Apie Vakarų propagandos supuvusį bananą, kurio sočiai atsikando visi tarybiniai žmonės.
Erikas Honekeris, Vokietijos Demokratinės Respublikos paskutinis vadovas.
“Jūs turėjote darbą, jūs turėjote butus. Jūs turėjote geras mokyklas. Jūs turėjote stabilią valiutą ir garantuotą pensiją. Visą naktį jūs galėjote saugiai vaikščioti po Berlyno Alexanderplatz be jokios baimės.
Ir turkų jūs neturėjote. Bet to jums buvo maža.
Jūs norėjote daugiau. Jūs svajojote apie prabangius automobilius, nes „Wartburg“ jums buvo per mažai elegantiškas. Jūs norėjosi bananų, nes mūsų naminiai obuoliai jums nepatiko. Jūs norėjote savo piniginėje turėti vokiškas markes, nes VDR markės jums neturėjo vertės. Jūs svajojote apie žodžio laisvę, nors niekas VDR nedraudė jums kalbėti, nebent tik apie socializmą.
Jūs veržėtės į Federatyvinę Vokietiją, ir jūs ten patekote.
Apie viską, ką tada jums „pamiršo“ papasakoti Vakarų televizija, ir šiandien ji vis dar nepasakoja. Ir tais laikais Vakaruose buvo draudžiama atvirai kalbėti apie problemas, susijusias su užsieniečiais. Dvigubi standartai ir tais laikais karaliavo Vokietijoje. Buvo teisės vokiečiams, ir tai buvo įtvirtinta įstatymuose.
Tačiau užsieniečiams galiojo kitokia teisė – ir būtent šiomis teisėmis manipuliavo politikai siekdami savo tikslų. Bet jūs džiūgavote, kai jums melavo. Vakarų propaganda buvo tas pats melas kaip ir mūsų, ji tiesiog atrodė gražiau. Perprasti mūsų propagandą buvo labai lengva, tuo labiau tokiems vikriems gudruoliams kaip jūs.
O štai Vakarų televizija jus mulkino, kaip norėjai. Pažvelkite į savo gyvenimą. Jūs pagaliau gavote prabangius automobilius – skolon.
Jūs pasiekėte gerovę – paėmę kreditą. Jūs tapote bankų vergais.
Taip, kad įsigyti „Wartburg”ą, jums reikėjo taupyti, tačiau už jį jūs mokėjote grynais, kaip ir išdidūs laisvi žmonės. Jūsų VDR markės taupomose knygelėse jums davė geras palūkanas, jūs visi turėjote solidžias santaupas.
Dabar jūs neturite nieko. Net vokiškos markės – ir tos jau neturite.
VDR jums buvo garantuota pensija. Dabar jos nepakanka gyvenimui … o ir mirčiai taip pat. Jūsų vaikai VDR mokyklose išmokti skaityti ir rašyti per šešias savaites. Dabar jie to nepajėgia padaryti net trečioje klasėje.
Niekam niekada net mintyse nereikėjo kažko bijoti, net ir dideliame Berlyno mieste, o Alexanderplatz’e niekas nebuvo nužudytas. Šiandien vakarais jūs bijote iškišti nosį iš savo namų net gimtame kaime, kur gatvėmis valkatauja afganų „pabėgėlių“ gaujos. O mūsų policija, mūsų liaudies armija! Jums jie visada buvo per daug prūsiški, per daug griežti. O dabar jūs kalbate apie žmonių savigynos būrius ir ieškote sau tinkamo šaunamojo ginklo, nes sulaukti pagalbos iš valstybės jūs jau praradote viltį.
VDR viskas vyko pagal planą, net jūsų gyvenimas. Dabar jūs nežinote net to, kas jūs laukia rytoj. Tikiuosi, kad jūs bent jau atsivalgėte deficitinių bananų? Juk žodžio laisvė jums ir šiandien yra vis dar nepasiekiama.
Prisiminkite, kaip jūs visi klykėte: „Atidarykite mums sienas!“ Šiandien jūs jau svajojate,kad jas uždarytų. Bet negalima uždaryti to, ko nėra.
Norėjosi mėgautis Vokietijos Federatyvine Respublika be jokių apribojimų. Mėgaukitės.
