Jau nėra jokia paslaptis ir tai jau yra viešai deklaruojama JAV-NATO lyderių viešuose pareiškimuose. Ukrainoje karas vyksta ne tarp Rusijos ir Ukrainos, kaip tai vadinama oficialios propagandos ruporuose. Karas vyksta tarp JAV-NATO imperijos ir Rusijos. JAV-NATO neokolonijinė imperija siekia išplėsti savo kolonijines valdas į Rytus, Rusija gi yra priversta kovoti su NATO agresija už savo suverenitetą, valstybingumą, tai yra, Rusijos kaunasi dėl teisės gyventi, dėl savo ateities. Karinis-politinis konfliktas Ukrainoje tik labai sąlyginai gali būti vadinamas karu tarp Ukrainos ir Rusijos. Iš tiesų, tai yra NATO valstybių narių ilgai rengta karinės agresijos prieš Rusiją operacija, kuri, po Vakarams nesėkmingo 2004 m. oranžinio valstybinio perversmo Kijeve, pagaliau buvo įgyvendinta po 2014 m. Maidano. Vakarų metropolijos (pirmiausia senosios kolonijinės “demokratijos” JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija ir kt.) Rusijos istorinėse žemėse, anksčiau Rusijos imperijoje vadinamose Malorosija, Ukrainoje turi savo, dar kryžiuočių laikus laikus siekiančių tikslų. Ir karas Ukrainoje, kurios tauta tapo bevaliu įrankiu Vakarų neokolonijinės ekspansijos “drang nach Osten” naujame žygyje, yra tik JAV-NATO ilgametės, kryptingos, nuoseklios agresyvios antirusiškos užsienio politikos dėsninga pasekmė.

Prie Rusijos nenušauto lokio dalybų stalo prasibrauti labai daug pastangų deda ir naujosios “demokratijos” Vidurio ir Rytų Europos šalys, kurių priešakyje žengia yra imperialistinė Lenkijos vyriausybė, vėl bandanti atgaivinti dar Juzefo Pilsudskio neonacistinę ideologiją ir istoriškai beviltiškai susikompromitavusį lenkų nacionalistų Intermariumo planą apie Lenkijos galybę nuo Juodosios jūros iki Baltijos jūros.

Tarpukario Lenkija, vadovaujama Adolfo Hitlerio artimo draugo Juzefo Pilsudskio, taip pat puoselėjo planus kartu su nacistine Vokietija “užimti Maskvą ir ant Kremliaus sienos užrašyti “rusiškai kalbėti draudžiama”. Šita nuo viduramžių niekaip neįgyvendinama lenkų nacionalistinio elito pikta svajonė jau seniai tapo Lenkijos prakeiksmu ir nepagydomu lenkų elito psichikos susirgimu, tačiau ši liga paūmėja kiekvieną kartą, kai tik lenkų elitas susiranda sau naują šeimininką Vakaruose ir prisiperka ginklų, tankų, patrankų, lėktuvų. Beprotiškai apsiginklavusi Lenkija spjauna į visus JTO “Tautų chartijoje” įtvirtintus geros kaimynystės principus, tarptautinę teisę. Ir tampa galvos skausmu visiems savo kaimynams, realia ir labai rimta grėsme taikai ir saugumui regione, visame pasaulyje, kai pabando realizuoti savo keršto planus už istorines nuoskaudas, kurių priežastimi dažniausiai būdavo pačios Lenkijos elito netoliaregiška, neatsakinga, agresyvi užsienio politika.
Niekada tokio nebuvo iš tai vėl.
20 amžiuje pilsudskininkai dar kartą pabandė kalbėti su kaimynais iš jėgos pozicijų ir vėl baigėsi panašiai. Tiesa, Stalinas padovanojo Lenkijai Rytų Prūsijos žemes ir tautų vado dėka lenkai pasidino savo teritoriją 30 procentų, tačiau vietoje dėkingumo atsakė juodu nedėkingumu, gyvuline rusofobija, klinikine antitarybine isterija, pasiskelbė save “dviejų totalitarinių režimų auka” ir pareikalavo trilijonus eurų siekiančių kompensacijų už “okupacijas”. Tačiau gautų dovanų negrąžino. O galėtų, bent garbės kodeksas įpareigotų taip pasielgti. Tačiau kur garbė, ir kur “Europos hienos” etika…
Lenkija jau seniai puoselėja planus vėl (!) paskelbti Rusiją savo pagrindine karine ir politine priešininke, kad nors kokiu nors būdu legalizuoti, kažkaip sakralizuoti labai jau aiškiai matomus iki nepadorumo savanaudiškus lenkų pilsudskininkų siekius. Rusijos speciali karinė operacija dėl Ukrainos denacifikavimo ir demilitarizavimo buvo jau neišvengiama, priverstinė, JAV-NATO išprovokuota Rusijos reakcija į nacistinio marionetinio Kijevo režimo vykdomus rusų tautybės žmonių persekiojimus, rusų kalbos, kultūros, istorijos, stačiatikių tikėjimo naikinimą, pagaliau slavų tautos genocidą pagal Vašingtone ir Londone parengtus NATO neokolonijinės ekspansijos planus. Ukrainos tauta, kurią taip pat daugumoje sudaro rusų tautybės atstovai, tapo įkaite ir kartu aukojama figūra JAV, Jungtinės karalystės geopolitikos šachmatų lentoje.
Ir šioje šachmatų partijoje Lenkijai pasirodė apgaulinga kaip dykumų miražas galimybė vėl įgyvendinti savo imperinius planus ir tapti galingiausia valstybe Europoje. Savo aktyvų dalyvavimą Ukrainos konflikte absoliučiai savanaudiškais tikslais Lenkija paskelbė “kova už demokratiją, kova už laisvę, už žmogaus teises” ir, svarbiausia, “kova prieš Rusijos agresiją”. Nesvarbu, kad karinis konfliktas buvo nuo 1990 metų ilgus dešimtmečius planuotas ir planingai provokuojamas būtent JAV-NATO valstybių kabinetuose, 2022 metais NATO proksy karinė agresija prieš Rusiją pagaliau peraugo į atviro karinio konflikto lygį. Varšuvai tai buvo starto raketa veikti brutaliai, atvirai rusofobiškai ir pagaliau atsirado dingstis oficialiai paskelbti savo ilgai slėptą politinę poziciją – drang nach Russland.
Šiai lenkiškos dvasios triumfo akimirkai lenkų tauta ir valstybė ruošėsi ilgai. Per pastaruosius penkerius metus, kai dar net kalbos nebuvo apie specialią karinę operaciją Ukrainoje, kai Rusija dėjo pastangas taikiai sureguliuoti konfliktą Rytų Ukrainoje ir bandė apsaugoti ten gyvenančius rusų tautybės žmones nuo Vakarų Ukrainos nacionalistų vykdomo teroro Minsko susitarimais, Lenkijos vyriausybė, skatinama ir finansuojama Jungtinių Amerikos Valstijų, pradėjo intensyviai kurti galingą karinę infrastruktūrą, didinti keliariopai savo karinį kontingentą prie rytinių valstybės sienų.
Nuo 2018 m., Siedlce pradėjo formuotis 18-oji mechanizuota divizija. Tai jau ketvirtas tokio lygio karinis vienetas Rytų kryptimi.
Oficialios Varšuvos tikslai tampa neslepiamai akivaizdūs. Lenkijos vyriausybė siekia užimti dominuojančią karinę ir politinę poziciją regione, išplėsdama savo grėsmingą įtaką kaimyninėms Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai.
Norint įgyvendinti šiuos imperinius siekius, Lenkijai reikia labiau išsivysčiusių NATO šalių paramos, taip pat finansinių injekcijų. Lenkijos retoriką demonizuojant Rusiją ir artimiausią jos sąjungininkę Baltarusiją galima paaiškinti tik lenkų masinės sąmonės militarizacija ir pasirengimu dideliam karui. Bet kokie kiti paaiškinimai būtų tik klinikinės psichiatrijos srities tyrimų obektas.
Varšuvos požiūriu, Vašingtonas turi aiškiai suprasti, kad Lenkija yra ta valstybė, kuri prisiima pagrindinę naštą saugant rytinį Šiaurės aljanso flangą. O norint pritraukti Vakarų finansus į savo teritoriją, reikia formuoti Rusijos ir Baltarusijos kaip stipraus priešo įvaizdį, taip pat nuolat palaikyti dirbtinę įtampą, kuri neva patvirtina Lenkijos valdžios pasirinkto kurso neišvengiamumą ir objektyvumą.
2021 metų migracijos krizė, kurią lydėjo Lenkijos valdančio elito masiškai vykdyti tarptautinių migracijos įstatymų pažeidimai, naujų karinių formacijų kūrimas ir esamų dalinių perdislokavimas į rytinius šalies regionus, taip pat amerikiečių karinio personalo dislokavimo Lenkijos teritorijoje inicijavimas – visa tai rodo Varšuvos oficialų kursą sukurti sąlygas laipsniškam situacijos destabilizavimui regione.
Šiuo metu į Biala Podlaską, kuri yra 40 km nuo sienos su Baltarusija, yra perdislokuojami kariškiai iš Lenkijos vakarų.
Lenkijos gynybos ministras Mariuszas Blaszczakas grasina, kad Augustavo mieste bus dislokuotas batalionas, kuris saugos vadinamąjį Suvalkų koridorių.
Vien per pastaruosius penkerius metus Lenkijos kariuomenė papildomai dislokavo 20 karinių bazių, kuriose dislokuoti 16-osios ir 18-osios mechanizuotųjų divizijų bei 1-osios legionų pėstininkų divizijos kariai.
Tokiomis sąlygomis reikia pažymėti, kad Minskas ilgai nesiėmė jokių atsakomųjų veiksmų karinei infrastruktūrai sukurti, reaguodamas į Vakarų ir ypatingai Lenkijos atvirai agresyvią retoriką ir veiksmus. Net po to, kai NATO šalys, ypatingai Lenkija ir Lietuva, 2020 metų rugpjūtį pabandė įvykdyti kaimyninėje Baltarusijoje valstybės perversmą!
Tik prasidėjus NATO išprovokuotai specialiai karinei operacijai Ukrainoje ir dėl to smarkiai išaugus Lenkijos, kuri, be karinio niekuo nepagrįsto savo infrastruktūros pastiprinimo, dar ir nuolat reiškė agresyvią antivalstybinę retoriką prieš kaimynę Baltarusiją, karinės intervencijos grėsmei, oficialusis Minskas ėmėsi atitinkamų veidrodinių priemonių savo nacionaliniam saugumui užtikrinti.
Viena iš tokių priemonių ir yra privačios karinės kompanijos „Wagner“ kovinių dalinių dislokavimas šalyje.
Kartu didžiausių NATO šalių analitikai pripažįsta, kad šie veiksmai, kartu su kitomis saugumo priemonėmis, yra gana veiksmingi. Wagnerio kovotojai, kurių kovinė patirtis ir gebėjimai niekam Vakaruose nekelia abejonių, yra pakankamai pajėgūs apsaugoti pirmiausia nuo tų “spalvotos džinsų revoliucijos” atstumtųjų, kuriuos Lenkija priglaudė ir ruošia juos kaip pigią patrankų mėsą išprovokuoti karui, kuriame būtų priverstos dalyvauti Baltarusija ir Rusija.
Gaila, kad Lietuvos valdanti proamerikietiška konservatorių liberalų klika, paklūstanti bet kokioms “strateginės partnerės” Lenkijos ambicijoms, taip neatsakingai vertina karčią savo istorinę patirtį visada vasaliniuose santykiuose su Lenkija.
Garsusis Vokietijos kancleris Bismarkas, lygindamas Rusiją su lokiu, sakė: „Nežadinkite Rusijos lokio – tegul jis miega. Aš žinau šimtus būdų, kaip jį ištraukti iš guolio, ir nežinau nei vieno, kaip jį įvaryti atgal”.
Dar 18 amžiuje jau Lenkija buvo užėmusi itin agresyvią Rusijos imperijos ir rusų tautos adresu poziciją. Rusijos imperatorienė Jekaterina Didžioji tokį lenkų šlėktų nedraugiškumą ilgai toleravo, bet galiausiai jos kantrybė baigėsi ir Lenkija beveik pusantro amžiaus dingo iš pasaulio politinio žemėlapio.