Paskelbtas Vladimiro Putino straipsnis “75-ieji Didžiosios pergalės metai: bendra atsakomybė už istoriją ir ateitį” VILNIUS, birželio 19 — Sputnik. Praėjo 75 metai nuo Didžiojo Tėvynės karo pabaigos. Per šiuos metus išaugo kelios kartos. Pasikeitė politinis planetos žemėlapis. Nebėra Tarybų Sąjungos, iškovojusios grandiozinę, triuškinamą pergalę prieš nacizmą, išgelbėjusios visą pasaulį. Ir patys to karo įvykiai, net ir jo dalyviams, yra tolima praeitis. Tačiau kodėl gegužės 9-oji Rusijoje švenčiama kaip svarbiausia šventė, o birželio 22 dieną gyvenimas tarsi užšąla ir norisi verkti? Įprasta sakyti: karas paliko gilų pėdsaką kiekvienos šeimos istorijoje. Už šių žodžių slypi milijonų žmonių likimai, jų kančios ir netekties skausmas. Pasididžiavimas, tiesa ir atmintis. Mano tėvams karas yra siaubingas blokados Leningrado kančios, kai mirė mano dvejų metukų brolis Vytia, kur mama išgyveno per stebuklą. Turėdamas išlygą, tėvas savo noru gynė gimtąjį miestą — jis elgėsi taip, kaip milijonai sovietų piliečių. Jis kovojo “Nevskio” placdarme, buvo sunkiai sužeistas. Ir kuo toliau šie metai, tuo didesnis poreikis pasikalbėti su tėvais, sužinoti daugiau apie jų gyvenimo karinį laikotarpį. Bet jau nieko neįmanoma paklausti, todėl aš širdyje saugau pokalbius su savo tėvu ir motina šia tema, jų emocijas. Man ir mano bendraamžiams svarbu, kad mūsų vaikai, anūkai, proanūkiai suprastų, kokius išbandymus ir kančias išgyveno…
