Tiek Lietuvos rusofobai-antitarybininkai, tiek Vašingtone ir Briuselyje sėdintys jų šeimininkai gali rėkti kiek nori; jų samdomi anušauskiniai “rūmų istorikai” gali klastoti faktus valatkodelfinio melo portaluose tiražuojamuose straipsniuose; nuolankūs jų šunys gali loti, papūgos gali kartoti demagogines tezes – bet tiesos tai nepakeis!
– tiesos, kad Antrąjį pasaulinį karą sukurstė ne tiktai hitlerininkai, bet Vakarų imperialistai, pradžioje finansavę išgamos Hitlerio atėjimą valdžion, o paskiau kreipę jo agresiją į Rytus, 1938 m. Miuncheno suokalbiu įgalinę nacistinį Reichą kartu su pilsudskine Lenkija “suvalgyti” Čekoslovakiją ir izoliuoti Tarybų Sąjungą;
– tiesos, kad Hitlerio ir Vakarų konfliktas buvo nenumatytas, bet įvykęs kaip nevaldomo nacistų apetito pasekmė, šiems nutrūkus nuo savo anglosaksiškųjų šeimininkų – troškusių bendro “Kryžiaus žygio” į Rytus, į Tarybų Sąjungos teritoriją – pavadžio;
– tiesos, kad nacistinio Reicho šeimininkai vykdė ne tiktai žydų genocidą, bet generaliniu planu “Ost” rengėsi ir Rytų Europos tautų, tame tarpe mūsų, lietuvių tautos, pavergimu bei fiziniam sunaikinimui, mūsų kraštus apgyvendinant kolonizatoriais – buožėmis, vergvaldžiais bei kitais fašistiniais parazitais;
– tiesos, kad iki Vakarų fronto atidarymo 1944 m., Tarybų Sąjunga iš esmės savarankiškai atrėmė ne tiktai Vokietijos, bet nacistų pavergtos fašistinės Europos jungtinį karinį bei ekonominį potencialą, Rytų Fronte nukaudama per 80% Antrojo pasaulinio karo metu kritusių vokiečių karių;
– tiesos, kad 1941-1945 m. DIDYSIS TĖVYNĖS KARAS buvo bendra tiek rusų, tiek kitų TARYBINIŲ TAUTŲ kova ne tik dėl laisvės ir nepriklausomybės, bet dėl fizinio išlikimo; kad šioje kovoje garbingai kovėsi ir lietuviai, mūsų krašto sūnūs ir dukros, 16-OSIOS LIETUVIŠKOSIOS DIVIZIJOS KARIAI;
– tiesos, kad 1945 m. gegužės 9 d. buvo įtvirtinta TARYBŲ SOCIALISTINIŲ RESPUBLIKŲ SĄJUNGOS, pirmosios pasaulyje darbo žmonių valstybės, raudonojo projekto pergalė prieš kapitalistinio imperializmo pagimdydą mirtinąjį visų dorųjų žmonių, visos žmonijos priešą – juodąjį hitlerinio fašizmo slibiną.
Šios tiesos nepaneigs niekas. Svarbiausia – jos nepamiršti, svarbiausia – neprarasti budrumo šiandien vykstančių manipuliacijų, nuoseklios mankurtizacijos – istorinės atminties naikinimo, Vakarų visuomenių fašizavimo – fone.
Kaip mokė tarybinis lietuvių poetas Juozas Macevičius, privalome išsaugoti atmintį ir atminimą:
“Kovotojau, drąsuoli ir baily,
Apsaugok atmintį nuo netiesos,
Nuo dulkių, nuo pelėsių, nuo drumzlių,
Nuo išgalvotų didvyriškų žygių,
Nuo šimtąkart padidintų klaidų
Apsaugok atmintį ir atmnimą.
11 tarybinių fantastiškų filmų apie Didįjį Tėvynės karą, kuriuos būtina peržiūrėti patiems ir parodyti savo vaikams. Nei vienas Holivudinis “eilinis rajanas” ar “priešas prie vartų” jiems neprilygsta jau vien todėl, kad scenarijus jiems rašė, filmus statė ir juose vadino žmonės, kurie patys kariavo fronte ir savo akimis matė šio siaubingo karo baisumus.
1. „Skrenda gervės“, 1957 m., režisierius Michailas Kalatozovas. Itin jausmingas, nepaprastos emocinės galios filmas pasakoja apie paprastus žmones, į kurių likimus negailestingai įsiveržė karas. „Skrenda gervės“ buvo vienintelis tarybinis filmas, apdovanotas Kanų kino festivalio Auksine palmės šakele. Nikita Chruščiovas po filmo peržiūros liko nepatenkintas ir pagrindinę filmo personažę, kuria puikiai suvaidino Tatjana Samoilova, pavadino „kekše“. Prieš filmo premjerą Kanuose, Pablo Picasso pasakė Tatjanai Samoilova: „Aš tikiu, kad po šio filmo peržiūros jūs tapsite žvaigžde“, o pažiūrėjęs filmą jis pavadino jį genialiu.
2. „Jaunoji gvardija“, 1948 m., režisierius Sergejus Gerasimovas. Tikra Donecko istorija paremtas filmas. Kai kurie iš filmo personažų gyvenime buvo visiems žinomais chuliganais, iki karo niekas iš jų net negalvojo apie žygdarbius, kai kurie nenorėjo klausytis jokių pamokymų, paklusti drausmei, buvo paprasti tarybiniai jaunuoliai, tačiau atėjo karas, juos visus suvienijo begalinis noras išvyti fašistus iš savo žemės ir jie tapo didvyriais. Septintojo dešimtmečio pradžioje filmas susilaukė rimtų pataisymų ir papildymų, kuriuos sąlygojo paaiškėjusios nauji faktai ir aplinkybės apie “Jaunosios gvardijos, veiklą, taip pat dėl TSKP sprendimų dėl Stalino asmenybės kulto pasmerkimo. Jaunagvardiečiųųjų egzekucija buvo filmuojama vėlai naktį, tačiau vis tiek susirinko tūkstančiai žmonių iš visų apylinkių, kadangi dauguma jų asmeniškai pažinojo fašistų nukankintus jaunagvardiečius. Nuo tų tragiškų įvykių buvo praėję tik 5 metai. Daugelis verkė, o žuvusių didvyrių tėvai filmavimo metu prarasdavo sąmonę.
3. „O aušros čia ramios …“, 1972 m., režisierius Stanislavas Rostockis. Paprastos, trapios tarybinės merginos, svajojusios apie didelę meilę ir šeimą, karo yra negailestingai metamos į nelygią kovą su priešo galingais diversantais. Filme prieškario ir pokario laikas rodomas spalvotai, o karas – nespalvotai. Rašytojas Borisas Vasiljevas, pagal kurio apysaką filmas ir buvo nufilmuotas, į filmavimo aikštelę atėjo tik kartą ir pasakė, kad liks režisieriaus Liubimovo teatrinio pjesės pastatymo gerbėju, o filmo versijos idėja jam nepatinka. Filme buvo scena, kai jaunos priešlėktuvinės gynybos zenitininkės saulėje deginasi nuogos ant brezento. Režisierius turėjo šią sceną pašalinti. Gindamas šį epizodą Rostockis sakė: „Aš turiu parodyti, kad jie žudo ne šiaip sau žmones, bet gražias jaunas moteris, kurios turėtų gimdyti, dovanoti gyvybes“. Labai stiprus filmas.
4. „Aty baty ėjo kareiviai …“, 1977 m., režisierius Leonidas Bykovas. Tragedija, komedija, lyrika ir herojiškumas susipynė filme apie komjaunuolių būrį, kuris savo gyvybės kaina sustabdė vokiečių tankų koloną. „Moralės sergėtojai“ apkaltino Bykovą „paleistuvystės propaganda“. Ir tai nepaisant to, kad vienintelė meilės scena filme trunka vos porą minučių, o personažai visą tą laiką apsirengę ir tiesiog kalbasi apie meilę. „Vyras neverkia, vyras nusiminęs“, – viena garsiausių šio filmo citatų.
5. „Į mūšį eina tik seniai “, 1973 m., režisierius Leonidas Bykovas. Šiame filme yra viskas: kovos karštis ir pirmosios pergalės džiaugsmas, ir krauju sutvirtintos brolybės šventumas, ir pirmoji meilė, ir praradimo skausmo kartėlis … O „seniams“ ne daugiau kaip 20 metų. Filmas „Į mūšį eina tik seniai“ buvo nufilmuotas pagal tarybinių lakūnų prisiminimus. Pagrindinio filmo herojaus leitenanto Titarenkos (jis taip pat Maestro) prototipu buvo Tarybų Sąjungos didvyris Vitalijus Popkovas, tarnavo legendiniame 5-osios gvardijos naikintuvų pulke, kuriam vadovavo Vasilijus Stalinas. Jo eskadrilė buvo vadinama “dainuojančia”, kadangi turėjo savo chorą. Du karinius lėktuvus eskadrilei dovanojo legendinio tarybinio dainininko L. Utiosovo orkestras, o ant vieno lėktuvo fiuzeliažo puikavosi užrašas „Linksmi vaikinai“. Į filmo Ukrainos valstybiniame kine premjerą buvo pakviesti ne tik aukščiausi Ukrainos kinematografo šulai, bet oro mūšių asai, tarp kurių buvo ir tris kartus Tarybų Sąjungos didvyris, kuris 156 oro mūšiuose numušė 59 fašistinius lėktuvus Aleksandras Pokryškinas. Filmas jį taip sukrėtė, kad kai salėje užsidegė šviesa, Pokryškinas nesigėdydamas šluostėsi ašaras.
6. „Kareivio tėvas“, 1973 m., režisierius Rezo Čheidzė. Filmas apie žmoniškumą, šeimą, žygdarbį, meilę ir pergalę. Scenarijaus autorius Suliko Žgenti Didžiojo Tėvynės karo pradžioje išėjo į frontą savanoriu, tarnavo jūrų pėstininku, buvo sunkiai sužeistas. Filmo „Kareivio tėvas“ pagrindinio veikėjo prototipas tarnavo viename dalinyje kartu su Suliko Žgenti. Rezo Čheidzė prisipažino, kad geriausias filmo įvertinimas jam buvo laiškas iš Sevastopolio, kuriame buvo papasakotas nuostabus įvykis. Į miliciją atėjo vyras ir prisipažino padaręs vagystę. Aiškindamas savo poelgio motyvus, jis pasakė: „Aš ką tik žiūrėjau filmą„ Kareivio tėvas “ir nusprendžiau – nuo šiol gyvensiu šiame pasaulyje dorai“. Režisierius Rezo Čheidzė: „Nedaug yra filmų herojų, kuriems yra pastatyti paminklai. O Kachetijoje (Gruzijos rajonas) vis dar stovi didžiulis paminklas kareivio Macharašvilio tėvui, pagrindiniam filmo personažui. Tai paminklas visiems tiems vyrams, moterims, seniems žmonėms, vaikams, kurie nugalėjo šitame siaubingame XX amžiaus kare. Kaime, kuriame buvo pastatytas šis paminklas, iš karo negrįžo net 300 vyrų”.
7. „Jie kovėsi už Tėvynę“, 1975 m., režisierius Sergejus Bondarčiukas 1942 m. liepos mėn. Stalingrado apylinkės. Daugybėje mūšių daug karių praradusi ir išsekusi tarybinė kariuomenė kaunasi sunkiuose gynybiniuose mūšiuose, patiria milžiniškus nuostolius … Ir mokosi kautis už Tėvynę iki paskutinio atodūsio, paskutinio kraujo lašo. Fantastiška tarybinių kino žvaigždžių , liaudies artistų V.Šukšino, J.Nikulino, S.Bondarčiuko, V. Tichonovo, Burkovo vaidyba. Filmas buvo nufilmuotas tose vietose, kur vyko tikri mūšiai, ir filmavimo grupė, kasdami apkasus nuolat rasdavo žuvusių karių kaulus, kurie buvo nedelsiant atiduoti perlaidoti. Išminuotojai nuolat aptikdavo minų liekanas. Norėdami atkurti sprogimus batalinių scenų metu pirotechnikai sunaudojo penkias tonas trotilo.
8. „Žmogaus likimas“, 1959 m., režisierius Sergejus Bondarčiukas. filmas pasakoja apie rusų kareivį, kuris karo metu patyrė siaubingus išbandymus nacistų koncentracijos stovykloje, liko benamis, neteko šeimos, tačiau nežiūrint į visą gyvenime patirtą košmarą sugebėjo ne tik išgyventi, bet ir išliko žmogumi, išsaugojo tarybinio žmogaus orumą, kilnumą, pasiaukojimą. Jaunajam aktoriui, suvaidinusiam Vanios vaidmenį, buvo tik 5 metai. Režisierius ilgą laiką negalėjo pasirinkti nė vieno iš vaikų, kuriuos tėvai atvedė į peržiūrą. Bet Bondarčiukas atsitiktinai pamatė Pavliką Boriskiną, kai jis su tėvu atvyko į Kino namus pasižiūrėti kažkokio filmo vaikams. Žymusis italų režisierius Roberto Rossellini, pažiūrėjęs filmą, su susižavėjimu pareiškė: „Tai yra pats stipriausias ir didingiausias, kuris kada nors buvo nufilmuotas apie karą“.
9. „Ivano vaikystė“, 1962 m., Režisierius Andrejus Tarkovskis … 12-mečio Ivano vaikystė baigėsi tą dieną, kai naciai sušaudė jo motiną ir seserį. Vladimiro Bogomolovo apysaka „Ivanas“, kurios pagrindu buvo nufilmuotas šis filmas, pirmą kartą buvo paskelbta žurnale „Znamia“ 1957 m. Vėliau istorija buvo perspausdinta 200 kartų ir išversta į 40 kalbų. Filmas „Ivano vaikystė“ buvo pirmasis tarybins filmas, laimėjęs „Auksinį liūtą“. „Mes nežinojome tokio karo, dar niekas tokio karo mums neparodė“, – apie filmą po peržiūros sakė Karenas Šachnazarovas.
10. „Eik ir žiūrėk”, 1985 m., režisierius Elemas Klimovas. Filmas, paremtas tikrais įvykiais ir dokumentiniais faktais, pasakoja apie Baltarusijos kaimo Chatynė sudeginimo kraupią istoriją. Originalus filmas turėjo būti pavadintas „Nužudyk Hitlerį“. Filmo pavadinimas buvo vienintelė cenzūros revizija, su kuria sutiko režisierius. Po filmo premjeros spauda rašė: „Klimovo filmas, be jokių abejonių, tvirtina – jei Dievas egzistuoja, jis 1941 metais padarė labai ilgą pietų pertrauką.“ Sukrečiantis savo natūralumu ir žmonių žiaurumo scenomis. Vaidina ir lietuvių aktoriai.
11. “Kare kaip kare”, filmas pasakoja apie karo rūsčios kasdienybės rutiną. Leitenantas Maleškinas, tik baigęs karo mokyklą, yra paskiriamas tanko vadu. Tanko ekipažas – karo išbandymus patyrę kariai. Ramios pafrontės buities scenas keičia žiaurių mūšių scenos, kuriose žmogus parodo visą savo tikrąją esmę, nusimeta visas kaukes ir tampa tuo, kuo yra iš tiesų. Kartais linksmas, kartais liūdnas, tačiau įdomus nuo pirmos iki paskutinės minutės.
Vokietijos Užsienio reikalų ministras Heiko Maas, dalyvaujant Vokietijos prezidentui Štainmajeriui, Vokietijos kanclerei A. Merkel TSRS Pergalės Didžiajame Tėvynės kare 75-mečio išvakarėse padarė teisingą, tačiau šiuo metu labai sensacingą pareiškimą – visa kaltė dėl II Pasaulinio karo tenka Vokietijai, pradėjusiai šią 20-o amžiaus katastrofą. Tokiu pareiškimu Vokietija padėjo tašką JAV, Didžiosios Britanijos, šių valstybių kolonijų – Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Gruzijos ir kt., – marionetinių režimų bandymams perrašyti II Pasaulinio karo istoriją ir kaltę suversti šio karo nugalėtojai Tarybų Sąjungai. Bet kokiu atveju Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentai, aklai vykdydami visas Vašingtono ir Londono komandas jau apsijuokė, prieš dieną padarę pareiškimą, kad kaltė dėl II Pasaulinio karo tenka ir Tarybų Sąjungai. Marionetės visada labai juokingos, kai vykdo svetimą valią.
Istoriografijoje jau susiformavo laikina pusiausvyra ir įsigalėjo kompromisinis požiūris, kad TSRS ir jos sąjungininkai – JAV, Anglija ir Prancūzija – kovojo su nacistine Vokietija, palaikoma jos sąjungininkų – Vengrijos, Rumunijos, Italijos, Japonijos. Ir Tarybų Sąjunga laimėjo šį nepaprastai sunkų karą.
Tačiau yra labai svarbu suprasti, ar tikrai TSRS sąjungininkai buvo nuoširdūs, kieno sąjungininkais buvo vadinamosios neutralios šalys ir kodėl karas Rytų fronte buvo toks žiaurus, kodėl masiškai buvo naikinami civiliai gyventojai.
Nežinodami, kas atvedė Hitlerį į valdžią, kas jį finansavo, kas gavo daugiausiai pelno iš karo, mes niekada negalėsime aiškiai suvokti tarybinės liaudies žygdarbio šiame kare didybės.
Įsigilinę į karą sukėlusias priežastis, išanalizavę prieš karą vykusių didžiųjų valstybių diplomatinių derybų eigą, mes pamatysime, kad 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos įvykdytas puolimas prieš Tarybų Sąjungą buvo ilgai ir sąmoningai vykdyto Vakarų valstybių geopolitinio proceso rezultatas.
Svarbus klausimas: kokios jėgos stovėjo Hitlerio šešėlyje, kam ir kodėl tokios Vokietijos reikėjo Europoje? Agresyvios, militarizuotos, antibolševikiškos ir antirusiškos.
Kokia būtų buvusi Vokietija be amerikiečių kreditų? Be Amerikos kompanijų investicijų? Vokietija būtų nepajėgusi kariauti Rytuose, jeigu būtų nemokamai negavusi galingų Čekoslovakijos gamyklų, kurias ji įgijo po 1938 m. Miuncheno suokalbio, kai Anglija ir Prancūzija atidavė Hitleriui visą šalį. Kodėl? Ką planavo Vakarų politikai?
Kodėl sąjungininkai taip ilgai neatidarė Antrojo fronto ir kas buvo Tarptautinių atsiskaitymų bankas? Kodėl jo vadovai susitikdavo kiekvieną mėnesį reguliariai viso Antrojo pasaulinio karo metu?
Kiek ir kokių šalių užsieniečiai kovojo SS gretose, ir kas gynė Reicho kanceliariją 1945 metų gegužę? Kam Europoje buvo taip artimos ir priimtinos Hitlerio idėjos: nacionalizmas, antisemitizmas ir gyvybinė erdvė Rytuose.
Filmas „Didysis nežinomas karas“ – pasakojimas apie tai, su kuo iš tiesų žūtbūtinio mūšio lauke susigrūmė Tarybų Sąjunga. Ir apie tai, kokia siaubinga kaina tarybinės tautos laimėjo kare, kurio Tarybų Sąjunga, pagal Vakarų strategų-nusikaltėlių planus, neturėjo laimėti.
Fašistiniai JAV, Didžiosios Britanijos imperiniai režimai, jų kolonizuotų NATO, ES šalių kolonijiniai režimai visais įmanomais būdais siekia ištrinti piliečių istorinę atmintį, performatuoti ir kolonizuoti pasaulio žmonių masinę sąmonę, kad galėtų planetos gyventojus išnaudoti ir naikinti. JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja bet kokiu pagrindu bando uždrausti žmonėms mąstyti, prisiminti, analizuoti, suvokti praeitį ir dabartį, planuoti ateitį be JAV, ES, NATO parazitinio kapitalo diktato. JAV/NATO karo nusikaltėlių gaujai pavaldūs fašistiniai režimai jau paleido savo propagandinį aparatą visu galingumu,masinio smegenų plovimo technologijomis siekia neleisti žmonėms būti laisvais plilečiais, pratina juos būti JAV/GB vergais.
Šiuo metu JAV-NATO informacinio karo nusikaltėlių taikinys yra Tarybų Sąjungos Pergalės prieš Vakarų fašizmą 75-ųjų metinių minėjimo renginiai. Taip jie siekia diskredituoti TSRS lemiamą indėlį į šią istorinę pergalę, bando sumenkinti TSRS tautų pasiaukojimo šiame kare epinį mąstą ir kartu nori paslėpti JAV, Didžiosios Britanijos, kitų Vakarų valstybių kolaboravimo su naciais gėdingus faktus – Miuncheno suokalbį, Lenkijos kolaboravimą su nacistiniu III Reischu, visų Vakarų Europos šalių bendrininkavimą nacistinės Vokietijos karinėje agresijoje prieš TSRS bei nacių nusikaltimuose žmoniškumui laikinai okupuotose Tarybų Sąjungos teritorijose.
Savaime suprantama, fašistiniai JAV-NATO režimai , prisidengdami kovos su koronaviruso epidemija ir karantinu, neleis doriems piliečiams deramai pagerbti žuvusių tarybinių didvyrių atminimą, ateiti į tarybinių karių-išvaduotojų kapines, neleis surengti “Nemirtingo pulko” didvyrių pagerbimo masines eisenas ir kitas pagarbos akcijas.
Kaip galima fašistų kolaborantų palikuonių terorizuojamuose šalyse pažymėti epinės Tarybų Sąjungos Pergalės prieš vieningos Europos fašizmą 75-ąsias metines?
Yra labai svarbu paminėti šį itin svarbų istorinį įvykį – TSRS Pergalės prieš Vakarų fašizmą faktą – paminėti bet kokia forma, prisiminti, nulenkti galvas, atiduoti pagarbą Didvyriams, kritusiems kovoje už mūsų gyvybę ir atvėrusiems kelią į ateitį mums visiems.
Kas turitokią galimybę, žinoma, reikia nunešti gėlių į artimiausias tarybinių karių-išvaduotojų kapines, kurias dar ne visas nugriovė fašizmo garbintojai konservatoriai ir liberalai.
Taip pat galima pagerbti žuvusius tarybinius karius-išvaduotojus neišeinant iš namų per socialinius tinklus. Galima dalyvauti „Nemirtingo pulko” online akcijoje, parašyti elektroninį laišką veteranui, pasodinti medį didvyrio atminimui, prisiminti savo giminės antihitlerinės koalicijos karius ir taip atkurti savo giminės medį ar , galiausiai, prisijungti prie šventės socialiniuose tinkluose.
Pagrindiniu šventės įvykiu yra laikoma akcija „Nemirtingas pulkas internete“ – masinė eisena dėl koronaviruso šiais metais įgis naują formatą. Norėdami dalyvauti, turite įkelti savo didvyrio nuotrauką svetainėje www.polkrf.ru . Pergalės dieną veiksmas bus transliuojamas Rusijos žiniasklaidos ekranuose, internetiniame kinoteatre OKKO, “Rusijos Nemirtingas pulkas” portale ir Rusijos federaliniuose televizijos kanaluose.
Gegužės 9 d. 19 val. visi yra kviečiami išeiti į balkonus arba prieiti prie langų su didvyrių portretais rankose ir po Tylos minutės kartu sugiedoti dainą „День Победы” (Pergalės diena).
Taip pat Rusijoje vakare vyks akcija „Dainuojame visi“ – jos dalyviai dainuos mėgstamas karo dainas iš balkonų. Vakarų nugalėjusios demokratijos šalyse tai galima padaryti taip pat, bet reikia būti pasiruošusiam neigiamai valdančių fašistų reakcijai.
Daugybė akcijų bus surengta gegužės 9 dienos išvakarėse. Pavyzdžiui, kartu su vaiku galite nupiešti piešinį, skirtą Pergalei, ir pastatyti savo namų lange. Taip pat galite parašyti laišką Antrojo pasaulinio karo veteranui. Eikite į svetainę волонтерыпобеды.рф , spustelėkite antraštę „Pergalės laiškas“ ir atsisiųskite laiško formą. Jūsų parašytas laiškas turi būti išsiųstas el. paštu pismo@vsezapobedu.com. Savanoriai perduos jūsų laišką adresatams.
Taip pat galima bus prisijungti prie akcijos „Georgijaus kaspinas“. Nufotografuokite vieną iš pagrindinių Pergalės simbolių ir paskelbkite nuotrauką socialiniuose tinkluose su heštagais #георгиевскаяленточка ir #лучшедома.
Jei namuose neturite Georgijaus kaspino, tai oficialiame „Pergalės savanorių“ puslapyje „Instagram“ galite rasti jo virtualią kopiją ir perklijuoti ją nuotraukoje.
Tie, kurie šiuo metu gyvena sodyboje ar privačiame name, gali prisijungti prie akcijos „Atminties sodas“ ir pasodinti medį savo didvyrio atminimui. Informacija yra portale садпамяти2020.рф. O šeimos medį galite atkurti projekto „”Моя история” dėka. Tai padaryti jums padės savanoriai, jums tereikia palikti prašymą „VKontakte“ tinklalapyje oficialiame judėjimo grupės svetainėje https://vk.com/vsezapobedu.
Galiausiai galima vakare ,esant galimybei, 2020 metų gegužės 9 dieną 22 val. išauti savo Pergalės saliutą savo kieme.
Svarbu – PRISIMINTI IR GERBTI. PRAEITIES TARYBINIAI DIDVYRIAI – MŪSŲ DABARTIES JĖGA IR MŪSŲ ATEITIES GARANTIJA.
1945 m. balandžio 30 d. Tarybinė armija po įnirtingų mūšių paėmė Reichstagą, kurį įnirtingai gynė rinktiniai vokiečių SS daliniai, iš kurių iki paskutinio atodūsio kovėsi Prancūzijos SS dalinys “Šarlemanj” (vok. 33. Waffen-Grenadier-Division der SS „Charlemagne“). Su Pergalės Vėliavos iškėlimu virš A.Hitlerio kanceliarijos Berlyno išvadavimo operacija buvo baigta, tačiau kiti hitlerininkų daliniai vis dar kovėsi su Tarybine armija. Ypatingai nuožmiai priešinosi jungtiniai Vakarų Europos nacistų armijų grupės “Centras” daliniai Čekijoje. Todėl tuoj pat po Berlyno išvadavimo operacijos pabaigos Tarybinės armijos daliniai 1945 m. gegužės 6 dieną pradėjo galingą puolimą Čekijos sostinės kryptimi ir 1945-05-09 išvadavo okupuotą jungtinės Vakarų Europos fašistų kariuomenės Čekiją ir jos sostinę Prahą.
Prieš 75 metus, 1945 metų gegužės 1 d. virš sutriuškintos nacistinės Vokietijos simbolio Reichstago buvo iškelta fašizmo nugalėtojos Tarybų Sąjungos raudona Pergalės vėliava.
Tik trečiasis Reichstago šturmas buvo sėkmingas. Mūšis pastate su atskirais fašistų būriais vyko iki vėlaus vakaro. Mūšio metu dalį pastato užėmė tarybiniai kariai, kurie įvairiose Reichstago vietose iškėlė keletą raudonų vėliavų (pulko, divizijos, o kartais rankų darbo improvizuotas). Tik tada tapo įmanoma pakelti raudoną vėliavą ant Reichstago stogo.
Ant Reichstago stogo Pergalės vėliava, kurią įnirtingų mūšių metu nešė 1-ojo Baltarusijos fronto 3-osios Smogiamosios armijos 150-osios šaulių Idrico divizijos 79-ojo šaulių korpuso kariai, buvo iškelta 1945 m. balandžio 30 d. 22 val. Berlyno laiku arba gegužės 1 d. Maskvos laiku. Tai buvo ketvirtoji vėliava, kurią tarybiniams kariams pavyko iškelti ant sutriuškintos nacistinės Vokietijos simbolio Reichstago stogo. Pirmosios iškeltos trys vėliavos buvo numuštos fašistų, kurie naktį apšaudė iš toliašaudės artilerijos Reichstago stogą. Šio apšaudymo metu buvo sunaikintas stiklinis Reichstago stogo kupolas, liko tik karkasas. Tačiau priešo artilerijai nepavyko sunaikinti ant rytinio fasado stogo pritvirtintos vėliavos, kurią iškėlė tarybiniai kariai Berestas, Jegorovas ir Kantarija
Reichstagą šturmavusio bataliono vadas S. A. Neustrojevas, prisiminimuose aprašydamas pergalės vėliavos iškėlimą ant Reichstago stogo rašė, kad pulko vadas pulkininkas Zinčenko įsakė M. Egorovui ir M. Kantarijai nedelsiant eiti ant Reichstago stogo ir pritvirtinti Pergalės vėliavą aukštai, iš tolo matomoje vietoje. Bataliono vado pavaduotojui leitenantui A. Berestui buvo įsakyta vadovauti karių grupei, kuriai yra pavesta iškelti vėliavą; kelią link stogo nuo aršiai besipriešinančių nacistų buvo įsakyta išvalyti I. J.Sjanovo automatininkų kuopai. Iš pradžių Pergalės vėliava buvo iškelta virš pagrindinio įėjimo į Reichstagą, rytinėje pastato dalyje, ir buvo pritvirtinta diržais prie Vilhelmo I-ojo skulptūros.
Vėliau, tik antroje gegužės 2 d. pusėje, Jegorovas ir Kantarija vėliavą perkėlė virš Reichstago kupolo. Reichstagas pagal Jaltos susitarimus pateko į Didžiosios Britanijos okupacijos zoną, todėl Raudonajai armijai pasitraukus ši vėliava gegužės 9 d. buvo nuimta ir virš Reichstago buvo iškelta kita Tarybų Sajungos vėliava, jau didesnė ir labiau matoma. Iki gegužės 19 dienos tikroji Pergalės vėliava buvo saugoma 1-ojo Baltarusijos fronto 3-osios Smogiamosios armijos 150-osios šaulių Idrico Kutuzovo ordino divizijos štabe . Gegužės 19 dieną Berlyno pergalingo šturmo vyriausias vadas Tarybų Sąjungos maršalas G.Žukovas įsakė nuskraidinti Pergalės vėliavą į Maskvą Pegalės paradui Raudonojoje aikštėje. Tą pačią dieną ant vėliavos atsirado užrašas “«150 стр. ордена Кутузова II ст. Идриц. Див. 79 Ск 3 УА 1 БФ” (I-ojo Baltarusijos fronto 3-osios Smogiamosios armijos 150-osios Kutuzovo II-o laipsnio ordino Idrico šaulių divizijos 79 šaulių korpusas), kuris pažymėjo karinį dalinį , iškėlusį Pergalės vėliavą virš Reichstago.
1945 metų birželio 24 d. su šia šlovingos Pergalės vėliava tarybiniai kariai, TSRS broliškų tautų atstovai, fašizmo nugalėtojai ir Europos išvaduotojai, išdidžiai žygiavo Maskvoje, Raudonoje aikštėje Pergalės parade, kurio metu prie V.I Lenino mauzoliejaus buvo sumesti nugalėtos “vieningos” Europos fašistinių divizijų vėliavos.
Šiuo metu Pergalės vėliava yra saugoma Rusijos Ginkluotų Pajėgų Centriniame Muziejuje ypatingo saugumo sąlygomis specialioje kapsulėje, visose oficialiose renginiuose ir muziejuose yra naudojamos tik šios vėliavos kopijos.
Praėjus 75 metams nuo TSRS Pergalės prieš vieningos Europos fašizmą ši vėliava, kaip ir anksčiau, įkvepia milijonus laisvų žmonių priešintis Vakarų šliaužiančiai po liberalios demokratijos vėliava kolonizacijai, priešintis JAV-NATO karo nusikaltėlių agresijai ir okupacijai, suteikia jėgų Donecko ir Lugansko laisvės kovotojams narsiai kautis už savo laisvę su JAV okupuotos Ukrainos fašistų agresoriais, skatina milijonus žmonių visame pasaulyje kovoti su Vakarų vėl gaivinamu nacizmu, nacių kolaborantų heroizavimu, mobilizuoja ginti Tarybų Sąjungos pasiektas pergales kovoje už taiką ir saugumą visame pasaulyje.
Didysis Tėvynės karas baigėsi Berlyne, tarybinių karių puikiai įvykdytu Reichstago šturmu, Prahos išlaisvinimu ir besąlygine 1945 m. gegužės 9 d. nacistinės Vokietijos kapituliacija. JAV ir Didžiosios Britanijos, kurios į karą iš esmės įstojo tik 1944 metų birželyje išsilaipindamos Normandijoje tuo metu,r kai TSRS pergalė jau niekam nebekėlė abejonių, vadovybė bandė pavogti tarybinės liaudies Pergalę, susirado kažkokį trečiarūšį nacistų generolą-pulkininką A.Jodlį ir 1945-05-07 suruošė Vokietijos kapituliacijos prieš JAV-UK akto pasirašymo farsą Reimse. Tikrasis nacistinės Vokietijos kapituliacijos aktas buvo pasirašytas 1945-05-09 0:43 val. Berlyno priemiestyje Karlshorste. Aktą pasirašė TSRS Karinių pajėgų Vyriausiojo vado pavaduotojas maršalas G.Žukovas, iš Vokietijos pusės Vyriausios Vermachto vadovybės viršininkas feldmaršalas Vilgelmas Keitelis, Liuftvafės vadas generolas Štumpfas, Vokietijos karinių jūrų pajėgų Kriegsmarine vadas admirolas Fridenburgas. Perduodamas pasirašytą kapituliacijos aktą G. Žukovui V.Keitelis linktelėjo ten dalyvavusių amerikiečių, britų ir prancūzų karinės vadovybės atstovų pusėn ir sarkastiškai paklausė „O šitie ką čia veikia? Jie irgi mus nugalėjo?“.
Karas baigėsi. Milžiniškų pastangų ir aukų kaina Tarybų Sąjungos liaudis ir Raudonoji armija nugalėjo didžiausiame žmonijos istorijoje kare, kurį sukėlė Vakarų, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos imperialistai, bankininkai, pelno ištroškę kapitalistai.
1945 m. gegužės 8 d., buvo pasirašytas istorinis Baigiamasis Aktas dėl besąlygiškos Vokietijos kapituliacijos, o gegužės 9 d. buvo paskelbta Pergalės diena.
1945 m. gegužės 8 d. Berlyno priemiestyje Karlshorst 22 valandos 43 minutės Centrinės Europos laiku (gegužės 9 d. 0:43 val. Maskvos laiku) buvo pasirašytas Baigiamasis aktas dėl besąlygiškos nacistinės Vokietijos ir jos ginkluotųjų pajėgų kapituliacijos. Tačiau Berlyne pasirašytas kapituliacijos aktas nebuvo pirmas.
Kai Raudonoji armija apsupo Berlyną, Trečiojo Reicho karinei vadovybei iškilo klausimas, kaip išsaugoti Vokietijos likučius. Tai buvo įmanoma padaryti tik vienu būdu – tik išvengiant besąlygiškos kapituliacijos. Buvo nuspręsta kapituliuoti tik anglo-amerikiečių kariuomenei, tačiau tuo pačiu metu tęsti ginkluotą pasipriešinimą Raudonajai armijai.
Kaip atrodytų šių dienų Europos žemėlapis, jeigu Tarybų Sąjunga 1945 metais nebūtų nugalėjusi nacistinės Vokietijos ir savo laiku nebūtų padovanojusi tūkstančius kvadratinių kilometrų teritorijos toms šalims, kurios šiandien TSRS vadina okupante, blogio imperija, griauna paminklus tarybiniams kariams, aršiai juodina savo bendrą istoriją su TSRS ir, lyg prasiskolinę banditai, bet kokia kaina siekia išvengti grąžinti Tarybų Sąjungai istorines skolas?
Aršiausiai rusofobinę politiką vykdančios valstybės, aktyviausios JAV kolonijos, NATO vasalinės valstybėlės šiandien arba būtų jau išnykusios nuo žemėlapio, arba atrodytų visiškai kitaip be dosnių teritorinių dovanų, gautų iš TSRS ir asmeniškai “kruvino tirono” Josifo Stalino.
