“Vargšai” ūkininkai… Dauguma jų susipirko pusvelčiui nusenusių kolūkiečių žemės sklypus, tų pačių kolūkiečių, kurių rankomis tie laukai buvo numelioruoti, sukultūrinti, tapo našūs, įgijo dabartinę rinkos vertę. Kaimas iš tiesų miršta dėl naujųjų buožių besaikio godumo, kai už darbą kumečiui “ūkininkas” moka grašius arba atpila pelais ir jokių socialinių garnatijų. Kaime labiausiai vargsta ne nusipenėję “ūkininkai”, o jų kumečiai, kurie ir turėtų protestuoti, tačiau tyli, kadangi buožė tokiu atveju net duonos plutos vargetai neduos. Galėjo šitie “vargšai” ūkininkai” su savo mersedesais atvykti protestuoti, būtų įtikinamiau. Kažkodėl Lietuvoje labiausiai “protestuoja” konservatorių. liberalų ir socdemų elektoratas – tie, kurie geriausiai gyvena, kurie ir susikūrė sau prabangų gyvenimą jų pačių apiplėštos Lietuvos visuotinio skurdo fone. Juokinga, kai nusipenėję konserviniai ir liberastai vaidina bado iškankintus varguolius.
Kumečio daina
Trauk, bėruti, trauk greičiau, –
Poną einant pamačiau.
Jis ir vėl mane rūgos,
Neišvaręs nė vagos.
Kiek jau priariau vagų!
Gal tiek pat, kiek man vargų!
Trauk, bėruti, trauk greičiau!
Ponui rūmus pastačiau.
Trauk, bėruti, o pačiam
Reikia dirbti alkanam:
Duonos kąsnio neturiu,
Nors ariu, ariu, ariu.
Julius Janonis, Šiauliai, 1914
Puikiai prisimenu tarybinį kaimą, pats augau tarybiniame ūkyje, nuo 3 klasės vasaromis dirbau ūkyje. Tarybiniame kaime buvo visas kompleksas – ekonominis, socialinis, kultūrinis. Žmogus turėjo darbą už penkių minučių kelio pėsčiomis, jeigu toliau – ūkis nuveždavo nemokamai Darbas buvo karvių ar kiaulių fermose, statybos skyriuje,lentpjūvėje, mechaninėse dirbtuvėse, kalvėje, grūdų sandėlyje, šaltkalvių, santechnikų, elektrikų , lauko darbininkų brigadose. Pagaliau socialiniame-kultūriniame sektoriuje – mokykloje, bibliotekoje, kultūros namuose, vaikų darželyje, parduotuvėje, ambulatorijoje.Visa tai buvo pastatyta tarybiniame kaime, kol jo nenusiaubė jkonservatoriai-liberalai Vagnorius ir Landsbergis 1991 metais savo dviem bukaprotiškais potvarkiais. Visi, kas norėjo, turėjo darbą. Visas savo problemas kaimo žmogus galėjo išspręsti paprastu apsilankymu ūkio direktoriaus ar partijos komiteto sekretoriaus kabinete bet kada. Į šituose “vargšus” ūkininkus žiūrint, mane kankina stipri abejonė – ar nors vienas iš jų investavo bent eurą į tai, kad kaime veiktų mokykla, biblioteka, kultūros namai ar ambulatorija? Kaip tai savo laiku darė tarybiniai ūkiai. Greičiau priešingai. Dabartiniai ūkininkai pagal liberalaus sukčiavimo rinkos taisykles paėmė iš kaimo viską ir susikrovė į savo pilis, savo vaikų apartamentus mieste. Na dar kryžiuką “partizanams” pastatyti kaimo centre susimetė ar bažnyčiai paaukojo. O dabar lieja krokodilo ašaras – kaimas miršta, vai vai… Negalima visą laiką tik imti iš kaimo, reikia jam ir duoti. Ir ypatingai pagalbos, paramos reikia kaime gyvenantiems žmonėms, kurių dauguma nuseno ir nuskurdo, tapo Maisto banko nuolatiniais klijentais, o jų gi rankomis pastatyti kaimai vis dar gyvi.
