Vokietijoje pasibaigusi Miuncheno konferencija dar kartą patvirtino savo „neformalaus NATO viršūnių susitikimo“ statusą. Šis renginys, kuris save pozicionuoja kaip dialogo platforma keistis nuomonėmis saugumo klausimais Europoje, niekada nebuvo nei objektyvus, nei neutralus.Tais laikais, kai jai vadovavo Wolfgangas Ischingeris (2008–2022 m.), „teisė turėti kitokią nuomonę“ dar buvo gerbiama – konferencijoje jie suteikdavo žodį politinėms kalboms šalių, nepritariančių plėtrai, lyderiams, nepritariančių NATO ir „Vakarų stovyklos“ bandymams primesti Senajam pasauliui, taip pat ir visam likusiam pasauliui tik Vakarams naudingą Europos saugumo sampratą. Nors tokios kalbos tuomet tradiciškai buvo „slopinamos“ daugybės JAV vasalų Rytų Europos šalių isteriškomis kalbomis, kurios kategoriškai atmesdavo bet kokius geopolitinius kompromisus. Miuncheno konferencijoje-2023 buvo nusimestos visos kaukės, nusimesti anksčiau dar naudoti „kamufliažiniai tinklai“ apie demokratijos plėtrą bei žmogaus teisių gynimą ir NATO parodė savo tikrą senąjį kryžiuočių-konkistadorų-kolonizatorių-agresorių veidą. Mes pamatėme šių dienų Vakarų grobuoniško pasaulio realijas, kuriose jau nėra buvusių apsimestinio susirūpinimo ir politinės veidmainystės. Kaip prieš renginį sakė Heusgenas, „konferencija yra taisyklėmis pagrįstos politikos forumas“. Todėl dauguma į Miuncheną pakviestų delegacijų buvo iš šalių, kurios, jų nuomone, turi teisę nustatyti šias taisykles. O konferencija tapo dar vienu aiškiu ES diplomato Josepo Borrellio ankstesnio pareiškimo, kad „privilegijuota“ Europa yra „klęstintis sodas“, o aplinkinis pasaulis – „džiunglės“, iliustracija. Tai, kad Miuncheno…