Tag

TSRS

Browsing
Šaltinis: https://sputniknews.lt/columnists/20200506/12065987/vakaru-ziniasklaida-apie-SSRS-II-pasauliniame-kare-tada-ir-dabar.html
15:00 2020.05.06

MIA “Rossija segodnia” atsakė į klausimą, kada tiksliai Rusija įvykdė savo pagrindinius karo nusikaltimus Europos tautoms

 

Iš pirmo žvilgsnio pats klausimas yra keistas, rašo Viktoras Marachovskis RIA Novosti straipsnyje. Nepaisant to, viskas akivaizdu: paskutinis visos Europos karas vyko 1939–1945 metais, matyt, tada TSRS ir padarė visus blogus dalykus, dėl kurių esame atkakliai ir griežtai kaltinami.

Bet ne.

Generolo majoro Konkovo Vasilijaus Fomičiaus 115-osios divizijos sovietų kareiviai
© SPUTNIK / ВСЕВОЛОД ТАРАСЕВИЧ

Jei perskaitysime pagrindinėje Vakarų žiniasklaidoje 1945 metų gegužę pateiktas nuorodas į Rusiją, pamatysime, kad sovietų šalis nenusikalto civilizacijai. Priešingai — ten karaliauja visuotinė garbė, dėkingumas ir susižavėjimas Raudonąja armija ir Rusijos kariu.

MIA specialistai išsamiai ištyrė visas 1945 metų gegužės mėnesio publikacijas svarbiuose Vakarų leidiniuose — “The Times” (Didžioji Britanija), “Le Monde” (Prancūzija) ir “The New York Times” (JAV) — o po to straipsnius apie TSRS vaidmenį kare, išspausdintus tuose pačiuose leidiniuose per pastaruosius 20 metų.

Skirtumas — neįtikėtinas.

Pažvelgę į 1945 m. laikraščius pamatysime:

Le Monde: “Didžiojo sąjungininko — Rusijos — indėlis yra neįkainojamas: būtent Rusija trejus metus ištvėrė beveik visą Vermachto spaudimą”.

Gegužės 9 diena, “Times”, Vinstonas Čerčelis: “Rytoj mes ypatingai pagerbsime bendražygius rusus, kurių meistriškumas mūšio lauke tapo vienu iš pagrindinių indėlių į bendrą pergalę, <…> šią dieną Vakarų tautos su pasididžiavimu parodys savo pagarbą nenugalimai sąjungininkei, Rusijai, kuri, aukodama savo gyvybes ir patirdama materialinį sunaikinimą, prisiėmė sau sunkiausią visų Jungtinių Tautų naštą”.

Ir net:

Gegužės 10 diena, NYT: “Sovietų politika Reiche (t. y. okupuotose Vokietijos teritorijose civilių gyventojų atžvilgiu — Sputnik) laikoma liberalia”.

Taigi, kad ir kaip paradoksaliai atrodytų, pagrindinius karo nusikaltimus Rusija padarė pastaraisiais metais.

Ne, žinoma, viskas vystėsi dešimtmečius. Po Čerčilio Fultono kalbos, po kurios didžioji sąjungininkė Rusija virto tamsiu debesimi, šliaužiančiu link Europos, Sovietų Sąjunga tiesiog negalėjo likti Vakarų visatoje kaip visateisė šviesos jėgų koalicijos prieš fašistinę tamsą narė.

Tačiau labai greitai paversti Raudonąją armiją iš didvyrių-išvaduotojų, kurie palaužė nacizmo kūbrį, smurtautojais buvo tiesiog neįmanoma dėl vienos paprastos priežasties: visi amžininkai ištisus penkerius metus buvo karo liudininkai, karo dalyviai, karo aukos. 1940-ųjų, 1960-ųjų ir net 1980-ųjų prancūzai didžiąja dalimi buvo tie, kurie prisiminė vokiečių okupaciją. 1970-ųjų ir 1980-ųjų anglai vis dar buvo tie patys anglai, kurie ilgus metus įtemptoje tyloje klausėsi radijo ir slėpėsi nuo vokiečių bombardavimo ir raketų išpuolių. Ir net JAV antikomunizmo tvirtovėje pagrindiniais rusofobais buvo Hitlerio kolaborantai, kurie pabėgo nuo keršto į pasaulio kraštą, ir šalia jų gyveno šimtai tūkstančių, jei ne milijonai pabėgusių nuo nacizmo žydų, kuriems sovietų kareivio, šturmavusio Aušvicą, demonizavimas buvo tarsi šventvagystė.

Todėl “nepatogaus herojaus” — rusų kareivio — egzistavimą pasaulio metraščiuose teko kęsti dešimtmečius, lėtai ir po pusę laipsnio keičiant akcentus.

Ir kiekvienas naujas karo perpiešimas, naujų personažų įtraukimas į mūšio drobės pirmąjį planą, ištrynimas ir gilinimasis į nereikalingus siužetus bei įvykius vyko kažko svarbaus fone.

Devintajame dešimtmetyje, kai vis dar socialistinė Lenkija tapo didelio mūšio tarp sistemų arena (lenkai reikalauja demokratijos, lenkai protestuoja prieš represijas, Gdansko elektrikas Lechas Wałęsa gauna Nobelio taikos premiją), į karo paveikslą buvo iškeltas Molotovo ir Ribentropo paktas bei Katynė. Tuo pat metu Lenkija buvo paskelbta “pirmąja Vokietijos auka” — tai galbūt šiek tiek nustebino čekus ir slovakus, kurių šalį Vokietija prieš metus padalino kartu su Lenkija ir Vengrija.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai Vokietija susivienijo ir buvo primygtinai raginama išvesti sovietų kariuomenę iš jos teritorijos, iš atskirai paimtos konjunktūrinės galvos iškilo stebuklingas skaičius “du milijonai išprievartautų vokiečių moterų”. Ten nebuvo (ir iki šiol nėra) nieko, išskyrus laukinius skaičiavimus, kurie atsirado laiku, tačiau nuo tada idiotiški skaičiavimai tapo pagrindiniu vertinimu, jie buvo liejami celiulioidu ir užregistruoti šimtuose knygų ir tūkstančiuose straipsnių.

1990-ųjų pabaigoje ir 2000-aisiais, kai NATO ir ES rijo buvusias sovietines Baltijos šalis, per Vakarų žiniasklaidą buvo išleistas pasakojimas apie pavergtą Baltiją.

O antrojoje 2010-ųjų pusėje, po Ukrainos perversmo ir Krymo sugrįžimo, atsirado idealus informacinis fonas ištrinti “nepatogaus herojaus” — Rusijos kareivio — įvaizdį.

Kampanija prasidėjo JAV ambasadoriaus Serbijoje Michailo Kirbio 2014 metų ir Lenkijos užsienio reikalų ministro Grzegorzo Schetynos 2015 metų pareiškimais apie tai, kad “Aušvicą išlaisvino ne rusai, o Pirmasis Ukrainos frontas (taip, tas pats, kurio armija buvo surinkta iš visos TSRS, ir, savaime suprantama, pavadintas taip pagal kovos kryptį)”. Šiai temai iš karto buvo skirti septyni “Le Monde” straipsniai (“rusus įžeidė teiginiai, kad Raudonosios armijos kareiviai iš Ukrainos išlaisvino Aušvicą”).

Ir visi girdėjome kulminaciją šią žiemą, kai minint 75-ąsias Aušvico išvadavimo metines, JAV viceprezidentas Michael’as Pence’as savo iškilmingoje kalboje sugebėjo paminėti amerikiečių kareivius (kurių ten nebuvo) ir neminėti sovietų karių (kurie ne tik išlaisvino stovyklą, bet ir sumokėjo už jos laisvę keliais šimtais gyvybių).

Paprasčiau tariant, bėgant metams perplanuotas karas tampa vis drąsesnis, smūgiai yra staigesni. Liudytojų beveik nėra — 1945 metų įvykių dalyviams šiandien jau 80. Niekas negali prisiminti, kaip NYT laikraštis gyrė sovietų kareivius Vokietijoje už jų liberalų požiūrį į vietinius gyventojus. O po 75 metų Antrąjį pasaulinį karą Vakarų kronikoje iš esmės sudaro šie įvykiai:

1) Molotovo ir Ribentropo paktas, dviguba Lenkijos okupacija ir Katynė;

2) Prancūzijos okupacija ir Britanijos mūšis;

3) Holokaustas ir Perl Harboras;

4) išsilaipinimas Normandijoje, Afrikos kampanija ir Ivo Džimos mūšis;

5) Vakarų Europos išsivadavimas nuo žiaurių nacių ir žiaurių rusų užgrobta Rytų Europa.

Todėl, jei 1945 metais pagrindinėse Vakarų žiniasklaidos priemonėse neigiamos nuorodos į TSRS buvo prieinamos labai trumpai, tai dabar jos vadovauja diskursui ir kuria praeities vaizdą.

Viskas visiškai atitinka Wallerstein’o sampratą, kad “praeitis visada priklauso nuo dabarties”.

Tačiau yra gerų naujienų. Vakarų pultelio nuo praeities turėtojai — ir jis vis dar yra vyriausybių ir elito rankose — iš savo didžiojo karo paveikslo jau ištrynė viską, kas nepatiko, ir nutapė viską, ko ten norėjo.

Ir tai, ką jie padarė, jau taip skiriasi nuo to, ką prisimena mūsų miestai ir paminklai, masinės kapavietės ir memorialai, memuarai ir filmai, kalba ir kultūra, kad tai jau dvi skirtingos istorijos.

Diskretiškai pakeisti savo atmintį patobulinta perdarymo forma įmanoma tik vienu būdu — sugriauti valstybę ir ištrinti atmintį fiziškai, sekant klastingų Prahos politikų, drąsiai nugalėjusių bronzinį maršalą Konevą, pavyzdžiu.

Tačiau yra nuomonė, kad pažengusieji Vakarų “tikrovės vadovai” tai padarys ne geriau nei naciai prieš aštuonis dešimtmečius.

Read more: https://sputniknews.lt/columnists/20200506/12065987/vakaru-ziniasklaida-apie-SSRS-II-pasauliniame-kare-tada-ir-dabar.html

Šiandien balandžio 12 – Tarptautinė Kosmonautikos diena. Diena, kai pirmosios  darbo žmonių valstybėsTarybų Sąjungos pilietis, komunistas, karinių oro pajėgų pilotas-bandytojas Jurijus Gagarinas 1961 metų balandžio 12 d. pirmą kartą žmonijos istorijoje įveikė Žemės trauką ir pakilo į kosmosą.
Jurijus Gagarinas, pirmasis žmogus kosmose.
Šis milžiniškas žmonijos  šuolis į ateitį įvyko tarybinėje socialistinėje valstybėje, kuri tik prieš 15 metų beveik viena laimėjo didžiausią žmonijos istorijoje karą su nežmoniškiausia ideologija, Didžiojoje Britanijoje gimusiu ir JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos bankininkų išaugintu Vokietijos nacizmu.
Tarybinis karys grįžo iš kruviniausio karo žmonijos istorijoje. Grįžo nugalėtoju ir išvaduotoju. Visas jo turtas tilpo kuprinėje, nugalėtojo sūnus neturi net batų. Tačiau jau po 15 metų šitas karys ne tik atstatys “vieningos” Europos nuniokotą tarybinę Tėvynę, bet ir pakils į kosmosą.
Tarybų Sąjunga buvo ta šalis, kuri labiausiai nukentėjo nuo vieningos Europos barbarų fašistinių ordų agresijos. TSRS Vakarų agresijos metu neteko beveik 70 procentų savo pramonės potencialo, net 27 milijonus gyventojų nužudė “šviesieji  ir labai civilizuoti” europiečiai, veikdami kartu su vietiniais nacionalistų kolaborantais Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Ukrainoje , Kaukaze. Tačiau, nežiūrinti į milžiniškus kare patirtus nuo europiečių interventų nuostolius, Tarybų Sąjunga sugebėjo ne tik be jokios užsienio pagalbos atstatyti Vakarų kolonizatorių sugriautą ūkį, atkurti mokslą,pramonę, bet ir paleido pirmąjį žmogų į kosmosą. Visa tai vyko žiauriausio JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų “demokratų-liberalų” ekonominio karo prieš TSRS tautas sąlygomis, Vakarų nuleistos “geležinės” uždangos apsuptyje.
Šis J.Gagarino skrydis parodė socialistinio ekonomikos modelio efektyvumą, tarybinės politinės sistemos gyvybingumo akivaizdų pranašumą prieš kapitalizmo laisvosios rinkos liberalių plėšikų, kolonizatorių, agresorių, išnaudotojų, palūkininkų, banksterių nusikalstamą ūkininkavimo modelį. Po šio skrydžio net pasaulio teroristinės valstybės NR.1 JAV tarptautinių nusikaltėlių vyriausias vadas prezidentas Džonas Kenedis buvo priverstas pripažinti, kad “TSRS nugalėjo Vakarų banditus ne kosmose, o mokyklos suole”.
Tarybinė švietimo sistema buvo ir yra pati geriausia pasaulyje, buvo priverstas pripažinti  JAV karo nusikaltėlių vadas. TSRS švietimo sistema ruošė laisvus, išsilavinusius, kilnius, jautrius, kūrybiškus, drąsius laisvos demokratinės darbo žmonių visuomenės piliečius, visuomenės, kur kiekvienas žmogus yra brolis, bičiulis, draugas aktyvius narius. Kiekvienas šalies pilietis buvo ugdomas būti atsakingu ne tik už save, bet ir už savo šeimą, bendruomenę, kolektyvą, šalį, mokė savo narius visada būti pasiruošusiais ginti savo Tėvynės interesus, priimti sprendimus, juos įgyvendinti ir nesislėpti nuo atsakomybės už kitų nugaros nesėkmės atveju.
“Skrydis į kosmosą nėra mano asmeninė šlovė. Argi aš vienas būčiau sugebėjęs pakilti į kosmosą? Tai visos mano liaudies šlovė” (Jurijus Gagarinas)

Tuo metu Vakarų švietimo sistema gamino ir iki pat šiol gamina tik savanaudžius vartotojus, mankurtus, kurie yra programuojami būti paklusniais kapitalistinės išnaudotojiškos sistemos “žmogus žmogui vilkas” vergais, kurių devizas yra “dirbk-pirk-mirk” ir kurių gyvenimo prasmė yra kuo daugiau suvartoti per savo vartotojišką, genetiškai liberaliai modifikuotą niekam nereikalingą gyvenimą. Skristi tokių zombių mintis nepajėgia, kadangi sparnai jiems nukerpami dar mokykloje, ir jie siunčiami mokytis vergauti Mamonai, Aukso veršiui, mokytis šliaužioti į visokias, jaunųjų šaulių, jaunųjų konservatorių, liberalų etc. lygas, kur jie tampa absoliučiais mankurtais, savo šaknų neprisimenančiais JAV naudingais “patriotais”.  Saugoti savo protėvių ir tėvų iškovojimus, per amžius protėvių darbu ir krauju kurtą valstybę, kovoti dėl jos pagal dabartinę vartotojiškos egzistencijos liberalų suvokimą nėra prasmės – gera yra ten, teigia liberalūs kosmopolitai, kur vartoti galima daugiau, kur šilta, todėl ten ir Tėvynė.  Tokiems infantiliems Kaliausėms ir Medkirčiams labai trūksta smegenų ir širdies, todėl jiems, po Vakarų švietimo sistemos apdorojimo,  gali padėti tik Smaragdo miesto burtininkas ir stebuklai.
Dešinieji – konservatoriai, liberalai,  nacistai, nacionalistai, fašistai ir kiti “patriotai”, JAV 5-ta kolona labai lengvai tampa niekšais, kurie galvoja, kad būti niekšu yra natūrali patrioto būsena. Tai yra baisu. Tačiau dar baisiau yra tai, kad tokie aukščiau išvardinti “patriotai” jau niekada nebetaps žmonėmis.
“Nori pavergti tautą, išaugink jos vaikus”, mėgsta cituoti Torą sionistas Dž. Sorosas , finansuojantis Lietuvoje jaunimo organizacijas, suklastotos landsberginės istorijos vadovėlių mokykloms leidybą Lietuvoje, galybę įvairiausių laisvosios rinkos “institutus”,  žmogaus teisių, lyčių lygybės, tolerancijos, demokratijos, Rytų Europos studijų ir panašius antilietuviškus rusofobinius “centrus”. Ir tokiu būdu sorosinė”atviros visuomenės” invazija negailestingai  griauna fundamentalius nacionalinio suvereniteto institutus – šeimą, kolektyvą, visuomenę, valstybę… Štai kodėl yra gyvybiškai svarbu neužmiršti savo tikrosios didingos istorijos, kai šioje žemėje gyveno, dirbo, kūrė protėviai-milžinai. Būtina prisiminti, kad išgyventi, kad liberaliems istorijos liliputams nepavyktų ištrinti istorinę, nepavyktų priversti užmiršti tikrųjų didvyrių, savo milžinų tėvų didingus darbus, kad sąjūdžio liliputams nepavyktų užverti tautai kelio į ateitį.

Visus, kurie dar neužmiršo savo istorijos, kuriems darbo žmogus dar skamba išdidžiai, su tarybinių darbo žmonių  pergale ir didinga švente – Tarptautine Kosmonautikos diena!!!
Mums yra kuo didžiuotis.

Buvo laikai , kai valdžia priklausė tautai ir valdžia dirbo tik tautos labui.

Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal, sunku patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų.

tarybiniai moksleiviai
Tarybiniai mokslo metai visoje TSRS oficialiai baigdavos gegužės 31 d., bet iš tiesų gegužės 25-ą d. Visada džiaugsmingai – vasara prieš akis! Prasidėdavo mokslo metai rugsėjo 1 d.. Visi moksleiviai labai džiaugdavosi vėl – 3 vasaros atostogų mėnesiai spėdavo nusibosti visiems.

Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą vasaros  dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas.

Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį.

Ant vaistų buteliukų  nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos neužsirakindavo niekada.

Mes gėrėm vandenį iš vandens kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių.

Niekam negalėjo šauti į galvą važinėti dviračiu  su šalmu. Siaubas!

Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavome, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą.