2019-01-30
Autorius: Vladislavas Švedas
Vytautas Landsbergis iki šių dienų lieka vienu iš įtakingiausių šiuolaikinės Lietuvos žmonių. Pagyvenusio Lietuvos valstybingumo patriarcho įtaką priimta aiškinti Landsbergio moraliniu autoritetu ir jo dalyvavimu kovojant už Lietuvos nepriklausomybę, tačiau tikrosios „tautos tėvo“ galybės priežastys yra daug klaikesnės. Buvęs Sąjūdžio lyderis sukaupė medžiagą, kompromituojančią pirmojo Lietuvos ešelono politikus, ir gali juos visus šantažuoti. Didelę paspirtį kaupiant kompromatus kelių kartų Landsbergių klanas įgijo darbuodamasis TSRS specialiųjų tarnybų labui.
Kaip Landsbergis tapo Sąjūdžio lyderiu
Verta priminti, kaip apolitiškas, Lietuvoje visiškai nežinomas muzikologas Vytautas Landsbergis 1988 metų biržely tapo Lietuvos judėjimo už pertvarką iniciatyvinės grupės nariu, o vėliau — lyderiu. Judėjimas buvo pavadintas Sąjūdžiu.
Abejonių nekeliantys šaltiniai byloja (straipsnio autorius buvo pakankamai informuotas žmogus, nes dirbo Lietuvos KP Vilniaus miesto Spalio rajono pirmuoju sekretoriumi, o šio rajono komiteto partinėje įskaitoje buvo Lietuvos TSR Valstybės Saugumo Komiteto (toliau – VSK) komunistai — RuBaltic.Ru pastaba.), kad Landsbergis pateko į iniciatyvinę Sąjūdžio grupę tik reikalaujant VSK kuratoriui kaip „patikrintas tarybinis inteligentas“. Jis privalėjo informuoti Komitetą apie visus iniciatyvinės grupės kurso „nukrypimus“.
Po Sąjūdžio sukūrimo pirmuoju jo neformaliu lyderiu tapo rašytojas ir populiarus visuomenės politinis veikėjas Vytautas Petkevičius. Būtent jam vadovaujant judėjimas pasireiškė kaip nauja ir galinga respublikoje politinė jėga. Tačiau TSKP CK ir Lietuvos TSR VSK Sąjūdžio kuratoriams Petkevičius tapo neparankia figūra – Vytautas garsėjo savo ypatingai nepriklausomu charakteriu.
Nedidelis nukrypimas. Kaip žinia, Sąjūdžio pavadinimas buvo uždraustas 1944 metais atkūrus Lietuvoje tarybų valdžią. Juk taip save vadino antitarybinis ir pronacistinis Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), sukurtas Berlyne 1940 metų liepą.
Būtent anas Sąjūdis organizavo 1941 metų birželio antitarybinį sukilimą Lietuvoje. Ir staiga 1988 metų vasarą taip pasivadino Gorbačiovo pertvarką remiantis judėjimas? Ir tuo metu Lietuvos TSR VSK 5-oje valdyboje Maskvos nurodymu sukuriamas Petro Vožbuto vadovaujamas 4-asis skyrius, kuriam buvo pavesta kuruoti Sąjūdį!
Tačiau nereikia stebėtis. Viskas vyko pagal pagrindinių Kremliaus pertvarkytojų TSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo ir TSKP CK sekretoriaus, Politinio biuro nario Aleksandro Jakovlevo nurodymus.
Lietuvos KP CK biuras superslaptai rekomendavo…
1988 metų rugpjūty Aleksandras Jakovlevas pabuvojo Lietuvoje tikslu patikrinti, kaip klostosi reikalai organizuojant liaudies judėjimą, kuris turėjo rimtai stumtelėti politiniame lauke „partijos kunigaikštukus“. Taip 1988 metų liepą lankydamasis Lenkijoje Gorbačiovas pavadino TSKP sekretorius.
Jakovlevui nepatiko Lietuvos judėjimo lyderis V.Petkevičius, kuris turėjo savo nuomonę ir pokalbio su Jakovlevu metu išdrįso kritikuoti Kremliaus politiką Lietuvoje. To išdavoje 1988 metų rugsėjy Maskvoje buvo nutarta pakeisti Petkevičių neišvaizdžia, amorfine Landsbergio asmenybe.
Kodėl marksistinės–lenininės estetikos dėstytojas Landsbergis buvo parinktas kaip Petkevičiaus pakaitalas?
Viena iš priežasčių buvo ta, kad jis daug metų veikė kaip slaptas Lietuvos TSR VSK informatorius Vytauto, o vėliau Dėdulės slapyvarde. Landsbergis raštu skundė ne tik Lietuvos kūrybinę inteligentiją, bet ir tuos lietuvių veikėjus, kurie gyveno užsienyje ir su kuriais muzikologas turėjo galimybių susitikti.
Bet čia verta priminti, kad greta garsiai ir iškalbingai pasireiškiančio tribūno Petkevičiaus muzikologas Landsbergis atrodė apgailėtinai, o 1988 metų biržely patyrė viešą konfūzą. Mitinge, skirtame Lietuvos delegatų palydoms į XIX Sąjunginę partinę konferenciją, Landsbergis bandė pasisakyti, tačiau dėl prastos dikcijos patyrė nesėkmę. Iš minios jam šaukė: „Išsitrauk šiaudus iš nosies!“
Turbūt būtent todėl 1988 metų rugsėjy Lietuvos KP CK biuro nariai superslapto posėdžio metu (be protokolo) sutiko su Lietuvos TSR VSK pirmininko Eduardo Eismunto pasiūlymu rekomenduoti profesorių muzikologą Sąjūdžio lyderiu.
Pagrindiniai Eismunto argumentai: Landsbergis inteligentiškas, nekrenta į akis, prastas oratorius, neturi masėse autoriteto, turi ryšių su VSK ir todėl bus lengvai valdomas.
Ypač Eismuntas akcentavo tai, kad Landsbergio šeima visada buvo tarybinėse pozicijose, o jo tėvas Vytautas Žemkalnis–Landsbergis suteikė tarybų valdžiai neįkainojamas paslaugas, dirbdamas NKVD (НКВД – Narodnyj Komisariat Vnutrennych Del, Liaudies vidaus reikalų komisariatas -liet.) o vėliau VSK (КГБ – Komitet Gosudarstvennoj Bezopasnosty, VSK – Valstybės Saugumo komitetas, liet.) agentu nuo 1927 metų.
LKP CK biuro nariai manė, kad, paskyrus Landsbergį, Sąjūdis taps paklusniu partinio elito ir VSK įrankiu.
Muzikologas buvo faktiškai Lietuvos vadovas
Pasinaudodamas tuo autoritetu, kurį Sąjūdis pelnė vadovaujant Petkevičiui, Landsbergis pradėjo diktuoti sąlygas Tarybų Lietuvos vadovybei. Algirdas Brazauskas 1988 metų spaly, palaikant Sąjūdžiui, tapęs pirmuoju LKP CK sekretoriumi, o vėliau, 1990 metų sausy, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku, buvo priverstas skaitytis su Landsbergiu. Ir ne šiaip sau skaitytis, o pastoviai su juo susitikinėti.
Apie savo pastovius susitikimus su Landsbergiu Brazauskas papasakojo prisiminimų knygoje „Lietuviškos skyrybos“, kuri buvo išleista 1993 metais. Jis parašė, jog 1989 1990 metais slapta susitikinėjo su Landsbergiu Vingio parke ir aptarinėjo su juo veiksmus Lietuvos Komunistų partijos, kuri 1989 metų gruody pasitraukė iš TSKP.
Tikėtina, jog ir prezidentavimo metu (1993–1998 m.) Brazauskas buvo priverstas skaitytis su lietuviškojo Moriarti nuomone, nors tuomet buvę komunistai buvo skaudžiai nustūmę nuo Lietuvos politinės arenos Landsbergio klaną. Tačiau akivaizdžiai neryžtinga prezidento Brazausko politika, nepalietusi nė vieno Lietuvai pragaištingo sprendimo, priimto Landsbergio valdymo metu, liudija, kad pastarasis vis dar jį įtakojo.
Gana efektyviai „šešėlinio spaudimo“ taktika Landsbergis naudojosi prezidento Valdo Adamkaus, pakeitusio Brazauską, atžvilgiu.
Šis buvęs Amerikos pilietis dukart buvo renkamas Lietuvos Respublikos prezidentu (1998–2003 ir 2004–2009 metais). Ir abu laikotarpius jį griežtai kontroliavo ir presingavo Vytautas Landsbergis ir jo aplinka.
Tai išaiškėjo 2011 metų rugpjūty. Tada spaudos konferencijoje, kuri buvo organizuota pristatant Adamkaus prisiminimų knygą „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“, buvęs prezidentas pranešė, kad, būdamas valdžioje, pastoviai buvo spaudžiamas „gana gerbiamų Lietuvoje asmenybių“.
Adamkus rašo, kad jie jam diktavo, kaip reikia elgtis ir ką į kokias pareigas skirti. Tokias instrukcijas jis gaudavo ne tik asmeniškai, bet ir faksu bei telefonu.
Be to, Adamkus sulaukė nedviprasmiškų užuominų, kad nepaklusnumo atveju jis bus politiškai sunaikintas. Tokį elgesį Adamkus pavadino šantažu.
Čia Landsbergis akivaizdžiai pažeidė 84-ąjį Konstitucijos straipsnį, kuriame pasakyta, jog tik Prezidentas turi teisę spręsti jo kompetencijoje esančius klausimus. Tai reiškia, jog Landsbergis, duodamas pavedimus, o tiksliau — įpiršdamas Lietuvos prezidentui savo nuomonę, įvykdė sunkų valstybinį nusikaltimą.
Į klausimą, kodėl Adamkus nepaviešino šantažuotojų vardų, buvęs prezidentas davė nevisai suprantamą atsakymą. Adamkus pareiškė, jog tie žmonės, iš kurių jis gaudavo nurodymus, Lietuvoje beveik „dievinami“ ir iki šiol laikomi iškovotos nepriklausomybės simboliu. Todėl, Adamkaus manymu, jų vardų paskelbimas iš jo pusės taptų „nusikaltimu prieš šventą tikėjimą laisve ir demokratija“.
Tačiau situacija, kai Adamkų valdė jau minėtas klanas, buvo sąlygota štai kuo. Iki išrinkimo Lietuvos prezidentu jis pastoviai gyveno Čikagoje (JAV). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnį jis negalėjo dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose, nes kandidatas į prezidentus privalėjo ne mažiau trejus paskutinius metus nuolat gyventi Lietuvoje.
1997 metais Landsbergis, būdamas Lietuvos Seimo pirmininku, privertė Lietuvos teismą priimti žinomai melagingą nutartį, jog JAV pilietis V.Adamkus esą pastaruosius trejus metus pastoviai gyveno Šiauliuose, o ne JAV, Čikagoje.
Ir nors Adamkaus varžovai pareiškė, jog Šiauliai — ne jo namai, o tik ta vieta, kurioje jis „laiko savo šlepetes“, apygardos teismo nutartis leido jam balotiruotis į Lietuvos prezidento vietą.
Linas Kuojelis, amerikiečių deleguotas Landsbergio patarėjas 1990–1991 metais, interviu „Respublikos“ laikraščiui Lietuvos teismo nutarimo dėl Adamkaus gyvenamosios vietos klausimu pastebėjo: „Kiek suprantu, Lietuvos teismai linkę paneigti ne tik Lietuvos Konstituciją (Kuojelis talkino ruošiant Lietuvos Respublikos Konstituciją – Vl.Š.), bet ir Einšteino bei Njutono dėsnius. Vienas ir tas pats objektas tuo pačiu metu negalėjo būti dviejose vietose (JAV ir Lietuvoje).“
Būdamas šios melagingos nutarties, kuri leido Adamkui tapti prezidentu, organizatoriumi, Landsbergis gavo į rankas galingą manipuliavimo juo įrankį.
Paviešinus tik vieną faktą, jog Adamkus prezidento rinkimų išvakarėse 1997 metų gruody — 1998 metų sausy gyveno ne Šiauliuose, o JAV, būtų užtekę jo prezidentinės karjeros gėdingam sužlugdymui.
Verta pažymėti, jog Landsbergis jokių savo dalyvavimo aferoje su Adamkaus gyvenamaja vieta dokumentinių pėdsakų nepaliko.
Tai natūralu, nes Lietuvos Respublikos 84 straipsnis kategoriškai draudžia įtakoti prezidentą priimant nutarimus. Tokie reikalavimai egzistuoja daugelyje pasaulio šalių. Ten prezidento įtakojimas bet kuria prasme laikomas sunkiu nusikaltimu.
Pakso peripetijos
Vienintelis Lietuvos prezidentas, kurio atžvilgiu Landsbergis neturėjo kompromato, buvo Rolandas Paksas. Žinomas Lietuvos lakūnas ir sklandytojas, 1980 metais tapęs aukštojo pilotažo TSRS čempionu.
Pagal 2002 metų gruodžio — 2003 metų sausio prezidento rinkimų rezultatus Paksas buvo išrinktas prezidentu. Landsbergio klanui teko padėti daug pastangų, siekiant pašalinti Paksą, kuris buvo žinomas savo konstruktyvia pozicija Rusijos atžvilgiu.
Galų gale 2003 metų spaly Paksas buvo apkaltintas ryšiais su rusų verslininku Jurijum Borisovu, kuris esą rėmė priešrinkiminę politiko kampaniją už tai, kad jei šis bus išrinktas prezidentu, pelnys eilę sprendimų savo naudai. Visus kaltinimus savo adresu Paksas atmetė ir visa tai pavadino „sistemos kerštu už pastangas kovoti šioje šalyje su korupcija“.
Tačiau 2004 metų balandy Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pripažino jį kaltu, ir tą patį mėnesį balsavimo Seime metu jam buvo pareikšta apkalta. Pravedus priešlaikinius prezidento rinkimus, valstybės vadovu vėl tapo Adamkus.
Tačiau Paksas nutarė nepasiduoti. 2005 metų gruody išplėstinė Lietuvos Respublikos Aurščiausiojo teismo kolegija jį pripažino visiškai nekaltu. Tačiau Lietuvoje jis taip ir liko politiniu atstumtuoju.
2009 metų biržely Paksas buvo išrinktas Europos parlamentaru, atstovaudamas Lietuvos centro dešiniųjų politinei partijai „Tvarka ir teisingumas“. Susidorojimas su Lietuvos publikos numylėtiniu lakūnu Rolandu Paksu eilinį kartą pademonstravo Landsbergio klano jėgą.
2018 metais JT Žmogaus teisių komitetas paskelbė „Baigiamasias pastabas Nr.CCPR/C/LTU/CO/4 dėl žmogaus teisių Lietuvoje“. Jose Komitetas išreiškė susirūpinimą tuo, jog Lietuva vilkina Konstatacijos vykdymą byloje „Paksas prieš Lietuvą“ dėl grąžinimo jam atgaline data nuo 2004 metų teisės būti prezidentu ir premjeru.
Ypatingą JT Komiteto susirūpinimą iššaukė Lietuvos Konstitucinio teismo 2016 metų nutarimas, kuriuo atsisakyta grąžinti Paksui aukščiau minėtas teises, remiantis savitu Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo traktavimu.
Toks požiūris, pažymėjo JT Žmogaus teisių komitetas, prieštarauja tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams. Tačiau tokia situacija dabartinėje Lietuvoje natūrali. Juk Konstitucinio teismo vadovu nuo 2014 metų dirba tūlas Dainius Žalimas — nuo 17 metų ištikimas Landsbergio tarnas, tiksliau — klapčiukas. Dėka muzikologo pastangų Žalimas tapo ne tik diplomuotu juristu, bet ir sėkmingai kilo karjeros laiptais.
Bus daugiau…
