Šaltinis: http://www.us666.ru/intervencyiindex2.htm
„Man tiesiog darosi baisu dėl mano šalies, kai pamanau, kad Dievas yra teisingas“. JAV prezidentas Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson)
„Manau, kad visus, kurie pelnosi iš karo bei prisideda prie jo kurstymo, pačią pirmą jo dieną turi sušaudyti jo šalies piliečiai“. Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway)
Kad įtvirtintų ir išlaikytų savo „teisę“ eksploatuoti kitas tautas, Amerika reguliariai naudojo įvairias prievartos formas, ir pirmiausia – karinę. Štai žinomų ginkluotų intervencijų sąrašas.
Vien per 1661-1774 metus iš Afrikos į JAV buvo įvežta apie milijonas gyvų vergų, o daugiau nei devyni milijonai žuvo pakeliui. Vergvaldžių pelnas, gautas iš šių operacijų, skaičiuojant XVIII amžiaus kainomis, sudarė ne mažiau kaip 2 milijardai dolerių – astronominė suma tuo metu.
1622 m. Amerikiečių karai prasideda 1622 metais, pirmą kartą užpuolus indėnus Džeimstaune, toliau sekė karas su indėnais algonkinais Naujoje Anglijoje 1635-1636 metais ir 1675-1676 metų karas, kurio metu buvo sugriauta beveik pusė miestų Masačusetse. Kiti karai ir susišaudymai su indėnais tęsėsi iki 1900 metų.
Iš viso amerikiečiai sunaikino apie 100 milijonų indėnų, o tai reiškia, kad galime kalbėti apie patį tikriausią genocidą, žymiai didesnį, nei Hitlerio masinės žydų žudynės (4-6 milijonai aukų). Nuo 1689 m. iki 1763 m. vyko keturi svarbiausi imperiniai karai, kuriuose dalyvavo Anglija ir jos Šiaurės Amerikos kolonijos, taip pat Prancūzijos, Ispanijos ir Olandijos imperijos.
Nuo 1641 m. iki 1759 m. įvyko 40 naujųjų gyventojų maištų bei 18 vidinių konfliktų – penki jų peraugo į tikrą sukilimą. 1776 metais prasidėjo karas dėl nepriklausomybės, baigėsi 1783 m. Antrasis karas prieš Angliją 1812-1815 m. sustiprino nepriklausomybę, o 40 karų su indėnais nuo 1622 m. iki 1900 m. valstijas papildė milijonais akrų žemės.
1792 m. – amerikiečiai iš indėnų atkovoja Kentukį.
1796 m. – amerikiečiai iš indėnų atkovoja Tenesį.
1797 m. – atšąla santykiai su Prancūzija po to, kai JAV karinis laivas Delaware užpuola civilį laivą Croyable; jūrų mūšiai tęsiasi iki 1800 metų.
1800 m. – Gabrielio Prosero vadovaujamas vergų sukilimas Virdžinijoje. Pakarta apie tūkstantis žmonių, tarp jų ir Proseras. Patys vergai nenužudė nė vieno žmogaus. 1803 m. – amerikiečiai iš indėnų atkovoja Ohają.
1803 m. – Luiziana. 1800 metais Ispanija slaptu susitarimu Prancūzijai perdavė Luizianą, iki 1763 metų buvusią prancūzų kolonija, mainais Ispanijos karalius Karolis IV gavo iš Napoleono įsipareigojimą atiduoti jo svainiui karalystę Italijoje. Prancūzų kariai taip ir nepaėmė Luizianos, kurioje buvo įsitaisę amerikiečiai.
1805-1815 m. – JAV pirmą kartą kariauja Afrikoje – jos viduržemio jūros pakrantėje. Tuo metu Amerikos respublikos prekeiviai buvo išvystę prekybą su Osmanų imperija, pirkdami ten opiumą po 3 dolerius už svarą bei pardavinėdami jį Kinijos uoste Kantone (Guančžou) po 7-10 dolerių. Taipogi daug opiumo amerikiečiai parduodavo Indonezijoje ir Indijoje. Pirmus trisdešimt 19 amžiaus metų JAV iš turkų sultono buvo gavę tokias pat privilegijas prekiauti Osmanų imperijoje, kaip ir Europos valstybės: Didžioji Britanija, Rusija ir Prancūzija.
Galiausiai Jungtinės Valstijos ėmė kovoti su Britanija dėl įtakos opiumo rinkai rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Eilės karų dėka, iki 1815 metų JAV įpiršo prekybos sutartis šiaurinės Afrikos šalims, savo prekeiviams garantuodamos stambias pinigų įplaukas. Vėliau, 1830-aisiais Jungtinės Valstijos bandė iš Neapolio karalystės bandė išgauti Sirakuzą savo bazei įkurti. Tiesa, šie reikalavimai nebuvo išpildyti.
1806 m. – amerikiečių bandymas įsiveržti į Rio Grande, t. y. Į Ispanijos teritoriją. Amerikiečių vadas kapitonas Z. Paikas (Zebulon Pike) pakliuvo į ispanų rankas, intervencija nepavyko.
1810 m. – Luizianos gubernatorius Kleibornas (William C. C. Claiborne), įsakius JAV prezidentui, įsiveržė į Ispanijai priklausančią Vakarų Floridą. Teritorija be mūšio atiteko Amerikai.
1811 m. – Vergų sukilimas, vadovaujamas vergo Čarlzo – pavardžių vergams, kaip ir šunims, dažniausiai neduodavo (kai kurie šaltiniai teigia, jog Čarlzo pavardė buvo Deslondas – Charles Deslondes – vert. pastaba). 500 vergų pasuko link Naujojo Orleano, pakeliui išlaisvindami nelaimės draugus. Amerikiečių kariai vietoje sunaikino arba pakorė vėliau beveik visus sukilimo dalyvius.
1812-1814 m. – karas su Anglija. Įsiveržimas į Kanadą. „Trokštu prijungti ne tik Floridą prie mūsų valstybės pietų, tačiau ir prie šiaurinės teritorijos – Kanadą (Viršutinę ir Apatinę)“, – teigė vienas Atstovų palatos narių Feliksas Grandis. „Pasaulio sutvėrėjas mūsų sienas nustatė taip – ties Meksikos įlanka pietuose ir šiaurėje – amžino įšalo dalyje“, – antrino jam kitas senatorius Harperis. Netrukus pasirodęs didžiulis Anglijos laivynas privertė jankius palikti Kanadą.
1814 metais anglams pavyko netgi sugriauti daugelį vyriausybinių pastatų JAV sostinėje Vašingtone.
1812 m. – JAV prezidentas Medisonas (James Madison) įsakė generolui Džordžui Metjusui (George Mathews) okupuoti dalį ispanų Floridos – Amelijos salą ir kai kurias kitas teritorijas. Metjusas ėmėsi reikalo su tokiu žiaurumu, kad prezidentas vėliau bandė nusišalinti nuo šio įvykio.
1813 m. – amerikiečių kariai be mūšio užima ispanų įlanką ???Bomail???, ispanų kariai pasiduoda į nelaisvę. Be to, amerikiečiai okupuoja Markizo salas, okupacija tęsėsi iki 1814 metų.
1814 m. – amerikiečių generolo Endriu Džeksono (Andrew Jackson) reidas į Ispanijos Florida, kur jis okupuoja Pensakolą.
1816 m. – amerikiečių kariai Ispanų Floridoje užpuola Fort Nikolsą. Fortas priklausė ne ispanams, o pabėgėliams vergams ir indėnams seminolams – jie visi (270 žmonių) buvo sunaikinti.
1817-1819 m. – su nusilpusia dėl daugelio kolonijų praradimo Ispanija JAV pradeda derėtis dėl Rytų Floridos pirkimo.
1818 m. sausio 6 dieną generolas Endrius Džeksonas, turėjęs stambų plantacijų ūkį, laiške prezidentui Džeimsui Monro (James Monroe) pasiūlė Floridos užgrobimo planą, pažadėjęs įvykdyti jį per 60 dienų. Veikiai, nesulaukę derybų su Ispanija pabaigos ir negavę jos susikimo, amerikiečių kariai, vadovaujami generolo Džeksono kirto pietinę JAV sieną ir užėmė Floridą.
Įsiveržimą teisino tuo, kad persekiojo indėnų seminolų gentį, priglaudusią pabėgusius iš plantacijų vergus (du indėnų genčių – seminolų ir krikų – vadus generolas Džeksonas apgaule, iškėlęs Anglijos vėliavą, įsiviliojo į amerikiečių laivą ir žiauriai nužudė). Tikroji amerikiečių įsiveržimo į Floridą priežastis buvo pietinių valstijų plantatorių siekis užgrobti derlingas Floridos žemes – tai buvo išaiškinta diskusijų Kongrese metu 1819 metų sausį po karo komisijos atstovo Džonsono pranešimo dėl karinių veiksmų Floridoje.
1824 m. – dviejų šimtų amerikiečių, vadovaujamų Deivido Porterio įsiveržimas į Puerto Rikos miestą Fadžardą. Priežastis: prieš kurį laiką ten kažkas įžeidė amerikiečių karininkus. Miesto valdžia turėjo oficialiai atsiprašyti už savo gyventojų blogą elgesį. 1824 m. – amerikiečių desanto išsilaipinimas Kuboje – tuo metu Ispanijos kolonijoje.
1831 m. – Virdžinijos vergų sukilimas, vadovaujamas šventiko Neto Ternerio (Nat Turner). 80 vergų išžudė savo vergvaldžius ir jų šeimas (apie 60 žmonių), po to sukilimas buvo numalšintas. Vergvaldžiai nusprendė suduoti „prevencinį smūgį“, kad sukilimas nesiplėstų – išžudė šimtus niekuo dėtų vergų aplinkiniuose regionuose.
1833 m. – įsiveržimas į Argentiną, kurioje tuo metu vyko sukilimas.
1835 m. – Meksika. JAV, siekdama užgrobti Meksikos teritoriją, pasinaudojo jos nestabilia politine padėtimi. 20-ųjų pradžioje ėmę kolonizuoti Teksasą, jie 1835 metais sukėlė Teksaso kolonistų maištą, kurie pareiškė, jog atskiria Teksasą nuo Meksikos ir paskelbė jo „nepriklausomybę“.
1835 m. – įsiveržimas į Peru, kurioje tuo metu vyko neramumai. 1836 m. – dar vienas įsiveržimas į Peru.
1840 m. – amerikiečiai įsiveržia į Fidžį, sugriovė keletą kaimų. 1841 m. – po vieno amerikiečio žūties Dramondo saloje (tuo metu vadinosi Upolu) amerikiečiai sugriovė ten daugybę kaimų.
1842 m. – unikalus atvejis. Toks T. Džonsas kažkodėl pamanė, jog Amerika kariauja su Meksika ir su savo kariuomene užpuolė Monterėjų Kalifornijoje. Supratęs, kad karo nėra jis atsitraukė.
1843 m. – amerikiečiai įsiveržia į Kiniją.
1844 m. – dar vienas Kinijos užpuolimas, numalšinamas antiimperialistinis sukilimas.
1846 m. – Meksikiečiai buvo nepatenkinti dėl Teksaso praradimo, kurių prezidentai 1845 m. nutarė prisijungti prie JAV. Pasienio ginčai ir finansiniai nesutarimai didino įtampą. Daugelis amerikiečių tikėjo, jog JAV „likimo paskirta“ būti per visą kontinentą – nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Kadangi Meksika nenorėjo parduoti šios teritorijos, kai kurie JAV lyderiai norėjo ją užgrobti – JAV prezidentas Džeimsas Polkas (James K. Polk) 1846 metų pavasarį pasiuntė į Teksaso valstiją karius.
Vėlesnius dvejus metus mūšiai vyko Meksike, Teksase, Kalifornijoje ir Naujoje Meksikoje. Amerikos ginkluotosios pajėgos buvo geriau apmokytos, turėjo naujesnius ginklus bei buvo efektyviau vadovaujama. Meksika pralaimėjo. 1847 metų pradžioje Kaliforniją užvaldė JAV. Rugsėjį, atakuojamas JAV armijos, pasidavė Meksikas. 1848 metų vasario 2 d. JAV ir Meksika pasirašė Taikos sutartį. Šioje sutartyje Meksika už 15 milijonų dolerių sutiko parduoti JAV 500 000 kvadratinių mylių teritoriją.
1846 m. – agresija prieš Naująją Granadą (Kolumbija).
1849 m. – amerikiečių laivynas artėja prie Smirno, siekdami priversti Austrijos vadovybę paleisti suimtą amerikietį.
1849 m. – artilerija apšaudo Indokiniją.
1851 m. – amerikiečių kariai išsilaipina Anžuano (Johanna) saloje, kad nubaustų vietos valdžią už amerikiečių laivo kapitono suėmimą.
1852 m. – amerikiečiai įsiveržia į Argentiną, pasinaudoję joje vykstančiais neramumais.
1852 m. – Japonija. Ansei sutartys – nelygios sutartys, pasirašytos JAV ir Japonijos imperatoriaus Ansei valdymo metais (1854-1860 m., oficialiai vadinami imperatoriaus Komei valdymo metai). Šios sutartys užbaigė daugiau kaip 200 metų besitęsiantį Japonijos izoliavimą nuo pasaulio. 1852 m. JAV vyriausybė į Japoniją pasiuntė M. Perio eskadrą, kuris 1854 metų kovo 31 dieną Kangavoje , grasindamas ginklu, privertė japonus pasirašyti pirmąją sutartį, amerikiečiams atvėrusią Hakodatės ir Simodo uostus.
1854 metų spalio 14 dieną Japonija pasirašo analogišką sutartį su Anglija, 1855 metų vasario 7 d. – su Rusija. 1856 metais į Japoniją atvykęs Amerikos generalinis konsulas T. Haris grasinimais ir šantažu 1857 m. birželio 17 d. išsireikalavo dar geresnių sąlygų JAV, o po metų, 1858 m. liepos 29 d. – pasirašo visiškai nenaudingą Japonijai prekybos sutartį.
Pagal Japonijos-JAV sutarties pavyzdį buvo pasirašytos sutartys su Rusija (1858 m. rugpjūčio 19 d.), Anglija (1858 m. rugpjūčio 26 d.) ir Prancūzija (1858 m. spalio 9 d.). Ansei sutartys numatė užsienio laisvą užsienio prekeivių prekybą su Japonija ir įtraukė ją į pasaulinę rinką, suteikė užsieniečiams eksteritorinę bei konsulinės jurisdikcijos teisę, Japonija neteko muitų autonomijos, nustatytas mažas importo mokestis.
1853-1856 m. – anglų ir amerikiečių įsiveržimas į Kiniją, kur jie karinių susirėmimų metu išsiderėjo sau geresnes prekybos sąlygas.
1853 m. – įsiveržimas į Argentiną ir Nikaragvą masinių neramumų metu.
1853 m. – amerikiečių karinis laivas priartėja prie Japonijos, siekdamas priversti atverti uostus tarptautinei prekybai.
1854 m. – amerikiečiai sugriovė Nikaragvos miestą San Juan del Norte (Greytown), taip atkeršydami už amerikiečio įžeidimą.
1854 m. – JAV bando užgrobti Havajų salas. Užgrobė Tigro salą prie Panamos sąsiaurio.
1855 m. – į Nikaragvą įsiveržia amerikiečių būrys, vadovaujamas Viljamo Volkerio (William Walker). Palaikomas savo vyriausybės, 1856 m. jis pasiskelbia Nikaragvos prezidentu. Šis amerikietis avantiūristas siekė prijungti Centrinę Ameriką prie JAV ir paversti ją amerikiečių plantatorių vergvaldžių baze. Tačiau jungtinė Gvatemalos, Salvadoro ir Hondūro armija išvarė Volkerį iš Nikaragvos. Vėliau buvo nušautas Hondūre.
1855 m. – amerikiečiai įsiveržia į Fidžį ir Urugvajų.
1856 m. – įsiveržimas į Panamą. Įvertindami svarbų Panamos sąsiaurio vaidmenį, Didžioji Britanija ir JAV kovėsi, kad jį užimtų ar bent jau imtų kontroliuoti. Britanija, valdžiusi daugelį Karibų jūros salų bei dalį Moskitų Kranto, stengėsi išsaugoti savo įtaką Centrinėje Amerikoje. 1846 metais JAV Naujajai Granadai įpiršo sutartį dėl draugystės, prekybos ir jūros kelių, kurioje jie įsipareigojo garantuoti Naująjai Granadai Panamos sąsiaurį, o tuo pačiu gavo lygias teises naudotis sąsiauriu bei statyti per jį geležinkelį.
Geležinkelis, kurio statyba buvo baigta 1855 m. suteikė JAV galimybę kontroliuoti Panamos sąsiaurį. Naudodamiesi 1846 metų sutartimi, JAV nuolatos kišosi į Naujosios Granados vidaus reikalus, ne kartą vykdė grubią karinę intervenciją (1856, 1860 m. ir kt.). Sutartys tarp JAV ir Didžiosios Britanijos – Kleitono-Bulverio sutartis 1850 m. ir Hejo-Paunsfoto sutartis 1901 m. – dar labiau sustiprino JAV pozicijas Naujojoje Granadoje.
1857 m. – du kartus įsiveržta į Nikaragvą.
1858 m. – intervencija į Fidžį, kur įvykdė baudžiamąją operaciją už dviejų amerikiečių nužudymą.
1858 m. – įsiveržimas į Urugvajų.
1859 m. – japonų uosto Taku užpuolimas.
1859 m. – įsiveržimas į Angolą masinių neramumų metu.
1860 m. – įsiveržimas į Panamą.
1861-1865 m. – pilietinis karas. Misisipė, Florida, Alabama, Džordžija, Luiziana, Teksasas, Virdžinija, Tenesis ir Šiaurės Karolina atsiskiria nuo likusių valstijų ir pasiskelbė savarankiška valstybe. Šiaurė įveda kariuomenę neva vergų išlaisvinimui. Iš tikro viskas vyko kaip visada dėl pinigų – susipyko dėl prekybos sąlygų su Anglija. Be to, atsirado jėgų, neleidusių šaliai susiskaldyti į mažas atskiras kolonijas.
1862 m. – iš Tenesio išvaromi visi žydai ir konfiskuojamas jų turtas.
1863 m. – baudžiamoji ekspedicija į Šimonoseki (Japonija), kur buvo „paniekinta Amerikos vėliava“.
1864 m. – karinė ekspedicija į Japoniją siekiant išsireikalauti naudingų prekybos sąlygų.
1865 m. – Paragvajus. Urugvajus, turėdamas neribotą JAV, Anglijos, Prancūzijos ir kt. pagalbą įsiveržė į Paragvajų ir tuo metu turtingoje šalyje išžudė 85 % gyventojų. Paragvajus nuo to laiko taip ir neatsistatė.
Žiaurios skerdynės buvo gausiai finansuojamos iš tarptautinių bankininkų Rotšildų rūmų, glaudžiai susijusių su žymių britų banku „Baring Brothers“ bei kitomis finansinėmis struktūromis, kur tradiciškai vadovavo Rotšildo giminaičiai. Ypatingą genocido cinizmą rodo tai, kad jis vyko su lozungais apie Paragvajaus tautos išslaisvinimą iš diktatūros priespaudos bei demokratijos atstatymą šalyje.
Netekusi pusės teritorijos, nukraujavusi šalis virto niekinga angloamerikiečių kolonija, šiandien garsėjanti žemiausiu pragyvenimo lygiu, nerkotikų mafijos lizdu, milžiniška užsienio skola, policijos teroru ir valdininkų korupcija. Iš valstiečių buvo atimta žemė ir išdalinta žemvaldžiams, atvykusiems kartu su okupantais. Galiausiai jie įkūrė „Kolorado“ partiją, kuri iki šiol valdo šalį, atstovaudama dolerio bei dėdulės Semo interesus. Demokratija nugalėjo.
1865 m. – ginkluoto perversmo Panamoje metu įvedama JAV kariuomenė.
1866. – neišprovokuotas Meksikos užpuolimas.
1866 m. – baudžiamoji ekspedicija į Kiniją, kurioje užpultas Amerikos konsulas.
1867 m. – Midvėjaus salos užpuolimas.
1868 m. – Japonijos pilietinio karo metu daugelį kartų įsiveržta į jos teritoriją.
1868 m. – įsiveržimas į Urugvajų ir Kolumbiją.
1874 m. – įvedama armija į Kiniją ir Havajus. 1876 m. – įsiveržimas į Meksiką.
1878 m. – Samoa salų užpuolimas.
1882 m. – armijos įvedimas į Egiptą.
1888 m. – užpuolama Korėja.
1889 m. – baudžiamoji ekspedicija į Havajus.
1890 m. – amerikiečių armija įeina į Haitį.
1890 m. – Argentina. Įvedama armija ginti Buenos Airių interesų.
1891 m. – Čilė. Amerikiečių karių susirėmimas su sukilėliais.
1891 m. – Haitis. Malšinamas juodaodžių darbininkų sukilimas Navasos saloje, kuri JAV teigimu, priklauso joms.
1893 m. – įvedama armija į Havajus, įsiveržimas į Kiniją.
1894 m. – Nikaragva. Per mėnesį armija okupuoja Bliufildsą.
1894-1896 m. – įsiveržimas į Korėją.
1894-1985 m. – Kinija. Amerikos kariai dalyvauja kinų-japonų kare.
1895 m. – Panama. Amerikiečių kariai įsiveržia į Korintą.
1898 m. – Amerikos-Ispanijos karas. Amerikiečiai iš Ispanijos atkovoja Filipinus, nužudyta 600 000 filipiniečių. Amerikos prezidentas Viljamas Makinlis (William McKinley) pareiškė, jog Dievas įsakė jam užgrobti Filipinų salas, kad jų gyventojus atverstų į krikščionišką tikėjimą ir atnešti jiems civilizaciją. Makinlis teigė kalbėjęs su Viešpačiu, kai vidurnaktį ėjo vienu iš Baltųjų Rūmų koridorių. Įdomi priežastis, pastūmėjusi amerikiečius šiam karui: 1898 m. vasario 15 d. šarvuotame laive „Man“ įvyko sprogimas, jis paskendo ir su savimi nusinešė 266 ekipažo žmonių gyvybes.
JAV vyriausybė iš karto apkaltino Ispaniją. Po 100 metų laivą iškėlė ir paaiškėjo, kad jis buvo susprogdintas iš vidaus. Sunku paneigti, jog Amerika nusprendė nelaukti priežasties Ispanijos užpuolimui pagreitindama įvykius, paaukodama pora šimtų gyvybių. Iš Ispanijos atkovojama Kuba ir nuo tada ten yra amerikiečių karinė bazė. Ta pati, kurioje įkurtas žymus visame pasaulyje Guantanamo teroristų kankinimų centras.
1898 m. birželio 22 d. – vykstant Ispanijos-Amerikos karui Kuboje išsilaipina JAV kariai, juos palaiko Kubos partizanai, nuo 1895 metų kovojantys prieš ispanų kolonistus. 1898 m. gruodis – JAV pradeda Kubos sukilėlių „malšinimo“ operaciją. 1901 m. gegužės 20 d. – baigėsi JAV valdymo laikas Kuboje. Tačiau amerikiečiai vis dar pasilieka saloje.
Patvirtinama nauja Kubos konstitucija, pagal kurią JV įgauna ypatingas teises šioje šalyje. Faktiškai Kuboje įsigalioja JAV protektoratas. Padedamas turtingųjų klasės, JAV kapitalas aktyviai integruojasi Kuboje. 1901 m. gruodį įvyksta pirmieji prezidento rinkimai, kurių metu išrenkamas susiję su JAV valdančiaisiais T. Estrada Palma (Tomas Estrada Palma). 1902 m. gegužės 20 d. oficialiai paskelbtas Kubos respublikos įkūrimas, Havanoje pakelta nacionalinė vėliava (vietoje JAV), prasideda amerikiečių karių evakavimas. Amerika pasiliko teisę kištis į Kubos vidaus reikalus. 1898 m. – iš Ispanijos iškovojami Puerto Riko ir Guamas.
1898 m. – amerikiečių kariai įsiveržia į San Chuan del Suro uostą Nikaragvoje.
1898 m. – Havajai. Amerikos kariai užgrobia salą.
1899-1901 m. Amerikos-Filipinų karas.
1899 m. – Nikaragva. Amerikiečiai įsiveržia į Bliufidso uostą.
1901 m. – įvedama armija į Kolumbiją.
1902 m. – įsiveržimas į Panamą.
1903 m. – JAV pasiuntė karinius laivus į Panamos sąsiaurį, siekdamos izoliuoti Kolumbijos karius. Lapkričio 3 d. buvo paskelbta politinė Panamos respublikos nepriklausomybė. Tą patį mėnesį Panama, atsidūrusi visiškoje priklausomybėje nuo JAV, buvo priversta su jomis pasirašyti sutartį, pagal kurią teritorija kanalo statybai „amžiams“ atitenka Jungtinėms Valstijoms.
JAV buvo leista atitinkamoje teritorijoje pastatyti, o po to eksploatuoti kanalą, laikyti ten ginkluotas pajėgas ir kt. 1904 m. buvo priimta Panamos konstitucija, suteikusi JAV teisę išlaipinti karius bet kurioje šalies vietoje, kuo ne kartą pasinaudojo JAV vyriausybė anti-imperialistinių pasipriešinimų malšinimui. Prezidentų rinkimus 1908, 1912, 1918 metais stebėjo amerikiečių kariai.
1903 m. – armijos įvedimas į Hondūrą, Dominikos Respubliką ir Siriją.
1904 m. – įvedama armija į Korėją, Maroką ir Dominikos Respubliką.
1904-1905 m. – amerikiečių kariai kišasi į rusų-japonų karą.
1905 m. – amerikiečių kariai kišasi į revoliuciją Hondūre.
1905 m. – įvedama armija į Meksiką (padeda diktatoriui Parfirijui Diazui (Parfirio Diaz) malšinti sukilimą).
1905 m. – įvedama armija į Korėją.
1906 m. – įsiveržimas į Filipinus, malšinamas išsilaisvinimo judėjimas.
1906-1909 m. – amerikiečių kariai Kuboje rinkimų metu.
1906 m. – liberalų, protestuojančių prieš E. Palmos neteisėtus veiksmus, sukilimas. Palma prašo JAV atsiųsti armiją, tačiau JAV vyriausybė į Kubą pasiunčia tarpininkus. Po E. Palmos atsistatydinimo JAV pareiškė, jog šalyje veiks laikinoji vyriausybė ir valdys tol, kol šalyje nenusistovės tvarka.
1906 m. spalio 2 dieną rinkimus laimi libelralai. Kubos prezidentu išrenkamas Ch. Gomesas (Juan Gualberto Gómez Ferrer).
1907 m. – amerikiečių kariai Nikaragvoje įgyvendina „dolerinės diplomatijos“ protektoratą.
1907 m. – amerikiečių kariai įsikiša į revoliuciją Dominikos Respublikoje.
1907 m. – amerikiečių kariai dalyvauja Hondūro kare prieš Nikaragvą.
1908 m. – amerikiečių kariai įvedami į Panamą rinkimų metu.
1910 m. – Nikaragva. Amerikiečių kariai įsiveržia į Bliufidso ir Korinto uostus. JAV pasiunčia į Nikaragvą ginkluotąsias pajėgas ir organizuoja suokalbį vyriausybėje (1909 m.), prezidentas Zelaja (José Santos Zelaya López) priverstas palikti šalį.
1910 m. suformuota chunta iš proamerikietiškų generolų: Ch. Estrados (Juan José Estrada Morales), E. Čamoro (Emiliano Chamorro Vargas) ir amerikiečių kalnų kasybos kompanijos atstovo A. Diaso (Adolfo Diaz). Tais pačiais metais prezidentu tampa Estrada, tačiau kitąmet, amerikiečių karių padedamas, jį keičia A. Diasas.
1911 m. – amerikiečiai išsilaipina Hondūre, siekdami palaikyti buvusio prezidento Manuelio Bonilos (Manuel Bonilla Chirinos) vadovaujamą sukilimą prieš teisėtai išrinktą prezidentą Migelį Davilą (Miguel Rafael Dávila Cuellar).
1911 m. – anti-amerikietiško sukilimo malšinimas Filipinuose.
1911 m. – armijos įvedimas į Kiniją.
1912 m. – amerikiečių kariai įsiveržia į Havaną (Kuba).
1912 m. – amerikiečių kariai rinkimų metu įsiveržia į Panamą.
1912 m. amerikiečių karių įsiveržimas į Hondūrą.
1912-1933 m. – Nikaragvos okupacija, nuolatinis karas su partizanais. Nikaragva tapo korporacijos „United Fruit Company“ bei kitų Amerikos kompanijų kolonija.
1914 m. Vašingtone pasirašoma sutartis, pagal kurią JAV įgauna teisę tarpvandenyninio kanalo statybai Nikaragvoje.
1917 metais prezidentu tampa E. Čamoro ir su JAV pasirašo keletą naujų sutarčių, kurios lėmė dar didesnį šalies plėšimą.
1914 m. – amerikiečių kariai įžengia į Dominikos Respubliką, kaunasi su sukilėliais Santa Dominge.
1914-1918 m. – eilė įsiveržimų į Meksiką.
1910 m. ten prasidėjo stambus valstiečių Francisko Pančo Viljos (Francisco Pancho Villa) ir Emiljano Zapatos (Emiliano Zapata Salazar) judėjimas prieš Amerikos ir Anglijos statytinį diktatorių Porfirijų Diasą (Porfirio Díaz). 1911 m. Diasas bėga iš šalies ir jį keičia liberalas Franciskas Maderas (Francisco Ignacio Madero González). Tačiau ir jis netiko amerikiečiams, todėl 1913 metais proamerikietis generolas Viktorijanas Uerta (José Victoriano Huerta Márquez) nuverčia Maderą – jį nužudo.
Sapata ir Vilja paspaudė ir 1914 m. pabaigoje užėmė sostinę Meksiką. Uertos chunta žlugo ir JAV ėmėsi tiesioginės intervencijos. Jau 1914 m. balandį Meksikos uoste Verakruz išsilaipino amerikiečių desantas, pasilikęs ten iki spalio mėnesio. Meksikos prezidentu tampa patyręs to meto politikas ir stambus žemvaldys V. Karansas (Venustiano Carranza). Jis sutriuškina Vilją, tačiau pasisako prieš imperialistinę JAV politiką bei žada įvykdyti žemės reformą. 1916 metų kovą Peršingo (John Pershing) vadovaujami amerikiečių daliniai kirto Meksikos sieną, tačiau lengvai pasivaikščioti jankiams nepavyko. Vyriausybės kariuomenė bei P. Viljos ir A. Zapatos partizanų armija, laikinai pamiršę pilietinius nesutarimus susivienijo ir išbruko Peršingą iš šalies.
1914-1934 m. – Haitis. Po daugybės sukilimų Amerika įveda kariuomenę, okupacija tęsiasi 19 metų.
1916-1924 m. – 8 metus trukusi Dominikos Respublikos okupacija.
1917-1933 m. – karinė Kubos okupacija, ekonominis protektoratas.
1917-1918 m. – dalyvavimas Pirmajame pasauliniame kare. Pradžioje Amerika „laikėsi neutralumo“, t. y. už astronomines sumas pardavinėjo ginklus, krovėsi turtus, į karą įstojo tik 1917 m., t. y. beveik pabaigoje; neteko 40 000 žmonių (pvz., rusų žuvo 200 000), tačiau po karo pasiskelbė kaip pagrindiniai laimėtojai. Kaip žinome, panašiai jie kariavo ir Antrajame pasauliniame. Valstijos Europoje kariavo dėl „žaidimo“ taisyklių pakeitimo, bet ne tam, kad „išsikovotų lygesnes galimybes“, o kad ateityje garantuotų absoliučiai nelygias teises JAV naudai.
Į Europą Amerika atėjo ne dėl Europos, o dėl pačios Amerikos. Užjūrio kapitalas parengė tą karą, jis jį ir laimėjo. Pasibaigus karui, JAV labiau, nei kitos sąjungininkės valstybės užsiėmė Vokietijos pavergimu – taip šalis, ir taip nusilpusi po karo, nugrimzdo į visišką chaosą, kur ir užgimė fašizmas.
Jis, beje, taipogi vystėsi padedamas Amerikos, ši pagalba tesėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Valstybės, išskyrus JAV, po karo liko skolingos tarptautinėms finansinėms grupėms bei monopolijoms, kur JAV kapitalas jau griežė pirmu, bet toli gražu ne vieninteliu smuiku. JAV siekė savo tikslų ir 1919 m. ir 1929 m. Paryžiuje.
Valstijos garantavo sau ne mandatus, ne kolonijas, o teisę ir galimybę kontroliuoti pasaulį taip, kaip reikia joms, tiksliau Amerikos kapitalui. Žinoma, ne viskas, kas užmanyta, pavykdavo ir nepriklausoma Tarybų (Sovietų) Rusija, kaip imperialistinio karo rezultatas, vietoje buržuazinės priklausomos Rusijos virto didžiulio ir skausmingo apsiskaičiavimo pasekme.
Reikalus su ja teko kuriam laikui atidėti… Užtat likusi Europa tapo „tikra monopoline firma „Jankiai ir kompanija“. Šiuo metu atsiranda vis daugiau įrodymų, jog Amerika ir Anglija buvo pagrindinės Pirmojo pasaulinio karo sukėlėjos.
1917 m. – Amerikos magnatai su malonumu finansavo socialistinę revoliuciją Rusijoje, tikėdamiesi iššaukti ten pilietinį karą, chaosą ir visišką šios šalies likvidaciją. Priminsime, kad tuo pat metu Rusija kariavo Pirmajame pasauliniame kare – tai papildomai ją silpnino. Štai konkrečių sponsorių pavardės: Džeikobas Šifas (Jacob Schiff), Feliksas ir Polas Varburgai (Felix, Paul Warburg), Oto Kanas (Otto Kahn), Mortimeris Šifas (Mortimer Schiff), Hugenheimas (Hugenheim), Aizakas Zeligmanas (Isaak Seligman). Kai pilietinis karas ištiesų prasidėjo, amerikiečiai metė jėgas galutiniam Rusijos sunaikinimui. Ypač daug jie tikėjosi iš Trockio, todėl labai nusivylė, kai Stalinas išaiškino jų planus ir likvidavo jį.
Po 1917 m. revoliucijos Amerikos prezidentas Vudro Vilsonas (Woodrow Wilson) JAV politikos kursą Rusijos atžvilgiu įvardino taip: visos baltagvardiečių vyriausybės Rusijos teritorijoje privalo gauti Antantės pagalbą ir pripažinimą; Kaukazas – Turkijos imperijos problemos dalis; Vidurinė Azija turi tapti anglosaksų protektoratu; Sibire turi būti atskira vyriausybė, o Didžiojoje Rusijoje – nauja (t. y. ne tarybinė). Po pergalės prieš „raudonąjį marą“ Vilsonas planavo į Rusiją pasiųsti krikščioniško jaunimo asociacijų būrius „rusų tautos moraliniam mokymui“. 1918 m. amerikiečių kariai įžengė į Vladivostoką ir galutinai juos išvyti iš Rusijos teritorijos pavyko tik 1922 m.
Dar 1917 metų gruodžio 23 dieną Klemanso (Georges Benjamin Clemenceau), Pišonas (Stephen-Jean-Marie Pichon) ir Fošas (Ferdinand Foch) Prancūzijos vardu, lordai Milneris (Alfred Milner) ir Sesilis (Edward Cecil) Anglijos vardu sudarė slaptą konvenciją dėl Rusijos įtakos sferų pasidalinimo: Anglijai – Kaukazas, Kubanė, Donas; Prancūzijai – Besarabija, Ukraina, Krymas. JAV formaliai konvencijoje nedalyvavo, nors faktiškai savo rankose laikė visas virveles, ypač pretenduodami į Sibirą bei Tolimuosius Rytus… Geografinis žemėlapis, kurį JAV Valstybės departamentas paruošė amerikiečių delegacijai, dalyvaujančiai Paryžiaus konferencijoje, tai aiškiai rodė: Rusijos valstybė ten teužėmė tik Vidurio Rusijos aukštumą.
Pabaltijis, Baltarusija, Ukraina, Kaukazas, Sibiras ir Vidurio Azija departamento žemėlapyje buvo tapusios „savarankiškomis“, „nepriklausomomis’ valstybėmis. Iki jų plano įgyvendinimo praėjo keletas dešimtmečių.
1918-1922 m. – intervencija į Rusiją. Joje išviso dalyvavo 14 valstybių. Buvo aktyviai palaikomos nuo atsiskyrusios nuo Rusijos teritorijos – Kolčakija ir Tolimųjų Rytų respublika. Pasinaudoję sąmyšiu amerikiečiai pasisavino didelę Rusijos aukso atsargų dalį, paėmę jį iš narkomano Kolčako mainais į pažadus tiekti ginklus. Savo pažado jie netesėjo. Rusų auksas juos išgelbėjo didžiosios depresijos metu, kai valstybė, kovodama su nedarbu didino valstybės tarnautojų skaičių. Šios neplanuotos darbo jėgos išlaikymui kaip tik ir prireikė pavogto aukso.
1918-1920 m. – Panama. Po rinkimų įvedama armija maištui malšinti.
1919 m. – Kosta Rika. Sukilimas prieš prezidento Tinoko (Federico Tinoco) režimą. Spaudžiamas JAV, Tinokas paliko prezidento postą, tačiau neramumai šalyje nesiliovė. Išlaipinami JAV kariai „Amerikos interesams apginti“. Prezidentu išrenkamas D. Garsia (Julio Acosta García). Šalyje atstatomas demokratinis valdymas.
1919 m. – amerikiečių kariai italų pusėje kariauja prieš serbus Dalmatijoje.
1919 m. amerikiečių kariai įžengia į Hondūrą rinkimų metu.
1920 m. – Gvatemala. Dvi savaites trukusi intervencija.
1921 m. – amerikiečiai palaiko kovotojus, siekiančius nuversti Gvatemalos prezidentą Karlosą Hererą (Carlos Herrera) United Fruit Company naudai.
1922 m. – intervencija į Turkiją.
1922-1927 m. – amerikiečių kariai Kinijoje sukilimo metu.
1924-1925 m. – Hondūras. Kariai įsiveržia į šalį rinkimų metu.
1925 m. – Panama. Amerikiečių kariai išvaiko visuotinį streiką.
1926 m. – Nikaragva. Įsiveržimas.
1927-1934 m. – amerikiečių kariai išdėstyti visoje Kinijoje.
1932 m. – įsiveržimas į Salvadorą iš jūros. Ten kaip tik vyko sukilimas.
1936 m. – Ispanija. Kariuomenės įvedimas pilietinio karo metu. (Duomenų nėra) 1937 m. – vienkartinis ginkluotas susirėmimas su Japonija.
1937 m. – Nikaragva. Padedamas amerikiečių karių, į valdžią ateina Somoza (Anastasio Somoza García), nuvertęs teisėtai išrinktą CH. Sakazos (Juan Bautista Sacasa) vyriausybę. Somoza tapo diktatoriumi, jo šeimos nariai valdė šalį dar 40 metų.
1939 m. – armijos įvedimas į Kiniją.
1941 m. – Jugoslavija. Anglų ir amerikiečių spec. tarnybos naktį iš kovo 26 į 27 d. suorganizuoja valstybinį perversmą, kurio metu nuverčiama Cvetkovičiaus-Mačeko vyriausybė.
1941-1945 m. – kol TSRS kariuomenė kovojo su fašistais, amerikiečiai ir anglai užsiėmė tuo, kuo ir įprastai – teroru. Bent jau keliais atvejais tikrai – subombardavo kariniu požiūriu visiškai nereikšmingus Vokietijos miestus: Drezdeną, Hamburgą. Drezdene žuvo apie 120 000-250 000 civilių gyventojų per vieną naktį, daugelis jų buvo pabėgėliai.
Trumpai apie lendlizą: 1) į pagalbą atėjo tik 1943 m., iki tol padėdavo tik simboliškai; 2) pagalba buvo nedidelė, kainos milžiniškos (iki šiol mokama), tuo pat metu vyko šnipinėjimas; 3) tuo pat metu Amerika slapčia padėjo fašistams, nors apie tai šiuo metu kalbėti nepriimta. Verslas yra verslas. Beje, Bušo senelis Preskotas Bušas (Prescott Bush) tuo užsiėmė tiesiogiai.
1945 m. – dvi atominės bombos, numestos ant jau nugalėtos Japonijos – žuvo apie 200 000 žmonių (kitais duomenimis apie 0,5 mln.), daugiausia moterų ir vaikų. Paplitusi nuomonė, jog tos bombos buvo numestos, kad išgelbėtų amerikiečių gyvybes. Tai netiesa. Bombos buvo skirtos įbauginti naują priešą – Staliną, kai Japonija jau ketino derėtis dėl kapituliacijos.
Iškiliausi antrojo pasaulinio karo laikų karvedžiai, tokie kaip Dvaitas Eizenhaueris (Dwight Eisenhower), Česteris Nimicas (Chester Nimitz) ir Kurtis Limėjus (Curtis LeMay) – visi iki vieno nepalaikė atominių bombų panaudojimo prieš sutriuškintą priešą. Be to, bombos buvo susprogdintos nesilaikant 1907 m. Hagos konvencijos sprendimo – „nepateisinami griovimai ar piliečių užpuolimai bei taikių objektų sprogdinimai“. Na, bent jau Nagasakyje buvo karinis jūrų laivynas…
1946 m. – Jugoslavija. Amerikiečiai keršija už numuštą lėktuvą.
1946-1949 m. – JAV bombarduoja Kiniją ir visokeriopai kenkia komunistams.
1947 m. – Italija. Kovojant su komunizmu, rinkimuose finansuojamos proamerikietiškos jėgos, CŽV masiškai žudo komunistus, vykdo antitarybines kampanijas MIP.
1947-1948 m. – Prancūzija. Siekiant kovoti su komunizmu ir rekolonizuoti Vietnamą, rinkimuose finansuojamos proamerikietiškos jėgos, suteikiamas ginkluotas palaikymas. Žūsta tūkstančiai taikių gyventojų.
1947-1949 m. – Graikija. Amerikiečių kariai dalyvauja pilietiniame kare, palaiko fašistus. Prisidengę „demokratijos gynimu“ JAV kišasi į pirmuosius parlamento rinkimus Italijoje, 6-ojo operatyvinio karinio laivyno laivai įvedami į Italijos uostus, tikslas – trukdyti Komunistų partijai taikiai patekti į valdžią. Po to dar keletą dešimtmečių CŽV ir JAV korporacijos kišasi į rinkimus Italijoje, išleidžia šimtus milijonų dolerių komunistų rinkiminių kampanijų blokavimui. Komunistai populiarumą pasiekė dalyvaudami bei vadovaudami antifšistiniam judėjimui.
1948-1953 m. – karo veiksmai Filipinuose. Pagrindinis vaidmuo vykdant baudžiamąsias akcijas prieš Filipinų gyventojus. Žūsta daugybė tūkstančių filipiniečių. JAV karinė vadovybė prieš kairiąsias šalies jėgas kovoti pradėjo dar tuomet, kaip jie kovėsi prieš japonų grobikus. Po karo JAV į valdžią čia atvedė savo marionetes, kartu ir prezidentą diktatorių Markosą (Ferdinand Marcos).
1948 m. – Peru. Karinis perversmas, kurį vykdė Amerika. Į valdžią ateina Manuelis Odrija (Manuel Arturo Odría Amoretti). Nedemokratiška vyriausybė ir toliau ginkluojama bei stiprinama iš Amerikos pusės, kiti rinkimai vyko tik 1980 m.
1948 m. – Nikaragva. Suteikiama ginkluota pagalba siekiant imti kontroliuoti vyriausybę. Apie diktatorių Anastasijų Somozą (Anastasio Somoza) Amerikos prezidentas Ruzveltas sakė taip: „Galbūt jis ir kalės vaikas, tačiau jis – mūsų kalės vaikas“. Diktatorius buvo nužudytas 1956 metais, tačiau jo dinastija liko valdyti toliau.
1948 m. – Kosta Rika. Amerika palaiko Chosė Ferero (Jose Figueres Ferrer) karinį perversmą.
1949-1953 m. – Albanija. JAV ir Didžioji Britanija keletą kartų nesėkmingai bandė nuversti „komunistinį režimą“ ir pakeisti jį provakarietiška vyriausybe, suformuota iš monarchistų ir fašistinių kolaborantų.
1950 m. – sukilimą Puerto Rikoje numalšina amerikiečių kariai. Tuo metu šalyje vyko kova dėl nepriklausomybės.
1950-1953 m. – ginkluota amerikiečių karių intervencija į Korėją. Žūsta šimtai tūkstančių korėjiečių. Tik 2000 m. paviešinta informacija apie Korėjos karo metu vykusias masines Seulo režimo armijos ir policijos žudynes, kurių metu nužudyta dešimtys tūkstančių politinių kalinių.
1950 m. – Amerika pradeda teikti karinę pagalbą Prancūzijai Vietname. Tiekiami ginklai, konsultuojama karo klausimais, apmokama pusė Prancūzijos karinių išlaidų. 1951 m. – amerikiečių karinė pagalba kinų sukilėliams.
1953-1964 m. – Britų Gvijana (dabar Gajana – vert. pastaba). Per 11 metų JAV ir Didžioji Britanija tris kartus bandė neleisti į valdžią ateiti demokratiškai išrinktam lyderiui Džegenui (Cheddi Bharrat Jagan), vykdžiusiam neutralią ir nepriklausomą politiką, kuri, kaip manė JAV, galėjo lemti santvarką, alternatyvią kapitalizmui. Naudodamiesi įvairiausiais metodais – nuo streikų iki terorizmo – JAV pasiekė, kad jis 1964 m. paliktų politiką. Veikiai Gajana- viena iš turtingiausių šiame regione valstybių – iki 1980-ųjų pradžios tapo viena skurdžiausių.
1953 m. – Iranas. Populiarus politikas Mosadikas (Mohammad Mosaddegh) nutarė nacionalizuoti Irano naftos industriją (1951 m.), kurią kontroliavo Anglijos-Irano Naftos Kompanija. Taip buvo suvaržyti Didžiosios Britanijos ekonominiai interesai. Bandymai „paveikti“ Mosadiką per valstybės vadovą Šachą (Reza Shah Pahlevi)) buvo bevaisiai. Mosadikas surengė referendumą, kuriame surinko 99,9 % balsų, gavo ypatingus įgaliojimus, ėmė vadovauti ginkluotomis pajėgomis ir galiausiai nuvertė Šachą ir išvijo jį iš šalies. Didžiąją Britaniją ir JAV labiausiai išgąsdino tai, jog Mosadikas rėmėsi net tiek nacionalistais ir klerikalais, kiek Irano Komunistų partija. Vašingtone ir Londone nusprendė, kad Mosadikas ruošia Irano „sovietizaciją“, todėl CŽV ir britų MI5 operacijos metu Mosadikas buvo nuverstas.
Irane kilo masiniai neramumai, kur susidūrė JAV ir Didžiosios Britanijos palaikomi monarchistai ir Mosadiko šalininkai, o po to įvyko ginkluotas perversmas, kurį organizavo kariuomenė. Šachas grįžo į Teheraną ir oficialiame priėmime, kreipdamasis į CŽV Artimųjų Rytų skyriaus vadovą, pareiškė: „Už šį sostą esu dėkingas Alachui, tautai, armijai ir tau!“. Mosadikas buvo areštuotas, ir Irano teismo nuteistas ilgai kalėti, o likusius gyvenimo metus praleido namų arešte. Šachas panaikino sprendimą nacionalizuoti Irano naftos industriją.
1953 m. – prievartinė inuitų deportacija (Grenlandija), po kurio tauta degradavo.
1954 m. – Gvatemala. Gvatemalos prezidentas Džakobas Arbenzas Guzmanas (Jacobo Árbenz Guzmán). Šalį valdė 1951-1954 m. ir bandė žemės ūkio produktų prekybą (pagrindinė eksporto šaka) perimti į šalies rankas. Taip jis palietė firmos United Fruit interesus, kurios 90 % pelno sudarė Gvatemalos eksportas. Arbenzą apkaltino tuo, kad jis yra slaptas Komunistų partijos narys ir ruošiasi Gvatemaloje kurti komunizmą. United Fruit kreipėsi pagalbos į JAV Administraciją. CŽV pasamdė kelis šimtus Gvatemalos karių, kurie įsiveržė į Gvatemalą iš kaimyninio Hondūro. Armijos vadovybė, papirkta CŽV, atsisakė paklusti Arbenzui ir jis bėgo į Meksiką, kurioje gyveno iki gyvenimo pabaigos (dar 20 metų).
Gvatemalai ėmė vadovauti ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas. JAV sveikino valdžios pasikeitimą ir kalbino ją „keršyti“ Arbenzui. Vėliau Amerika dislokuos ten savo bombonešius. 1999 m. JAV prezidentas Bilas Klintonas (Bill Clinton) pripažino, jog Amerikos spec. tarnybos pažeidinėjo įstatymus neseniai pasibaigusio Gvatemaloje ginkluoto konflikto metu. Apie tai Baltųjų rūmų vadovas pareiškė Gvatemalos sostinėje, kur jis lankėsi savo turnė po Centrinę Ameriką metu. Amerikos spec. tarnybos, palaikiusios Gvatemalos karius, kaltus dėl „žiaurių ir ilgalaikių represijų, buvo JAV klaida, kuri neturi pasikartoti“, teigė Klintonas. Tokį pareiškimą Klintonas padarė atsakydamas į daugkartinius Gvatemalos žmogaus teisių apsaugos aktyvistų kvietimus paviešinti slaptus Amerikos spec. tarnybų archyvus, kurie leistų įvertinti Vašingtono ir Gvatemalos kariškių vaidmenį „purviname kare“, kuris lydėjo ginkluotą vidaus konfliktą Gvatemaloje.
Neseniai paviešintame Gvatemalos „Tiesos komisijos“ pranešime pažymima, jog JAV ne kartą kišosi į Gvatemalos vidaus reikalus konflikto metu. Todėl CŽV „tiesiogiai arba netiesiogiai palaikė kai kurias neteisėtas operacijas“, kurias vyriausybė vykdė prieš sukilėlius. Iki pat 1980-ųjų „JAV vyriausybė spaudė Gvatemalos valdžią išlaikyti šalyje neteisingą socialinę ir ekonominę struktūrą“. „Tiesos komisijos“duomenimis, 36 metus vykusio Gvatemalos pilietinio karo, pasibaigusio 1996 metais, pasirašius taikos sutartį tarp valdžios ir sukilėlių, metu žuvo daugiau kaip 200 tūkst. žmonių.
1956 m. – amerikiečių ginkluotos pagalbos Tibeto sukilėliams prieš Kiniją pradžia. Kovotojai apmokomi CŽV užsienio bazėse, jiems tiekiami ginklai ir įranga.
1957-1958 m. – Indonezija. Kaip ir Naseras, Sukarno buvo vienas iš „trečiojo pasaulio“ lyderių, laikėsi neutraliteto šaltajame kare, atliko kelis vizitus į TSRS ir KLR, nacionalizavo olandų nuosavybę, atsisakė uždrausti komunistų partiją, didino savo įtaką rinkėjų tarpe.
Visa tai, JAV manymu, buvo „blogas pavyzdys“ kitoms besivystančioms valstybėms. Kad užkirstų kelią „neteisingų idėjų difuzijai trečiojo pasaulio šalyse“, CŽV pradėjo „įmetinėti“ stambias pinigų sumas į rinkimų kampanijas, parengė pasikėsinimą į Sukarno gyvybę, šantažavo jį, pasitelkę sufabrikuotą erotinį filmą ir opozicijos lyderių padedami sukėlė karą prieš Sukarno vyriausybę, kuris baigėsi nesėkme. 1958 m. – Libanas. Šalies okupacija, kova su sukilėliais.
1958 m. – konfrontacija su Panama.
1958 m. – amerikiečių karinė pagalba sukilėliams Kinmeno (Quemoy) saloje kovoje su Kinija.
1958 m. – Indonezijoje prasideda sukilimas, kurį CŽV ruošė dar nuo praeitų metų. Amerikiečiai padeda sukilėliams prieš vyriausybę bombarduodami bei konsultuodami karo klausimais. Po to, kai numušamas amerikiečių lėktuvas, CŽV atsitraukė, sukilimas nepavyko.
1959 m. – Amerika įveda karius į Laosą, prasideda pirmieji amerikiečių karių susirėmimai Vietname.
1959 m. – Haitis. Sukilimo prieš proamerikietišką vyriausybę malšinimas.
1960 m. – Ekvadoro prezidentu išrinkus Chose Mariją Velaską (José María Velasco Ibarra), kuris atsisakė paklusti JAV reikalavimui nutraukti santykius su Kuba, amerikiečiai įvykdo keletą karinių operacijų. Palaikomos visos antivyriausybinės organizacijos, organizuojamos kruvinos provokacijos, dėl kurių vėliau apkaltinama vyriausybė. Galiausiai amerikiečiai surengia perversmą, į valdžią ateina CŽV agentas Karlosas Arosemena (Carlos Julio Arosemena Monroy). Veikiai Amerika suprato, jog ir šis prezidentas nėra pakankamai nuolankus Vašingtonui ir bando įvykdyti dar vieną perversmą. Šalyje kyla neramumai, kuriuos malšinimui vadovauja Amerika. Į valdžią ateina karinė chunta, kuri vykdo terorą šalyje, panaikinami rinkimai, persekiojami visi politiniai priešininkai ir, suprantama, pirmiausia – komunistai. JAV lieka patenkintos.
1960 m. – amerikiečių kariai įžengia į Gvatemalą, siekdami neleisti nuversti JAV marionetės. Perversmas žlunga.
1960 m. – karinio perversmo Salvadore palaikymas.
1960-1965 m. – Kongas / Zairas. 1960 m. birželį Lumumba (Patrice Émery Lumumba) tapo pirmuoju nepriklausomo Kongo ministru pirmininku. Tačiau Belgija vis dar kontroliavo Katangos mineralinius turtus, o Eizenhauerio administracija – finansinius šios provincijos interesus bei ryšius. Nepriklausomybės Dienos ceremonijoje Lumumba paragino tautą siekti ekonominio ir politinio išsilaisvinimo.
Po 11 dienų Katanga atsiskyrė nuo šalies. Greitai Lumumba, JAV pastangomis buvo nuverstas, o 1961 m. sausį tapo teroro akto auka. Po keleto metų trukusių pilietinių konfliktų į valdžią ateina ryšių su CŽV turintis Mobutu, valdęs šalį daugiau nei 30 metų ir tapęs multimilijardieriumi. Iki to laiko korupcijos ir skurdo lygis šioje turtingoje gamtos ištekliais šalyje pasiekė tokias aukštumas, kad stulbino netgi šeimininkus iš CŽV.
1961-1964 m. – Brazilija. Į valdžią atėjus prezidentui Gularui (João Goulart) šalyje vykdoma nepriklausoma užsienio politika, atstatomi santykiai su socialistinėmis valstybėmis, pasisako prieš Kubos blokadą, apribojamas Transnacionalinių korporacijų pelno išvežimas iš šalies, nacionalizuojama dukterinė ITT įmonė, šalis imasi ekonominių ir socialinių reformų. Nors Gularas ir buvo stambus žemvaldys, JAV apkaltino jį „komunistų vyriausybėje“ infiltravimu ir karinio perversmo metu jį nuverčia. Tolesnius 15 metų čia vyrauja karinė diktatūra, kongresas uždaromas, politinė opozicija išsibarsto, teismų sistemoje karaliauja savivalė, įstatymu draudžiama prezidento kritika. Profsąjungas valdo vyriausybė, protestus malšina policija ir armija. Žmonių dingimas be žinios, „mirties eskadronų“ siautėjimas, ištvirkavimo kultas, žiaurūs kankinimai tapo pagrindine vyriausybės programos „moralinė reabilitacija“ dalimi. Brazilija nutraukė santykius su Kuba ir tapo viena iš patikimiausių JAV sąjungininkų Lotynų Amerikoje.
1961 m. – amerikiečiai nužudo Dominikos Respublikos prezidentą Rafaelį Truchiljo (Rafael Trujillo), kurį patys ketvirtajame dešimtmetyje atvedė į valdžią. Žiaurusis diktatorius buvo nužudytas ne už tai, kad atvirai plėšė šalį (60 % šalies pajamų ėjo tiesiai į jo kišenę), o už tai, kad jo plėšikiška politika darė per didelę žalą Amerikos kompanijoms.
1961 m. CŽV turėjo lėšų (650 milijonų dolerių) kuriuos skyrė grupės „Mangustas“ („Operation Mangoose“ – vert. pastaba) finansavimui – ji organizuodavo viešbučių ir kitų pastatų Kuboje bombardavimą, nuodydavo gyvulius ir žemės ūkio pasėlius, pridėdavo nuodingų medžiagų į cukrų, eksportuojamą iš Kubos ir t. t.
1961 m. pradžioje JAV nutraukė diplomatinius santykius su Kuba ir paskelbė ekonominę blokadą. Balandį suorganizavo ginkluotą Kubos kontrrevoliucionierių užpuolimą Playa Giron rajone.
1962 m. – Gvatemalos diktatorius Migelis Idigoras Fuentesas (Miguel Ydigoras Fuentes) amerikiečių padedamas numalšina sukilimą, nežinomas šimtų žmonių likimas, plačiai naudojami kankinimai ir žudymai, šalis skęsta terore. „Amerikos mokyklos“ (The Western Hemisphere Institute for Security Cooperation (WHINSEC), dar vadinama US Army School of the Americas, angl. Jungtinių Valstijų Armijos Amerikos Mokykla – vert. pastaba) absolventai ypač pasižymėjo gerai išmokę taikių gyventojų žudymo meną.
1963 m. – Salvadoras. Grupės antiamerikietiškų pažiūrų disidentų nužudymas.
1963-1966 m. – Dominikos Respublika.
1963 metais demokratiškai išrenkamas prezidentas Bošas (Juan Bosh). Jis siekė įvykdyti šalyje žemės reformą, aprūpinti gyventojus pigiais būstais, nacionalizuoti verslą ir apriboti šalies eksploataciją iš užsienio. Bošo planai buvo įvardinti kaip „lindimas į socializmą“ ir supykdė JAV, jų spauda Bošą išvadino „raudonuoju“.
1963 m. rugsėjį Bošas, JAV palaikomo karinio perversmo metu buvo nuverstas. Kai po 19 mėnesių šalyje įsiplieskė sukilimas ir iškilo Bošo sugrįžimo grėsmė, JAV pasiuntė ten 23 000 karių, kurie suteikė pagalbą ir numalšino „maištą“.
1963 m. – amerikiečiai aktyviai padeda basistų partijai Irake sunaikinti visus šalies komunistus. Beje, būtent CŽV padedamas Sadamas Huseinas atėjo į valdžią ir vėliau kovojo su Amerikos nekenčiamu Iranu.
1964 m. – kruvinas Panamos nacionalinių jėgų, reikalaujančių Panamai daugiau teisių Panamos kanale, malšinimas.
1964 m. – Amerika palaiko karinį perversmą Brazilijoje, karinė chunta nuverčia teisėtai išrinktą prezidentą Žuaną Gularą (Joao Goulart). Atėjusio į valdžią generolo Kastelo Branko režimas laikomas kruviniausiu žmonijos istorijoje. CŽV apmokytos mirties komandos kankino ir žudė visus, kuriuos laikė Branko oponentais – ypač komunistus.
1964 m. – Kongas (Zairas). Amerika palaiko diktatoriaus Mobutu Sese Seko atėjimą į valdžią. Jis pagarsėjo savo žiaurumu bei tuo, kad iš savo šalies pavogė milijardus dolerių.
1965 – Vietnamo karas, JAV okupuoja Dominykos respubliką.
1966 – Vietnamo karas, JAV okupuoja Dominykos respubliką.
1967 – Vietnamo karas.
1968 – Vietnamo karas.
1969 – Vietnamo karas.
1970 – Vietnamo karas.
1971 – Vietnamo karas.
1972 – Vietnamo karas.
1973 – Vietnamo karas, JAV talkina Izraely Jom Kipuro kare.
1974 – Vietnamo karas.
1975 – Vietnamo karas/
1979 – Šaltasis karas (CŽV netiesioginis karas (proxy war) Afganistane).
1980 – Šaltasis karas (CŽV netiesioginis karas (proxy war) Afganistane).
1981 – Šaltasis karas (CŽV netiesioginis karas (proxy war) Afganistane ir Nikaragvoj), Pirmasis Sidros įlankos incidentas.
1982 – Šaltasis karas (CŽV netiesioginis karas (proxy war) Afganistane ir Nikaragvoj), Konfliktas Libane.
1983 – Šaltasis karas (Invazija Grenadoj, CŽV netiesioginis karas (proxy war) Afganistane ir Nikaragvoj), Konfliktas Libane.
1984 – Šaltasis karas (CŽV netiesioginis karas (proxy war) Afganistane ir Nikaragvoj), Konfliktas Persijos įlankoj.
1985 – Šaltasis karas (CŽV netiesioginis karas (proxy war) Afganistane ir Nikaragvoj).
1986 – Šaltasis karas (CŽV netiesioginis karas (proxy war) Afganistane ir Nikaragvoj).
1987 – Konfliktas Persijos įlankoj.
1988 – Konfliktas Persijos įlankoj, JAV Panamos okupacija.
1989 – Antrasis Sidros įlankos incidentas, JAV Panamos okupacija, Konfliktas Filipinuose.
1990 – Pirmasis įlankos karas, JAV Panamos okupacija.
1991 – Pirmasis įlankos karas.
1992 – Konfliktas Irake.
1993 – Konfliktas Irake.
1994 – Konfliktas Irake, JAV įsiveržia į Haitį.
1995 – Konfliktas Irake , JAV įsiveržia į Haitį, NATO bombarduoja Bosniją ir Hercegoviną.
1996 – Konfliktas Irake.
1998 – Irako bombardavimas, Raketomis suduodamas į Afganistaną ir Sudaną.
1999 – Kosovo karas.
2001 – Karas prieš terorą Afganistane.
2002 – Karas prieš terorą Afganistane ir Jemene.
2003 – Karas prieš terorą Afganistane, ir Iraką.
2004 – Karas prieš terorą Afganistane, Iraką, Pakistaną, ir Jemeną.
2005 – Karas prieš terorą Afganistane, Iraką, Pakistaną, ir Jemeną.
2006 – Karas prieš terorą Afganistane, Iraką, Pakistaną, ir Jemeną.
2007 – Karas prieš terorą Afganistane, Iraką, Pakistaną, Somalį ir Jemeną.
2008 – Karas prieš terorą Afganistane, Iraką, Pakistaną, ir Jemeną.
2009 – Karas prieš terorą Afganistane, Iraką, Pakistaną, ir Jemeną.
2010 – Karas prieš terorą Afganistane, Iraką, Pakistaną, ir Jemeną.
2011 – Karas prieš terorą Afganistane, Iraką, Pakistaną, Somalį ir Jemeną; Konfliktas Libijoj (Libijos pilietinis karas).
Daugybėje šių karų JAV buvo puolime. Žinoma, kai kurie iš šių karų buvo gynybinio pobūdžio. Tačiau yra įslaptinta ir daug CŽV operacijų bei kitų aktų, kuriais būtų galima prilyginti karui.
Atnaujinimas, kas nutiko nuo 2011m.:
2012 – Karas prieš terorą Afganistane, Iraką, Pakistaną, Somalį ir Jemeną.
2013 – Karas prieš terorą Afganistane, Iraką, Pakistaną, Somalį ir Jemeną.
2014 – Karas prieš terorą Afganistane, Iraką, Pakistaną, Somalį ir Jemeną; Pilietinis karas Ukrainoj.
2015 – Karas prieš terorizmą Somaly, Siriją ir Jemeną, Pilietinis karas Ukrainoje.
2016- Karas Sirija
2017-Karas Sirija
2018- Karas Sirija
2019- Karas prieš Venesuelą bus?
Taigi, galime pridėti papildomai keturis metus karo. Tai reiškia, kad 222 iš 239 metų – arba 93% laiko – Amerika kariavo ir daugiausiai kariavo užsienio šalių teritorijose karinėse agresijose prieš viso pasaulio šalis. Ir tai yra istorinisi ir neginčijamas faktas.
JAV teritorijoje kariniai veiksmai praktiškai beveik nevyko. Beveik niekas neužpuolė Amerikos. Holivudo išpiarintas garsusis Perl- Harboras (Havajai), kurį II Pasaulinio karo metu užpuolė japonai, buvo okupuota teritorija, kurią patys amerikiečiai prieš pat II-ąjį Pasaulinį karą nuniokojo su savo „taikdariais ir demokratais“. Vienintelis užpuolimas iš užsienio prieš Jungtines Valstijas buvo nepriklausomybės karas su Anglija, XVIII amžiaus pabaigoje, bei britų ataka prieš Vašingtoną 1814 m. Nuo tada visas teroras pasaulyje kilo iš JAV ir jis niekada nebuvo deramai nubaustas. (1 – 6, 10 – 21, 23, 25, 28, 30, 31, 33, 34, 37, 38, 41, 60, 64, 65, 73, 76, 79, 84, 86, 87, 90, 91 , 97, 101, 102)
Kaip matyti iš žemiau esančios lentelės, amerikiečiai nėra įpratę prarasti savo žmones kare. Palyginkite: II-sis pasaulinis karas – amerikiečių aukų yra mažiau nei 300 000, 1-asis pasaulinis karas – 53 000 (Rusija, palyginimui, prarado 2 milijonus), karas dėl nepriklausomybės – 4400. Šis faktorius, panašu, sulaiko JAV nuo agresijos prieš Rusiją – nėra jankiai pripratę prie nuostolių, o rusai žino JAV “demokratijos” kainą, tai būtų rusų genocidas, kurį jankiai surengdavo visų savo okupuotų šalių gyventojams. Ir rusai vis dar turie pakankamai „teroristų“, pasirengusių su granata rankose pulti po JAV fašistų tanku.
Daugiau apie tamsiąją Jungtinių Amerikos Valstijų (nusikalstamą, teroristinę) veiklos pasaulyje pusę žiūrėti čia:
http://www.us666.ru/index.html
Daugiau JAV “demokratijos” vaizdų žiūrėti čia – http://www.us666.ru/galerei.htm
