Šaltinis: https://sputniknews.lt/columnists/20200506/12065987/vakaru-ziniasklaida-apie-SSRS-II-pasauliniame-kare-tada-ir-dabar.html
15:00 2020.05.06

MIA “Rossija segodnia” atsakė į klausimą, kada tiksliai Rusija įvykdė savo pagrindinius karo nusikaltimus Europos tautoms

 

Iš pirmo žvilgsnio pats klausimas yra keistas, rašo Viktoras Marachovskis RIA Novosti straipsnyje. Nepaisant to, viskas akivaizdu: paskutinis visos Europos karas vyko 1939–1945 metais, matyt, tada TSRS ir padarė visus blogus dalykus, dėl kurių esame atkakliai ir griežtai kaltinami.

Bet ne.

Generolo majoro Konkovo Vasilijaus Fomičiaus 115-osios divizijos sovietų kareiviai
© SPUTNIK / ВСЕВОЛОД ТАРАСЕВИЧ

Jei perskaitysime pagrindinėje Vakarų žiniasklaidoje 1945 metų gegužę pateiktas nuorodas į Rusiją, pamatysime, kad sovietų šalis nenusikalto civilizacijai. Priešingai — ten karaliauja visuotinė garbė, dėkingumas ir susižavėjimas Raudonąja armija ir Rusijos kariu.

MIA specialistai išsamiai ištyrė visas 1945 metų gegužės mėnesio publikacijas svarbiuose Vakarų leidiniuose — “The Times” (Didžioji Britanija), “Le Monde” (Prancūzija) ir “The New York Times” (JAV) — o po to straipsnius apie TSRS vaidmenį kare, išspausdintus tuose pačiuose leidiniuose per pastaruosius 20 metų.

Skirtumas — neįtikėtinas.

Pažvelgę į 1945 m. laikraščius pamatysime:

Le Monde: “Didžiojo sąjungininko — Rusijos — indėlis yra neįkainojamas: būtent Rusija trejus metus ištvėrė beveik visą Vermachto spaudimą”.

Gegužės 9 diena, “Times”, Vinstonas Čerčelis: “Rytoj mes ypatingai pagerbsime bendražygius rusus, kurių meistriškumas mūšio lauke tapo vienu iš pagrindinių indėlių į bendrą pergalę, <…> šią dieną Vakarų tautos su pasididžiavimu parodys savo pagarbą nenugalimai sąjungininkei, Rusijai, kuri, aukodama savo gyvybes ir patirdama materialinį sunaikinimą, prisiėmė sau sunkiausią visų Jungtinių Tautų naštą”.

Ir net:

Gegužės 10 diena, NYT: “Sovietų politika Reiche (t. y. okupuotose Vokietijos teritorijose civilių gyventojų atžvilgiu — Sputnik) laikoma liberalia”.

Taigi, kad ir kaip paradoksaliai atrodytų, pagrindinius karo nusikaltimus Rusija padarė pastaraisiais metais.

Ne, žinoma, viskas vystėsi dešimtmečius. Po Čerčilio Fultono kalbos, po kurios didžioji sąjungininkė Rusija virto tamsiu debesimi, šliaužiančiu link Europos, Sovietų Sąjunga tiesiog negalėjo likti Vakarų visatoje kaip visateisė šviesos jėgų koalicijos prieš fašistinę tamsą narė.

Tačiau labai greitai paversti Raudonąją armiją iš didvyrių-išvaduotojų, kurie palaužė nacizmo kūbrį, smurtautojais buvo tiesiog neįmanoma dėl vienos paprastos priežasties: visi amžininkai ištisus penkerius metus buvo karo liudininkai, karo dalyviai, karo aukos. 1940-ųjų, 1960-ųjų ir net 1980-ųjų prancūzai didžiąja dalimi buvo tie, kurie prisiminė vokiečių okupaciją. 1970-ųjų ir 1980-ųjų anglai vis dar buvo tie patys anglai, kurie ilgus metus įtemptoje tyloje klausėsi radijo ir slėpėsi nuo vokiečių bombardavimo ir raketų išpuolių. Ir net JAV antikomunizmo tvirtovėje pagrindiniais rusofobais buvo Hitlerio kolaborantai, kurie pabėgo nuo keršto į pasaulio kraštą, ir šalia jų gyveno šimtai tūkstančių, jei ne milijonai pabėgusių nuo nacizmo žydų, kuriems sovietų kareivio, šturmavusio Aušvicą, demonizavimas buvo tarsi šventvagystė.

Todėl “nepatogaus herojaus” — rusų kareivio — egzistavimą pasaulio metraščiuose teko kęsti dešimtmečius, lėtai ir po pusę laipsnio keičiant akcentus.

Ir kiekvienas naujas karo perpiešimas, naujų personažų įtraukimas į mūšio drobės pirmąjį planą, ištrynimas ir gilinimasis į nereikalingus siužetus bei įvykius vyko kažko svarbaus fone.

Devintajame dešimtmetyje, kai vis dar socialistinė Lenkija tapo didelio mūšio tarp sistemų arena (lenkai reikalauja demokratijos, lenkai protestuoja prieš represijas, Gdansko elektrikas Lechas Wałęsa gauna Nobelio taikos premiją), į karo paveikslą buvo iškeltas Molotovo ir Ribentropo paktas bei Katynė. Tuo pat metu Lenkija buvo paskelbta “pirmąja Vokietijos auka” — tai galbūt šiek tiek nustebino čekus ir slovakus, kurių šalį Vokietija prieš metus padalino kartu su Lenkija ir Vengrija.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai Vokietija susivienijo ir buvo primygtinai raginama išvesti sovietų kariuomenę iš jos teritorijos, iš atskirai paimtos konjunktūrinės galvos iškilo stebuklingas skaičius “du milijonai išprievartautų vokiečių moterų”. Ten nebuvo (ir iki šiol nėra) nieko, išskyrus laukinius skaičiavimus, kurie atsirado laiku, tačiau nuo tada idiotiški skaičiavimai tapo pagrindiniu vertinimu, jie buvo liejami celiulioidu ir užregistruoti šimtuose knygų ir tūkstančiuose straipsnių.

1990-ųjų pabaigoje ir 2000-aisiais, kai NATO ir ES rijo buvusias sovietines Baltijos šalis, per Vakarų žiniasklaidą buvo išleistas pasakojimas apie pavergtą Baltiją.

O antrojoje 2010-ųjų pusėje, po Ukrainos perversmo ir Krymo sugrįžimo, atsirado idealus informacinis fonas ištrinti “nepatogaus herojaus” — Rusijos kareivio — įvaizdį.

Kampanija prasidėjo JAV ambasadoriaus Serbijoje Michailo Kirbio 2014 metų ir Lenkijos užsienio reikalų ministro Grzegorzo Schetynos 2015 metų pareiškimais apie tai, kad “Aušvicą išlaisvino ne rusai, o Pirmasis Ukrainos frontas (taip, tas pats, kurio armija buvo surinkta iš visos TSRS, ir, savaime suprantama, pavadintas taip pagal kovos kryptį)”. Šiai temai iš karto buvo skirti septyni “Le Monde” straipsniai (“rusus įžeidė teiginiai, kad Raudonosios armijos kareiviai iš Ukrainos išlaisvino Aušvicą”).

Ir visi girdėjome kulminaciją šią žiemą, kai minint 75-ąsias Aušvico išvadavimo metines, JAV viceprezidentas Michael’as Pence’as savo iškilmingoje kalboje sugebėjo paminėti amerikiečių kareivius (kurių ten nebuvo) ir neminėti sovietų karių (kurie ne tik išlaisvino stovyklą, bet ir sumokėjo už jos laisvę keliais šimtais gyvybių).

Paprasčiau tariant, bėgant metams perplanuotas karas tampa vis drąsesnis, smūgiai yra staigesni. Liudytojų beveik nėra — 1945 metų įvykių dalyviams šiandien jau 80. Niekas negali prisiminti, kaip NYT laikraštis gyrė sovietų kareivius Vokietijoje už jų liberalų požiūrį į vietinius gyventojus. O po 75 metų Antrąjį pasaulinį karą Vakarų kronikoje iš esmės sudaro šie įvykiai:

1) Molotovo ir Ribentropo paktas, dviguba Lenkijos okupacija ir Katynė;

2) Prancūzijos okupacija ir Britanijos mūšis;

3) Holokaustas ir Perl Harboras;

4) išsilaipinimas Normandijoje, Afrikos kampanija ir Ivo Džimos mūšis;

5) Vakarų Europos išsivadavimas nuo žiaurių nacių ir žiaurių rusų užgrobta Rytų Europa.

Todėl, jei 1945 metais pagrindinėse Vakarų žiniasklaidos priemonėse neigiamos nuorodos į TSRS buvo prieinamos labai trumpai, tai dabar jos vadovauja diskursui ir kuria praeities vaizdą.

Viskas visiškai atitinka Wallerstein’o sampratą, kad “praeitis visada priklauso nuo dabarties”.

Tačiau yra gerų naujienų. Vakarų pultelio nuo praeities turėtojai — ir jis vis dar yra vyriausybių ir elito rankose — iš savo didžiojo karo paveikslo jau ištrynė viską, kas nepatiko, ir nutapė viską, ko ten norėjo.

Ir tai, ką jie padarė, jau taip skiriasi nuo to, ką prisimena mūsų miestai ir paminklai, masinės kapavietės ir memorialai, memuarai ir filmai, kalba ir kultūra, kad tai jau dvi skirtingos istorijos.

Diskretiškai pakeisti savo atmintį patobulinta perdarymo forma įmanoma tik vienu būdu — sugriauti valstybę ir ištrinti atmintį fiziškai, sekant klastingų Prahos politikų, drąsiai nugalėjusių bronzinį maršalą Konevą, pavyzdžiu.

Tačiau yra nuomonė, kad pažengusieji Vakarų “tikrovės vadovai” tai padarys ne geriau nei naciai prieš aštuonis dešimtmečius.

Read more: https://sputniknews.lt/columnists/20200506/12065987/vakaru-ziniasklaida-apie-SSRS-II-pasauliniame-kare-tada-ir-dabar.html