Didysis Tėvynės karas baigėsi Berlyne, tarybinių karių puikiai įvykdytu Reichstago šturmu, Prahos išlaisvinimu ir besąlygine 1945 m. gegužės 9 d. nacistinės Vokietijos kapituliacija. JAV ir Didžiosios Britanijos, kurios į karą iš esmės įstojo tik 1944 metų birželyje išsilaipindamos Normandijoje tuo metu,r kai TSRS pergalė jau niekam nebekėlė abejonių, vadovybė bandė pavogti tarybinės liaudies Pergalę, susirado kažkokį trečiarūšį nacistų generolą-pulkininką A.Jodlį ir 1945-05-07 suruošė Vokietijos kapituliacijos prieš JAV-UK akto pasirašymo farsą Reimse. Tikrasis nacistinės Vokietijos kapituliacijos aktas buvo pasirašytas 1945-05-09 0:43 val. Berlyno priemiestyje Karlshorste. Aktą pasirašė TSRS Karinių pajėgų Vyriausiojo vado pavaduotojas maršalas G.Žukovas, iš Vokietijos pusės Vyriausios Vermachto vadovybės viršininkas feldmaršalas Vilgelmas Keitelis, Liuftvafės vadas generolas Štumpfas, Vokietijos karinių jūrų pajėgų Kriegsmarine vadas admirolas Fridenburgas. Perduodamas pasirašytą kapituliacijos aktą G. Žukovui V.Keitelis linktelėjo ten dalyvavusių amerikiečių, britų ir prancūzų karinės vadovybės atstovų pusėn ir sarkastiškai paklausė „O šitie ką čia veikia? Jie irgi mus nugalėjo?“.
Karas baigėsi. Milžiniškų pastangų ir aukų kaina Tarybų Sąjungos liaudis ir Raudonoji armija nugalėjo didžiausiame žmonijos istorijoje kare, kurį sukėlė Vakarų, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos imperialistai, bankininkai, pelno ištroškę kapitalistai.
Tačiau toliau tęsėsi pokario košmaras pralaimėjimą patyrusiems vokiečiams. Dabar Vakarų melo propaganda nemėgsta prisiminti apie JAV, Didžiosios Britanijos įvykdytus karo nusikaltimus prieš civilius objektus Vokietijoje, Drezdeno, Liubeko, Hamburgo ir kitų Vokietijos miestų kiliminių bombardavimų, kai šaunieji JAV, Didžiosios Britanijos lakūnai-demokratai be gailesčio žudė visus iš eilės vokiečius, lygino su žeme gražiausius Vokietijos miestus. V. Čerčilis primygtinai siūlė ištrinti tiek Vokietiją, tiek viokiečių nacija iš istorijos, pašalinti nuo žemės paviršiaus, ir tik J.Stalinui vokiečiai turi būti dėkingi, kad „demokrato“ V.Čerčilio planai dėl vokiečių tautos totalinio genocido netapo tikrove. „Diktatorius“ J.Stalinas užėmė griežtą poziciją šiuo klausimu ir ištarė garsiąją savo frazę: „Hitleriai ateina ir išeina, o vokiečių tauta lieka“. Ir tai išgelbėjo vokiečių tautą, nulėmė, kad Vokietija egzistuoja iki pat šiol.
Buvusiose nacistų okupuotose teritorijose gyveno daug vokiečių – tiek vietinių, tiek atsikėlusių jau karo metu . Po kapituliacijos vietiniai „patriotai“, nacionalistai, kurių dauguma dar vakar kolaboravo su naciais, visą savo nacionalistinį įniršį išliejo ant beginklių civilių vokiečių. Ypatingai žiauriai su savo buvusiais šeimininkais ir sąjungininkais vokiečiais elgėsi lenkai, čekai, vengrai, kurių savivalė, patyčios, masiniai susidorojimai su vokiečių pabėgėliais buvo tokie žiaurūs, jog TSRS karinė vadovybė buvo priversta ginklu saugoti savo buvusio mirtino priešo civilius nuo vietinių „patriotų“ smurto ir plėšikavimo. Karo metu galioja karo įstatymai. Kai kuriuos ypatingai aršius „patriotus“ Raudonosios Armijos karinė vadovybė buvo priversta pagal karo lauko įstatymus pastatyti prie sienos ir sušaudyti dėl įvykdytų nusikaltimų prieš vokiečių etninę mažumą. Šitie marodieriai, kurie buvo teisingai baudžiami ir tokiu būdu buvo kažkiek apribota nacionalistų kruvina savivalė prieš beginklius civilius vokiečius, Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje šiandien neretai yra vadinami „kovotojais su tarybine okupacija“, rezistentais, partizanais, kovotojais už laisvę. Šiandien yra labai svarbu neužmiršti šitų „patriotų“ „žygdarbių“, kai jie vėl užgrobė valdžią daugelyje Rytų ir Vidurio Europos šalių, susirado sau naują šeimininką JAV ir Jungtinę Karalystę, ir vėl būtų nieko prieš pakartoti savo senelių įvykdytus nusikaltimus žmoniškumui prieš kitaminčius.
Europietiškos deportacijos buvo itin ciniškos jau vien todėl, kad jas vykdė save pristatantys demokratais ir humanistais šviesieji europiečiai, o jų vykdytos vokiečių tautybės asmenų deportacijos po II Pasaulinio karo pasižymėjo žiaurumu, savanaudiškumu, rafinuotu kerštingumu. Iš rytų Europos šalių tuo metu buvo masiškai deportuojami vokiečiai. Tai buvo pats masiškiausias per visą XX amžių gyventojų trėmimas, kurio mastai ir žiaurumai pranoko bet kokias deportacijas kada nors vykdytas Tarybų Sąjungoje. Šias deportacijas vykdė vietiniai nacionalistai, dauguma kurių vokiečių okupacijos metais aktyviai kolaboravo su nacistais. Dėl suprantamų priežasčių Europoje apie šias deportacijas kalbėti yra ne politkorektiška. Europa gi tokia išsilavinusi, kultūringa, civilizuota, demokratiška, kad apie savo nuolat vykdytus nusikaltimus žmoniškumui yra linkusi kukliai nutylėti ir dažniausiai tuo kaltina TSRS, Rusiją…
PRADINGĘ VOKIEČIAI
Europos žemėlapis buvo perbraižomas daugybę kartų. Brėždami sienų linijas Vakarų politikai mažiausiai rūpinosi tose žemėse gyvenančiais žmonėmis. Po I Pasaulinio karo Antantės šalys ( be Rusijos) pagal grobikišką Versalio sutartį iš nugalėtos Vokietijos atėmė dideles teritorijas. Savaime suprantama, kartu su vietiniais gyventojais etniniais vokiečiais. 2 milijonai vokiečių Antantės valia atsidūrė Lenkijoje, 3 milijonai atiteko Čekoslovakijai. Iš viso už Vokietijos ribų atsidūrė daugiau kaip 7 milijonai buvusių šios šalies piliečių.
Nemažai Vakarų politikų, Anglijos premjeras, JAV prezidentas, numatė, kad toks Vokietijos apiplėšimas ir perdalijimas sukuria prielaidas naujo pasaulinio karo grėsmei, tačiau sveiką protą nugalėjo nežabotas Vakarų godumas. Ir jie buvo visiškai teisūs – II Pasaulinis karas neprivertė savęs ilgai laukti..
Vokiečių persekiojimas (tikras ir tariamas) Čekoslovakijoje ir Lenkijoje tapo puikiu pretekstu sukelti II Pasaulinį karą. Iki 1940 metų į Vokietiją sugrįžo daugiausiai vokiečių apgyventa Čekoslovakijos Sudetų sritis ir lenkiška Vakarų Prūsijos sritis su centru Dancigu (Gdansku).
Po karo Vokietijos okupuotos teritorijos kartu su gyventojais etniniais vokiečiais buvo sugrąžintos ankstesniems šeimininkams. Potsdamo konferencijos sprendimu Lenkijai papildomai buvo perduotos vokiečių žemės, kuriose gyveno dar 2,3 milijono vokiečių.
Per nepilnus šimtą metų tie daugiau kaip 4 milijonai vokiečių išnyko be pėdsakų. 2002 metų surašymo duomenimis, iš 38,5 milijono Lenkijos gyventojų vokiečiais save įvardijo tik 152 tūkstančiai. Čekoslovakijoje iki 1937 metų gyveno 3,3 mln vokiečių, o 2011-aisiais Čekijoje jų liko 52 000. Kur dingo visi šitie milijonai vokiečių?
TAUTA KAIP PROBLEMA
Gyvenę Lenkijos ir Čekoslovakijos teritorijose vokiečiai anaiptol nebuvo nekaltos avelės. Nacistinei Vokietijai užėmus šais šalis 1938 – 1939 metais vokiečių tautybės merginos džiugiai sutiko Vermachto kareivius gėlėmis, vyrai saliutavo nacių pasisveikinimu ir šaukė „Heil!“. Nacistų okupacijos metais vietiniai vokiečiai buvo vokiečių administracijos atrama, eidavo aukštas pareigas vietinės savivaldos organuose, dalyvavo baudžiamosiose akcijose, gyveno konfiskuotuose iš vietinių gyventojų namuose ir butuose. Suprantama, vietiniai gyventojai jų nekentė.
Išlaisvintų Lenkijos ir Čekoslovakijos vyriausybės visiškai pagrįstai laikė vokiečius grėsme būsimam savo valstybių stabilumui. Ir išsprendė problemą išvydami iš savo šalių „svetimus elementus“. Tačiau sprendimą vykdyti masinę deportaciją, reiškinį, kuris buvo pasmerktas Niurnbergo tribunolo, turėjo palaiminti didžiosios valstybės. Ir toks palaiminimas buvo duotas.
Trijų didžiųjų valstybių antihitlerinės koalicijos sąjungininkių Berlyno konferencijos (Potsdamo konferencijos) Baigiamojo protokolo XII punktas numatė būsimą vokiečių deportaciją iš Čekoslovakijos, Lenkijos ir Vengrijos į Vokietiją. Protokolą pasirašė JAV prezidentas H. Trumenas, Didžiosios Britanijos ministras-pirmininkas Kl. Etlis ir TSRS Liaudies komisarų Tarybos Pirmininkas J. Stalinas. Leidimas buvo duotas ir vietinės valdžios atstovai ėmėsi vykdyti masinius vokiečių trėmimus ir deportacijas.
ČEKOSLOVAKIJA
Vokiečiai savo skaičiumi buvo antra pagal dydį Čekoslovakijoje reziduojanti bendrija, jų buvo daugiau nei slovakų, kas ketvirtas šalies gyventojas buvo vokietis. Didžioji jų dalis gyveno Sudetuose ir pasienio su Austrija rajonuose, kur jie sudarė daugiau nei 90% visų gyventojų. Nereikia užmiršti, kad Čekijos labai išvystyta pramonė karo metu gamino hitlerinės Vokietijos karinėms reikmėms apie 30 procentų visos Vermachto naudotos karinės įrangos, visą karą nuo 1938 metų čekai noriai darbavosi nacių karinei mašinai, neblogai uždirbo iš karinių III Reicho užsakymų, kolaboravo, tarnavo Vermachte. Tarybų Sąjungai nugalėjus Vokietiją buvusios nacių sąjungininkės staiga tapo A.Hitlerio “režimo aukomis”, savo išdavikišką įniršį liejo ant dar vakar buvusių šeimininkų vokiečių, tapo žiauriausiais beginklių civilių vokiečių priešais.
Kerštauti vokiečiams čekai pradėjo iškart po pergalės prieš juos. Vietinių Čekijos nacionalistų įsakymu šalyje gyvenantys vokiečiai privalėjo:
- Reguliariai registruotis policijoje, neturėjo teisės be leidimo pakeisti gyvenamąją vietą.
- Nešioti raištį su raide „N“ („Němec“- ček. vokietis).
- Parduotuvėse lankytis tik jiems nustatytu laiku.
- Iš vokiečių buvo konfiskuotos transporto priemonės – automobiliai, motociklai, net dviračiai.
- Vokiečiams buvo uždrausta naudotis visuomeniniu transportu.
- Draudžiama buvo turėti radiją ir telefoną.
Tai ne visas sąrašas. Iš to, kas neišvardinta, būtina paminėti dar du punktus: vokiečiams buvo uždrausta net kalbėti viešose vietose vokiškai ir vaikščioti šaligatviais! Perskaitykite šiuos punktus dar kartą. Sunku patikėti, kad tokios „taisyklės“ galiojo civilizuotos Europos šalyje.
Taisykles ir apribojimus vokiečių tautybės atžvilgiu nustatydavo vietinė valdžia ir jas galima būtų vertinti kaip valdininkų savivalės pasireiškimą, tačiau tai buvo tik nuotaikų, tvyrojusių pačioje valdžios viršūnėje, atgarsiai.
1945 metais Čekoslovakijos vyriausybė, vadovaujama Edvardo Benešo, išleido 6 dekretus dėl Čekijos vokiečių, pagal kuriuos iš vokiečių buvo atimti žemės ūkio naudmenys, pilietybė ir visa privati nuosavybė. Kartu su vokiečiais po čekų represijų girnomis pateko ir vietiniai vengrai, kurie irgi buvo paskelbti „čekų ir slovakų tautų priešais“. Dar kartą priminsiu – represijos buvo taikomos pagal tautinį požymį, visiems vokiečiams. Vokietis? Vadinasi, kaltas.
Paprastu vokiečių teisių apribojimu nebuvo pasitenkinta. Per visą šalį nuvilnijo pogromų ir susidorojimų be teismo banga. Štai keli žymiausi.
BRIUNO MIRTIES MARŠAS
Gegužės 29 dieną Brno miesto (vokiškai – Briunas) nacionalinis komitetas priėmė potvarkį iškeldinti mieste gyvenančius vokiečius: moteris, vaikus ir vyrus, kurių amžius buvo iki 16 ir virš 60 metų, tai yra , vaikus ir senelius. Tai ne klaida. Darbingo amžiaus vokiečiai vyrai turėjo likti mieste ir likviduoti karo veiksmų pasekmes, buvo nemokama darbo jėga atstatant karo padarytus sugriovimus. Susirinkti deportuojamieji turėjo per 2 valandas, su savimi galėjo pasiimti tik tiek, kiek galėjo panešti rankose. Deportuojamus apie 20 000 žmonių varė apie 60 km link Austrijos sienos. Pirmaisiais čekiško genocido aukomis tapo neįgalūs seniai ir kūdikiai, kurių jėgų netekusios motinos nepajėgė maitinti ir nešti. Juos čekų “patriotai” pribaiginėjo tiesiog pakelėje.
Prie Pogorželicės kaimo buvo organizuota stovykla, kurioje buvo atliktas „muitinės patikrinimas“, t.y. deportuojamus vokiečius apiplėšė, atėmė net tą skurdžią rankinę naštą, prievartavo ir žudė moteris. Žmonės buvo žudomi pakeliui ir stovykloje. Šiandien vokiečių pabėgėlių komitetas kalba apie 8 000 čekų “patriotų” nužudytų aukų vokiečių šio žygio metu. Čekai, neneigdami paties fakto, linkę priskaičiuoti 1690 aukų.
PRŠEROVO SUŠAUDYMAS
Naktį iš birželio 18 į 19-ąją, Pršerovo mieste Čekoslovakijos kontržvalgybos padalinys sustabdė traukinį su vokiečių pabėgėliais. 265 žmonės (71 vyras, 120 moterų ir 74 vaikai) buvo sušaudyti, jų turtas išgrobstytas. Akcijai vadovavęs leitenantas Pazuras vėliau, tiesa, buvo suimtas ir nuteistas.
ŪSTIS PRIE LABĖS SKERDYNĖS
Liepos 31 dieną Ūstis prie Labės mieste nugriaudėjo sprogimas viename iš karinių sandėlių. Žuvo 27 žmonės. Nors dauguma žuvusių buvo etniniai vokiečiai, per miestą nuvilnijo gandas, kad akcija – „Vervolfo“, nacių pogrindininkų rankų darbas. Prasidėjo vokiečių medžioklė, linčo teismai, juo labiau, kad surasti juos buvo labai nesunku – visi nešiojo raiščius su raide „N“. Sučiuptus žiauriai mušdavo, žudė, mėtė nuo tilto į upę Labą, pribaigdami vandenyje šūviais. Oficialiai buvo pranešta apie 43 aukas, šiandien čekai kalba apie 80-100, vokiečiai tvirtina, kad aukų buvo 220.
Sąjungininkų atstovai išreiškė nepasitenkinimą dėl smurto prieš vokiečius eskalavimo ir rugpjūtį vyriausybė pradėjo organizuoti deportaciją. Rugpjūčio 16 d. buvo priimtas sprendimas dėl visų likusių vokiečių iškeldinimo iš Čekoslovakijos teritorijos. Vidaus reikalų ministerijoje buvo įsteigtas specialus „iškeldinimo“ skyrius, šalis buvo padalinta į rajonus, kuriuose buvo paskirti atsakingi už deportaciją pareigūnai.
Visoje šalyje buvo formuojamos etapuojamų vokiečių kolonos. Susiruošimui į kelionę duodavo nuo kelių valandų iki kelių minučių. Tūkstančiai žmonių, lydimi ginkluoto konvojaus, ėjo keliais, stumdami priešais save vežimėlius su manta.
Iki 1947 metų gruodžio iš šalies buvo išvyta 2 mln. 170 tūkstančių žmonių. Galutinai vokiečių klausimas Čekoslovakijoje buvo išspręstas 1950 metais. Įvairiais duomenimis (tikslių skaičių nėra) buvo deportuota 2,5-3 mln žmonių. Valstybė tiesiog brutaliai atsikratė vokiečių nacionalinės mažumos – vaikų, moterų, senelių.
LENKIJA
Baigiantis karui Lenkijos teritorijoje gyveno daugiau nei 4 milijonai vokiečių. Didžioji dalis gyveno teritorijose, kurios buvo Tarybų Sąjungos padovanotos ir perduotos Lenkijai 1945 metais ir kurios anksčiau priklausė istorinėms Vokietijos Saksonijos, Pomeranijos, Brandenburgo, Silezijos, Vakarų ir Rytų Prūsijos žemėms. Josifo Stalino “dovanos” nedėkingai Lenkijai šiandien sudaro apie 30 procentų šalies teritorijos, tačiau lenkai vėl reikalauja “kompensacijų” ir iš Vokietijos, ir iš Rusijos.
Kaip ir Čekoslovakijos vokiečiai, Lenkijoje šimtmečiais gyvenę vokiečiai, buvę lenkų fiurerio Juzefo Pilsudskio ir Lenkijos sąjungininkai, akimirksniu tapo visiškai beteisiais asmenimis be pilietybės, absoliučiai bejėgiais prieš bet kokią vietinių lenkų nacionalistų savivalę.
Lenkijos viešosios administracijos ministerijos sudaryta „Atmintinė dėl vokiečių teisinio statuso Lenkijos teritorijoje“ nustatė vokiečių tautybės asmenims privalomą skiriamųjų raiščių nešiojimą, judėjimo laisvės apribojimus, įvedė specialius asmens dokumentus.
1945 gegužės 2 d. laikinosios Lenkijos vyriausybės ministras-pirmininkas Boleslavas Berutas pasirašė įsaką, pagal kurį visa vokiečių palikta nuosavybė perėjo Lenkijos valstybės žinion. Į naujai įgytas žemes ėmė keltis lenkai naujakuriai. Visą vokiečių nuosavybę jie laikė bešeimininkiu turtu, užimdavo vokiečių namus ir vienkiemius, o pasilikusius senuosius turto savininkus vokiečius iškeldindami į arklides, kiaulides, daržines ir palėpes. Tiems, kurie prieštaraudavo, greitai ir įtaigiai, dažnai sušaudymo vietoje būdu, paaiškindavo, kad vokiečiai yra nugalėti priešai ir jokių teisių neturi nuo žodžio visiškai.
Vokiečių nacionalinės mažumos iškeldinimo politika pasiekė savo tikslus, į vakarus nusidriekė ilgos išsekusių pabėgėlių kolonos. Vokiečių vietą paskubėjo užimti lenkai. 1945 metų liepos 5 d. TSRS perdavė Lenkijai Štetiną, kuriame gyveno 84 000 vokiečių ir 3500 lenkų. 1946 metų pabaigoje mieste gyveno jau 100 000 lenkų ir tik 17 000 vokiečių.
1946 rugsėjo 13 buvo pasirašytas dekretas „Dėl vokiečių tautybės asmenų atskyrimo nuo lenkų tautos“. Jeigu anksčiau vokiečius išstumdavo iš Lenkijos, sukurdami nepakeliamas gyvenimo sąlygas, tai dabar „valstybės teritorijos valymas nuo nepageidaujamų elementų“ tapo valstybine programa.
Tačiau masinė vokiečių tautybės gyventojų deportacija buvo nuolat atidedama. Dar 1945 vasarą suaugusiems vokiečių tautybės asmenims buvo įsteigti „darbo lageriai“. Internuoti vokiečiai buvo išnaudojami priverstiniams darbams ir Lenkija ilgą laiką nenorėjo atsisakyti nemokamos labai kvalifikuotos darbo jėgos. Kaip prisimena buvę kaliniai, gyvenimo sąlygos tose stovyklose buvo siaubingos, mirtingumas didžiulis. Tik 1949 metais Lenkija nutarė atsikratyti savo vokiečių ir šešto dešimtmečio pradžioje klausimas buvo išspręstas.
VENGRIJA IR JUGOSLAVIJA
Vengrija per II Pasaulinį karą buvo Vokietijos sąjungininkė. Būti vokiečiu Vengrijoje buvo labai naudinga ir visi, kurie turėjo galimybę, keitė savo pavardes į vokiškas, anketose nurodydavo savo gimtąja kalba vokiečių kalbą. Visi tie žmonės pateko į priimto 1945 metais įsako „Dėl tautos išdavikų deportacijos“ reguliavimo sritį. Jų turtas buvo konfiskuotas. Įvairiais vertinimais, buvo deportuota nuo 500 tūkst. iki 600 tūkst. žmonių.
Etninius vokiečius išvijo ir Jugoslavija bei Rumunija. Iš viso vokiečių visuomeninės organizacijos „Ištremtųjų sąjunga“, kuri vienija deportuotus žmones ir jų palikuonis (15 mln žmonių) duomenimis, karui pasibaigus iš savo namų buvo išvaryta nuo 12 iki 14 mln vokiečių. Tačiau netgi tiems, kurie vargais ne galais pasiekė faterlendą, peržengus sieną košmarai nesibaigė.
VOKIETIJA
Deportuoti iš Rytų Europos vokiečiai buvo paskirstyti po visą šalį. Daugumoje Vokietijos regionų repatriantai sudarė ne mažiau 45% visų gyventojų. Šiandien patekti į Vokietiją ir gauti ten pabėgėlio statusą daugumai yra išsvajota svajonė – pabėgėlis gauna pašalpą ir stogą virš galvos.
20-o amžiaus 5 dešimtmečio pabaigoje viskas buvo kitaip. Šalis buvo nusiaubta ir sugriauta. Miestus JAV, Didžiosios Britanijos bombonešiai pavertė griuvėsiais. Šalyje nebuvo darbo, nebuvo kur gyventi, nebuvo vaistų ir maisto. Kas buvo tie pabėgėliai? Sveiki vyrai žuvo frontuose, o tie, kuriems pasisekė išgyventi, atsidūrė karo belaisvių stovyklose. Atėjo moterys, seneliai, vaikai, invalidai. Visi jie buvo palikti likimo valiai ir kiekvienas stengėsi išgyventi kaip sugebėjo. Daugelis, nematydami sau jokių perspektyvų, nusižudydavo. Tie, kuriems pavyko išgyventi, tą siaubą įsiminė visam gyvenimui.
IŠSKIRTINĖ DEPORTACIJA
„Ištremtųjų sąjungos“ pirmininkės Erikos Štainbach duomenimis, vokiečių deportacija iš Rytų Europos šalių kainavo vokiečių tautai 2 milijonus gyvybių. Tai buvo pati didžiausia ir pati baisiausia XX amžiaus deportacija. Tačiau pačioje Vokietijoje oficiali valdžia apie ją linkusi neprisiminti. JAV, NATO vykdomo informacinio karo prieš Rusiją kontekste nuolat gausiai ir įkyriai kalbama tik apie Krymo totorių, Pabaltijo, Kaukazo tautų, Pavolgio vokiečių trėmimus, Ukrainos niekada nebuvusį Holodomorą. Apie Europoje, JAV vykdytus genocidą, trėmimus, deportacijas – nei žodžio.
Tačiau apie daugiau nei 10-ies milijonų vokiečių, deportuotų po II Pasaulinio karo, tragediją visi tyli. „Ištremtųjų sąjungos“ daugkartiniai bandymai įkurti muziejų ir pastatyti paminklą deportacijos aukoms visada sutikdavo valdžios pasipriešinimą.
O Lenkija ir Čekija vokiečių deportacijas iki šiol tebelaiko visiškai teisėtais veiksmais ir nesiruošia nei atsiprašinėti, nei atgailauti.
Europietiški trėmimai nėra laikomi nusikaltimais. Kol kas nėra. Apie tai reikia prisiminti, kai kalba eina apie „šviesiųjų europiečių ir Vakarų civilizacijos „vertybes“.
