„Nesvarbu, už kokių formų slepiasi respublika, tebūnie demokratiškiausia respublika, bet jei ji buržuazinė, jei joje išliko privati žemės, gamyklų ir fabrikų nuosavybė, o privatus kapitalas visą visuomenę laiko samdomo darbo vergijoje, tai yra , jei ji nevykdo to, ką skelbia mūsų partijos programa ir Tarybinė konstitucija, tai ši valstybė yra vienų mašina engti kitus“.
V. I.Leninas
Buržuaziniai politologai teigia, kad šiuolaikinės Lietuvos visuomenės politinė sistema yra paremta daugiapartine sistema, yra viršklasinė, kurioje visi turi lygias galimybes tapti savo šalies šeimininkais. Iš tiesų, iš pirmo žvilgsnio pirmiausia į akis krenta tai, kad viešasis gyvenimas tvarkomas kelių partijų kovos dėl valstybės valdžios būdu. Suprask, nugali geriausi iš geriausių, pasiūlę patraukliausią rinkimų programą, pažėrę daugiausiai gražių pažadų.
Tai reiškia, iš paprasto partijų, kovojančių dėl teisės valdyti valstybę valdžią, skaičiaus daugeto, atrodytų, yra logiška ir teisinga daryti išvadą, kad šiuolaikinės Lietuvos visuomenės politinė sistema yra demokratiška, kadangi daugiapartinė. Tačiau tokia išvada yra iš esmės klaidinga. Kokia nauda iš to, jei rinkėjas žino, kad rinkimuose dalyvauja tam tikras partijų skaičius, jei nežinome šių partijų kokybinių, ideologinių parametrų? Kiekybiniai rodikliai apie tam tikrą reiškinį turi prasmę tik tiek, kiek jie apsprendžia, apibrėžia kokybinius objektų požymius.
Tokiu būdu. Jei pažvelgsime į šiuolaikinės Lietuvos visuomenės politinę sistemą ne tik rinkimuose dalyvaujančių partijų skaičiaus požiūriu, bet ir jų ideologinės orientacijos požiūriu, tuomet nesunku pastebėti, kad šiuolaikinė Lietuvos politinė sistema yra ne daugiapartinė, o vienpartinė, kurią autoritariniais metodais valdo proamerikietiška antiliaudinė landsberginė chunta. Kad tuo įsitikintum, pakanka atkreipti dėmesį į vieną paprastą faktą. Nepaisant to, kad rinkimuose dalyvaujančios partijos skiriasi viena nuo kitos pavadinimais, programomis, pažadais, net aršiai riejasi tarpusavyje ir pan., visoms šioms partijoms bendra tai, kad jos visos yra privačios nuosavybės šalininkės, todėl jos yra viena privačios nuosavybės partija. Pakanka visas šias partijas redukuoti į šią vienybę, kad įsitikintume, jog šiuolaikinės Lietuvos visuomenės politinė sistema iš tikrųjų yra ne daugiapartinė, o vienpartinė. Kad ir kiek partijų dalyvautų rinkimuose, kad ir kuri partija laimės šiuos rinkimus, laimėjusios partijos suformuotas valdžios aparatas visada tarnaus ne visuomenės, o privačios nuosavybės partijos interesams, o jeigu tiksliau – landsberginei chuntai, aptarnaujančiai JAV interesus ir pardavinėjančiai nacionalinius tautos interesus užjūrio šeimininkams.
Buržuazinėje visuomenėje, kur viešpatauja privati nuosavybė, iš esmės yra viena šalis – privačios nuosavybės partija. Daugiapartinė sistema buržuazinėje visuomenėje yra iliuzija, kurią sukuria įvairių buržuazijos grupuočių kova dėl teisės valdyti valstybę valdžios. Šia paskutine aplinkybe, t.y. Iliuzija, kurią sukuria įvairių buržuazijos grupuočių kova dėl valdžios valstybėje, yra slepiama darbo žmonių apgaudinėjimo prasmė šiuolaikinės Lietuvos visuomenės daugiapartinės politinės sistemos atveju.
Net ir naujos atsirandančios politinės jėgos, ar tai būtų atvirai landsbergietiškai antirusiškos – Nacionalinis susivienijimas su atvirai nacistine programa, ar tai būtų Šeimų Sąjūdis su tokia pačia euroatlantine orientacija, iš kur ir ateina grėsmė tradicinei šeimai, ar tai būtų Antroji Lietuva su ankstyvojo romantiškojo liberalizmo utopijų ir lozungų rinkinių, ar tai būtų apskritai jokių programų neturintys neva “prorusiški” judėjimai bei “kandidatai” į prezidentus, absoliučiai nesuvokiantys politinės sistemos esmės ir tikslų, įžūliai agresyviai per trečiarūšius blogerius lėkštučius-kelertus-nakus pardavinėjantys kates maiše su užrašu “Vaitkus – tautos prezidentas” ar “Švenčionienė – Motina išgelbės Lietuvą” – pakeitimų vienos partijos sistemoje nežada.
Dar blogiau. Puikiai suvokdami savo nulinius šansus laimėti rinkimus, apgaudinėja rinkėjus iš kairiųjų pavogta retorika, neva prorusiška orientacija ir siekia tik susirinkti pajamas šiuo priešrinkiminiu laikotarpiu, pasididinti savo asmeninę privačią nuosavybę, įstoti į klubą su populizmo sermėga, su pigiais šūkiais “už viską , kas gera, prieš viską, kas bloga”, nugriebti keletą trupinių nuo landsberginių puotos stalo. Būtent šitie veikėjai, dar neseniai kliedėję apie suverenus, krišnaizmą, mistinę Samogetiją ar, dar blogiau, chemtreilus, daro didžiausią žalą protestiniam judėjimui ne tik savo šlykščiausiais buržuazinės visuomenės rinkiminės kovos metodais (oponentų šmeižimas, plagiatas, dezinformacija, prasimanymai, klastotės, isterija ir pan.), bet ir savo smulkių privačių interesų tenkinimo būdais, nuolatiniu prašinėjimu aukų iš lengvatikių ir beatodairišku patriotinių jėgų fragmentavimu. Klounai Lietuvos rinkimų cirke vis prastesni ir prastesni. Ir permainų nenusimato, deja.
https://jonaskovalskis.com/2019/05/22/demokratiski-rinkimai-2019-lietuvoje-be-pasirinkimo/
