– Ramybės tau, – švelniai tarė Angelas, prisėsdamas šalia Katino ant storos šakos ir valydamas nuo jos sniegą.
– Sveikas, – Katinas pramerkė savo žalią akį, tingiai nužvelgė Angelą ir nusigręžė.
Angelas paslėpė po sparnais savo basas kojas ir pažvelgė žemyn. Apačioje driekėsi baltas kiemas, pilnas juoko, krykštavimų, skraidančių sniego gniūžčių ir girgždančių žingsnių.
– Tu aukštai užsiropštei, – pasakė Angelas, įvertinęs atstumą iki žemės.
– Už tai iki čia net Sašos sviesta sniego gniūžtė nepasieks.
Angelas supratingai linktelėjo ir pritraukė savo sparnus. Jie patylėjo.
– O tu ką, atėjai mano senelės pasiimti? – nepasukdamas galvos paklausė Katinas. Jo balsas buvo toks pat abejingas, tačiau Angelas iš karto pajuto, kaip aplink jį suvirpėjo skausmas ir nerimas.
– Ne, aš nieko neišsivesiu.
– A!.. – nerimo debesėlis pašviesėjo. – Kiekvieną dieną ji sako, kad netrukus ateis Angelas jos pasiimti, – Katinas nusprendė, kad tai reikia paaiškinti. – Tikriausiai, jos pasiimti atskris kitas…
Jie vėl patylėjo. Tačiau Katiną matomai labai jaudino Angelo pasirodymas ir jis, kiek beįmanydamas abejingiau, paklausė:
– O tu kodėl esi čia?
– Šiaip, pailsėti nutūpiau. Berniuką vieną iš jūsų miesto nuo jo paties gelbėjau. Oh, ir sunkus tai darbas! Dabar namo skrendu.
– Tai tu, šitą … ir ligas gali išgydyti?
– Žiūrint kokia liga. Bet aš galiu padaryti daug. Aš – Angelas-sargas.
– Tai ko gi mes čia sėdim? – staiga suriaumojo Katinas. – Eime nedelsiant!
Ir jis lyg rudas viesulas nuskrido žemyn. Angelas tyliai nusileido šalia jo.
Sena moteris buvo tokia sulysusi, kad Angelas ne iš karto ją pastebėjo tarp baltų pagalvių. Senelės akys buvo užmerktos, o jos krūtinė sunkiai kylojosi, užpildydama visą kambarį dusuliu, atodūsiais ir aimanomis. Angelas palinko virš jos, padėjo ant jos krūtinės baltus sparnus ir ėmė kažką šnabždėti – švelniai ir tyliai.
Kol jis taip stovėjo, Katinas įmetė į krosnį kelias pliauskas malkų, pastūmė ant ugnies atvėsusį arbatinuką ir pastatė ant stalo didelį pieno puodelį, įbėręs į jį kažkokių žolelių – paruošė senelei gėrimą.
Kai angelas atsitiesė, senelės kvėpavimas tapo lygus ir tylus, jos sukritę skruostai nusidažė raudoniu.
– Tegul pamiega, – tarė jis Katinui. – Ji labai nusilpo.
Katinas nusigręžė ir paskubomis nusišluostė akis.
Senelė miegojo, Katinas ir Angelas gėrė arbatą, Katinas vis įsipildavo sau į arbatą grietinėlės, o Angelas, žiūrėdamas į jį, šypsojosi.
– Aš, tikriausiai, pasiliksiu kuriam laikui pas jus, – pasakė jis, šaukšteliu maišydamas medų arbatoje, – kol Michailovna pasveiks.
– Iš kur tu žinai, kad ji yra Michailovna?
– Aš gi Angelas. Taip pat aš žinau, kad tavo vardas Čarlikas.
– Na va, lyg ir susipažinome, – numykė Katinas. – O kaip tave vadinti?
– Mes neturime vardų. Tiesiog Angelas
Katinas tylėdamas stumtelėjo jam grietinėlę ir sriūbtelėjo iš savo puodelio.
Virš stalo tiksėjo laikrodis, krosnyje degdamos jaukiai traškėjo malkos, už lango ūžė vėjas.
– Štai tu klausei, kodėl aš taip aukštai užsiropščiau, – šyptelėjo staiga Katinas. – Taigi, aš laukiau tavęs. – Ir svajingai pridūrė, klausydamas vėjo: – Kojines tau reikėtų numegzti. Kaip tu taip, basomis kojomis per sniegą? ..
Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis
