Jeigu niekas nepasikeis, šių metų pavasarį turėtų vykti net treji rinkimai – savivaldybių tarybų ir merų, Respublikos prezidento bei atstovų į Europos Parlamentą.
Naivu būtų manyti, kad jie taps išskirtiniais šalies įvykiais, iš esmės pakeisiančiais degradavusią politinę sistemą. Kaip praėjusiame šimtmetyje taikliai yra pašmaikštavęs rašytojas Markas Tvenas, „jeigu rinkimai ką nors keistų, jie seniai būtų uždrausti“.
Politinės kampanijos formaliai yra prasidėjusios dar praėjusių metų rudenį, tačiau realiame gyvenime matome tik blankų jų atvaizdą, apraizgytą begalės administracinių taisyklių ir perteklinių reikalavimų brūzgynais.
Parlamentinė demokratija ir savivalda Lietuvoje yra nugramzdintos į tokias žemumas, jog jokios kampanijos nebegali sustabdyti politinių partijų erozijos bei augančio piliečių nusivylimo valdžia.
Visuomenėje tvyro įsitikinimas, jog paprastų rinkėjų balsas negali nulemti realių gyvenimo pokyčių, kuriuos diktuoja valdžios struktūrose įsitvirtinusių įtakingų grupuočių statytiniai. Galios centrų kontroliuojama ir kruopščiai sekama politinė lyderystė gali rastis tik su valdančiųjų privilegijuotų sluoksnių palaiminimu. Paradoksalu, tačiau parlamentinę kontrolę Lietuvoje vykdo ne demokratiškai išrinkti tautos atstovai, o institucijų biurokratija diktuoja politikams žaidimo taisykles. Laisvai ir demokratinei visuomenei būdingi politikos formavimo mechanizmai praktiškai neveikia.
Daugiapartinė sistema jau kuris laikas, galima sakyti, yra paralyžiuota, todėl matome, kaip Respublikos prezidento rinkimuose bando reikštis pavieniai asmenys, kurie neturi politinės tapatybės, jų kalbų turinio nesaisto partinių bendruomenių atsakomybė, o programiniai teiginiai neatspindi politinių pažiūrų ar ideologijų.
Šie tariami rinkimų favoritai bandomi įpiršti rinkėjams viešųjų ryšių metodais, rutuliojant žiniasklaidoje skelbiamų sociologinių tyrimų duomenis, tačiau niekas negali pasakyti, kiek šie „reitingai“ iš tikrųjų atspindi visuomenės politinio kūno temperatūrą. O partijų ir visuomeniniai rinkimų komitetų koordinatoriai net socialiniuose tinkluose desperatiškai medžioja gyventojų parašus tam, kad galėtų bent formaliai įsėsti į važiuojantį rinkimų traukinį ir sudalyvauti savivaldybių tarybų mandatų dalybose.
Municipalinius rinkimus reglamentuojanti teisinė bazė yra tapusi tikru labirintu, kuriame yra priversti klaidžioti ne tik veikiantys politikai, rinkimų organizatoriai, bet ir patys jų prievaizdai – rinkimų komisijų nariai. Daugybė formalumų ne tik apsunkina piliečių dalyvavimą bendrųjų reikalų tvarkyme, bet kompromituoja ir diskredituoja patį demokratinį procesą. Vien ko vertas absoliutus kampanijų finansavimo suvaržymas, kuris leidžia vienam asmeniui paaukoti rinkimams ne daugiau kaip 12 eurų. Kitu atveju, piliečiui tektų susidurti su atskiros pajamų ir turto deklaracijos pateikimo peripetijomis ir įdėmia mokesčių inspekcijos stebėsena.
Neseniai vieno pretendento į šalies vadovus užsakytoje gyventojų apklausoje į atvirą klausimą „ko labiausiai Lietuvai trūksta, kad ji taptų gerovės valstybe?“, dauguma žmonių atsakė, kad mūsų šaliai labiausiai trūksta geros valdžios – teisingų, sąžiningų, nekorumpuotų politikų, kurie būtų geri vadovai“. Ši prieštaringa „diagnozė“ rodo, jog daugumos piliečių suvokimas didele dalimi atitinka prezidentės Dalios Grybauskaitės suformuotos visuomeninės sąmonės matricą bei užslėptus politinius tikslus, kurių nesiskaitant su priemonėmis buvo siekiama Lietuvoje pastaruosius dešimt metų. Per šį laikotarpį nustekentame ir nualintame politiniame kontekste net plika akimi tapo atpažįstami absoliutaus oligarchinio valdymo kontūrai. Iš aukščiausių valdžios ešelonų visuomenė nuolat buvo bauginama politinių partijų valdymo grėsmėmis, tarsi pamirštant, jog būtent šiose organizacijoje telkėsi potencialiai aktyviausi visuomenės nariai, formavosi politinis diskursas, kritiškas mąstymas, galėjo gimti skirtingi valstybės raidos scenarijai.
Politinių partijų kūrimasis pirmaisiais nepriklausomybės metais padėjo pamatus valstybės politinei kultūrai ir idėjų įvairovei, padėjo formuoti demokratinio valstybės valdymo struktūras, tačiau ilgainiui daugiapartinė politinė sistema buvo izoliuota ir atskirta nuo pilietinės bendruomenės.
Bene didžiausi nuopelnai šioje srityje neabejotinai atitenka nemažai sovietinio raugo nomenklatūros veikimo standartų perėmusiai konservatorių partijai, kuri siekė perimti valdžios kontrolę ir absoliučiai dominuoti virš politinio proceso.
Atsitiko taip, jog šiai politinei partijai nepajėgiant to padaryti rinkimų keliu, visuomenėje imta diegti keleriopus politikos vertinimo standartus, dirbtinai kurti vidaus priešų įvaizdžius, skatinti visuomenės narių susipriešinimą. Būtent iš šios vadinamosios dešiniųjų politikos santalkos radosi grėsmių scenarijai, „juodieji sąrašai“, oponentų politinės korupcijos šešėliai, įvairių visuomenės grupių supriešinimo laikysena, kuri kartais peraugdavo į nuožmų susidorojimą ir politinių oponentų persekiojimą, į procesą įtraukiant net teisėsaugos struktūras.
Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės dviejų kadencijų valdymo laikotarpis tarsi įkūnija šios dominuojančios politinės grupuotės diktuojamą ir visuomenei primetamą politikos stilistiką.
Bene dešimtmetį valstybės vadovė dalijasi su visuomene savo politinio proceso tapomu paveikslu, kuriame „knibžda godžių, klastingų, demoralizuotų savanaudžių, nematančių valstybės idėjos. Kur suprantama tik šantažo, melo ir grasinimų kalba, o įtaka poveikiu – einamiausia prekė.“
Tai reiškia, jog šalies vadovė savęs nelaiko šios valstybės politinės bendruomenės dalimi, todėl kiekviena pasitaikiusia proga stengiasi atakuoti tuos politikus, kurie neatitinka konservatorių partinės grupuotės lūkesčių. Šia prasme, metiniai prezidentės pranešimai yra tapę tikrais performansais, kurie atliekami politinės bendruomenės akivaizdoje siekiant šokiruoti, išgąsdinti ar net sukrėsti visuomenę.
Visuomeniniai rinkimų komitetai, kurių atsiradimas atvėrė naujas galimybes piliečiams savarankiškai burtis į bendraminčių grupes ir dalyvauti savo miesto ar miestelio reikalų tvarkyme, nūnai yra atsidūrę prezidentės taikiklyje dėl konkurencijos. Valstybės vadovė dar pernai yra pasiuntusi perspėjimą visuomenei dėl „pseudodemokratinių judėjimų triumfo“ po to, kai šios pilietinės struktūros vietiniu lygmeniu tapo realiomis alternatyvomis vegetuojančioms konservatorių kuopelėms. Pasak Dalios Grybauskaitės, „rinkimų komitetai, turėję įnešti daugiau demokratijos, paskatinti nepartinių žmonių dalyvavimą rinkimuose, deja, tampa vienkartinės demokratijos grimasa su politinių atskalūnų reanimacija. Neaiškiu finansavimu, menka kontrole ir su vieninteliu tikslu siekti – siekti valdžios“.
Savivaldos politika vegetuoja metai iš metų, partijos praktiškai yra nukraujavusios ir nepajėgios dalyvauti formuojant municipalinės politikos kryptis bei strategijas. Net tiesiogiai išrinkti merai tampa įkaitais ir centrinės valdžios malonių prašytojais. Pastaruoju metu vykstanti savivaldybių tarybų rinkimų kampanija, kuri turėtų būti arčiausiai žmonių, atrodo tarsi išdeginta žemė.
Tai politika, kuria siekiama bet kokia kaina atvesti prie valdžios vairo vienintelę asmeniškai proteguojamą politinę grupuotę – Tėvynės sąjungą.
Rolandas Paksas
