Kaip atrodytų šių dienų Europos žemėlapis, jeigu Tarybų Sąjunga 1945 metais nebūtų nugalėjusi nacistinės Vokietijos ir savo laiku nebūtų padovanojusi tūkstančius kvadratinių kilometrų teritorijos toms šalims, kurios šiandien TSRS vadina okupante, blogio imperija, griauna paminklus tarybiniams kariams, aršiai juodina savo bendrą istoriją su TSRS ir, lyg prasiskolinę banditai, bet kokia kaina siekia išvengti grąžinti Tarybų Sąjungai istorines skolas?

Aršiausiai rusofobinę politiką vykdančios valstybės, aktyviausios JAV kolonijos, NATO vasalinės valstybėlės šiandien arba būtų jau išnykusios nuo žemėlapio, arba atrodytų visiškai kitaip be dosnių teritorinių dovanų, gautų iš TSRS ir asmeniškai “kruvino tirono” Josifo Stalino.

Vroclavas – vienas labiausiai turistų lankоmų Lenkijos miestų. Visur minios žmonių su fotoaparatais, brangiuose restoranuose nėra kur obuoliui nukristi, taksistai bedieviškai lupikauja. Prie įėjimo į Turgaus aikštę plevėsuoja transparantas „Vroclavas – tikrasis Lenkijos žavesys!“. Viskas būtų nuostabu, tačiau dar 1945 metų gegužę Vroclavas vadinosi Breslau ir iki šios datos net 600 metų(!) iš eilės Lenkijai nepriklausė. TSRS Pergalės diena, kurią šiandien Varšuvoje vadina ne kitaip kaip „komunistinės tironijos pradžia“, Lenkijai pridėjo ne tik Vroclavą, bet ir vokiečių Sileziją, Pomeraniją, o taip pat dar ir 80 procentų Rytų Prūsijos. Apie tai šiandien lenkai nenori prisiminti, niekas net neužsimena: tironija žinoma blogai, tačiau iš tironijos gautas žemes sau pasiliksime.

Lenkijos Vroclavas visada priklausė Vokietijai ir vadinosi Breslau.

Dar lenkai labai nenori prisiminti, kad Lenkijos fiureris Pilsudskis vienas pirmųjų Europoje dar 1934 metais sudarė bendradarbiavimo sutartį su į valdžią Vokietijoje, su JAV, Anglijos, Prancūzijos pagalba atėjusiu A.Hitleriu.

Lenkijos fiureriu vadinamas Pilsudskis kartu su Vokietijos propagandos ministru J.Gebelsu Lenkijos-Vokietijos pakto sudarymo momentu.

Būtent šios sutarties pagrindu Lenkija 1938 metais po Miuncheno suokalbio pasidalino kartu su Vokietija Čekiją. Kai 1939 metų rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė savo bendrininkę Lenkiją, Lenkijos užsienio reikalų ministro Juzefo Beko kabinete ant sienos kabojo A.Hitlerio portretas – ministras labai žavėjosi Vokietijos fiureriu.

A.Hitleris ir Juzefas Bekas, Lenkijos užsienio reikalų ministras

Tarybų Sąjungai nugalėjus hitlerinę Vokietiją Lenkijai atiteko Vokietijos miestai:

Dancigas (Gdanskas)

Grünberg in Schlesien (Zeliona Gura)

Liegnitz (Legnica)

Stettin (Šcecinas)

Tiesiogiai tarpininkaujant J.Stalinui Lenkijai buvo perduotas Čekijos miestas Kladsko (Klodzko)

1945 metais Lenkijai atiteko Vokietijos miestai – Breslau, Gdanskas, Zeliona Gura, Legnica, Šcecinas. TSRS taip pat Lenkijai atidavė Bialystoko teritoriją, tarpininkaujant J. Stalinui lenkai įgijo ginčytiną su Čekoslovakija  miestą Klodzsko. Nežiūrint į tai Lenkijoje įsitvirtino nuomonė – Lenkijos padalinimas pagal Molotovo-Ribentropo paktą, kai TSRS susigrąžino istorines Rusijos žemes pagal Kerzono liniją, Lenkijos užgrobtas Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą, yra neteisingas, o štai J. Stalino perdavimas lenkams Silezijos ir Pomeranijos yra teisingas ir jų ginčyti jokiu būdu negalima. Dabar totaliai proamerikietiškoje Lenkijoje yra labai madinga kalbėti, kad rusai lenkus ne išlaisvino, o juos užgrobė. Vienok įdomi gaunasi okupacija, jeigu Lenkija nemokamai gavo ketvirtadalį Vokietijos, tuo labiau, kad mūšiuose už tas žemes žuvo šimtai tūkstančių ne Lenkijos šaunių ulonų, o tarybinių karių, prieš kuriuos iš Anglijos vadovaujami lenkų nacionalistai ir kovojo, kolaboruodami su vokiečių vermachtu. Net Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR) priešinosi, nenorėjo atiduoti lenkams Ščecino – miesto likimas galutinai buvo nulemtas tik 1956 metais spaudžiant TSRS. O šiandien Lenkijoje vyksta arši paminklų tarybiniams kariams-išvaduotojams griovimo kampanija, karių atminimo niekinimas, prisikėlė ir labai suaktyvėjo nacistinės bei nacionalistinės lenkų organizacijos.

Be lenkų „okupacija“ labai piktinasi proamerikietiški Baltijos šalių režimai.

Ką gi, verta prisiminti: Lietuvai jos dabartinę sostinę Vilnių padovanojo TSRS; tarp kitko, tuo metu lietuvių dalis sostinės gyventojų sudėtyje buvo apie … vos vos 1 procentą, o didžioji dalis buvo lenkai, kurių ne vienas iki pat šių dienų yra įsitikinęs, kad Vilniaus kraštas vis dar okupuotas … Lietuvos.

Lenkiškas Vilnius, Pilies gatvė, 1930 metai.
1939-10-10 sutarties dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai pasirašymas Kremliuje

Lietuvai Tarybų Sąjunga taip pat grąžino Klaipėdą – Memelį, kaip jį vadino Vokietijos Rytų Prūsijoje, kuris  tuometinės tautininkų vyriausybės, prezidento A.Smetonos ir  premjero V. Mirono sprendimu neatlygintinai buvo perduotas Vokietijai pagal 1939-03-22 sutartį . Vilnius Lietuvai buvo grąžintas 1939-10-10 J.Stalino.  Lietuvos Vyriausybė dar 1991 metais pasmerkė Molotovo-Ribentropo 1939-08-23 paktą, tačiau nei Vilniaus Lenkijai, nei Klaipėdos Vokietijai taip ir negrąžino.

Teritorijos, TSRS perduotos Lietuvai 1939-1945 metais

Ukraina, kuri buvusio premjero A.Jaceniuko lūpomis save paskelbė „tarybinės agresijos auka, kartu su Vokietija“, vargu bau ar atiduos lenkams savo vakarinius rajonus su Lvovu, Ivano-Frankovsku, Ternopoliu.  Šiuos miestus Ukrainos TSR atidavė „agresoriaus“ TSRS 1939 m.. Nesigirdi iš fašistinio Kijevo režimo aukštų tribūnų apie ketinimus grąžinti Rumunijai Černovicų sritį (perduota Ukrainos TSR 1940 m. rugpjūčio 2 d.), o Vengrijai ir Slovakijai – Užkarpatę, kurią Ukraina gavo nuo TSRS 1945 m. birželio 29 d. Tačiau Rumunijos politikų sluoksniuose netyla diskusija dėl Moldavijos, neteisingai „aneksuotos“ TSRS 1940 m., ir reikalavimai ištaisyti istorinę „neteisybę“, grąžinti Moldaviją Rumunijai. Rumunijoje, savaime suprantama, seniai jau užmiršo, kad būtent TSRS dėka rumunams buvo grąžinta Transilvanijos provincija, kurią A.Hitleris buvo perdavęs Vengrijai. Bulgarija gi, tarpininkaujant J. Stalinui, pagal 1947 metų sutartį sau pasiliko Pietų Dobrudžą, kurią anksčiau valdė Rumunija. Apie tai nei Rumunijos, nei Bulgarijos spaudoje nerasite nei žodžio.

Miuncheno suokalbis
1938-09-28 Miuncheno suokalbio pasirašymas. Iš kairės į dešinę: Čemberlenas, Daladje, Hitleris, Musolinis ir Čiano.

Čekija po 1991 metų demontavo paminklus tarybiniams kariams ir paskelbė, kad Pergalės diena jai reiškia vienos diktatūros pakeitimą kita. Tačiau būtent „diktatoriaus“ TSRS reikalavimu Čekoslovakijai buvo grąžinta Sudetų sritis su Karlovy Vary ir Libereco miestais, kuriuose 92 proc. gyventojų buvo etniniai vokiečiai. Priminsime, Vakarų šalys 1938 metų Miuncheno konferencijos metu parėmė Vokietijos įvykdytą Sudetų krašto aneksiją – protestavo tik Tarybų Sąjunga. Tuo pačiu metu lenkai atplėšė nuo Čekoslovakijos Tešino sritį ir po karo labai nenorėjo jos grąžinti čekams, reikalavo referendumo tuo klausimu.  Tik TSRS parėmus Čekijos poziciją ir padarius atitinkamą spaudimą Lenkijai, buvo 1958 pasirašyta sutartis, pagal kurią Tešinas buvo grąžintas čekams. Padėkoti Tarybų Sąjungai už pagalbą nei viena pusė net nebando.

Lenkijos agresija
1938 metai, Lenkijos tankai okupuoja Čekijos Tešino sritį.

Tai taip įprasta „šviesiųjų“ europiečių gyvenime už gerą visada atsilyginti įžūliu nedėkingumu. Dabar ne daug kas nori prisiminti, kaip žiauriai po karo naujosios valdžios susidorojo su „grąžintose“ teritorijose gyvenusiais vokiečiais – iš Pomeranijos ir Sudetų buvo išvyta 14 milijonų vokiečių. Jeigu Kionigsbergo , kuris tapo vėliau tarybiniu Kaliningradu, vokiečiai į Vokietijos Demokratinę Respubliką buvo perkeliami 6 metus iki 1951 m., tai Lenkijoje ir Čekoslovakijoje vokiečių repatrijacija, panaši į genocidą, truko tik 2-3 mėnesius, o daugeliui vokiečių duodavo tik 24 valandas pasiimti tik vieną lagaminą būtiniausių daiktų ir privertė šimtus kilometrų eiti pėsčiomis. „Žinote, nereikia apie tai prisiminti, – droviai kalba valdininkai Šcecino merijoje. – Tokie prisiminimai kenkia mūsų geriems santykiams su Vokietija“. Žinoma,  „demokratai“ gali tik bet kokia proga tūkstančius kartų reikšti pretenzijas Tarybų Sąjungai ir Rusijai, o vokiečiams apie tai yra ne korektiška priminti.

Istorinis teisingumas yra labai svarbus klausimas tema ir jo negalima interpretuoti pagal dvigubus standartus. Vakaruose jau dvigubų standartų meistrai iki šizofrenijos nusikalbėjo : kai žmogus Rytų Europoje kalba, kad TSRS pergalė prieš nacizmą yra išvadavimas, jį laiko kvaileliu arba išdaviku. Laikas tokiems „gudručiams“ apsispręsti ir būti nuosekliais iki galo. Jeigu 1945 m. gegužės 9 d. pasekmės yra tokios blogos, neteisėtos ir baisios, tai ir visi kiti to meto TSRS veiksmai yra ne geresni. Ar gi gali būti gerais sprendimai tų, kurie atnešė į jūsų žemes tironiją?

Todėl Lenkija privalo grąžinti Sileziją, Pomeraniją ir Prūsiją vokiečiams, Ukraina privalo grąžinti savo vakarines sritis lenkams, Černovicus – rumunams, Užkarpatę – vengrams, Rytų Ukrainą, Odesą Rusijai, Lietuva turi atsisakyti Suvalkijos, Vilniaus ir Klaipėdos kraštų, Rumunija – Transilvanijos, Čekija – Sudetų ir Tešino, Bulgarija – Dobrudžos. Ir tada bus viskas kilnu, sąžininga ir garbinga. Tačiau kur ten. Rusiją galima kaltinti, šmeižti iki pamėlynavimo, bet  J.Stalino „dovanų‘ visi laikosi įsikibę dantimis.

Europos žemėlapio pasikeitimai po Tarybų Sąjungos Pergalės prieš hitlerinę Vokietiją.

Kartais net įdomu darosi įsivaizduoti: kas būtų buvę, jeigu TSRS būtų A. Hitlerį atmetusi tik iki savo vakarinių sienų ir nebūtų toliau žengusi nei žingsnio? Kas būtų su teritorijomis tų šalių, kuriose prieš kiekvieną Gegužės 9 nacionalistai sukelia antitarybinės isterijos cunamį ir vadina savo išlaisvinimą tarybine „okupacija“?

Atsakymas į šį klausimą iki banalumo paprastas – ragai ir kanopos.