R. Burda: „Kodėl jūs nenorėjote, kad krašto apsaugos pareigūnai užkirstų kelią planuojamam Medininkų posto puolimui?“
Giedrė Gorienė
Kitąmet minėsime Medininkų muitinės poste nužudytų muitininkų ir policijos pareigūnų kruvinosios tragedijos 30-metį. Aukščiausi valstybės asmenys greičiausiai pasidžiaugs, kad toks Lietuvai svarbus nusikaltimas – ištirtas. Bet ar iš tikrųjų taip yra? Ar Medininkų žudynių bylos „ištyrimas“ nedaro gėdos Lietuvos valstybei?
Apie tai kalbamės su Kazimiero Simonavičiaus universiteto Teisės fakulteto prof. dr. Ryšardu Burda.
-Nors taškas Medininkų žudynių byloje jau padėtas, savo žodį tarė ir Aukščiausiasis Teismas, tačiau galima teigti, jog tas taškas – dirbtinis, nes nors žmogus ir nuteistas iki gyvos galvos, į daugelį esminių klausimų taip ir liko neatsakyta. Jūs teikėte šioje byloje specialisto išvadą, stebėjote ją. Kokią jūs nuomonę susidarėte?
-Visų pirma norėčiau pradėti nuo teiginio, jog taškas padėtas. Klausimas: o kas padėjo tašką? Ar iš tiesų nebus taip, kad dar po 20 metų, t. y. praėjus jau 50 metų po įvykio, koks nors istorikas pradės vartyti tą bylą ir vis negalės patvirtinti to taško, kurį padėjo Aukščiausiasis Teismas ir kurį bando padėti mūsų valstybės teisėsaugos institucijos? Nes klausimų dėl šios bylos išlieka labai daug: ir dėl kaltinimo perkvalifikavimo apeliacinėje instancijoje, ir dėl įrodymų ištyrimo, ir dėl slaptųjų liudytojų apklausos, ir dėl gynėjo teisių užtikrinimo (užduoti visus įmanomus ir reikiamus klausimus teismo posėdžiuose) – buvo atmetami gynėjų klausimai, ir dėl įvairių objektų, kurie buvo randami įvykio vietoje po keturių dienų, ir dėl kulkų, ir dėl kraujo dėmių, ir dėl tūtelių, ir dėl kiaurymių patalpose ir rūbuose…
Tų kriminalistinių ir teisinių klausimų yra daug, ir, mano nuomone, teismai nesugebėjo atsakyti į visus tuos klausimus.
Paprastai teismas, kuris nori atsakyti į klausimą, nori įsigilinti ir iš tiesų ištirti tas aplinkybes, neapriboja gynybos galimybių užduoti klausimus, ištirti, padaryti eksperimentus, iškviesti papildomus liudytojus.
Tuo tarpu šioje byloje susiduriame su situacija, kai krūva liudytojų, kurių parodymais remtasi kaltinamojo akto surašyme, net nebuvo iškviesti į teismą – buvo tik pagarsinti jų parodymai teisme.
Dar daugiau klausimų kyla dėl tų liudytojų, kuriuos gynyba prašė teismo iškviesti, bet jie nebuvo iškviesti. Motyvas – jie nebuvo įvykio liudininkai. Sunku būtų tikėtis, kad nusikaltėlis, kuris norėjo sušaudyti Medininkų nukentėjusiuosius, apie tai paskelbtų iš anksto ir, kaip šiandien jaunimo tarpe madinga, dar online transliuotų visą tą procesą, kaip kokiam siaubo filme.
Teismas vadovavosi tokia logika: kad tas, kuris dalyvauja, tas ir gali pasakyti, bet tas, kas miręs, niekada nieko nepasakys.
Tačiau už mirusįjį kalba daiktai – šūviai, tūtelės, kulkos, sužalojimai. Ir už jį kalba tie pėdsakai, kurie yra įvykio vietoje. Ir kai teismas nenori ištirti šitų pėdsakų, tada mes matome, kad yra tendencingumas. O prie šito dar prisideda kvalifikacijos keitimas, pataikaujant prokuratūrai ir perkvalifikuojant nužudymą į nusikaltimą žmoniškumui. Pagal prokurorų logiką, jeigu bent vienas civilis nužudomas kariškio, pažeidžiant kariavimo taisykles, kurios įtvirtintos dar Hagos konvencijoje, tuomet tai karo nusikaltimas.
Kai kurie kai kurių teismų garbingi teisėjai teigia, kad OMON veiksmai Baltarusijoje – tai nusikaltimas žmoniškumui, o štai mūsų OMON, Aro, veiksmai, Lietuvoje – ne nusikaltimas žmoniškumui. Tokia teisinė veidmainystė. Kai mums reikia, mes naudojame tą teisės aktą ir kitų žmonių atžvilgiu, kitose valstybėse, o kai mūsų atveju, nenaudojam, nes mums nenaudinga. Tai parodo, kad teisė tampa politiniu instrumentu.
Ir toks labai smarkus jausmas, kad būtent Medininkų byloje būtent tas ir įvyko. Kad teisė tapo politiniu instrumentu.
Kieno užsakymą vykdė teismas?
–Oficialiai teigiama, ir tą versiją užantspaudavęs Aukščiausiasis Teismas, kad mūsų muitininkai ir policijos pareigūnai tą 1991-ųjų liepos 31-osios naktį buvo suguldyti muitinės vagonėlyje ant grindų ir sušaudyti. Tačiau oficialią versiją paneigia faktai: jeigu pareigūno kūne yra kiauryminė iš „Kalašnikovo“ iššautos kulkos žaizda ir jeigu nei tos kulkos, nei jokios kulkos skylės vagonėlio viduje nerasta, vadinasi, tie pareigūnai nužudyti visai ne namelyje. Ir tai reiškia, kad į klausimą: „Kur buvo nužudyti pareigūnai?“ iki šiol taip ir neatsakyta. Beje, pareigūnų nužudymo vietos klausimas buvo tabu tiek Vilniaus apygardos, tiek Apeliaciniame teismuose, o Aukščiausiasis Teismas tokių dalykų netiria.
-Aš sutikčiau su jūsų pozicija ir tuometine gynybos pozicija, kad yra didelis klaustukas dėl pagrindinio veiksmo, nuo kurio turėtų prasidėti bet kuris ikiteisminis tyrimas, susijęs su nužudymu, išžaginimu, bet kuriuo kitu smurtu ar vagyste.
Nė vienas tyrėjas ar prokuroras paprastai nedalyvauja nusikaltime, todėl jis suvokia pasaulį apžiūrint tą aplinką, kurioje jisai yra. Net jeigu yra pasakoma, kad „nužudymas įvyko čia“, tyrėjas puikiai supranta, kad nužudymui yra tam tikri požymiai: mažų mažiausiai lavonas; tai, kas vyksta po to – pvz., bėga kraujas; nužudymo įrankis – pats arba jo pėdsakai; pėdsakai kūne; pėdsakai aplinkoje.
Taigi, tie klausimai, kuriuos pasakėte, visiškai pagrįsti.
Neatitikimas tam tikrų momentų, susijusių su mirtimi ir nužudymais, yra ypatingai turintys reikšmę aiškinant, kurioje vietoje įvyko nužudymas.
Nevalia konstatuoti, jog tai nesvarbu, nes nuo to priklauso: o kiek žmonių padarė, kiek šaunamųjų ginklų buvo naudojama, kas galėjo matyti, kas galėjo girdėti, kur mes apskritai galėtume ieškoti tūtelių.
Jūsų pastebėjimas dėl kiauryminių žaizdų yra aktualus: jeigu yra įėjimo anga, yra išėjimo anga – kur yra išėjimo anga, turi būti apgadintas rūbas; ir jeigu mes konstatuojame, kad yra įėjimo anga, kūnas pažeistas, ir yra išėjimo anga ir pažeistas rūbas, tai kažkur čia turi būti kulka. Ji turėjo įsiremti, įstrigti ir pan.
Visas šitas aplinkybes teismas privalėjo išsiaiškinti. Kartu su kriminalistais, prokurorais teismas privalėjo visą tą grandinę – nuo šūvio laitgalio, skriejimo kulkos per kliūtį, vėliau išėjimo ir kažkur įstrigimo – atsekti. Jeigu teismas tuo nesidomi – čia yra ne teismas. Čia yra nekvalifikuotas teismas, nes nužudymo aplinkybių ištyrimas yra labai svarbu. Čia ne teisingumo ieškojimas – čia tiesiog užmerkimas akių, kaip su tomis trim beždžionėmis: nieko nematau, nieko negirdžiu ir jokios tiesos jums nepasakysiu. Tai – teismas, nenorintis nustatyti tiesos.
-Norintis nuslėpti tiesą – jeigu nekelia tokių klausimų.
-Jeigu nekelia tokių klausimų, tuomet kyla klausimas, ar nepažeidžiamas vienas iš pamatinių teisingumo vykdymo principų – nešališkumo principas? Tu esi šališkas? Tai kieno pusę tu atstovauji? Kokį užsakymą vykdai?
Medininkų byloje – tiesiog stalinistinė „troika“?
-Penkerius metus stebėjau Medininkų bylos teismo procesą Apeliaciniame teisme. Man labai įstrigo tas momentas, kai gynėjas į teismą atsinešė muitinės vagonėlio modelį – tikslią muitinės namelio vidaus, kur buvo rasti nužudytų pareigūnų kūnai, kopiją: kas kur kokia poza gulėjo, kur, kiek kulkų, tūtelių, kokios žaizdos pareigūnų kūnuose. Modelis padarytas pagal įvykio vietos protokolą ir teismo medicinos ekspertizę. Ir kai per baigiamąją kalbą jis visa tai dėstė, iškeldamas namelio viduje kulkų nebuvimo klausimą, tuometinis teisėjų kolegijos pirmininkas A. Kruopys, kuris tuomet buvo ir Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas (šiemet pasitraukė iš pareigų, išlindus į dienos šviesą informacijai apie jo, kaip specialaus liudytojo, statusą rezonansinėje teisėjų korupcijos byloje), pasakė: „Betgi, advokate, mes to netyrėme!“. Tačiau advokato atkurtas nusikaltimo įvykio modelis, matyt, per daug badė akis, per daug buvo apie tai kalbėta, ir A. Kruopys paklausė prokurorų, ar šie atsikirs – kaip ten visgi yra su tomis kiauryminėmis žaizdomis ir nesamomis kulkomis namelio viduje? „Ne, mes liekame prie savo nuomonės“, – pasakė prokuroras, pareiškęs, kad atsikirtimo šiuo klausimu nebus.
-Kai įrodymų pagrindu tampa prokuroro nuomonė, tai bet kokia valytoja irgi gali su savo nuomone ateiti – tik valytojai uždėkit antpečius ir pasakykit, kad jinai atlieka prokuroro funkcijas. Nes prokuroras turi ne savo nuomone vadovautis, o faktais ir tuos faktus ištirti teisme.
Logika yra labai paprasta: prokuroras į teismą ateina su informacija – ne su savo nuomone. Jis nuomonę gali turėti tik atsižvelgiant į tai, ar mes galime priimti ar nepriimti šitą informaciją kaip įrodymą. Bet paskutinį žodį vis tiek pasako teismas.
Ir jeigu teismas pasako: „Ar mes tirsime šituos faktus?“ (aš kalbu apie faktus, apie duomenis, kurie gali tapti neginčijamais įrodymais), o prokuroras pasako: „Ne, mes šitos informacijos netirsime, bet paimsime tiktai šitą gabaliuką – mums naudingą“, tada mes galime kalbėti apie angažuotumą, kai iš esmės suauga teismas su prokurorais ir nemato reikalo vykdyti tikrąjį teisingumą.
Teisingumas teisėjo ir prokuroro – tai ne teisingumas: čia yra stalinistinė „troika“. Galime prisiminti ir Pinočetą, ir bet kurią kitą valstybę, kurioje diktatorius tiesiog turi parankinį teisėją, parankinį prokurorą. Teisingumas gali vykti tik tuomet, kai yra ginčas tarp prokuroro ir gynėjo, ir tą ginčą stebi teisėjas.
Šiandien man, kaip mokslininkui, kaip teisininkui, labai nepatinka, kai prokuroro funkciją teisme atlieka teisėjas. Kai teisėjas atlieka įrodymų tyrimą, o ne dalyvauja įrodymų tyrime, stebint, kaip rungiasi prokuroras su gynėju. Ir šiuo atveju teisėjas negali nepriimti advokato siūlomo ištyrimo – ar tai objekto, ar tai liudytoją pakviesti. Jeigu tai įvyksta JAV, į kurias mes labai dažnai žiūrime, toks teisėjas vienareikšmiškai nušalinamas dėl šališkumo, kadangi jis šiuo atveju palaiko vien tik prokuroro poziciją. Bet mes geriausios Vakarų tradicijos kažkodėl nepasiimame, ją ignoruojame. Ką padarysi – gal mes su savo teisingumu dar augame.
Žudikų bendrininkai vaikšto tarp mūsų?
-Mums daugybę metų buvo kalama į galvą, kad mūsų pareigūnus Medininkuose išžudė Rygos OMON’as. Tačiau stebėdama bylos nagrinėjimą teisme ir perskaičiusi abi Medininkų žudynių bylas – vieną, kurioje iki gyvos galvos nuteistas Konstantinas Nikulinas, ir antrą, kurioje už akių nuteisti dar trys Rygos omonininkai, aš susidariau priešingą nuomonę – kad tuo Rygos OMON’u norėta kai ką pridengti. Ir vienas tokių dalykų yra mums, turiu omenyje valstybę, gana nemalonus: Medininkų byloje radau nuorodą į žudikų… bendrininkus, išdavikus jau nepriklausomos Lietuvos pusėje.
Pasirodo, Krašto apsaugos departamentas žinojo, kad tą naktį bus užpultas Medininkų muitinės postas, dėl to tą naktį, 24 val., atvežė KAD Pasienio tarnybos greitojo reagavimo būrį – kariškiai sugulė pasaloje, 200 metrai iki muitinės vagonėlio. Pasak greitojo reagavimo būrio vado parodymų teisme, matomumas buvo geras, virš muitinės namelio švietė prožektorius, jie buvo ginkluoti ir užpuolimo atveju galėjo nušauti 4-5 užpuolikus. Bet likus valandai iki posto užpuolimo iš Vilniaus atvyko mašina ir pasalos grupei buvo liepta grįžti į Vilnių. Būrio vadas priešinosi, sakė, kad „užpuolimas visada vyksta 4-5 valandą paryčiais“, kad reikia palaukti iki 4-5 val., bet jam buvo pasakyta, jog įsakymas yra įsakymas ir įsakymus reikia vykdyti. Taip pasalos grupė, priešinantis greitojo reagavimo būrio vadui, buvo išvežta į Vilnių, o netrukus pasirodė ir užpuolikai…
Ir štai čia – mistinė tyla. Tyli teisėsauga, tyli politikai. Kas tie išdavikai, kurie žinojo, kad bus užpultas Medininkų muitinės postas ir patraukė iš pasalos postą saugojusį KAD pasienio tarnybos greitojo reagavimo būrį?
-Čia viskas paprastai išsiaiškinama: kas davė įsakymą, kas davė nurodymą…
-Bet tos grandinės net netyrė! Net nelietė šito aspekto. Beje, jeigu KAD žinojo, kad bus užpuolimas, tai žinojo ir kas užpuls? Krašto apsaugos kariškiai neslepia, kad turėjo informaciją apie užpuolimą. Vadinasi, vien tik vyniojant šitą siūlą, iš šito galo buvo galima prisikasti prie… Medininkų žudikų.
-Galima leisti visiškai pagrįstą prielaidą, visiškai teisingai.
-Ir teisme prokuroras net perklausė greitojo reagavimo būrio vadą: gal jūs ne tame poste buvote surengę pasalą, gal kitame? Tarsi bandė „nutraukti“ pasalą toliau nuo žudynių vietos. „Ne, ne, tame, kur buvo sušaudyti pareigūnai“ – toks buvo KAD pasienio tarnybos greitojo reagavimo būrio vado atsakymas.
-Tuomet klausimas: ar ikiteisminio tyrimo metu jisai buvo apklaustas? Ar ikiteisminio tyrimo metu prokurorai su juo atliko patikrinimą vietoje – kurioje vietoje buvo pasala? Ar toje vietoje buvo rasti kokie nors pėdsakai – nuorūkos, kiti daiktai, sumindžiota žolė, kurie rodo, kad ten buvo pasala?
(-Tą pasalos vietą buvo nufilmavęs (išgulėta žolė, mineralinio butelis) pirmasis į įvykio vietą su vaizdo kamera atvykęs tuometinis Lavoriškių muitinės posto viršininkas V. Petruškevičius – vaizdo įrašas Generalinėje prokuratūroje dingo…)
-Tai patvirtintų to žmogaus žodžius, kad jis toje vietoje buvo, to įvykio laukė. Bet jeigu nebuvo atlikti šie veiksmai, vadinasi, niekam nebuvo reikalinga tirti šitos linijos ir šitų aplinkybių. Ir galbūt buvo žinojimas aukštų valdžios atstovų, kurie vadovavo šitiems pasieniečiams.
Maža to, mes žinome, kad šis muitinės postas prieš įvykius buvo perduotas saugoti policijos pareigūnams, nors prieš tai krašto apsaugos darbuotojai ten budėjo. Tai klausimas: kas taip rūpinosi krašto apsaugos pareigūnais, kad jie nenukentėtų užpuolimo metu? O galbūt tas užpuolimas buvo ruoštas? Ir tam, kad nenukentėtų krašto apsaugos pareigūnai, tiesiog pakišo šituos muitininkus ir policininkus?
Aš tiesiog prielaidomis vedu tokias linijas, sakant, o kokios tikimybės galėjo būti, kad nukentės ne policininkai, o krašto apsaugos pareigūnai? Ir kodėl jūs nenorėjote, kad krašto apsaugos pareigūnai užkirstų kelią planuojamam puolimui?
Nes šitoje byloje yra klaustukų ir dėl kitų žmonių parodymų apie ankstesnius muitinės postų užpuolimus: kad omonininkai buvo atvykę, patriukšmavo, suguldė, aptalžė, bet išvyko. Kodėl dabar reikėjo šitos sakralinės aukos? Ir kokiam įvykiui šita sakralinė auka buvo reikalinga?
Į visus šituos klausimus, netgi politinius, šitoje byloje – neatsakyta.
B.d.
