Tauta turi žinoti savo didvyrius
Kiekvienais metais du kartus Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos ir Liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga Lietuvos Respublikos Prezidentas (ė) apdovanoja valstybės ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais Lietuvos valstybei labiausiai nusipelniusius Lietuvos Respublikos piliečius, asmenis be pilietybės ir užsieniečius.
Šiems garbingiems vyrams ir moterims parodoma ypatinga pagarba už tai, kad jie savo nenuilstamu darbu, pasiaukojimu, ryžtu padaro daug gero visiems Lietuvos piliečiams. Todėl ir yra apdovanojami visų mūsų, Lietuvos piliečių ir Lietuvos valstybės vardu. Tskant, padarei gerą darbą Marijos žemei – atsiimk apdovanojimą. Stengeisi, rūpinaisi, vargai dėl mūsų visų, savęs negailėjai, žmones mylėjai visus be išimties, Dievo ir žmonių įstatymus gerbei, todėl nusipelnei nors simboliškai būti pagerbtas ir apdovanotas atitinkamu nuveiktiems „vardan tos“ darbams reikšmės valstybės apdovanojimu.
Kiekvienais metais valstybės institucijoms ir pareigūnams savo kandidatus valstybės apdovanojimams gauti siūlo įmonės, įstaigos, organizacijos ir piliečiai, o valstybės institucijos ir pareigūnai, apsvarstę kandidato nuopelnus, gali teikti teikimą Lietuvos valstybės ordinų kancleriui. Teikimai ordinų kancleriui pristatomi ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki apdovanojimo dienos. Juose pateikiama kiekvieno kandidato biografija, nuopelnų aprašymas, duomenys apie ankstesnius valstybės apdovanojimus, nurodymas, kokiam apdovanojimui pristatoma, taip pat asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija. Už valstybės apdovanojimui teikiamų asmenų duomenų tikrumą atsako juos teikiančios organizacijos, institucijos ir pareigūnai. Šiuose teikimuose nurodytus kandidatus labai priekabiai savo labai uždarame posėdyje svarsto valstybės apdovanojimų taryba, kuri ir teikia savo išvadas Respublikos Prezidentui. Užsienio valstybių piliečių kandidatūros, teikiamos apdovanoti ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais, privalo būti suderintos su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru. Lietuvos Prezidentas turi teisę visą šią biurokratinę procedūrą apeiti ir apdovanojimą įteikti savo iniciatyva.
Už ypatingus nuopelnus Lietuvai užsienio piliečiui išimties tvarka gali būti suteikta Lietuvos pilietybė – tai irgi pagarbos duoklė geram žmogui.
Tokia yra Lietuvos šlovės Olimpo biurokratinių užkulisių virtuvė.
Praėjusiais metais Lietuvos Respublikos Prezidentė taip pat Vasario 16 d. proga, kaip ir kiekvienais metais, išleido tradicinį dekretą Nr.1K-866 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo…“. Šiuo dekretu ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu tarpe kitų buvo apdovanotas Švedijos Karalystės pilietis Jonas Axel OHMAN – vertėjas, žurnalistas, kino dokumentininkas, publicistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas (!?). Savaime suprantamas visų paprastų žmonių, ne didvyrių, miesčioniškas smalsumas, noras sužinoti, už kokius išskirtinius nuopelnus būtent vienas ar kitas nacionalinis didvyris buvo pagerbtas aukštu valstybės apdovanojimu ir kaip jam tai pavyko pasiekti – maža ką, visi nori apdovanojimų…
Tūlas Švedijos pilietis buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, nusipelnė, škias, visai Lietuvai ir kiekvienam lietuviui atskirai. Tai nėra pats aukščiausias nuopelnų valstybei įvertinimas ir apdovanojimų hierarchijoje minėtas medalis užima tik 26-ą vietą, tačiau tai nei kiek nemenkina laureato didžių darbų vardan tos Lietuvos reikšmės, kadangi ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojami asmenys už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą kultūros, mokslo, švietimo, verslo, gamybos, sveikatos, socialinės apsaugos, karybos, sporto, ūkio bei kitose srityse, taip pat už humanitarinę pagalbą Lietuvai. Ne Lenkijai ten kokiai, Ukrainai ar Gruzijai, bet būtent Lietuvai.
Lietuvos valstybės tarnybos veiklos skaidrumas, nešališkumas, objektyvumas, sąžiningumas ir kitos nuostabios savybės jau seniai paliko tarptautinę organizaciją Transparency international be darbo, todėl surasti bet kurio administracinio sprendimo motyvus atrodė yra labai paprastas dalykas.
Pabandėme sužinoti, kokia įmonė, įstaiga, organizacija ar piliečiai teikė apdovanojimui Jono Ohmano kandidatūrą. Keista, tačiau viešoje informacinėje erdvėje didvyrio bendražygių ir , savaime suprantama, didvyrio apdovanojimo vertų darbų aprašymo nustatyti nepavyko. Apsilankėme, Užsienio reikalų ministerijos tinklapyje, kadangi užsieniečio teikiamą kandidatūrą pagal įstatymą reikia suderinti su šia valstybės institucija. Ir vėl laukė nusivylimas – nėra URM‘e apie didvyrį jokių žinių. Šlovės kelias veda į Apdovanojimų tarybą, tačiau šios garbingos institucijos posėdžiai uždari, balsavimas slaptas, todėl ir vėl nusivylimas – teikimo turinys apie didvyrio nuopelnus Lietuvai ir vėl liko paslaptimi, išskyrus šykščią dekreto eilutę „vertėjas, žurnalistas, kino dokumentininkas, publicistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas“.
Ką gi, jeigu kalnas neina pas Mahometą, tenka pranašui pačiam eiti prie kalno. Todėl leidžiamės kelionėn į beribes interneto platybes ir bandysime nutapyti labai spalvingos asmenybės, užsieniečio, tiek daug nusipelniusio Lietuvai, didvyrio portretą.
Raktiniai žodžiai „Ohmanas, vertėjas, žurnalistas, kino dokumentininkas, publicistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas“ mums atskleidžia epinį vikingų palikuonio paveikslą. Jam jau virš 50-ties, turi vos ne dvigubai jaunesnę lietuvę draugę, tačiau santykių įforminti santuoka nenori, vaikų neturi, kadangi tai įsipareigojimas, suvaržymas, nereikalinga našta – švedų vikingas visada turi būti pasiruošęs išplaukti. Lietuvoje Švedijos pilietis atsirado dar 1990 metais Sąjūdžio audringos veiklos pradžioje. Kaip jis pats teigia, jį šaukė laisvės balsas, kovos už nepriklausomybę dvasia, noras būti lietuvių liaudies revoliucijos pagal amerikiečio Džino Šarpo technologiją įvykių sūkuryje. Moka švedų, lietuvių, anglų, rusų kalbas. Buvęs desantininkas, armijoje buvo ruošiamas žvalgybinei misijai prieš Rusiją, išgirdo Dievo balsą, vienu metu ketino tapti liuteronų pastoriumi, bet greitai suprato, kad sielovada nėra jo pašaukimas – nuobodu. Labai didžiuojasi Švedijos vikingų praeitimi, kuomet švediški jūrų plėšikai netikėtai atplaukdavo į kitas pajūryje esančias valstybes, staiga jas užpuldavo ir šauniai, linksmai žudydavo, degindavo, plėšdavo vietinius čiabuvius. Tvirtina, kad vikingų kraujas ir šiandien verda kiekvieno švedo širdyje, todėl švedų bankai, telekomunikacijų bendrovės vikingų metodais labai pelningai veikia dabar visose Baltijos šalyse – plėšia čiabuvius naujoviškai, moderniais būdais per rinkos užgrobimą, monopolizavimą, nemokėdami mokesčių į vietinius biudžetus nuo gauto pelno už nežmoniškai užkeltas paslaugų kainas. Visi lietuviai, kurie turėjo reikalų su švedų bankais, telekomu, kitomis plačiai besišypsančiomis skandinavų kontoromis, žino – pabendrauji su jais ir kišenėse ima siaubingai ūbauti skandinaviški vėjai. Švedijoje socializmas yra švediškas. Tai tokia ypatinga socializmo rūšis, kai visose šalyse, kur veikia Švedijos vikingų bendrovės, vietiniai čiabuviai gyvena urvinio kapitalizmo eroje, yra plėšiami, moka nepakeliamą duoklę vikingams tam, kad Švedijoje socialistai gyventų gerai, rūpesčių neturėtų. Jonas galvoja, kad tokia vikingų piratų komercija yra normali verslo praktika. Kolonijose, normali. Sąjūdžio veikloje J.Ohmanas pastebėtas nebuvo, žinių apie tai aptikti nepavyko, todėl laikytina – Jono patologinė neapykanta rusams, kuriuos anot Lietuvos jau piliečio švedo Jono Ohmano „reikia be gailesčio žudyti“ tuo metu neturėjo kur išsilieti ir laikinai buvo užgniaužta, kaupėsi, virė beveik pastoriaus kilnioje širdyje, viduje.
Vertėjas Jonas Ohmanas išvertė į švedų kalbą Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus”, Jurgio Kunčino „Tūla”, Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus” ir Juozo Lukšos-Daumanto dokumentinius memuarus „Partizanai”, kitų rašytojų noveles, apysakas, esė. Ypatingai domisi pokario laikų partizanų veikla, todėl aršūs rusofobija ir antitarybiškumas neišvengiamai dominuoja taip vadinamoje autoriaus kūryboje. Ohmanas reikalauja pašalinti iš lietuvių mokyklų lavinimo programų lietuvių liaudies poetę Salomėją Nerį ir nevadinti jos vardu mokyklų. Atrodytų, kur švedas, o kur lietuvių tautos lakštingala?!! Tačiau ne, Jono išlavintas estetinis europietiškas lyrinis skonis bei europietiškas išsiauklėjimas jam leidžia negailestingai kritikuoti vietinius kultūros korifėjus. Lietuviai – aborigenai, škias, patys nesupranta, kokiems dievams reikia melstis…
Žurnalisto publicistiniai darbai pasireiškė tuo, kad yra dažnas svečias įvairiuose masinės informacijos priemonėse, ypatingai aršiai skleidžiančiose rusofobiją, neapykantą Rusijai, rusams, V. Putinui, dalina intervju, kuriuose aistringai pliekia azijietišką didžiąją Lietuvos kaimynę, ragina lietuvius aktyviau dalyvauti šventame Vakarų Europos kryžiaus žygyje prieš neišsilavinusią, nekultūringą Rusiją, kviečia atsikratyti savyje tarybinio žmogaus mentaliteto „žmogus žmogui brolis, bičiulis, draugas“ ir tapti civilizuotais europiečiais – pinigai nekvepia, bet koks nusikaltimas yra tik verslas, jeigu duoda pelną, jeigu kažkas nukentėjo dėl tavo verslo, tai čia nieko asmeniško, just business, sako švedai.
Kino dokumentalistas Jonas Axelis sukūrė dokumentinius filmus apie pokario partizanų kovas, kuriuose dominuoja, na žinoma, baisių rusų, žiaurių sovietų-rusų budelių, imperinė baisios Rusijos, Pabaltijo šalių tarybinės okupacijos tema, kuri pateikiama itin aistringai tautinės nesantaikos ir etninės neapykantos rusams fone, kad imi abejoti – Ohmanas dokumentalistas, operuojantis tik faktais, ar visgi poetas, lyrikas, kuris skirtingai nei dauguma plunksnos brolių, gieda himną ne meilei, o neapykantai….
Tačiau labiausiai Lietuvai Jonas Ohmanas nusipelnė paskutinius 3 metus labai aktyviai puoselėdamas ypatingo pobūdžio rusofobines socialines iniciatyvas. Čia laureatas pagaliau rado sau itin palankią dirvą pasėti savo dar jo lopšyje gimusią patologinę neapykantą Rusijai. Vikingas Jonas iš istorijos pamokų sužinojo, kad demokratiškam Švedijos imperatoriui, kultūringai užkariavusiam visą Pabaltijį ir net Ukrainą, Karlui XII, barbarai rusai 1708 metais prie Poltavos, Ukrainoje, taip nekultūringai prispardė išpuoselėtą karaliaus europietišką užpakalį, kad šis, metęs savo kariaunos likučius likimo valiai spruko net į Turkiją. O Švedijos imperija amžiams išnyko užmaršties upėje, kai 1721 rugsėjo 10 d. Nyštato sutartimi Rusijos imperatorius Petras I už 2 milijonus efimkų (efimkas – sidabrinė 28 gr svorio moneta, viso už nugalėtos Švedijos kolonijas buvo sumokėta 56 tonos sidabro) nusipirko suomių, estų, latvių žemes, kurios iki Rusijos savo valstybingumo neturėjo. Todėl Ohmano istorinė nuoskauda buvo tik papildoma motyvacija imtis socialinių iniciatyvų, nukreiptų prieš Rusiją. Ir, stipriai remiamas tam tikrų politinių ramanauskinių sluoksnių labai greitai netruko jose pasižymėti, atskleisti savo neapykantos ilgai slėptą aistros galią.
Štai toks šviesus ir civilizuotas europietis Jonas Ohmanas buvo apdovanotas už nuopelnus Lietuvai medaliu ir jam išimties tvarka Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, už aukšto lygio pasiekimus neapykantos rusams propagavimo srityje suteikė Lietuvos piliečio vardą ir statusą.
Švedas-lietuvis Jonas Ohmanas savo nacistinių pažiūrų neslepia – urvinė rusofobija Lietuvoje gerai perkama prekė, už ją ir medaliai kabinami, ir pilietybės suteikiamos, ir duonai su su storu sviesto sluoksnių užtenka.
2017 m. vasario 17 d. valstybinio transliuotojo LRT laidoje „Studija 50“ apie karo veiksmus Antiteroristinės operacijos zonoje Donbase, švedas-lietuvis mušė būgnais iš laimės, kad Ukrainos kariniai daliniai stengiasi žudyti būtent rusų tautybės kovotojus.
„Ukrainiečiai pradeda specialiai stengtis žudyt būtent rusus“, – nurodė Lietuvos atstovas. Švedui, kažin, yra žinoma, kad Ukrainoje daugiau kaip pusė gyventojų save laiko etniniais rusais? Juos irgi „visus išžudyti“?
Į klausimą, o kaip kovos zonoje, mūšiuose galima atskirt rusų tautybės žmones nuo ne rusų, specialistas atsakė, kad labai nesunkiai atskiria.
„Mes žinom, kaip tai daroma“, – į detales nesileido „šviesos karys“ J. Ohmanas, kaip atskiria rusą nuo ne ruso?
Nevaržomai virš mūsų valstybės įstatymų Lietuvoje veikiantis švedas (Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas yra informavęs, kad nevertina užsieniečių veiklos Lietuvos teritorijoje) prisipažino nesuprantąs, kodėl iki šiol dar kalbamasi su Rusija, nors turėtų būti visiška šios šalies izoliacija, blokada, embargas. Totalinis rusų tautos genocidas irgi, taip reikia suprasti šį „režisierių“? Beje, jo kino ar teatro šedevrus kam nors nuskilo laimė pažiūrėti, škias, susilieti su neapykantos Rusijai mūza?
„Reikia visiškai, kapitaliai izoliuoti Rusiją“, – Lietuvos ir pasaulio politikams veiksmų kryptį nubrėžia geostrategas ir savamokslis rusų žudymo poetas J. Ohmanas.
Pasak švedo-lietuvio, „rusai yra trūsai, rusai yra bailiai, rusai yra tiesiog…“ – pritrūko cenzūrinių žodžių nuo „bailių“ rusų taip smarkiai nukentėjusio Švedijos imperatoriaus Karolio XII palikuonis.
„Aš apie tuos Rusijoje gyvenančius rusus nejaučiu jokios pagarbos“, – atskleidė švedas-lietuvis. Ir 147 milijonai rusų apsipylė karčiomis ašaromis – nemyli jų Jonas, kaip dabar jiems reikės gyventi?…
Rusai gyvenantys Lietuvoje taip pat sulaukė kritikos.
„Ir tas, kuris čia gyvena, irgi tas rusas, kur Lietuvoj<…> tai jeigu jūs esat rusai, jei jūs norit didžiuotis darykit ką nors, čia jūsų šalis, čia jūsų kultūra, čia jūsų istorija, čia jūsų valdžia, čia jūsų…“, – draugiškai grasina Lietuvos rusams šviesusis europietis J. Ohmanas.
O kitaip, su rusais ir su visais rusams jokios neapykantos nejaučiančiais lietuviais, Jono nuomone, reikia pasielgti pagal gero Jono draugo Algio Ramanausko genialų planą:
Tokie dabar Lietuvoje šviesuliai…
Lietuvos proamerikietiški elitai, politikai, įvairiausio lygio veikėjai, viešai ir slapta nuo pat 1990 metų JAV specialiųjų tarnybų yra aktyviai naudojami visose JAV/NATO įmanomose operacijose prieš Rusiją. Čečėnijoje, Abchazijoje, Gruzijoje, Osetijoje, Ukrainoje, Moldovoje – visuose kruvinuose konliktuose pastoviai apsišviečia „demokratizavimo“ specialistai iš Marijos žemės. Vakarai niekada nenutraukė savo nusikalstamų veiksmų prieš suverenią Rusiją, jie visada siekė trukdyti pačiai Rusijai ir šalims, esančioms Rusijos pasienyje, sukurti normalius geros kaimynystės tarpvalstybinius santykius ir tokiu būdu kenkė tiek Rusijai, tiek Rusijos kaimynėms. 20-me amžiuje Vakarai net keturis kartus vienijosi tam, kad užgrobti Rusijos teritoriją, jos resursus, siekė kolonizuoti tūkstantmetę istoriją turinčią šalį – I-ojo Pasaulinio karo metu, atviros vieningos Europos ir JAV intervencijos į Rusiją Pilietinio karo metu, II-Pasaulinio karo metu, Šaltojo karo metu, 1990-ųjų metų „demokratinio“ Vakarų kolonijinio karo prieš Rusiją metu. Visuomet Vakarų invazijų į Rusiją metu buvo naudojamas „skaldyk ir valdyk“ principas, urvinis nacionalizmas, gyvuliška rusofobija, tautinės nesantaikos kurstymas, karo su Rusija propaganda, – kurie griaudavo ne tik tarptautinės teisės principais grįstus gerus santykius tarp valstybių, bet ir tiesiog niokojo Rusijos kaimyninių valstybių pilietines visuomenes, valstybių ekonomikas, etnines tradicijas, sąmoningai nuodija vietinių gyventojų masinę sąmonę, atvirai kelia grėsmę taikai ir saugumui pasienio su Rusija regionuose. Tokia neokolonijinė Vakarų nusikalstama tarptautinių santykių, grįstų melu ir galia, praktika, valdomo chaoso technologija yra labai naudinga mažam Vakarų, pirmiausiai JAV ir Anglijos, parazitinų valstybių skaičiui, tačiau yra pražūtinga mažoms tautoms, kurias kaip įrankius savo geopolitiniams tikslams pasiekti išnaudoja Vakarai.
2013-11-21 Ukrainos prezidentui V. Janukovičiui atsisakius pasirašyti su NATO valstybėmis atvirai kolonijinę Ukrainos asociacijos su Europos Sąjunga sutartį, JAV ambasada Kijeve davė įsakymą pradėti valstybinį perversmą šalyje. Tarptautinės teisės aktai, teisės principai, įtvirtinti Tautų chartijoje, Helsinkio Baigiamajame akte, JTO rezoliucijose nustato nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principą, draudžia užsienio šalims daryti įtaką kitų šalių vidaus politiniams procesams, bet kokiu būdu remti opozicines grupuotes, nacionalistines, sukarintas grupuotes, siekiant sukelti šalyje politinės sistemos nestabilumą, griauti šalies viduje demokratinius institutus, siekiant nušalinti šalies teisėtą vyriausybę. Tokia užsienio šalies praktika įvardijama kaip atviras agresijos aktas prieš tą šalį ir suteikia šaliai pasinaudoti savigynos teise. Vakarai šį pamatinį tarptautinės teisės principą – nesikišimo į šalies vidaus reikalus, – nuolat pažeidinėjo ir vykdė savo ekspansiją į Vidurio ir Rytų Europą aktyviai griaudami nacionalinių valstybių politines institucijas pagal jau minėto Džino Šarpo technologijas. Ukrainoje NATO šalių agresija 2014-02-22 baigėsi teisėtos vyriausybės nušalinimu nuo valdžios ir neteisėtos nacistinės marionetinės chuntos atvedimu į valdžią valstybinio perversmo būdu. Valžią užgrobė Vakarų Ukrainos nacionalistai, kurie pasižymėjo savo neapykanta rusams, karo metu darė karo nusikaltimus hitlerinio vermachto sudėtyje, pagarsėjo savo žiaurumais prieš rusų, lenkų, žydų tautybės civilius gyventojus, masinių žudynių vietose ir koncentracijos stovyklose. Perversmams Vakarai visada naudoja labiausiai antisocialinius, todėl fašisto, nacių kolaboranto Stepano Banderos idėjiniai pasekėjai tam labiausiai tiko, jais Vakarai pasinaudojo ir , panašu, sunaudos iki paskutinio Vakarų kare prieš Rusiją. Visi matė Maidano scenoje daugybę Vakarų politinių veikėjų iš ES, JAV. Iš Lietuvos, kaip ir visų JAV įtakos orbitoje esančių kvazivalstybių, Maidane ugningus raginimus nuversti Ukrainos teisėtą valdžią rėžė Seimo pirmininkė L.Graužinienė, Užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, konservatorių lyderiai ir visa eilė kitų, – tai yra Vakarai tokiu būdu darė tarptautinį nusikaltimą,atvirai kišosi į šalies vidaus reikalus. Žymiai didesni nusikaltimai Vakarų buvo daromi už kameros objektyvo ribų, perversmo užkulisiuose, kurie ir padėjo šalyje užgrobti valdžią. Iš ne teisės teisė nekyla – tai yra absoliutus teisės principas, todėl Rytų Ukrainos gyventojai, kurie visada buvo etniniai rusai, žmonės iš pramoninių Rusijos rajonų, kurie 1922 metais V. Lenino įsaku buvo perduoti į tuo pačiu įsaku sukurtą administracinį vienetą Ukrainos tarybų socialistinę respubliką ir visada save laikė rusais, kaip ir didesnė pusė Ukrainos gyventojų, – visiškai pagrįstai atsisakė pripažinti neteisėtu būdu įgytą Kijevo ir Vakarų Ukrainos nacionalistų perversmininkų valdžią. Rytų Ukrainoje įvyko teisėti tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės požiūriu liaudies referendumai, kurių metu absoliuti dauguma rusakalbių gyventojų nutarė pasirinkti savarankišką vystymosi kelią. JAV/NATO kuratoriai, „demokratai ir žmogaus teisių gynejai“ Kijevo chuntai įsakė pradėti kruvino teroro prieš rusakalbius Ukrainos gyventojus kampaniją. Kijevo chunta pasiuntė prieš savo laisvę ginančius savo bendrapiliečius armiją, kas yra draudžiama įstatymų, ir labiausiai sužvėrėjusių nacionalistų bataljonus, kurie nepakluso bendrai armijos vadovybei, veikė savarankiškai, grubiai pažeidinėjo karo teisės taisykles, įtvirtintas 1949 metų Ženevos konvencijomis, pagarsėjo savo žiauriomis baudėjiškomis akcijomis Odesoje 2014-05-02, Mariuopolyje 2014-05-09, Luganske 2014-06-02 ir kitur, pasižymėjo karo belaisvių kankinimais, civilių gyventojų žudymais.
Štai šiems Ukrainos nacionalistų bataljonams – Aidar, Azov, Dombas ir kt., – remti ir organizuoja savo socialines iniciatyvas Švedijos karalystės, o dabar jau ir Lietuvos pilietis Jonas Axel Ohman. Savo pašaukimą jis pajuto (gavo įsakymą?) jau 2014 metų pradžioje tik įvykus perversmui Kijeve. Jau tada jis organizavo „humanitarinės pagalbos“ siuntinį, – jūs tik įsivaizduokite!! – Kijevo chuntos kariuomenei remti!.. Humanitarinė pagalba pagal tarptautinę teisę yra apibrėžiama kaip parama nuo stichinių nelaimių, technogeninių katastrofų ar karinių veiksmų nukentėjusiems civiliams gyventojams, kurios metu teikiamos būtiniausios išgyvenimui priemonės – maistas, medikamentai, medicininė pagalba, energijos šaltiniai, rūbai,palapinės ir kitos priemonės, kurios humanitarinės katastrofos ištiktiems civiliams gyventojams suteiks galimybę išgyventi. Švedas-lietuvis gi pagarsėjo tuo, kad kariniu Lietuvos transporto lėktuvu pabandė išsiųsti į Ukrainą net 6 tonas šalmų, šarvuotų liemenių, termovizorių, naktinio matymo prietaisų, vieno tokio šalmo kaina – 3 000 Lt., o liemenės – 8 000 Lt. Lietuvos Kraštos apsaugos kariai ir tie pavydėjo – sakė , mes tokių negauname.
Vėliau Jono Ohmano „labdaros“ organizacija „Blue/yelow“ atvirai organizavo paramos Ukrainos chuntos nacionalistų bataljonams remti akcijas, kurių metu buvo renkami šie daiktai: šilti megztiniai, termo-rūbai, šiltos kojinės, šiltos pirštinės, šiltos kepurės, šilti batai, miegmaišiai, izoliuojantys kilimėliai, uniformos, kita karinės paskirties apranga, medikamentai (vaistinėlės). Taip pat prožektoriai, racijos (angl. walkie-talkie) poromis, žiūronai, naktinio matymo prietaisai, elektros generatoriai, mikroautobusai (techniškai tvarkingi, su tech. apžiūra), džipai (techniškai tvarkingi, su tech. apžiūra). – tai yra karinės paskirties amunicija, kuri Ukrainos nacionalistų baudėjų bataljonams padės žudyti Rytų Ukrainos laisvės kovotojus ir civilius gyventojus, tačiau jokiu būdu nepadės atkurti šalyje taiką ir saugumą.
Visos šitos „akcijos“ anonsuojamos kaip pilietinės iniciatyvos Rusijos agresijai prieš Ukrainą atremti. Ukraina Rusijai karo nėra paskelbusi, savo vidaus pilietinį karą Kijevo valdžia droviai vadina antiteroristine operacija, nors nei vienas teroro aktas nebuvo įvykdytas Ukrainos chuntos kontroliuojamoje teritorijoje. Priešingai, visi teroro aktai vykdomi Ukrainos karo nusikaltėlių Donbaso laisvės kovotojų teritorijoje, ir civiliai gyventojai žūsta nuo Ukrainos armijos baudėjų nusikalstamų karinių veiksmų ir Kijeve suplanuotų teroro aktų už savo laisvę kovojančiame Donbase. Ne Donbaso kariai atėjo į Kijevą ir apšaudo iš sunkiosios artilerijos civilius objektus. Kijevo chuntos kariuomenė atėjo į Donbasą ir žudo Rytų Ukrainos civilius žmones, savo bendrapiliečius.
Lietuva kol kas nėra paskelbusi karo Rusijai, tačiau aktyviai jame dalyvauja, tiekia Kijevo baudėjų bataljonams karinę amuniciją, sunkiuosius kulkosvaidžius, įvairią ginkluotę, kitokią karinės paskirties įrangą. Per trečiąsias savo kontroliuojamas šalis – Pabaltijo respublikas, Lenkiją, Rumuniją, Slovakiją, Bulgariją, Vengriją, – NATO vadovybė tiekia Ukrainai ginkluotę, instruktorius, savanorius, tokius „romantikus-fašistus“, mėgstančius pašaudyti į beginklius civilius žmones, įvairią karinės paskirties įrangą ir tuo skatina brolžudišką karą Rusijos istorinėse žemėse, iš esmės kryptingai naikina rusų tautybės žmones.
Todėl tokia militaristinė Švedijos piliečio veikla pažeidžia ne tik tarptautinės teisės nustatytas tokiai veiklai taisykles, tokia veikla grubiai pažeidžia ir Lietuvos įstatymus, tačiau vietoje prokurorų dėmesio užsienietis susilaukia aukščiausių šalies pareigūnų palankumo, žiniasklaidos dėmesio, vietoje realios laisvės atėmimo bausmės yra apdovanojamas valstybės apdovanojimais už nuopelnus Lietuvai ir jam išimties tvarka suteikiama Lietuvos pilietybė?! Ar gali būti labiau diskredituotas Lietuvos pilietybės institutas?
Paskutiniai Jonos Ohmano išpuoliai nacionalinio transliuotojo „Studija 50“ inervju metu, kur medalininkas atvirai skleidė tautinę nesantaiką, etninę neapykantą rusų tautybės asmenims tiek gyvenantiems Rusijoje, tiek ir Lietuvoje, įžūliai džiūgavo, kad Ukrainoje Donbase ukrainiečiai jau išmoko ir sėkmingai žudo rusų tautybės asmenis (primename, Donbase nuo amžių gyvena beveik vien tik etniniai rusai, todėl, reikia suprasti, Kijevo chunta ten vykdo rusų genocidą, ir tai labai džiugina nusipelniusį Lietuvai Švedijos pilietį?!), ragino izoliuoti Rusiją ir jos 147 mln gyventojų, demonstravo savo nepagarbą Rusijai ir Rusijos gyventojams kaip etninei grupei. Rusofobinio įniršio pagautas kavalierius rypavo : „rusai yra trūsai, rusai yra bailiai, rusai yra tiesiog…“. Čia apie tautą, kuri „netrūso“ švedo Karlo XII armiją sutriuškino? O paskui dar ir vokiečio Fridricho, dar vėliau prancūzo Napoleono, o paskui ir vieningos Europos vado A.Hitlerio pulkus suguldė Rusijos stepėse, o Sirijoje per metus sugebėjo sutriuškinti JAV-NATO remiamus islamo teroristus Sirijoje, tai yra, padarė tai, ko per 4 metus taip vengė ir nenorėjo padaryti jungtinė net 69 šalių JAV vadovaujama NATO karinė armada? Pats medalininkas-LT pilietis į klausimą, ar dažnai pažeidžiate įstatymą, atvirauja – taip dažnai. Ir niekas įstatymo pažeidėjo laisvanorišku prisipažinimu įvykdžius nusikaltimą nesidomi. Ir jeigu valdžia, kurios monopolinė teisė yra taikyti prievartą įstatymų pažeidėjams, yra tokia tolerantiška nusikaltimams, piliečiai labai nori žinoti, ar šiame teisiniame santykyje galioja asmenų lygybės principas? Kad visi lygiomis teisėmis galėtų daryti nusikaltimus ir po to galėtų laisvai dalintis savo kriminaline patirtimi viešai, , su neslepiamu pasididžiavimu nacionalinio transliuotojo studijoje.
Tokie veiksmai yra apibrėžiami kaip neapykantos kurstymas, viešas skleidimas informacijos (idėjų, nuomonių, žinomai melagingų faktų), kuria tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiais asmenimis dėl jų priklausomybės rusų etninei grupei. Tokio pobūdžio vieši pareiškimai paprastai sukelia įtampą visuomenėje, nepakantumą kitataučių mažumoms, kliudo taikiai sugyventi visuomenės nariams, kuria konfliktams nacionaliniu pagrindu palankią socialinę terpę. Tokiais tautinės neapykantos pareiškimais pabrėžiamas europiečių rasinis išskirtinumas arba pranašumas, teigiama, kad viena rasinė grupė yra pagal kažkokius požymius pranašesnė už kitą, , tautinę grupę dėl pastarųjų netobulumo, dėl neva jų gamtinio, biologinio, moralinio nuosmūkio ir ydingumo, formuojamas neigiamas tautinis stereotipas, rusų įvaizdis, neigiami atskirų individų bruožai ir ypatingai ydos yra priskiriami visai etninei rusų grupei.
O tokie veiksmai yra priskiriami Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 170 str. 3 dalies dispozicijai ir turėtų būti prokuratūros dėmesio objektu, o ne ordinų kanclerio ar pilietybės suteikimo komisijos rūpestis, objektyviai.
Lietuva, kaip ir visos posttarybinės respublikos, pergyvena liberalių vertybių gilios krizės laikotarpį, kurio metu tradicinės vertybės, tradiciniai institutai yra stipriai devalvuojami, praranda savo tradicinę prasmę ir reikšmę. Valstybė ir tauta buvo įstumta į niekam nereikalingą informacinį, ekonominį karą agresoriaus pusėje, todėl ,sekant NATO agresijų tradicija, puola Rusiją ir kartu vaidina auką, kaltina savo agresijos auką nusikaltimais, kurių autoriumi ir yra pats agresorius. Melas ir galia yra pagrindiniai NATO valstybių militaristinės ekspansijos varikliai. Valdomo chaoso technologijų pagalba Vakarai kuria nestabilumo jausmą ne tik tarpvalstybinių santykių lygyje, bet ir individualaus subjekto sąmonėje yra sukuriama nestabilumo, neapibrėžtumo ir iš jų kylančiais baimės bei neapykantos atmosfera. Valstybė, kurioje baudžiami nekaltieji ir apdovanojami kaltieji, praranda gebėjimą mobilizuotis, generuoti galingas idėjas, vienytis dėl savo ateities, tampa inertiška, lengvai valdoma iš išorės ir gali būti stipresnės išorės jėgos panaudota tos jėgos interesams įgyvendinti net savo gyvybinių interesų aukos kaina.
Dž. Orvelo kūrinyje „1984“ aprašyta naujakalbė nėra naujų žodžių kalba – tai yra kalba, kai senuose žodžiuose yra slapta pakeičiama senoji prasmė, sudedama visiškai priešinga prasmė ir tada bet kuris veiksmas tampa savo antipodu. Orvelo alogiška eilutė „Karas – tai taika, laisvė – tai vergija, nežinojimas – tai jėga“ Lietuvoje, panašu, turtėja naujomis bipolinėmis opozicijomis – nusikaltimas yra nuopelnas, agresija – tai gynyba, valstybinis perversmas – tai rinkimai, nusikaltėlis – tai auka…
Beliko sulaukti, kai Lietuvos garbės piliečio vardas bus suteiktas kokiam nors Niurnbergo Tribunolo nuteistajam, labai tikėtina.
„Kai žodžiai praranda prasmę, tautos praranda laisvę“ (Konfucijus). Kai nusikaltėliai paskelbiami didvyriais, Gėrio vietą užima Blogis, Meilė užleidžia vietą Neapykantai, Tiesa pasiduoda prieš Melą, Ateitis tampa Užmarštimi.
Kažkas vyksta Marijos žemėje ir tai nėra Dievo ranka…
getting some grub with