatavimo pagrindu, nebaudžiamumo garantija. Ir būtent tai tapo Lietuvos, šalia visų kitų liberalios kleptokratijos formų, viena iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui, o ne nuvalkiotas susikompromitavusios Lietuvos valdžios aktyviai propaguojamas mitas apie „Rusijos agresiją“. „Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“, – sakė marksizmo klasikas F.Engelsas. Lietuvoje chuntos savivalė tapo realybe, santykiai su korumpuota teisėsauga tapo kraupiausiu naktiniu košmaru visiems padoriems žmonėms.

Teisminė bendruomenė, teisėjų korpusas tapo savų – giminių, švogerių, pažįstamų ir draugų, – labai uždara korporatyvine grupuote, kuri jau negali ir nenori savarankiškai apsivalyti nuo korupcijos. Dėl teisėjų klano uždarumo, korporatyvumo ir  korupcijos pasitikėjimo teismais visuomenėje praktiškai nėra.

Kaip priversti teismus tapti nepriklausomais nuo kleptokratijos ir tuo pačiu priversti juos jaustis tiesiogiai atsakingais visuomenei, tarnauti piliečiams? Kokie politiškai ir teisiškai korektiški mechanizmai, konstituciniai principai gali sukurti patikimą visuomenės kontrolės teismams sistemą ir kartu nepažeisti teisėjų nepriklausomybės principo?

Atėjo laikas ir jau būtina atsisakyti teisėjų imuniteto dėl baudžiamojo persekiojimo. Pasislėpę po savo teisine neliečiamybe teisėjai labai jau dažnai piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, atvirai daro  tarnybinius nusikaltimus, įžūliai tyčiojasi iš vargšo eilinio piliečio teisės į teisingą ir nešališką teismą, ir tokiu būdu iš pagrindų griauna pasitikėjimą valstybe. Teisėjo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro valstybei tūkstančius kartų didesnę žalą, nei paprasto piliečio net ir nusikalstama veika .  Teisėjo įvykdytas ir nesulaukęs bausmės nusikaltimas tiesiog sprogdina valstybės pamatus, žudo teisingumą, ir turėtų būti prilygintas sunkiausiems valstybiniams nusikaltimams, priesaikos sulaužymui ir valstybės išdavimui. Būtina sukurti teisėjų kontrolės iš biudžeto finansuojamą mechanizmą, kurį vykdytų ne savi kolegos teisėjai, savotišką vidaus teismų imuniteto tarnybą, kuri galėtų vykdyti teisėjų veiklos operatyvinius patikrinimus, jų pajamų išlaidų revizijas. Visuomenėje, kurioje du trečdaliai gyvena žemiau arba ant skurdo ribos, teisėjai-milijonieriai atrodo įtartinai. Kartu tai padėtų teisėjams apsisaugoti nuo bet kokio spaudimo ir šantažo.

Teisėjų darbas turėtų būti maksimaliai atviras, skaidrus. Teisėjams turėtų būti numatyta žymiai griežtesnė atsakomybė už įstatymo pažeidimus, už teisėjo priesaikos sulaužymą ar nusižengimus teisėjo etikos reikalavimams. Teisėjo nekompetencija, įstatymų nežinojimas ar sąmoningas įstatymo dvasios pažeidimas turėtų būti prilygintas  tiesioginei teisėjo tyčiai ir kvalifikuojamas kaip nusikaltimas.

Neteisybė Lietuvoje, valdžios nesugebėjimas užtikrinti įstatymo viršenybę, asmenų lygybę prieš įstatymą, vykdyti pagaliau teisingumą jau tapo viena iš nacionalinės katastrofos priežasčių, sparčiausiai pasaulyje nykstančios tautos  nykimo katalizatoriumi. Neoliberalizmas yra svetimas Lietuvai ir kovojama su juo turi būti vieningai. „Kai teisingumą valstybėje vykdo nusikaltėliai, kiekvieno doro piliečio pareiga yra tapti teisėju“ (T. Džefersonas) – ir priešintis nusikaltėlių vykdomai savivalei.

Kiekvieną kartą, kai Lietuvos vardu yra paskelbiamas žinomai neteisingas, žinomai melagingas nuosprendis, įkalinamas yra ne atskiras pilietis, konkretus teisiamasis. Įkalinama yra visa Lietuva.

 

 

Delfį ignoruoju, kaip itin žemos moralės neįtikėtinai intensyvios dezinformacijos ruporą. Tačiau…
Kai buvęs CŽV struktūrų, melo ir dezinformacijos ruporų, JAV neokolonijinės ekspansijos nešvarių įrankių, radijų “(Ne) Laisvė)”, “(Ne)Laisvės balsas”, “Amerikos (nusikaltėlių) balsas “korespondentas”, etatinis CŽV šnipų darbuotojas Kęstutis Girniusm ima kalbėti tiesą, sutikite – tai neįtikėtina!!! Kažkas darosi JAV kolonijoje-Nato poligone Lietuvoje?!! Sakyti tiesą JAV melo, totalinės Vakarų dezinformacijos sukurtos visuotinės beprotybės laikais yra ekstremizmas. O K,Girniui tai dar ir ištikimybės JAV neokonams priesaikos sulaužymas, tarnybinis nusikaltimas, mano akyse susižavėjimo ir pagarbos vertas pilietinės drasos aktas.
Viena yra, kai apie landsberginės chuntos korupciją, represijas kalbame mes, tai patiriantys kasdien jau 30 metų. Ir visai kita, kai  kalba chuntos žurnalistas, gerai apmokamas sisteminis propagandistas Kęstutis Girnius apie Lietuvos korumpuotos Temidės susidorojimą su Algirdu Paleckiu – kažkokia pornografija, o ne teisingumas!!! Mes tai žinome, matome kasdien. Malonu, kad ir jūs tai pagaliau, po 30 metų pastebėjote.

Kęstutis Girnius. Tyčiojimasis iš teisingumo

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kestutis-girnius-tyciojimasis-is-teisingumo.d?id=83665765

 
Kęstutis Girnius, VU TSPMI politologas,
www.DELFI.lt
2020 m. kovo 2 d. 10:12 
Graikų mitologijoje teisingumo deivė Temidė yra vaizduojama su raiščiu ant akių – bešališkumo simbolis, vienoje rankoje kalavijas, o kitoje – svarstyklės. Akys užrištos, kad visi būtų lygiai traktuojami – šeimos nariai ir priešai, turtingieji ir vargšai, elitas ir eiliniai mirtingieji.
Kęstutis Girnius
Kęstutis Girnius© DELFI / Šarūnas Mažeika
Vasario mėnesį teismai priėmė nutarimus, kuriais panaikino kardomąsias priemones Eligijui Masiuliui ir sušvelnino jas Neringai Venckienei. Tai, kad visiškai skirtingai traktuojamas, jau beveik 500 dienų itin griežtomis sąlygomis kalinimas, bet nenuteistas Algirdas Paleckis verčia manyti, kad teisingumas Lietuvoje nėra aklas ir bešališkas, bet veikiamas šalutinių, gal teisėjų klaninių interesų.
E. Masiulis yra laimės vaikas. 2016 m. gegužę per kratas jo namuose ir automobilyje Vilniuje buvo rasta apie 250 000 eurų. Prokurorai kaltina jį ėmus kyšius iš buvusio „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio. Masiulis teigė, kad pinigai buvo paskola. Tai beveik tas pats kaip aiškinti, kad pinigus pavėluotai gavo iš dantų fėjos.
Masiulis nebuvo areštuotas, net kai per aštuonias dienas jis atsisakė Seimo nario mandato. Manytum, kad teismai būtų nuogąstavę, kad savo bute ketvirtadalį milijono eurų laikęs žmogus kitur būtų nuslėpęs panašią pinigų sumą, kuria galėtų naudotis, siekdamas išvengti bausmės. Kurlianskis buvo suimtas, po dvidešimt dienų paleistas, skiriant jam namų areštą.
Vasario 13 d. Vilniaus apygardos teismas panaikino Masiuliui anksčiau skirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir draudimą bendrauti su kitais kaltinamaisiais byloje. Teismas sausį Kurlianskiui panaikino analogiškas kardomąsias priemones. Taigi, teismai su abiem elgėsi itin švelniai.
Vasario 18 d. Panevėžio apygardos teismas buvusiai Seimo narei Venckienei sušvelnino kardomąsias priemones – intensyvios priežiūros sąlygas. Teismas jai uždraudė išvykti iš šalies bei įpareigojo naktį būti namuose. Anksčiau jai buvo draudžiama nutolti daugiau negu 10 kilometrų nuo gyvenamosios vietos. Teismas nutarimą grindė tuo, kad kaltinamoji nepažeidė intensyvios priežiūros sąlygų.
Sprendimas yra teisingas, bet ir gailestingas. Kardomosios priemonės taikomos, siekiant užtikrinti, kad įtariamasis nepabėgtų ar negalėtų daryti poveikio liudytojams. Nepaisant ką ji bepasakotų, Venckienė pabėgo į JAV, siekdama išvengti numatomo arešto, ir jei ten nesislapstė, tai bent vengė bendrauti su vietos lietuviais. Ji puikiai žinojo, kad jai išduotas arešto orderis, bet ji nesusisiekė nei su Lietuvos, nei su JAV teisingumo institucijomis.
Paprastai tokiomis aplinkybėmis kardomoji priemonė turėtų būti areštas. Bet priešindamasi ekstradicijai, Venckienė sėdėjo areštinėje nuo suėmimo 2018 m. vasarį iki sugražinimo į Lietuvą 2019 lapkritį. Kaip ji bebūtų nusižengusi Lietuvos įstatymams, Venckienė per tuos 18 mėnesių Čikagos kalėjime atliko savo bausmę. Tikiu, kad Lietuvos teismai tai pripažins, ir jos naujai neįkalins.

Kaip ji bebūtų nusižengusi Lietuvos įstatymams, Venckienė per tuos 18 mėnesių Čikagos kalėjime atliko savo bausmę. Tikiu, kad Lietuvos teismai tai pripažins, ir jos naujai neįkalins. – Kęstutis Girnius

Su Paleckiu elgiamasi skirtingai. Kovo 9 d. jam sukaks 500 arešto diena. Būti kalėjime yra tolygu būti uždarytam narve. Teisėjai ir prokurorai negali atsukti laikrodžio atgal ar pratęsti žmogaus gyvybės, nelaisvėje pralošto laiko negalima nei sugrąžinti, nei kompensuoti, tad nevalia iš žmogaus atimti laisvės vien įtarus, kad jis nusikalto.

Įtarimai turi būti itin stipriai pagrįsti, o sulaikymo laikas minimalus. Panašiai tvirtai pagrįsti turi būti įtarimai, kad kaltinamasis pabėgs ar trukdys teisingumui. Paleckio atveju, to tikrai nebūtų, juolab, kad sumokėtas 50 tūkst. eurų užstatas.

Paleckis ne tik kalinamas, bet kalinamas tokiomis griežtomis sąlygoms, kad galima tvirtinti, jog jam taikoma tai, ką anglosaksai laiko žiauria ir neįprasta bausme („cruel and unusual punishment“). Jis laikomas vienutėje, išskyrus kelias savaites, kai kartu kalėjo buvęs pareigūnas, gal pasiųstas išgauti informacijos. Jo teisės labiau suvaržytos negu nuteistųjų, ištisus metus jam buvo leista tik vieną valandą būti lauke mažame plotelyje. Tik po šešių mėnesių jis galėjo susitikti su žmona, po dar dviejų mėnesių su kitais šeimos nariais.

Kalėjime Venckienė elektroniniais laiškais bendravo su vietos laikraščiu Northwest Herald, tarp kito ko aiškindama, jog gresia pavojus jos gyvybei, jei bus sugrąžinta į Lietuvą.

Paleckis ne tik kalinamas, bet kalinamas tokiomis griežtomis sąlygoms, kad galima tvirtinti, jog jam taikoma tai, ką anglosaksai laiko žiauria ir neįprasta bausme.  – Kęstutis Girnius

Paleckis esą šnipinėjo. Bet jis nėra kaltinamas nei perdavęs Rusijai slaptos technologijos ar įmonių paslapčių, nei iš KAM‘o pavogęs jautrius Lietuvos ir NATO gynybos planus, nei įsilaužęs į VSD kompiuterius ir nustatęs Lietuvos šnipų tapatybes.

Iš neaiškių prokuratūros pranešimų, atrodo, kad jis kaltinamas padėjęs Rusijos organams rinkti medžiagą apie Lietuvos prokuratūros ir teismų pareigūnus, susietus su 1991 m. sausio 13-osios byla, ir kad šiam tikslui suorganizavęs bendradarbių tinklą. Kaip ne kartą minėjau, šitokią medžiagą rinkti labiau tiktų Sputnik reporteriai negu žvalgai. Iš tiesų ją galėtų per kelias dienas surinkti guvus gimnazistas.

Būta žiniasklaidoje užuominų, kad A. Paleckis galėjo kontaktuoti su kitoje byloje nuteistu Rusijos saugumo tarnybos FSB pareigūnu N. Filipčenka, kuris esą perduodavo savo tiesioginio viršininko nurodymus rinkti informaciją.

2018 m. gruodžio 19 d. spaudos konferencijoje, kurioje dalyvavo Generalinis prokuroras E. Pašilis, VSD direktorius D. Jauniškis, Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas teigė, kad „atlikus tyrimo veiksmus nustatėm visą tinklą asmenų, kurių veikla gresia mūsų šalies nacionaliniam saugumui, ir džiaugiuosi, kad spėjome atlikti tuos preventyvius veiksmus, nes jei šis tinklas būtų neišardytas, manau, Lietuvai būtų grėsęs didesnis pavojus“.

Pašilis pridūrė nemanąs, kad truks ilgą laiką užbaigti tyrimą. Tai, kad procesas tiek užsitęsė, duoda pagrindo įtarti, kad nesiseka rasti to slėpiningo tinklo ir rimčių įkalčių.

Sklinda kalbos, kad po kokios savaitės, antros bus paskelbtas kaltinamasis aktas. Kas bus toliau? Be abejo, bus teismas, bet ar atviras, ar uždaras? Beveik neįsivaizduojama, jog teismas būtų uždaras, juk Paleckis nepriėjo prie jokių valstybinių paslapčių. Bet…

Vargu, ar jis bus paleistas po kaltinamojo akto paviešinimo, nes kaip tada paaiškinti, kodėl jam anksčiau nebuvo taikomos švelnesnės kardomosios priemones? Be to, prokurorams naudinga, kad kaltinamasis būtų laikomas narve – žiūrėkite, koks jis pavojingas.

Lietuvoje teismai vykdomi itin vangiai. Tai, kad pagal bylų nagrinėjimo terminus Lietuva atrodo geriau nei ES vidurkis, tik rodo, jog padėtis kitur dar liūdnesnė. „MG Baltic“ byla pradėta nagrinėti 2018 m. birželio, šįmet teismas posėdžiavo: sausio 15 d., vasario 3 d., vasario 5 d., vasario 13 d. Kitas teismo posėdis – kovo 30 d. Sakoma, kad ketinama smarkiai pagreitinti procesą, kad būtų galima nuosprendį paskelbti šį rudenį.

Įsivaizduoju, kad teismas bus ilgas, ir Paleckis per visą teismą liks suimtas. Tai savo ruožtu didins spaudimą jį nuteisti. Būtų nepaprastai sunku paaiškinti kaip nekaltas žmogus kelerius metus sėdėjo vienutėje, juolab tai pateisinti.

Kęstutis Girnius

Nurodoma, jog Venckienė, kaip ir Paleckis, pusantrų metų sėdėjo kalėjime.

Bet esama reikšmingų skirtumų. Pirma, Venckienė buvo bėglė, tad neišvengiamai reikėjo ją suimti. Antra, ji galėjo nutraukti bylą, pranešdama, jog pasiryžusi grįžti. Trečia, ji pratęsė procesą, apskųsdama teismų nutarimus ir kreipdamasi į vis aukštesnes instancijas, net į Aukščiausiąjį Teismą, kuriam atmetus jos prašymą, byla buvo užbaigta. Be to, bylinėjimasis nebuvo bergždžias. Pagal ekstradiciją ji gali būti teisiama tik dėl keturių galimai padarytų nusikalstamų veikų, o ne tų 13, kuriuos išvardijo Lietuva.

Įsivaizduoju, kad teismas bus ilgas, ir Paleckis per visą teismą liks suimtas. Tai savo ruožtu didins spaudimą jį nuteisti. Būtų nepaprastai sunku paaiškinti, kaip nekaltas žmogus kelerius metus sėdėjo vienutėje, juolab tai pateisinti.

Kodėl taip bjauriai ir neetiškai elgiamasi su Paleckiu? Nežinia, bet vieni mano, kad tikroji priežastis – teisėjų „solidarumas“, nes jis kaltinamas, jog norėjo pakenkti kitiems teisėjams.

Gal tai ne jų kerštas. Tai savotiškai primena vokiečių Sippenhaft, kai šeimai ar klanui buvo primetama atsakomybė už vieno iš jos narių padarytą nusikaltimą ar veiką, tuo pateisinant kolektyvines bausmes. Tik šiuo atveju teisėjų klanas baudžia vieną asmenį, nes jis esą pasikėsino į jo narius.

Prieš kelias savaites signataras, buvęs teisingumo ministras bei Konstitucinio ir Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Prapiestis per LRT tvirtino, kad „paskutiniai Strasbūro teismo sprendimai rodo, kad visos instancijos, visų valdžių lyderiai taip ir nesuprato, kas yra teisinė valstybė“. Deja.

P.s. Bravo , Kęstuti Girniau! Net gi, Aleliuja!! Drąsu, Jeigu taip toliau, tai greitai, Kęstuti, pamatysite, kad Lietuvoje ne tik teismai, bet ir Seimas, ir valstybės tarnyba, ir net sisteminė žiniasklaida – viena darni korumpuota šeima, landsberginė chunta. Ir veikia ji šitaip jau 30 metų. Bet su šia Pandoros skrynia reikia elgtis labai atsargiai – greitai pats galite tapti Algirdo Paleckio kameros draugu. 

Prancūzijoje kilo skandalas dėl EŽTT teisėjų ryšių su tarptautinio aferistu ir nusikaltėliu George’u Sorosu

Prancūzijos leidykla „Valeurs actuelles“ paskelbė savo atlikto tyrimo dėl Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) santykių su JAV milijardieriaus George’o Soroso struktūromis rezultatus.

Взлом переписки Сороса: спонсирование Майдана, госпереворотов и войны с Россией

Paaiškėjo, kad laikotarpiu nuo 2009 iki 2019 m.m. net šimtas EŽTT teisėjų buvo susiję su Džordžo Soroso, žinomo aferisto ir mizantropo, valdomu nusikalstamu Atviros visuomenės fondu tiesiogiai arba per šiai struktūrai pavaldžius filialus.

Šią sensacingą informaciją pakomentavo Europos Parlamento deputatas Nicholas Bay, kuris paskelbtus duomenis pavadino „iš tiesų siaubingais“.
Jo nuomone, „filantropo“ Soroso parengta ilgalaikė strategija per tokius globalinius fondus užtikrino jam tokią įtaką, kurios galėtų pavydėti daugelis valstybių vadovų.

Kišeninė Džordžo Soroso kvaziteisinė kontora EŽTT

Prancūzijos “Nacionalinio fronto” partijos lyderė Marine Le Pen žengė dar toliau vertindama tokią situaciją. Savo „Twitter“ tinklalapyje ji paskelbė, kad Prancūzija turėtų nustoti vykdyti EŽTT priimtus sprendimus.
Ji paragino Prancūzijos prezidentą Emanuelį Macroną atkreipti dėmesį į susidariusią situaciją ir įpareigoti Prancūzijos Kasacinį teismą bei šalies Valstybės Tarybą nuo šiol nevykdyti EŽTT sprendimus.
„Laisva valstybė turi veikti prieš tokias nedemokratiškas manipuliacijas!“ – parašė Marine Le Pen.
Europos žmogaus teisių teismo sprendimai yra privalomai vykdytini valstybėse, kurių atžvilgiu jie priimti, kurių konstitucijose yra įtvirtintas tarptautinės teisės primatas virš nacionalinės teisės ir kurios yra pasirašiusios Europos Žmogaus Teisių Konvenciją.

Tarptautinio nusikaltėlio, klintonido ir demokrato Džordžo Soroso Atviros visuomenės korupciniai fondai veikia visose JAV kolonijose ir turi milžinišką įtaką marionetinių proamerikietiškų chuntų valdžios aparatuose. Lietuvoje taip pat veikia šio nusikaltėlio kuruojamos korupcinės struktūros. Lietuvos Laisvosios Rinkos instituto “ekspertai” greitai daro karjerą, tampa Seimo nariais, didžiųjų miestų merais, užima atsakingas pareigas vyriausybėje. Atviros Lietuvos fondo aferistai sėkmingai kopia karjeros laiptais, ir taip pat sėkmingai daro žalą Lietuvai, rengia visokias jaunimo zombinimo programas, užsiima nelegalios emigracijos skatinimu, įvairių iškrypimų propaganda, steigia įvairius rusofobinius Rytų studijų centrus, demokratinės minties, demokratinės visuomenės, žmogaus teisių stebėjimo ir panašius institutus, kurių veiklos turinys yra arši rusofobija bei nacionalinių interesų pardavinėjimas.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „egidijus kūris“
Europos Žmogaus Teisių teismo teisėju nuo Lietuvos 2013 metais tapo Soroso augintinis Egidijus Kūris po to, kai taip gražiai pasitarnavo JAV globalistams Lietuvos Prezidento Rolando Pakso neteisėto nušalinimo nuo valdžios farse.
Lietuvos landsberginė chunta, ištikima Džordžo Soroso nešvaraus verslo interesų gynėja ir nuolanki klintonidų tarnė, nuolat garsėja įvairiuose skandaluose-nusikaltimuose prieš Lietuvą, tačiau sorosinė agentūra Lietuvos žiniasklaidoje visus Soroso tarnų nusikaltimus arba nuslepia, arba pateikia kaip laimėjimą. Kad Soroso fondai grubiai kišasi į visų pasaulio valstybių vidaus reikalus, rinkimus, niokoja JAV kolonijų nacionalines ekonomikas – jau seniai visiems žinoma banali paslaptis. Tačiau turėdamas neribotą įtaką visose nacionalinės valdžios šakose tarptautinis aferistas ir nusikaltėlis Džordžas Sorosas toliau išlieka nepasiekiamas teisingumui – jo sustatytos marionetės visada atidirba iš boso gautus sidabrinius.

Vilniuje įvyko tradicinė advokatų eisena advokatų dienos proga. Advokatai, savaime suprantama,  išreiškė nepasitenkinimą dėl labai mažo užmokesčio už titaniškas advokatų pastangas jų pasiaukojamoje kovoje už teisingumo triumfą Marijos žemėje, subtiliai, kaip jie tai moka puikiai, pakišo kiaulę konservatorių-liberalų oponentams valdantiesiems valstiečiams, ir ,škias, Ramūnas Karabasas-Barabasas ui koks piktas, o jo teisingumo ministras, žinoma,  neteisingas.
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „advokatu eisena“
Peržiūrėjau eisenos dalyvių fotografijas. Tapo labai liūdna. Vieni bado ir nepritekliaus iškankinti veidai, sąžinės kančių ir bejėgiškumo nevilties dėl negalėjimo padėti vargšams išsekintos akys… Ieškojau megaprofesoriaus, superadvokato, visųmokslųdaktaro Stanislovo Tomo. Neradau… Matomai, gina pensininkų interesus kažkur Meksikoje El Paso paplūdimiuose.
Gydytojai, ūkininkai-latifundininkai, dabar štai advokatai protestuoja?!… Laukiu, kada į gatves pagaliau išeis bankininkai, viarslinykai, Lietuvos milijonierių 100-kas su savo pilimis ir jachtomis, bei visi panašūs ypatingai žiauriai likimo nuskriausti Lietuvos konservatoriai, liberalai.
Pagal visus patriotiškumo standartus vykusios eisenos dalyviai kažkodėl nei vienas neužsiminė, kodėl teisingumas yra nepasiekiama prabanga 90 procentų Lietuvos gyventojų? Tūlas aferistų nuskriaustas Lietuvos vargšas pilietis nemokamoje valstybės garantuojamoje advokato teisinėjė konsultacijoje be daugybės tuščių žodžių gauna ir vieną itin vertingą patarimą – po konsultacijos apsilankyti privačiai pas jį patį ar kolegą, jo gerą bičiulį kontoroje ir už jau “teisingą” atlyginimą advokatui išsispręsti savo reikalus. Jeigu pavyks, žinoma, patys suprantate, šalių rungimosi principas, visada galima ir pralaimėti …
Kaip ir pas gydytojus – užeini pas jį biudžetinėje poliklinikoje iki pietų ir liga valstybės garantuojamai sveikatos apsaugai niekaip nepasiduoda gydymui. Bet gydytojas neįkyriai rekomenduoja po pietų užeiti pas jį į jo pateis privačią kliniką ir … stebuklas!… už teisingą honorarą viskas įmanoma.
Nei vieno iš šios eisenos dalyvių su kilniais ir dvasingais veidu, matomai, nebuvo Neringos Venckienės, Algirdo Paleckio, Jurijaus Melio, Povilo Masilionio, Žilvino Razmino ar kitų disidentų gynybos komandose, kadangi visuomeninis interesas liberalioje demokratijoje yra svarbus tik tiek, kiek jis gali duoti naudos privačiam liberalių sukčių verslui. Teisingumas yra visuotinis gėris, viena iš pagrindinių valstybės funkcijų ir gyvavimo sąlygų. Jeigu visuotinis gėris nėra nuolat kuriamas, nėra puoselėjamas ir dauginamas, jis nyksta, kartu nusinešdamas į nebūtį ir tuos, kurie juo apsukriai minta. Liberaliems prekijams viešu interesu tai yra sunku suvokti, nes jie yra įsitikinę, kad visuotinį gėrį galima prichvatizuoti, be jokių moralinių stabdžių išnaudoti jį neribotą laiką, svarbu yra tik būti visada prie visuotinio gėrio paskirstymo  mechanizmo, valdžios. Ir tada nebaudžiamumas už piktnaudžiavimą padėtimi ir piktnaudžiavimu visuomenės pasitikėjimu yra garantuotas. O nebaudžiamumas, kaip žinoma, labai skatina nusikalstamumo augimą. Politinė korupcija liberalioje visuomenėje yra neišvengiama ir visada generuoja nusikalstamumą aukščiausiame lygyje. Kapitalistinėje visuomenėje teisė yra tik valdančiosios klasės , antiliaudinės klikos ekonominius interesus aptarnaujantis instrumentas, valdančios parazitinės klasės valia paversta įstatymu. Įstatymai tokioje visuomenėje tik sudaro sąlygas dominuoti mažai parazitinei išnaudotojų grupelei, valdyti, išnaudoti mases melo ir represijų pagalba. Tokią teisę Vakarų , JAV kolonizatoriai sukuria visose savo kolonijose – bejėgę, piktą, žiaurę, negailestingą ir siaubingai neteisingą. Tokios teisės pagrindinis tikslas yra priversti paklusti, palaužti tautos valią, suskaldyti tautą, supriešinti visuomenę, paversti valstybę paklusnia užsienio okupantų interesų vykdytoja, bevalia Vakarų kolonizatorių įsakymų tarnaite. Tokia chunta  savivaliauja ir parazituoja landsberginėje Lietuvoje pagal savo taisykles, intrigas, taip vadinamus įstatymus.
Kai panašus mentalitetas užvaldo prie valdžios lovio prilindusius ir savo išskirtinumu patikėjusius konservatyviai liberalius veikėjus, suskilusios geldos finalas yra neišvengiamas. Liberali puota visuomenės sąskaita negali tęstis amžinai. O tokia liberalkanibalistinė puota Lietuvoje tęsiasi jau 30 metų. Formalus, sanaudiškas, egocentriškas teisingumas yra vienas iš baisiausių nusikaltimų prieš tautą, vienas iš stipriausių smūgių valstybės pamatams, kurį drasiai galima prilyginti valstybės išdavimui. Masinė elito išdavystė yra tolygi tautos mirčiai. Visų, net vikriai parazituojančių apsukruolių, jau sugebėjusių neblogai uždirbti iš tokio smerktino poelgio, tik sukalbėjusių indulgencinę mantrą – “Man gyventi reikia! Mano darbas toks! Aš daug mokiausi, todėl esu išskirtinis, man priklauso gauti daugiau ir aš nusipelniau gyventi geriau”.
Visas Lietuvos teisėsaugos korpusas – teisėjai, prokurorai, advokatai, notarai, anstoliai, – praėjo konservatorių-liberalų suformuotas itin kruopščios atrankos komisijas, įvykdė visus liberalaus kanibalizmo, urvinio kapitalizmo keliamus reikalavimus, davė , sąmoningai ar ne, visus lojalumo landsberginei chuntai įžadus.  Čia jums ne kokie nors mistiniai KGB, partkomas ar cenzūra. Čia jūsų teisė rinktis – norite, dirbate Sistemai, konservatoriams. liberalams jų parazitiniame ūkyje arba , jeigu norite, galime sušaudyti, paversti jus socialiniu marginalu, atstumtuoju, ir jūsų su pagyrimu baigto mokslo diplomas galės kvalifikuotai darbuotis prie šiukšlių konteinerio. Ir tokios liberalios “atrankos” galimybės yra efektyvios, beribės, tai veikia žymiai įtikinamiau, nei bet koks ten tarybinis represinis organas su savo ribotomis galimybėmis, naiviais įkalbinėjimais apie darbo visai liaudžiai, tautai, visuomenei būtinumą, kilnumą, pareigą  ir naudą.
Galėtų deivės Temidės tarnai, vietoje giesmių giedojimo konservatorių, liberalų informacinio karo prieš lietuvių tautą kultinėse vietose, kasdien bent 10 procentų savo laiko , pavyzdžiui, skirti labdarai, priimti varguolius, suteikti jiems iš tiesų veiksmingą teisinę pagalbą, aferistų nuskriaustajam duoti pozityvų teisinį rezultatą, duoti viltį ir teisingumą realiai. Profesionalų jų tarpe tikrai yra nemažai, klausimas tik yra – kiek jų tarpe išliko žmonėmis, kiek jų išsaugojo žmogiškumą pasiutusiose lenktynėse dėl kuo didesnio pelno. 
Arba, sakykime, šio mitingo dalyviai advokatai įsipareigotų savo veikloje vadovautis principu “no win, no fee” – atlyginimą už savo darbą, sąžiningą, pasiimti iš klijento tik šiam gavus savo reikalavimų patenkinimą, tik pergalės atveju… Tokia situacija, manau stipriai sutramdytų visų Temidės tarnų – teisėjų, prokurorų, advokatų – apetitus ir norą savivaliauti, nematoma Adamo Smito ranka iš tiesų stabilizuotų teisingumo paslaugų rinką ir priverstų teisinių paslaugų rinkos dalyvius elgtis  sąžiningai, pagal klasikinius liberalizmo principus, pagal įstatymą, pagaliau, kaip jie ir prisiekia elgtis.
Kai visuomenėje pagrindine vertybe tampa tik pelnas, visi kiti dalykai atsiduria trečioje ar dešimtoje vietoje ir yra niekas kitas, o tik tušti žodžiai. Tokia visuomenė neturi ateities – ją privatizuoja (pavagia) elitu save įsivaizduojantys parazitai. Kai žodžiai praranda prasmę, tautos praranda laisvę (Konfucijus).
O kol kas ir advokatai verkia. Sugiedokime kartu su jais, mūsų bendros nelaimės broliais, tautinę giesmę. Ir paverkime, kartu su advokatais.
Karabasas-Barabasas, žinoma, baisus ir labai blogas…

Šaltinis: https: https://abi.lt/2019/10/09/pirmasis-n-venckienes-interviu-tai-kad-as-esu-grazinama-nepadaro-lietuvos-teisine-valstybe/?fbclid=IwAR1cAFi55qmYPSlxosVdBBWhzHggW50iJjBJGjyT392hkYskOKT6S0pAOsA

 

Autorius:  

Prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvą sudrebino dar neregėtas pedofilijos skandalas, nusinešęs ne vieno žmogaus gyvybę. Jo epicentre atsidūrė teisėja ir būsima šalies parlamento narė Neringa Venckienė, stojusi ginti savo mažametės dukterėčios Deimantės. Sulaukusi grasinimų, N. Venckienė 2013 metais nusprendė išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas ir čia pasiprašė politinio prieglobsčio.

Po penkerių metų nežinios Lietuvą pasiekė informacija, kad buvusi teisėja sulaikyta Čikagoje ir kad pradedama jos ekstradicijos procedūra. Nors N. Venckienė kreipėsi dėl politinio prieglobsčio vos tik atvykusi ir byla turėjo būti nagrinėjama šių metų liepos mėnesį, jos prieglobsčio svarstymas buvo netikėtai nukeltas į 2022 metus. Tuo pačiu metu Lietuvos ekstradicijos prašymas dėl buvusios teisėjos ir šalies parlamento narės buvo patvirtintas JAV vyriausybės, tad tikėtina, kad N. Venckienė artimiausiu metu bus grąžinta į Lietuvą.

Buvusi teisėja ir parlamento narė Neringa Venckienė sutiko duoti išskirtinį interviu portalui abi.lt  po beveik penkerių metų tylos.

– Kaip Jūs jaučiatės? Kokia pirma mintis atėjo į galvą, kai išgirdote, kad būsite grąžinta į Lietuvą?

– Būdama teisininkė, žinojau, kad yra labai mažai šansų dėl ekstradicijos bylos nagrinėjimo JAV Auksčiausiajame Teisme, į kurį kreipėmės. Bylų atranka – kaip ir Lietuvoje. Tik JAV atrenka vienas teisėjas, o Lietuvoje – trijų teisėjų kolegija.

Esu visiškai sveika ir tvirta. Esu pasiruošusi grįžti į Lietuvą. Man tik labai gaila mano sūnaus ir mano tėvų, kurie dėl mano suėmimo patiria skausmą.

– Ar nesijaučiate nusivylusi šalimi, kurioje tikėjotės susirasti užuovėją nuo persekiojimo? Juk Jungtinės Valstijos – kone teisinės valstybės etalonas pasaulio akyse, jos yra suteikusios politinį prieglobstį daugybei nepagrįstai persekiojamų žmonių, o Jus nusprendė atiduoti į rankas tų, nuo kurių bėgote. Kuo Jūs paaiškintumėt tai?

– Žinoma, kad esu šiek tiek nusivylusi. Tikėjausi, kad bus žmonių JAV Vyriausybėje ir teismuose, kurie supras, kas vyko Lietuvoje. JAV pasirinkau kaip teisingumo ir demokratijos šalį. Bet, jau gyvendama JAV, aš mačiau, kad ši šalis nėra ideali, kad taip pat turi daug daug problemų.

Iš tiesų JAV yra suteikusios politinį prieglobstį daugybei nepagrįstai persekiojamų žmonių, bet lygiai taip pat – apgyvendinusios ir daugybę tokių asmenų, kurie atsivežė milijonus, sukauptus iš korupcinės ir kitos neteisėtos veiklos.

Lietuva pasinaudojo ekstradicijos sutarties su JAV spragomis, dėl kurių aš neturėjau teisės pateikti įrodymų, o Lietuvos Vyriausybė – galėjo. Todėl jos pateikti melagingi faktai be tai patvirtinančio vaizdo įrašo buvo vertinami kaip tikimybė, kad aš galimai padariau nusikaltimus.

Be to, JAV teismai pagal ekstradicijos sutartį neturi teisės spręsti dėl politinio persekiojimo. Tai gali padaryti tik vykdomoji institucija – Valstybės departamentas.

 

– O Jums kaip teisininkei nekeista, kad Jūsų ekstradicija pradedama vykdyti, net neišnagrinėjus Jūsų prašymo dėl politinio prieglobsčio suteikimo? Iš pradžių dėl nežinomų priežasčių nagrinėjimas nukeliamas net į 2022 metus, o po to paaiškėja, kad jo apskritai nebus, nes Jūs jau išduodama Lietuvai. Kaip tai suprasti? Ir ar tai nėra Jūsų teisių ir JAV įstatymų pažeidimas – palikti Jūsų prašymą net nesvarstytą?

– Aš tikėjausi, kad bus nagrinėjama politinio prieglobsčio byla. Iš tiesų keista, kad nelaukiama rezultatų joje ir kad prieglobsčio bylos nagrinėjimas atidėtas nepaaiškinus priežasčių. Priešingai nei ekstradicijos byloje, į politinio prieglobsčio bylą galima pateikti įrodymus. Žinoma, mane išsiuntus iš JAV, prieglobsčio bylos nagrinėjimas tampa beprasmis.

– Nemanote, kad dėl šitos kolizijos Jūsų advokatai turėtų skubiai kreiptis į teismą? Ar Jūs jau nuleidot rankas?

– Advokatai sako, kad JAV įstatymai to nereguliuoja.

– Mane suklusti privertė dar anksčiau priimtas Čikagos teisėjos sprendimas, kuriame sakoma, kad Jūs turėsite visas galimybes apsiginti savo teises ir Lietuvoje. Jie tikrai mano, kad mes jau esame teisės viršenybės šalis, kurioje kiekvienas to panorėjęs gali apsiginti savo teises? Ir net tokioj byloje kaip Jūsų, kur vienas po kito žūna įtariamieji?

– Keista ir tai, kad teismo posėdžio metu JAV teisėjai klausė: „Ar gali tai vykti Lietuvoje? Juk Lietuva yra draugiška Jungtinėms Valstijoms šalis.“ Argi pagal draugiškumą sprendžiama dėl kurupcijos, politinio persekiojimo?

Visi atsimena, kaip aš bandžiau ginti savo teises Lietuvoje, reikalaudama vaizdo įrašų iš 2012 m. gegužės 17 d. įsiveržimo į mūsų namus, ir kuo tai baigėsi. Seimui naikinant mano kaip teisėjos neliečiamybę, įrašai išvis nebuvo pateikti, o naikinant mano kaip Seimo narės imunitetą, tų įrašų buvo pateikta tik 12 sekundžių. Įsivaizduojat, iškupiūruoji, nuslepi tai, kas nenaudinga, ir pateiki. Arba išvis neduodi. Ir tai vadinama galimybe apginti savo teises.

Visuomenė taip pat turbūt dar prisimena, kaip buvo nuteista garbinga profesorė onkologė L. Bloznelytė-Plėšnienė, kaip teismas nusprendė, kad advokatas Černiauskas Deimantės nenešė, nors visa Lietuva matė, kad – nešė, kaip mano tėvai nuteisti daugybę kartų net neaišku už ką… Kaip mano mamą ir kitus žmones nuteisė už nusikaltimus, dėl kurių JAV atsisakė mane išduoti, kaip per mūsų namų šturmą kieme stovėjusius žmones tampė po teismus daugiau nei penkerius metus, kaip aklą R. Ivanauską nuteisė dėl to, kad buvo mano brolio draugas… Galėčiau vardinti ir vardinti pavyzdžius, kai Lietuvos teismams visiškai nebuvo įdomi tiesa.

Nemanau, kad JAV teisėjai nežino, kas dedasi Lietuvoje. Gal kažkada paaiškės tokio sprendimo motyvai.

Jau rankos pirštų neužtenka suskaičiuoti žuvusiųjų ir mirusiųjų, kurie buvo susiję su šia istorija.

– O gal Jūs tapote politinės konjunktūros auka? Juk jeigu Jums būtų suteiktas politinis prieglobstis, tai būtų kaip spjūvis į veidą artimai sąjungininkei. Nes toks sprendimas būtų tolygus pripažinimui, kad Lietuva neatitinka teisinės valstybės kriterijų.

– Tikriausiai tai yra politiniai susitarimai. Visiems žinoma, kad JAV yra įrengusios karines bazes Lietuvoje.

Tačiau tai, kad aš esu išduota, nepadaro Lietuvos teisine valstybe. Kiekvienais metais JAV rengia ataskaitas apie užsienio šalis. Iš ataskaitų aišku, kad Jungtinėms Valstijoms žinoma apie korupciją Lietuvoje, apie nepasitikėjimą teismais.

Mano atveju iš visos Lietuvos prokurorų kūrybos liko tik keturi kaltinimai. Tik keturi iš 39! Ir visi jie susiję su 2012 metų gegužės 17 diena, kai buvo pagrobta Deimantė. Manau, tai daug ką pasako.

– Svarstant, kodėl taip nutiko, man iš galvos vis neišeina JAV milijardieriaus ir prezidentų bičiulio Epsteino pavardė – to, kuris neseniai buvo apkaltintas lytiniu nepilnamčių išnaudojimu ir rastas kameroje nebegyvas. Atpažįstate paralelę? Jis taip pat nesulaukė teismo, kaip jo nesulaukė ir daugelis pedofilijos bylos figūrantų Lietuvoje. Ar tik nėra taip, kad ir Jungtinės Valstijos šioje srityje turi nemenkų problemų? 

– Žinoma, kad matau paralelę.

J. Epsteinas buvo rastas negyvas, kai nukentėjusiosios davė parodymus ne tik apie jį, bet ir kitus jas seksualiai išnaudojusius turtingus bei įtakingus asmenis, Epsteino draugus.

Visai neseniai JAV priėmus įstatymą, kad pedofilijos aukos gali ir po daugybės metų nuo išnaudojimo kreiptis dėl tyrimo, paaiškėjo vaikų seksualinio išnaudojimo mastas šalyje. Iš tiesų JAV turi didelių problemų šioje srityje. Vien Pensilvanijoje 300 kunigų seksualiai išnaudojo daugiau kaip 1000 vaikų. O kiek dar aukų nenorėjo viešintis?

Seksualinė laisvė nuėjo į kraštutinumus. Esu skaičiusi straipsnių, kad yra bandoma pedofiliją pripažinti liga ir panaikinti baudžiamąją atsakomybę. Taip pat esu skaičiusi apie bandymus įteisinti santuoką ne tarp dviejų, bet grupės asmenų.

– O kaip Jūs manote, ar prie Jūsų nesėkmės galėjo kaip nors prisidėti prezidentas Valdas Adamkus? Na, kaip turintis aukšto lygio ryšių Jungtinėse Valstijose, ir pan.? Nes, kiek prisimenu, jis nebuvo didelis Jūsų mylėtojas?

– Gerai atsimenu, kaip buvęs prezidentas Valdas Adamkus viešai pareiškė, kad reikia viską užbaigti pedofilijos byloje. Seksualiai išnaudotas vaikas jam nerūpėjo.

Nežinau apie jo įtaką JAV, bet keista, kad dabartinis prezidentas G. Nausėda konsultuojasi su juo. Adamkaus prezidentavimo laikai nieko gero Lietuvai neatnešė.

– O kiti politikai? Ir ar galėjo prisidėti taip vadinamo „valstybininkų“ klano atstovai, kurie greta V. Adamkaus yra siejami su slaptu CŽV kalėjimu Lietuvoje? Čia negalėjo būti koks nors ryšys pagal principą „paslauga už paslaugą“?

– Įtaką bandė daryti buvęs ambasadorius JAV Ž. Pavilionis. Šioje šalyje taip pat turi ryšių D. Grybauskaitė. O kas tiksliai prisidėjo, aš nežinau.

Dabartinėje geopolitinėje situacijoje, esant stipriai Rusijai, Kinijai, amerikiečiams yra labai reikalinga mažų, tegul ir korumpuotų bei pažeidžiančių žmogaus teises valstybių pagalba. Kas Jungtinėms Valstijoms yra Lietuva? Tik Rusijos kaimynė.

Tokiu rakursu turbūt reikėtų žvelgti ir į slapto CŽV kalėjimo atvejį, pripažintą Europos Žmogaus Teisių Teismo, bet ne Lietuvos vyriausybės. Tai yra gėda, kad mes dalyvaujame panašiuose sumanymuose užsienio šalių prašymu.

O kas link „valstybininkų“ klano vaidmens, tai siūlau nepamiršti, ką apie tai kalbėjo saugumo pulkininkas V. Pociūnas. Prisimenate žodžius, kad juos visus vienija „žydrumas“? O kas yra „žydrumas“ – netradicinė seksualinė orientacija ar pedofilija?

D. Kuolys kažkada irgi kalbėjo apie „valstybę valstybėje“, apie jos narius, švenčiančius, nakvojančius vaikų globos namuose.

– Bet, kalbant apie Jungtines Valstijas, buvo du kongresmenai – Chris Smith ir Randy Hultgren – kurie kovojo už Jus. Ir net įregistravo Jums palankų įstatymo projektą Kongrese, taip pat surengė Jums skirtus klausymus vyriausybinėje Helsinkio komisijoje. Ar nenutiko taip, kad jiems tiesiog pritrūko laiko išjudinti inertišką biurokratijos mechanizmą?

– Iš tiesų kongresmenai Chris Smith ir Randy Hultgren stengėsi iš visų jėgų padėti.

Nežinau, ar pritrūko laiko, ar Jungtinės Valstijos turi per daug savų problemų.

Kiek skaitau spaudą ir žiūriu žinias per televiziją, Kongresas ir JAV žiniasklaida susikoncentravę tik į Prezidento Trumpo apkaltą, Kiniją, Rusiją, sieną tarp Meksikos ir JAV, nelegalius imigrantus. Tai pagrindinės temos, kuriomis gyvena JAV.

– Dabar sugrįžkim į Lietuvą. Ne tiesiogine prasme – mintimis. Ko Jūs tikitės iš šio savo gyvenimo etapo? Pradedant ta akimirka, kai būsite išlaipinta iš lėktuvo Vilniaus aerouoste?

– Pirmiausia tikiuosi pamatyti žurnalistus.

Po to tikiuosi, kad man bus leis susipažinti su atliktu ikiteisminiu tyrimu. Buvęs Generalinis prokuroras D. Valys skelbė, kad turi įrašą, kuriame aš spardau Stankūnaitę, tai noriu tai pamatyti. Prokuratūra į JAV pranešė, kad aš barikadavau namą, rakinau duris, todėl taip pat noriu pamatyti tą įrašą. Ir apskritai noriu susipažinti su visu vaizdo įrašu, kuris nebuvo pateiktas nei Seimui, nei JAV pareigūnams.

Taip pat noriu kuo greičiau pamatyti savo tėvus, kurių dėl jiems iškeltų baudžiamųjų bylų negalėjau sutikti 6 metus.

– Ar jausitės saugi ir nebijosite dėl savo gyvybės? Jūsų tėvai rašė laišką prezidentui G. Nausėdai, prašė garantuoti, kad su Jumis nebūtų susidorota, bet gautame atsakyme apie tai – nė žodžio. Lyg tai būtų tokia nereikšminga smulkmena, apie kurią net neverta šnekėti.

Žinoma, kad Lietuvoje nėra saugu. Tik viešumas gali užtikrinti mano saugumą. Galbūt prieš prezidento rinkimus mano tėvų prašymas butų patekęs į priešrinkiminius pažadus.

– Įprastai kadenciją baigęs ir išrinktasis prezidentas apsikeičia tam tikra informacija. Kaip Jūs manote, kokiu žinių bagažu apie Jus ir Jūsų bylą su G. Nausėda galėjo pasidalinti D. Grybauskaitė?

– Kiek aš supratau, tai D. Grybauskaitė buvo ne vaiko, mano brolio ar mano, bet priešingoje pusėje. Teisėjas E. Gladutis, nutraukęs dalį pedofilijos bylos, D. Grybauskaitės dekretu perkeltas į Auksčiausiajį Teismą, S. Skvernelis iš Generalinio komisaro po gegužės 17-osios šturmo tapo Vidaus reikalų ministru, o Garliavoje gegužės 17-ąją buvęs komisaras R. Požėla tapo Generaliniu komisaru. Ne tik šiems, bet ir daugiau kitų buvo atsilyginta su kaupu.

Prisiminkite, kiek lindo į viešumą dėl pedofilijos bylos Konstitucinio Teismo pirmininkas E. Kūris, po ko gavo vietą Strasbūro teisme. Prisiminkite tuos reikalus viešai komentuojantį Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto dekaną V. Nekrošių. Nemanau, kad „Snoro“ bankroto byla atsitiktinai pateko dekano pusbroliui Andzej Macijevskiui, kuris po jos nagrinėjimo taip pat tapo Aukščiausiojo Teismo teisėju.

O A. Valantinas, netekęs Generalinio prokuroro pareigų dėl aplaidaus pedofilijos bylos tyrimo, prezidentės dekretais tapo teisėju, o po to  – ir Apeliacinio teismo pirmininku.

Taigi beveik aišku, kokia informacija galėjo pasidalinti D. Grybauskaitė. Manau, kad ji manęs neatleido iš teisėjų tik dėl rinkėjų požiūrio, nes laukė antra kadencija.

– Tai išeitų, kad vadinamieji Garliavos įvykiai Lietuvą ne suskaldė, kaip teigiama, o priešingai – sucementavo? Bent jau elitą?

– Mano nuomone, korumpuotą elitą Garliavos įvykiai suvienijo.

Neabejoju, kad pedofilijos byla R. Jancevičiui (Vilniaus apygardos prokuratūros vadovui – red.) pateko neatsitiktinai. Kodėl iš bylos jis pašalino 6 tomus telefoninių pokalbių išklotinių? Kodėl man neleido susipažinti su jomis?

O kas paaiškėjo vėliau? Paaiškėjo, kad R. Jancevičius įsidarbino koncerne „MG Baltic“, kurio televizija visą ta laiką puolė vaiką ir jį gynusius.

Nežinau, gal R. Jancevičius pražiūrėjo, bet pedofilijos byloje yra likę A. Ūso pokalbiai, kuriuose jis siūlo pagalbą dėl „Leo LT“. Ką galėjo turėti bendra įtariamasis Ūsas su viduriniu išilavinimu ir „Leo LT“?

Kaip A. Ūsas galėjo būti Seimo pirmininko V. Muntiano patarėjas, turėti kabinetą savivaldybėje – šalia Vaiko teisių apsaugos tarnybos?

O Deimantės pirma apklausa, kai A. Ūso advokatas Deivis Valiulis, buvęs A. Sadecko patarėjas Seime, pareiškė: „Jūs nežinote, kam kelią pastojote“? Kaip tai suprasti?

Į viešumą kaip autoritetai mesti teisininkai E. Kūris, V. Nekrošius, žurnalistai R. Miliūtė, R. Valatka, N. Pumprickaitė ir kiti, mano įsitikinimu, buvo reikalingi ne abejonėms pašalinti, ne tiesai išsiaiškinti, bet klaidinti. Tie, kas sekė, ką jie kalba apie nužudymus, kaip komentuoja pedofilijos bylą, galėjo įsitikinti, kad tai prieštaravo jau nustatytiems faktams. Ar nors vienas jų bent kartą paminėjo net penkias mergaitės apklausas? Ar nors vienas analizavo vaiką tyrusių psichiatrų ir psichologų išvadas? Ar nors vienas pareiškė, kad prokurorai A. Kliunka, R. Petrauskas melavo dėl D. Kedžio pirštų atspaudų nusikaltimo vietoje? Ar kad yra liudytojų, jo šaudė ne D. Kedys?..

Pedofilijos bylai sužlugdyti, suversti kaltę dėl nužudymo mano broliui ir viešumoje jį šmeižti buvo mestos visos „valstybininkų“ pajėgos. Taip, taip, tų pačių, apie kuriuos jūs klausėte ir ant kurių krenta jau nebe pirmos mįslingos mirties šešėlis.

– Jums pareikštų įtarimų skaičius, bėgant laikui, gerokai sumenko. Ar sugrįžus Jums negali būti pasiūlytas toks kompromisas, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika? Man toks įvykių variantas atėjo į galvą stebint, kaip metų metais buvo neskubama Jūsų ieškoti: skelbti paiešką lyg ir verčia užvestos bylos, o jokio noro – nėra… Ar tokia įvykių versija vis dėlto sunkiai tikėtina?

– Lietuvos prokurorų fantazijai nėra ribų. Dar gerai, kad sukūrė „tik“ 39 kaltinimus, o ne dviem ar septyniais šimtais daugiau. Nes su 39-iais  į Gineso rekordų knygą nepatekau, o štai su šimtais būčiau patekusi.

Į JAV atsiuntė daugiau kaip 300 puslapių, kuriuose išdėstyti kaltinimai. Prokuroras T. Krušna dokumentą pradėjo sakiniu: „Reikšdami Jums didžiausią pagarbą…“

Jau minėjau, kad keturi dar likę kaltinimai susiję su gegužės 17-ąja. Pagal JAV teismų sprendimus ir Lietuvos – JAV ekstradicijos sutartį aš galiu būti teisiama tik už nusikaltimus, dėl kurių esu išduota Lietuvai. Paradoksalu, bet galiu būti teisiama tik dėl dienos, kai buvo pagrobta Deimantė.

– Bet jeigu vis dėlto būtų pasiūlytas kompromisas, ar Jūs sutiktumėt? Ar priešingai – vertintumėt tai kaip principų išsižadėjimą?

– Po viso šito Lietuvos Vyriausybės melo ir persekiojimo man nereikalingi jokie pasiūlymai.

Prokuratūra turi įrodymus, kad aš nespardžiau, nebarikadavau, nerakinau durų, kad mane sužalojo, kad mano dukterėčią paėmė jėga.

Nėra dėl ko sutikti. Tie, kurie vykdė sprendimą gegužės 17-ąją, turėjo būti teisiami.

Aš niekada nebuvau išsižadėjusi savo principų.

JAV aš niekada nesislapsčiau, iš karto kreipiausi dėl politinio prieglobsčio, legaliai dirbau, mokėjau mokesčius valstybei, baigiau koledžą. Lietuvos Vyriausybei buvo žinoma mano gyvenamoji vieta, į Maršalų įstaigą Čikagoje aš atvykau pati.

– Beje, Jums netikėtai pasitraukus iš Lietuvos, net dalis Jūsų šalininkų Jus kritikavo už tai, kad šitaip pasielgėt. Ir tvirtino, kad, turėdama tokį didžiulį žmonių palaikymą, Jūs privalėjote eiti „ligi galo“, o ne pabėgti. Mane visuomet šiek tiek stebina tie, kas reikalauja aukos iš kitų, bet vis dėlto ką Jūs galėtumėt į tai atsakyti?

– Tie mano palaikytojai, kurie iš tiesų nuoširdūs, tikri draugai, džiaugėsi, kad aš su Karoliu išvažiavau. Aš galėjau likti, bet mano sūnaus ateitis ir saugumas buvo pirmoje vietoje.

Aš žinau tokių asmenų, kurie, dar man būnant Lietuvoje, kalbėjo, jog norėtų, kad aš būčiau suimta, nes taip jiems būtų lengva laimėti rinkimus. Jiems „iki galo“ reiškia būti Seime. Man „iki galo“ – kovoti dėl Deimantės. Jos jau nebuvo, kai aš išvažiavau.

Manau, mano nuojauta dėl persekiojimo pasitvirtino, nes prokuratūra, man išvykus, prikūrė dar daugiau nei 30 kaltinimų.

– Savo apsisprendimą trauktis Jūs turbūt labai rimtai svėrėt. Kokios aplinkybės nulėmė, kad pasielgėt taip, kaip pasielgėt?

– Apsisprendžiau per labai trumpą laiką – per dvi dienas. Tai nutiko po to, kai Seime pasklido kalbos, kad D. Grybauskaitė davė nurodymą sisteminėms partijoms naikinti mano imunitetą.

Aš žinojau, kad prokurorą D. Valį prezidentei buvo suradusi rašytoja V. Jasukaitytė, kad Valio tėvai buvo Jasukaitytės draugai. Manau, kad ne kieno nors kito, o būtent D. Grybauskaitės nurodymu Valys man iškėlė baudžiamąsias bylas po gegužės 17 dienos.

Aš jaučiau ir mačiau, kad D. Grybauskaitė nori su manimi susidoroti. Aš nežinau, kodėl Kauno apygardos teismo pirmininkas N. Meilutis išsigynė, kad jam skambino iš Prezidentūros ir siūlė, kad aš išeičiau iš teisėjų savo noru. Tegul tai būna ant Meilučio sąžinės.

Be to, apsisprendimą išvykti lėmė daugybė kitų dalykų: autoįvykiai, grasinimai…

– Ribotos apimties interviu neįmanoma aptarti visko, bet vis dėlto – kaip Jūs dabar vertinate tuos įvykius, kurie sukrėtė Lietuvą ir sugriovė Jūsų ir Jūsų artimųjų gyvenimus?

– Mano vertinimas niekada nebebus kitoks – niekas nėra garantuotas, kad jo vaikas netaps lytinio išnaudojimo auka. Ar kad tai nenutiks kam nors iš artimų žmonių.

Jei ne korupcija, įtariamų pedofilų ir jų bendrininkų gynimas, vaiko pagrobimas ir pradanginimas, pedofilijos bylos baigtis galėjo būti visiškai kitokia. Kitokie galėjo būti ir vaiką gynusiųjų likimai. Galbūt net kitoks visų mūsų gyvenimas Lietuvoje.

Atsiminkite, kad 2010 metų sausį Seimas po atlikto tyrimo konstatavo, kad visi mano brolio Drąsiaus Kedžio skundai buvo pagrįsti, kad pedofilijos byla visų instancijų prokuratūrose tirta aplaidžiai. O kur tie prokurorai – Ročienė, Kiuršinas, Čivinskaitė, Valantinas – šiandien? Jie ne tik grįžę į pareigas, bet ir paaukštinti. G. Ročienė net sugebejo iš valstybės prisiteisti tūkstantines sumas.

– Ar tų įvykių paveikslas Jūsų akyse šiandien smarkiai skiriasi nuo to, koks buvo tuomet? Ar Jums pavyko vėliau sužinoti tai, ko tada nežinojote ir ko ligi šiol nežino visuomenė?

– Tų įvykių paveikslas mano akyse beveik toks pat. Tik, aišku, šiuo metu yra daugiau informacijos apie korupciją, apie D. Grybauskaitės, sisteminių partijų narių tikruosius veidus, apie korumpuotus žurnalistus.

Būdama Lietuvoje, aš nežinojau, kad Liberalų sąjūdžio gretose su E.Masiuliu buvo A. Ūso giminaičiai, kad mane svarstęs ir kritikavęs teisėjas V. Kažys, V. Kondratjevo sprendimą galioti palikęs E. Laužikas bus įtariami kyšio ėmimu, kad E. Masiulis skolinsis pinigus alkoholio dėžėje, kad D. Grybauskaitė, pasivadinusi „tulpe“, susirašinės su E. Masiuliu, kad ji aukštins pareigose vieną po kito…

– Tai ko gero, jeigu Jūs būtumėt likusi čia, jie visi ir būtų sprendę Jūsų likimą – įskaitant kyšių ėmimu įtariamus teisėjus?

– Taip, tie patys teisėjai būtų sprendę ir tie patys spręs ir dabar.

Jei ne pas advokatą aptikta „blakė“, tyrimas būtų trukęs dar ilgą laiką. Įsivaizduojate, kiek teisėjų dar būtų pagauta? Dešimtys? O gal net šimtai?..

Aš žinau, kad yra ir sažiningų teisėjų Lietuvoje, bet jų labai nedaug.

– O kaip vertinate profesoriaus V. Landsbergio vaidmenį? Ar nestebina tai, kad jis iš pradžių buvo labai nuoseklus ir karštas Deimantės ir jos puseserės gynėjas, parašė ne vieną straipsnį, o po to net nebuvo linkęs to prisiminti?

– Manau, kad profesorius Vytautas Landsbergis buvo nuoširdus. Jis žinojo apie vaikų seksualinį išnaudojimą. Manau, kad jį užtildė jo anūko Gabrieliaus ėjimas į politiką. Profesorius yra išskirtinė asmenybė, bet anūkas neišsiskiria iš pilkos politikų masės. Profesoriaus V. Landsbergio pozicija dėl pedofilijos bylos, dėl manęs nesutapo su konservatorių partijos nuomone, todėl, manau, dėl šių priežasčių profesorius pasirinko tylą – kad nesugadintų anūkui karjeros.

Mane labai nustebino ir Gabrieliaus Landsbergio draugystė su tuometiniu Liberalų sąjūdžio pirmininku E. Masiuliu.

O šiaip šnekų yra visokių, bet nesinorėtų vadovautis gandais.

– Kalbama, jog V. Landsbergis susitikinėjo su Jumis ir vylėsi, kad Jūs su savo šalininkais įsiliesite į konservatorių gretas, bet Jūs neva nepaklausėte. Ar tai tiesa?

– Taip, su V.Landsbergiu aš bendravau. Jis man paliko tikrai neeilinio asmens įspūdį. Atrodė, kad jis susirūpinęs vaiko išnaudojimu, jo likimu. Manau, kad jis turėjo apie pedofilus informacijos ir iš kitų šaltinių.

Jis nekvietė į konservatorių gretas, bet gerai atsimenu, kad, kalbant apie naujos partijos kūrimą, jis sakė, kad bus blogai, kad bus susidorota. Galbūt tai buvo ir mano patirties stoka, bet tuo metu aš tikrai nesuvokiau, kad dėl ėjimo į politiką man pradės vieną po kitos kurti baudžiamąsias bylas.

– O ką kalbėjo D. Grybauskaitė, kai buvo su Jumis susitikusi?

– Iš tikrųjų tai aš taip ir nesupratau, dėl ko ji su manim susitiko.

Atsimenu, jog ji pradžioje pokalbio pasakė, kad domėjosi manimi Specialiųjų tyrimų tarnyboje ir gavo iš jos atsakymą, kad kyšių aš neimu.

Ji sakė, kad negali kištis į Deimantės gyvenamosios vietos nustatymo bylą.

Aš jai atvežiau mano nužudyto brolio nuotraukas. Į tai ji pareiškė, kad prokuroras R. Petrauskas jai pranešė, jog Kedys mirė sava mirtimi.

Tiesa, ji tvirtino, kad neskaito laikraščių, bet, kaip paaiškėjo vėliau, žinojo iš kokios žiniasklaidos prašyti paramos, kuriai žiniasklaidai skirti finansavimą iš Prezidentūros.

Pasakyčiau, kad nieko reikšmingo tame pokalbyje nebuvo.

– Jūs sakot, kad D. Grybauskaitei parodėte nužudyto brolio nuotraukas. Kas jose buvo, kad net pasiėmėt į susitikimą su prezidente? Ir kodėl taip tvirtai sakote, kad – nužudyto?

– Iš nuotraukų aiškiai matėsi, kad jis miręs ne sava mirtimi. Nepriklausomas ekspertas taip pat padarė išvadą, paneigiančią eksperto J. Paliulio išvedžiojimus.

– Kaip šiandien vertinate S. Skvernelio, kitų žinomų politikų vaidmenį?

– Kaip vertinti S. Skvernelį?

Tas, kas atsiuntė 240 policininkų pagrobti mažą seksuliai išnaudotą vaiką, vėliau važiuoja su savo paties vaiku pas popiežių į Vatikaną palaiminimo…

Atsakymas vienas – šlykštu.

– O žinant, kad jis šiandien kovoja su sunkia liga, širdis neatlėgsta?

– Suserga ne tik blogi, bet ir geri, labai geri žmonės. Nėra ko džiaugtis dėl kito ligos. S. Skverneliui dar reikia užauginti savo vaikus.

Bet norėčiau grįžti prie jūsų klausimo dėl kitų politikų vaidmens.

Pasakyčiau, kad dėl vaiko likimo ir mano persekiojimo labiausiai pergyveno Lenkų rinkimų akcijos, Darbo partijos ir kai kurie Tvarkos ir teisingumo partijos nariai – žinoma, išskyrus R. Žemaitaitį. Lenkų rinkimų akcijos pirmininkas apie pedofilijos bylą net viešai pasisakė Europos parlamente.

Dar galėčiau paminėti D. Kuolį, jeigu jį galima priskirti prie politikų. Jis kūrė partiją tik tam, kad suskaldytų „Drąsos kelio“ rinkėjus.  „Lietuvos sarašas“ buvo tik idėja suvienyti žmones, o vėliau paaiškėjo, kad tokiu pavadinimu bus atskira politinė partija. Pasidėjęs Deimantės ir mano nuotraukas, D. Kuolys susirinko parašus partijos kūrimui. Visuomenė to net nežino, kad jis, taip pat K. Krivickas, R. Janutienė prieš rinkimus buvo kviečiami į „Drąsos kelią“, bet tai jų nedomino. Kuoliui reikėjo atskiros partijos. Krivickui, Janutienei nesmirdėjo propagandinio „Lietuvos ryto“ pinigai. O Krivickas net ruošėsi į rinkimus su Liberalų sąjūdžiu – po to, kai E. Masiulis buvo sulaikytas su pinigais.

Norėčiau tik iš geros pusės paminėti G. Songailą, S. Stomą, N. Puteikį, R. Kupčinską, N. Oželytę, P. Gražulį – visiems jiems rūpėjo vaiko likimas. O sisteminiai konservatoriai ir socialdemokratai į mus žvelgė kaip į konkurentus, atimančius balsus. Dar man būnant Seime, konservatoriai taip ir skundėsi, kad „Drasos kelias“ užėmė jų 7 vietas…

– Ką pagalvojote, kai išgirdote, kad Jums apkaltą Seime inicijavusių liberalų lyderis įkliuvo su banknotų prikrauta dėžute? 

– Kai išgirdau, kad E. Masiulį sulaikė su ta banknotų dėže, pamaniau, kad pagavo su kyšiu ir pagalvojau, kad jis susitvarkys. Turbūt mano mintys krypo teisinga linkme – teismas įsakymu jau pripažino, kad jis skolinosi. Taigi E.Masiulio negalima vadinti kyšininku. Reikia sakyti, kad STT jį nepagrįstai apšmeižė ir neteisėtai sulaikė.

Bet ką Masiulis beaiškintų, žmonės atskiria pelus nuo grūdų. Jo jau nėra politikoje ir tikiausiai ir toliau nebebus.

– Kodėl Jūs neskundėte savo apkaltos rezultatų teismui? Juk ji surengta, pažeidžiant Seimo statutą, kuris turi įstatymo galią. Statute nurodyta, kad pranešimas Seimo nariui apie jam pradedamą apkaltą turi būti įteiktas pasirašytinai, o Jums niekas neįteikė. Ir net neieškojo ir nesiaiškino, ar Jūs dar gyva – jau nekalbant apie tai, kad buvote teisiama už akių, be galimybės pasiteisnti. Kaip kokia karo nusikaltėlė.

– Niekas man iki šiol neįteikė pranešimo apie apkaltą, todėl nebuvo ką skųsti.

– Supratau… Jūs – buvusi teisėja su ilgamete praktika. Per keliolika teisėjavimo metų neturėjote jokių nuobaudų. Maža to, ant Jūsų nekrito ir jokių šešėlių, nes viskas jau seniai būtų atkasta ir išnarstyta po kaulelį. Bet net tokia reputacija nepriverčia susimąstyti Jūsų priešininkų. Gal tai – ir komunikavimo problema? Gal nesugebėta įtikinamai paaiškinti padėties?

– Manau, Lietuvoje yra daugiau pedofilų pagalbininkų, nei pačių pedofilų.

Tie, kas iš tikrųjų domėjosi pedofilijos bylos eiga, toliau sekusiais įvykiais, supranta,  kieno pusėje yra tiesa.

Aš jau minėjau, kad 2010 metais Seimas nustatė, jog mano brolio skundai pagrįsti, byla buvo tiriama aplaidžiai. Kodėl prokurorams nepradėjo ikiteisminių tyrimų? Kodėl vėliau jie grįžo į darbus, buvo paaukštinti? Kodėl po Seimo išvadų byla buvo perduota abejotinos reputacijos prokurorui R. Jancevičiui, kuris ją pasuko visiems žinoma linkme?

Prisiminkite, ką apie vaiko išnaudojimą sakė prokuroras A. Kiuršinas: „Kas čia tokio, kad vaikui įkišo kelis kartus į burną?“ Įsivaizduojate?

– Man jau nusibodo kartoti, kad, teismui atmetus pedofilijos versiją kaip tyčia išsigalvotą D. Kedžio, Jūsų broliui nebeliko motyvo žudyti. Tačiau jis ir toliau laikomas žudiku. Tai – akis badantis prieštaravimas visoje įvykių konstrukcijoje, palaimintoje teismų, tačiau apsimetama, kad viskas tvarkoj. Kaip taip gali būti valstybėje, kuri save laiko teisine?

– Lietuva jau daugelį metų nėra teisinė valstybė.

Dėl mano brolio prokuratūra skelbė, kad žudymo vietose rasti jo pirštų atspaudai, bet, man susipažinus su mirties byla, paaiškėjo, kad tų atspaudų nebuvo rasta. Generalinė prokuratūra vėliau paneigė prokurorų A. Kliunkos ir R. Petrausko melagingą informaciją.

Kaip su liudytojais, kurie matė, kad šaudė ne Drąsius Kedys, bet kitas asmuo? Kodėl jų parodymai neskelbiami?

Kaip su vaizdo įrašu iš gatvių, kurį siuntė į užsienį tirti ir apie kurį prokuratūra skelbė, kad matosi Kedžio veidas? Kodėl jo „Lietuvos rytas“ iki šiol nepaviešino?

O kaip su A.Ūso mirtimi? Prisiminkite V. Gaivenio laidoje „Abipus sienos“ verkiančius Ūso tėvus, kad sūnus nužudytas, kad pirštinė rasta kitoje vietoje, kad kūnas temptas, ant pilvo žymės. Kas nužudė Ūsą, leidžiantį savaitgalį su draugais sodyboje, jeigu tuo metu mano brolis jau buvo palaidotas?

– Taip, esminiai klausimai, į kuriuos niekas nesiima atsakyti. Paminėjote „Lietuvos rytą“ – gal žinote, kodėl jis Jūsų šitaip neapkenčia? Juk bet kuris mąstantis žmogus dėl nieko negali būti tikras 100 procentų – nebent dėl savo mirties. Bet štai dėl Jūsų G. Vainauskas tikras absoliučiai – ir kad Jūs išsigalvojote pedofiliją, ir kad pastūmėjote brolį žudyti ir net kad tvirkinot savo dukterėčią Deimantę. Iš kur toks beribis žinojimas ir tokia neapykanta?

– Aš neturiu nieko bendra nei su žudymais, nei su tvirkinimu.

Tai tipinė situacija. Jeigu pasidomėtumėt pasaulio praktika pedofilijos bylose, tai įsitikintumėt, kad įtakingi pedofilai ir jų užtarėjai visada verčia kaltę tiems, kas gina vaikus.

Atsimenat pulkininką V. Pociūną, kuris buvo nužudytas ir po to G. Vainausko šlykščiausiai apšmeižtas? Kaip neva girtas atlikinėjo pro langą gamtinius reikalus ir iškrito, kaip turėjo ryšių su kita moterimi, ir panašiai? Kaip reikėjo jaustis žuvusiojo žmonai, vaikams?

Dėl ko G. Vainauskas taip elgiasi, aš nežinau. Galbūt tiems patiems valdant Lietuvą 25 metus, jis galutinai įtikėjo, kad už šmeižtą niekuomet nebus nuteistas.

O gal jam šitaip liepta daryti? Ir jis tėra tik sraigtelis didžiuliame korupcijos mechanizme?

Tai, ką daro Vainauskas, nėra žurnalistika. „Lietuvos rytas“ niekuo nesiskiria nuo sovietinės spaudos, kai skaitėme tarp eilučių.

G. Vainauską esu mačiusi tik sykį. Begeriant kavą Vilniuje lauko kavinėje, man jį parodė beeinantį su jauna mergina, gal anūke. Pagalvojau: „Ar šis mažas plikas senukas gali būti šitoks baisus?..“

Bet ir kitų žiniasklaidos priemonių pozicija – panaši. LRT, 15min.lt nedaug kuo skiriasi nuo „Lietuvos ryto“. Valatka, Miliūtė, Pumprickaitė… Vargšai dvasios ubagai, kitaip nepavadinsi.

Prisiminkite, kai buvo sulaikytas E. Masiulis, kaip šitie veikėjai raitėsi, kaip stengėsi jį ginti. Buvo koktu žiūrėti. Įsivaizduokite mane, paėmusią ne 103 tūkstančius, bet 5 eurus. Kas vyktų jų laidose? Kas būtų rašoma straipsniuose?

Ar visuomeninė televizija ir radijas, gaunantys finansavimą iš valstybės, gali rengti tokius neobjektyvius reportažus, šmeižti, meluoti? Gėda ir tiek.

– O kuris apie Jus paskleistas melas – didžiausias?

– Didžiausias melas, kad Karolis – ne mano sūnus.

O didžiausias absurdas – kad organizavau žudynes ir ne bet kaip, o psichologiškai tvirkinau vaiką.

Jungtinėms Amerikos Valstijoms kaip tvirkinimo įrodymas buvo pateiktas Deimantės ir mano pokalbis: „Deimantėle, nekalbėkime daugiau apie tuos išsigimėlius“.

– Ar grįžusi bandysite telkti savo šalininkus? Ir – jei taip, tai kokį pagrindinį tikslą kelsite sau ir jiems?

– Grižtu pačiu laiku – prieš 2020 metų Seimo rinkimus.

Mano svajonė – padėti suvienyti visas mažas partijas kaip antisisteminę koaliciją.

Pamąstykite paprastai: daugiau kaip 25 metus valdo tie patys, tai vienu, tai kitu daugiau, bet iš esmės jų sprendimai ir veiksmai vienodi.

Prisminkite buvusios prezidentės D. Grybauskaitės mintis, kad būtų laikas pereiti prie dviejų partijų sistemos. Dėl ko? Kad nebūtų kam jų kritikuoti? Dabar dar yra šioks toks pasipriešinimas.

Visi, kurie buvo šiek tiek stipresni, bandė juos kritikuoti, bandė kažką keisti.

Vienintelė galimybė pakeisti Lietuvą – antisisteminėms partijoms susivienyti. Kito kelio nėra. Pamiršti visus nesutarimus, nuoskaudas…

2012 metais aš taip pat norėjau tai padaryti, bet nesugebėjau. Gal šį kartą suvienijimui mano įkalinimas padės?

– Kaip žinoma, šalininkų niekas nesirenka – šalininkai patys renkasi savo autoritetus. Tačiau Jūs esate kaltinama ir dėl šalininkų ir net sėkmingai kompromituojama. Net suformuotas tam tikras vadinamojo „patvorinio“ stereotipas kaip išskirtinai riboto ar net „trenkto“ asmens. Kiek toks įvaizdis, Jūsų nuomone, atitinka tikrovę?

– Priešingai, mano šalininkai – išsilavinę, kultūringi, labai geri žmonės. Kiek jų rizikavo ramiu gyvenimu, nesavaudiškai gindami Deimantę! Kiek buvo tarp jų nė už ką nuteistų ir persekiojamų. Pasiaukojantys žmonės.

Laikas parodė, kad tie du Garliavoje prie tvoros rėkavę asmenys buvo įtariamųjų pedofilija pusėje, šiuo metu sėkmingai bendrauja su jų giminaičiais.

– Kodėl per visą dešimtmetį Jūsų neparėmė nė vienas bažnyčios hierarchas? Kai tuo tarpu kunigų, ir net garsių disidentų, tarp Jūsų rėmėjų buvo.

– Manau, kad bažnyčią pedofilijos tema apskritai gąsdina. Didžiausias neatskleistas pedofilijos bylų kiekis būtent susijęs su kunigais.

Jungtinėse Valstijose skelbiami dešimtys tūkstančių atvejų, kai vaikus prievartavo kunigai, bet niekas tų nusikaltimų tuo metu netyrė ir nesiaiškino.

Skaičiau apie JAV kardinolą, kurio auka, nuvykusi į Vatikaną, popiežiui Jonui Pauliui II ir kitiems aukštiems bažnyčios vadovams papasakojo, kad tas kardinolas juos nuo vaikystės seksualiai išnaudojo. Ir kas iš to? Jie pažadėjo pasimelsti.

Kunigai J. Varkala, R. Grigas ir sovietų laikais nebijojo reikšti nuomonės, už ką buvo persekiojami.

Aš labai gerai nepažįstu kunigo R. Grigo, bet iš jo rašytų straipsnių aišku, kad vaiko seksualinis išnaudojimas jam niekuo nepateisinamas.

Galiu drąsiai, be jokių abejonių pasakyti, kad tokių padorių, sąžiningų, kito skausmą išgyvenančių žmonių kaip Jonas Varkala šioje žemėje mažai. Tokių kaip Jonas Varkala yra vienetai. Jei visi būtų kaip kunigas Varkala, Lietuva būtu rojus.

– Ir vis dėlto ne viskas Jūsų gyvenime nuspalvinta vien niūriomis spalvomis. Net prieš Jus nusistačiusioje žiniasklaidoje kalbama, kad Jūsų sūnus Karolis – tvirčiausia atrama Jums. Tai galiu patvirtinti ir aš iš savo neilgo bendravimo su Karoliu JAV. Kaip Jums pavyko užauginti tokį puikų vaikiną, jei Jūs tokia baisi, kaip piešiama?

– Karolis yra ne tik tvirčiausia atrama, bet pats geriausias mano draugas. Mes vienas kitą suprantame iš pusės žodžio.

Jis yra mano kraujas ir mano kūrinys. Stengiausi jį tokį užauginti: žingeidų, rūpestingą, jautrų, geros širdies, dosnų.

Manau, suaugusiems nepakeliamos kančios, kurias Karolis patyrė dar būdamas vaikas, suformavo jį kaip asmenybę.

Karolis labai domisi ivykiais Lietuvoje, perduoda man visas žinias.

Susitikimų metu žiūriu į savo sūnų ir galvoju: „Kaip iš bejėgio 3,5 kilogramų, 53 centimetrų berniuko užaugo toks vyras?“

– Ar pasiilgot Tėvynės? O gal jai jaučiate nuoskaudą dėl taip tragiškai susiklosčiusio savo likimo?

Žinoma, kad pasiilgau. Aš myliu Lietuvą, jos gerus, darbščius ir sąžiningus žmones.

Mano likimas tragiškai susiklostė dėl pedofilų, jų pagalbininkų, dėl korupcijos.

Lietuvoje aš turiu daug giminaičių ir daugybę gerų draugų.

Labiausiai pasiilgau savo tėvų.

– Ką Jūs šiandien padarytumėt kitaip, jei būtų įmanoma atsukti laiko ratą atgal?

– Aš niekada nesigailėjau, kad bandžiau išgelbėti Deimantę. Aš buvau taip sukrėsta dėl jos lytinio išnaudojimo, kad mano karjera, ramus gyvenimas, mano persekiojimas jau buvo antraeiliai dalykai.

– Jūs susimąstote, kodėl būtent Jus užgriuvo tokie išbandymai? Ir jei taip, tai kokį atsakymą randate?

Toks mano likimas. Aš esu stipresnė už kitus. Gal todėl Dievas kovai pasirinko mane.

Nenoriu kaltinti nei Lietuvos, nei JAV teisėjų, politikų. Jie taip pat turi savo likimus, nuo kurių nepabėgs. Kai JAV teisėjas Martinas priėmė sprendimą išduoti mane Lietuvai, aš mąsčiau: „Kaip jis galėjo taip pasielgti?“ Dabar jau net nebegalėčiau jam parašyti, nes jo jau seniai nebėra tarp gyvųjų.

Išbandymai žmones padaro tik stipresnius.

Šiuo metu daug kas atrodo ir neteisinga, ir nesuprantama. Bet gal po kelerių metų, žvelgiant atgal, viskas atrodys visai kitaip. Dievas turi kiekvieno iš mūsų gyvenimo planą. Ir yra dalykų, kuriuos mes patys negalim nuveikti. Todėl telieka pasitikėti ir laukti.

– Ačiū Jums už pokalbį! Linkiu, kad Tėvynėje rastumėt teisingumą.

 

Šaltinis : http://www.ekspertai.eu/apaleckisnors-mano-giminesgirdejaupraso-pristabdyti-mano-publikacijastaciau-as-prasau-toliau-jas-testi99210

Kairėje – Algirdas Paleckis (nuotr. wikipedia.org), dešinėje – Evaldas Pašilis (nuotr. prokuraturos.lt)

Galima turėti įvairų požiūrį į Lietuvos pilietį Algirdą Paleckį, tačiau tai, ką su juo daro atvirai kriminaliniam pasauliui patarnaujanti Lietuvos teisėsauga, be teismo mėnesių mėnesius laikydama nelaisvėje, neleidžianti susitikti net su artimaisiais, nėra normalu.

Kaip žinoma, 2018 m. gruodžio viduryje ši teisėsauga, vadovaujama generalinio prokuroro Evaldo Pašilio, paskelbė skandalingą informaciją apie tai, kaip išaiškino prieš Lietuvą veikusių šnipų tinklą. Vienas sulaikytų šnipų buvo A. Paleckis, pas vieną asmenį buvo rastas net dujinis pistoletas.

O policijos generalinis komisaras Linas Pernavas atskleidė netikėtą dalyką, kad „šnipinėti galima ir viešai prieinamus dalykus, viešą informaciją“.

T. y. tie, kurie, pavyzdžiui žiūrį valstybinio tansliuotojo LRT laidas, skaito nepriklausomo Žmonių partijos portalo delfi.lt publikacijas ar seka informaciją panašiuose šaltiniuose – kiekvienas gali būti įtariamas šnipinėjimu.

Tąkart, po tokių generalinio policijos komisaro įžvalgų ekspertai.eu steigėjas Audrius Nakas visuomeniniuose tinkluose pasidalino tokiu komentaru:

„Aš nuo ryto iki vakaro šnipinėju. Didelę dalį surinktos viešos informacijos (nes paparacinė tiesiog nedomina ir su kaupu tenkina vieša) apie valstybės institucijas, pareigūnus ar kitokius valstybės tarnautojus, kurie senesniais laikais pelnytai būtų laikomi pretendentais į kokybiškas kartuves centrinės miesto aikštės viduryje, perduodu tinklalapiui ekspertai.eu. 

Ši informacija laisvai prieinama bet kurios pasaulio valstybės spec. tarnyboms. Todėl savo veiklą vadinu vadinu minkštąja galia. Tiesa, neturiu namie dujinio pistoleto. Tačiau disponuoju dujiniu šildymo katilu.

Kai valstybinio transliuotojo LRTDELFI eteryje sėdi ir kalba etatinis Žmonių partijos kvailelis – nieko naujo, įprastas, kasdienis reiškinys. Politinių pajacų yra tokia priedermė ir paskirtis – kalbėti kiek galima daugiau nesąmonių.

Tačiau, kai nesąmones ramiu veidu kalba policijos generalinis komisaras…. Na nežinau, nežinau…“

Taigi A. Paleckis be teismo kalėjime laikomas jau apie devynis mėnesius, ir nors 2018 m. pabaigoje teisėsaugininkai ateityje žadėjo atskleisti daugiau informacijos apie šį didelį šnipų tinklą, iki šios dienos nieko taip ir neatskleidė.

O jūsų dėmesiui A. Paleckio laiškas, rašytas prieš gerą mėnesį, kuris ilgokai keliavo paštu, tačiau vis tik atkeliavo iki ekspertai.eu redakcijos.

Jame šnipinėjimu kaltinamas ir be teismo įkalintasis ragina nenuleisti rankų ir teigia, kad jo savijauta ir nuotaika gera.

„Žodžiu, nors mano giminės, girdėjau, prašo pristabdyti mano publikacijas, tačiau aš prašau toliau jas tęsti. Tai – mano byla ir mano reikalas, o taip pat – visuomenės. Ji turi žinoti, kas čia vyksta.

Beje, būtent publikacijų ir bijo demofašistai, tą labai aiškiai pajutau. O teisės ir įstatymų visai nebijo.

Tuo labiau reikia tęsti, nes iš jų galiu sulaukti draudimo man rašyti laiškus – tad kol yra proga, reikia ja naudotis.

Viską darau gerai apgalvojęs. Ir nuotaika, savijauta mano yra gera. Depresija būtų, jei nerašyčiau“, – laiške rašo A. Paleckis.

Laiško fragmentai.

 

Jonas Kovalskis: Vienas iš baisiausių landsberginės chuntos nusikaltimų Lietuvoje yra jų 30 metų kurta nusikalstama teisminė sistema, kuri ir atlieka chuntos viešpatavimo paskutinės gynybos linijos funkcijas, gina nuo atsakomybės nusikalstamo režimo atstovus ir visą landsberginės chuntos politinę sistemą. Būtent teismuose šiandienos Lietuvoje yra kurpiamos politinio susidorojimo su V.Landsbergio chuntos priešininkais, represuojami kitaminčiai, užgniaužiama žodžio laisvė (Povilo Masilionio teisminis farsas) ir kitos Lietuvos Respublikos  Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės.

Kodėl dabartinė kompradorinio landsberginio elito užgrobta valstybė taip įžūliai ignoruoja piliečių konstitucines teises ir teisėtus interesus? Kodėl piliečiui taip sunku ir dažnai neįmanoma rasti teisingumą viešojo administravimo institucijose, teisėsaugos organuose ir ypač teismuose? Kodėl visiems žinomi sukčiai, nusikaltėliai ir ypač piktnaudžiaujantys savo tarnybine padėtimi teisėsaugininkai, valstybės klerkai, korumpuotos žiniasklaidos veikėjai Lietuvoje taip lengvai išvengia baudžiamosios atsakomybės už savo akivaizdžiai nusikalstamus veiksmus, o nuo  minėtų nusikaltėlių labai nukentėję žmonės, faktinės nusikaltimų aukos labai lengvai Lietuvos teisėsaugos girnose  tampa kaltinamaisiais ir nuteistaisiais? Kodėl valdžia, formaliai padalinta į tris viena nuo kitos lyg ir nepriklausomas  šakas, kurios pagal klasikinį apibrėžimą turėtų kontroliuoti ir subalansuoti viena kitą, kad kuo geriau apgintų eilinio piliečio interesus, teises ir laisves, Lietuvoje  šios šakos tarpusavyje yra glaudžiai tarpusavyje persipynusios korupciniais ryšiais, kolaboruoja viena su kita ir visada veikia vieningu frontu prieš bejėgį pilietį, jo interesus, gina ne piliečio interesus,  ne viešą interesą, visuotinį gėrį, kaip jas tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau uoliai saugo ir aršiai gina viena kitos neskaidrius privačius interesus? Kodėl biurokratas valstybės tarnyboje yra toks nebaudžiamas nepriklausomai nuo to, kiek jo veiksmai padaro žalos valstybei ir žmonėms, maža to, jam už tai mokamas atlyginimas lyg bankininkui ar verslininkui?

Kodėl eilinis pilietis, belsdamas su paskutine viltimi į teisingumo rūmų duris, yra žiauriai paniekinamas, pažeminamas, o jo gyvenimas neretai yra nepataisomai sudaužomas pasipūtusių, arogantiškų, patikėjusių savo nebaudžiamumu korumpuotų Temidės tarnų? Būtent teismų ir teisėsaugos organų veikėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą valstybei, kurios pirmoji pareiga – vykdyti teisingumą – tampa nusikaltėlių viešpatavimo pagrindu, nebaudžiamumo garantija. Ir būtent tai tapo Lietuvos, šalia visų kitų liberalios kleptokratijos formų, viena iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui, o ne nuvalkiotas susikompromitavusios landsberginės chuntos aktyviai propaguojamas mitas apie „Rusijos agresiją“. „Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“, – sakė marksizmo klasikas F.Engelsas. Lietuvoje tai tapo realybe, oficialia teismine praktika ir doktrina, santykiai su korumpuota teisėsauga tapo kraupiausiu naktiniu košmaru visiems padoriems žmonėms.

Kaip tai įvyko? Į šį klausimą dabar jau reikia kuo skubiau atsakyti visiems, priešingu atveju įtikėję savo nebaudžiamumu teisėjukai savo korupcijos liūne gali palaidoti pačią Lietuvos valstybingumo idėją, kartu su valstybe.  Apie tai rašo Aldona Meilutytė ir tie, kuriems teko nelaimė ieškoti tiesos ir teisingumo Lietuvos Temidės rūmuose, manau, sutiks su autorės įžvalgomis.

Aldona Meilutytė –  Išsigimę teismai, sužlugdyta valstybė

( knygos  “Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą” įžanga)

Kai kam, ypač valdžiai, gali labai nepatikti knygos pavadinimas. Skubiai prilipins žinomą etiketę „Tikrovės juodinimas“, o gal net mėgins apkaltinti nepagarba teismui pagal Baudžiamojo kodekso 232 straipsnį. Juk net Seime buvo kilusi absurdiška iniciatyva priimti įstatymą, kuris įpareigotų visuomenės informacijos priemones skleisti 50 procentų gerų, ir 50 procentų ne tokių gerų žinių. Bet argi galėčiau knygą pavadinti, pvz.,„Klestinti valstybė, puikiai vykdantys teisingumą teismai“? Ar tai būtų tiesa? Ar galėjau džiaugtis 2018 metų vasario 16-ają, kad mūsų nepriklausoma valstybė pagaliau įžengė į tiesos ir doros kelią? Jeigu taip būtų, nereikėtų rašyti nė šios knygos.

Oficialiai vis dar garbinamas ir Tautos Patriarchu tituluojamas Vytautas Landsbergis visai neseniai kalbėdamas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime pripažino, kad „ir Lietuvoje kai kas yra papuvę, ką reikia taisyti, kam negalima nuolaidžiauti“, ragino „nebėgti iš tos sužeistos Lietuvos“, ragino jaunus žmones kovoti, „kad būtų kitaip“. V.Landsbergis, regis, nenurodė, kas gi Lietuvą sužeidė ir kaip reikia kovoti, kad Lietuvoje būtų kitaip.

Kad Lietuvoje būtų kitaip, visų pirma, valstybėje turi būti įgyvendinamas teisingumas. Gyventi garbingai, kai nėra teisingumo, neįmanoma. Kol Lietuvoje bus nebaudžiama teisėjų savivalė, kol prisidengdami „nepriklausomumu“ teisėjai tyčiosis iš teisingumo, tol apie jokias permainas į gerąją pusę nėra ko net svajoti.

 

Šioje knygoje aš pareiškiu savo nuomonę apie Lietuvos teismų darbą ir pagrindžiu tą nuomonę konkrečiais viešai paskelbtais faktais bei savo asmeniniu patyrimu. Skaitytojas turi teisę nuspręsti, ar aš teisi, ar klystu. Mano nuomonė nesutampa su Lietuvos Respublikos Prezidentės nuomone, kurią ji pareiškė 2017 m. gruodžio 24 d., šv.Kūčių dieną, paskelbdama, kad Lietuvos teismų sistemoje įvyko akivaizdus lūžis ir žmonių pasitikėjimas teismais pasiekė aukščiausią lygį. Tenka daryti išvadą, kad Prezidentė nežino tikrosios padėties ir dėl to klysta, nes labai nenorėčiau patikėti, kad Prezidentė paprasčiausiai meluoja. Jeigu net valstybės vadovė nebaudžiama meluoja, ko verta tokia valstybė?

Kad per 27 nepriklausomybės metus valstybė sužlugdyta – visi mato. Tarsi iš skęstančio laivo iš Lietuvos bėga žmonės, to nenuslėpsi. Oficialiai pripažįstama, kad iš 3 706 299 nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje 1992 m. gyvenusių žmonių, 2017 m. liepos 1 d. telikę 2 821 674. Manau, kad iš tikrųjų gyventojų likę dar mažiau. Per 25 metus Lietuvos gyventojų skaičius oficialiai sumažėjo maždaug 24 procentus. Bėga jaunimas, bėga darbingo amžiaus išsilavinę žmonės, kurie atneša daugiausiai ekonominės (ir ne tik ekonominės) naudos šaliai, kurioje jie gyvena ir dirba. Nei karo, nei maro, o Lietuva tuštėja…

Kodėl žmonės emigruoja, kai valdžia ir valdžios pakalikai be jokios gėdos drįsta viešai skelbti apie Lietuvos „sėkmės istoriją“ kaip sektiną pavyzdį kitoms buvusios Tarybų Sąjungos ir net taip vadinamo buvusio Rytų bloko šalims? O štai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai pranešė, kad „esame pavyzdys kitoms valstybėms“. Kaip vertinti tokį pačios aukščiausios valstybės valdžios institucijos vadovo pareiškimą? Ypač po to, kai paskelbtas prezidentės Dalios Grybauskaitės – Tulpės susirašinėjimas su tuometiniu Liberalų partijos pirmininku Eligijum Masiuliu; paskelbta Valstybės saugumo departamento pažyma; užbaigus daugiau kaip pusę metų trukusį tyrimą, priimtos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvados; pradėta nagrinėti teisme taip vadinama „garsioji politinės korupcijos“ baudžiamoji byla, kurioje pagaliau teisiamas E.Masiulis ir kiti, t.y. šiek tiek praskleista uždanga ir tuo pačiu parodyta, kaip iš tikrųjų Lietuvoje vyksta valstybės valdymas ir kas ją valdo.

Nors mūsų valdžiai vis dar neaišku, kodėl žmonės emigruoja, vis dar užsakinėjami tūkstančius eurų kainuojantys tyrimai, kad būtų išaiškintos emigracijos priežastys, esu įsitikinusi, kad pagrindinė emigracijos priežastis – pamintas po kojomis teisingumas. Kai valstybėje nėra teisingumo, kai net teisėjams galima nebaudžiamai meluoti, dingsta dora – klesti korupcija, didėja skurdas, savižudybės, nusikalstamumas, girtuokliavimas, – visuomenė degraduoja.

Konstitucijos 109 straipsnyje pasakyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Tai nėra tiksli, tai – neapgalvota ir klaidinanti formuluotė, kuri seniai turėjo būti pataisyta: teisingai elgtis privalėtų visi, o svarbiausia, kad teisingai elgtųsi ir tautai nemeluotų valstybės pareigūnai, kurie atlieka valdžios funkcijas. Teisingumas – tai pagrindinis doro elgesio principas. Tačiau kai iškyla ginčai, teisingai ir laikantis įstatymo reikalavimų, t.y. teisėtai, tuos ginčus civilinėse bylose valstybėje pavedama spręsti teismams. Baudžiamosiose bylose teismas nustato, ar apkaltintas asmuo, kurio byla perduota teismui, iš tikrųjų yra kaltas ir paskiria jam bausmę. Taigi, teismai vykdo teisingumą nagrinėdami bylas, taip ir turėjo būti nurodyta Konstitucijoje.

Advokatas Jonas Ivoška viešai kalbėjo, kaip tokia netinkama formuluotė kartais sukelia kurioziškų nutikimų. Kai advokatas vienam aukštas pareigas einančiam valstybės pareigūnui pareiškė priekaištą, kad tas elgiasi neteisingai, išpuikęs valdžiažmogis įžūliai atrėžė: „Skaityk Konstituciją. Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai“.

Tačiau Mykolo Romerio universiteto teisės profesorius daktaras Vytautas Sinkevičius, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, straipsnyje „Lietuvos konstitucinės kontrolės modelis: kelios teorinės ir praktinės problemos”, išspausdintame žurnalo „Parlamento studijos“ 21 numeryje, kalbėdamas apie tai, kokios Konstitucijos pataisos ar pataisymai negali būti priimtini, kaip tik nurodo, jog Konstitucijos nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismai, negali būti taisoma…

Ši nedidelė klaida Konstitucijoje padarė labai didelę žalą: ji leido teismams uzurpuoti ir monopolizuoti net patį tiesos ir teisingumo suvokimą. Lietuvoje žmonės paversti tarsi kokiais zombiais, – kol teismas netarė savo žodžio, jie lyg ir negali suprasti, kur tiesa, o kur melas. Jie bijo pasakyti savo nuomonę, pavirtę didžiausiais bailiais – gelbėjasi apsidrausdami tarsi visagaliu žodeliu „galimai“, kurį prikergia prie kiekvieno teiginio. Matyt, ir man reikėtų šią knygą pavadinti „Galimai išsigimę teismai, galimai sužlugdyta valstybė“.

Susijęs vaizdas

Būtent nuo teisėjų, veikiančių teismo vardu, nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nagrinėjant bylas, prasideda didžiausi Lietuvos vargai. Būtent čia glūdi blogio šaknys. Taip ir parašiau viename savo ieškinių Vilniaus apygardos teismui, kuriame prašiau atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjų veiksmų padarytų nagrinėjant bylą, jog tai yra mūsų valstybės katastrofa, kad teisėjai nebaudžiami už akivaizdų įstatymo neklausymą nagrinėjant bylas. Net rusų okupacijos metais Baudžiamajame kodekse buvo numatyta teisėjų atsakomybė už žinomai neteisingo sprendimo bei nuosprendžio ar nutarties priėmimą, o nepriklausomojoje Lietuvoje jokios atsakomybės teisėjams nėra.

Nagrinėdami bylas, t.y. vykdydami teisingumą, teisėjai gali neklausyti įstatymo (visai nesvarbu, kad Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo), gali savivaliauti, rašinėti sprendimuose ar nuosprendžiuose nesąmones – jie už tai neatsako, negali būti baudžiami, nes jie nepriklausomi. Jeigu bus vertinamas teisėjo atliktas darbas, laikoma, kad tuo bus pažeistas teisėjo nepriklausomumas, – taip tvirtina Prezidentė ir visa kita mūsų valstybės aukščiausioji valdžia.

Kaip minėjau, Baudžiamajame kodekse nenumatyta jokia teisėjų atsakomybė už žinomai neteisingo ir melagingo sprendimo priėmimą. Teisėjus net atsisakoma traukti drausminėn atsakomybėn, jeigu jie pažeidė Teisėjų etikos kodeksą ar pažemino teisėjo vardą bei sulaužė priesaiką nagrinėdami bylas, t.y. vykdydami tarnybines pareigas. Sunku net patikėti, kad įteisinta absoliuti teisėjų savivalė. Būtent tai ir nulėmė teismų kaip visumos išsigimimą. Tai, žinoma, nereiškia, kad Lietuvoje nėra nė vieno sąžiningo doro teisėjo, bet, kaip užfiksavo teisėsaugos pareigūnai viename telefoniniame pokalbyje, įtariamieji nusikaltimų padarymu šitaip charakterizavo mūsų valstybės teismų sistemą: „Visuose miestuose eina susitvarkyt“.

Apie teismus, teisėjus, įstatymus, o taip pat apie valstybingumo svarbą ir demokratiją norėčiau su skaitytoju pasidalinti mintimis šioje knygoje, nes manau, kad Lietuvoje žmonės nepilnai įvertina teismų darbo reikšmę visam valstybės gyvenimui.

Būtina suprasti, kad teismo sprendimas svarbus ne tik tiems, kuriuos teismas teisia ar kurie bylinėjasi, – kiekvienas teismo sprendimas yra svarbus visiems, visai visuomenei. Būtent todėl teismai bylas visur visais laikais nagrinėja viešai. Lietuvoje pažeidžiamas net šis, Konstitucijoje įtvirtintas teismų viešumo principas – apeliacine tvarka bylos nagrinėjamos „rašytinio proceso tvarka“, jau nekalbant apie kasacinį procesą, o kartais net ir pirmosios instancijos teismo posėdžiai paskelbiami neviešais, nors tam nėra jokio teisės pagrindo.

Dėl Lietuvos dabartinės padėties dažniausiai kaltinami vagys Seime, vagys valdžioje, kaltinami žmonės, „ne tuos“ išrinkę į valdžią. Tačiau jeigu valstybėje tinkamai funkcionuotų teisėsaugos sistema, jeigu prokurorai sąžiningai trauktų baudžiamojon atsakomybėn nusikaltėlius, o teismai nusikaltėlius teisingai baustų, nežiūrint kad ir kokioje aukštoje kėdėje jie sėdėtų, jeigu net patys teisėjai, jeigu jie padarė nusikaltimus, būtų traukiami baudžiamojon atsakomybėn, tada net mintis nekiltų, kad valstybę gali valdyti vagys.

Visiems žinomas slaptas faktas – paskutinius 30 metų Lietuvoje landsberginė chunta nuosekliai ir kruopščiai formavo savo kišeninės teisėsaugos korpusą,  lojalumo valdančiam konservatorių režimui ir politinės korupcijos principų pagrindu. Konservatorių valdoma sisteminė parsidavusi tokiais pat principais suformuota žiniasklaida visaip dangstė korumpuotus teisėsaugininkus ir aktyviai dalyvavo konservatorių inicijuotose politinio susidorojimo bylose. Buvo tik laiko klausimas, kai korupcija aukščiausiose Lietuvos teisėsaugos sluoksniuose sprogs informacine atomine bomba.  Antisisteminė opozicija, kuriai teko patirti landsberginės teisėsaugos represijas, jau seniai sakė, kad Lietuvos teismuose klęsti savivalė, korupcija, teisinis nihilizmas ir teisėsaugininkų, prastumtų ir globojamų konservatorių režimo, nebaudžiamumas. Tam reikėjo politinės valios, kurios neturėjo tikroji opozicija ir kurios kritinė masė susiformavo tik tada, kai žūtbūtinėje kovoje susikibo senoji ir naujoji daugumos,   konservatorių ir karabasų konfrontacija kovoje už teisę plėšikauti Lietuvoje pasiekė aukščiausią tašką.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „задержание коррупционеров“

Ir štai – iki tol neregėtas Lietuvoje korupcijos skandalas: net aštuoni Apeliacinio, Aukščiausiojo teismo, apylinkų ir administracinių teismų teisėjai įtariami kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu. Korupciniais ir ypatingai sunkiais  nusikaltimais įtariami trys Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Viktoras Kažys, Konstantinas Gurinas ir Valdimaras Bavėjanas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Egidijus Laužikas, Vilniaus apygardos teismo teisėjas Henrichas Jaglinskis, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Gintaras Čekanauskas, Vilniaus m. apylinkės teismo teisėjas Robertas Rainys. Generalinė prokuratūra pranešė, kad šiandien anksti ryte taip pat buvo sulaikyti asmenys, suinteresuoti atitinkamais teismų sprendimais bei asmenys, įtariami papirkimu, tarpininkavimu paperkant ir kitomis nusikalstamomis veikomis. Tarp jų – 5 praktikuojantys advokatai: Drąsutis Zagreckas, Romualdas Mikliušas, Giedrė Cimbolienė, Aivaras Surblys, Marius Navickas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo padėjėjas, teisininkai bei kiti asmenys. Iš viso šiandien sulaikyti 26 asmenys.

Susijęs vaizdas

Sulaikytų teisėsaugininkų geografija ir einamų pareigų spektras leidžia drasiai daryti išvadą – visa Lietuvos teisėsaugos struktūra yra korumpuota ir tai yra valstybę griaunanti korupcijos forma ir mąstai. Tai yra liberalios demokratijos kolapsas, landsberginių chuntos diktatūros buvimo neabejotinas įrodymas.  Būtina ištirti visą korumpuotos teisėsaugos Lietuvoje genezės istoriją – kas pasiūlė, rekomendavo, dėjo pastangas, kas nutiesė kelią korumpuotiems teisėsaugininkams į karjeros viršūnes, kokių partijų deleguoti atstovai stūmė tokius teisėsaugininkus į Teisingumo rūmus. Būtina kruopščiai peržiūrėti visas tų teisėsaugininkų tirtas bylas, ypač tas, kuriose naudą gavo konservatorių, liberalų chuntos veikėjai.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „судья в наручниках“

Sulaikytieji įtariami padarę apysunkius ir sunkius nusikaltimus bendrininkaujant ir veikiant organizuotose grupėse. Įtariama, kad už įvairius palankius teisėjų sprendimus galimai buvo žadėti ir mokėti kyšiai, kurių sumos svyruoja nuo 1000 iki 100 tūkst. eurų. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, sutartų kyšių suma gali siekti 400 tūkst. eurų. „Šiandien nuo ankstyvo ryto STT kartu su kriminalinės policijos biuro pareigūnais, policijos pareigūnais atlieka bene didžiausią tarnybos istorijoje operaciją, kurioje dalyvauja daugiau kaip 100 pareigūnų. Atliekama daugiau kaip 100 kratų, jau sulaikyta 26 asmenys, (…) didelė asmenų, kurie buvo vienaip ar kitaip suinteresuoti bylų, sprendžiamų teismuose baigtimi“, – sakė STT vadovas Žydrūnas Bartkus. STT vadovo teigimu, kratos vyksta įvairiuose miestuose – Klaipėdoje, Kaune, Birštone, Molėtuose, Vilniuje. Pasak jo, kyšių sumos buvo įvairios – mažiausia 1000 eurų, didžiausia – 100 tūkst. eurų. „Kokios bylos buvo nagrinėjamos, kuriose nustatėme korupcijos elementų? Įdomu tai, kad tai yra bylos labai įvairios – ir administracinės, ir civilinės, ir baudžiamosios bylos. Tai – ir bylos dėl rimtų, žiaurių organizuoto nusikalstamumo grupių padarytų nusikaltimų, dėl kardomųjų priemonių skyrimo, dėl paleidimo iš įkalinimo įstaigų. Taip pat įdomu tai, kad buvo ir bylų, kuriose buvo korupciniu būdu sprendžiamas bylos likimas, kai byla pati yra dėl korupcijos. (…) Taip pat buvo bylų, kurios sukėlė didelį rezonansą visuomenėje, galiu paminėti Vijūnėlės dvaro bylą, kur lyg ir priimtas sprendimas, kad dvaras turi būti nugriautas, bet žinome, kad dvaras iki šiol stovi, ir nematomoje gyvenimo pusėje vyksta korupciniai susitarimai, kad sprendimas būtų pakeistas“, – sakė Ž. Bartkus. Teisėsauga prašys panaikinti Druskininkų mero neliečiamybę dėl „Vijūnėlės dvaro“ bylos. Teisėsauga prašys panaikinti Druskininkų mero Ričardo Malinausko neliečiamybę, kad jam būtų galima pateikti įtarimus dėl korupcijos, trečiadienį pranešė Specialiųjų tyrimų tarnybos vadas Žydrūnas Bartkus. R. Malinauskas turi neliečiamybę kaip kandidatas savivaldos rinkimuose. Kaip jau skelbta, proceso veiksmuose dalyvauja daugiau nei šimtas STT, kitų institucijų pareigūnų, prokurorų. Pasak STT vadovo, šiandien kratos atliekos visų instancijų teismuose. Dalis bylų bus peržiūrėta Generalinis prokuroras pažadėjo, kad dalis bylų, kurias nagrinėjo tie teisėjai bus peržiūrėtos. STT vadovas patvirtino, kad sulaikytieji ir veikos buvo susiję. „Todėl, kad tai nėra pavienis nusikaltimas, tai nėra viena nusikalstama veika, atskleista sistema. Tyrimo metu mes neužfiksavome nei vieno atvejo, kad būtų naujai į korupciją įtraukiamas teisėjas, tai buvo žmonės, kurie yra istoriškai tarpusavyje susiję, tai yra teisėjai, turintys didžiulį darbo stažą. Mažiausias stažas – 24 metai, o didžiausias – 32 metai“, – sakė Ž. Bartkus. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsižvelgdama į generalinio prokuroro Evaldo Pašilio teikimą ir vadovaudamasi Konstitucija bei Teismų įstatymu, pasirašė dekretus, kuriais leido patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti net 8 teisėjų laisvę, bei sustabdė jų įgaliojimus iki galutinių sprendimų ikiteisminiuose tyrimuose arba baudžiamosiose bylose įsiteisėjimo.

Tačiau abejonių kelia keletas faktų.

Suėmimams sutikimą davė Prezidentė, kuri visada buvo V.Landsbergio interesų reiškėja ir gynėja, uoliai vykdžiusi visus konservatorių, liberalų partijos verslo palnus, ir kuri prarado visos likusios Lietuvos pasitikėjimą.

Suėmimus vykdo Generalinė Prokuratūra, suformuota daugiausiai D.Grybauskaitės ir ištikimai vykdanti prezidentės nurodymus.

Prieš R.Malinauską konservatoriai ir liberalai, paskatinti sėkmės politinio susidorojimo  bylose prieš R.Paksą ir V.Uspaskichą, kurpė visokias bylas jau geras dešimtmetis. jei ne ilgiau.

Apie suėmimus labai jau noriai gieda konservatorių-liberalų kišeniniai melo portalai – delfiai, lrt, dezinfotv ir pan. Nieko panašaus šie konservų giedorėliai nedarė E.Masiulio, Vydžiūno aferų  ar Kryževičiaus meilės istorijų atvejais.

Labai panašu, kad konservų/libių klinčas su karabasais peraugo į naują kokybę ir ten statymai tapo didesni – būti ar nebūti lygis pasiektas.

Ar Lietuvai tai į naudą? Kaip mėgo sakyti liberalų dievaitis, žinomas karo nusikaltėlis Vinstonas Čerčilis – tegul šitie šunys papjauna vienas kitą.