1945 metų rugpjūčio 6 d. Jungtinės Amerikos valstijos įvykdė dar vieną savo karo nusikaltimą, nusikaltimą žmoniškumui – barbarišką, žiaurų, beprasmišką. JAV numetė atominę bombą mielu pavadinimu „Mažylis“ ant taikaus civilio Japonijos miesto Hirosima, kurios sprogimas akimirksniu nužudė tūkstančius civilių gyventojų, o patį miestą pavertė griuvėsiais.
Skaitytojų dėmesiui pateikiu Ward‘o Wilson‘o, Didžiosios Britanijos tyrimų organizacijos British American Security Information Council vyriausio mokslinio bendradarbio ir knygos „Penki mitai apie branduolinį ginklą“ (Five Myths About Nuclear Weapons) autoriaus straipsnį apie Japonijos atominį bombardavimą, kuris yra ištrauka iš minėtos knygos. JAV karo nusikaltėlių žiaurumai II Pasaulinio karo metu, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui savo barbariškumu lenkia net nacistinių nusikaltėlių nusikaltimus. Hirosimos ir Nagasakio atominiai bombardavimai yra ne vieninteliai JAV karo nusikaltėlių nusikaltimai žmoniškumui II Pasauliniame kare – visa JAV istorija yra nusikaltimų žmoniškumui istorija.
Dar vienas JAV tarptautinis nusikaltimas, arba
kodėl kapituliavo Japonija
Jungtinių Amerikos Valstijų branduolinių ginklų panaudojimas prieš Japoniją baigiantis Antrąjam Pasauliniam karui jau seniai tapo emocijų kupinų debatų objektu. Iš pradžių mažai kas abejojo prezidento Trumano sprendimo numesti dvi atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasakio teisingumu. Tačiau 1965 metais istorikas Gar’as Alperovitz’as pareiškė, kad, nors šios bombos privertė japonus iš karto paskelbti apie karo nutraukimą, šios šalies lyderiai jau ketino pasiduoti ir būtų tai padarę dar prieš JAV intervencijos, kuri buvo planuojama lapkričio 1 d., pradžią. Todėl naudoti šias bombas nebuvo jokios būtinybės. O jeigu atominis bombardavimas nebuvo būtinas pasiekti pergalę, tai reiškia, kad sprendimas bombarduoti Hirosimą ir Nagasakį buvo neteisingas. Per pastaruosius 48 metus į šį ginčą įsitraukė daugelis: kai kas antrina Alperovitz’ui ir smerkia atominius bombardavimus, o kiti įnirtingai ginčija, kad bombardavimas buvo labai etiškas ir būtinas, kadangi tokiu būdu buvo išgelbėtos žmonių gyvybės.
Tačiau abiejų požiūrių šalininkų nuomonės savo argumentus grindžia tuo, kad Hirosimos ir Nagasakio bombardavimai naujais, žymiai galingesniais ginklais iš tiesų privertė Japoniją kapituliuoti rugpjūčio 9 d. Jie net nebando abejoti dėl bombardavimų naudingumo ir prasmės, jie net neklausia savęs, ar bombardavimai davė rezultatą. Bendrai priimtas požiūris yra toks: taip, žinoma, jie davė rezultatą. JAV sudavė branduolinius smūgius Hirosimai rugpjūčio 6 d. ir Nagasakiui rugpjūčio 9 d., o tada japonai pagaliau suprato tolesnio bombardavimo pavojų, palūžo ir pasidavė. Tokia įvykių interpretacija yra labai stipriai remiama. Tačiau tokia interperetacija turi tris esminius trūkumus, ir, jeigu juos vertinti visumoje, jie gerokai susilpnina tradicinę Japonijos kapituliacijos priežasčių argumentaciją.
Laikas
Pirmoji tradicinės interpretacijos problema yra laikas. Ir tai yra labai rimta problema. Tradiciniu požiūriu viskas yra labai paprasta: JAV oro pajėgos bombardavo Hiroshima atominiu ginklu rugpjūčio 6 d., po trijų dienų jie numetė dar vieną bombą ant Nagasakio, o kitą dieną japonai pranešė, kad jie ketina pasiduoti. Vargu ar galima kaltinti amerikietiškus laikraščius už tokias antraštes: “Taika Ramiajame vandenyne. Mūsų bomba padarė tai!”
Kai apie Hirosimą pasakoja Amerikos istorijos vadovėliai, pagrindine ir svarbiausia data ten vadinama rugpjūčio 6 diena – pirmojo atominio bombardavimo diena. Visi šių pasakojimų elementai sutelkti į priešistorę: kaip nusprendė sukurti bombą, kaip slapta buvo vykdomi tyrimai Los Alame, kaip praėjo pirmieji, labai įspūdingi bandymai, ir kaip įvyko kulminacija Hirosimoje. Kitaip tariant, tai yra istorija apie bombą. Tačiau istorijos apie bombą rėmuose neįmanoma objektyviai analizuoti Japonijos sprendimo kapitaliuoti priežastis. “Istorija apie bombą” iš anksto apibrėžia, kad bomba joje yra svarbiausia.
Japonų požiūriu, svarbiausia 1945 m. rugpjūčio mėnesio antrosios savaitės diena buvo ne 6-oji, bet rugpjūčio 9-oji. Tą dieną Aukščiausioji Taryba susirinko aptarti besąlyginės kapituliacijos klausimą – pirmą kartą per visą karą. Aukščiausiąją tarybą sudarė šeši pagrindiniai vyriausybės nariai, kurie 1945 m. Iš tikrųjų valdė Japoniją. Tai buvo tam tikra prasme valstybės vidaus kabinetas. Iki šios datos Japonijos vyriausybė rimtai nesvarstė kapituliacijos klausimo. Besąlyginė kapituliacija, kurios reikalavo sąjungininkai, buvo labai karti piliulė ir nuryti buvo labai sudėtinga. Jungtinės Valstijos ir Jungtinė Karalystė jau sukūrė tribunolus karo nusikaltėliams teisti. Kas bus, jei jie nuspręstų perduoti teismui imperatorių, kurį japonai laiko šventu? Ką daryti, jei jie atsikratytų imperatoriumi ir visiškai pakeistų valstybės valdymo formą? Padėtis 1945 m. vasarą buvo bloga, tačiau japonų lyderiai nenorėjo net galvoti apie atsisakymą savo tradicijų, įsitikinimų ir gyvenimo būdo. Iki rugpjūčio 9 d. Kas galėjo nutikti, kad privertė juos taip staiga ir ryžtingai pakeisti savo požiūrį? Kas privertė juos susėsti ir pirmą kartą po 14 karo metų rimtai svarstyti kapituliacijos klausimą?
Mažai tikėtina, kad to priežastimi buvo Nagasakio bombardavimas. Bomba buvo numesta vėlyvą rytą. Tai įvyko jau po to, kai Aukščiausioji Taryba pradėjo posėdį dėl kapituliacijos. Žinią apie bombardavimą Japonijos lyderiai sužinojo jau po pietų – kai Tarybos posėdyje buvo paskelbta pertrauka, kadangi diskusijos posėdyje pateko į aklavietę ir reikėjo visų ministrų kabineto narių dalyvavimo posėdyje, kad tęsti diskusiją. Kalbant apie terminus ir laiką, Nagasakio bombardavimas negalėjo būti jų sprendimo priežastimi ir motyvu.
Ir Hirosimos bombardavimas šiam vaidmeniui nėra labai tinkamas. Bomba ant šio miesto buvo numesta prieš tris dienas. Kokia tai aštri krizė, jeigu jos svarstymus galima pradėti net po trijų dienų? Pagrindinis krizės bruožas yra artėjančios katastrofos pojūtis ir nenugalimas noras kuo greičiau pradėti veikti. Ar galėjo Japonijos lyderiai galvoti, kad Hirosima sukėlė krizę, o tada laukti tris dienas ir šios problemos ne svarstyti?
1962 m. spalio 16 d. 8 valandos 45 minutės ryte prezidentas John’as Kennedy, sėdėjo lovoje ir skaitė rytinius laikraščius, kai pas jį apsilankė patarėjas nacionalinio saugumo klausimais McGeorge Bundy ir informavo, kad Tarybų Sąjunga slapta dislokuoja branduolines raketas Kuboje. Per 2 valandas ir 45 minutes buvo įsteigtas specialus komitetas, buvo išrinkti ir informuoti jo nariai, juos atvežė į Baltuosius Rūmus, pasodino prie stalo, kad nutarti, ką reikia daryti tokioje situacijoje.
Prezidentas Harry Trumenas 1950 m. birželio 25 d. atostogavo Misūrio valstijoje Independensyje, kai Šiaurės Korėja nusiuntė savo karius už 38 lygiagretės ir įsiveržė į Pietų Korėją. Valstybės sekretorius Achesonas paskambino jam tą šeštadienio rytą ir pranešė šią žinią. Per 24 valandas Trumanas perskrido pusę Amerikos ir sėdėjo kartu su savo pagrindiniais kariniais ir politiniais patarėjais svečių namuose Blair House (Baltuosiuose rūmuose tuo metu vyko remontas) ir svarstė prioritetines reakcijos priemones (vert. pastaba – JAV 1950 metų agresija prieš Šiaurės Korėją yra vertinama kiek kitaip, nei pateikia ją Ward’as Wilson’as).
Net generolas George’as Brinton’as McClellan’as, 1863 metais vadovavęs Šiaurės Potomako armijai, kai vyko pilietinis karas (prezidentas Linkolnas su liūdesiu apie jį kalbėjo – “Jis toks lėtas”), sugaišo tik 12 valandų, kai jam buvo įteikta generolo Roberto Lee įsakymo dėl invazijos į Merilendą kopija.
Šie vadovai, kaip ir bet kurios kitos šalies lyderiai, reagavo į tuos imperatyvius reikalavimus, kurie kyla krizės atvejais. Kiekvienas iš jų per trumpą laiką ėmėsi ryžtingų veiksmų. Kaip palyginti tokį elgesį su Japonijos vadovybės veiksmais? Jei Hirosima tikrai sukėlė krizę, kuri galiausiai privertė japonus kapituliuoti po 14 metų karo, kodėl jie delsė dienas, kad pradėti diskusiją?
Kažkas gali sakyti, kad toks vėlavimas yra gana logiškas. Labiausiai tikėtina, kad jie ne iš karto suprato atominio bombardavimo reikšmę. Galbūt, jie nežinojo, kad tai buvo branduolinis ginklas, o kai tai suprato ir suvokė visą jo panaudojimo pasekmių siaubą, tai savaime suprantama, nusprendė, kad jiems teks kapituliuoti. Deja, toks paaiškinimas neatitinka faktų.
Pirma, Hirosimos gubernatorius atominio bombardavimo dieną pranešė Tokijui, kad miestui buvo suduotas smūgis, dėl kurio trečdalis gyventojų žuvo, o du trečdaliai Hirosimos yra sunaikinta. Ši informacija nepasikeitė sekančių kelių dienų laikotarpiu. Taigi, galutinis bombardavimo rezultatas buvo aiškus nuo pat pradžių. Japonijos lyderiai sužinojo apytikslius atominės atakos rezultatus jau pirmąją dieną, bet jokių veiksmų nesiėmė.
Antra, sausumos kariuomenės ekspertų grupės, kuri tyrė Hirosimos bombardavimo aplinkybes ir pasekmes, surinko įvykio aplinkybių įrodymus, preliminari ataskaita buvo parengta ir perduota vadovybei tik rugpjūčio 10 d. Kitaip tariant, ataskaita buvo pateikta Tokijuj jau po to, kai buvo priimtas sprendimas dėl kapituliacijos. Rugpjūčio 8 d. Žodinė ataskaita (karinei vadovybei) buvo pateikta rugpjūčio 8 d., tačiau išsami informacija apie bombardavimą tapo žinoma tik po dviejų dienų. Reiškia, sprendimas kapituliuoti buvo padiktuotas ne visapusišku siaubo, įvykusio Hirosimoje, suvokimu.
Trečia, Japonijos kariuomenė, nors ir apytiksliai, bet suprato, kas yra branduolinis ginklas. Japonija turėjo savo branduolinių ginklų kūrimo programą. Kai kurie kariškiai savo dienoraščiuose nurodė, kad Hirosima buvo sunaikinta branduoliniu ginklu. Karo ministras Anami Korechika dar rugpjūčio 7 d. naktį konsultavosi su Japonijos branduolinių ginklų kūrimo programos vadovu. Todėl teiginys, kad Japonijos vadovybė nieko nežinojo apie branduolinius ginklus, neišlaiko jokios kritikos.
Ir galiausiai, yra dar vienas neatitikimas su terminais, dėl kurio kyla didelė problema. Rugpjūčio 8 d. Japonijos užsienio reikalų ministras Togo Shigenori atvyko pas premjerą Suzuki Kantaro ir prašė jį sušaukti Aukščiausiąją Tarybą, kad aptarti atominę Hirosimos ataką. Tačiau tarybos nariai atsisakė. Taigi, krizė nesivystė kasdien aštrėdama, kol galiausiai nepasireiškė visu savo mąstu rugpjūčio 9 d. Aiškinant Japonijos lyderių veiksmus akcentuojant “šoką” dėl Hirosimos bombardavimo būtina atsižvelgti į tą faktą, kad jie ketino surengti vyriausybės posėdį dėl bombardavimo rugpjūčio 8 d., tačiau vėliau nusprendė, kad šis klausimas nėra reikšmingas. O jau kitą dieną jie staiga nusprendė susitikti ir aptarti kapituliacijos sąlygas. Šie žmonės arba buvo paveikti kolektyvinės šizofrenijos priepuolio, arba buvo kiti įvykiai, kurie ir tapo tikrąja debatų dėl kapituliacijos priežastimi.
Mąstai
Istorijos požiūriu atominės bombos panaudojimas gali pasirodyti pačiu svarbiausiu įvykiu kare. Tačiau, žvelgiant iš šiuolaikinės Japonijos pozicijų, atominį bombardavimą yra sunku išskirti iš kitų įvykių, kaip nėra lengva atskirti vieną lietaus lašą vasaros liūtyje.
1945 m. vasarą JAV karinės oro pajėgos vykdė vieną iš intensyviausių miestų naikinimo kampaniją pasaulio istorijoje. Japonijoje buvo bombarduojami 68 miestai ir visi jie buvo iš dalies arba visiškai sunaikinti. Maždaug 1,7 milijono žmonių liko be stogo virš galvos, 300 000 žmonių žuvo ir 750 000 buvo sužeisti. 66 aviacijos antskrydžių metu buvo naudojami įprastinius ginklus, dviejų likusių metu panaudotos atominės bombos. Žala, kurią padarė aviacijos smūgiai naudojant nebranduolinius ginklus, buvo milžiniška. Visa vasarą kiekvieną naktį buvo sprogdinami ir deginami Japonijos miestai. Šio naikinimo ir mirties košmaro metu vargu ar galėjo tapti netikėtumu, kad vienas ar kitas smūgis nepadarė nors kiek didesnio įspūdžio – net jei jis buvo suduotas įspūdingu nauju ginklu.
Bombonešis B-29, skrendantis iš Marianų salyno, priklausomai nuo atakos tikslo ir smūgio sudavimo aukščio, galėjo nešti nuo 7 iki 9 tonų bombų krovinį. Paprastai antskrydyje dalyvaudavo 500 bombonešių. Tai reiškia, kad eilinio oro antpuolio metu naudojant nebranduolinius ginklus ant kiekvieno miesto krisdavo apie 4 – 5 kilotonas sprogmenų. (Kilotona – tai tūkstantis tonų, ir tai yra standartinis branduolinio ginklo galios matavimo vienetas. Branduolinės bombos, numestos ant Hirosimos, galia buvo 16,5 kilotonų, o ant Nagasakio krito bomba 20 kilotonų galios.) Įprastinio bombardavimo atveju sugriovimai būdavo vienodi (o tai reiškia, rezultatai geresni); o viena, kad ir žymiai galingesnė, praranda didelę dalį savo griaunančios galios toliau nuo sprogimo epicentro ir tik pakelia dulkes ir padaro nuolaužų krūvas. Todėl galima teigti, kad kai kurie oro antskrydžiai panaudojant įprastines bombas savo naikinamąja galia prilygo dviem atominiams bombardavimams.
Pirmasis bombardavimas, naudojant įprastas priemones, buvo įvykdytas prieš Tokiją 1945 m. naktį iš kovo 9 d. į kovo 10 d. Šis bombardavimas sukėlė didžiausius sugriovimus mieste visoje karų istorijoje. Tada Tokijuje sudegė apie 41 kvadratinio kilometro pločio miesto zoną. Žuvo maždaug 120 000 japonų. Tai buvo didžiausi nuostoliai, kilę dėl miestų bombardavimo.
Dėl to, kaip mums pasakojama ši istorija, mes dažnai įsivaizduojame, kad Hirosimos bombardavimas buvo žymiai baisesnis. Mes manome, kad mirčių skaičius viršija visas ribas. Bet jei mes sudarytume žuvusių žmonių visuose 68 Japonijos miestuose, kuriuos bombardavo JAV oro pajėgos 1945 vasarą, lentelę, tampa aišku, kad Hirosima pagal žuvusių civilių gyventojų skaičių yra antroje vietoje. O jei palyginsime sugriautų miestų plotą, pasirodys, kad Hirosima yra ketvirta. Jei palyginti miestų sugriovimų procentą, Hirosima bus 17 vietoje. Akivaizdu, kad pagal patirtos žalos mąstą Hirosimai padaryta žala niekuo neišsiskiria nuo oro antskrydžių su įprastiniais ginklais parametrų.
Mūsų požiūriu, Hirosima yra kažkas ypatingas, išskirtinis, kažkas nepaprasto. Tačiau, jei save įsivaizduoti Japonijos lyderių vietoje tuo laikotarpiu, kuris buvo iki Hirosimos bombardavimo, tada vaizdas atrodys visiškai kitas. Jei jūs būtumėte buvęs Japonijos vyriausybės nariu 1945 metų liepos pabaigoje rugpjūčio pradžioje, jūs aviacijos anskrydžius galėjote suvokti maždaug tokiu būdu. Liepos 17 d. ryte jus informavo, kad naktį oro antskrydžius patyrė keturi miestai: Oita, Hiratsuka, Numadzu ir Kuwana. Oita ir Hiratsuka yra pusiau sunaikinti. Kuwanoje sugriovimai viršija 75%, o Numadzu nukentėjo labiausiai – miestas sudegintas iki pamatų 90%.
Po trijų dienų jūs žadina ir praneša, kad buvo subombarduoti dar trys miestai. Fukui sugriautas daugiau nei 80 proc. Praeina savaitė, o dar trys miestai tampa naktinių bombardavimų taikiniu. Po dviejų dienų per vieną naktį bombos krenta dar ant šešių Japonijos miestų, tame skaičiuje ir ant Itinomijos, kur sugriauta 75% pastatų ir statinių. Rugpjūčio 12 d. jūs ateinate į savo kabinetą, ir jums praneša, kad smūgius iš oro patyrė dar keturi miestai.
Tojama po JAV KOP bombardavimo padegamosiomis bombomis
Tarp visų šių ataskaitų prasmunka informacija apie tai, kad Tojama miestas (1945 m. jis buvo maždaug Chattanooga iš Tenesio valstijos dydžio) sugriautas 99,5%. Tai reiškia, kad amerikiečiai visą miestą sulygino su žeme. Rugpjūčio 6 d. oro smūgį patyrė tik vienas miestas – Hirosima, tačiau pagal gautas ataskaitas, žala padaryta didžiulė, o atakos iš oro metu buvo panaudota naujo tipo bomba. Kiek šis naujasis oro antskrydis išsiskiria iš kitų antpuolių, kurie buvo vykdomi prieš tai savaitėmis ir kurių metu buvo naikinami miestai?
Per tris savaites iki Hirosimos JAV oro pajėgos atakavo 26 miestus. Iš jų aštuoni (beveik trečdalis) buvo sunaikinti arba visiškai, arba žymiai daugiau nei Hirosima (darant prielaidą, kuri miesto dalis buvo sunaikinta). Faktas, kad 1945 m. vasarą Japonijoje buvo sunaikinti 68 miestai, sukuria rimtas kliūtis tiems, kurie teigia, kad Japonijos kapituliacijos priežastimi buvo Hirosimos bombardavimas. Kyla klausimas – jeigu jie pasidavė dėl vieno sugriauto miesto, kodėl jie to nepadarė anksčiau, kai buvo sunaikinti 66 kiti miestai?
Jei Japonijos vadovybė nusprendė pasiduoti dėl Hirosimos ir Nagasakio bombardavimų, tai reiškia, kad jie buvo susirūpinę dėl visų miestų bombardavimo visumoje, kad šių miestų oro antpuoliai tapo jiems rimtu argumentu sutikti su kapituliacija. Tačiau situacija atrodo visiškai kitokia. Po dviejų dienų po Tokijo bombardavimo atsistatydinęs užsienio reikalų ministras Shidehara Kijuro pareiškė savo nuomonę, kurios tuo metu viešai laikėsi daugelis aukšto rango lyderių. Shidehara pareiškė: “Žmonės palaipsniui pripras prie to, kad jie kasdien yra bombarduojami. Laikui bėgant jų vienybė ir ryžtas tik stiprės. ” Laiške draugui jis pažymėjo, kad piliečiams yra labai svarbu ištverti kančias, kadangi “net jei žus, bus sužeisti ir kentės nuo bado šimtai tūkstančių civilių, net jei bus sugriauti sunaikino ir sudeginti milijonai namų” diplomatijai reikės tam tikro laiko. Reikia pažymėti, kad Shidehara buvo labai nuosaikus politikas.
Akivaizdu, kad pačioje valstybinės valdžios viršūnėje Aukščiausioje Taryboje nuotaikos buvo panašios. Aukščiausioji Taryba svarstė klausimą, kaip yra svarbu, kad Tarybų Sąjunga išliktų neutrali, ir tuo pačiu metu jos nariai nieko nekalbėjo apie bombardavimų pasekmes. Iš likusių protokolų ir archyvų matosi, kad Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose miestų bombardavimai yra minimi tik du kartus: vieną kartą trumpai 1945 m. gegužės 2 d., ir antrą kartą vakare rugpjūčio 9 d., kai vyko plati diskusija šiuo klausimu. Remiantis turimais faktais, sunku teigti, kad Japonijos vadovai skyrė nors kiek didesnį dėmesį miestų oro antpuoliams – bent jau lyginant su kitomis neatidėliotinomis karo laiko problemomis.
Rugpjūčio 13 d. generolas Anami pažymėjo, kad atominiai bombardavimai nėra nei kiek baisesni už įprastinius oro smūgius, kuriuos Japonija patiria jau keli mėnesiai. Jei Hirosimos ir Nagasakio bombardavimai buvo nei kiek baisesni už įprastinius bombardavimus, jei Japonijos vyriausybė nemanė esant būtina teikti jiems ypatingą reikšmę, nemanė, kad yra būtina aptarti šį klausimą išsamiai, tai kokiu būdu atominiai smūgiai šiems miestams galėjo priversti juos kapituliuoti?
Strateginė reikšmė
Jei japonų neįbaugino miestų bombardavimai apskritai ir Hirosimos atominis bombardavimas konkrečiai, tai kas juos galėjo išgąsdinti? Atsakymas į šį klausimą labai paprastas – Tarybų Sąjunga.
Japonai pateko į labai sudėtingą strateginę situaciją. Karas ėjo į pabaigą, ir šį karą jie pralaimėjo. Situacija buvo bloga. Bet armija vis dar buvo stipri ir gerai aprūpinta. Beveik keturi milijonai žmonių buvo mobilizuoti, o 1,2 mln. iš jų gynė Japonijos salas.
Net labiausiai užsispyrę Japonijos vadovai suprato, kad toliau tęsti karą buvo neįmanoma. Klausimas buvo ne tame, kariauti toliau ar ne, bet kaip jį užbaigti geresnėmis sąlygomis. Sąjungininkai (JAV, Didžioji Britanija ir kiti – nepamirškime, kad Tarybų Sąjunga tuo metu vis dar išliko neutrali) reikalavo “besąlygiškos kapituliacijos”. Japonijos vadovybė tikėjosi, kad jai pavyks kažkaip išvengti karo tribunolo, pavyks išsaugoti esamą valstybės valdymo formą ir kai kurias užgrobtas teritorijas – Korėją, Vietnamą, Birmą, kai kuriuos Malaizijos ir Indonezijos rajonus, didelę dalį rytų Kinijoje ir daugybę salų Ramiajame vandenyne.
Jie turėjo du planus pasiekti optimalias kapituliacijos sąlygas. Kitaip tariant, jie turėjo du strateginių veiksmų variantus. Pirmasis variantas buvo diplomatinis. 1941 m. balandžio mėn. Japonija pasirašė Neutralumo paktą su Tarybų Sąjunga, o pakto galiojimo laikas baigėsi 1946 m. Civilinės valdžios lyderių grupė, kuriai vadovavo užsienio reikalų ministras Togo Shigenori tikėjosi, kad pavyks įtikinti Staliną tapti tarpininku derybose tarp JAV ir jos sąjungininkių ir Japonijos, kad išspręsti situaciją. Nors šis planas turėjo mažai tikimybės būti sėkmingu, jis atspindi gana racionalų strateginį mąstymą. Galų gale, Tarybų Sąjunga yra suinteresuota tuo, kad kapituliacijos sąlygos nebūtų itin palankios Jungtinėms Valstijoms – amerikiečių įtakos ir galios augimas Azijoje neišvengiamai reikštų Rusijos galios ir įtakos silpnėjimą.
Antrasis planas buvo karinis, ir dauguma jo rėmėjų, vadovaujami karo ministro Anami Koretika, buvo kariškiai. Jie tikėjosi, kad, kai JAV kariuomenė pradės intervenciją į šalį, imperatoriaus sausumos kariuomenės pajėgos jiems padarys didelių nuostolių. Jie galvojo, jei jiems pavyks pasiekti sėkmę, iš JAV bus galima išsiderėti palankesnes sąlygas. Ši strategija taip pat neturėjo didelių galimybių sėkmei. Jungtinės Valstijos buvo tvirtai pasiryžusios pasiekti besąlyginės Japonijos kapituliacijos. Tačiau JAV kariškiai buvo susirūpinę dėl to, kad invazijos nuostoliai būtų pernelyg dideli, todėl Japonijos aukščiausios valdžios strategija turėjo tam tikrą logiką.
Norint suprasti, kuri yra tikroji priežastis, privertusi japonus kapituliuoti – Hirosimos bombardavimas ar Tarybų Sąjungos įstojimas į karą, – būtina palyginti, kaip šie du veiksniai paveikė strateginę padėtį. Po atominio smūgio Hirosimoje rugpjūčio 8 d. abi šios alternatyvos vis dar buvo aktualios. Vis dar buvo galima paprašyti Staliną tapti tarpininku (rugpjūčio 8 d. įrašai Takagi dienoraštyje rodo, kad kai kurie Japonijos vadovai vis dar galvojo apie Stalino tarpininkavimą). Vis dar buvo įmanoma susitikti su priešu viename lemiamame paskutiniame mūšyje ir padaryti jam didelius nuostolius. Hirosimos sunaikinimas neturėjo jokios įtakos kariuomenės kovingumui ir pasiryžimui atkakliai gintis gimtųjų salų pakrantėse. Taip, jų užnugaryje vienu miestu tapo mažiau, tačiau jie vis dar buvo pasirengę kovoti. Jie turėjo pakankamai šovinių ir šaudmenų, o kovinė kariuomenės galia jei ir sumažėjo, tai labai nežymiai. Hirosimos bombardavimas neturėjo jokios lemiamos įtakos nei vienai iš dviejų strateginių Japonijos galimybių.
Tokijo gyvenamųjų namų kvartalai po JAV bombonešių atakos. Nuotrauka daryta 1945 metų rugsėjo 10 d. (USAF)
Tačiau Tarybų Sąjungos paskelbimas karo Japonijai, jos įsiveržimas į Mandžiūriją ir Sachalino salą padarė visiškai kitokį efektą. Kai Tarybų Sąjunga įstojo į karą su Japonija, Stalinas jau negalėjo būti tarpininku – dabar jis buvo priešas. Todėl Tarybų Sąjunga savo veiksmais panaikino karo pabaigos diplomatinę versiją. Ne mažiau dramatiškas šio akto poveikis buvo ir karinei situacijai. Dauguma geriausių Japonijos kariuomenės pajėgų buvo dislokuotos šalies pietinėse salose. Japonijos kariuomenės vadovybė visai teisingai galvojo, kad pirmuoju amerikiečių puolimo taikiniu taps sala Kiusiu pietuose. Kadaise buvusi galinga Kwantuno armija Mandžiūrijoje buvo labai nusilpusi, kadangi jos geriausi padaliniai buvo perkelti į Japoniją, kad užtikrintų salų gynybą. Kai rusai įžengė į Mandžiūriją, jie tiesiog sudaužė kadaise elitinę armiją, o daugelis jų dalių sustodavo tik tada, kai baigdavosi kuras. 16-oji TSRS armija, kurioje buvo apie 100 000 karių, išlaipino desantą pietinėje Sachalino salos dalyje. Jai buvo duotas įsakymas palaužti ten esančios Japonijos kariuomenės pasipriešinimą, o vėliau per 10-14 dienų pasiruošti įsiveržimui į Hokaidą, pačią šiauriausią Japonijos salų dalį.
Hokaidą gynė Japonijos 5-oji teritorinė armija, kurios sudėtyje buvo dvi divizijos ir dvi brigados. Ji užėmė pozicijas įtvirtinimuose rytinėje salos dalyje. O tarybinės karinės vadovybės planas buvo išsilaipinti Hokaido salos vakarinėje dalyje.
Nereikia būti karo meno genijumi, kad suprasti: taip, galima kautis lemiamame mūšyje prieš vieną didelę valstybę, kurios kariuomenė išsilaipino vienoje pusėje, tačiau yra neįmanoma atremti dviejų galingų valstybių puolimą iš dviejų skirtingų pusių. Tarybinės armijos puolimas pavertė niekais lemiamo mūšio karinę strategiją lygiai taip pat, kaip anksčiau TSRS įstojimas į karą prieš Japoniją devalvavo diplomatinę strategiją. Tarybų Sąjungos puolimas buvo lemiamas strategijos požiūriu, nes atėmė iš Japonijos abu variantus. O Hirosimos bombardavimas neturėjo jokios lemtingos įtakos, nes tai neatmetė jokių Japonijos strategijų.
Tarybų Sąjungos įstojimas į karą taip pat pakeitė visus išskaičiavimus, susijusius su likusiu laiku manevrui atlikti. Japonijos žvalgyba prognozavo, kad JAV karinės pajėgos pradės išsilaipinimą tik po kelių mėnesių. Tarybinė kariuomenė iš tikrųjų galėjo išsilaipinti Japonijos teritorijoje jau per kelias dienas (tiksliau, per 10 dienų). Tarybų Sąjungos puolimas sumaišė visus planus, susijusius su laiku sprendimų užbaigti karą priėmimui.
Tačiau Japonijos lyderiai šią išvadą jau buvo priėję prieš kelis mėnesius. 1945 m. birželio mėn. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje jie pareiškė, kad jei Tarybų Sąjunga įstotų į karą, “tai nulemtų imperijos likimą”. Japonijos armijos štabo viršininko pavaduotojas Kavabe tame posėdyje sakė: “Taikos palaikymas mūsų santykiuose su Tarybų Sąjunga yra būtina sąlyga karui tęsti.”
Japonijos vadovai atkakliai nenorėjo skirti dėmesio bombardavimams, kurie naikino jų miestus. Tikriausiai, tai buvo klaidinga, kai 1945 m. kovo mėn. prasidėjo oro antskrydžiai. Bet iki to laiko, kai ant Hirosimos nukrito atominė bomba, jie buvo teisūs, vertindami miestų bombardavimus kaip nereikšmingą intermediją, kuri neturės jokių rimtų strateginių pasekmių. Kai Trumanas ištarė savo garsiąją frazę apie tai, kad jei Japonija nekapituliuos, jos miestus užgrius “griaunanti plieno liūtis”, Jungtinėse Amerikos Valstijose labai nedaug žmonių žinojo, kad Japonijoje jau beveik nebėra ką griauti.
Apanglėję civilių gyventojų lavonai Tokijo gatvėse po JAV oro antpuolio 1945 metų kovo 10 dieną. 300 B-29 bombonešių numetė 1700 tonų padegamųjų bombų ant Japonijos didžiausio miesto, atakos metu žuvo apie 100 000 žmonių. Šis oro antpuolis buvo pats žiauriausias per visą Antrąjį Pasaulinį karą. (Koyo Ishikawa)
Iki rugpjūčio 7 d., kai Trumanas paskelbė savo grasinimus, Japonijoje buvo likę tik 10 miestų, kuriuose gyveno daugiau nei 100 000 žmonių ir kurie dar nebuvo bombarduoti. Rugpjūčio 9 d. buvo smogta Nagasakiui ir tokių miestų liko devyni. Keturi iš jų buvo šiaurinėje Hokaido saloje, kurią sunku buvo bombarduoti dėl didelių atstumų nuo Tiniano salos, kur buvo dislokuota Amerikos bombonešių aviacija. Karo ministras Henry Stimson išbraukė senąją Japonijos sostinę iš bombardavimo taikinių sąrašo, kadangi ji turėjo svarbią religinę ir simbolinę reikšmę. Taigi, nepaisant rūsčios Trumeno retorikos, po Nagasakio Japonijoje buvo likę tik keturi stambūs miestai, kuriuos buvo galima dar bombarduoti atominiu ginklu.
Apie JAV karinių oro pajėgų vykdytų bombardavimų apimtį galima spręsti pagal šias aplinkybes. Jie subombardavo tiek daug Japonijos miestų, kad galiausiai turėjo atakuoti gyvenvietėse, kuriose gyveno tik apie 30 000 ar mažiau gyventojų. Šiuolaikiniame pasaulyje tokią gyvenvietę miestu sunkiai galima būtų pavadinti.
Žinoma, buvo galima pakartotinai smogti miestams, kurie jau buvo bombarduoti padegamosiomis bombomis. Tačiau šie miestai jau buvo sunaikinti vidutiniškai 50%. Be to, Jungtinės Amerikos Valstijos galėjo numesti atomines bombas ant mažų miestų. Tačiau Japonijoje tokių bombardavimų išvengusių miestų buvo likę tik šeši (kurių gyventojų skaičius buvo nuo 30 000 iki 100 000 žmonių). Bet kadangi Japonijos nuo JAV bombardavimų rimtai nukentėjo 68 miestai , o šalies vadovybė tam neteikė didelės reikšmės, vargu ar verta stebėtis, kad tolesnių oro antskrydžių grėsmė galėjo padaryti jiems didesnį įspūdį.
Patogi istorija
Nepaisant šių trijų didelių prieštaravimų, tradicinė įvykių interpretacija daro didelę įtaką žmonių mąstymui, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose. Yra akivaizdus nenoras žiūrėti tiesai į akis. Bet tai vargu ar galima būtų pavadinti netikėtumu. Turėtume prisiminti, koks patogus yra tradicinis Hirosimos bombardavimo paaiškinimas emociniu požiūriu – tiek Japonijoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose. Idėjos išsaugo savo galią, nes jos yra teisingos; tačiau taip pat, deja, jos gali išsaugoti savo jėgą ir dėl to, kad tenkina emocinius poreikius. Jos užpildo svarbią psichologinę nišą. Pavyzdžiui, tradicinė Hirosimos įvykių interpretacija padėjo Japonijos lyderiams pasiekti nemažai svarbių politinių tikslų tiek šalies viduje, tiek ir tarptautinėje arenoje.
Pastatykite save imperatoriaus vietoje. Savo šalį jūs visai neseniai pasmerkėte niokojančiam karui. Ekonomika sugriauta. 80% jūsų miestų yra sugriauti ir sudeginti. Kariuomenė sutriuškinta, patyrė daugybę pralaimėjimų. Laivynas patyrė didelių nuostolių ir neišplaukia iš bazių. Žmonės badauja. Trumpai tariant, karas tapo tikra katastrofa, o svarbiausia, jūs meluojate savo žmonėms ir nesakote jiems, kokia bloga yra padėtis iš tiesų. Žmonės bus sukrėsti, kai sužinos apie kapituliaciją. Taigi, ką jūs darote? Pripažįstate, kad jūs patyrėte visišką fiasko? Padarysite pareiškimą, kad jūs žiauriai suklydote, padarėte klaidų ir padarėte didžiulę žalą savo tautai? Arba savo pralaimėjimą galite paaiškinti neįtikėtinais mokslo pasiekimais, kurių niekas negalėjo numatyti? Jei visą kaltę dėl pralaimėjimo suversti ant atominės bombos, tokiu atveju visas klaidas ir karines nesėkmes galima lengva ranka sušluoti po kilimu. Bomba yra tobulas pralaimėjimo kare pateisinimas. Nereikia ieškoti kaltų, nereikia atlikti tyrimų ir vykdyti teisminių procesų. Japonijos lyderiai galės pasakyti, kad jie padarė viską, kas įmanoma.
Tokiu būdu atominė bomba iš esmės padėjo Japonijos vadovams išvengti atsakomybės.
Todėl paaiškinus Japonijos pralaimėjimą atominių bombų sprogimais pavyko pasiekti tris labai konkrečius politinius tikslus. Pirma, tai padėjo išsaugoti imperatoriaus teisėtumą. Kadangi karas buvo pralaimėtas ne dėl klaidų, bet dėl netikėtai atsiradusio stebuklingo ginklo pas priešą, tai reiškia, imperatorius ir toliau turės Japonijos tautos paramą.
Antra, tai iššaukė tarptautinės bendruomenės užuojautą. Japonija kariavo agresyvų karą ir užkariautoms tautoms parodė ypatingą savo žiaurumą. Kitos šalys tikrai turėjo teisę pasmerkti jos veiksmus. O jei Japoniją paversti šalimi-auka, kurią nehumaniškai ir negarbingai subombardavo baisia ir žiauria karo priemone, tai tampa įmanoma kažkaip išpirkti ir neutralizuoti baisiausius Japonijos kariškių nusikaltimus. Dėmesio nukreipimas į atominius bombardavimus padėjo Japonijai gauti daugiau užuojautos ir nuslopino siekį įvykdyti griežtas bausmes.
Ir galiausiai, teiginiai, kad pergalę kare užtikrino Bomba, maloniai glostė savimeilę Japonijos nugalėtojams amerikiečiams. Japonijos okupaciją amerikiečiai oficialiai baigė tik 1952 m., o visą šį laiką JAV galėjo keisti ir formuoti Japonijos visuomenę savo nuožiūra. Pirmosiomis okupacijos dienomis daugelis Japonijos vadovų bijojo, kad amerikiečiai gali panaikinti imperatoriaus instituciją. Be to, jie turėjo dar vieną baimę. Daugelis Japonijos vadovų žinojo, kad jie gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už karo nusikaltimus (kai Japonija kapituliavo, Vokietijoje jau vyko nacistinių karo nusikaltėlių tribunolas). Japonijos istorikas Asada Sadao rašė, kad daugelyje pokario metais duotų intervju “Japonijos pareigūnai … akivaizdžiai bandė pataikauti amerikiečių žurnalistams”. Jei amerikiečiai nori tikėti, kad bomba užtikrino jiems pergalę kare, kodėl juos reikia nuvilti?
Aiškindami karo pabaigą atominės bombos panaudojimu, japonai iš esmės siekė savo interesų. Tačiau taip pat jie tokiu būdu tenkino ir Amerikos interesus. Jei pergalę kare nulėmė bomba, tai sustiprėja Amerikos karinės galios įvaizdis. Išaugo JAV diplomatinė įtaka Azijoje ir visame pasaulyje, padidėjo Amerikos saugumas. Išleisti 2 milijardai dolerių bombos kūrimui nenuėjo veltui. Kita vertus, jei pripažinti, kad pagrindinė Japonijos pasidavimo priežastis buvo Tarybų Sąjungos įstojimas į karą, tai Tarybų Sąjunga visiškai pagrįstai galėtų tvirtinti, kad jie per keturias dienas padarė daugiau, nei Jungtinėms Amerikos Valstijoms pavyko padaryti per ketverius metus. Ir tada išauga Tarybų Sąjungos karinė galia ir diplomatinė įtaka. Kadangi tuo metu iš visų jėgų jau vyko šaltasis karas, pripažinti lemiamą Tarybų Sąjungos indėlį į pergalę buvo tolygu pagalbos ir paramos priešui suteikimui.
Žvelgiant į čia iškeltus klausimus, nerimą kelia tai, kad Hirosimos ir Nagasakio pavyzdžiai yra visų mūsų įsivaizdavimų apie branduolinį ginklą pagrindas. Šis įvykis yra neginčijamas branduolinių ginklų svarbos įrodymas. Svarbu įgyti unikalų statusą, kadangi įprastinės taisyklės netaikomos branduolinėms valstybėms. Tai yra svarbus branduolinio ginklo keliamos grėsmės matas: Trumano grasinimas pasmerkti Japoniją “griaunančiai plieno liūčiai” buvo pirmasis atviras grasinimas panaudoti atominį ginklą. Šis įvykis yra labai svarbus siekiant sukurti branduoliniams ginklams galingą aurą, kuri daro jį tokiu reikšmingu tarptautiniuose santykiuose.
Jei abejojama tradicine Hirosimos istorija, ką mums daryti su visomis šiomis išvadomis? Hirosima yra centrinis taškas, epicentras, iš kurio sklinda visi kiti teiginiai, pareiškimai ir pretenzijos. Tačiau ta istorija, kurią mes pasakojame sau, yra tolima nuo realybės. Ką turėtume galvoti apie branduolinį ginklą dabar, jei jo didžiulis pirmasis pasiekimas – nuostabi ir greita Japonijos kapituliacija – pasirodė esąs mitas?..
Šaltinis: https://foreignpolicy.com/2013/05/30/the-bomb-didnt-beat-japan-stalin-did/
