Visų spalvotų kontrrevoliucijų, kurias nuo 1953 metų perversmo Irane organizavo JAV visame pasaulyje, tikslas buvo kolonizuoti valstybes ir jas įjungti į dolerio kolonijinę sistemą. Visų šių „revoliucijų“ esmė buvo – nuversti teisėtas nacionalinių valstybių vyriausybes, sunaikinti šių valstybių nacionalinių interesų gynimo institutus ir priversti jas, prisidengus skambiomis deklaracijomis apie laisvę, demokratiją, žmogaus teises, įstatymo viršenybę ir pan. liberalią demagogiją, tarnauti JAV-UK-ES finansinio-pramoninio kapitalo interesams. Vakarų demokratija ir gerovė gali egzistuoti tik vienu būdu – misdama kitų tautų resursais, suverenitetais. Tik išnaudodama pačiu brutaliausiu būdu kolonijas Vakarų “civilizacija“ gali gyvuoti.

Tačiau Vakaruose nepriimta elgtis padoriai ir vadinti daiktus savo vardais. Todėl tokį nepatrauklų akiai kolonijų išnaudojimą Vakarų tarptautiniai nusikaltėliai paskandina milžiniškoje melo jūroje. Melas yra pagrindinė Vakarų civilizacijos vertybė, kuri Vakarams duoda daugiausiai pelno jau vien dėl to, kad sugeba generuoti neišsenkamus Vakarų „demokratijos“ pagrindinius resursus – mases idiotų, kurie šio melo paveikti savo valia su entuziazmu sunaikina savo valstybes, atsisako savo nacionalinių interesų, suverenitetų, atiduoda savo nacionalinį turtą, darbo jėgą, intelektą, savo ateitį, ir jaučiasi po to laimingi, kai juos nežmoniškai išnaudoja ir naikina Vakarų „demokratai“. Vakarų kolonijinių karų, po kurių sunaikintos daugybė valstybių ir tautų, kruvinos istorijos vietinių liberalios demokratijos fanų nieko nemoko, jie šventai tiki, kad Vakarų kolonizatoriai šiais laikais tapo kitokie, geresni, švelnesni, kad juos šie mieli Vakarų ponai pakvietė prie Vakarų civilizacijos puotos stalo ir prasidėjo gyvenimo šventė. Taip, pakvietė, tačiau kepto paršiuko teisėmis, ir jau atėjo laikas tai suvokti.

Spėju, daug kam nepatiks nemaloni tiesa apie sąjūdžio laikų melą apie liberalią demokratiją, kuriuo „laisvės šaukliai“ ir megztos beretės gausiai maitino tuo metu tautą, tačiau apie tai laikas kalbėti, bo lietuvių tauta jau įgijo sparčiausiai nykstančios tautos statusą. Komunistai, anot sąjūdiečių, tautą „naikino“, vykdė jos genocidą, tačiau lietuvių prie tarybų valdžios smarkiai daugėjo. Sąjūdžio demokratai ir laisvė tautą puoselėja, tačiau lietuvių per 27 „laisvės ir demokratijos“ metus sumažėjo net 30 procentų. Laikas susimąstyti, kodėl viskas taip blogai, kai viskas taip „demokratiška“.

Vienas iš galingiausių sąjūdžio liberalių mitų buvo ir vis dar yra tas, kad demokratija yra tobuliausia valdymo forma, niekas nieko geriau už demokratiją nesugalvojo, o jei kam demokratijoje yra blogai, tai jis yra nevykėlis, nemoka gyventi ir apskritai tegul važiuoja iš demokratijos rojaus į kokią nors Š. Korėją.

Pabandykime atsiriboti nuo sąjūdistinės ekstazės, liberalų demagogijos ir pasistenkime suprasti, kas tai yra demokratija be propagandinio makijažo, kaip ji atrodo realybėje be fotošopo, ar ji apskritai egzistuoja praktikoje ir ar ji tokia jau graži, kaip demokratai mums ją piešia?
Pradėkime nuo klasikinio demokratijos apibrėžimo, kurį sąjūdiečiai mums taip mėgo jėga sodinti į smegenis: demokratija nuo antikos laikų tiesiogine prasme reiškia “tautos valdžia” pagal graikų kalbos žodžių junginį – “demos” (tauta) ir “kratos” (valdžia).

“Demokratija – tai tokia valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, skirtingai nuo valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui. Šią teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai rinkimuose, referendumuose ir plebiscituose arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus. Nors ir nėra tikslaus, visuotinai priimtino demokratijos apibrėžimo, lygybė ir laisvė nuo seniausių laikų išskiriami kaip demokratijai svarbios savybės. Šie principai realizuojami per visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir vienodas politines teises (pvz., balsavimo ar kandidatavimo prasme).

Pagrindiniai demokratinės valstybės požymiai yra:

  1. Valstybinės valdžios vadovai yra išrenkami žmonių skaidrių, sąžiningų, laisvų rinkimų būdu.
  2. Tauta yra vienintelis teisėtas valdžios šaltinis.
  3. Visuomenės savivalda yra organizuota tik vienam tikslui – viešam interesui tenkinti, tarnauti tautai, vykdyti teisingumą.

Iš pirmo žvilgsnio viskas iš tiesų atrodo nuostabiai. Tiesiog saldainis. Tačiau tai tik žodžiai. Kaip sakė didis airių dramaturgas Bernardas Šo: „Demokratija – tai gražus, spalvingas oro balionas. Kol visi užvertę galvą juo žavisi, kažkas krausto jiems kišenes“. Cinikas, pasakytų prie valdžios prilindęs lietuvių „patriotas“, o paprastas lietuvis pasakytų, kad B.Šo Lietuvoje, matomai, gyvena.
Pradėkime nuo pirmojo punkto – vadovai yra išrenkami sąžiningų skaidrių rinkimų būdu. Manau, daugelis jau juokiasi, prisiminę anūkėlio tiesų, kaip strėlės skrydis, žygį į valdžios Olimpą.

Ką reiškia “sąžiningi ir laisvi rinkimai”?

Rinkimai iš ko?

Kandidatais rinkimuose gali būti tik arba valdančių partijų, elito atstovai arba žmonės turtingi, turintys pakankamai pinigų, kurie gali sumokėti užstatą, apmokėti parašų rinkimą ir rinkimų kampanijos išlaidas, arba sėkmingi politikai, kurie paprastai yra konformistai, esamos valdžios statytiniai (liberalai Lietuvoje mėgsta tiesiog pirkti žinomus sportininkus, šou žvaigždutes, kurie rinkėjų interesų net nežino), arba įvairiausio plauko rėksniai, kurie proamerikietiškai valdžiai jokios nei grėsmės nei įtakos neturi.

Norėdami tapti kandidatu, jums jau reikia pinigų arba administracinio resurso, arba, geriausiai, turėti abiejų kartu pakankamai. Arba reikia turėte savo asmeninę partiją, kuriai sukurti ir išreklamuoti taip pat reikia nemažų pinigų.

Du požiūriai į valdžią - socialistinis ir buržuazinis.
Du požiūriai į valdžią – socialistinis ir buržuazinis.

Tai reiškia, kad rinkimuose dalyvauja tik kruopščiai atrinkti politinio elito atstovai. Kartais kandidatu tampa kažkas iš verslo elito, paprastai nesėkmingai, tačiau tai vėl gi bet kuriuo atveju yra valdančios labai mažos klasės atstovai, elitas.

Paprastas žmogus, iš tautos, kandidatuoti į aukštą Seimo nario ar mero postą didmiestyje, nekalbant jau apie prezidento, net svajoti negali.

Renkamasi išimtinai tik iš elito atstovų, daugiausiai politinio elito, ir, tai yra bananų respublikos ypatybė, iš tarptautinio aferisto Dž.Soroso finansuojamuose fonduose, institutuose, centruose praėjusių intensyvius ištikimybės JAV kursus. „Baltų pirštinių“ savininkai pirštines dėvi todėl, kad jų rankos labai nešvarios.

Patekti į elito gretas, kad vėliau tapti kandidatu į aukštą postą, paprastai tiesiog negalima, tam nepakanka būti puikiai išsilavinusiu ar turėti gerų idėjų. Tam privaloma būti lojaliu valdančiajam elitui, būti ištikimu elito idėjoms, tapti organiškai savu elitui, kadangi svetimų elitas į savo ratą neįsileidžia.

Tokiu būdu dar “demokratiško pasirinkimo” formavimo stadijoje vyksta kruopšti kandidatų atranka, ir atrenkami jie ne tokiu kriterijų, kaip žinios, kompetencija, išsilavinimas, patirtis, aukštos etinės savybės ar kandidato ištikimybė tautos interesų gynybai, pagrindu. Ne. Pagrindinis patekimo į elito kandidatų sąrašą kriterijus – kandidato liokajiška ištikimybė elitui, jo atitikimas elito interesams, artumas jau elito kontroliuojamai valdžios piramidei.

Kuo arčiau valdžios, kuo daugiau yra administracinių išteklių, kuo daugiau finansinių galimybių, kuo didesnė yra elito parama – tuo lengviau galima tapti kandidatu į tam tikrą postą. Tai reiškia, kad statistiškai dauguma rinkimų šalyje laimi esamos valdžios atstovai, kurie esamos padėties net nesiruošia keisti. Tapti kandidatais jiems yra žymiai lengviau, paprasta, o tai reiškia, jog, nežiūrint kaip baigsis rinkimai, kokie rezultatai bus oficialiai paskelbti, – visuose rinkimuose daugumą visada laimi esamos valdžios atstovai – konservatoriai, liberalai, socdemai, – arba jų partneriai-konformistai (darbiečiai, naujoji sąjunga, valstiečiai, žalieji, prisikėlėliai ar apskritai klounai kažkokie).

Ir tai yra ne tik Lietuvoje, taip yra visose JAV-UK-ES-NATO metropolijose ir, savaime suprantama, kolonijose.

Parodykite žmogų, kuris Jungtinėse Amerikos Valstijose, ne būdamas valdančiojo elito atstovu, tapo kandidatu į prezidentus bent partijų vidaus rinkimų, praimerizų, etape. Kiek tokių ten buvo? Donaldas Trumpas buvo elito kandidatas, tačiau giluminio (deep state) valdančiojo elito sprendimu JAV prezidente turėjo tapti Hillary Clinton. Rinkimus laimėjo D. Trumpas ir valdantis elitas inicijavo pilietinį karą prieš teisėtą žmonių išrinktą prezidentą! Rinkimai Vakaruose yra cirkas lengvatikiams.

Bedarbio laisvės, skurdžiausių visuomenės sluoksnių laisvės yra visokeriopai ribojama turtuolių represinėmis priemonėmis.
Bedarbio laisvės, skurdžiausių visuomenės sluoksnių laisvės yra visokeriopai ribojama turtuolių represinėmis priemonėmis.

Tokiu būdu, “demokratinis pasirinkimas” – tai vieno iš elito pasiūlytų atstovų pasirinkimas.

Ar gali paprasti žmonės, tauta pasiūlyti kandidatu į Seimo narius, merus ar prezidentusi kokį nors Petrą ar Joną, kadangi jis lietuvis, tikras Lietuvos, o ne JAV ar ES, patriotas, yra sąžiningas, doras, teisingas, tradicinės orientacijos, jo vaikai nėra veltėdžiai nelėbauja, jis neturi jokių pilių vogtoje paežerėje, pajūryje ar užsienyje, kovojo su liberaliais korumpuotais aferistais ir yra pasiruošęs savo gyvybę atiduoti dėl šalies ir žmonių gerovės? Ne, tokios galimybės, net teorinės, tauta neturi.
Tokios galimybės nėra, kadangi Petras net reikiamo kiekio parašų dalyvauti rinkimuose nesurinks. Teoriškai liberalūs korumpuoti įstatymai tokią galimybę numato, tačiau praktiškai tokių atvejų net mero rinkimuose Lietuvoje nėra buvę, nekalbant jau apie prezidento rinkimus.
Kandidatų, iš kurių tauta galėtų „demokratiškai“ rinktis, sąrašas sudaromas ne kandidatų asmeninių ypatingų gabumų ar aukštų etinių savybių pagrindu, o išimtinai pagal disponuojamo kapitalo, administracinio resurso, lojalumo valdžiai ir artumo valdančiam elitui kriterijus. Ir kuo aukštesnio posto siekia kandidatas, tuo daugiau jam reikia išteklių tik rinkimams, nekalbant jau apie pergalę juose.

Ir kur čia yra “tautos valdžia”?

Gal būt valdžios Suvereno-Tautos valdžia slypi tame, kad būtent tauta išrenka sau lyderiu iš vieno, dviejų ar daugiau elito pasiūlytų kandidatų į aukštą postą?

Pažiūrėkime, kaip tikrovėje vyksta rinkimai ir žmonės „demokratiškai“ pasirenka. Žmonės nori išrinkti geriausią iš kandidatų, kuris galėtų ir norėtų padaryti kuo daugiau gero savo šalies, miesto, rajono žmonėms, ar ne? Kokiu būdu žmonės daro savo pasirinkimą? Žmonės pasirenka pagal tai, ką jie žino apie kandidatą. O ką žmonės žino apie kandidatus? Žmonės žino apie kandidatus tik tai, ką jie kalba per televiziją, rašo laikraščiuose, internete ir įvairiuose plakatuose. O kam priklauso televizijos kanalai, laikraščiai ir internetas?
Žiniasklaida, laikraščiai, televizija, radijas, tame tarpe ir stambiausi socialiniai tinklai, interneto svetainės, net gandų ir feikinių naujienų gamybos bulvariniai leidiniai, priklauso tam pačiam elitui – žiniasklaidos korporacijoms, kurias kontroliuoja turtingiausi mediamagnatai iš už Atlanto. Didžioji dalis Lietuvos, kai kas sako, apie 97 procentai mediaerdvės aktyvių veikėjų, taip vadinamos nepriklausomos žiniasklaidos, priklauso JAV ir Europos bankams ( http://www.ekspertai.eu/kam-priklauso-nepriklausoma-lietuv…/ ). Realiai nepriklausomų masinės informacijos priemonių, nesusijusių su stambiuoju kapitalu ir korporacijomis, reikia labai paieškoti ir tai dažniausiai yra nedideli, mažo tiražo leidiniai, kurių auditorija yra tokia maža, kad jokiu būdu negali daryti bent šiek tiek juntamos įtakos rinkimų rezultatams.

Tokiu būdu, žmonės daro savo pasirinkimą, remdamiesi tuo, ką apie kandidatus kalba … patys kandidatai ir žiniasklaidą, kuri priklauso vieno ar kelių kandidatų draugams, verslo partneriams. Iš esmės, net ir renkamasi ne iš kandidatų, o iš to įvaizdžio, reklaminio paveiksliuko, kurį rinkėjams piešia elito kontroliuojama žiniasklaida. O nupiešti galima viską, ką nori matyti ir tikisi gauti naivus rinkėjas, tačiau … kunigo naudą velniai gaudo. Tai yra, elitas. Vieną kandidatą galima nupiešti epiniu didvyriu, o kitą siaubingu piktadariu, pragaro išpera. Kaip yra iš tiesų, rinkimų informacinio triukšmo sąlygomis patikrinti nėra jokios galimybės, tik po rinkimų elito kandidatų vykdomų „reformų“ metu rinkėjų ištuštintos kišenės nedviprasmiškai sako – ne rinkėjas rinkosi iš daugybės kandidatų geriausius, o elitas per savo kandidatus išrinko iš rinkėjo kišenės paskutinius centus. Tačiau pagal šiuos nupieštus paveiksliukus, kandidatų įvaizdžius rinkėjas ir renkasi.

Kad panaikinti krizes, reikia panaikinti kapitalizmą.
Kad panaikinti krizes, reikia panaikinti kapitalizmą.

Tas kandidatas, kuris turi savo žinioje daugiau žiniasklaidos priemonių ir daugiau pinigų, gali sau susikurti geresnį įvaizdį. Ir ne tik vizualinį. Kandidato rinkimų štabas atidžiai analizuoja situaciją, tiria, kas jaudina rinkėją, ką jis nori girdėti iš kandidato ir šios „rinkos“ analizės pagrindu sudaro susitikimų, pasirodymų, pasisakymų programą taip, kad jų kandidatas padarytų mielą įspūdį kuo didesnei auditorijai tų žmonių, kurie ketina balsuoti rinkimuose. O kandidato oponentą, priešingai, galima aplieti purvu, paleisti tokią informaciją apie jį, kuri rinkėjus atstums nuo oponento. Ir kuo daugiau masinės informacijos priemonių dirba kandidatui, tuo daugiau galima ištransliuoti pozityvios informacijos apie save ir negatyvios apie savo konkurentą.

Ir štai pagal šiuos žiniasklaidos „nupieštus paveiksliukus“ rinkėjas priima sprendimą, už kurį kandidatą balsuoti. Tai tas pats, kas rinktis iš šešėlių, kai jūs nematote, kas iš tikrųjų slepiasi už šešėlio. Absoliučioje daugumoje už rinkimų absurdo šešėlių teatro slepiasi tie patys veikėjai, kurie pasirūpino, kad kandidatų tarpe nebūtų nei vieno žmogaus, nepriklausiančio valdančio elito ratui.

Tai kur čia yra “tautos valdžia”? Tame, kad tauta kartą per 4-5 metus išrenka vieną iš elito atstovų, kuriuos tautai pasiūlė elito valdoma žiniasklaida?

Akivaizdu, demokratija yra ne tautos valdžia, o elito valdžia. Demokratų diktatūra. Elitas su tauta tiesiog žaidžia katę ir pelę, primesdamas tautai savo sprendimą, legalizuoja savo režimą per rinkimų cirko klounadą. Ir po to, kai tauta atlieka savo statisto vaidmenį, išrenka elito atstovą ir prezidentas, seimo narys, meras pradeda eiti pareigas, jis jau veikia visos tautos vardu. O visiems, kurie su jo sprendimais (paprastai, elito naudai, į kandidatą investuotas lėšas reikia atidirbti) nesutinka, yra sakoma: tai tautos sprendimas, jeigu jūs su juo nesutinkate, tai jūs esate Lietuvos priešas!!

Kapitalistus domina tik jų pelno padidinimas ir tam jie darys bet kokius nusikaltimus.
Kapitalistus domina tik jų pelno padidinimas ir tam jie darys bet kokius nusikaltimus.

Vyksta siaubinga politinė visos valstybės masto apgaulė. Elito prastumtas atstovas priima sprendimus tautos vardu elito naudai ir tautos sąskaita. Todėl demokratija iš tikrųjų nėra tautos valdžia, o yra siaubinga žmonių apgaulė.

Iš pradžių žmonės yra apgaudinėjami pasirinkimo stadijoje, kai jiems yra siūlomi ne tie kandidatai, kurie yra naudingi tautai, o tie, kurie tarnauja tik mažo parazitinio elito interesams. Vėliau rinkimų kampanijos metu rinkėjai yra apgaudinėjami, kai žiniasklaidos pagalba elito atstovams yra piešiamas patriotų, tautos tarnų sąmoningai melagingas įvaizdis. O po rinkimų dar 4-5 metus tauta yra apgaudinėjama, kai išrinktas kandidatas priima sprendimus išimtinai tik jį prastūmusio elito naudai, bet jau tautos neva vardu.

Praktikoje demokratija yra būtent elito valdžia: 1) kandidatų sąrašą sudaro elitas; 2) rinkimų rezultatus nulemia elitas; 3) sprendimai po rinkimų priimami elito interesų naudai.

Tautos valdžios čia net ir kvapo nėra. Tautos valdžia čia imituojama, klastojama, falsifikuojama.

Ir pagrindinė problema yra netgi ne tai, kad elitas išrenka savo atstovus ir po to sprendimai priimami elito interesų naudai jau tautos vardu. Baisiausia yra tai, kad tauta galvoja, jog tai yra jos pasirinkimas ir sprendimai po rinkimų yra priimami jos interesų naudai. Baisiausia – kad tauta galvoja, kad ši periodiškai elito vykdoma epinio masto afera yra NORMALU!!! Ir tai taip  ir turi būti.

Arba privatus interesas ir kapitalo diktatūra, arba viešas interesas ir darbo demokratija - kitokių alternatyvų pasaulyje nėra.
Arba privatus interesas ir kapitalo diktatūra, arba viešas interesas ir darbo demokratija – kitokių alternatyvų pasaulyje nėra.

Tautos valios falsifikavimas – tai yra baisiausia.

Tauta galvoja, kad valdžia priklauso jai, o iš tiesų yra viskas atvirkščiai. Tauta galvoja, kad ji išsirinko geriausią prezidentą (merą, seimo narį), bet iš tiesų ji pasirinko tą, kurį jai vikriai pakišo elitas.

Valdžios šuleriavimas – tai yra baisu.

Prie Tarybų valdžios sprendimus priimdavo partija ir jos pagrindinis valdymo organas – LKP/TSKP Centro komitetas. Ir žmonės žinojo, kas priėmė sprendimus ir iš kur “kojos dygsta”. O partija, kuri labai rūpinosi dėl savo autoriteto, stengėsi nepriiminėti nepopuliarių sprendimų.

Prie demokratijos paaiškėja (demokratai išaiškino), jeigu vadovas, kuris lyg ir yra išrinktas tautos, priima sprendimus tautos vardu ir jeigu jo priimti sprendimai nepatinka tautai, tai tauta gali kaltinti tik save – ką išsirinkote, tai ir turite.

Kapitalas neturi Tėvynės - jam rūpi tik pelnas.
Kapitalas neturi Tėvynės – jam rūpi tik pelnas.

Taip vadinamos demokratijos sąlygomis valdžios autoritetą saugo vadovų perrinkimo mechanizmas ir atsakomybės už elito atstovų ir elito naudai priimtus sprendimus perkėlimas tautai, kuri jokios įtakos nei vadovų išrinkimui , nei jų priimamiems sprendimams realiai neturi. Kartą per 4-5 metus visas tautos nepasitenkinimas, visos tautos pretenzijos korumpuotai elito valdžiai yra anuliuojami, kadangi tautai ir vėl kilniai suteikiama teisė balsuoti, dalyvauti demokratiškuose rinkimuose“. Buvo pretenzijų Petrauskui – išrinko Ivanauską, Ivanauskas nepatiko – išrinko Mikalauską. Prašom! Tik už jų visų nugaros kaip stovėjo tas pats elitas, taip ir tebestovi, kaip buvo priimami sprendimai elito naudai, taip ir yra priiminėjami. Lietuvos padėtį daro dar baisesne tai, kad mūsų elitas yra kompradorinis, kolonizatorių išaugintas,  įsipareigojęs negrįžtamai kolonizatoriams – JAV ir ES tarptautinių piratų korporacijoms. Ir tai padėtį daro beviltiška, kadangi kapitalistai nėra socialistai, anglosaksai nėra rusai, jie neturi nei draugų, nei priešų, jie turi tik privačius, grobikiškus interesus – anglosaksai žudė, naikino per amžius ir lietuviai jiems yra tik dar vieni eiliniai čiabuviai, indėnai, bušmenai, kurių laukia tas pats likimas. Todėl kiekvienus rinkimus, nepriklausomai, kas laimėtų juos, valdžia visada išlieka JAV-ES 5 kolonos – konservatorių, liberalų, socdemų – rankose. Kokie katastrofiški JAV 5 kolonos sprendimai nebūtų tautai ir Lietuvai, jie vis tiek visada valdo, sėdi Seime, nors, atrodytų, pagal jų „nuopelnus“ tautai, seniai turėtų sėdėti netoliese, Lukiškėse. Iki gyvos galvos su viso “tautos tarnų” visos staiga pralobusios giminės turto konfiskacija. Tačiau, nežiūrint į tai, jie visada laimi, dalinasi sau ordinus, medalius, žemės sklypus, nacionalines premijas ir vargo sau nemato.

Rinkimai - cirkas naivuoliams
Buržuaziniai rinkimai tautos padėties nepagerina. Tokie rinkimai tik sukuria rinkėjams iliuziją, kad jie patys nusprendė save apiplėšinėti dar kurį laiką.

Tai reiškia, kad dabartinė demokratija yra elito diktatūra, kai tauta galvoja, kad valdžia priklauso tautai ir šalį valdo jos atstovai, ir šis klaidingas įsivaizdavimas tautą verčia prisiimti sau visus elito atstovų valdžios priimtų žalingų sprendimų padarinius sau net nereikalaujant iš elito statytinių atsakomybės.

Kas priėmė sprendimą dėl Mažeikių naftos, Būtingės terminalo, atominės uždarymo, didžiausio Baltijos jūroje laivyno išgrobstymo, gamyklų, kolūkių išvogimo? Tautos išrinktieji. Kas juos išrinko? Tauta. Kas kaltas? Niekas. Niekas nekaltas, kadangi kitos tautos tautoje nėra. Kalta tauta, o tai reiškia niekas, kadangi tauta iš savęs atsakomybės nepareikalaus.

JAV kolonijinė diktatūra
JAV kolonijose galioja metropolijos įstatymai ir kolonizatorių interesai.

Demokratija savo esme yra tokia politinės visuomenės organizacijos forma, kai atsakomybė už priimamus sprendimus perkeliama nuo tų, kurie sprendimus priima, ir tų, kurie iš tiesų išrenka tautai vadovus, ant tautos, kuri realybėje atlieka tik statisto vaidmenį ir praktiškai jokios įtakos priimančių sprendimus asmenų išrinkimui ir pačių sprendimų priėmimui neturi. Jokios.

Tauta neturi jokios įtakos kandidatų sąrašo formavimui. Apie kandidatus tauta neturi jokios objektyvios informacijos, kad galėtų padaryti apgalvotą pasirinkimą. Tauta neturi jokių informacijos šaltinių apie kandidatus, kad galėtų pasirinkti sau tikrai naudingus kandidatus. Tauta pagaliau neturi priemonių, būdų, pinigų, kad iškelti sau tinkamus kandidatus.

Demokratija – tai elito valdžia ir elito interesų atstovų valdžia, kai tuo pačiu metu sprendimus tautos vardu priimantis elitas už priimtų sprendimų padarytą tautai žalą niekaip neatsako – nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Pajamos privatizuojamos, išlaidos nacionalizuojamos, pelnas elitui, nuostoliai tautai – tokia yra Lietuvos liberalios demokratijos esmė.

Naujai išrinktas prezidentas neatsako už savo pirmtako sprendimus, eksprezidentas už savo sprendimus taip pat neatsako, ir elitas už jų sprendimus taip pat neatsako. MIP už nuolat transliuojamą melą ir savo išpiarintus kandidatus taip pat neatsako. Vikruoliai polittechnologai už jų sprendimus taip pat neatsako. Parašų rinkėjai apskritai už nieką nėra atsakingi.

Demokratijoje valdžia neturi jokios, – ne tik baudžiamosios ar administracinės, bet net ir moralinės, – atsakomybės. Ji yra nusikalstama permanentiškai ir taip pat permanentiškai neliečiama, nebaudžiama.

Vakarų kapitalizmas 1990 metais į Lietuvą atėjo tik dėl pelno ir išnaudojimo.
Vakarų kapitalizmas 1990 metais į Lietuvą atėjo tik dėl pelno ir išnaudojimo.

Partijos generalinis sekretorius buvo atsakingas partijai – tegul formaliai, tačiau atsakingas. Buvo tokia sąvoka kaip moralinis komunizmo statytojo kodeksas. Daug kam dabar gali pasirodyti juokinga, bet buvo laikai, kai šiuo kodeksu tikėjo – ne tik paprasti žmonės, bet ir vadovai. Pas demokratus viskas atvirkščiai – jų „demokratinis“ tikėjimas, kad jie yra tautos išrinktaisiais, atleidžia jiems visas jų kaltes ir prieš Dievą, ir prieš save, ir prieš tautą. Dauguma demokratiškai išrinktų vadovų taip nuoširdžiai tiki, kad yra išrinkti tautos, kad visus savo asmeninius sprendimus laiko tautos sprendimais, ir, atitinkamai, atsakomybės už juos nejaučia. Tai ne jie nusprendė, tai tauta nusprendė , nuoširdžiai galvoja šios „nacionalinės vertybės“. Tautos išrinktųjų nuomone, demokratija – tai tokia indulgencija elito valdžios atstovui už visas jo nuodėmes iki pat tarnystės elito interesams pabaigos. Beje, kada tūlam kandidatui-atstovui ateis pabaiga, taip pat sprendžia elitas…

Ir tai, kad vadovas praranda bet kokios atsakomybės prieš tautą jausmą, yra pats baisiausias dalykas demokratijoje.

Tokia štai „tautos valdžia“. Elitas pats padaro iš savo atstovų rinkimus, elitas tautai primeta savo atstovą, paskui elito atstovas veikia tik elito interesų naudai ir neatsako už jokius savo sprendimus – nei pats asmeniškai, nei tie, kurie jį prastūmė į valdžią. Gražu ir pelninga. O kur čia tauta? Tauta prie demokratijos ten, apie ką garsiai kalbėti net nepadoru. Ir jūs vis dar galvojate, demokratija yra „pati geriausia valdymo forma“?

Sprendžiant pagal tai, kokių rezultatų Lietuvoje ir visame buvusiame socialistiniame bloke pasiekė posttarytinės valdžios, demokratija yra pati nepadoriausia, melagingiausia, antiliaudinė, neatsakingiausia ir klastingiausia valdžios forma. Parazitų, išdavikų, tautos priešų valdžia. Būtent jiems prie tokios valdžios ir yra gerai – jie gali daryti viską, kas jiems į galvą šaus ir už nieką neatsakyti. Jiems tokia demokratija ir yra „pati geriausia valdymo forma”.
Todėl Čerčilis, kurį taip mėgsta vietoje ir nevietoje cituoti demokratijos šalininkai, yra visiškai teisus – geriau už demokratiją niekas nieko nesugalvojo. Tačiau ši Čerčilio sparnuota frazė yra neužbaigta – nieko geresnio už demokratiją nebuvo sugalvota tokiems kaip Čerčilis, tokiems kaip demokratinis elitas.

Nereikia nuolat minėti, kad Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose toks aukštas pragyvenimo lygis yra todėl, kad ten yra demokratija. Jis ten toks visai ne dėl demokratijos, o dėl eilės kitų priežasčių. Tame tarpe ir dėl to, kad Vakarai išžudė milijonus žmonių, sunaikino daugybę valstybių, civilizacijų, jas apiplėšė ir iki šiol parazituoja viso pasaulio sąskaita. Vakarų technologinis pranašumas gimė ant kolonijų išnaudojimo ir jų gyventojų apiplėšimo dar monarchinių imperijų laikais, kai apie demokratiją net kalbos nebuvo, o viešos mirties bausmės “hanging-drawing-quatering” senoje geroje Anglijoje buvo vykdomos kasdien. O paskutinius 30 metų JAV ir Europa praturtėjo apiplėšinėdamos nafta turtingas arabų šalis Artimuosiuose ir Vidurio Azijoje bei Šiaurės Afrikoje, kurias Vakarų „demokratijos“ pavertė humanitarinės katastrofos zonomis. Taip pat Vakarai parazituoja ir buvusio socialistinio bloko šalių, kurios tapo naujomis „demokratiškomis ir nepriklausomomis“ Vakarų kolonijomis, išnaudojimo būdu. Tokias kaip Lietuva, kur demokratija gera tik 1-5 procentams elito – „socializmas elitui, urvinis kapitalizmas tautai“ (N. Chomskis).

Demokratija , bent ta, kuri buvo importuota į Lietuvą iš JAV, tai melas ir demokratų diktatūra, Vakarų elitui naudingų idiotų teroras, masinis skurdas, nedarbas ir absoliutus valdžios, elito savivalės nebaudžiamumas.

Jeigu apie tokią „demokratiją“ laisvės krankliai sąjūdiečiai būtų papasakoję tautai 1987-1991 metais prie Mickevičiaus paminklo, Katedros aikštėje, Sporto rūmuose, prie televizijos bokšto ar prie Aukščiausios Tarybos, kaip galvojate, kur jie šiandien būtų? Bijau net įsivaizduoti.

 

Jonas Kovalskis ©
2017 m. rugpjūčio mėn. 25 d.

Reklama