Kiekvieną kartą, kai susiduri su Lietuvos marionetinės valdžios agresyviai vykdomos masinės propagandos, tiesiog žiauraus informacinio karo negailestingai sužalotais jaunais žmonėmis, apima siaubas. Nenusakomas kažkokios fatališkos ir neišvengiamos apokaliptinės katastrofos nuojautos jausmas. Jeigu gyvą, energingą, pozityvų jauną žmogų tik informacinių technologijų poveikiu galima padaryti gyvuliu, tai ką galima padaryti su juo kitų technologijų pagalba?!! Prie prezidentūros ryjantys  maistą pantagriueliškais kiekiais jaunuoliai žurnalisto (?) A. Tapino organizuotos apsirijimo antiakcijos metu kitomis sąlygomis galėtų atrodyti sąmojingais, jeigu ne šlykšti, ciniškai žema šio fiziologinio akto potekstė – jie godžiai ryja prabangų maistą priešais alkanų badaujančių pilietinių aktyvistų  palapines. Ir ši aplinkybė šiuos savimi patenkintus, blizgančius nuo kasdienio persirijimo „patriotus“ akimirksniu perkelia į kitą, Lietuvos banko valdytojo mėgstamą dimensiją – gyvulių kategoriją, o visas jų „patriotizmas“ akimirksniu tampa antipodu, diametraliai priešingu meilei Tėvynei jausmu. Tai, ką jie daro, yra žema, apgailėtina, baisu, gyvuliška ir jokiu būdu negali būti siejama su jokiu kilniu jausmu, poelgiu, ypač tokiu, kaip sentimentalus ir labai intymus jausmas kaip meilė Tėvynei.

Patriotinis jaunimas.

Užsienio valstybių – JAV, NATO, ES, Ukrainos – vėliavomis prisidengę šokinėjantys, spygaujantys, kvailai rėkalojantys ir dar kvailiau besišypsantys mokinukai prie Seimo tokiu savo elgesiu iššaukia jokiu būdu ne solidarumo su jais, palaikymo jausmą, bet panieką ir pasmerkimą. Jie savo tokiu žemu, nepadoriu elgesiu, kaip ir tie gyvuliai prie Prezidentūros, siekia sutrukdyti žmonėms pasinaudoti savo LR Konstitucijoje įtvirtinta  teise turėti savo nuomonę, reikalauti išvesti iš Lietuvos JAV-NATO okupacines armijas, ir paminti pacifistų teisę laisvai ją išreikšti. Mokinukai gi šauniojo kareivio Šveiko veidu daro valstybinį nusikaltimą, varžo žmonių konstitucines teises, o marionetinė valdžia tokį nusikalstamą elgesį skatina ir netgi suima piliečius, kurie reikalauja nutraukti nusikalstamą jaunųjų konservatorių, liberalų elgesį. „Jeigu norite sugriauti valstybę, reikia dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“ (Fridrichas Engelsas). Lietuvos konservatoriai, liberalai jau seniai, nuo 1990 metų,  savo nešvariuose politiniuose žaidimuose nesibodi naudotis jokiomis priemonėmis, net vaikų panaudojimu savo nepadoriose akcijose, tačiau ribas reikėtų jausti – įstatymas draudžia politinėms partijoms išnaudoti vaikus savo politiniams tikslams siekti.

 

Rusijos ekonomistas Valentinas Katasonovas, aršus liberalios laisvosios rinkos ekonomikos, kurią jis vadina pačiu baisiausiu nusikalstamu ekonomikos modeliu, kritikas, yra sakęs: „Pagrindinis liberalios laisvosios rinkos ekonomikos resursas yra ne gamyklos, žemė, auksas,  gamtiniai ištekliai. Pagrindinis liberalios ekonomikos resursas yra idiotai. Idiotais gamtoje gimsta palyginti labai mažai žmonių, todėl pagrindinis liberalios ekonomikos tikslas yra padaryti idiotų gamybą pramonine, kad idiotų paklausa būtų tenkinama pramoniniais gamybos mąstais“. Nežiūrint į visą gerbiamo ekonomisto šio teiginio cinizmą, praktika patvirtina šio teiginio absoliutų teisingumą.

“… Amerikos kolegos paaiškino, kad jų šalyje esantis žemas bendros kultūros ir mokyklinio lavinimo lygis yra sąmoningai sukurtas dėl ekonominių išskaičiavimų. Reikalas tame, kad, prisiskaitęs  knygų, išsilavinęs žmogus tampa prastesniu pirkėju: jis perka mažiau skalbimo mašinų ir automobilių, jie pradeda labiau vertinti Mocartą ar Van Gogą, Šekspyrą arba teoremas. Nuo to labai kenčia vartotojiškos visuomenės ekonomika, ir visų pirma šio gyvenimo šeimininkų pajamos – štai dėl ko jie stengiasi neleisti visuotinio žmonių kultūros ir išsilavinimo lygio pakilimo (kurie, be to, labai trukdo jiems manipuliuoti gyventojais kaip proto netekusių gyvulių banda)”. © V.I. Arnoldas, tarybinis ir Rusijos matematikas, vienas didžiausių 20 amžiaus matematikų.

Kad žmones būtų galima lengviau valdyti, juos reikia atpratinti nuo mąstymo. Vidutinio statistinio piliečio mąstymas turėtų būti išlaikomas paauglio mąstymo lygyje ir kontroliuojamas.

Kaip atsiranda tokie „patriotiškai nusiteikę“ jaunuoliai intelekto nesužalotais veidais, paklusnūs vykdytojai, spalvotų revoliucijų ir nekarinių intervencijų technologai žino jau seniai ir tokių „patriotų“ pramoninė gamyba yra ištobulinta. Pirmiausiai toks „patriotas“ turi būti atpratintas kritiškai vertinti realybę, atpratintas mąstyti. Šablonai ir stereotipai labai supaprastina  ir palengvina mąstymą. Kuo daugiau galvoje trafaretų ir visuotinai pripažintų požiūrių, tuo mažiau erdvės savo mintims, savarankiškam mąstymui, refleksijai. Ypatingą vietą užima  žiniasklaidoje veikiančių „autoritetų“, – visokių žvaigždučių, tapinų, šuomenų, menininkų, sportininkų, politikų, televizijos laidų vedėjų , – nuomonė: jeigu visą laiką klausyti jų, tai nereikia daug skaityti, studijuoti, vartyti knygas, naršyti istorijos klodus, dėti pasatngas, vargti, kad susidaryti savo argumentuotą  nuomonę. Kam toks vargas?… Vartotojas visada siekia gauti kuo daugiau malonumo įdėdamas kuo mažiau asmeninių pastangų, jis visada eina ten, kur lengviau ir paprasčiau. Todėl paslaugus nuomonės formuotojas lengvai nukreipia vartotojo protą „teisinga“, ir , žinoma, sau naudinga kryptimi. Tai puikiai žino JAV „spalvotųjų“ revoliucijų technologai ir visada išnaudoja savo tikslams kolonizuodami savarankiškas nacionalines valstybes. Sąjūdiečiai, maidaunai, patriotai, entuziastai, aktyvistai, nacionalistai, sporto sirgaliai, jorkšyrų elfai, begalviai skustagalviai naciai ar šiaip agresyvios muzikos fanai, kuriuose yra stiprus gaujos jausmas, yra pagrindinis JAV nekarinių intervencijų įrankis ir informacinės agresijos taikinys. Nemąstantis, bukas, energija trykštantis ir iniciatyvus vaikščiojantis gudriai sukrautų proamerikietiškų stereotipų rinkinys – idealus vietinis savo valstybės griovėjas JAV kolonijiniuose karuose.

Toks miesčionis, „patriotas“, aktyvistas visada vertina visus dvimatėje vertybių sistemoje, jis net mąsto išimtinai vertinamojo pobūdžio kategorijomis. Pramoninės serijinės gamybos „patrioto“ vertinimai visada kategoriški, vienareikšmiški, nežinantys jokių atspalvių ar abejonių: tai yra gėris, o tai yra blogis; tai yra gerai, o tai yra blogai; tai balta, o tai juoda – trečio būti negali, jokių pilkų atspalvių ar pustonių. Visi, kas už JAV, ES, NATO bombų „demokratiją“ yra teisingi, patriotai, visi, kas nenori JAV-ES-NATO eskaluojamo beprotiško karo, kas nejaučia neapykantos Rusijai  yra Kremliaus agentai. Bet kokia JAV-NATO agresija į bet kurią pasaulio valstybę, kas jau pagal apibrėžimą yra tarptautinis nusikaltimas, serijinio „patrioto“ požiūriu yra gėris, kadangi šalis griauna ir žmones žudo savi, demokratiški NATO galvažudžiai, tokie šviesos kariai. Bet koks pasipriešinimas JAV-NATO agresijai yra blogis, o jai besipriešinantys žmonės yra Kremliaus agentai, kurie net nežmonės – koloradai, vatnikai. Kai žmonės, turintys kitokią nuomonę, nužmoginami, tai su jais ir kalbėtis nebereikia – ką gali pasakyti apie Vakarų demokratijos vertybes nežmogus?.. „Patriotas“ tiesiog klijuoja tokiam etiketę ir diskusija su juo baigta.  Bet kokia niekšybė, jeigu ji patriotiška, yra gerai, bet koks geras darbas, kuris prieštarauja niekšybei, militaristinei isterijai – blogai. Viskas paprasta ir aišku – viena tauta, vienas USA-ES-NATO reichas, vienas fiureris, ir jokių kitų alternatyvų. Serijinis „patriotas“ jau nebejaučia, kad kartoja J.Gebelso propagandą ir A.Hitlerio ideologiją, jis žengė savo beprotybėje dar toliau – jis vadina visus už save protingesnius fašistais ir reikalauja juos bausti už pastangas ištraukti tokį „patriotą“ iš gebelsinės propagandos spąstų, atverti jam akis. Jie, lyg vampyrai dienos šviesos, visais įmanomais būdais stengiasi išvengti akistatos su tiesa.

Ką toks „patriotas“  liberalas, konservatorius iš tikrųjų daro atsipalaidavęs po darbo prieš televizorių? Jis nori gauti kuo daugiau pozityvių emocijų ir pažvengti. Nesuskaičiuojamos humoro laidos be jokio turinio, juokingos nuotraukos ir vaizdo įrašai, pokštai internete užima didžiąją dalį tokių žmonių laisvalaikio. Toks humoras nereikalauja jokių protinių pastangų, dažniausiai jis yra lėkštas, paprastas, orientuotas į vaiko suvokimo lygį, arba jis yra vulgarus, tualetinio, fiziologinio turinio, ciniškas ir visada kvailas. Geriausias humoras tokiems piliečiams yra vadinamasis “pažvengti“ – kai koks nors netinkamas, nevikrus, neadekvatus veiksmas,  nereikalaujantis jokių apmąstymų, sukelia isteriško juoko reakciją.

Visa iš pirmo žvilgsnio stulbinanti Lietuvos pasilinksminimų industrijos įvairovė yra orientuota į vieną svarbiausią tikslą – vartotojas privalo kuo mažiau galvoti, mąstyti, daryti žiniomis pagrįstas išvadas, priiminėti subalansuotus sprendimus. 50 komercinės televizijos kanalų kiekviename bute, name, įvairiausi šou, prekybos ir pramogų kompleksai, barai, klubai, sporto varžybos,  spa ir kavinės, alkoholis – viskas skirta tam, kad žmonės būtų nuolat užsiėmę negalvojimu, kad tik netrukdytų valdžiai. Kad tik negalvotų apie ateitį. Po jų – nors ir žolės tegul neauga.

Visokie realybės šou, serialai, muzikiniai klipai, šaudyk-gaudyk holivudinė produkcija, internetiniai militarizuoti žaidimai, kompjuterio klaviatūros ar pelytės maigymas paranojiškai ieškant interneto platybėse kvailų pokštų ar  atsipalaidavimo, intelekto jokiu būdu nevysto, bet priešingai – žlugdo asmenybę, slopina bet kokį norą tobulėti, plėsti savo žinias.

Kvailumas, seksualiniai polinkiai, agresija ir šokiruojantis elgesys dominuoja televizijos laidose ir komedijose. Jose įkyriai demonstruojama, kaip tai yra cool, fun, linksma ir įdomu – būti kvailiu ir neadekvačiu. Frykams atitenka visas dėmesys, jie net knygas rašinėja, veda televizijos ir radijos laidas, reklamuoja koldūnus ir net globoja bibliotekas?!.. Labiausiai paplitęs TV laidų ir šou herojus yra isteriškas, neadekvatus, kaprizingas žmogus, kuris sąmoningai elgiasi šlykščiai ir įkyriai reikalauja sau dėmesio. Tokius frykus labai noriai mėgdžioja jaunimas – tam, kad būti “ne toks (-ia) kaip visi”, būti išskirtiniu, ypatingu, populiariu. Tačiau tokiu būdu “išsiskiriama iš pilkosios masės” dažniausiai neadekvačiu, iššaukiančiu elgesiu, atstumiančia išvaizda ir nepriimtinomis manieromis, tačiau jokiu būdu ne protiniais gebėjimais. Ir, žinoma, norėdami “nebūti kaip visi kiti”, nesubrendę miesčionys prašvilpia daug pinigų, kad įsigyti “išskirtinius” drabužius, aksesuarus, gadžetus ir visokius kitus niekniekius (ir būtent tokį vartojimą skatina pramonė). Ir šiuo savo pigiu bandymu išsiskirti visi tampa … vienodi, panašūs vienas į kitą savo tuštybe.

Kitas masinės propagandos priemonių intensyviai implantuojamo šiuolaikinio patriotinio budulio įvaizdžio būtinas atributas yra neapykanta ir panieka kitiems, tame tarpe ir neapykanta dėl jų tariamo “kvailumo”. Tai žadina norą išsiskirti  įsigyjant kuo daugiau prestižinių niekučių. Kuo daugiau tokie „patriotai“ niekina ir siekia pažeminti vienas kitą, tuo daugiau jie perka, norėdami patvirtinti savo išskirtinumą. Aplinkinius žmones jie mato tik jų pačių asmeninio pasitenkinimo šaltinio vaidmenyje visomis šio žodžio prasmėmis.

Tokiam „patriotiškai nusiteikusiam“ piliečiui yra nuolat netiesiogiai peršama nuostata, kad jo gyvenimo prasmė yra nuolat demonstruoti savo reikšmę, tame tarpe ir dažniausiai niekinant kitus, ir nuolat gauti malonumų dopingą – per vartojimą, stebint įvairius pasirodymus ir perkant.

Dirbk-pirk-mirk. Būk kietas ir nusipirk kuo daugiau. Vartok ir gauk kuo daugiau kaifo. Alkoholis, automobiliai, klubai, gyveni vieną kartą, imk viską iš gyvenimo, net ir tai, kas tau nepriklauso – toks yra proamerikietiško Lietuvos „patrioto“ devizas. Nesibaigiančio endorfinų srauto triumfas. Po mūsų nors ir tvanas – taip mąsto vartojimo vergas, kvailystės kulto garbintojas, liberalus „patriotas“.

Lietuvos žiniasklaida, komercinė ir parsidavusi kapitalui, seniai užmiršusi žurnalistikos etikos principus, 24/7 online režimu pila į nesubrendusius protus vartotojiškas emocijas ir savybes, formuoja poreikius ir įpročius, kurie padėtų įvairių prekių ir paslaugų gamintojams padidinti pardavimus ir vartojimą, net tų prekių, kurios apskritai žmogaus gyvenime  neturi jokios praktinės reikšmės.

Pavyzdžiui, pagal liberalios aplinkos suformuotą sėkmingo žmogaus, statistinio vartotojo įvaizdį, tokio „patrioto“ savybių minimalus rinkinys yra:

– godumas, gobšumas, siekis nedarbinių pajamų;

– pranašumo jausmas, egocentrizmas, narcisizmas, pasipūtimas;

– agresija, noras dominuoti;

– seksualiniai instinktai, noras atrodyti patraukliai;

– noras išsiskirti, būti ypatingu, ne tokiu, kaip visi kiti;

– noras būti madingu, neatsilikti nuo gyvenimo, dažniau keisti drabužius ir aksesuaru, daiktus.

Tokios emocijos, poreikiai ir siekiai tradicinės lietuvių tautos kultūros požiūriu visada buvo laikomi žemais, nepadoriais ir jokiu būdu netoleruotinais ir tai buvo teisingas požiūris, kuris užtikrino ilgus amžius etninį tęstinumą. Žmonės, kurių galvos yra užsikimštos lietuvių tautai svetimomis, iš Vakarų jėga primestomis vartojimo vertybėmis,  vis labiau primena gaują tarpusavyje besipjaunančių gyvūnų, o ne „europietišką, vakarietišką“, kaip teigia rudaplaukis peraugęs Sprindis, civilizuotą visuomenę. Taip mes išauginome susiskaldžiusių, abejingų, žiaurių vienas kitam savanaudžių individualų, besaikių vartotojų bendriją, kurios išnykimas yra tik laiko klausimas.

Lietuvos, kaip ir visų valstybių, kurias kolonizavo Vakarai, galutinis žiniasklaidos tikslas yra net ne visuomenės narių intelektualinio lygio žeminimas nesibaigiančių pramogų industrijos pagalba – jos tikslas yra vartotojų gamyba, tų idiotų, apie kurį kalbėjo V.Katasonovas, resursų formavimas.

Tobulas liberalios vakarietiškos visuomenės vartotojas privalo būti įsitikinęs savo išskirtinumu, būti savanaudžiu ir savimyla. Jo “ego” ir begalinis vartotojiškų troškimų sąrašas visada turi būti aukščiau visko, būti vieninteliu jo visatos centru. Skatinamas ne loginis, bet emocinis požiūris į „patriotą“ supantį pasaulį. Žmogaus įgeidžiai turi užgožti jo realius poreikius. Liberalios demokratijos sistema visais įmanomais būdais siekia priversti – tai būtent ir yra grubios „minkštosios“ prievartos viena iš formų, – žmones vartoti, stipriai norėti daiktų net tada, kai jų praktiškai nereikia.

Ideali liberali masė yra ta, kuri negalvoja, nemąsto, bet iš karto eina pirkti, paklusdama savo instinktams.

Ir tokią masę labai lengva išvesti į maidanus, sąjūdžius, tahrirus, spalvotas revoliucijas, o šioms įvykus , tokia masė puikiai vykdo visus kolonizatorių išauginto elito įsakymus, susidoroja su kitaminčiais, kitatikiais, vykdo teroro – fizinio ir psichologinio – akcijas prieš savo bendratautiečius, sveiko proto nepraradusius piliečius.

Abiem atvejais – prie Prezidentūros apsirijimo akcijoje ir prie Seimo beždžioniško ūbavimo akcijoje, –  „patriotiškai nusiteikęs“ jaunimėlis siekė nusikalstamų tikslų, stengėsi apriboti žmonių teisę turėti savo nuomonę, teisę laisvai ją reikšti, bandė apriboti žodžio laisvę, tai yra įvykdė grubų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio pažeidimą, o valdžios pabrėžtinai pasyvi reakcija į akivaizdų jaunimėlio bandymą apriboti aktyvių piliečių konstitucines teises rodo, kad antiakcijos yra organizuojamos pačios valdžios. Toks valdžios elgesys grubiai pažeidžia pagrindinius demokratinės visuomenės principus – įstatymo viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, nuomonių pliuralizmo, žodžio laisvės ir kitus principus. „Patriotiškai nusiteikęs“ jaunimėlis su valdžios palaiminimu ne šiaip sau viešai įžūliai demonstravo savo žemą etiką, nepagarbą Lietuvos piliečių teisėms, tradicinėms lietuvių tautos vertybėms – jie ypatingai cinišku būdu varžė kitų Lietuvos piliečių teises ir laisves, kurios yra įtvirtintos Lietuvos Konstitucijoje. Nebaudžiama niekšybė niekada nesustoja – ji dauginasi geometrine progresija. Toks „patriotiškai nusiteikusio“ jaunimėlio elgesys yra pavojingas ne tik tiems, iš kurių jaunimėlis tyčiojosi prie Prezidentūros ir Seimo, jis yra pavojingas visiems ir net tam pačiam jaunimėliui. Kitą kartą jaunimėliui jų vadai vietoje cepelinų, kepsnių, kolonizatorių vėliavų įduos į rankas laužtuvus ir paleis kokiame nors Lietūkio garaže, įduos šautuvus ir paleis kur nors Kauno fortuose, Ablingoje, Pirčiupiuose, ir jaunimėlis net nemirktelėjęs padarys viską, ko iš jų nori bosai. Panašu, jaunimėlis augintas rusofobinės tautinės neapykantos isterijos sąlygomis, jau subrendo „ilgųjų peilių“ akcijoms, o valdžios kontroliuojama smegenų plovimo mašina smegenis jaunimėliui išplovė iki fiziologinių poreikių tenkinimo ir besąlygiško vadų įsakymų vykdymo lygio.

Ir tai yra pavojinga. Visiems pavojinga…

Reklama