“Laiškas apie teisingumą ir atviras diskusijas” – pavėluotas senųjų liberalų praregėjimas

Frensis Fukujama, Salmanas Rushdi, Noamas Chomsky, Džoan Rowling, prie jų prisitrynęs Garis Kasparovas ir dar 150 Vakarų liberalių intelektualų parašė kolektyvinį laišką prieš buldozerinį liberalų nacizmą, įsisiautėjusį po BLM ir LGBT vėliavomis. Stulbinantis praregėjimas  aplankė nemažą Vakarų inteligentijos dalį – bent jau senąją jos formaciją! Jie staiga pajuto, kad juos su dideliu malonumu kramto milžiniškas drakonas, kurį jie patys daugelį metų augino, puoselėjo, treniravo. Dabar žvėris tapo nekontroliuojamas ir pradėjo ryti savo šeimininkus, o šiems viskas, kas liko, yra tik dusliai rėkti iš jo nasrų: “Padėkite!”

O padėti nėra kam! Drakonas prarijo visus, jūs paskutiniai dar išlikę gyvi! Ir jam labai norisi ėsti!

Sunku pervertinti kolektyvinio laiško, kurį pasirašė pusantro šimto garsių angloamerikiečių intelektualų (su nežymiais užsieniečių intarpais), simptominę svarbą – tarp mūsų skaitytojui žinomų vardų yra tokios žvaigždės kaip Frensis Fukujama, Salmanas Rushdy, Noamas Chomsky, Džoan Rowling, taip pat prie jų prisitrynęs šachmatininkas rusofobas Garis Kasparovas (juodos figūros šachmatų lentoje šiandien taip pat jau rasizmas). Kam yra adresuotas šis kolektyvinis „sielos šauksmas“, pasirodęs įtakingo amerikiečių leidinio „Harper’s Magazine“ (antrasis seniausias JAV žurnalas), tinklapyje?

Trumpai tariant, jis apie liberalų fašizmą. Taip! Taip, brangūs draugai, būtent apie jį! Fukujama ir Rouling pagaliau pastebėjo, kad šis reiškinys tapo pagrindine Vakarų ideologija – jie pastebėjo, kai liberalus fašizmas skaudžiai smogė jiems patiems! Ir tada jie pradėjo rėkti, tada jie ėmė trimituoti! Ką čia daug kalbėti – perskaitykite visą tekstą patys.

Laiškas apie teisingumą ir atviras diskusijas

(originalas – https://harpers.org/a-letter-on-justice-and-open-debate/)

2020 m. liepos 7 d.

 

Mūsų kultūriniai institutai išgyvena išbandymų laikotarpį. Galingi rasiniai ir socialinio teisingumo protestai iškėlė pavėluotos policijos reformos reikalavimus bei, platesne prasme, raginimus užtikrinti didesnę lygybę ir visų narių įtraukimą į mūsų visuomenę, ypač aukštojo mokslo, žurnalistikos, filantropijos ir menų srityse. Tačiau šie aktualūs reikalavimai taip pat paspartino naujų moralinių principų ir politinių įsipareigojimų, kurie linkę susilpninti mūsų atvirų diskusijų ir tolerancijos normas, diegimą ideologinės atitikties labui. Pritardami pirmajam pokyčiui, mes tuo pačiu metu pasisakome prieš antrąjį. Liberalizmui priešiškos jėgos įgauna galią visame pasaulyje ir turi galingą sąjungininką Donaldo Trampo, kuris kelia realią grėsmę demokratijai, asmenyje. Tačiau negalima leisti, kad pasipriešinimas taptų savotiška dogma ar prievartos prekiniu ženklu, kuriuo jau naudojasi dešinieji demagogai. Demokratinė visų narių integracija, kurios mes  siekiame, įmanoma tik tuo atveju, jei pasisakysime prieš netolerancijos atmosferą, kuri  mus supa iš visų pusių.

Laisvas keitimasis informacija ir idėjomis, liberalios visuomenės gyvavimo pagrindas, kasdien yra vis labiau ribojamas. Nors mes to ir tikėjomės iš dešiniųjų radikalų, cenzūra vis labiau plinta mūsų kultūroje: nepakantumas opozicinėms pažiūroms, viešo pasityčiojimo ir ostrakizmo mada, ir polinkis spręsti sudėtingas politikos problemas aklai tikint savo moraliniu pranašumu. Mes remiame visų pusių sveikų ir net aštrių diskusijų svarbą. Tačiau dabar  per daug dažnai girdisi raginimai greitai ir griežtai bausti reaguojant į tai, kas yra suvokiama kaip kalbos ir minties pažeidimai. Vis labiau nerimaudami, institucijų vadovai, laikydamiesi panikos padarytos žalos kontrolės dvasios, užuot svarstytas reformas, vykdo skubotas ir neproporcingas bausmes. Redaktoriai yra atleidžiami dėl prieštaringai vertinamų kūrinių išleidimo; knygos yra konfiskuojamos dėl tariamų netikslumų; žurnalistams draudžiama rašyti tam tikromis temomis; profesoriaI tampa įtariamaisiais dėl netinkamos literatūros citavimo auditorijose; tyrėjas atleidžiamas už recenzuojamo akademinio tyrimo platinimą; o organizacijų vadovai yra nušalinami dėl to, kas dažnai yra tik kvailos klaidos ar nesusipratimai. Kad ir kokie būtų pateikiami argumentai dėl kiekvieno konkretaus įvykio, rezultatas yra vienas – nuolat siaurinamos ribos galimybei kalbėti laisvai be baimės susilaukti represijų. Mes jau mokame už tai tuo, kad rašytojai, menininkai ir žurnalistai vis labiau bijo nukrypti nuo bendro konsensuso arba pasirodyti, kad nepakankamai uoliai remia dominuojantį požiūrį.

Ši slogi atmosfera galiausiai padarys nepataisomą žalą patiems svarbiausiems mūsų laikų pagrindams. Diskusijų draudimas, nesvarbu kas to reikalauja – represinė vyriausybė ar netolerantiška visuomenė, visada kenkia tiems, kurie neturi valdžios ir įtakos, todėl tik dar labiau atima jiems galimybes dalyvauti visuomenės demokratiniuose procesuose. Kelias nugalėti neteisingas eina per jų demaskavimą, ginčus ir įtikinėjimus, o ne bandant jas nutildyti ar uždrausti. Mes atmetame bet kokį klaidingą pasirinkimą tarp teisingumo ir laisvės, kurie negali egzistuoti vienas be kito. Mums, kaip rašytojams, reikalinga kultūra, kuri paliktų erdvės eksperimentams, rizikai ir netgi klaidoms. Mes privalome išsaugoti galimybę sąžiningai prieštarauti vienas kitam nebijant patirti sunkias profesines pasekmes. Jei mes nesugebėsime apginti paties svarbiausio, nuo ko priklauso mūsų darbas, mes negalime tikėtis, kad visuomenė ar valstybė gins tai už mus.

(Toliau daug daug parašų – mokslininkų, rašytojų, žurnalistų, žmogaus teisių gynėjų).

Pagaliau! Kažkas suvokė liberalaus fašizmo pavojų! O gal dar ne? Du artikuliuoti išpuoliai prieš „dešiniuosius demagogus“ ir „dešiniuosius radikalus“ verčia mąstyti taip – šie žodžiai paprasčiausiai apibrėžia tradicinės, vidutiniškai konservatyvios pasaulėžiūros žmones, kurie, tokie piktadariai, visada smaugė laisvę. Jie puolė puolė … ir užpuolė…  „savus“, tuos, kurie nuolat kalė visiems į smegenis savo išskirtinumu ir šventu pradėjimu, savo plačiu siauru mąstymu slopino kitus ir agresyviai palaikė totalinio melo galią viešoje erdvėje! Ir dabar šie „savi“ drasko į gabalus visus, kurie nors kažkiek skiriasi nuo kitų vien dėl to, kad jie kitokie nei mes – o mes jiems nesvetimi, mes visi esame už tą patį, žodžio ir diskusijų laisvę, kad išsaugoti diskusijų laisvę!

Apie Lietuvą ir padėtį su diskusijų laisve čia jiems, panašu, yra nedaug žinoma. Jie negirdėjo, tikriausiai, apie viešą susidorojimą su P.Masilioniu, už niekur neuždraustos G.Sapožnikovos knygos “Išdavystės kaina” išleidimą, už A. Paleckio nuteisimą tik už 4 žodžius “aiškėja, kad savi šaudė į savus” ir uždarymą dviems metams į kalėjimą už bandymus sužinoti, kas gi šaudė iš tiesų! Nežino jie ir apie Neringos Venckienės ir visos jos šeimos viešą sudeginimą ant liberalios pedofilijos inkvizicijos laužo “laisvoje ir demokratiškoje” Lietuvoje! Apie tai, kad Lietuvoje nebaudžiamai siautėja D.Grybauskaitės globojami profesionalūs, Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų išlaikomi, “jorkšyrų elfų” provokatoriai ir laisvų diskusijų inkvizitoriai. Jau nekalbant apie institucinę žodžio laisvės liberalią cenzūrą – masinius kitaminčių persekiojimus, obstrukciją, radijo, televizijos laidų draudimus, begalinius ir nuolat papildomus asmenų, kuriems draudžiama atvykti į “nepriklausomą” Lietuvą vien dėl to, kad sako režimui nepatinkančias tiesas..

O ne, vaikinai! Čia vienas iš dviejų: arba diskusijų laisvė – ir tada staiga tampa įmanoma kalbėti ne tik apie juodąjį BLM rasizmą ir LGBT žmonių pedofiliją, apie siaubingus veidmainiškus agresyvaus feminizmo „nukrypimus“, bet ir apie daugelį kitų landsberginei chuntai išskirtinai nemalonių dalykų, arba – monologinis visų aukščiau paminėtų dalykų triumfas, su užsiūtomis burnomis tų, kurie nesutinka su tokia tapinoidine valatkodelfine tolerastija. Visa vakarietiška, Lietuvoje landsberginė, sistema yra tiesiog nepajėgi ištverti jokių laisvų diskusijų – jos egzistavimui būtinas „tylos sąmokslas“ ir nukapoti liežuviai. Vakarų intelektualai vis dar to nesupranta? Jiems patiems burnas užsiuva, dygsnelis po dygsnelio, o jie bando kažką sakyti likusiu laisvu lūpų kampučiu. Tiesą sakant, jūs lyg ir „nesutinkate“, tačiau „sutinkate“ nepakankamai garsiai, drasiai ir grubiai, su daugybe aptakių išlygų. Kaip jūs patys rašote, už tai dabar taip pat baudžiama.

Viskas, ką jūs su tokiu liberalios neapykantos užsidegimu „statėte, statėte ir pagaliau  pastatėte“, dabar pasirodė yra pastatyta ant žiauriausio, fundamentalaus MONOLOGO, CENZŪROS, NEPAKANTUMO kitokiai, nei liberali nuomonei. Ar bent vienas iš dabartinių valdančiųjų ar naujųjų nacionalistinių “savų” opozicionierių nors pabandė pasisakyti prieš RT programų draudimą Lietuvoje, pabandėte apginti šiuo atveju neabejotinai ir akivaizdžiai pažeidžiamą teisę į diskusijų laisvę? Ar apgynėte žodžio laisvę tų, kurie anksčiau išreiškė kitokį požiūrį, nei tolerantiškos atapinų masės?  Ar jūs gynėte jų teisę į „aštrią diskusiją“ ir teisę „sąžiningai klysti“? Ne! Tokių neatsirado.  Ar jūs bent  prisimenate, iš kur teko bėgti Einšteinui, ir kas jį persekiojo savo laiku? Jums tai nieko neprimena?

Dabar jūs reikalaujate įsileisti jus į landsberginių okupuotą LRT, tačiau ginate tik savo konjunktūrinius interesus. Apie universalią teisę laisvai kalbėti lygią visiems jūs net neužsimenate. Kovoti už viską, kas gera prieš viską, kas bloga, yra labai komfortiška  rinkimų programa, tačiau ji patogi taip pat ir landsberginiams jiezuitams jau vien tuo, kad niekaip negrasina pokyčiais jų monopolijai į laisvę, meilę Tėvynei, galutinę tiesą ir nesibaigiantį jų piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi “tylos sąmokslo’ erdvėje. Kurioje esame jau 30 metų priversti tylėti vis mes, 90 procentų Lietuvos piliečių. Čia jūs tylite lyg vandens prisisėmę.

Frensis Fukujama jau 90-aisiais metais, kai liberalus fašizmas, kuris dabar triumfuoja, dar tik formavosi ir ėmė sparčiai populiarėti,  tikėjo, kad tokia daiktų ir papročių tvarka yra pati geriausia žemėje, nieko teisingesnio ir nuostabesnio neįmanoma sugalvoti, kad tai yra viskas, svajonių viršūnė, istorijos pabaiga. Dabar Frensis sako, kad tai negerai. Jis dar nežino, kaip negerai gali būti, ir ką liberalus fašizmas verčia toleruoti tolimoje, atskirai paimtoje nugalėjusios liberastijos šalyje, pavyzdžiui,   Lietuvoje.

Ir šito liberastijos džino atgal grąžinti neįmanoma. Jokios žodžio laisvės ir diskusijų laisvės niekas jums negrąžins. Jūs, „senieji liberalizmo bolševikai“, kurie niekaip nespėjate su visomis naujovėmis kovoje su transgenderių fatshaming’u ir multirasiniu victimblaming’u, būsite negailestingai kaltinami tiek „dešiniaisiais“ tiek ir „kairiaisiais“ nukrypimais, būsite nuolat linksniuojami Twitter’yje ir Facebook’e, jūsų knygos ir straipsniai bus nuolat boikuotuojami, bus nuolat reikalaujama išsiųsti jus ir atimti iš jūsų tą ar aną, ir apskritai – „tokiems ne vieta šviesioje ateityje“.

Dėl ko kovojote, tą ir gavote. Ir tai vien tik todėl, kad kažkada tyliai sutikote  ir leidote karingų rėksnių mažai grupelei pavogti žodžius, pavogti žodžių prasmę ir galiausiai pavogti visų mūsų laisvę.

Miegaukitės!