Robotovaldinė sistema: kaip mes gyvensime superkapitalizme.
Jei ekonomika ir toliau vystysis tuo pačiu būdu, tai visai įmanoma, ateityje mūsų laukia superkapitalizmas su supernelygybe.
Pajamų iš darbinės veiklos dalis sparčiai mažės iki nulio, o pajamų, gaunamų iš kapitalo, dalis, priešingai, priartės iki 100%. Visus darbus darys robotai, todėl dauguma žmonių teks būti bedarbiais ir gyventi iš pašalpų.
Kas yra kapitalizmas, žmonija daugiau ar mažiau jau išsiaiškino. Vienas iš jo variantų – tai ekonomika, kurioje didžioji pajamų dalis yra gaunama iš kapitalo (dividendai iš akcijinio kapitalo, išmokos pagal obligacijas, pajamos iš rentos ir t.t.), o ne pajamos iš darbo (darbo užmokestis). Tai kas gi yra superkapitalizmas? Tai ekonomika, kurioje kapitalas generuoja visas pajamas, o darbas – beveik neduoda jokių pajamų, darbas apskritai yra praktiškai beveik nereikalingas.
Marksizmo klasikai savo darbuose tokios teorinės konstrukcijos nesugebėjo apibrėžti. Kaip žinome, Leninas aukščiausia kapitalizmo išsivystymo stadija įvardino imperializmą, o Kautskis – ultraimperializmą.
Tuo tarpu, ateityje, visai įmanoma, mūsų laukia superkapitalizmas, technologinė antiutopiją, kurioje žmonių išnaudojimas išnyks visai ne dėl engiamų klasių pergalės, bet tiesiog dėl to, kad darbas kaip toks taps visiškai nereikalingu.
Sunki ateitis
Darbo jėga pamažu tampa vis mažiau ir mažiau paklausia. Amerikos ekonomistai Lukas Karabarbunis ir Brent’as Neiman’as Nacionaliniam Ekonomikos tyrimų biurui pristatė tyrimą «Visuotinis darbo jėgos sumažėjimas”, kuriame ištyrė pajamų dalies iš darbinės veiklos evoliuciją nuo 1975 iki 2013 m. Darbo pajamų dalis sklandžiai, bet stabiliai visame pasaulyje sumažėjo – 1975 metais ji buvo apie 57% visų pajamų, o 2013 m sumažėjo iki 52%.
Darbinių pajamų dalies mažėjimą išsivysčiusiose šalyse nulėmė kapitalo nutekėjimas į šalis, kuriose darbo jėga pigi. Uždarius kokią nors šaldytuvų gamyklą kur nors Ilinoiso valstijoje ir perkėlus ją į Meksiką ar Kiniją – sutaupoma dėl atlyginimų skirtumo brangiems Amerikos darbininkams ir tai žymiai sumažina pajamas iš darbo ir padidina pajamas iš kapitalo, kuriam dabar vergauja mažiau išrankūs meksikiečiai ar kinai.
Kitas argumentas kapitalo naudai – išsivysčiusiose šalyse pasilikusiai darbo jėgai stipriai sumažėjo profesinių sąjungų teikiama parama dėl to, kad naujomis sąlygomis profsąjungos turi labai mažai poveikio priemonių derybose su darbdaviu. “Jūs reikalaujate padidinti darbo užmokestį? Tada mes uždarome įmonę ir perkeliame ją į Kiniją (Meksiką, Indoneziją, Vietnamą, Kambodžą – tinkamą pabraukti). ”
Robotovaldymo santvarka.
Kaip mes gyvensime superkapitalizmo santvarkoje?
“Mėlynųjų apykaklių” darbas kainuoja vis mažiau, todėl jie yra priversti išeiti į gatves. Tačiau besivystančiose šalyse pajamų dalis iš darbo taip pat mažėja, kas labai prieštarauja tarptautinės prekybos klasikinei teorijai (pagal teoriją prekybos vystymasis turėtų sumažinti darbo jėgos dalį šalyse, kur yra kapitalo perteklius ir padidinti ją šalyse su darbo jėgos pertekliumi).
Paaiškinimas yra greičiausiai technologiniai pasiekimai, kurie labai sumažina darbo sąnaudas kai kuriose pramonės šakos. O šakiniai pramonės pokyčiai sukelia žymius pokyčius šalių lygmenyje (išimtis – Kinija, kur augimą sąlygojo darbo jėgos judėjimas iš darbui imlaus žemės ūkio sektoriaus į pramoninę gamybą). Be šio gana sudėtingo paaiškinimo yra ir paprastesnis: Kinijoje iš darbuotojų-migrantų, atvykusių iš kaimo vietovių, sutinkamai su vidaus kolonizacijos politika yra išspaudžiama viskas, kas įmanoma išspausti. Jų darbo užmokestis nors ir auga, tačiau pajamų iš darbo dalis bendrose pajamose – mažėja.
Brazilija ir Rusija yra vienos iš nedaugelio išimčių. Šiose šalyse, pajamų dalis iš darbinės veiklos, lyginant su pasauline tendencija, nežymiai, tačiau padidėjo.
TVF ekonomistai daro prielaidą, kad kai kuriose besivystančiose šalyse stebimas pajamų iš darbinės veiklos dalis nemažėjimas gali būti paaiškinamas nepakankamu darbą taupančių technologijų panaudojimu – šiose šalyse tiesiog yra pernelyg mažai rutininio darbo, todėl ir automatizuoti nėra ką.
Silpna vidutinė klasė
Kaip pasireiškia ši makroekonominė abstrakcija – pajamų iš darbinės veiklos dalies sumažėjimo – konkretaus asmens gyvenime? Stipriai išauga tikimybė iškristi iš viduriniosios klasės į skurdą – palaipsniui devalvuojama vidurinės klasės atstovo darbo reikšmė, o vidurinei klasei darbo užmokestis yra visa ko pagrindas (dideles pajamas gaunančiose grupės viskas yra ne taip jau blogai). Ypač stiprų nuosmukį dėl darbo pajamų dalies sumažėjimo patiria žemos ir vidutinės kvalifikacijos darbuotojai. Aukštai apmokamų profesijų darbuotojų tarpe, priešingai, pastebimas pajamų iš darbinės veiklos dalies augimas – tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose ekonomikose.
