Liberalios demokratijos mitai
Temidės žudymas
“Valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja.” (Šv. Augustinas).
Lietuvos pilietis, nors kartą susidūręs su valstybę atstovaujančiomis institucijomis – valstybės tarnautojais, teisėsaugos pareigūnais ar politikais, – dažniausiai patiria kartaus nusivylimo ir visiško bejėgiškumo prieš valdininkų nebaudžiamą savivalę, aroganciją, atvirą cinizmą jausmą.
Kodėl valstybė taip įžūliai ignoruoja piliečių konstitucines teises ir teisėtus interesus? Kodėl piliečiui taip sunku ir dažnai neįmanoma rasti teisingumą viešojo administravimo institucijose, teisėsaugos organuose ir ypač teismuose? Kodėl visiems žinomi sukčiai, nusikaltėliai ir ypač piktnaudžiaujantys savo tarnybine padėtimi valstybės klerkai Lietuvoje taip lengvai išvengia baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus, o nuo minėtų nusikaltėlių nukentėję žmonės, nusikaltimų aukos labai lengvai gali tapti kaltinamaisiais? Kodėl valdžia, formaliai padalinta į tris viena nuo kitos lyg ir nepriklausomas šakas, kurios pagal apibrėžimą turėtų kontroliuoti ir subalansuoti viena kitą, kad kuo geriau apgintų eilinio piliečio interesus, teises ir laisves, realiame gyvenime šios šakos tarpusavyje yra glaudžiai tarpusavyje persipynusios korupciniais ryšiais ir dažnai veikia vieningu frontu prieš bejėgį pilietį, jo interesus, ir gina ne piliečio interesus, kaip jas tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau uoliai saugo ir aršiai gina viena kitos neskaidrius interesus? Kodėl biurokratas valstybės tarnyboje yra toks nebaudžiamas nepriklausomai nuo to, kiek jo veiksmai padaro žalos valstybei ir žmonėms, maža to, jam už tai mokamas atlyginimas lyg bankininkui ar verslininkui?
Kodėl eilinis pilietis, belsdamas su paskutine viltimi į teisingumo rūmų duris, yra žiauriai paniekinamas, pažeminamas, o jo gyvenimas neretai yra nepataisomai sudaužomas pasipūtusių, arogantiškų, patikėjusių savo nebaudžiamumu korumpuotų Temidės tarnų? Būtent teismų ir teisėsaugos organų veikėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą valstybei, kurios pirmoji pareiga – vykdyti teisingumą – tampa nusikaltėlių viešpatavimo pagrindu, nebaudžiamumo garantija. Ir būtent tai tapo Lietuvos, šalia visų kitų liberalios kleptokratijos formų, viena iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui, o ne nuvalkiotas susikompromitavusios Lietuvos valdžios aktyviai propaguojamas mitas apie „Rusijos agresiją“. „Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“, – sakė marksizmo klasikas F.Engelsas. Lietuvoje tai tapo realybe, santykiai su korumpuota teisėsauga tapo kraupiausiu naktiniu košmaru visiems padoriems žmonėms.
Kaip tai įvyko? Į šį klausimą dabar jau reikia kuo skubiau atsakyti visiems, priešingu atveju įtikėję savo nebaudžiamumu teisėjukai savo korupcijos liūne gali palaidoti pačią Lietuvos valstybingumo idėją, kartu su valstybe. Nepretenduoju į tiesą paskutinėje instancijoje, tačiau asmeninė darbo teismuose, ypatingai susidūrimas su klęstinčia administraciniuose teismuose teisėjų totaline savivale, kraupi patirtis leidžia išsakyti kai kurias pastabas.
Yra seniai žinomas toks sąvokų derinys kaip “įstatymo dvasia ir raidė“. Lietuvoje, kai vienas teisininkas padarė stulbinančią karjerą, mušdamas būgnus aplink „konstitucijos dvasios“ laužą, ir tuščioje vietoje sugebėjo išburti apkaltą net Lietuvos prezidentui, šios sąvokos tapo pagrindu daugybei sąmojų ir įgavo labai dviprasmišką reikšmę, tačiau, nežiūrint į tai, šis sąvokų derinys teisės doktrinoje egzistuoja ir turi labai gilią prasmę. Dvasia – platesnė sąvoka, nei “raidė”. Įstatymai, išreikšti žodžiu ir užrašyti ant popieriaus, tik iš dalies atitinka dvasią.
Kartais įstatymo raidės vykdymas gali nesutapti su “dvasia” ir su tais tikslais, kurių buvo tikimasi iš jo vykdymo.
Teisingumas, teisinis dvasingumas įsikūnija ne tik įstatyme, bet ir etikoje, moraliniuose principuose, etikos normose, kurie yra neatimama etninės kultūros dalis, gyvybingas tautos išgyvenimą garantavęs elgesio modelis.
Įstatymo “raidės” atitikimas jo dvasiai privalo tapti dvasingumo imperatyvu, privalomu valstybės įstatymų leidybos institucijoms.
Įstatymo dvasia yra aukščiausia siekiamybė, kuri turi atsispindėti visose gyvenimo srityse. Todėl “įstatymo dvasią”, tokią labai subtilią esybę, apibrėžia filosofai ir mokslininkai, rašytojai ir visuomenės veikėjai.
Kai “įstatymo dvasia” nėra pakankamai aiški, gali būti piktnaudžiaujama “įstatymo raide”. Šiuo atveju ne tik marginalai, bet ir išsilavinę žmonės ima priešintis “įstatymo raidei”, sukelia daug kolizijų, piktnaudžiavimų teise, nukreipia elgesio modelio vystymąsį klystkeliais. Tokia situacija ypač pražūtingai veikia perspektyvą, ateitį, nusivylusį jaunimą.
Kodėl ir kaip atsiranda šis raidės neatitikimas dvasiai? Pagrindinė priežastis yra tai, kad šiuolaikinėje teisėkūroje, įstatymdavystėje kol kas absoliučiai nėra jokio rimto dvasingumo, kuris remtųsi filosofiniais ir moksliniais tyrimais.
Antra priežastis, dėl kurios iš įstatymų dingo dvasia yra tai, kad seimo nariai (deputatai, tautos atstovai) jau seniai, nuo 1990 metų pradedant, savo veikloje vadovaujasi ne tautos, atstovaujamų žmonių interesais, o savo siaurais asmeniniais savanaudiškais interesais. Nauda, privatus, dažnai neskaidrus, interesas yra kruopščiai skaičiuojami, o štai viešas interesas pasilieka teisine abstrakcija, kuri anksčiau ar vėliau kainuoja visuomenei labai brangiai.
Dabartiniai įstatymų leidėjai, seimo nariai galima laikyti nelegitymiais, kadangi jų rinkimai vyksta pažeidžiant Konstitucijos principus. Lietuvos Respublikos Konstitucija 55 straipsnyje yra numatyti personaliniai kiekvieno iš 141 tautos astovo į Seimą rinkimai – “3. Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas.” Lietuvių kalba yra tiesiogiai parašyta, kad į Seimą yra renkami seimo nariai, o ne partijos. O Lietuvoje per taip vadinamus Seimo rinkimus žmonės balsuoja už partijas, o ne už tautos atstovus.
Visoje Konstitucijoje beveik nėra žodžių “partija” arba “partijos”, išskyrus 35 str., apibrėžiančio piliečių teisę jungtis į susivienijimus, ir 44 str., kuris draudžia cenzūrą. Konstitucijos V skirsnyje, reglamentuojančiame tautos atstovų – Seimo – formavimą, paie partijas nieko nėra pasakyta. Partija nėra konstitucinės teisės subjektas ir objektas: Konstitucija jokiu būdu negina partijų teisių ir nenustato jokių pareigų partijoms. Konstitucijai partijos neegzistuoja! Yra tautos balsavimu išrinkti Seimo nariai ir prezidentas. Ir viskas! Partijos į Seimą nėra renkamos pagal Konstituciją ir tai yra aiškus prieštaravimas partijų, pirmiausiai konservatorių, liberalų, socdemų , sukurtai antikonstitucinei tikrovei, tačiau tai yra faktas.
Jeigu Lietuvos rinkėjai yra proamerikietiškų partijų priversti balsuoti ne už tautos atstovus, o už partijas, tokiu atveju tai nėra rinkimai į Tautos parlamentą, o kažkas kita, labai primenančio politinę korupciją. Save išdidžiai vadinančių Seimo nariais veikėjų žmonės į Seimą nerinko: juos paskyrė minėtų partijų partinė nomenklatūra, biurokratija. Tokiu būdu, jie nėra Seimo nariai. Ir mūsų šalyje tai puikiai patvirtina taip vadinami partiniai sąrašai – net pusė Seimo narių jau 27 metai stabiliai patenka į Seimą, neatsižvelgiant į tai, kokią milžinišką žalą jų buvimas valdžioje jau padarė Lietuvai, nežiūrint į tai, kaip blogėjo padėtis Lietuvoje ir tapo katastrofiška. Jie – amžini. Todėl, kad pagal įstatymo raidę, o ne dvasią, jų negalima patraukti atsakomybėn už jokius jų žalingus spendimus valstybei, todėl, kad jie – neliečiami. Atsako jie tik vienu atveju – kai nusižengia nerašytoms politinės korupcijos ir korumpuoto klano taisyklėms. Ir taip yra sutvarkyta visa valdžios piramidė pagal jų pačių priimtus įstatymus, kurių raidė prieštarauja įstatymo dvasiai ir saugo tik valdančiojo klano savanaudiškus interesus nuo tautos – vienintelio valdžios Suvereno – kontrolės ir teisingumo.
Po kiekvienų rinkimų pirmiausiai įvyksta ne tautos valios triumfo šventė, bet … laimėjusių politinių partijų turgus dėl koalicijos. Turgaus objektas – politinės įtakos, galios įrankių, ministerijų, departamentų, valstybės tarnybos ir teisėsaugos korpuso, bei žiniasklaidos kontrolės dalybos. Kas moka už šią partijų fiestą, kas yra keičiama moneta? Teisingai, tautos valia, rinkėjų atiduoti balsai, kurie tą pačią laimėjusių rinkimus partijų derybų dėl koalicijos naktį, neteko jokios vertės tautai ir virto skambančiais Judo sidabriniais partijoms. Valdžios Suverenas tauta tą pačią akimirką netenka valdžios ir tampa partijų savivalės ir negailestingo išnaudojimo objektu dar keturiems metams. Todėl, kad rinkimų įstatymo raidė prieštarauja įstatymo dvasiai, partijų priešrinkiminiai pažadai nevirsta moraliniu įsipareigojimu tautai po rinkimų, o kandidatų į Seimo narius deklaruoti skambūs pasiaukojimo „vardan tos“ idealai po sėkmingų rinkimų įgauna korumpuoto politikierio širdžiai mielą Judo sidabrinių varpelių gaudesiuką.
Teisės doktrinoje yra seniai žinoma sąvoka „įstatymo spraga“. Tai paprastai dėl įstatymo leidėjo kaltės palikti be teisinio reglamentavimo objektyviai egzistuojantys santykiai. Spragos atsiranda dėl dviejų priežasčių – įstatymo leidėjo nekompetencijos arba, ir tai jau tapo Seimo senbuvių sėkmingo bizniuko ilgalaike praktika, tyčios, lobistų įtakoje sąmoningai paliktų landų apsukriems vertelgoms. Lobizmas – tai tam tikra veiksmų visuma, kurių pagalba siekiama įstatymus prisitaikyti tam tikros vienos grupės interesams, ir to pasekoje tai grupei yra pajungiama visa visuomenė, tai yra, mažytė grupelė susirenka duoklę iš visos visuomenės, kaip tai buvo , pavyzdžiui, su Mažeikių naftos aferomis, Teo-LT ar Būtingės terminalu, Independence ir pan. Tokių politinės korupcijos aferų Lietuvoje per 27 metus buvo visa eilė. „Įstatymai yra valdančios klasės verslo interesai ir valia, paversta įstatymais“ (V.I Leninas). Kas moka? Teisingai, trečias, tauta, valdančiųjų priimtų korumpuotų įstatymų raidės pagalba nužudyta įstatymo dvasia, kai valdžios suverenas tampa valdančiųjų manipuliavimo valdžia įrankiu ir išnaudojimo objektu.
Manipuliavimas įstatymo spragomis yra įprastinė praktika JAV-UK-NATO kolonijose, bananų respublikose, kurių iš Vašingtono paskirtos administracijos neturi tikslo stiprinti valstybes, kurti tautos išgyvenimo, vystymosi pagrindus, ginti nacionalinius interesus. Elitų, išaugintų kolonizatorių, tikslas yra aptarnauti kolonizatorių interesus aukojant tautos interesus ir gaunant už tai savo privatų interesą. Įstatymo spragų gausumas yra įmanomas tik šalyse, kur nėra pagarbos įstatymo dvasiai. Lietuvoje vagystės iš biudžeto (auksiniai KAM‘o šaukšteliai ir maksiminių berniukų invalidų apvogimo istorija) pasiekė valstybės politikos lygį ir įgavo nacionalinės katastrofos mąstą. Valstybinių vagių pusėje neišvengiamia atsirado visos valdžios šakos, visa armija samdomų advokatų, teisininkų, teisėsaugininkų, žmogaus teisių gynėjų ir žinoma, visa liberali, nepriklausoma nuo sąžinės žiniasklaida. Vagystės valstybės mąstu tapo įprasta pateisiti politiniais sumetimais, pvz., reikia vogti, kad būtų atremta… Rusijos agresija?!!! Arba pirkime dujas iš JAV, kai Rusijos pigesnės dujos pašonėje. Arba uždarykime atominę elektrinę su jos pigia elektros energija, kad tapti „nepriklausoma nuo Rusijos“?! …
Įstatymų kūryba Lietuvoje yra neskaidri, įstatymais nesiekiama realizuoti pagrindinio valstybės tikslo – vykdyti teisingumą ir užtikrinti visiems visuomenės nariams lygias teises, lygias galimybes, ginti viešą interesą, sukurti visuotinės gerovės valstybę. Valstybės vidaus ir užsienio politikos pagrindų, atitinkančių nacionalinius interesus, formavimas ir įgyvendinimas Lietuvoje yra pakeistas eiliniam piliečiui nesuprantamų, dviprasmiškų, siaubingos apimties teisės aktų kurpimu, politine demagogija, tuščiažodžiavimu, kurie turi labai apčiuopiamą savanaudišką valdančiųjų tikslą – sukurti politinės savivalės, teisinio nihilizmo aplinką, kurioje galima būtų mažai grupelei antivalstybinių veikėjų neteisėtai, nusikalstamu būdu turtėti visuomenės sąskaita.
Įstatymo dvasiai milžiniška žala daroma ir tada, kai į įstatymo raidę yra sudedama neaiški, daugiareikšmė prasmė. Bandydamas suprasti Lietuvos įstatymus velnias sprandą nusisuktų, įstatymai yra surašomi dviprasmiškai, neaiškiai ir nesuprantamai. Ir tai valdantysis „elitas“ daro sąmoningai, tyčia, kad įstatymus gerbiantys piliečiai nesuprastų valdančiosios biurokratijos reikalavimų esmės, jaustųsi dėl to nepilnaverčiai, žemesnės kategorijos žmonėmis, jaustųsi kalti dėl kažko ir priklausomi. Taip yra įstatymo raidės pagalba ugdoma ne laisva laisvų piliečių visuomenė, o paklusnių, lengvai valdomų vergų bendrija ir tai neturi nieko bendro su demokratija, tai yra autoritarinės valstybės socialinės organizacijos forma. Daugybės, masės poįstatyminių aktų kūrimas taip pat trukdo suvokti įstatymo dvasią, ją paslepia ir nužudo.
Hegelis savo darbe “Teisės filosofija” prigimtinę teisę apibrėžia kaip objektyvią tikrovę. Jei pozityviosios teisės norma prieštarauja prigimtinei teisei, tai tokia norma nėra teisė, kadangi prigimtinė teisė sukuria teisinių santykių aplinkoje nišą teisės normai, kuri dominuoja virš neteisės. Šis efektas dar yra vadinamas “Hegelio kodu”. Prigimtinės teisės objektyvumas, suverenumas ir prioritetas pasireiškia Lietuvos prezidento, mero, teisėjo, prokuroro, valstybės tarnautojo priesaikose, įpareigojimu ginti viešą interesą įvairiose teisės šakose. Pavyzdžiui, LR Civilinio kodekso 1.81 straipsnis nustato, jog „Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.” Bet šiandien prigimtinė teisė netampa moraliniu imperatyvu ir nesukelia jokių teisinių pasekmių ją grubiai pažeidžiantiems politikams, valstybės tarnautojams, teisėjams ir ketvirtosios valdžios informacinio karo prieš tautą nusikaltėliams, kadangi iš tiesų vyksta masinis priesaikos laužymas, valstybinės valdžios (valdančiojo „elito“) suverenitetas naudojamas prieš valdžios suvereno-tautos suverenitetą, o prigimtinės teisės prioriteto kryptingas ir sąmoningas ignoravimas tautos „tarnams“ sukūrė turtinės, nuosavybės teisės prioritetą ir dominavimą visose viešojo gyvenimo sferose, o tai, savaime suprantama, apribojo iki minimumo visuomenės suverenitetą.
Demokratija negali tapti įstatymo viršenybės ir piliečių lygybės teisine forma, kol įstatymai nebus rašomi aiškia kalba, remiantis rimta moksline analize ir filosofine sinteze.
Žinojimo problema yra labai aktuali socialiniams mokslams. Kokia yra žinių, informacijos įtaka socialinei visuomenės organizacijai? Kai žmogus turi pakankamą kiekį žinių, jis iš minios, ochlo būsenos, socialinio išlaikytinio būsenos į piliečio būseną, atsakingo už savo visuomenę, už savo veiksmus, kūrybingo visuomenės nario būseną.
Žinojimo platinimas daro įtaką visuomenės kūrimo valdymo struktūrai – pilietis nebelaukia nurodymų iš viršaus, imasi iniciatyvos puikiai suvokdamas savo atsakomybės prieš visuomenę ribas, pilietinės visuomenės kūrimas iš „vertikalaus“ tampa „horizontaliu“, įgyja tinklinę struktūrą, kuri yra būdinga tiesioginei demokratijai, tikrai tautos valdžiai.
Žinios apie racionalią politinės visuomenės struktūrą nėra neįmanomai sudėtingos, todėl neišvengiamai ateis laikas, kai jos bus suformuluotas ir taps prieinamos visiems.
Ir tokios žinios jau egzistuoja. Jos yra jau netgi išdėstytos tokiuose pagrindiniuose dokumentuose kaip Konstitucija, kurią nuolat pažeidžia valdininkai. Įstatymo dvasia nepakenčia formalizmo. Teisėjas negali būti tik biurokratinio mechanizmo sraigteliu, jis privalo atstovauti įstatymo dvasią, ginti prigimtinę teisę ir turi turėti tiesiogiai iš tautos gautus įgaliojimus, jis turi būti renkamas valdžios suvereno-tautos tiesiogiai.
Savivalė ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, masinė korupcija vyksta dėl to, kad Lietuvoje teisėjų niekas nerenka, jiems vietos visuomenė jokių įgaliojimų nesuteikė, tačiau jie teisia tautos vardu, nors tokios teisės iš tautos negavo. Juos atrinko ir paskyrė teisėjais vykdomoji valdžia, jie yra priklausomi nuo kitų dviejų/trijų valdžios šakų, todėl ir gina ne piliečių interesus, o juos paskyrusių klanų neskaidrius interesus, todėl nieko keisto, kad biurokratai, valdininkai, Sistema beveik visada laimi teismuose bylas prieš piliečius. Sistema kruopščiai atrinko savo neteisėtos egzistencijos paskutinę gynybos liniją teisėjus ir teisėjai savo ruožtu nuožmiai slopina visuomenės nepasitenkinimą, piliečių bandymus naudotis savo konstitucinėmis teisėmis, vykdo iš esmės represines funkcijas, aukoja prigimtinę teisę nuosavybės teisės prioritetui, manipuliacijų įstatymo raide pagalba žudo įstatymo dvasią. Pavyzdžui, piliečio ginče su institucija administracinio teismo teisėja be jokių motyvų atmetė piliečio visus paaiškinimus, pateiktus įrodymus, kuriuos jis galėjo pateikti, atmetė visus piliečio prašymus išreikalauti iš institucijos įrodymus, kurie įrodo institucijos neteisėtus veiksmus ir kuriuos institucija atsisakė jam pateikti, atmetė visus piliečio prieštaravimus dėl šališko proceso, o kai pilietis pareiškė nušalinimą teisėjai dėl tokio įžūlaus piktnaudžiavimo valdžia, teisėja jam skyrė baudą už nepagarbą teismui.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją: “2 str. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. 3 str. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. <…> 4 str. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. 5 str. Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. 6 str. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija”. Tai yra, visos valdžios šakos yra nepriklausomos viena nuo kitos, kontroliuoti viena kitą tam, kad piliečio teisės būtų maksimaliai apsaugotos. O Tauta, piliečiai savo valdžią įgyvendina tiesiogiai arba per savo išrinktus atstovus, tai yra visų valdžios šakų atstovai, tame tarpe ir ypač teisėjai, turi būti renkami tautos ir atsiskaityti už savo darbą ne juos paskyrusiems politikams, partijoms, įtakos klanams, o vietos bendruomenei, tautai. Lietuvoje tauta teisėjų, prokurorų, saugumiečių ir kitų jėgos struktūrų atrankai ir paskyrimui neturi jokios įtakos, piliečiai akivaizdžių teisėsaugos organų neteisėtų veiksmų net kritikuoti negali, bo „kolegos“ tūlą pilietį užtampys po teismus ir kalėjimus dėl tokių „įstatymo saugomų vertybių“, kurios realybėje egzistuoti negali pagal apibrėžimą, kaip teisėsaugininkų „garbė ir orumas“.
Valdžios organams nepriklausomybę suteikia tik jų išrinkimas demokratinių, skaidrių rinkimų būdu ir tik tauta, vienintelis valdžios Suverenas, juos gali išrinkti. Atitinkamai, teisminę valdžią turi teisę rinkti tik tauta. Kiekvienas teisėjas privalo gauti įgaliojimus tik tiesiogiai iš tautos, kad galėtų vykdyti teisingumą Tautos, o ne valstybės, vardu. Beje, mūsų liberalų taip dievinamoje Amerikoje teisėjas nuosprendžius skelbia vietos tautos vardu, nors neoliberalizmas ir JAV teismų sistemą sugebėjo paversti parodija, giluminės valstybės vykdomų represijų prieš tautą ir savanaudiškų valdančiųjų elitų interesų gynimo įrankiu. Taip įvyksta visada, kai tautos prigimtinė teisė pakeičiama privačios nuosavybės teise, kai kapitalas savo savanaudiškus interesus paverčia įstatymais, o įstatymo raidė ima dominuoti virš įstatymo dvasios.
Tačiau teisėjų rinkimai Lietuvoje nevyko nuo pat Sąjūdžio pradžios, juos skiria prezidentas, politinių valdančių partijų, JAV finansuojamų „visuomeninių“ organizacijų bei teisinės bendruomenės korporokratijos atstovai. Todėl teisėjai lengva ranka sodina į kalėjimus nekaltus piliečius, o žinomi aferistai, milijoniniai vagys užima aukštų pareigūnų vietas. Ta pati policija daužo eilinius piliečius prie Seimo, Garliavoje ar žmones, atėjusius ginti pjaunamų medžių miestuose, o ne banditus ir plėšikus. Pagrindiniai tautos plėšikai ir liaudies priešai, labiausiai korumpuoti valdininkai išdidžiai vaikšto laisvėje ir gyvena prabangų gyvenimą. Tačiau žmonėms nuolat lyg mantra yra kartojama, kad jie turi teisę skųstis teismui, gintis nuo valdininkų savivalės teismuose, kuriuose teisėjais sėdi žmonės, paskirti tų pačių biurokratų. Nors visiems yra gerai žinoma: policija, STT, FNTT, VSD ir teismai su prokuratūromis visada yra valdininko pusėje, gina Sistemos sraigtelio interesus, kadangi gindami Sistemą, jie gina savo privatų interesą. O kas apmoka šią prabangią savivalės fiestą? Taip, tie, kurių teises ir pažeidinėja Sistema – eiliniai piliečiai, tauta.
Todėl Lietuvoje, remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, galima išreikšti nepasitikėjimą bet kuriam teisėjui. Dar daugiau. ” 3 str. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.” Todėl teisėjas, negavęs iš Tautos įgaliojimų, ne tik neturi teisės vykdyti teisingumą, bet ir turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl neteisėtos veiklos. Ir, kadangi teisėjas veikia pagal nurodymus iš viršaus, tai tokia bendruomenėjis turi būti kvalifikuojama kaip nusikalstamas susivienijimas, kaip jį apibrėžia LR Baudžiamojo kodekso 249 str., įskaitant ir aukščiausią pareigūną, kaip tai numatyta LR Konstitucijos 6, 7, 8 str. „6 straipsnis
Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis. Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. 8 straipsnis Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja.
Vietos savivalda nepatenka valstybinių institucijų sistemą ir joks prezidentas neturi teisės paskirti savivaldybės organų atstovus. Nepaisant to, visur rajonuose ir miestuose, vietos savivaldos teritorijose dirba prezidento paskirti teisėjai. Pagal Konstitucijos dvasią apylinkių teismų teisėjai turėtų būti renkami vietos bendruomenės.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 120 straipsnyje rašoma: “Valstybė remia savivaldybes. Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai”. Vietos savivaldos organai nėra įtraukti į valdžios institucijų sistemą. Todėl vietos visuomenės nerinkti teisėjai veikia neteisėtai. Jeigu jau būti nuosekliu ir vadovautis Konstitucijos dvasia. Priešinga situacija, tokia, kokia yra susiklosčiusi dabar teisėjų atrankos ir skyrimo praktika, sukuria bereikalingą teisėjų atstumą nuo valdžios šaltinio, iškreipia prigimtinės teisės santykius ir sukuria prielaidas korupcijai atsirasti, jeigu įstatymai numato tik labai efemeriškos teisėjų ir juos skiriančių valdininkų atsakomybės tikimybę.
Ką reikia daryti? Pirmiausia turime suprasti, kad viskas priklauso nuo tautos valios. Arba tauta formuoja savo valdžią savo namuose, mieste, rajone, respublikoje, arba už ją tai padarys nekontroliuojami ir niekam neatsakingi biurokratai, kapitalo tarnai.
Lietuvos teisės doktrinoje sąvoka „įstatymo dvasia“ atsirado palyginti neseniai, tačiau jos ištakos siekia Romos teisę – dar žinomas Romos teisininkas Julius Paulius sakė: “Nusižengia įstatymui tas, kuris įvykdo uždraustą įstatymu veiką; iškraipo įstatymą tas, kuris, kartodamas įstatymo žodžius, iškraipo įstatymo esmę”. Kiekvieno įstatymo dvasia turi atspindėti per amžius tautoje susiformavusį požiūrį į teisingumą. Kai tautoje įstatymų raidės pagalba diegiamas visiškai svetimas tautai neoliberalus teisingumo supratimas, – kas stipresnis, tas ir teisus, – teisingumas išsigimsta ir tampa nusikaltėlių savivalės legalizavimo įrankiu.
Šiuo požiūriu ypatingą svarbą įgauna valdžių padalijimo principas, kadangi teisėjai gali būti realiai nepriklausomi ir savo darbe vadovautis įstatymo dvasia tik tuo atveju, jeigu bus visiškai nepriklausomi nuo savanaudžių, nešvariais keliais į Seimą patekusių ir ten jau 27 metus kelnes trinančių dabartinių “įstatymų leidėjų”, amžinųjų Seimo narių, įtakos. Šie Seimo nariai, patekę į Seimą tik daugina visuomenės interesams ir prigimtinei teisei prieštaraujančius įstatymus, kurie gina tik jų interesus ir jų padėtį visuomenėje. Todėl vis griežtinami įstatymai dėl , sakykime, mitingų ir streikų vykdymo, nors ši prigimtinė tautos teisė turėtų būti ribojama tik minimaliai ir tik visuomenės saugumo apsaugos pagrindu, siekiant išvengti riaušių ir kitų išpuoliai. Praktika šiuo metu yra nukreipta susidorojimo su realia opozicija kryptimi, ir teismai tik tęsia valdžios vykdomo teroro pilietinei visuomenei politiką, o ne, kaip tai įpareigoja teismus Konstitucija, gina piliečių.
Kaip rodo visuomenės apklausos teismais Lietuvoje pasitiki tik apie 20 proc. respondentų. Tai yra 4 iš penkių piliečių yra priversti kreiptis į teismus ieškodami teisingumo, bandydami rasti paskutinės vilties užuovėja, tačiau randa tik cinizmą ir pasityčiojimą iš brangiai apmokamų ištvirkusios Temidės tarnų pusės. Buvusi Seimo narė, Kauno apygardos teismo teisėja (!!) Neringa Venckienė teigė, kad teismais pasitiki dar mažiau – tik 10 procentų Lietuvos piliečių. Matomai, savo buvusiai kolegei už šią nemalonią tiesą Lietuvos teisėjai sugebėjo sukurpti net apie 20 baudžiamųjų bylų – tiek net mafijos donas H.Daktaras nesugebėjo sau surinkti. Ir tai puikiai iliustruoja Lietuvos teismų korupcijos lygį – neatsirado nei vieno teisėjo, kuris bandytų prieštarauti tokiam kosminiam absurdui. Teisminė bendruomenė laikoma labai uždara korporatyvine grupe, kuri nesugeba savarankiškai apsivalyti nuo korupcijos. Dėl teisėjų klano uždarumo, korporatyvumo ir korupcijos pasitikėjimo teismais visuomenėje praktiškai nėra.
Kaip priversti teismus tapti nepriklausomais nuo kleptokratijos ir tuo pačiu tiesiogiai atsakingais visuomeneis? Kokie korektiški mechanizmai, konstituciniai principai gali sukurti visuomenės kontrolės teismams sistemą ir kartu nepažeisti teisėjų nepriklausomybės principo?
Pradžioje , manau, būtina atsisakyti teisėjų imuniteto dėl baudžiamojo persekiojimo. Pasislėpę po savo teisine neliečiamybe teisėjai labai jau dažnai piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, daro atvirai tarnybinius nusikaltimus, atvirai tyčiojasi iš vargšo eilinio piliečio teisės į teisingą ir nešališką teismą, tuo pačių iš pagrindų griauna pasitikėjimą valstybe. Teisėjo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro valstybei tūkstančius kartų didesnę žalą, nei paprasto piliečio net nusikalstama veika – teisėjo nusikaltimas sprogdina valstybės pamatus, žudo teisingumą, ir turėtų būti prilygintas sunkiausiems valstybiniams nusikaltimams. Būtina sukurti teisėjų kontrolės iš biudžeto finansuojamą mechanizmą, kurį vykdytų ne kolegos teisėjai, savotišką vidaus teismų imuniteto tarnybą, kuri galėtų vykdyti teisėjų veiklos operatyvinius patikrinimus, jų pajamų išlaidų revizijas. Visuomenėje, kurioje du trečdaliai gyvena žemiau arba ant skurdo ribos, teisėjai-milijonieriai atrodo įtartinai. Kartu tai padėtų teisėjams apsisaugoti nuo bet kokio spaudimo ir šantažo.
Teisėjų darbas turėtų būti maksimaliai atviras, skaidrus. Teisėjams turėtų būti numatyta griežtesnė atsakomybė už įstatymo pažeidimus, už teisėjo priesaikos sulaužymą ar nusižengimus teisėjo etikos reikalavimams. Teisėjo nekompetencija, įstatymų nežinojimas ir įstatymo dvasios pažeidimas turėtų būti prilygintas tiesioginei teisėjo tyčiai.
Prie Lietuvos Prezidentūros vyko viltį praradusių surasti Lietuvos teismuose teisingumą žmonių bado akcija. Sisteminė žiniasklaida padarė iš žmonių tragedijos komediją, korumpuoti valdininkai ją ignoravo, policija akcijos dalyvius išvaikė, kadangi įstatymo raidė , kuria savo darbe piktnaudžiauja padėtimi parazitinės Sistemos valdininkai, požiūriu šie žmonės yra nevykėliai, todėl jų teisės neturi būti ginamos, jie lyg ir piliečiai, tačiau antros rūšies, todėl jų teisių įstatymas nesaugo, kaip rodo tokia įvykių seka. Ir toks valdančiųjų požiūris jau savaime yra nusikalstamas, kadangi grubiai pažeidžia pilietinės visuomenės principus, prigimtines piliečio teises, įstatymo dvasią.
Bado akcija yra emocinis aktas, kuris visada yra stipresnis už racionalius argumentus, – tai nevilties aktas. Tačiau neviltis turi būti išgirsta ir įvertinta racionaliu būdu. Neteisybė Lietuvoje, valdžios nesugebėjimas užtikrinti įstatymo viršenybę, asmenų lygybę prieš įstatymą, vykdyti pagaliau teisingumą jau tapo viena iš nacionalinės katastrofos priežasčių, sparčiausiai pasaulyje nykstančios tautos nykimo katalizatoriumi. Neoliberalizmas yra svetimas Lietuvai ir kovojama su juo turi būti vieningai. „Kai teisingumą valstybėje vykdo nusikaltėliai, kiekvieno doro piliečio pareiga yra tapti teisėju“ (T. Džefersonas) – ir priešintis nusikaltėlių vykdomai savivalei
Jonas Kovalskis ©, 2017 m. rugpjūčio 22 d.
