Tag

pergalė prieš Vakarų fašizmą

Browsing

Paskelbtas Vladimiro Putino straipsnis “75-ieji Didžiosios pergalės metai: bendra atsakomybė už istoriją ir ateitį”

VILNIUS, birželio 19 — Sputnik. Praėjo 75 metai nuo Didžiojo Tėvynės karo pabaigos. Per šiuos metus išaugo kelios kartos. Pasikeitė politinis planetos žemėlapis. Nebėra Tarybų Sąjungos, iškovojusios grandiozinę, triuškinamą pergalę prieš nacizmą, išgelbėjusios visą pasaulį. Ir patys to karo įvykiai, net ir jo dalyviams, yra tolima praeitis. Tačiau kodėl gegužės 9-oji Rusijoje švenčiama kaip svarbiausia šventė, o birželio 22 dieną gyvenimas tarsi užšąla ir norisi verkti?

Įprasta sakyti: karas paliko gilų pėdsaką kiekvienos šeimos istorijoje. Už šių žodžių slypi milijonų žmonių likimai, jų kančios ir netekties skausmas. Pasididžiavimas, tiesa ir atmintis.

Mano tėvams karas yra siaubingas blokados Leningrado kančios, kai mirė mano dvejų metukų brolis Vytia, kur mama išgyveno per stebuklą. Turėdamas išlygą, tėvas savo noru gynė gimtąjį miestą — jis elgėsi taip, kaip milijonai sovietų piliečių. Jis kovojo “Nevskio” placdarme, buvo sunkiai sužeistas. Ir kuo toliau šie metai, tuo didesnis poreikis pasikalbėti su tėvais, sužinoti daugiau apie jų gyvenimo karinį laikotarpį. Bet jau nieko neįmanoma paklausti, todėl aš širdyje saugau pokalbius su savo tėvu ir motina šia tema, jų emocijas.

Rusijos ambasados ​​pastatas Lietuvoje
© DEPOSITPHOTOS / ALEKSANDR VOLKOV Rusijos ambasada sureagavo į Rusijos diplomato iškvietimą į Lietuvos URM
Man ir mano bendraamžiams svarbu, kad mūsų vaikai, anūkai, proanūkiai suprastų, kokius išbandymus ir kančias išgyveno jų protėviai. Kaip, kodėl jie sugebėjo išgyventi ir laimėti? Iš kur atsirado jų tikras geležinis tvirtumas, kuris nustebino ir sužavėjo visą pasaulį? Taip, jie saugojo savo namus, vaikus, gimines, šeimą. Bet visus vienijo meilė Tėvynei, Gimtinei. Šis gilus, asmeniškas jausmas atsispindi pačioje mūsų tautos esmėje ir tapo vienu iš ryžtingiausių jos herojiškos, pasiaukojamos kovos su naciais ramsčiu.

Žmonės dažnai klausia: kaip elgsis dabartinė karta, ką ji darys kritinėje situacijoje? Prieš mano akis yra jauni gydytojai, slaugytojai, kartais vakarykščiai studentai, kurie šiandien eina į “raudonąją zoną” norėdami išgelbėti žmones. Mūsų kareiviai, kovojantys su tarptautiniu terorizmu Šiaurės Kaukaze, kovojantys Sirijoje iki mirties, yra labai jauni vaikinai! Daugelis legendinės, nemirtingos šeštosios oro desantininkų kuopos karių buvo 19–20 metų. Bet jie visi parodė, kad yra verti mūsų Tėvynės karių, kurie ją gynė per Didįjį Tėvynės karą, žygdarbio.

Todėl esu įsitikinęs, kad Rusijos tautų požymis yra vykdyti savo pareigą, negailėti savęs, jei to reikalauja aplinkybės. Nesavanaudiškumas, patriotizmas, meilė savo namams, šeimai ir tėvynei — šios vertybės vis dar yra svarbios Rusijos visuomenei. Apskritai, mūsų šalies suverenitetas didžiąja dalimi priklauso nuo jų.

Dabar mes turime naujas tradicijas, kurios gimė iš žmonių, pavyzdžiui, pavyzdžiui, “Nemirtingasis pulkas”. Tai mūsų dėkingos atminties, kraujo, gyvo kartų ryšio žygis. Milijonai žmonių eina į procesijas su savo artimųjų, kurie gynė Tėvynę ir nugalėjo nacizmą, nuotraukomis. Tai reiškia, kad jų gyvenimas, išbandymai ir aukos, pergalė, kurią jie mums davė, niekada nebus pamiršti.

Mūsų atsakomybė prieš praeitį ir ateitį yra padaryti viską, kad nepasikartotų baisios tragedijos. Todėl aš laikau savo pareiga parašyti straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą ir Didįjį Tėvynės karą. Ne kartą aptariau šią idėją pokalbiuose su pasaulio lyderiais, susidūriau su jų supratimu. Praėjusių metų pabaigoje NVS šalių vadovų viršūnių susitikime visi buvome vieningi: svarbu palikuoniams perduoti atmintį, kad pergalę prieš nacizmą iškovojo pirmiausia sovietų žmonės, kad šioje didvyriškoje kovoje — fronte ir užfrontėje, petys į petį — stovėjo visų Tarybų Sąjungos respublikų atstovai. Tada kalbėjausi su kolegomis apie sunkų prieškario laikotarpį.

Šis pokalbis sukėlė didelį atgarsį Europoje ir pasaulyje. Taigi, atsigręžimas į praeities pamokas yra tikrai būtinas ir aktualus. Tuo pačiu metu buvo daug emocijų, blogai slepiamų kompleksų ir triukšmingų kaltinimų. Nemažai politikų įpratę suskubo pareikšti, kad Rusija bando perrašyti istoriją. Tačiau jie negalėjo paneigti nė vieno fakto, nė vieno pateikto argumento. Aišku, juk sunku ir neįmanoma ginčytis su tikrais dokumentais, kurie, beje, saugomi ne tik rusų, bet ir užsienio archyvuose.

URM Lietuvoje
© DEPOSITPHOTOS / VILAXLT Lietuva išreiškė protestą Rusijai dėl bandymų “reabilituoti” Molotovo-Ribentropo paktą
Todėl reikia tęsti priežasčių, lėmusių pasaulinį karą, analizę, galvojant apie sunkius jo įvykius, tragedijas ir pergales, apie jo pamokas — mūsų šaliai ir visam pasauliui. Ir čia, pasikartosiu, labai svarbu remtis tik archyvine medžiaga, amžininkų liudijimais, kad būtų išvengta bet kokių ideologinių ir politizuotų spėlionių.

Dar kartą primenu jums akivaizdų dalyką: giluminės Antrojo pasaulinio karo priežastys daugiausia kyla dėl sprendimų, priimtų po Pirmojo pasaulinio karo. Versalio sutartis Vokietijai tapo gilios neteisybės simboliu. Iš esmės, tai buvo šalies apiplėšimas, kuri buvo įpareigota sumokėti milžiniškas reparacijas Vakarų sąjungininkams, ir tai išsekino jos ekonomiką. Vyriausiasis sąjungininkų pajėgų vadas prancūzų maršalas F. Fošas (Fauch) pranašiškai apibūdino Versalį: “Tai nėra taika, tai yra paliaubos dvidešimčiai metų”.

Būtent nacionalinis pažeminimas sukūrė dirvą radikalioms ir revanšistinėms nuotaikoms Vokietijoje. Naciai sumaniai žaidė šiais jausmais, konstravo savo propagandą, žadėdami išgelbėti Vokietiją nuo “Versalio palikimo”, atkurti jos buvusią galią. Iš esmės pastūmėjo vokiečių tautą į naują karą. Paradoksalu, bet tam tiesiogiai ar netiesiogiai padėjo Vakarų valstybės, pirmiausia Jungtinė Karalystė ir JAV. Jų finansiniai ir pramoniniai sluoksniai labai aktyviai investavo į Vokietijos gamyklas, gaminančias karinės paskirties produkciją. Aristokratijos ir politinės struktūros tarpe buvo daug radikalių, kraštutinių dešiniųjų, nacionalistinių judėjimų, kurie stiprėjo Vokietijoje ir Europoje, šalininkų.

Versalio “pasaulio tvarka” sukėlė daugybę paslėptų prieštaravimų ir atvirų konfliktų. Jų pagrindą sudarė naujųjų Europos valstybių sienos, kurias savavališkai nubrėžė Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai. Beveik iškart po jų pasirodymo žemėlapyje prasidėjo teritoriniai ginčai ir abipusiai ieškiniai, kurie virto uždelsto veikimo bomba.

Vienas iš svarbiausių Pirmojo pasaulinio karo padarinių buvo Tautų lygos sukūrimas. Ši tarptautinė organizacija labai tikėjosi užtikrinti ilgalaikę taiką ir kolektyvinį saugumą. Tai buvo progresyvi idėja, kurios nuoseklus įgyvendinimas, be perdėjimo, galėjo užkirsti kelią pasaulinio karo siaubo pasikartojimui.

Tačiau Tautų lyga, kurioje dominavo laimėjusios valstybės — Didžioji Britanija ir Prancūzija, parodė savo neveiksmingumą ir tiesiog paskendo tuščiose diskusijose. Tautų lygoje ir iš esmės Europos žemyne ​​nebuvo išgirsti nuolatiniai Tarybų Sąjungos raginimai formuoti lygią kolektyvinio saugumo sistemą. Visų pirma sudaryti Rytų Europos ir Ramiojo vandenyno regiono paktus, kurie galėtų sudaryti kliūtį agresijai. Šie pasiūlymai buvo ignoruojami.

Lietuvos Respublikos Seimas
ФОТО: COMMONS.WIKIMEDIA.ORG Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, smerkiančią “Rusijos bandymus perrašyti istoriją”
Tautų lyga nesugebėjo užkirsti kelio konfliktams įvairiose pasaulio vietose, tokiose kaip Italijos išpuolis prieš Etiopiją, Ispanijos pilietinis karas, Japonijos agresija prieš Kiniją ir Austrijos anšliusas. Pagal Miuncheno susitarimą, kuriame, be Hitlerio ir Musolinio, dalyvavo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vadovai, visiškai pritarus Tautų lygos tarybai, įvyko Čekoslovakijos išardymas. Šiuo atžvilgiu atkreipiu dėmesį, kad Stalinas, kitaip nei daugelis tuometinių Europos lyderių, nesuteršė savęs asmeniniu susitikimu su Hitleriu, kuris tada Vakarų sluoksniuose buvo žinomas kaip garbingas politikas ir buvo laukiamas svečias Europos sostinėse.

Čekoslovakijos padalijime Lenkija taip pat veikė kartu su Vokietija. Jie iš anksto ir kartu nutarė, kam atiteks tam tikros Čekoslovakijos žemės. 1938 metų rugsėjo 20 dieną Lenkijos ambasadorius Vokietijoje J. Lipskis informavo Lenkijos užsienio reikalų ministrą J. Beką apie Hitlerio patikinimus: “Jei Lenkijos ir Čekoslovakijos reikalas virs konfliktu dėl Lenkijos interesų Ciešyne, Reichas užims mūsų [lenkų] pusę”. Nacių vadovas netgi davė užuominų, patarė, kad lenkų veiksmų pradžia “sektų… tik po to, kai vokiečiai okupavo Sudetų kalnus”.

Lenkija suprato, kad be Hitlerio paramos jos agresyvūs planai bus pasmerkti žlugti. Čia pacituosiu 1938 metų spalio 1 dienos Vokietijos ambasadoriaus Varšuvoje G. A. Moltkės pokalbio su J. Beku apie Lenkijos ir Čekijos santykius ir TSRS poziciją šiuo klausimu įrašą. Štai kas ten parašyta: “Ponas Bekas… išreiškė didelį dėkingumą už lojalų Lenkijos interesų aiškinimą Miuncheno konferencijoje ir už santykių nuoširdumą Čekijos konflikto metu. [Lenkijos] vyriausybė ir visuomenė visiškai gerbia fiurerio ir Reicho kanclerio pozicijas”.

Čekoslovakijos padalijimas buvo žiaurus ir ciniškas. Miunchenas panaikino net tas oficialias trapias garantijas, kurios liko žemyne, parodė, kad tarpusavio susitarimai buvo beverčiai. Būtent Miuncheno sąmokslas tapo gaiduku, kurį paleidus išvengti didelio karo Europoje jau buvo neįmanoma.

Šiandien Europos politikai, pirmiausia Lenkijos vadovai, norėtų “nutylėti” Miuncheną. Kodėl? Ne tik todėl, kad jų šalys tada išdavė savo įsipareigojimus, palaikė Miuncheno susitarimą ir kai kurios netgi dalyvavo dalijantis grobį, bet ir todėl, kad buvo nepatogu prisiminti, kad tomis dramatiškomis 1938-ųjų dienomis tik Tarybų Sąjunga užstojo Čekoslovakiją.

Tarybų Sąjunga, remdamasi savo tarptautiniais įsipareigojimais, įskaitant susitarimus su Prancūzija ir Čekoslovakija, bandė užkirsti kelią tragedijai. Lenkija, siekdama savo interesų, padarė viską, kad Europoje nesusikurtų kolektyvinio saugumo sistemos. 1938 metų rugsėjo 19 dieną Lenkijos užsienio reikalų ministras J. Bekas rašė minėtam ambasadoriui J. Lipskiui prieš jo susitikimą su Hitleriu: “Per praėjusius metus Lenkijos vyriausybė keturis kartus atmetė pasiūlymą prisijungti prie tarptautinės intervencijos ginant Čekoslovakiją”.

Didžioji Britanija, taip pat Prancūzija, kuri tada buvo pagrindinė čekų ir slovakų sąjungininkė, pasirinko atsisakyti savo garantijų ir palikti šią Rytų Europos šalį sudraskymui. Ne tik mesti, bet ir nukreipti nacių siekius į rytus, kad Vokietija ir Tarybų Sąjunga neišvengiamai susidurtų ir ištuštintų viena kitą.

Būtent tokia buvo Vakarų “nuraminimo” politika. Ir ne tik Trečiojo Reicho, bet ir kitų vadinamojo Antikominterno pakto — fašistinės Italijos ir militaristinės Japonijos — narių atžvilgiu. Jos kulminacija Tolimuosiuose Rytuose buvo anglų ir japonų 1939 metų vasarą sudarytas susitarimas, kuris suteikė Tokijui laisvę Kinijoje. Pirmaujančios Europos valstybės nenorėjo pripažinti mirtino pavojaus, kurį visam pasauliui kėlė Vokietija ir jos sąjungininkai, tikėdamiesi, kad pats karas juos aplenks.

Miuncheno susitarimas parodė Tarybų Sąjungai, kad Vakarų šalys saugumo klausimus spręs neatsižvelgdamos į jos interesus ir, pasitaikius progai, galės sudaryti antitarybinį frontą.

Tuo tarpu Tarybų Sąjunga stengėsi išnaudoti paskutinę galimybę sukurti antihitlerinę koaliciją, pakartosiu, nepaisydama veidmainiškos Vakarų šalių pozicijos. Taigi, per žvalgybos tarnybas tarybinė vadovybė gavo išsamią informaciją apie anglų ir vokiečių užkulisių kontaktus 1939 metų vasarą. Atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad jie buvo labai intensyvūs ir beveik tuo pačiu metu su trišalėmis Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir TSRS atstovų derybomis, kurias Vakarų partneriai sąmoningai uždelsdavo. Cituoju šiuo atžvilgiu Britanijos archyvų dokumentą — tai yra britų karinės misijos, kuri atvyko į Maskvą 1939 metų rugpjūtį, nurodymas. Jame aiškiai nurodoma, kad delegacija turėtų “derėtis labai lėtai”; kad “JK vyriausybė nėra pasirengusi prisiimti įrašytų įsipareigojimų, kurie bet kokiomis aplinkybėmis galėtų apriboti mūsų veiksmų laisvę”. Taip pat atkreipiu dėmesį: priešingai nei britų ir prancūzų, tarybinei delegacijai vadovavo vyresnieji Raudonosios armijos vadovai, turintys visus reikiamus įgaliojimus “pasirašyti karinę konvenciją dėl Anglijos, Prancūzijos ir TSRS karinės gynybos organizavimo prieš agresiją Europoje”.

Savo vaidmenį nepavykusiose derybose suvaidino ir Lenkija, kuri nenorėjo jokių įsipareigojimų tarybinei pusei. Net spaudžiant Vakarų sąjungininkams, Lenkijos vadovybė atsisakė bendradarbiauti su Raudonąja armija kovoje su Vermachtu. Ir tik paaiškėjus apie Ribentropo atvykimą į Maskvą, J. Bekas nenoriai, ne tiesiogiai, bet per prancūzų diplomatus informavo tarybinę pusę: “Bendrų veiksmų prieš Vokietijos agresiją atveju neatmetamas Lenkijos ir TSRS bendradarbiavimas, atsižvelgiant į technines sąlygas, kurios turi būti nustatytos”. Tuo pat metu jis paaiškino savo kolegoms: “Aš neprieštarauju šiai formuluotei tik tam, kad palengvintum taktiką, ir mūsų principinis požiūris į TSRS yra galutinis ir nesikeičia”.

Esant tokiai situacijai, Tarybų Sąjunga pasirašė Nepuolimo sutartį su Vokietija, iš esmės tai padarė paskutinė iš visų Europos šalių. Be to, esant realiam pavojui susidurti su dviem frontais — su Vokietija vakaruose ir su Japonija rytuose, kur jau vyko intensyvios kautynės prie Chalchin Gol upės.

Stalinas ir jo aplinkiniai nusipelno daugybės teisingų kaltinimų. Prisimename ir režimo nusikaltimus mūsų tautai, ir masinių represijų siaubą. Kartoju, tarybiniams lyderiams gali būti priekaištaujama įvairiai, tačiau tik ne dėl to, kad jie nesuprato išorinių grėsmių pobūdžio. Jie matė, kad Tarybų Sąjungą bandoma palikti vieną su Vokietija ir jos sąjungininkais, ir veikė pripažindami šį realų pavojų, kad laimėtų brangų laiką šalies gynybos stiprinimui.

Dėl tuo metu sudaryto Nepuolimo pakto dabar daug kalbama ir skamba daug pretenzijų konkrečiai šiuolaikinei Rusijai. Taip, Rusija yra TSRS įpėdinė, ir tarybinis laikotarpis su visais triumfais ir tragedijomis yra neatsiejama mūsų tūkstantmetės istorijos dalis. Bet taip pat primenu, kad Tarybų Sąjunga pateikė teisinį ir moralinį vertinimą vadinamajam Molotovo-Ribentropo paktui. 1989 metų gruodžio 24 dieną Aukščiausiosios Tarybos rezoliucijoje slapti protokolai buvo oficialiai pasmerkti kaip “asmeninės galios aktas”, kuris visiškai neatspindėjo “tarybinių žmonių, neatsakingų už šį sąmokslą, valios”.

Tuo pat metu kitos valstybės mieliau neatsimena susitarimų, kuriuose yra nacių ir Vakarų politikų parašai. Jau nekalbant apie tokio bendradarbiavimo teisinį ar politinį vertinimą, įskaitant tylų kai kurių Europos lyderių pritarimą barbariškiems nacių planams, net iki pat jų tiesioginio skatinimo. Kokia yra ciniška Lenkijos ambasadoriaus Vokietijoje J. Lipskio frazė, pasakyta 1938 metų rugsėjo 20 dieną interviu su Hitleriu: “Už žydų klausimo išsprendimą, mes [lenkai] pastatysime jam… gražų paminklą Varšuvoje”.

Stalinas, archyvinė nuotrauka
© SPUTNIK / КИРИЛЛ КАЛЛИНИКОВ Vakarai smerkia Staliną už tai, ką ir patys darė
Mes taip pat nežinome, ar buvo kokių nors “slaptų protokolų” ir priedų prie daugelio šalių susitarimų su naciais. Belieka tik “patikėti žodžiu”. Visų pirma, medžiaga apie slaptas anglų ir vokiečių derybas iki šiol neišslaptinta. Todėl raginame visas valstybes suintensyvinti savo archyvų atidarymo procesą, paskelbti anksčiau nežinomus prieškario ir karinio laikotarpio dokumentus — kaip tai pastaraisiais metais daro Rusija. Čia esame pasirengę plačiam bendradarbiavimui, bendriems istorikų tyrimų projektams.

Bet grįžtame į įvykius prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Buvo naivu tikėti, kad, susidorojęs su Čekoslovakija, Hitleris nepareikš eilinių teritorinių pretenzijų. Šį kartą savo bendrininkei Čekoslovakijos padalijimo procese — Lenkijai. Beje, pretekstu čia taip pat tapo Versalio palikimas — vadinamojo Dancigo koridoriaus likimas. Vėlesnė Lenkijos tragedija — visiškai tuometinės Lenkijos vadovybės, kuri neleido sudaryti anglų-prancūzų-tarybinio karinio aljanso ir pasikliovė Vakarų partnerių pagalba, kurie savo žmones pakišo po nacių naikinimo mašina, sąžinėje.

Vokiečių puolimas vystėsi visiškai laikantis Blickrygo doktrinos. Nepaisant nuožmaus, didvyriško Lenkijos kariuomenės pasipriešinimo, praėjus savaitei nuo karo pradžios, 1939 metų rugsėjo 8 dieną, vokiečių kariuomenė jau buvo Varšuvos pakraštyje. O Lenkijos karinis-politinis elitas dar iki rugsėjo 17 dienos pabėgo į Rumunijos teritoriją, išdavė savo žmones, kurie ir toliau kovojo su įsibrovėliais.

Vakarų sąjungininkai nepateisino lenkų vilčių. Paskelbus karą Vokietijai, prancūzų kariuomenė įžengė į Vokietijos teritoriją tik keliasdešimt kilometrų gylyn. Viskas atrodė tik kaip aktyvių veiksmų demonstravimas. Be to, Anglijos ir Prancūzijos aukščiausioji karinė taryba, pirmą kartą posėdžiavusi 1939 metų rugsėjo 12 dieną Prancūzijos Abevilyje, nusprendė visiškai sustabdyti puolimą dėl sparčiai besivystančių įvykių Lenkijoje. Prasidėjo liūdnai pagarsėjęs “keistas karas”. Akivaizdi tiesioginė Prancūzijos ir Anglijos jų įsipareigojimų Lenkijai išdavystė.

Vėliau, Niurnbergo teismo metu, vokiečių generolai taip paaiškino savo greitą pasisekimą rytuose, buvęs Vokietijos kariuomenės Aukščiausiosios vadovybės operatyvinės vadovybės štabo viršininkas generolas A. Jodlis pripažino: “Jei mes nepralaimėjome dar 1939 metais, tai tik todėl, kad maždaug 110 prancūzų ir anglų divizijų, kurios mūsų karo su Lenkija metu kovojo Vakaruose su mūsų 23 vokiečių divizijoms, veikė visiškai neaktyviai”.

Paprašiau surinkti iš archyvų visą medžiagą, susijusią su TSRS ir Vokietijos ryšiais dramatiškomis 1939 metų rugpjūčio ir rugsėjo dienomis. Remiantis dokumentais, 1939 metų rugpjūčio 23 dienos Vokietijos ir TSRS nepuolimo sutarties slapto protokolo 2 punkte nustatyta, kad teritorinio ir politinio Lenkijos valstybei priklausančių sričių pertvarkymo atveju abiejų šalių interesų sfera turėtų “maždaug eiti upėmis Narew, Vistula ir Sana”. Kitaip tariant, tarybinės įtakos sfera apėmė ne tik teritorijas, kuriose gyveno Ukrainos ir Baltarusijos gyventojai, bet ir istorines Lenkijos žemes tarp Bugo ir Vyslos upių. Ne visi dabar žino apie šį faktą.

Taip pat ir apie tai, kad iškart po išpuolio prieš Lenkiją 1939 metų rugsėjo pirmosiomis dienomis Berlynas atkakliai kvietė Maskvą stoti į karo veiksmus. Tačiau tarybinė vadovybė nepaisė tokių raginimų ir nesiruošė įsitraukti į dramatiškai vykstančius įvykius kone iki paskutinės minutės.

Tik kai galutinai paaiškėjo, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija nesiekė padėti savo sąjungininkei, o Vermachtas gali greitai okupuoti visą Lenkiją ir priartėti prie Minsko, buvo nutarta rugsėjo 17 rytą įvesti Raudonosios armijos padalinius į vadinamuosius Rytų kresus (nuo lenkų Kresy Wschodnie — siena, kraštas — Sputnik) — dabar tai Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos teritorijos dalys.

Jugoslavijos liaudies išsivadavimo armijos karių, dalyvavusių gimtosios žemės išlaisvinime, nuotrauka
© PHOTO : МИНОБОРОНЫ РФ Istorikas papasakojo apie paskutinį Antrojo pasaulinio karo mūšį Europoje
Akivaizdu, kad kitų variantų nebuvo. Priešingu atveju rizika TSRS išaugtų daug kartų, nes, pasikartosiu, senoji tarybinė ir lenkų siena ėjo tik keliasdešimt kilometrų nuo Minsko, ir neišvengiamas karas su naciais prasidėtų iš ypač nepalankių strateginių pozicijų. Milijonai įvairių tautybių žmonių, įskaitant žydus, gyvenančius netoli Bresto ir Gardino, Pšemyslo, Lvovo ir Vilnos, butų buvę sunaikinti nacių ir jų vietinių bendrininkų — antisemitų ir radikaliųjų nacionalistų.

Tai, kad Tarybų Sąjunga iki paskutinės galimybės bandė išvengti dalyvavimo įsiliepsnojančiame konflikte ir nenorėjo žaisti Vokietijos pusėje, lėmė tai, kad tikrasis tarybinės ir vokiečių kariuomenės kontaktas įvyko daug toliau į rytus nuo slaptame protokole nurodytų ribų. Ne palei Vyslą, o maždaug palei vadinamąją Kerzono liniją, kurią Antantė dar 1919 metais rekomendavo kaip rytinę Lenkijos sieną.

Kaip žinote, tariamąją nuosaką sunku pritaikyti jau įvykusiems įvykiams. Galiu pasakyti tik tiek, kad 1939 metų rugsėjį Tarybų sąjungos vadovybė turėjo galimybę pastumti TSRS vakarines sienas dar toliau į vakarus, iki pat Varšuvos, bet nusprendė to nedaryti.

Vokiečiai pasiūlė nustatyti naują status quo. 1939 metų rugsėjo 28 dieną Maskvoje J. Ribentropas ir V. Molotovas pasirašė TSRS ir Vokietijos draugystės ir sienos sutartį bei slaptą valstybės sienos keitimo protokolą, kuriuo buvo pripažinta demarkacijos linija, kur de facto stovėjo abi armijos.

1939 metų rudenį, spręsdama savo karinius-strateginius, gynybinius uždavinius, Tarybų Sąjunga pradėjo Latvijos, Lietuvos ir Estijos inkorporacijos procesą. Jų įstojimas į TSRS buvo vykdomas sutarčių pagrindu, gavus išrinktų valdžios institucijų sutikimą. Tai atitiko to meto tarptautinę ir valstybinę teisę. Be to, 1939 metų spalio mėnesį Vilniaus miestas ir aplinkinis regionas, buvęs Lenkijos dalimi, buvo grąžinti Lietuvai. Baltijos respublikos TSRS išlaikė savo valdžios organus, kalbą ir turėjo savo atstovus Tarybų Sąjungos aukščiausiose valstybinėse struktūrose.

Visus šiuos mėnesius diplomatinė ir karinė-politinė kova, smalsiųjų akims nematomas žvalgybos darbas vyko toliau. Maskva suprato, kad prieš ją buvo negailestingas ir žiaurus priešas, kad jau vyksta slaptas karas su nacizmu. Ir nėra jokios priežasties tų metų oficialius pareiškimus, oficialius protokolinius užrašus suvokti kaip “draugystės” tarp TSRS ir Vokietijos įrodymą. TSRS palaikė aktyvius prekybos ir techninius ryšius ne tik su Vokietija, bet ir su kitomis šalimis. Tuo pat metu Hitleris ne kartą mėgino įtraukti TSRS į konfrontaciją su Didžiąja Britanija, tačiau Tarybų Sąjungos vadovybė nepasidavė šiems raginimams.

Hitleris paskutinį kartą bandė įkalbėti Tarybų Sąjungą imtis bendrų veiksmų per Molotovo vizitą Berlyne 1940 metų lapkritį.

Tačiau Molotovas tiksliai vykdė Stalino nurodymus ir apsiribojo bendromis diskusijomis apie vokiečių idėją dėl TSRS įstojimo į trijų paktą — Vokietijos, Italijos ir Japonijos sąjungą — pasirašytą 1940 metų rugsėjo mėnesį ir nukreiptą prieš Didžiąją Britaniją ir JAV.

Neatsitiktinai jau lapkričio 17 dieną Molotovas nurodė TSRS pasiuntiniui Londone I. Maiskiui: “Jūsų susiorientavimo tikslais… Berlyne nebuvo pasirašytas susitarimas ir jis neturėjo būti sudarytas. Reikalas Berlyne apsiribojo… apsikeitimu nuomonėmis… Matyt, vokiečiai ir japonai labai norėtų mus stumti į Persijos įlanką ir Indiją. Mes atmetėme diskusiją šiuo klausimu, nes manome, kad tokie Vokietijos patarimai yra netinkami”.

O lapkričio 25 dieną TSRS vadovybė čia išvis pastatė tašką: oficialiai paskelbė Berlynui naciams nepriimtinas sąlygas, įskaitant vokiečių kariuomenės išvedimą iš Suomijos, savitarpio pagalbos susitarimą tarp TSRS ir Bulgarijos ir dar daugybę kitų, taip sąmoningai atmesdama bet kokią galimybę prisijungti prie pakto.

Ši pozicija galutinai sustiprino fiurerį planuose pradėti karą prieš TSRS. Ir jau gruodį, atidėdamas visus savo strategų įspėjimus apie katastrofišką karo pavojų dviem frontais, Hitleris patvirtino Barbarosos planą. Jis tai padarė supratęs, kad Tarybų Sąjunga buvo pagrindinė jėga, su kuria susiduria Europoje, o artėjantis susirėmimas rytuose lems pasaulinio karo baigtį. Ir jis buvo tikras, kad kelionė į Maskvą bus trumpalaikė ir sėkminga.

Ką norėčiau pabrėžti: Vakarų šalys iš tikrųjų tada sutiko su TSRS veiksmais, pripažino Tarybų Sąjungos norą užtikrinti savo saugumą. 1939 metų spalio 1 dieną tuometinis Didžiosios Britanijos admiraliteto vadovas V. Čerčilis radijo pranešime teigė: “Rusija vykdo savo interesų šaltą politiką… Norint apsaugoti Rusiją nuo nacių grėsmės, aiškiai reikėjo, kad Rusijos armijos stovėtų šioje linijoje [nauja vakarų siena]”.

1939 metų spalio 4 dieną Lordų rūmuose Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras E. Halifaksas pareiškė: “Reikia priminti, kad TSRS vyriausybės veiksmai iš esmės buvo perkelti sieną į liniją, kurią Versalio konferencijoje rekomendavo lordas Kerzonas… Cituoju tik istorinius faktus. Ir aš tikiu, kad jie neginčijami”. Žinomas britų politikas ir valstybininkas D. Loidas Džordžas pabrėžė: “Rusijos armijos užėmė teritorijas, kurios nebuvo lenkiškos ir kurias jėga užėmė Lenkija po Pirmojo pasaulinio karo… Būtų nusikalstama beprotybė, jei Rusijos pažangumas būtų lygiavertis vokiečių pažangai”.

Rusijos Valstybės Dūma, archyvinė nuotrauka
© SPUTNIK / ЕВГЕНИЙ ОДИНОКОВ “Alibi rusofobijai pateisinti”: Dūma įvertino Baltijos šalių pareiškimą dėl TSRS “kaltės”
Neoficialiuose pokalbiuose su TSRS pasiuntiniu I. Maiskiu Anglijos vyresnieji politikai ir diplomatai kalbėjo atvirai. Britanijos užsienio reikalų viceministras R. Butleris 1939 metų spalio 17 dieną pasidalijo: “Didžiosios Britanijos vyriausybės sluoksniuose jie tiki, kad negali būti jokio klausimo dėl Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos grąžinimo Lenkijai. Jei galėtume sukurti nedidelio dydžio etnografinę Lenkiją ne tik su TSRS ir Vokietijos garantija, bet ir Anglijos bei Prancūzijos, tada Didžiosios Britanijos vyriausybė laikytų save visiškai patenkinta”. 1939 metų spalio 27 dieną vyriausiasis N. Čemberleno patarėjas G. Vilsonas sakė: “Lenkija turi būti… atkurta kaip nepriklausoma valstybė savo etnografine baze, bet be Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos”.

Verta paminėti, kad šių pokalbių metu taip pat buvo kalbama apie TSRS ir britų santykių gerinimą. Šie kontaktai iš esmės padėjo pamatus būsimam aljansui ir antihitlerinei koalicijai. Tarp atsakingų, toliaregiškų politikų išsiskyrė V. Čerčilis, kuris, nepaisant žinomos antipatijos TSRS atžvilgiu, anksčiau pasisakė už bendradarbiavimą su ja. 1939 metų gegužės mėnesį Bendruomenių rūmuose jis pareiškė: “Jei negalėsime sukurti puikaus aljanso prieš agresiją, mums gresia mirtinas pavojus. Tai būtų didžiausia kvailystė, jei atmesime natūralų bendradarbiavimą su Tarybų Rusija”. Po prasidėjus karo veiksmams Europoje — susitikimo su I. Maiskiu 1939 metų spalio 6 dieną jis konfidencialiai pasakė: “Tarp Didžiosios Britanijos ir TSRS nėra rimtų prieštaravimų, todėl nėra pagrindo įtemptiems ir nepatenkinamiems santykiams. Britanijos vyriausybė… norėtų plėtoti… prekybos ryšius. Taip pat būtų pasirengusi aptarti visas kitas priemones, kurios galėtų padėti pagerinti santykius”.

Antrasis pasaulinis karas neįvyko akimirksniu, jis neprasidėjo staiga. Ir vokiečių agresija prieš Lenkiją nebuvo netikėta. Tai yra daugelio to laikotarpio pasaulio politikos tendencijų ir veiksnių rezultatas. Visi prieškario įvykiai buvo sudėti į vieną lemtingą grandinę. Bet, be abejo, pagrindinis dalykas, nulėmęs didžiausią žmonijos istorijos tragediją, buvo valstybinis egoizmas, bailumas, stiprėjančio agresoriaus pamaloninimas, politinio elito nepasirengimas kompromisui.

Todėl nesąžininga sakyti, kad dviejų dienų nacių užsienio reikalų ministro Ribentropo vizitas Maskvoje yra pagrindinė priežastis, paskatinusi Antrąjį pasaulinį karą. Visos pirmaujančios šalys vienokiu ar kitokiu laipsniu kaltos dėl jo pradžios. Kiekvienas padarė nepataisomų klaidų, tariamai manydamas, kad įmanoma pralenkti kitus, užsitikrinti vienpusius pranašumus ar atsiriboti nuo artėjančios pasaulio katastrofos.

Ir už tokį trumparegiškumą, už atsisakymą sukurti kolektyvinio saugumo sistemą teko sumokėti milijonais gyvybių, didžiuliais nuostoliais.

Aš apie tai rašau neturėdamas nė menkiausio ketinimo prisiimti teisėjo vaidmenį, ką nors apkaltinti ar išteisinti, juo labiau inicijuoti naują tarptautinės informacijos konfrontacijos turą istoriniame lauke, kuris gali supriešinti valstybes ir tautas. Manau, kad akademinis mokslas, kuriam plačiai atstovauja autoritetingi mokslininkai iš įvairių šalių, turėtų būti įtrauktas į subalansuoto praeities įvykių įvertinimo paiešką. Mums visiems reikia tiesos ir objektyvumo. Savo ruožtu aš visada kviesdavau kolegas imtis ramaus, atviro ir pasitikinčio dialogo, savikritiško, nešališko žvilgsnio į bendrą praeitį. Toks požiūris leis nekartoti tuomet padarytų klaidų ir užtikrinti taikų bei sėkmingą vystymąsi ateityje.

Tačiau daugelis mūsų partnerių dar nėra pasirengę dirbti kartu. Atvirkščiai, siekdami savo tikslų, jie didina informacinių išpuolių prieš mūsų šalį skaičių ir mastą, nori priversti teisintis, jausti kaltę ir priima visiškai veidmainiškas politizuotas deklaracijas. Pavyzdžiui, rezoliucijoje dėl istorinės atminties išsaugojimo svarbos Europos ateičiai, kurią Europos Parlamentas patvirtino 2019 metų rugsėjo 19 dieną, TSRS buvo tiesiogiai apkaltinta kartu su nacistine Vokietija pradėjusi Antrąjį pasaulinį karą. Natūralu, kad apie Miuncheną ten nė kalbos.

Manau, kad tokių “popierių”, šios rezoliucijos negaliu pavadinti dokumentu, nes akivaizdžiai tikintis sukelti skandalą egzistuoja ir realios pavojingos grėsmės. Juk ją priėmė labai gerbiama įstaiga. O ką ji pademonstravo? Kad ir kaip liūdna, sąmoninga pokario pasaulio tvarkos naikinimo politika, kurios sukūrimas buvo šalių, atsakingų už daugybę atstovų, garbės ir atsakomybės dalykas, dauguma šiandien balsavo už šią melagingą deklaraciją. Taigi, jie pakėlė ranką prieš Niurnbergo tribunolo išvadas, pasaulio bendruomenių, sukūrusių universalias tarptautines institucijas po 1945 metų Pergalės, pastangas. Šiuo atžvilgiu primenu, kad pats Europos integracijos procesas, kurio metu buvo sukurtos atitinkamos struktūros, įskaitant Europos Parlamentą, tapo įmanomas tik dėl praeities pamokų, aiškių teisinių ir politinių vertinimų. Tie, kurie sąmoningai abejoja šiuo sutarimu, griauna pokario Europos pagrindus.

Lietuvos vėliava, archyvinė nuotrauka
© PHOTO : LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS Ekspertas: Lietuvos politikai šmeižia TSRS ir Rusiją už ES pinigus
Be grėsmės pagrindiniams pasaulio tvarkos principams, egzistuoja ir moralinė pusė. Pasityčiojimas iš atminties — tai niekšybė. Niekšybė gali būti apgalvota, veidmainiška ir visiškai sąmoninga, kai pareiškimuose 75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių proga išvardyti visi antihitlerinės koalicijos dalyviai, išskyrus TSRS. Niekšybė gali būti baili, kai griaunami paminklai, pastatyti kovotojų prieš nacizmą garbei, pateisinant gėdingus veiksmus melagingais kovos su nepageidaujama ideologija ir tariama okupacija šūkiais. Niekšybė būna kruvina, kai nužudomi ir sudeginami neonacių ir Banderos įpėdinių oponentai. Pasikartosiu, niekšybė pasireiškia skirtingais būdais, tačiau nuo to nenustoja būti šlykšti.

Pamirštos istorijos pamokos neišvengiamai lemia sunkų atpildą. Tvirtai ginsime tiesą, paremtą dokumentais patvirtintais istoriniais faktais, ir toliau sąžiningai bei nešališkai kalbėsime apie Antrojo pasaulinio karo įvykius. Visų pirma, tai nukreipta į didelio masto projektą, kurio tikslas — sukurti Rusijoje didžiausią archyvinių dokumentų, filmų ir nuotraukų apie Antrojo pasaulinio karo, prieškario istoriją kolekciją.

Toks darbas jau vyksta. Ruošdamas šį straipsnį taip pat naudojau daug naujų, neseniai rastų, išslaptintų medžiagų. Ir šiuo atžvilgiu galiu atsakingai pareikšti, kad nėra archyvinių dokumentų, kurie patvirtintų TSRS ketinimus pradėti prevencinį karą prieš Vokietiją versiją. Taip, TSRS karinė vadovybė laikėsi doktrinos, kad agresijos atveju Raudonoji armija greitai atrems priešo ataką, imsis puolimo ir pradės karą priešo teritorijoje. Tačiau tokie strateginiai planai visai nereiškė ketinimo pirmai užpulti Vokietiją.

Žinoma, šiandien istorikai disponuoja karinio planavimo dokumentais, tarybinių ir vokiečių būstinių direktyvomis. Galiausiai mes žinome, kaip įvykiai vystėsi realybėje. Žinant tai daug kalbama apie šalies karinės-politinės vadovybės veiksmus, klaidas, klaidingus skaičiavimus. Pasakysiu vieną dalyką šiuo klausimu: kartu su didžiuliu įvairaus pobūdžio dezinformacijos srautu TSRS vadovai taip pat gaudavo ir tikrą informaciją apie būsimą nacių agresiją. Prieškario mėnesiais jie ėmėsi priemonių, siekdami padidinti šalies kovinę parengtį, įskaitant slaptą dalies kariškių, atsakingų už mokymą, pašaukimą, rikiuotės ir atsargų perkėlimą iš vidaus karinių rajonų prie vakarinių sienų.

Karas nebuvo staigus, jo visi laukė, ruošėsi. Tačiau nacių smūgis buvo precedento neturinčios destruktyviausios galios per visą istoriją. 1941 metų birželio 22 dieną Tarybų Sąjunga susidūrė su galingiausia, labiausiai mobilizuota ir apmokyta armija pasaulyje, kuriai dirbo beveik visos Europos pramoniniu, ekonominiu, kariniu potencialu. Šioje mirtinoje invazijoje dalyvavo ne tik Vermachtas, bet ir Vokietijos satelitai, daugelio kitų Europos žemyno valstybių kariniai kontingentai.

Dėl rimtų 1941 metų karinių pralaimėjimų šalis atsidūrė ant nelaimės slenksčio. Teko atkurti kovinį pasirengimą ir kontrolę nepaprastais metodais, visuotine mobilizacija, visų valstybės ir žmonių jėgų panaudojimu. Jau 1941-ųjų vasarą po priešo puolimo prasidėjo milijonų piliečių, šimtų gamyklų ir pramonės įmonių evakuacija į šalies rytus. Labai greitai užnugaryje buvo pradėta gaminti ginklus ir šaudmenis, kurie į frontą pateko jau pirmąją karo žiemą, o iki 1943 metų buvo viršyta Vokietijos ir jos sąjungininkų karinė gamyba. Per pusantrų metų tarybiniai žmonės padarė tai, kas atrodė neįmanoma, tiek fronte, tiek užnugaryje. Ir vis dar sunku suvokti, suprasti, įsivaizduoti, kokių nepaprastų pastangų, drąsos ir atsidavimo reikalavo šie dideli laimėjimai.

Prezidentas Gitanas Nausėda skaito metinį pranešimą, 2020 metų birželio 18 diena
© PHOTO : LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS COVID-19, BelAE ir Rusija: apie ką kalbėjo pirmajame savo metiniame pranešime Nausėda
Prieš galingą, ginkluotą iki dantų, šaltakraujišką, agresyvią nacių mašiną iškilo milžiniška sovietinės visuomenės galia, kurią vienijo noras apsaugoti savo gimtąjį kraštą, atkeršyti priešui, kuris palaužė, sutriuškino taikų gyvenimą, jo planus ir viltis.

Žinoma, per šį baisų, kruviną karą kai kuriuos žmones užklupo baimė, sumišimas, neviltis. Buvo ir išdavystės, ir dezertyravimas. Žiaurūs nesklandumai, kuriuos sukėlė revoliucija ir pilietinis karas, nihilizmas, pasityčiojamas požiūris į valstybės istoriją, tradicijas, tikėjimas, kurį bandė primesti bolševikai ypač pirmaisiais metais po atėjimo į valdžią. Tačiau bendras TSRS piliečių ir užsienyje atsidūrusių mūsų tautiečių požiūris buvo kitoks — išsaugoti, išgelbėti savo Tėvynę. Tai buvo tikras nesustabdomas impulsas. Žmonės ieškojo atramos tikrosiose patriotinėse vertybėse.

Nacių “strategai” buvo įsitikinę, kad didžiulę daugiatautę valstybę galima lengvai sutriuškinti. Buvo tikimasi, kad staigus karas, jo negailestingumas ir netoleruotini sunkumai neišvengiamai sutraukys etninius santykius, ir šalis gali būti padalinta į dalis. Hitleris atvirai pareiškė: “Mūsų politika tautų, gyvenančių didžiuliuose Rusijos plotuose, atžvilgiu turėtų skatinti bet kokio pobūdžio nesutarimus ir susiskaldymą”.

Tačiau nuo pat pirmųjų dienų tapo aišku, kad šis nacių planas žlugo. Bresto tvirtovę iki paskutinio kraujo lašo gynė daugiau kaip trisdešimties tautybių kariai. Viso karo metu — ir svarbiausiuose lemtingose ​​mūšiuose, ir ginant kiekvieną placdarmą, kiekvieną savo gimtosios žemės metrą — matome tokios vienybės pavyzdžius.

Milijonams evakuotų namais tapo Volgos regionas ir Uralas, Sibiras ir Tolimieji Rytai, Centrinės Azijos ir Kaukazo respublikos. Jų gyventojai dalijosi paskutiniu, palaikė viskuo, ką turėjo. Žmonių draugystė, tarpusavio pagalba priešui tapo tikra nesunaikinama tvirtove.

Tarybų Sąjunga, Raudonoji armija, padarė svarbiausią, lemiamą indėlį į nacizmo sunaikinimą — nesvarbu, ką dabar bandoma įrodyti. Didvyriai, kurie kovojo iki galo, apsupti Balstogės ir Mogiliovo, Umanės ir Kijevo, Viazmos ir Charkovo. Jie puolė netoli Maskvos ir Stalingrado, Sevastopolio ir Odesos, Kursko ir Smolensko. Jie išlaisvino Varšuvą, Belgradą, Vieną ir Prahą. Šturmavo Karaliaučių ir Berlyną.

Mes palaikome tikrąją, nekoreguotą, nepagražintą tiesą apie karą. Šią liaudišką, žmogišką tiesą — griežtą, karčią ir negailestingą — mums daugiausia perdavė rašytojai ir poetai, kurie išgyveno fronto baisumus. Mano, kaip ir kitoms kartoms, jų nuoširdūs, gilūs pasakojimai, romanai, “leitenanto proza” ir eilėraščiai visam laikui paliko savo žymę sieloje, tapo testamentu — gerbti veteranus, kurie padarė dėl Pergalės viską, ką galėjo, prisiminti tuos, kurie liko mūšio laukuose.

Ir šiandien šokiruoja paprastos ir puikios Aleksandro Tvardovskio poemos “Aš buvau nužudytas netoli Rževo…” eilutės, skirtos kruvino, žiauraus Didžiojo Tėvynės karo mūšio dalyviams centrinėje TSRS ir vokiečių fronto dalyse. Vien per mūšius dėl Rževo miesto ir Rževskio pakraščio nuo 1941 metų spalio iki 1943 metų kovo Raudonoji armija prarado 1 mln. 342 tūkst. 888 žmonių, įskaitant sužeistuosius ir dingusius be žinios. Šiuos baisius, tragiškus, vis dar toli gražu ne pilnus, iš archyvinių šaltinių surinktus, skaičius vardinu pirmą kartą pagerbdamas bevardžius didvyrius, kurie dėl įvairių priežasčių pokario metais buvo nepelnytai užmiršti, kai apie juos kalbėjo neteisingai arba išvis nekalbėjo.

Brandenburgo vartai Berlyne, archyvinė nuotrauka
© DEPOSITPHOTOS / PANDIONHIATUS3 Vokietija neleis rusofobams iškreipti Pergalės dienos
Cituoju kitą dokumentą. Tai Tarptautinės reparacijų iš Vokietijos komisijos, kuriai vadovavo I. Maiskis, ataskaita, parengta 1945 metų vasarį. Komisijos užduotys buvo apibrėžti formulę, pagal kurią pralaimėjusi Vokietija turėjo kompensuoti laimėjusioms valstybėms padarytą žalą. Komisija padarė tokią išvadą: “Dienų, kurias Vokietija praleido TSRS fronte, skaičius viršija tą skaičių, kurį ji praleido visuose kituose sąjungininkų frontuose, mažiausiai 10 kartų. Tarybinis frontas taip pat atlaikė keturis penktadalius vokiečių tankų ir maždaug du trečdalius vokiečių lėktuvų”. Iš viso TSRS teko apie 75 procentus visų antihitlerinės koalicijos karinių pastangų. Per karo metus Raudonoji armija “sunaikino” “ašies” šalių 626 divizijas, iš kurių 508 buvo vokiečių.

1942 metų balandžio 28 dieną Ruzveltas, kreipdamasis į Amerikos tautą, paskelbė: “Rusijos kariuomenė sunaikino ir toliau naikina daugiau mūsų bendro priešo jėgos, lėktuvų, tankų ir patrankų nei visos kitos suvienytos tautos kartu”. Čerčilis 1944 metų rugsėjo 27 dienos laiške Stalinui rašė, kad “būtent Rusijos armija išpjovė žarnas iš vokiečių karinės mašinos”.

Šis vertinimas sulaukė atgarsio visame pasaulyje. Nes šiuose žodžiuose slypi ta pati didžioji tiesa, kuria niekas tada neabejojo. Beveik 27 milijonai sovietų piliečių žuvo frontuose, vokiečių nelaisvėje, mirė iš bado ir dėl bombardavimo, nacių mirties stovyklų getuose ir krosnyse. TSRS neteko kas septinto savo piliečio, Didžioji Britanija — vieno iš 127, o JAV — vieno iš 320 žmonių.

Deja, šis sunkiausių, nepataisomų Tarybų Sąjungos nuostolių skaičius nėra tikslus. Būtina tęsti kruopštų darbą atkuriant visų žuvusiųjų vardus ir likimus: Raudonosios armijos kareivių, partizanų, pogrindžio darbininkų, karo belaisvių ir koncentracijos stovyklų kalinių, budelių sunaikintų civilių. Tai mūsų pareiga. Ir čia ypatingas vaidmuo tenka paieškos judėjimo dalyviams, karinėms-patriotinėms ir savanorių asociacijoms, tokiems projektams kaip elektroninė duomenų bazė “Tautos atmintis”, paremta archyviniais dokumentais. Ir, žinoma, norint išspręsti tokią bendrą humanitarinę problemą, būtinas glaudus tarptautinis bendradarbiavimas.

Visų šalių ir tautų, kovojusių su bendru priešu, pastangos lėmė pergalę. Britų armija gynė savo tėvynę nuo invazijos, kovojo su naciais ir jų palydovais Viduržemio jūroje, Šiaurės Afrikoje. Amerikos ir Britanijos kariuomenė išlaisvino Italiją, atidarė Antrąjį frontą. JAV sudavė galingus, triuškinamus smūgius prieš agresorių Ramiajame vandenyne. Mes prisimename milžiniškas Kinijos žmonių aukas ir didžiulį jų vaidmenį nugalint Japonijos militaristus. Neužmirštame ir “Kovojančios Prancūzijos” kovotojų, kurie nepripažino gėdingo pasidavimo ir toliau kovojo su naciais.

Mes taip pat visada būsime dėkingi už sąjungininkų teiktą pagalbą, aprūpinant Raudonąją armiją šaudmenimis, žaliavomis, maistu ir įranga. Ir tai buvo reikšminga — apie septynis procentus visos Tarybų Sąjungos karinės produkcijos.

Raudonosios armijos vėliava virš Reichstago
© SPUTNIK / 75-osios Didžiosios Pergalės metinės: tarp melo ir istorinės tiesos
Antihitlerinės koalicijos branduolys pradėjo formuotis iškart po išpuolio prieš Tarybų Sąjungą, kai JAV ir Didžioji Britanija besąlygiškai palaikė ją kovoje su nacistine Vokietija. 1943 metų Teherano konferencijoje Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis sudarė didžiųjų valstybių aljansą, susitarė dėl koalicijos diplomatijos plėtros, bendros kovos su bendra mirtingųjų grėsme strategijos. Didžiojo trejeto vadovai aiškiai suprato, kad TSRS, JAV, Didžiosios Britanijos pramoninio, išteklių ir karinio potencialo derinimas sukurs neginčijamą pranašumą priešo atžvilgiu.

Tarybų Sąjunga visiškai įvykdė įsipareigojimus sąjungininkams ir visada ištiesdavo pagalbos ranką. Taip Baltarusijoje vykusia plataus masto operacija “Bagration” Raudonoji armija palaikė anglų ir amerikiečių kariuomenės išsilaipinimą Normandijoje. 1945 metų sausio mėnesį prasibrovę į Oderį, mūsų kariai nutraukė paskutinį galingą Vermachto puolimą Vakarų fronte Ardėnuose. Ir praėjus trims mėnesiams po pergalės prieš Vokietiją, TSRS, visiškai laikydamasi Jaltos susitarimų, paskelbė karą Japonijai ir nugalėjo milijoninę Kwantuno armiją.

Dar 1941 metų liepos mėnesį TSRS vadovybė pareiškė, kad “karo prieš fašistinius gniaužėjus tikslas yra ne tik pašalinti grėsmę, kylančią virš mūsų šalies, bet ir padėti visoms Europos tautoms, sielvartaujančioms dėl vokiečių fašizmo jungo”. Iki 1944 metų vidurio priešas buvo ištremtas iš beveik visos TSRS teritorijos. Bet jį reikėjo pribaigti iki galo jo urve. Raudonoji armija pradėjo išvadavimo misiją Europoje, išgelbėjo ištisas tautas nuo sunaikinimo ir pavergimo, nuo Holokausto siaubo. Išgelbėjo šimtų tūkstančių tarybinių karių gyvybių kaina.

Taip pat svarbu nepamiršti apie didžiulę materialinę pagalbą, kurią TSRS suteikė išlaisvintoms šalims pašalinant bado grėsmę, atkuriant ekonomiką ir infrastruktūrą. Ji tai padarė tuo metu, kai pelenai nuklojo tūkstančius kilometrų nuo Bresto iki Maskvos ir Volgos. Pavyzdžiui, 1945 metų gegužės mėnesį Austrijos vyriausybė paprašė TSRS suteikti pagalbą maistu, nes “ji nežinojo, kaip pamaitinti savo gyventojus per kitas septynias savaites, iki naujo derliaus”. Sovietų vadovybės sutikimą siųsti maistą Austrijos Respublikos laikinosios vyriausybės valstybės kancleris K. Reneris apibūdino kaip “išgelbėjimo aktą”, kurio “austrai niekada nepamirš”.

Sąjungininkai kartu sukūrė Tarptautinį karinį tribunolą, skirtą nubausti nacių politinius ir karo nusikaltėlius. Jo sprendimai pateikia aiškią nusikaltimų žmoniškumui, tokių kaip genocidas, etninis ir religinis valymas, antisemitizmas ir ksenofobija, teisinę kvalifikaciją. Niurnbergo tribunolas tiesiogiai ir nedviprasmiškai pasmerkė nacius ir jų bendrininkus, įvairius kolaborantus.

Šis gėdingas reiškinys vyko visose Europos šalyse. Tokios “figūros” kaip Petenas, Kvislingas, Vlasovas, Bandera, jų pakalikai, nors ir apsirengusios kovotojų už nacionalinę nepriklausomybę ar laisvės nuo komunizmo drabužiais, yra išdavikai ir budeliai. Nežmoniškumu jie dažnai pranoko savo šeimininkus. Stengdamosi išreikšti palankumą, dalis specialiųjų baudžiamųjų grupių noriai vykdė pačias žiauriausias užduotis. Jų kruvinų rankų rezultatas — “Babij Jar” egzekucijos, Chatynės sudeginimas, Volynės žudynės ir žydų naikinimas Lietuvoje ir Latvijoje.

Ir šiandien mūsų pozicija nesikeičia: nacių bendrininkų nusikalstamų veikų negalima pateisinti, jos neturi senaties termino. Todėl kelia nerimą, kai daugelyje šalių tie, kurie bendradarbiavo su naciais, staiga prilyginami Antrojo pasaulinio karo veteranams. Manau, kad nepriimtina prilyginti išvaduotojus okupantams. O nacių bendrininkų heroizavimas gali būti vertinamas tik kaip mūsų tėvų ir senelių atminimo išdavystė. Tų idealų, kurie suvienijo tautas kovai su nacizmu, išdavystė.

Tuomet prieš TSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovus iškilo be perdėjimo istorinis uždavinys. Stalinas, Ruzveltas, Čerčilis atstovavo šalims, turinčioms skirtingas ideologijas, valstybės siekius, interesus, kultūrą, tačiau demonstravo didelę politinę valią, pakilo aukščiau prieštaravimų ir šališkumo ir iškėlė tikruosius pasaulio interesus. Dėl to jie sugebėjo susitarti ir pasiekti sprendimą, nuo kurio laimėjo visa žmonija.

Seimo nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas, archyvinė nuotrauka
© FLICKR / LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS Siūloma Lietuvos atmintinų dienų sąrašą papildyti “TSRS agresijos prieš Europą” diena
Laimėjusios valstybės paliko mums sistemą, kuri tapo esminiais intelektualiniais ir politiniais kelių šimtmečių ieškojimais. Konferencijų — Teherano, Jaltos, San Francisko, Potsdamo — ciklas padėjo pagrindą tam, kad jau 75 metus pasaulis, nepaisant aštriausių prieštaravimų, gyvena be pasaulinio karo.

Istorinis revizionizmas, kurio apraiškas mes dabar stebime Vakaruose, ypač atsižvelgiant į Antrojo pasaulinio karo temą ir jo baigtį, yra pavojingas, nes jis smarkiai, ciniškai iškraipo 1945 metų Jaltos ir San Francisko konferencijų nustatytų taikaus vystymosi principų supratimą. Pagrindinis istorinis Jaltos ir kitų to meto sprendimų laimėjimas buvo susitarimas sukurti mechanizmą, kuris leistų vadovaujančioms valstybėms išlikti diplomatijos rėmuose ir išspręsti tarp jų kylančius nesutarimus.

XX amžius sukėlė visapusiškus pasaulio konfliktus, o 1945 metai politinėje arenoje dar pasirodė branduolinis ginklas, galintis fiziškai sunaikinti Žemę. Kitaip tariant, ginčų sprendimas prievarta tapo ypač pavojingas. Ir Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai tai suprato. Jie suprato ir įsisąmonino savo atsakomybę prieš žmoniją.

Į liūdną Tautų lygos patirtį buvo atsižvelgta 1945 metais. JT Saugumo Tarybos struktūra buvo suprojektuota taip, kad taikos garantijos būtų kuo konkretesnės ir efektyvesnės. Taip atsirado nuolatinių Saugumo Tarybos narių institucija ir veto teisė, kaip jų privilegija ir atsakomybė.

Kokia yra veto teisė JT Saugumo Taryboje? Trumpai tariant, tai yra vienintelė pagrįsta alternatyva tiesioginiam didžiausių šalių susidūrimui. Šis vienos iš penkių valstybių teiginys, kad sprendimas jai yra nepriimtinas, prieštarauja jos interesams ir idėjoms apie teisingą požiūrį. Ir kitos šalys, net ir nesutikdamos su tuo, priima tokią poziciją, atsisakydamos bandymų įgyvendinti savo vienašališkus siekius. Tai yra, vienaip ar kitaip, tačiau reikia ieškoti kompromisų.

Nauja pasaulinė konfrontacija prasidėjo beveik iškart po Antrojo pasaulinio karo ir kartais buvo labai nuožmi. O tai, kad Šaltasis karas neišsivystė į III pasaulinį karą, įtikinamai patvirtino Didžiojo trejeto sudarytų susitarimų veiksmingumą. Elgesio taisyklės, dėl kurių susitarta kuriant JT, leido dar labiau sumažinti riziką ir kontroliuoti konfrontaciją.

Žinoma, matome, kad JT sistema veikia lėtai ir ne taip efektyviai, kaip galėtų. Tačiau JT ir toliau vykdo savo pagrindinę funkciją. JT Saugumo Tarybos principai yra unikalus didelio karo ar pasaulinio konflikto prevencijos mechanizmas.

Antrasis pasaulinis karas. Kvantungo armijos būrių kapituliacija, archyvinė nuotrauka
© SPUTNIK / ЕВГЕНИЙ ХАЛДЕЙ Valstybės Dūma nustatė naują Antrojo pasaulinio karo pabaigos datą
Pastaraisiais metais gana dažnai girdimi raginimai atšaukti veto ir atsisakyti nuolatinių Saugumo Tarybos narių ypatingų galimybių — tai iš tikrųjų neatsakinga. Galų gale, jei taip atsitiks, Jungtinės Tautos iš esmės virs ta Tautų lyga — tuščių pokalbių rinkinys, neturinčiu jokios įtakos pasaulio procesams; kaip visa tai baigėsi, yra gerai visiems žinoma. Štai kodėl nugalėjusios valstybės labai rimtai rinkosi naujos pasaulinės tvarkos sistemą, nenorėdamos kartoti savo pirmtakų klaidų.

Modernios tarptautinių santykių sistemos sukūrimas yra vienas iš svarbiausių Antrojo pasaulinio karo rezultatų. Net labiausiai nesuderinami prieštaravimai — geopolitiniai, ideologiniai, ekonominiai — netrukdo ieškoti taikaus sambūvio ir sąveikos formų, jei tam yra noras ir ryžtas. Šiandien pasaulis išgyvena ne pačius taikiausius laikus. Viskas keičiasi: pradedant visuotine galios ir įtakos pusiausvyra, baigiant socialiniais, ekonominiais ir technologiniais visuomenės, valstybių, ištisų žemynų gyvenimo pagrindais.

Ankstesniais laikais tokio masto poslinkiai beveik niekada nebuvo be didelių karinių konfliktų ir be valdžios kovos dėl naujos globalios hierarchijos kūrimo. Dėl sąjungininkų politinių lyderių išminties ir įžvalgos tapo įmanoma sukurti sistemą, atitraukiančią nuo kraštutinių tokio objektyvaus, istoriškai įgimto pasaulio konkurencijos raidos pasireiškimų.

Mūsų pareiga — visiems, prisiimantiems politinę atsakomybę, ypač laimėjusioms Antrąjį pasaulinį karą valstybėms, garantuoti, kad ši sistema būtų išsaugota ir patobulinta. Šiandien, kaip ir 1945 metais, svarbu parodyti politinę valią ir kartu aptarti ateitį. Mūsų kolegos — ponai Si Dzinpingas, Makronas, Trampas, Džonsonas — palaikė Rusijos iniciatyvą surengti penkių branduolinių valstybių vadovų — nuolatinių Saugumo Tarybos narių — susitikimą. Dėkojame jiems už tai ir tikimės, kad toks asmeninis susitikimas įvyks kuo anksčiau.

Kokia būsimo aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkė? Visų pirma, mūsų manymu, reikėtų aptarti žingsnius, kaip plėtoti kolektyvinius principus pasaulio reikaluose, atvirai kalbėti apie taikos palaikymą, pasaulinio ir regioninio saugumo stiprinimą, strateginę ginklų kontrolę, bendras pastangas kovojant su terorizmu, ekstremizmu ir kitomis neatidėliotinomis problemomis bei grėsmėmis.

Atskira susitikimo darbotvarkės tema — padėtis pasaulio ekonomikoje, pirmiausia įveikiant koronaviruso pandemijos sukeltą ekonominę krizę. Mūsų šalys imasi precedento neturinčių priemonių apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybę, remti sunkioje padėtyje atsidūrusius piliečius. Tačiau kokios sunkios bus pandemijos pasekmės, kaip greitai pasaulio ekonomika išeis iš nuosmukio, priklauso nuo mūsų sugebėjimo dirbti kartu ir išvien, kaip tai turi daryti tikri partneriai. Be to, nepriimtina ekonomiką paversti spaudimo ir konfrontacijos įrankiu. Tarp pageidaujamų temų yra aplinkosauga ir kova su klimato kaita, taip pat pasaulinės informacinės erdvės saugumo užtikrinimas.

Rusijos siūloma būsimo “penkių viršūnių” susitikimo darbotvarkė yra nepaprastai svarbi ir aktuali tiek mūsų šalims, tiek visam pasauliui. Ir, be abejo, turime konkrečių idėjų ir iniciatyvų.

Adolfas Hitleris
© SPUTNIK / ФОНД РИА НОВОСТИ Istorikas papasakojo apie problemiškiausią nacistinės Vokietijos sąjungininką

Negali būti abejonių, kad Rusijos, Kinijos, Prancūzijos, JAV ir Didžiosios Britanijos aukščiausiojo lygio susitikimas atliks svarbų vaidmenį ieškant bendrų atsakymų į šiuolaikinius iššūkius ir grėsmes bei parodys bendrą atsidavimą aljanso dvasiai, tiems aukštiems humanistiniams idealams ir vertybėms, už kuriuos tėvai ir seneliai kovojo petys į petį.

Remdamiesi bendra istorine atmintimi, galime ir turime pasitikėti vienas kitu. Tai taps tvirtu pagrindu sėkmingoms deryboms ir suderintiems veiksmams siekiant sustiprinti planetos stabilumą ir saugumą, visų valstybių klestėjimą ir gerovę. Tai yra mūsų bendra pareiga ir atsakomybė visam pasauliui, dabarties ir ateities kartoms.

Read more: https://sputniknews.lt/russia/20200619/12425054/75-ieji-Didiosios-pergals-metai-bendra-atsakomyb-u-istorij-ir-ateit.html

2020.06.19

Su Didžiosios Pergalės 75-mečiu, brangūs draugai!

Tiek Lietuvos rusofobai-antitarybininkai, tiek Vašingtone ir Briuselyje sėdintys jų šeimininkai gali rėkti kiek nori; jų samdomi anušauskiniai “rūmų istorikai” gali klastoti faktus valatkodelfinio melo portaluose tiražuojamuose straipsniuose; nuolankūs jų šunys gali loti, papūgos gali kartoti demagogines tezes – bet tiesos tai nepakeis!

– tiesos, kad Antrąjį pasaulinį karą sukurstė ne tiktai hitlerininkai, bet Vakarų imperialistai, pradžioje finansavę išgamos Hitlerio atėjimą valdžion, o paskiau kreipę jo agresiją į Rytus, 1938 m. Miuncheno suokalbiu įgalinę nacistinį Reichą kartu su pilsudskine Lenkija “suvalgyti” Čekoslovakiją ir izoliuoti Tarybų Sąjungą;

– tiesos, kad Hitlerio ir Vakarų konfliktas buvo nenumatytas, bet įvykęs kaip nevaldomo nacistų apetito pasekmė, šiems nutrūkus nuo savo anglosaksiškųjų šeimininkų – troškusių bendro “Kryžiaus žygio” į Rytus, į Tarybų Sąjungos teritoriją – pavadžio;

– tiesos, kad nacistinio Reicho šeimininkai vykdė ne tiktai žydų genocidą, bet generaliniu planu “Ost” rengėsi ir Rytų Europos tautų, tame tarpe mūsų, lietuvių tautos, pavergimu bei fiziniam sunaikinimui, mūsų kraštus apgyvendinant kolonizatoriais – buožėmis, vergvaldžiais bei kitais fašistiniais parazitais;

– tiesos, kad iki Vakarų fronto atidarymo 1944 m., Tarybų Sąjunga iš esmės savarankiškai atrėmė ne tiktai Vokietijos, bet nacistų pavergtos fašistinės Europos jungtinį karinį bei ekonominį potencialą, Rytų Fronte nukaudama per 80% Antrojo pasaulinio karo metu kritusių vokiečių karių;

– tiesos, kad 1941-1945 m. DIDYSIS TĖVYNĖS KARAS buvo bendra tiek rusų, tiek kitų TARYBINIŲ TAUTŲ kova ne tik dėl laisvės ir nepriklausomybės, bet dėl fizinio išlikimo; kad šioje kovoje garbingai kovėsi ir lietuviai, mūsų krašto sūnūs ir dukros, 16-OSIOS LIETUVIŠKOSIOS DIVIZIJOS KARIAI;

– tiesos, kad 1945 m. gegužės 9 d. buvo įtvirtinta TARYBŲ SOCIALISTINIŲ RESPUBLIKŲ SĄJUNGOS, pirmosios pasaulyje darbo žmonių valstybės, raudonojo projekto pergalė prieš kapitalistinio imperializmo pagimdydą mirtinąjį visų dorųjų žmonių, visos žmonijos priešą – juodąjį hitlerinio fašizmo slibiną.

Šios tiesos nepaneigs niekas. Svarbiausia – jos nepamiršti, svarbiausia – neprarasti budrumo šiandien vykstančių manipuliacijų, nuoseklios mankurtizacijos – istorinės atminties naikinimo, Vakarų visuomenių fašizavimo – fone.

Kaip mokė tarybinis lietuvių poetas Juozas Macevičius, privalome išsaugoti atmintį ir atminimą:

“Kovotojau, drąsuoli ir baily,
Apsaugok atmintį nuo netiesos,
Nuo dulkių, nuo pelėsių, nuo drumzlių,
Nuo išgalvotų didvyriškų žygių,
Nuo šimtąkart padidintų klaidų
Apsaugok atmintį ir atmnimą.

ATMINTĮ IR ATMINIMĄ.”

Kaip švęsti Pergalės dieną karantino sąlygomis

 Фото: Максим Блинов/РИА Новости

Fašistiniai JAV, Didžiosios Britanijos imperiniai režimai, jų kolonizuotų NATO, ES šalių kolonijiniai režimai visais įmanomais būdais siekia ištrinti piliečių istorinę atmintį, performatuoti ir kolonizuoti pasaulio žmonių masinę sąmonę, kad galėtų planetos gyventojus išnaudoti ir naikinti. JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja bet kokiu pagrindu bando uždrausti žmonėms mąstyti, prisiminti, analizuoti, suvokti praeitį ir dabartį, planuoti ateitį be JAV, ES, NATO parazitinio kapitalo diktato. JAV/NATO karo nusikaltėlių gaujai pavaldūs fašistiniai režimai jau paleido savo propagandinį aparatą visu galingumu,masinio smegenų plovimo technologijomis siekia neleisti žmonėms būti laisvais plilečiais, pratina juos būti JAV/GB vergais.

Šiuo metu JAV-NATO informacinio karo nusikaltėlių taikinys yra Tarybų Sąjungos Pergalės prieš Vakarų fašizmą 75-ųjų metinių minėjimo renginiai. Taip jie siekia diskredituoti TSRS lemiamą indėlį į šią istorinę pergalę, bando sumenkinti TSRS tautų pasiaukojimo šiame kare epinį mąstą ir kartu nori paslėpti JAV, Didžiosios Britanijos, kitų Vakarų valstybių kolaboravimo su naciais gėdingus faktus – Miuncheno suokalbį, Lenkijos kolaboravimą su nacistiniu III Reischu, visų Vakarų Europos šalių bendrininkavimą nacistinės Vokietijos karinėje agresijoje prieš TSRS bei nacių nusikaltimuose žmoniškumui laikinai okupuotose Tarybų Sąjungos teritorijose.

Savaime suprantama, fašistiniai JAV-NATO režimai , prisidengdami kovos su koronaviruso epidemija ir karantinu, neleis doriems piliečiams deramai pagerbti žuvusių tarybinių didvyrių atminimą, ateiti į tarybinių karių-išvaduotojų kapines, neleis surengti “Nemirtingo pulko” didvyrių pagerbimo masines eisenas ir kitas pagarbos akcijas.
Kaip galima fašistų kolaborantų palikuonių terorizuojamuose šalyse pažymėti epinės Tarybų Sąjungos Pergalės prieš vieningos Europos fašizmą 75-ąsias metines?
Yra labai svarbu paminėti šį itin svarbų istorinį įvykį – TSRS Pergalės prieš Vakarų fašizmą faktą – paminėti bet kokia forma, prisiminti, nulenkti galvas, atiduoti pagarbą Didvyriams, kritusiems kovoje už mūsų gyvybę ir atvėrusiems  kelią į ateitį mums visiems

Kas turitokią  galimybę, žinoma, reikia nunešti gėlių į artimiausias tarybinių karių-išvaduotojų kapines, kurias dar ne visas nugriovė fašizmo garbintojai konservatoriai ir liberalai.
Taip pat galima pagerbti žuvusius tarybinius karius-išvaduotojus neišeinant iš namų per socialinius tinklus. Galima dalyvauti „Nemirtingo pulko” online akcijoje, parašyti elektroninį laišką veteranui, pasodinti medį didvyrio atminimui, prisiminti savo giminės antihitlerinės koalicijos karius ir taip atkurti savo giminės medį ar , galiausiai, prisijungti prie šventės socialiniuose tinkluose.
Pagrindiniu šventės įvykiu yra laikoma akcija „Nemirtingas pulkas internete“ – masinė eisena dėl koronaviruso šiais metais įgis naują formatą. Norėdami dalyvauti, turite įkelti savo didvyrio nuotrauką svetainėje www.polkrf.ru . Pergalės dieną veiksmas bus transliuojamas Rusijos žiniasklaidos ekranuose, internetiniame kinoteatre OKKO, “Rusijos Nemirtingas pulkas” portale ir Rusijos federaliniuose televizijos kanaluose.
Gegužės 9 d. 19 val. visi yra kviečiami išeiti į balkonus arba prieiti prie langų su didvyrių portretais rankose ir po Tylos minutės kartu sugiedoti dainą „День Победы” (Pergalės diena).
Taip pat Rusijoje vakare vyks akcija „Dainuojame visi“ – jos dalyviai dainuos mėgstamas karo dainas iš balkonų. Vakarų nugalėjusios demokratijos šalyse tai galima padaryti taip pat, bet reikia būti pasiruošusiam neigiamai valdančių fašistų reakcijai.
Daugybė akcijų bus surengta gegužės 9 dienos išvakarėse. Pavyzdžiui, kartu su vaiku galite nupiešti piešinį, skirtą Pergalei, ir pastatyti savo namų lange. Taip pat galite parašyti laišką Antrojo pasaulinio karo veteranui. Eikite į svetainę волонтерыпобеды.рф , spustelėkite antraštę „Pergalės laiškas“ ir atsisiųskite laiško formą. Jūsų parašytas laiškas turi būti išsiųstas el. paštu pismo@vsezapobedu.com. Savanoriai perduos jūsų laišką adresatams.
Taip pat galima bus prisijungti prie akcijos „Georgijaus kaspinas“. Nufotografuokite vieną iš pagrindinių Pergalės simbolių ir paskelbkite nuotrauką socialiniuose tinkluose su heštagais #георгиевскаяленточка ir #лучшедома.
Jei namuose neturite Georgijaus kaspino, tai oficialiame „Pergalės savanorių“ puslapyje „Instagram“ galite rasti jo virtualią kopiją ir perklijuoti ją nuotraukoje.
Tie, kurie šiuo metu gyvena sodyboje ar privačiame name, gali prisijungti prie akcijos „Atminties sodas“ ir pasodinti medį savo didvyrio atminimui. Informacija yra portale садпамяти2020.рф. O šeimos medį galite atkurti projekto „”Моя история” dėka. Tai padaryti jums padės savanoriai, jums tereikia palikti prašymą „VKontakte“ tinklalapyje oficialiame judėjimo grupės svetainėje https://vk.com/vsezapobedu.
Galiausiai galima vakare ,esant galimybei, 2020 metų gegužės 9 dieną 22 val. išauti savo Pergalės saliutą savo kieme.
Svarbu – PRISIMINTI IR GERBTI. PRAEITIES TARYBINIAI DIDVYRIAI – MŪSŲ DABARTIES JĖGA IR MŪSŲ ATEITIES GARANTIJA.

1945 m. balandžio 30 d. Tarybinė armija po įnirtingų mūšių paėmė Reichstagą, kurį įnirtingai gynė rinktiniai vokiečių SS daliniai, iš kurių iki paskutinio atodūsio kovėsi Prancūzijos SS dalinys “Šarlemanj” (vok. 33. Waffen-Grenadier-Division der SS „Charlemagne“). Su Pergalės Vėliavos iškėlimu virš A.Hitlerio kanceliarijos Berlyno išvadavimo operacija buvo baigta, tačiau kiti hitlerininkų daliniai vis dar kovėsi su Tarybine armija. Ypatingai nuožmiai priešinosi jungtiniai Vakarų Europos nacistų armijų grupės “Centras” daliniai Čekijoje. Todėl tuoj pat po Berlyno išvadavimo operacijos pabaigos Tarybinės armijos daliniai 1945 m. gegužės 6 dieną pradėjo galingą puolimą Čekijos sostinės kryptimi ir 1945-05-09   išvadavo okupuotą jungtinės Vakarų Europos fašistų kariuomenės Čekiją ir jos sostinę Prahą.

1945 metų gegužės 1 d. virš sutriuškintos nacistinės Vokietijos simbolio Reichstago buvo iškelta fašizmo nugalėtojos Tarybų Sąjungos raudona Pergalės vėliava.

Tik trečiasis Reichstago šturmas buvo sėkmingas. Mūšis pastate su atskirais fašistų būriais vyko iki vėlaus vakaro. Mūšio metu dalį pastato užėmė tarybiniai kariai, kurie įvairiose Reichstago vietose iškėlė keletą raudonų vėliavų (pulko, divizijos, o kartais rankų darbo improvizuotas). Tik tada tapo įmanoma pakelti raudoną vėliavą ant Reichstago stogo.

Ant Reichstago stogo Pergalės vėliava, kurią įnirtingų mūšių metu nešė  1-ojo Baltarusijos fronto 3-osios Smogiamosios armijos 150-osios šaulių Idrico divizijos 79-ojo šaulių korpuso kariai, buvo iškelta 1945 m. balandžio 30 d. 22 val. Berlyno laiku arba gegužės 1 d. Maskvos laiku. Tai buvo ketvirtoji vėliava, kurią tarybiniams kariams pavyko iškelti ant sutriuškintos nacistinės Vokietijos simbolio Reichstago stogo. Pirmosios iškeltos trys vėliavos buvo numuštos fašistų, kurie naktį apšaudė iš toliašaudės artilerijos Reichstago stogą. Šio apšaudymo metu buvo sunaikintas stiklinis Reichstago stogo kupolas, liko tik karkasas. Tačiau priešo artilerijai nepavyko sunaikinti ant rytinio fasado stogo pritvirtintos vėliavos, kurią iškėlė tarybiniai kariai Berestas,  Jegorovas ir Kantarija
Reichstagą šturmavusio bataliono vadas S. A. Neustrojevas, prisiminimuose aprašydamas pergalės vėliavos iškėlimą ant Reichstago stogo rašė, kad pulko vadas pulkininkas Zinčenko įsakė M. Egorovui ir M. Kantarijai nedelsiant eiti ant Reichstago stogo ir pritvirtinti Pergalės vėliavą aukštai, iš tolo matomoje vietoje. Bataliono vado pavaduotojui leitenantui A. Berestui buvo įsakyta vadovauti karių grupei, kuriai yra pavesta iškelti vėliavą; kelią link stogo nuo aršiai besipriešinančių nacistų buvo įsakyta išvalyti I. J.Sjanovo automatininkų kuopai. Iš pradžių Pergalės vėliava buvo iškelta virš pagrindinio įėjimo į Reichstagą, rytinėje pastato dalyje, ir buvo pritvirtinta diržais prie Vilhelmo I-ojo skulptūros.

Vėliau, tik antroje gegužės 2 d. pusėje, Jegorovas ir Kantarija vėliavą perkėlė virš Reichstago kupolo. Reichstagas pagal Jaltos susitarimus pateko į Didžiosios Britanijos okupacijos zoną, todėl Raudonajai armijai pasitraukus ši vėliava gegužės 9 d. buvo nuimta ir virš Reichstago buvo iškelta kita Tarybų Sajungos vėliava, jau didesnė ir labiau matoma. Iki gegužės 19 dienos tikroji Pergalės vėliava buvo saugoma 1-ojo Baltarusijos fronto 3-osios Smogiamosios armijos 150-osios šaulių Idrico Kutuzovo ordino divizijos štabe . Gegužės 19 dieną Berlyno pergalingo šturmo vyriausias vadas Tarybų Sąjungos maršalas G.Žukovas įsakė nuskraidinti Pergalės vėliavą į Maskvą Pegalės paradui Raudonojoje aikštėje. Tą pačią dieną ant vėliavos atsirado užrašas “«150 стр. ордена Кутузова II ст. Идриц. Див. 79 Ск 3 УА 1 БФ” (I-ojo Baltarusijos fronto 3-osios Smogiamosios armijos 150-osios Kutuzovo II-o laipsnio ordino Idrico šaulių divizijos 79 šaulių korpusas), kuris pažymėjo karinį dalinį , iškėlusį Pergalės vėliavą virš Reichstago.

Soviet Znamya Pobedy.svg
1945 metų birželio 24 d. su šia šlovingos Pergalės vėliava tarybiniai kariai, TSRS broliškų tautų atstovai, fašizmo nugalėtojai ir Europos išvaduotojai, išdidžiai žygiavo Maskvoje, Raudonoje aikštėje Pergalės parade, kurio metu prie V.I Lenino mauzoliejaus buvo sumesti nugalėtos “vieningos” Europos fašistinių divizijų vėliavos.
Šiuo metu Pergalės vėliava yra saugoma Rusijos Ginkluotų Pajėgų Centriniame Muziejuje ypatingo saugumo sąlygomis specialioje kapsulėje, visose oficialiose renginiuose ir muziejuose yra naudojamos tik šios vėliavos kopijos.

Praėjus  daugybei metų nuo TSRS Pergalės prieš vieningos Europos fašizmą ši vėliava, kaip ir anksčiau, įkvepia milijonus laisvų žmonių priešintis Vakarų šliaužiančiai po liberalios demokratijos vėliava kolonizacijai, priešintis JAV-NATO karo nusikaltėlių agresijai ir okupacijai, suteikia jėgų Donecko ir Lugansko laisvės kovotojams narsiai kautis už savo laisvę su JAV okupuotos Ukrainos fašistų agresoriais, skatina milijonus žmonių visame pasaulyje kovoti su Vakarų vėl gaivinamu nacizmu, nacių kolaborantų heroizavimu, mobilizuoja ginti Tarybų Sąjungos pasiektas pergales kovoje už taiką ir saugumą visame pasaulyje.

Niekas neužmirštas, niekas nepamiršta.

JAV-NATO fašizmas nepraeis.

Read more: https://sputniknews.lt/society/20190801/9814957/Kaunas-issivadavo-Ilgai-laukta-pergale-po-treju-metu-okupacijos.html

Nacių ir jų bendrininkų — lietuvių nacionalistų — rankomis buvo nužudyti 230 tūkst. tarybinių karo belaisvių ir dešimtys tūkstančių civilių iš kitų TSRS respublikų

VILNIUS, rugpjūčio 1 — Sputnik.  Kauną, nuo pirmųjų Antrojo pasaulinio karo dienų okupuotą fašistų, 1944 metų rugpjūčio 1 dieną išlaisvino Raudonoji armija. To meto įvykius nušviečia RIA Novosti.

Viačeslavo Molotovo kalba per radiją 1941 metų birželio 22 dieną:

“Šiandien 4:00 valandą, nepareikšdami pretenzijų Tarybų Sąjungai ir nepaskelbdami karo, vokiečių kariuomenės būriai užpuolė mūsų šalį, daugelyje vietų užpuolė mūsų sienas ir iš savo lėktuvų bombardavo mūsų miestus — Žytomyrą, Kijevą, Sevastopolį, Kauną”.

1944 metais vokiečių armijai Kaunas buvo svarbus strateginis taškas ir tapo galinga įtvirtinta teritorija, apimančia trumpiausius kelius į Rytų Prūsiją. Be to, Kaunas buvo įsikūręs didelės magistralės, geležinkelio ir  kelių, jungusių jį su visa Baltija, sankryžos centre.

Солдаты осматривают подвалы, в которых во время немецкой оккупации скрывались евреи, Каунас, архивное фото
© RIA NOVOSTI . НИКОЛАЙ ПОПОВ
Kareiviai apžiūri rūsius, kuriuose vokiečių okupacijos metais slapstėsi žydai, Lietuva

Nacių užgrobtiems Lietuvos kraštams grėsė visiškas gyventojų sunaikinimas. Pagal planą “OST” 85 proc. Lietuvos gyventojų buvo planuojama sunaikinti arba iškeldinti, o tai prilygo mirčiai. Per trejus okupacijos metus apie 700 tūkst. žmonių tapo fašistų užpuolikų aukomis, iš kurių daugiau kaip 660 tūkst. — sovietų civiliai.

Nacių ir jų bendrininkų — lietuvių nacionalistų — rankomis buvo nužudyti 230 tūkst. tarybinių karo belaisvių ir dešimtys tūkstančių civilių iš kitų TSRS respublikų. Priverstiniam darbui dešimtys tūkstančių gyventojų buvo ištremti.

Nacizmas sunaikino viską kas pasitaikė kelyje. Lietuvoje okupantai visiškai sudegino 26 kaimus ir gyvenvietes, sunaikino 80 tūkst. pastatų, į Vokietiją buvo nuvarytas visas geležinkelio vagonų sąstatas.

Mirties tvirtovė

Kaune XIX amžiuje buvo pastatyta tvirtovė Rusijos imperijos vakarinėms sienoms apsaugoti. Būtent čia naciai surengė atpildo vietą.

Pirmosiomis karo dienomis žydų mirties bausmės buvo vykdomos IV ir VII fortuose. Iš viso buvo nužudyta 43 tūkst. žmonių.

  • Объявление у входа в лагерь для военнопленных в Каунасе, архивное фото
  • IX форт в Каунасе, архивное фото
  • Надписи на стенах IX форта в Каунасе, архивное фото
  • Девятый форт Ковенской крепости
1 / 4
© RIA NOVOSTI . НИКОЛАЙ ПОПОВ
Skelbimas prie įėjimo į karo belaisvių stovyklą Kaune

1941–1943 metais “Stalag 336 Kaunas” buvo VI forto teritorijoje sovietiniams karo belaisviams. Ten buvo kankinami 35 tūkst. tarybinių karių.

Stovykloje žiaurūs kankinimai ir patyčios buvo taikomi karo belaisviams griežtai laikantis ten esančios direktyvos, skirtos vadovams ir darbuotojų komandų palydai.

Remdamiesi šia direktyva, vokiečių kareiviai ir palyda tvarkė karo belaisvių gyvenimus savo nuožiūra. Karo belaisviai VI forte buvo pasmerkti išsekimui ir badui. Badas, šaltis ir sunkus nuovargis greitai išsekino kalinių kūnus.

(Iš Valstybinės neeilinės komisijos pranešimo apie nacių okupantų nusikaltimus Lietuvos Tarybų  Socialistinėje Respublikoje. 1944 metų gruodžio 18 diena).

IX forto teritorijoje vokiečiai sukūrė mirties stovyklą. Vien 1941 metų  spalio 28–29 dienomis ten buvo sušaudyta 12 tūkst. žmonių, per dvi lapkričio dienas — 22 tūkst., 1943 metų sausio mėnesį — 5 tūkst. Iš viso 1941–1944 metais IX forte žuvo mažiausiai 80 tūkst. žmonių.

Bendradarbiavimas su priešu

Lietuvos kolaborantai aktyviai dalyvavo žudant žydus, tarybinius partizanus, karo belaisvius ir civilius gyventojus. Didžiulį “entuziazmą” parodė nacionalistinė organizacija “Šaulys”. Jie net sąveikaujant su fašistais buvo reformuoti į vadinamąją Lietuvos gynybą su teise dėvėti uniformas ir ginklus.

Оставшиеся в живых узники еврейского гетто в Вилиямполе рассказывают советским офицерам, освободившим город, о зверствах фашистов, архивное фото
© RIA NOVOSTI . НИКОЛАЙ ПОПОВ
Žydų geto kaliniai Viliampolėje pasakoja miestą išlaisvinusiems sovietų karininkams apie fašistų žiaurumus

Apart jų, veikė jaunimo organizacijos “Laisvės kovotojas”  ir Lietuvos laisvės armijos (LLA) ginkluotosios pajėgos. Visus juos sudarė tik lietuviai. 1942 metais pradėjus formuoti policiją, žandarų ir saugumo batalionus, šių organizacijų nariai tapo jų dalimi.

Baudžiamąsias operacijas prieš civilius gyventojus ir tarybinius partizanus vykdė 21-ojo policijos bataliono, kuriam buvo pavesta SS kariuomenė, nariai.

Negailėdami gyvybės

Tačiau teigti, kad dauguma lietuvių “griebėsi fašizmo vėliavos”, jokiu būdu negalima. Daugelis bijodami mirties gynė savo Tėvynę, kaip galėdami kovojo su vokiečių užpuolikais.

1942 metų pradžioje Maskvoje buvo įkurtas Lietuvos partizanų judėjimo štabas, vadovaujamas Antano Sniečkaus. Tuo metu Lietuvoje jau veikė 92 partizanų būriai, iš viso apie 10 tūkst. žmonių. Nemažą dalį tarybinių partizanų sudarė žydai, pabėgę iš getų ir koncentracijos stovyklų.

Литовские партизаны в лесном лагере, архивное фото
© RIA NOVOSTI . ВЯЧЕСЛАВ АФОНИН
Lietuvos partizanai miške įrengtoje stovykloje

Taip pat 1942 metais, kaip tarybinės armijos dalis, buvo suformuotas Lietuvos nacionalinis padalinys – 16-oji Lietuvos pėstininkų divizija, kuri dalyvavo kovose už Lietuvos išvadavimą iš nacistinių okupantų.

Ilgai lauktas išsivadavimas

3-iojo Baltarusijos fronto Kauno puolimas vyko nuo 1944 metų liepos 28 iki rugpjūčio 28 dienos (kaip dalis Bagrationo puolimo operacijos). Tuo metu frontui vadovavo 37 metų generolas Ivanas Danilovičius Černiachovskis – jauniausias iš visų tarybinių frontų vadų.

Черняховский Иван Данилович, архивное фото
© PHOTO : МИНИСТЕРСТВО ОБОРОНЫ РФ
Ivanas Černiachovskis

Po Vilniaus išvadavimo (1944 metų liepos 13 dieną) Tarybų kariuomenė pradėjo fašistų, besitraukiančių link Nemuno, persekiojimą. Upė buvo paskutinė riba, kur Vermachto kariuomenė galėjo sustabdyti mūsų dalinius pakeliui į Rytų Prūsiją. Kaunas buvo strategiškai svarbus objektas, o jo praradimas būtų pabloginęs jau ir be to nepavydėtiną vokiečių poziciją.

Liepos 28 dieną aukščiausiojo vado būstinė iškėlė užduotį Ivanui Černiachovskiui: ne vėliau kaip rugpjūčio 1–2 dienomis užimti Kauną, o paskui puolimą nukreipti link Rytų Prūsijos sienos.

Nepaisant to, kad  Aukščiausia Vermachto vadovybė, praradusi Vilnių, metė visus rezervus sustiprinti miesto ir Kauno tvirtovės gynybą, o 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė buvo pavargusi nuo nuolatinių ir ilgų puolimų ir jiems reikėjo žmonių bei ginklų papildymo, užduotis turėjo būti įvykdyta.

В дни операции Багратион. За столом (слева направо): В.Е.  Макаров – бригадный комиссар, А.М. Василевский – начальника Генерального штаба, И.Д. Черняховский, генерал армии, архивное фото
© RIA NOVOSTI .
Operacijos “Bagration” dienomis. Prie stalo (iš kairės į dešinę): V.E. Makarovas – brigados komisaras, A.M. Vasilevskis – Generalinio štabo viršininkas, I.D. Černiachovskis, armijos generolas

72-asis šaulių korpusas turėjo pralaužti vokiečių kariuomenės pajėgas šiaurės rytuose nuo miesto ir plėtoti puolimą Karmelavos, Vilkijos kryptimi. Buvo gautas įsakymas pralaužti priešo gynybą į pietryčius nuo Kauno. Po to jis turėjo perimti greitkelį ir geležinkelius iš miesto Marijampolės kryptimi ir atkirsti priešui atsitraukimo kelius.

Liepos 29 dieną po 40 minučių trukusios artilerijos parengimo, armijos puolimo grupės pradėjo puolimą. Liepos 31-osios naktį 72-ojo pėstininkų korpuso 277-oji pėstininkų divizija išlaisvino vieną iš miesto rajonų – Vilijampolę. Tuo tarpu  63-oji pėstininkų divizija įveikė gynybinę liniją Palemono rajone ir ryte išsiveržė į Kauną. Iš pietų į Kauną įsiveržė 144-oji pėstininkų divizija.

Каунасская наступательная операция 28 июля – 28 августа 1944 года
© PHOTO : МИНИСТЕРСТВО ОБОРОНЫ РФ
Kauno puolimo operacija 1944 metų liepos 28 – rugpjūčio 28 dienomis

Per nuožmias kovas liepos nuo 29 iki liepos 31 dienos 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė sutriuškino priešo gynybą ties Nemunu, sudavė smūgį vokiečiams ir privertė pasitraukti šiaurės vakarų ir vakarų kryptimis.

Tarybinė kariuomenė paėmė į nelaisvę 43 966 vokiečių kareivius ir karininkus, atėmė 912 ginklų, 67 tankus ir puolimo ginklus, 3884 transporto priemones ir vilkikus bei kitus trofėjus.

Части Советской Армии в августе 1944 года освободили город Каунас. Сожженное фашистами при отступление еврейское гетто в Вилиямполе (район Каунаса), архивное фото
© RIA NOVOSTI . НИКОЛАЙ ПОПОВ
1944 m. rugpjūčio mėn. Tarybinės armijos daliniai išlaisvino Kauną. Fašistų sudegintas žydų getas Viliampolėje (Kauno r.)

Išlaisvindami Lietuvos teritoriją nuo nacių užpuolikų žuvo 80 600 karių ir Raudonosios armijos karininkų.

Kauno operacija baigėsi 1944 metų rugpjūčio 28 dieną. Nuo rugpjūčio 29 dienos sovietų kariuomenė pradėjo ruoštis operacijai Gumbineno kryptimi.

Советский артиллерист-гвардеец отдыхает у своей 122-мм гаубицы М-30 после боя с немецкими танками под Каунасом. 3-й Белорусский фронт, архивное фото
© RIA NOVOSTI . АНАТОЛИЙ МОРОЗОВ
Po mūšio su vokiečių tankais netoli Kauno sovietų artilerijos sargyba ilsisi prie savo 122 mm kalibro patrankos M-30, 3-asis Baltarusijos frontas

Išsivadavimo sveikinimas

1944 metų rugpjūčio 1 dienos Aukščiausiosios vadovybės įsakymas:

“Minint pergalę kovose už miesto ir Kauno tvirtovės (Kovno) užėmimą labiausiai pasižymėjusiems junginiams ir daliniams suteikti pavadinimą “Kovenskije”.

Šiandien, rugpjūčio 1 dieną 22 valandą, mūsų Tėvynės sostinė Maskva Tėvynės vardu sveikina 3-iojo Baltarusijos fronto pajėgas, kurios išlaisvino Kauną, 20 artilerijos šūvių iš 224 pabūklų.

Už puikias kovas išreiškiu padėką jūsų vadovaujamai kariuomenei, kuri dalyvavo kovose už Kauno išlaisvinimą”.

Праздничный салют в честь Дня Победы на Поклонной горе в Москве, архивное фото
© SPUTNIK / ВЛАДИМИР АСТАПКОВИЧ
2019 metų rugpjūčio 1 dieną Maskvoje griaudės šventinis saliutas Kauno išvadavimo metinėms paminėti

Nuo 2019 metų balandžio 10 dienos Maskvoje, Pergalės parke, ant Poklonnaja kalvos, rengiami šventiniai fejerverkai, skirti atminimo metinėms paminėti, kai sovietų ir Europos miestai buvo išlaisvinti nuo nacių okupantų. Sveikinimus vykdo 12 salvių iš devynių sveikinimo įrenginių 2А85 ir 18 ZIS-3 76 mm kalibro artilerijos sviediniais 22:00 val. Maskvos laiku (sutampa su Lietuvos).

2019 metų rugpjūčio 1 dieną Maskvoje griaudės šventinis saliutas Kauno išvadavimo metinėms paminėti.

Dar šia tema

Kauno centrinis paštas paskelbtas kultūros paminklu
Rusija paviešino archyvinius dokumentus apie Kauno išlaisvinimą
Tegai:
KaunasLietuvakaro belaisviaiLietuvos žydaižydaiVokietijaTSRS

Dokumentuose išsamiai pasakojama apie žiaurumus, kuriuos fašistai ir Lietuvos SS organizacija “Smogikai” surengė prieš civilius gyventojus

VILNIUS, rugpjūčio 1 — Sputnik. Rusijos gynybos ministerija paskelbė archyvinius dokumentus 75-ųjų Kauno išvadavimo nuo nacių okupantų karo metais sukakties proga.

Specialiame gynybos departamento tinklalapio skyriuje paviešintos kovų ataskaitos ir nuotraukos, kurios parodo Raudonosios armijos operacijos eigą, priešo pajėgų sunaikinimą, Kauno išvadavimą. Be to išplatinti ir priedų lapai apie tarybinių karių žygdarbius vaduojant miestą.

Išslaptinti dokumentai atskleidė nacių okupantų žiaurumus Baltijos šalyse, vadinamąjį “mirties fabriką”. Pavyzdžiui, paskelbtas aktas apie Vehrmachto armijos ir Lietuvos SS organizacijos “Smogikai” nusikaltimus prieš Merkinės miesto gyventojus. Aktas surašytas 1944 metų liepos 17 dieną.

“Vos per kelias 1941 metų lapkričio dienas vokiečių kariuomenės baudėjų būriai po žiauraus pasityčiojimo ir kankinimų nužudė apie 900 žmonių. Daugelis jų buvo palaidoti ar sudeginti dar būdami gyvi. Iš mažo Merkinės miestelio į Vokietijoje buvo išvežta apie 200 žmonių”, — pažymi Rusijos gynybos ministerija.

Dokumentuose išsamiai aprašyta, kaip Kaune buvo steigiamos trys žydų koncentracijos stovyklos. Tai paaiškėja iš 1944 metų rugpjūčio 27 dienos kontržvalgybos skyriaus “Smeršas” vadovo specialaus pranešimo. Žydų getas įsikūrė Vilijampolėje.

IX форт в Каунасе, архивное фото
© SPUTNIK / РИА НОВОСТИ
IX fortas

“Nuo tada Vilijampolė virto fašistiniu žydų kalėjimu, baisių kankinimų, pažeminimo, sunkaus darbo ir egzistavimo pusbadžiu stovykla”, — rašoma dokumente.

Į Kauno getą buvo ištremta apie 40 tūkstančių žydų. Išlaisvinus Lietuvos miestą, buvo parengta ataskaita apie fašistinių masinio sovietinių karo belaisvių ir civilių naikinimo faktus.

Акт от 17 июля 1944 года о зверствах немецко-фашистских захватчиков и литовской эсэсовской организации Смовчики (душители) в местечке Меречь Алитусского района Каунасской области Литовской ССР, архивное фото
Aktas apie Vehrmachto armijos ir Lietuvos SS organizacijos “Smogikai” nusikaltimus prieš Merkinės miesto gyventojus

Kaip pažymi daugelis istorikų, kurie remiasi archyviniais dokumentais, Baltijos šalių (ir ypač Lietuvos) kolaborantai yra atsakingi už kruviniausius Antrojo pasaulinio karo žiaurumus. Lietuvių batalionai dalyvavo baudžiamosiose akcijose Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, jie žudė vietos gyventojus.

Архивные фотографии Каунаса времен Второй мировой войны, архивное фото
Kaunas Antrojo pasaulinio karo laikais

Anksčiau Rusijos gynybos ministerija išslaptino dokumentus apie Vilniaus išlaisvinimą nuo nacių okupantų. Taip pat liepos 13 dieną Maskvoje Lietuvos sostinės 75-ųjų išvadavimo nuo nacių metinių proga buvo surengtas fejerverkas.

Lietuva pasipiktino Rusijos valdžios ketinimu surengti fejerverkus Vilniaus ir Kauno išlaisvinimo proga. Lietuvos užsienio reikalų ministerija išreiškė protestą ir pareiškė, kad pergalė prieš nacizmą yra labai svarbi Lietuvos ir visos Europos likimui, tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaiga “neatnešė Lietuvai laisvės”.
Rusijos ambasada Lietuvoje pavadino Vilniaus reakciją “neadekvačia”.

Read more: https://sputniknews.lt/russia/20190801/9802102/russia-paviesino-archyvinius-dokumentus-apie-kauno-islaisvinima.html

Šiandien sukanka 75 metai ,kai Raudonoji armija išvadavo Kauną iš nacistinės okupacijos. Maskvoje šiandien vakare 10 valandą vyks šventinis saliutas, skirtas Kauno miesto išvadavimo 75-metinių progai.

Lietuvoje šis įvykis, žinoma, bus nutylimas – valdžią su JAV fašistų pagalba šiandien užgrobė buvusių nacių kolaborantų – lafininkų, plechavičiukų, impulevičiukų ir panašių “patriotų” – palikuonis, kuriems istoriškai labai skauda tą vietą, kurią taip teisingai, pelnytai ir skaudžiai prispardė tarybinio kareivio kerzavas teisingumo batas. Dabar konservatoriai, liberalai, šauliai, kitos nacionalistinės organizacijos, išmaitintos JAV CŽV ir Soroso fondų fašistų, mėgsta postringauti apie “kovas už Lietuvos laisvę”, “patriotų pasiaukojamą kovą prieš tarybinę okupaciją”, pasakoti panašius istorijos perrašymo, masinės sąmonės kolonizavimo, manipuliavimo ir militarizavimo  “epus”. Tačiau savo “didvyriškos” kovos su vokiečių okupantai dabartiniai paminklų tarybiniams kariams griovikai, globalistų liokajai, tautos nacionalinių interesų pardavėjai absoliučiai jokų įrodymų negali pateikti dėl labai paprastos priežasties : sunku nacių kolaborantui įrodyti tai, ko niekada nacių kolaborantas nedarė – lietuvių nacionalistas, kaip ir visi kiti Pabaltijo “rezistentai” visada tarnavo vakarų okupantams, maitinosi iš jų rankų, liokajiškai vykdė visus Vakarų okupantų nurodymus, tame tarpe karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, ir su malonumu ėmė savo 30 sidabrinių. Pinigai naciukui nekvepia, todėl liberalas-demokratas-konservatorius-patriotas visada yra pasiryžęs pasitarnauti vakarų okupantui, už nebrangiai. Jam gi taip pat gyventi reikia, o kadangi jis toks “išsilavinęs, apsišvietęs, patriotiškas, sėkimingas” tapinoidas, tai jam priklauso “gyventi geriau už kitus”. Tokia paprasta lietuviško nacių-JAV fašistų liokajo logika. Su tokia logika jiems, tokiems “mieliems, geraširdžiams, rūpestingiems”,  visada buvo paprasta sudalyvauti Lietūkio garažo chore, Pirčiupių, Ablingos laužavietėje, tarybinių partinių ir ūkio aktyvistų, partizanų, tarybinių karo belaisvių masinėse žudynėse ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Rusijoje, Latvijoje, Lenkijoje… Ir viskas vardan Lietuvos, vardan tautos, vardan šeimos ir, žinoma, savęs pačio.

Istorija tokių “patriotų” nieko neišmokė, jie vėl atsivilko į savo žemę savo šeimininkus iš Vakarų, vėl fašistinis Vermachtas trypia Lietuvos žemę, tik šį kartą “vieningos” Europos fašistai vadina save demokratais, liberalais ir vėl JAV tarptautiniai nusikaltėliai bando pakartoti jiems nepavykusį 1945 metais žygį “drang nach Osten”.

Laikas prisiminti tikrąją istoriją ir išlaisvinti savo protą nuo JAV fašistinės propagandos įdiegtų jėga militaristinių stereotipų.

Kauno išvadavimo 75-metinių proga Rusijos, tikrosios Vakarų fašizmo nugalėtojos, Gynybos ministerija išslaptino archyvinius dokumentus, kaip vyko 1944 metų liepos-rugpjūčio mėnesiais Kauno išlaisvinimo operacija, po kurios kai kurie “žymūs” Lietuvos “patriotai” spruko kas kur – kas į miškus, kas , ūkininko kumelę pavogęs, Vakarų sienos link pas savo šeimininkus – vokiečių nacistus.

Kauno išvadavimo puolamoji operacija

(1944 m. liepos 28 d. – rugpjūčio 28 d.)

1944 m. liepos pabaigoje  Raudonosios Armijos 3-ojo Baltarusijos fronto daliniai, išvadavę Vilnių ir užėmę placdarmus Nemuno vakarinėje pakrantėje, toliau vykdė puolimą 210 km pločio fronto juostoje. Jiems priešinosi hitlerinės Vokietijos Vermachto 10 pėstininkų ir apsaugos karinių junginių (korpuso grupės „N“ ir „D“, 201, 221-oji ir 52-oji apsaugos, 69, 196, 131, 170 ir 542-osios pėstininkų divizijos), 2 tankų divizijos (6-oji ir 5-oji), 2 pėstininkų brigados, 6 atskiri pulkai, 22 atskiri batalionai, 2 tankų Vyriausios Vermachto vadovybės rezervo bataljonai  ir daugybė kitų palaikymo, ypatingai artilerijos, junginių.

Liepos 28 d. TSRS Aukščiausiosios vadovybės štabas savo direktyva Nr. 220160 iškėlė armijos generolui D. Černiachovskiui užduotį – ne vėliau kaip rugpjūčio 1–2 d. 39-osios ir 5-osios armijoms smogti nacistų okupantams ir jų vietiniams nacionalistiniams kolaborantams iš šiaurės ir pietų, sumušti jungtines fašistų pajėgas ir išvaduoti Kauną; po to visomis fronto pajėgomis tęsti puolimą Rytų Prūsijos sienų link ir iki rugpjūčio 10 dienos pasiekti Raseinių-Suvalkų liniją, kur užimti gynybines pozicijas, kad pradėti pasiruošimą karinių operacijų perkėlimui tiesiogiai į “vieningos” Europos jungtinės armijos fašistinės Vokietijos kontroliuojamą teritoriją.

Kaunas buvo galingai fortifikuotas priešo gynybos linijos rajonas, stovintis strategiškai svarbioje trumpiausių kelių į Rytų Prūsiją sankryžoje. Be to, tai buvo stambus magistralinių kelių, geležinkelių ir vieškelių mazgas, jungiantis jį su visomis Baltijos valstybėmis ir leidžiantis Vermachto vadovybei lengvai manevruoti rezervais bet kuria kryptimi. Mieste buvo dar Rusijos caro statyta galinga gynybinė tvirtovė, kurios devyni fortai hitlerininkų buvo parengti ilgai gynybai. Strategiškai svarbaus Kauno praradimas labai pablogino jau ir taip apgailėtiną Vermachto armijų grupės “Šiaurė“ padėtį.

TSRS 5-osios armijos zonoje esančiam miestui užimti buvo suformuotos dvi smogiamosios grupės. 72-asis šaulių korpusas turėjo pralaužti vokiečių kariuomenės gynybos liniją Kauno šiaurės rytuose 6 km pločio atkarpoje ir vystyti puolimą Karmėlavos bei Vilkijos kryptimis. 45-asis šaulių korpusas gavo įsakymą įveikti priešo gynybą į pietryčius nuo Kauno 7 km fronto linijos atkarpoje. Po to jis turėjo perimti savo kontrolėn vieškelį ir geležinkelį iš miesto į Marijampolę ir atkirsti kelius Kaune įsitvirtinusių nacistų grupuočių pasitraukimui.

“Vieningos ir civilizuotos ” Europos nacistų okupantai pasiduoda į nelaisvę

1944 m. liepos 29 d., po keturiasdešimt minučių trukusio intensyvaus artilerijos apšaudymo, Raudonosios armijos smogiamosios grupės pradėjo puolimą. Atremdami hitlerininkų pėstininkų kontratakas, palaikomi artilerijos ir tankų,  72-ojo pėstininkų korpuso junginiai pamažu judėjo Vilijos upės link. Įnirtingas mūšis įsiplieskė dėl Palemono stoties. Tik po šešiolikos valandų nenutrūkstamų karinių veiksmų 63-osios pėstininkų divizijos 291-asis pėstininkų pulkas, vadovaujamas generolo-majoro N. M. Laskino, sugebėjo Palemono stotį visiškai išvalyti nuo priešo. Tik dienos pabaigoje visos korpuso divizijos pasiekė Viliją 4–5 km į rytus nuo Kauno. Tą pačią dieną 45-asis ir 65-asis šaulių korpusas iš užimtų placdarmų sudavė galingus smūgius Nemuno vakariniame krante. Iki vakaro jų junginiai pasistūmėjo į priekį nuo 9 iki 17 km, išlaisvino 53 gyvenvietes ir ėmė supti miestą iš pietų.

http://www.etoretro.ru/data/media/4843/14714310923d5.jpg

Išlaisvintos Lietuvos gyventojai pasitinka tarybinius karius.

Liepos 31 dienos naktį 72-ojo pėstininkų korpuso priešakiniai būriai forsavo Viliją šiaurėje nuo Kauno. Korpuso 277-oji pėstininkų divizija išlaisvino vieną iš miesto rajonų – Vilijampolę. Tuo pačiu metu 63-oji pėstininkų divizija įveikė priešo gynybinę liniją Palemono rajone ir ryte įsiveržė į Kauną. Naikindama atskirus nacistų pasipriešinimo taškus, ji išėjo ant Nemuno kranto. Inžineriniai padaliniai iškart pradėjo tiltų per upę statybą ir jau vakare divizijos artilerija persikėlė į kitą upės krantą. Šaulių daliniai, įveikę Nemuną po ranka pasitaikiusiomis priemonėmis, kovodami su besitraukiančiai hitlerininkais pasiekė miesto centrą.

Tuo pačiu metu smūgius hitlerininkams sudavė 65-ojo ir 45-ojo šaulių korpusų junginiai. Įveikęs priešo gynybą Senosios Pilies fortų linijoje, 144-oji pėstininkų divizija (pulkininkas A. A. Donecas), apeidama galingus 4-ą ir 5-ą fortus, įsiveržė į Kauną iš pietų. Vokietijos kariuomenės padėtis tapo kritiška, kai 120-oji atskira tankų brigada, vadovaujama pulkininko Bukovo, vykdydama puolimą palei vakarinę Nemuno pakrantę, išėjo į Kauno vokiečių garnizono užnugarį. Jos avangardo pagrindinė kuopa, vadovaujama Tarybų Sąjungos didvyrio leitenanto M.G. Batrakovo vienoje iš kelių sankryžų aptiko didelę vokiečių automobilių ir šarvuočių grupuotę. Kuopos vadas nusprendė užkirsti kelią priešo pasitraukimui iš miesto. Kuopa užėmė žiedinės gynybos pozicijas ir stojo į mūšį su dvidešimčia priešo tankų. Mūšio metu būrio vado, Tarybų Sąjungos didvyrio, leitenanto I.A. Matvijenko tankas sunaikino tris priešo tankus, o po to, kai užsikirto patranka, taranavo priešo kovos mašinas. Vokiečių tankistai neatlaikė tarybinių karių spaudimo ir pasuko atgal. Atrėmusi visas priešo atakas M.G. Batrakova kuopa, kartu su atėjusiomis į pagalbą pagrindinėmis brigados pajėgoms, tęsė puolimą, sutriuškino priešo garnizoną Girionyse, po to išlaisvino Garliavą ir užėmė vieškelį iš Kauno į Marijampolę.

2018 metų liepos 16 dieną pasaulio politikos lyderis, faktinis planetos Žemė vadovas, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Suomijos sostinėje Helsinkyje Prezidentų rūmuose (beje, kaip ir Lietuvos Prezidentūrą, šiuos rūmus pastatė ir Suomijai padovanojo Rusija) susitiko su  pasaulio parazitų tarpusavio rietenų draskomų Jungtinių Agresorių Valstijų prezidentu Donaldu Trampu. Pasibaigus Rusijos geriausiai futbolo istorijoje organizuotam  pasaulio futbolo čempionatui pasaulio lyderis V.Putinas padovanojo NATO (Nacionalinės Amerikos Teroristinės Organizacijos) vyriausiam vadui D.Trampui futbolo kamuolį.

Kiekvieną kartą, kai susiduri su Lietuvos marionetinės valdžios agresyviai vykdomos masinės propagandos, tiesiog žiauraus informacinio karo negailestingai sužalotais jaunais žmonėmis, apima siaubas. Nenusakomas kažkokios fatališkos ir neišvengiamos apokaliptinės katastrofos nuojautos jausmas. Jeigu gyvą, energingą, pozityvų jauną žmogų tik informacinių technologijų poveikiu galima padaryti gyvuliu, tai ką galima padaryti su juo kitų technologijų pagalba?!! Prie prezidentūros ryjantys  maistą pantagriueliškais kiekiais jaunuoliai žurnalisto (?) A. Tapino organizuotos apsirijimo antiakcijos metu kitomis sąlygomis galėtų atrodyti sąmojingais, jeigu ne šlykšti, ciniškai žema šio fiziologinio akto potekstė – jie godžiai ryja prabangų maistą priešais alkanų badaujančių pilietinių aktyvistų  palapines. Ir ši aplinkybė šiuos savimi patenkintus, blizgančius nuo kasdienio persirijimo „patriotus“ akimirksniu perkelia į kitą, Lietuvos banko valdytojo mėgstamą dimensiją – gyvulių kategoriją, o visas jų „patriotizmas“ akimirksniu tampa antipodu, diametraliai priešingu meilei Tėvynei jausmu. Tai, ką jie daro, yra žema, apgailėtina, baisu, gyvuliška ir jokiu būdu negali būti siejama su jokiu kilniu jausmu, poelgiu, ypač tokiu, kaip sentimentalus ir labai intymus jausmas kaip meilė Tėvynei.

Patriotinis jaunimas.

Užsienio valstybių – JAV, NATO, ES, Ukrainos – vėliavomis prisidengę šokinėjantys, spygaujantys, kvailai rėkalojantys ir dar kvailiau besišypsantys mokinukai prie Seimo tokiu savo elgesiu iššaukia jokiu būdu ne solidarumo su jais, palaikymo jausmą, bet panieką ir pasmerkimą. Jie savo tokiu žemu, nepadoriu elgesiu, kaip ir tie gyvuliai prie Prezidentūros, siekia sutrukdyti žmonėms pasinaudoti savo LR Konstitucijoje įtvirtinta  teise turėti savo nuomonę, reikalauti išvesti iš Lietuvos JAV-NATO okupacines armijas, ir paminti pacifistų teisę laisvai ją išreikšti. Mokinukai gi šauniojo kareivio Šveiko veidu daro valstybinį nusikaltimą, varžo žmonių konstitucines teises, o marionetinė valdžia tokį nusikalstamą elgesį skatina ir netgi suima piliečius, kurie reikalauja nutraukti nusikalstamą jaunųjų konservatorių, liberalų elgesį. „Jeigu norite sugriauti valstybę, reikia dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“ (Fridrichas Engelsas). Lietuvos konservatoriai, liberalai jau seniai, nuo 1990 metų,  savo nešvariuose politiniuose žaidimuose nesibodi naudotis jokiomis priemonėmis, net vaikų panaudojimu savo nepadoriose akcijose, tačiau ribas reikėtų jausti – įstatymas draudžia politinėms partijoms išnaudoti vaikus savo politiniams tikslams siekti.