Jakovas Kedmi Solovjovo laidoje teisingai pasakė, kad ukrainiečiai, kada ims aiškiai pralaimėti (ne JEI, o būtent KADA), jie nesustos ties jokiais sprogdinimais. Amoniako tiekimo vamzdynas, Kachovkos hidroelektrinė ir toliau pagal sąrašą: Dniepro kaskados elektrinės, atominės elektrinės šalies viduje… Stabdžių nėra. Todėl, kad šalis – ne jų.
Kedmi priminė istoriją su Saliamonu ir dviem motinomis, kai dvi motinos ginčijosi, kieno vaikas, ir Saliamonas pasiūlė perpjauti vaiką per pusę ir kiekvienai iš motinų duoti po pusę. Motina apsišaukėlė sutiko, o tikroji pasakė, kad yra pasirengusi atsisakyti savo vaiko, kad tik jis būtų gyvas…
Ši biblinė istorija šiandien yra įkūnyta geopolitikos realybėje. Svetima motina, apsimetėlis (dabartinė banderininkų vyriausybė) yra pasirengusi tam, kad vaikas (Ukraina) bus supjaustytas ir nužudytas. Jis ne jos! Jai rūpi kažkoks mitinis ir žiaurus „teisingumas“. Kerštas iš esmės. Tai neatitek tu niekam.
Vaikas yra Rusijos. Ukraina, pagal Dievo planą istorijoje, yra Rusijos. Todėl Rusijos armijos smūgiai vykdomi pasirinktinai ir kryptingai tik į karinius taikinius. Taikūs žmonės nėra rusų priešai.
Rusija tik nusidėjo tuo, kad taip ilgai taikstėsi su istorine netiesa – su tuo, kad didelė šalis buvo ir tebėra atiduota saujelei satanistų niekšų ir beprasmiškai apgautai miniai.
Čia uždanga nuleidžiama. Klausimas Biblijos kontekste yra aiškus. Ukraina dabar yra rankose tų, kuriems ji – neverta pasigailėjimo auka. Auka, su kuria “šviesieji” europiečiai/amerikiečiai gali elgtis kaip su laboratorine pelyte. Ukrainą Vakarų demokratams ir jų parankiniams banderonaciams galima sprogdinti, naikinti, žudyti, kankinti, tyčiotis… Taip Hitleris apie vokiečius Didžiojo karo pabaigoje pasakė: pralaimėjusi tauta nėra verta gyventi.
Tai turėtų kuo greičiau suprasti paprasti ukrainiečiai, kurie vietoje nėriniuotų kelnaičių Maidane prisišokinėjo iki vienų didelių, bendrų, pusės Europos dydžio, įkapių sau.
