Šiandien sukanka 75 metai ,kai Raudonoji armija išvadavo Kauną iš nacistinės okupacijos. Maskvoje šiandien vakare 10 valandą vyks šventinis saliutas, skirtas Kauno miesto išvadavimo 75-metinių progai.
Lietuvoje šis įvykis, žinoma, bus nutylimas – valdžią su JAV fašistų pagalba šiandien užgrobė buvusių nacių kolaborantų – lafininkų, plechavičiukų, impulevičiukų ir panašių “patriotų” – palikuonis, kuriems istoriškai labai skauda tą vietą, kurią taip teisingai, pelnytai ir skaudžiai prispardė tarybinio kareivio kerzavas teisingumo batas. Dabar konservatoriai, liberalai, šauliai, kitos nacionalistinės organizacijos, išmaitintos JAV CŽV ir Soroso fondų fašistų, mėgsta postringauti apie “kovas už Lietuvos laisvę”, “patriotų pasiaukojamą kovą prieš tarybinę okupaciją”, pasakoti panašius istorijos perrašymo, masinės sąmonės kolonizavimo, manipuliavimo ir militarizavimo “epus”. Tačiau savo “didvyriškos” kovos su vokiečių okupantai dabartiniai paminklų tarybiniams kariams griovikai, globalistų liokajai, tautos nacionalinių interesų pardavėjai absoliučiai jokų įrodymų negali pateikti dėl labai paprastos priežasties : sunku nacių kolaborantui įrodyti tai, ko niekada nacių kolaborantas nedarė – lietuvių nacionalistas, kaip ir visi kiti Pabaltijo “rezistentai” visada tarnavo vakarų okupantams, maitinosi iš jų rankų, liokajiškai vykdė visus Vakarų okupantų nurodymus, tame tarpe karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, ir su malonumu ėmė savo 30 sidabrinių. Pinigai naciukui nekvepia, todėl liberalas-demokratas-konservatorius-patriotas visada yra pasiryžęs pasitarnauti vakarų okupantui, už nebrangiai. Jam gi taip pat gyventi reikia, o kadangi jis toks “išsilavinęs, apsišvietęs, patriotiškas, sėkimingas” tapinoidas, tai jam priklauso “gyventi geriau už kitus”. Tokia paprasta lietuviško nacių-JAV fašistų liokajo logika. Su tokia logika jiems, tokiems “mieliems, geraširdžiams, rūpestingiems”, visada buvo paprasta sudalyvauti Lietūkio garažo chore, Pirčiupių, Ablingos laužavietėje, tarybinių partinių ir ūkio aktyvistų, partizanų, tarybinių karo belaisvių masinėse žudynėse ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Rusijoje, Latvijoje, Lenkijoje… Ir viskas vardan Lietuvos, vardan tautos, vardan šeimos ir, žinoma, savęs pačio.
Istorija tokių “patriotų” nieko neišmokė, jie vėl atsivilko į savo žemę savo šeimininkus iš Vakarų, vėl fašistinis Vermachtas trypia Lietuvos žemę, tik šį kartą “vieningos” Europos fašistai vadina save demokratais, liberalais ir vėl JAV tarptautiniai nusikaltėliai bando pakartoti jiems nepavykusį 1945 metais žygį “drang nach Osten”.
Laikas prisiminti tikrąją istoriją ir išlaisvinti savo protą nuo JAV fašistinės propagandos įdiegtų jėga militaristinių stereotipų.
Kauno išvadavimo 75-metinių proga Rusijos, tikrosios Vakarų fašizmo nugalėtojos, Gynybos ministerija išslaptino archyvinius dokumentus, kaip vyko 1944 metų liepos-rugpjūčio mėnesiais Kauno išlaisvinimo operacija, po kurios kai kurie “žymūs” Lietuvos “patriotai” spruko kas kur – kas į miškus, kas , ūkininko kumelę pavogęs, Vakarų sienos link pas savo šeimininkus – vokiečių nacistus.
Kauno išvadavimo puolamoji operacija
(1944 m. liepos 28 d. – rugpjūčio 28 d.)
1944 m. liepos pabaigoje Raudonosios Armijos 3-ojo Baltarusijos fronto daliniai, išvadavę Vilnių ir užėmę placdarmus Nemuno vakarinėje pakrantėje, toliau vykdė puolimą 210 km pločio fronto juostoje. Jiems priešinosi hitlerinės Vokietijos Vermachto 10 pėstininkų ir apsaugos karinių junginių (korpuso grupės „N“ ir „D“, 201, 221-oji ir 52-oji apsaugos, 69, 196, 131, 170 ir 542-osios pėstininkų divizijos), 2 tankų divizijos (6-oji ir 5-oji), 2 pėstininkų brigados, 6 atskiri pulkai, 22 atskiri batalionai, 2 tankų Vyriausios Vermachto vadovybės rezervo bataljonai ir daugybė kitų palaikymo, ypatingai artilerijos, junginių.
Liepos 28 d. TSRS Aukščiausiosios vadovybės štabas savo direktyva Nr. 220160 iškėlė armijos generolui D. Černiachovskiui užduotį – ne vėliau kaip rugpjūčio 1–2 d. 39-osios ir 5-osios armijoms smogti nacistų okupantams ir jų vietiniams nacionalistiniams kolaborantams iš šiaurės ir pietų, sumušti jungtines fašistų pajėgas ir išvaduoti Kauną; po to visomis fronto pajėgomis tęsti puolimą Rytų Prūsijos sienų link ir iki rugpjūčio 10 dienos pasiekti Raseinių-Suvalkų liniją, kur užimti gynybines pozicijas, kad pradėti pasiruošimą karinių operacijų perkėlimui tiesiogiai į “vieningos” Europos jungtinės armijos fašistinės Vokietijos kontroliuojamą teritoriją.
Kaunas buvo galingai fortifikuotas priešo gynybos linijos rajonas, stovintis strategiškai svarbioje trumpiausių kelių į Rytų Prūsiją sankryžoje. Be to, tai buvo stambus magistralinių kelių, geležinkelių ir vieškelių mazgas, jungiantis jį su visomis Baltijos valstybėmis ir leidžiantis Vermachto vadovybei lengvai manevruoti rezervais bet kuria kryptimi. Mieste buvo dar Rusijos caro statyta galinga gynybinė tvirtovė, kurios devyni fortai hitlerininkų buvo parengti ilgai gynybai. Strategiškai svarbaus Kauno praradimas labai pablogino jau ir taip apgailėtiną Vermachto armijų grupės “Šiaurė“ padėtį.
TSRS 5-osios armijos zonoje esančiam miestui užimti buvo suformuotos dvi smogiamosios grupės. 72-asis šaulių korpusas turėjo pralaužti vokiečių kariuomenės gynybos liniją Kauno šiaurės rytuose 6 km pločio atkarpoje ir vystyti puolimą Karmėlavos bei Vilkijos kryptimis. 45-asis šaulių korpusas gavo įsakymą įveikti priešo gynybą į pietryčius nuo Kauno 7 km fronto linijos atkarpoje. Po to jis turėjo perimti savo kontrolėn vieškelį ir geležinkelį iš miesto į Marijampolę ir atkirsti kelius Kaune įsitvirtinusių nacistų grupuočių pasitraukimui.
1944 m. liepos 29 d., po keturiasdešimt minučių trukusio intensyvaus artilerijos apšaudymo, Raudonosios armijos smogiamosios grupės pradėjo puolimą. Atremdami hitlerininkų pėstininkų kontratakas, palaikomi artilerijos ir tankų, 72-ojo pėstininkų korpuso junginiai pamažu judėjo Vilijos upės link. Įnirtingas mūšis įsiplieskė dėl Palemono stoties. Tik po šešiolikos valandų nenutrūkstamų karinių veiksmų 63-osios pėstininkų divizijos 291-asis pėstininkų pulkas, vadovaujamas generolo-majoro N. M. Laskino, sugebėjo Palemono stotį visiškai išvalyti nuo priešo. Tik dienos pabaigoje visos korpuso divizijos pasiekė Viliją 4–5 km į rytus nuo Kauno. Tą pačią dieną 45-asis ir 65-asis šaulių korpusas iš užimtų placdarmų sudavė galingus smūgius Nemuno vakariniame krante. Iki vakaro jų junginiai pasistūmėjo į priekį nuo 9 iki 17 km, išlaisvino 53 gyvenvietes ir ėmė supti miestą iš pietų.
Liepos 31 dienos naktį 72-ojo pėstininkų korpuso priešakiniai būriai forsavo Viliją šiaurėje nuo Kauno. Korpuso 277-oji pėstininkų divizija išlaisvino vieną iš miesto rajonų – Vilijampolę. Tuo pačiu metu 63-oji pėstininkų divizija įveikė priešo gynybinę liniją Palemono rajone ir ryte įsiveržė į Kauną. Naikindama atskirus nacistų pasipriešinimo taškus, ji išėjo ant Nemuno kranto. Inžineriniai padaliniai iškart pradėjo tiltų per upę statybą ir jau vakare divizijos artilerija persikėlė į kitą upės krantą. Šaulių daliniai, įveikę Nemuną po ranka pasitaikiusiomis priemonėmis, kovodami su besitraukiančiai hitlerininkais pasiekė miesto centrą.
Tuo pačiu metu smūgius hitlerininkams sudavė 65-ojo ir 45-ojo šaulių korpusų junginiai. Įveikęs priešo gynybą Senosios Pilies fortų linijoje, 144-oji pėstininkų divizija (pulkininkas A. A. Donecas), apeidama galingus 4-ą ir 5-ą fortus, įsiveržė į Kauną iš pietų. Vokietijos kariuomenės padėtis tapo kritiška, kai 120-oji atskira tankų brigada, vadovaujama pulkininko Bukovo, vykdydama puolimą palei vakarinę Nemuno pakrantę, išėjo į Kauno vokiečių garnizono užnugarį. Jos avangardo pagrindinė kuopa, vadovaujama Tarybų Sąjungos didvyrio leitenanto M.G. Batrakovo vienoje iš kelių sankryžų aptiko didelę vokiečių automobilių ir šarvuočių grupuotę. Kuopos vadas nusprendė užkirsti kelią priešo pasitraukimui iš miesto. Kuopa užėmė žiedinės gynybos pozicijas ir stojo į mūšį su dvidešimčia priešo tankų. Mūšio metu būrio vado, Tarybų Sąjungos didvyrio, leitenanto I.A. Matvijenko tankas sunaikino tris priešo tankus, o po to, kai užsikirto patranka, taranavo priešo kovos mašinas. Vokiečių tankistai neatlaikė tarybinių karių spaudimo ir pasuko atgal. Atrėmusi visas priešo atakas M.G. Batrakova kuopa, kartu su atėjusiomis į pagalbą pagrindinėmis brigados pajėgoms, tęsė puolimą, sutriuškino priešo garnizoną Girionyse, po to išlaisvino Garliavą ir užėmė vieškelį iš Kauno į Marijampolę.
