John’as Perkins’as: Slaptoji Amerikos imperijos istorija

1

John Perkins
The Secret History of the American Empire
Slapta Amerikos imperijos istorija

Ištraukos
2
Įžanga
Aš pradedu savo pasakojimą būtent nuo to momento, kuriuo baigiasi
mano pirmoji knyga – “Ekonomikos smogiko išpažintis”. Tada, 2004m.,
rašydamas paskutines eilutes, aš neturėjau nė menkiausio suvokimo, ar ką
nors sudomins ekonomikos smogiko gyvenimo istorija. Mane skatino noras
išsipasakoti, visiems išsakyti tiesą apie įvykius, prie kurių aš prikišau rankas.
Gyvenimas patvirtino mano siekimų teisingumą. Pakeliavęs su paskaitomis po
Ameriką ir kitas šalis, atsakinėdamas į klausimus ir tiesiog bendraudamas su
žmonėmis, kuriems iš tiesų rūpi ateitis, aš turėjau galimybę įsitikinti jų aistringu
noru sužinoti tikras priežastis įvykių, vykstančių šiuolaikiniame pasaulyje. Mes
visi norime sugebėti skaityti tarp eilučių skurdžiuose laikraščių pranešimuose ir
be įkyrių užuominų iš šalies atrasti tiesą, užmaskuotą savanaudiškais
pareiškimais tų, kurie savo rankose laiko verslo, vyriausybių ir masinių
informacijos priemonių valdymo gijas (ši jėga vadinama korporatokratija).
“Išpažinties” pratarmėje aš jau minėjau, kad kelis kartus ėmiausi parašyti
tą knygą. Aš kreipiausi į kitus ekonomikos smogikus ir “šakalus” (CŽV
finansuojami parankiniai), kurie reikiamu metu išlenda iš šešėlio, kad užbaigti
ekonomikos smogikų pradėtus darbus, naudojant spaudimą ir šantažą,
pataikavimą ir papirkinėjimą, ir net fizinį susidorojimą su nepaklusniais.
Norėjau, kad jų pasakojimai būtų įtraukti į mano knygą. Labai greitai gandai
pasklido apie tai, ir aš pats tapau grėsmių ir šantažo objektu. Buvau priverstas
atsisakyti savo sumanymo.
Tačiau atėjo rugsėjo 11-oji diena, ir šios tragedijos akivaizdoje aš
pažadėjau sau, kad niekas nesustabdys manęs šį kartą, ir aš papasakosiu
pasauliui apie tai, apie ką buvau priverstas taip ilgai tylėti. Siekiant išvengti
spaudimo, aš nusprendžiau laikyti paslaptyje knygos paruošimą iki to
momento, kol ji nebus publikuota. Tokia politika tuo metu buvo pati saugiausia.
“Šakalai” gerai supranta: jei kas nors blogo atsitiks su manimi, mano knygos
pardavimai šoktels iki debesų.
Žinoma, vienumoje, be pagalbos tų, kurie taipogi virė šiame katile, tokį
kūrinį rašyti buvo sunku, bet tik tai galėjo suteikti man nors šiek tiek saugumo.
Bet mano knyga išvydo šviesą, ir daugeliui tų, kurie dalyvavo įvykiuose, apie
3
kuriuos aš pasakojau, tai pasitarnavo kaip postūmis išlįsti iš šešėlio.
Ekonomikos smogikai, “šakalai”, žurnalistai, Taikos korpuso savanoriai, stambių
korporacijų, Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovai,
valstybės pareigūnai – visi patraukė pas mane su savo asmeniniais
prisipažinimais. Jų istorijos, papasakotos šiuose puslapiuose, atskleidžia slaptas
priežastis įvykių, formuojančių esmę to pasaulio, kurį mes paliksime mūsų
vaikams, ir perša neišvengiamą išvadą: privalome veikti, privalome pasikeisti.
Noriu pabrėžti, kad aš neketinu panardinti skaitytojų į tamsią neviltį ir
pesimizmą. Aš iš prigimties optimistas ir suprantu kaip niekas kitas, kad
nepaisant viso jų rimtumo, mūsų pasaulio problemas sukūrėme mes patys,
žmonės, kurie gyvena jame. Mums nekelia grėsmės milžiniškas meteoritas, ir
saulė dar kol kas nesiruošia užgesti. Kadangi mes sukūrėme šias problemas
patys, tai niekas kitas geriau už mus jų neišspręs. Tamsių mūsų praeities
paslapčių tyrinėjimas padeda nušviesti ateitį, kuri mūsų laukia ir pakeisti ją į
geresnę pusę.
Perskaitę “Slaptą Amerikos imperijos istoriją “, jūs, esu tuo be galo tikras,
visiškai įsitikinsite, kad bus rastas teisingas kelias. Kiekvienas iš jūsų nuspręs
dėl savo veiksmų plano. Visi kartu galėsime pasinaudoti suvokimu, kad
sukurtume harmoningą visuomenę, atitinkančią mūsų aukščiausius idealus.
—————
Jau kelintas mėnuo keliavau po šalį su savo “Išpažinties” prezentacija, kai
vieną vakarą atsidūriau knygyne Vašingtone, (Kolumbijos apygarda). Aš taip pat
turėjau ir ten surengti pristatymą, kurį, kaip man pranešė, ketino aplankyti
keletas Pasaulio banko darbuotojų.
Įkurtas 1944m. Bretton-Woods mieste, mano gimtojoje New Hampshire
valstijoje, Pasaulio bankas turėjo užtikrinti nukentėjusių Antrajame
pasauliniame kare šalių ekonomikos atkūrimą. Tačiau labai greitai jo misija
transformavosi į užduotį pagrįsti kapitalistinės sistemos pranašumą prieš tą,
kuri buvo sukurta Sovietų Sąjungoje. Kad ši užduotis būtų lengvesnė, Pasaulio
banko darbuotojai užmezgė glaudžius ryšius su tarptautinėmis korporacijomis.
Tokiems, kaip aš, ekonomikos smogikams tai atvėrė erdvę
daugiamilijardinių finansinių aferų organizavimui. Jų mechanizmas buvo toks:
4
mes pervedinėjome Pasaulio banko ir giminingų organizacijų lėšas į projektus,
kurie, popieriuje gynė neturtingųjų sluoksnių interesus, tuo tarpu kai iš tikrųjų
jie praturtindavo tik keletą pačių turtingiausių. Tokie projektai visada
prasidėdavo vienodai: mes pasirinkdavome besivystančią šalį, kurios išteklius
(tarkim, naftos atsargas) norėjo įsisavinti mūsų korporacijos, ir įtikindavome jos
vadovybę paimti didelę paskolą, kuri vėliau buvo pervedama į mūsų pačių
inžinerijos ir statybos kompanijų rankas, taip pat keletui vietinių kolaborantų.
Šie pinigai buvo panaudojami didelės apimties infrastruktūros projektų,
pavyzdžiui, elektrinių, oro uostų ar pramoninių parkų vystymui.
Tačiau jie retai atnešdavo naudą šalies gyventojams – paskolos gavėjui:
dauguma jos gyventojų gyveno skurdžiai ir negalėjo naudotis elektrifikavimo
privalumais, neturėjo galimybės skraidyti lėktuvais ir stokojo būtinos
kvalifikacijos, kad gauti darbo vietą pramonės objektuose. Tuomet praeidavo
kuris laikas, ir mes, ekonominiai smogikai, vėl grįždavome į šalį, kuri laikė save
mūsų skolininkais, šį kartą išreikalauti tai, kas teisėtai priklausė mums: pigios
naftos tiekimą, arba lemiamą balsą mums svarbiais klausimais Jungtinėse
Tautose, arba ginkluotą paramą mūsų kariuomenei visame pasaulyje,
pavyzdžiui, Irake.
Bendraudamas su skaitytojais, aš visada akcentuoju jų dėmesį į vieną
momentą, kuris yra akivaizdus man, bet, kaip praktika parodė, daugumai nėra:
iš tikrųjų Pasaulio bankas yra visai ne pasaulio, o grynai Amerikos bankas. Toks
yra ir jo artimiausias brolis – Tarptautinis valiutos fondas.
Kiekvienos iš šių tarptautinių finansinių institucijų valdyboje yra 24
direktoriai, o aštuonios šalys – Jungtinės Amerikos Valstijos, Japonija, Vokietija,
Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Saudo Arabija, Kinija ir Rusija – turi individualų
atstovą, o likę 16 direktorių atstovauja 184-ių TVF ir Pasaulio banko valstybių
narių interesams. Tuo pačiu metu, Jungtinės Valstijos kontroliuoja apie 17%
balsų TVF ir 16% Pasaulio banko valdyboje; Japonija yra antra įtakingiausia,
turėdama atitinkamai 6% ir 8% balsų; Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija,
kiekviena iš šių šalių po maždaug 5% balsų. Jungtinės Valstijos turi veto dėl
Pasaulio banko nepalankių joms sprendimų, ir jo prezidentas yra tiesiogiai
skiriamas JAV prezidento.
5
Kai oficiali mano prezentacijos dalis baigėsi, aš persikėliau prie nedidelio
staliuko, kad pasirašinėti savo knygos egzempliorius. Skaitytojai jau stovėjo
ilgoje eilėje, vingiuojančioje tarp lentynų. Sprendžiant iš visko, vakaras žadėjo
užsitęsti – tačiau aš jau pradėjau priprasti prie to. Tiesa, buvo keista, kad
pristatyme buvo tiek daug publikos su dalykiniais kostiumais – matyt, biurų ir
institucijų darbuotojų. Jie vis ėjo ir ėjo, keisdami vienas kitą ir įteikdami man
savo vizitines korteles. Jų savininkai užėmė aukštus postus užsienio
ambasadose, taip pat Pasaulio banke. Paaiškėjo, kad savo apsilankymu mane
pagerbė keletas ambasadorių, o du netgi paprašė pasirašyti egzempliorius ne
tik sau, bet ir savo šalių prezidentams.
Eilės pabaigoje buvo keturi vyrai: du vyresnio amžiaus, su griežtais
dalykiniais kostiumais ir su kaklaraiščiais, ir du visai jauni, apsirengę labiau
demokratiškai, su džinsais ir sportiniais marškinėliais. Vyresnio amžiaus ponai
įteikė man Pasaulio banko darbuotojų vizitines korteles, o vienas iš jaunesnių
tarė: “Mūsų tėvai leido pasakyti jums štai ką. Kiekvieną rytą mes matome juos,
apsirengusius lygiai taip pat – jis parodė į vieną iš vyresnių vyrų – ir vykstančius
į darbą Pasaulio banko biure. Bet kai Vašingtone susirinko protestuotojų prieš
šią instituciją eitynės, mūsų tėvai prisijungė prie jų, tiesa, bandė išlikti
neatpažįstami – su kažkokiomis senienomis vietoj dalykinių kostiumų, ir dar su
beisbolo kepuraitėmis ir tamsiais akiniais. Ir vis dėlto jie negalėjo neparemti
demonstrantų, nes jie tikėjo savo ir jūsų teisumu.”
Vyresnio amžiaus vyrai energingai paspaudė mano ranką. “Daugiau tokių
kovotojų už teisingumą, kaip jūs”, – pasakė vienas. “Parašykite dar vieną knygą,
– karštai jį palaikė antrasis. – Papasakokite smulkiau apie tai, ką šiandien
pasakojote mums. Parodykite, kas nutiko toms šalims, kuriose jūs dirbote,
paaiškinkite, kokią didžiulę žalą, tariamai vardan pažangos, daro tokie kaip
mes. Parodykite šios imperijos veidą, ištraukite į dienos šviesą jos metodus –
kaip Indonezijoje, kur statistiniai duomenys rodo augimą ir pažangą, o paprastų
žmonių gyvenimas eina vis blogyn ir blogyn. Tai suteiks mums nors šiokios
tokios vilties. Pasiūlykite mūsų sūnums alternatyvas, kurių dėka jie atliks savo
darbą geriau nei mes.”
Man beliko tik pažadėti, kad aš parašysiu tokią knygą.
6
Bet prieš pereinant prie pagrindinio dėstymo, aš norėčiau išsamiau
išnagrinėti žodį, kurį pavartojo mano pašnekovas iš Pasaulio banko – “imperija.”
Pastaraisiais metais jis gana dažnai skamba ir žiniasklaidoje, ir auditorijose, ir
vietos kavinėse. Bet kokia yra tiksli šio žodžio reikšmė? Kokia prasmė šiandien
jam suteikiama? Nejaugi Amerika, su savo didinga Konstitucija, “Teisių biliu” ir
skambiais pareiškimais apie būtinybę ginti demokratiją, nusipelno tokios
etiketės, kuri per visą žmonijos istoriją simbolizavo žiaurius ir savanaudiškus
valdymo režimus?
Taigi, imperija yra valstybė, kuri dominuoja prieš kitas šalis, ir kuriai
būdingas vienas ar daugiau iš toliau išvardintų bruožų: 1) naudoja teritorijų,
prieš kurias dominuoja, išteklius; 2) sunaudoja milžinišką išteklių kiekį –
neproporcingai daug, palyginti su kitomis šalimis vienam gyventojui; 3) turi
galingas ginkluotąsias pajėgas, naudojant jas kaip politikos vykdymo priemonę,
kai kiti, labiau apsukresni metodai nepateisina savęs; 4) siekia primesti savo
šalies kalbą, kultūrą, meną ir tradicijas visoje savo įtakos teritorijoje; 5)
apmokestina ne tik savo gyventojus, bet ir kitų šalių gyventojus; 6) primeta
savo nacionalinę valiutą kontroliuojamoje teritorijoje.
Šis žodžio “imperija” apibrėžimas buvo mano suformuluotas per daugelį
susitikimų su universitetiniu jaunimu, kurie vyko mano knygos prezentacijų
metu 2005 ir 2006m. Paaiškėjo, kad beveik visi studentai, išskyrus kelias retas
išimtis, sutinka su tokia išvada: Jungtinės Valstijos turi visus pasaulinės
imperijos bruožus. Įsitikinsime tuo, nuosekliai peržiūrėdami kiekvieno iš
nurodytų bruožų tinkamumą Amerikai.
1) ir 2) punktai: JAV gyventojų skaičius sudaro mažiau nei 5% nuo visų
gyventojų skaičius planetoje; tuo tarpu amerikiečiai suvartoja daugiau nei 25%
pasaulio išteklių. Tai daugiausia užtikrinama kitų šalių, daugiausia
besivystančių, išnaudojimu.
3) punktas: Jungtinės Amerikos Valstijos turi galingiausias ir geriausiai
techniškai aprūpintas ginkluotąsias pajėgas pasaulyje. Nors Amerika sukūrė
savo imperiją daugiausia ekonominėmis priemonėmis, t. y. ekonominių smogikų
pastangomis, visų šalių vadovai nė kiek neabejoja, kad šiems metodams
nesuveikus, nedelsiant įsikištų Jungtinių Valstijų karinės pajėgos, kaip tai
atsitiko Irake.
7
4) punktas: pasaulyje dominuoja anglų kalba ir amerikietiška kultūra.
5) ir 6) punktai: nors JAV tiesiogiai neapmokestina kitų šalių ir JAV doleris
vidaus rinkose nepakeičia nacionalinės valiutos, korporatokratija įdiegia
užslėptą apmokestinimą, o doleris jau seniai tapo visuotinai priimta valiuta
tarptautiniuose atsiskaitymuose. Šis procesas prasidėjo Antrojo pasaulinio karo
pabaigoje, su eiliniu aukso standarto pakeitimu – nuo to momento, kai teisė
keisti auksą į dolerį buvo suteikta tik valstybėms, o privatūs asmenys jos
neteko.
50 ir 60-aisiais metais Jungtinės Valstijos ėmė dideles užsienio paskolas,
kad finansuoti kylantį Amerikoje visuomeninį vartotojų teisių judėjimą
(konsumerizmą), karus Korėjoje ir Vietname, taip pat prezidento Lyndon’o
Johnson’o paskelbtą “Didžiosios visuomenės” kūrimą. Tačiau, kai atėjo laikas
išmokėti paskolas ir užsienio verslininkai pabandė gauti JAV prekių ir paslaugų
mainais už savo dolerius, staiga paaiškėjo, kad infliacija surijo didelę dalį jų
vertės – argi tai nėra netiesioginis mokestis? Jų vyriausybės reikalavo sumokėti
JAV skolas auksu – ir ką gi? 1971m. rugpjūčio 15d. prezidento Nixon’o
administracija palaidojo jų viltis visiškai susigrąžinti pinigus, investuotus į
Amerikos ekonomiką, uždrausdama aukso standartą.
Vėliau, Vašingtonas nėrėsi iš kailio, įtikinėdamas likusį pasaulį ir toliau
priimti dolerį kaip standartinę pasaulio valiutą. Kaip dalis SAMA projekto (Saudi
Arabian Money-laundering Affair) – taip pas mus vadino slaptą Saudo Arabijos
pinigų plovimo aferą, prie kurios aš prikišau rankas 70-ųjų pradžioje – Saudų
Karališkieji namai įsipareigojo parduoti naftą tik už Jungtinių Amerikos Valstijų
dolerius. O dėl to, kad ši šalis kontroliavo pasaulio naftos rinkas, likusiems OPEC
nariams neliko nieko kito, kaip prisijungti prie šio įsipareigojimo. Ir kol nafta
išlaiko svarbiausio strateginio ištekliaus statusą, doleriui garantuotas
dominavimas pasaulio valiutų rinkoje, o tuo pačiu visos šalys mokės
netiesioginius mokesčius Jungtinėms Amerikos Valstijomis.
Vėlesniuose “Išpažinties” aptarimuose studentų auditorijose paaiškėjo
kitas, septintasis, imperijos bruožas: ją valdo imperatorius arba valdovas, kuris
kontroliuoja valstybės struktūras ir žiniasklaidą, nėra renkamas tautos ir
nepaklūsta jos valiai; tokio valdovo valdžios neapriboja įstatymai.
Iš pirmo žvilgsnio, tai iš esmės išskiria Jungtines Valstijas iš kitų imperijų.
8
Bet tik iš pirmo. Jei gerai pamąstyti, tai tik skirtumo iliuzija. Jungtinių Valstijų
imperiją valdo asmenų grupė, kolektyviai veikiančių beveik kaip vienas
valdovas. Šie žmonės yra didžiausių korporacijų vadovai, kas suteikia jiems
galimybę kontroliuoti mūsų vyriausybę. Jie patys, jų norai ir idėjos laisvai
keliauja per “besisukančias duris” tarp verslo ir vyriausybės. Finansuodami
politines kampanijas ir žiniasklaidą, jie užsitikrina sau įtakos mūsų renkamiems
valdžios atstovams svertus, ir kontroliuoja mūsų gaunamą informaciją. Ši grupė
asmenų (vyrų ir moterų, priklausančių korporatokratijai) visada lieka valdžioje,
nepriklausomai nuo to, kurios partijos atstovai – respublikonų ar demokratų –
dominuoja tuo metu Baltuosiuose rūmuose ar Kongrese. Jie nepaklusta tautos
valiai ir jų veiksmų neapriboja įstatymai.
Ši šiuolaikiška imperija buvo kuriama slaptai, po truputį. Dauguma jos
piliečių iki šiol neįtaria, kad ji egzistuoja; tačiau tai gerai pajuto tie, kuriuos ji, ši
imperija, išnaudoja ir kurie toliau tęsia elgetišką egzistavimą. Kiekvieną dieną
24 000 žmonių miršta nuo bado ir ligų, kurias sukelia nuolatinė nepakankama
mityba. Daugiau nei pusė pasaulio gyventojų ir toliau gyvena už mažiau nei du
dolerius per dieną – dažnai to nepakanka patenkinti labiausiai neatidėliotinus
žmogaus poreikius, ir jei perskaičiuoti realius rodiklius, paaiškėtų, kad per
pastaruosius 30 metų šios pajamos nė kiek nepadidėjo.
Paprasčiau tariant, milijonai žmonių moka per didelę kainą už tai, kad
mes, imperijos piliečiai, galėtume gyventi su įprastais patogumais, nieko
neatsisakydami. Ir nors mes dabar taip susirūpinę dėl žalos, kurią daro aplinkai
mūsų nesulaikomas savanaudiškumas, daugelis nežino arba tiesiog nenori
žinoti, kiek žmogaus kančių jį sumokėta. Mes nepaliekame jokio pasirinkimo
savo vaikams, nori jie to ar ne, jie turės atsakyti už ryškius socialinius
skirtumus ir nelygybę, kurią sukūrė mūsų karta.
Šios imperijos kūrimo proceso metu mes sugebėjome prarasti pačias
esmines vertybes, kurios praeityje sudarė sąvokos “amerikietis” pagrindą. Savo
rankomis mes atėmėme pagrindines pilietines teises, taip aistringai skelbtas
nepriklausomybės deklaracijoje, ir iš savęs, ir iš tų, kurie pateko į mūsų
kolonijinių pretenzijų sferą. Mes daugiau nebegalime pretenduoti į titulą tautos,
kuri laikosi visuotinių lygybės, teisingumo ir visuotinės gerovės principų.
9
Tačiau imperijų amžius nėra ilgas – taip liudija istorija. Visos kada nors
egzistavusios imperijos sulaukė tragiškos pabaigos – vienos nusirito į nuosmukį,
kitos buvo nukariautos užkariautojų. Jų griuvėsiuose siautėjo karai ir iškildavo
naujos imperijos, kad trumpam užpildyti susidariusią tuštumą. Turime
nepamiršti šio perspėjimo. Turime pasikeisti. Negalime leisti, kad istorija vėl
priverstų mus mokytis šią karčią pamoką.
Korporatokratijos bastioną, jo stiprybę ir galią sudaro didžiausios
korporacijos. Kas, jei ne jos, apsprendžia mūsų pasaulio vaizdą? Pažvelkime į
gaublį – keistas linijų susipynimas žymi ne daugiau kaip 200 dabartinių šalių
sienas. Daugelio jų sienos buvo nustatytos kolonijinių praeities valstybių valia ir
neatitinka juose gyvenančių Tautų interesų – buvusios kolonijinės valdos dažnai
turi mažai autoriteto ir įtakos savo regionuose.
Pasaulio geopolitinis modelis yra beviltiškai pasenęs; jo dabartines
realijas galima palyginti su didžiuliais debesimis, kabančiais virš visos planetos
ir simbolizuojančiais transnacionalinių gigantų įtakos sferas. Nei viena šalis
neišvengė jų geležinių gniaužtų. Jų čiuptuvai įsiskverbė į labiausiai
neperžengiamus užkampius pusiaujo miškuose, ir į tolimiausius dykumų
kampelius. Nėra žemėje tokios vietos, kurios nepasiekė korporatokratija.
Ji yra aktyviai veikianti, nes yra pakankamai pasikausčiusi surengti
spektaklį “demokratija ir skaidrumas” ir sėkmingai vaidina jį daugelio valstybių
scenose visame pasaulyje. Bet tai nekeičia korporacijų esmės, o tik maskuoja jų
diktatą, kai slaptai išrinktųjų saujelė priima sprendimus ir susižeria liūto dalį
pelno į savo kišenes. Pakanka pažvelgti į mūsų rinkimų eigą – mūsų
demokratijos pamatų pagrindą – kad suprasti, kad mums brukami tik tokie
kandidatai, kurie turi pilną priešrinkiminę kišenę. Taigi mes iš tikrųjų renkamės
iš tų, kurie yra papirkti korporacijų ir tų, kurie jas valdo. Imperija, kuri pamina
mūsų didingus idealus, yra sukurta godumu, gebėjimu slaptai prasukti savo
darbelius ir neišmatuojamu savanaudiškumu.
Korporatyviniai monstrai, vienok, nėra visiškas blogis. Per daugelį metų
jie parodė gebėjimą veiksmingai sutelkti ir naudoti išteklius, palaikyti
kolektyvinio kūrybingumo dvasią, plėsti informacijos ir platinimo tinklą, galintį
aprėpti tolimiausius pasaulio kampelius. Tai būtent jos, didžiosios korporacijos,
gali duoti viską, kas galėtų išgelbėti nuo bado mirties 24000 kenčiančių, kurie ir
10
toliau miršta kiekvieną dieną. Dėka korporacijų pastangų mes turime ir žinias, ir
technologijas, ir veiksmingas sistemas tam, kad sukurti stabilią, gyvybingą ir
teisingą aplinką mūsų planetoje.
Mūsų valstybės tėvai – įkūrėjai gerai suprato, kad revoliucija neturėtų
sukelti netvarkos. Išlaisvindami savo šalį nuo metropolijos tironijos, jie tuo pačiu
padėjo pamatus verslo ir teisiniams mechanizmams, panašiems į tuos, kurie
veiksmingai veikė Didžiojoje Britanijoje. Dabar mes turime padaryti kažką
panašaus – paimti viską, kas geriausia iš mūsų pačių sukurtos imperijos ir
panaudoti pasaulio tautų suvienijimui, pašalinti didžiausius prieštaravimus,
išgydyti žaizdas ir sumažinti atotrūkį tarp turto ir skurdo.
Kaip kažkada mūsų valstybės tėvai – įkūrėjai padarė, mes turime parodyti
pilietinę drąsą ir ryžtingai atsisakyti senų visuomenės gyvenimo šablonų, kurie
pasmerkė ištisas tautas kančioms ir skurdui. Mūsų uždavinys yra pakeisti
imperiją į visuomenės modelį, kur lyderiai išmintingai vadovauja piliečiams.
Norint pasiekti šį tikslą ir palikti mūsų vaikams pasaulį, kurį jiems bus
garbė paveldėti, reikia pradėti nuo pagrindinis dalykų – transformuoti ramsčius,
ant kurių laikosi korporatokratijos valdžia ir galia – korporacijas. Viską teks
pakeisti: jų savęs identifikavimą ir tai, kaip jos apibrėžia savo tikslus, kaip
plėtoja valdymo metodus ir aukščiausio lygio vadovų pasirinkimo kriterijus.
Korporacijos viskuo priklauso nuo mūsų, žmonių, nes mes esame
statybinė medžiaga jų intelektui ir stiprybei. Mes taip pat esame jų rinka: mes
perkame tai, ką jos gamina ir savo lėšomis finansuojame jų idėjų ir tikslų
įgyvendinimą. Tuo pačiu metu, kaip parodyta šioje knygoje, mes galime pasiekti
puikių rezultatų, jei iškeliame sau tikslą pakeisti korporacijų žalingus įpročius –
mes, pavyzdžiui, sugebame priversti jas išvalyti pramoninėmis atliekomis
užterštas upes, sustabdyti ozono sluoksnį ardančių priemonių gamybą,
atsikratyti gėdingos diskriminacijos praktikos. Dabar atėjo laikas pasimokyti iš
mūsų pergalių ir pakilti į aukštesnį lygį.
Turime imtis veiksmų – tokių, apie kuriuos kalbama šiuose puslapiuose –
kad pabaigti darbą, kurį mūsų pirmtakai pradėjo 1770-aisiais, ir vis dar
neužbaigtą. Gyvenimas pats ragina mus perimti estafetę iš mūsų valstybės
tėvų – įkūrėjų ir iš visų tų vyrų ir moterų, kurie vykdė jų valią, iš tų, kurie
netausodami savęs kovojo prieš vergiją, kurie neleido šaliai pražūti sunkiu
11
Didžiosios depresijos metu ir nugalėjo Hitlerį; tų, kurie gelbėdamiesi nuo
priespaudos, patraukė pas mus ieškodami prieglobsčio ar geresnio gyvenimo,
kuriems suteikė viltį didžiausi bendražmogiški principai, įtvirtinti šventuose
kiekvienam amerikiečiui dokumentuose.
Išaušo valanda, kai mes turime sukaupti visą mūsų drąsą ir įvykdyti
misiją, kurią jie mus įpareigojo. Vardan jų atminties mes turime neleisti, kad ši
nauja imperija sugriūtų ir ją pakeistų kita. Pakeiskime ją, kol dar nevėlu!
Po to įsimintino pristatymo Vašingtone, aš dažnai prisimindavau dviejų
Pasaulio banko darbuotojų prašymą ir savo pažadą parašyti dar vieną knygą,
kuri parodytų žalingas pasekmes tokių, kaip aš, ekonomikos smogikų, ir
parodytų visiems neabejingiems kelią į geresnį pasaulį. Aš supratau, kad turiu
tai padaryti. Taip aš supratau savo pareigą tiems, kurie perskaitė mano pirmąją
knygą, tų dviejų žmonių sūnums, savo 23 metų dukrai ir visai jaunai kartai,
kuriuos jie atstovauja. Visiems jiems ir sau pačiam aš turiu žengti kitą žingsnį.
12
Pirmoji dalis. Azija
Pakeliui į Aziją 1971m. jaučiausi kaip užkariautojas, pasirengęs paversti į
griuvėsius įveikto priešo stovyklą. Man buvo 26 metai ir aš jaučiausi apgautas
gyvenimo. Širdis troško keršto.
Dabar, žvelgiant atgal, galiu drąsiai teigti, kad savo darbą aš pasirinkau
dėl pykčio, kuris virė mano viduje. Psichologiniai testai, kuriais aš buvau ilgas
valandas tikrinamas Nacionalinėje saugumo agentūroje (NSI), parodė, kad
manyje slypi ekonomikos smogiko potencialas. Kitaip tariant, labiausiai
užslaptinta šalies šnipinėjimo organizacija manė, kad jei manyje siaučiančias
aistras nukreipti reikiama kryptimi, aš būčiau naudingas vykdant imperijos
plėtros misiją. Taip aš gavau darbą tarptautinėje konsultavimo įmonėje Chas. T.
Main (MAIN) – vienoje iš tų, kurios darė nešvarius darbus korporatokratijai. Aš
buvau laikomas idealiu kandidatu trečiojo pasaulio užkariautojo vaidmeniui.
“Išpažintyje” aš smulkiai papasakojau apie mano pykčio priežastis. Tačiau
galiu pakartoti jas dar kartą – šie paaiškinimai tilps keliuose sakiniuose. Mano
tėvai buvo mokytojai privilegijuotoje privačioje vidurinėje mokykloje ir vertėsi
ganėtinai kukliai, tačiau aš užaugau ten besimokančių turtingų šeimų atžalų
apsuptyje.
Nuo ankstyvo amžiaus mane vienu metu baidė ir traukė dailiosios lyties
atstovės – matyt dėl šios priežasties jos visada šalinosi manęs. Aš nekenčiau
koledžo, kurį turėjau lankyti tik todėl, kad mano tėvai to norėjo. Pirmą kartą
sukilęs prieš jų valdžią, aš mečiau mokslus ir įsidarbinau stambiame miesto
laikraštyje kurjeriu – tai buvo kaip tik man.
Tiesa, po kurio laiko grįžau, prispaudęs uodegą, atgal į koledžą, kad
išvengti šaukimo į karinę tarnybą. Aš vedžiau anksti, ir tai tik todėl, kad to
norėjo mano išrinktoji – vienintelė moteriškos lyties būtybė, kuri galiausiai
atsidavė man. Po to trejus metus, vėl gi norėdamas išvengti karinės tarnybos,
aš praleidau Amazonijoje ir Anduose varganu Taikos korpuso savanoriu.
Aš visada laikiau save tikru patriotu, atsidavusiu savo šaliai, kas tik dar
labiau kurstė mano pyktį. Mano protėviai dalyvavo Nepriklausomybės kare ir
beveik visuose karuose, kuriuose kariavo JAV. Mano šeima visada palaikė
konservatyvias respublikonų idėjas. Išmokęs pirmąsias pilietiškumo pamokas
13
Th. Paine ir Th. Jefferson’o darbuose, aš visada laikiau konservatorius
žmonėmis, tikinčiais idėjomis, kurios tapo pagrindu mano šalies santvarkai, aš
tikėjau teisingumu ir lygybe visiems.
Aš negalėjau nesipiktinti, kai šios idėjos buvo išduodamos Vietname, kai
jas žemino slapti vyriausybės sandoriai su stambiomis naftos kompanijomis –
man teko pamatyti savo akimis, kaip to pasekoje negailestingai naikinami
Amazonės miškai ir pavergiamos gentys, gyvenančios tose vietose.
Kodėl aš pasirinkau ekonomikos smogiko kelią? Argi tai ne reiškė savo
idealų išdavimo? Dabar, pridėjęs ranką prie širdies, galiu prisipažinti, kad šis
darbas žadėjo daugelio mano svajonių išsipildymą: pinigus, valdžią, gražias
moteris, ir dar keliones pirmąja klase į labiausiai egzotiškus pasaulio kampelius.
Žinoma, mane užtikrino, kad neteks daryti nieko neteisėto. Žodžiu, dirbk savo
darbą deramai, ir tau bus garantuota šlovė ir pagarba, pakvietimai skaityti
paskaitas universitetuose ir karališkas priėmimas visur, kur tik pasirodysi.
Taip kalbėjo protas, o širdis šnibždėjo, kad šis kelias buvo pilnas pavojų ir
bėdų, todėl įtikinėdamas save šio darbo žavesiu, man atrodė, kad žaidžiu pats
su savimi. Bet aš tikėjau, kad būsiu laiminga išimtis. Taigi, pakeliui į Aziją,
mano paskyrimo vietą, aš ketinau iš pradžių keletą metų naudotis visais savo
darbo privalumais, o tada demaskuoti šią ydingą sistemą ir tapti didvyriu.
Aš visada buvau idealus sūnus, išskyrus pabėgimą iš koledžo. Ir dabar aš
jaučiau – atėjo laikas pasiimti jėga iš gyvenimo tai, ko jis iki šiol man nedavė.
Mano pirmąja auka turėjo tapti Indonezija…
Didžiausia pasaulyje salų valstybė, Indonezija užima salyną iš daugiau nei
17000 salų, išsibarsčiusių milžiniškoje erdvėje nuo Pietryčių Azijos iki
Australijos. Šalyje gyvena apie 300 skirtingų etninių grupių, kalbančių daugiau
nei 250 vietos kalbomis ir dialektais. Gyventojai yra daugiausia musulmonai,
šio tikėjimo atstovų Indonezijoje yra daugiau nei bet kurioje kitoje pasaulio
šalyje. 1960-ųjų pabaigoje jau buvo žinoma ape jos turtingiausias naftos
atsargas.
Prezidentas John’as F. Kennedy teikė Azijai antikomunizmo bastiono
vaidmenį ir padėjo Azijos šalių vadovams kurti savo imperijas šiuo principu.
Siekiant šio tikslo, jis parėmė perversmą Pietų Vietname, nuvertusį nuo
valdžios prezidentą Ngo Dinh Diem’ą, kuris vėliau buvo nužudytas, kaip
14
daugelis manė, tiesioginiu CŽV nurodymu. Vėliau ši įstaiga padėjo nuversti
Mohammed’o Mossadyk’o vyriausybę Irane, generolo Abd al-Karim Qasim’o
Irako vyriausybę, Arbens’ą Hakobo Gvatemaloje ir Patrice Lumumba Konge.
Diem’o vyriausybės nuvertimas leido JAV sutelkti dideles karines pajėgas
Pietryčių Azijoje, o vėliau sukurstyti Vietnamo karą.
Tačiau gyvenimas apvertė aukštyn kojom Kennedy planus. Dar gerokai
prieš paties prezidento nužudymą, Vietnamo karas tapo katastrofa JAV. 1969m.
prezidentas Richard’as Nixon’as pradėjo dalinį kariuomenės išvedimą iš Pietų
Vietnamo, ir jo administracija priėmė įmantresnę strategiją, siekiant išvengti
domino efekto: Pietryčių Azijos valstybių perėjimo į komunistinę stovyklą
lavinos. Indonezijai buvo teikiamas pagrindinis vaidmuo šioje strategijoje.
Lemiamas veiksnys pasirenkant šią šalį buvo tai, kad valstybės vadovas,
prezidentas Haji Mohammed Suharto, įgijo reputaciją kaip neperkalbamas
antikomunistas, kuris nevengė žiauriausių metodų vykdydamas savo politiką.
Jis išgarsėjo tuo, kad būdamas Indonezijos armijos vadovu, 1965m. žiauriai
nuslopino komunistinį maištą.
Po to sekusios kruvinos skerdynės nusinešė nuo 300 iki 500 tūkstančių
indoneziečių gyvybių, kuriuos įtarė ryšiais su komunistais – tai buvo vienos iš
kruviniausių amžiaus masinių žudynių, kurios gali būti drąsiai prilygintos
Hitlerio, Stalino ir Mao Czeduno politinėms represijoms. Dar apie milijonas
žmonių šalyje buvo uždaryti į kalėjimus ir stovyklas. Ant antikomunistinių
nuotaikų bangos 1968m. Suharto tapo Indonezijos prezidentu.
Iki mano atvykimo į šalį, Amerikos užsienio politikos tikslai Indonezijos
atžvilgiu jau buvo aiškūs: užkirsti kelią komunizmo plitimui ir visais įmanomais
būdais remti prezidentą Suharto. Buvo manoma, kad jis tarnaus Vašingtono
interesams taip pat, kaip ir Irano šachas. Šie du politikai buvo daug kuo
panašūs: gobšus, pasipūtę, žiaurūs. Mes gi ne tik troškome Indonezijos naftos,
bet taip pat ir norėjome, kad ši šalis taptų sėkmingo antikomunistinio režimo
pavyzdžiu likusiai Azijai ir visam islamo pasauliui.
Konsultacinės firmos, kuri buvo mano darbdavys, užduotis buvo sukurti
integruotų energetikos sistemų projektą, kuris leistų Suharto ir jo draugeliams
iš vyriausybės greičiau išvystyti Indonezijos pramonę, dar labiau pripildyti savo
kišenes, ir, žinoma, išlaikyti Amerikos viešpatavimą šalyje daugeliui metų.
15
Mano užduotis buvo parengti ekonominį pagrindimą Indonezijai gauti paskolas
iš Pasaulio banko, Azijos plėtros banko ir Amerikos tarptautinės plėtros
agentūros (USAID).
Netrukus po mano atvykimo į Džakartą visa MAIN komanda susirinko
elegantiškame restorane viešbučio “InterContinental Indonesia” viršutiniame
aukšte. Žodį tarė mūsų Indonezijos projekto vadovas Charlie Illingworth’as,
kuris trumpai apibendrino mūsų pagrindinį uždavinį: “Mes čia esame tam, kad –
nei daugiau nei mažiau – išplėšti šią šalį iš komunizmo gniaužtų.” Ir pridūrė:
“Mes visi žinome, kaip mūsų pačių šalis priklauso nuo naftos tiekimo. Indonezija
gali tapti mūsų galingu sąjungininku. Nepamirškite apie tai, įgyvendindami
mūsų pagrindinį planą. Darykite viską, kas įmanoma, kad naftos pramonė ir
visos ją aptarnaujančios pramonės šakos – uostai, naftotiekiai, statybos
bendrovės -energetikos atžvilgiu būtų aprūpintos viskuo, ko joms gali prireikti
per 25 metų mūsų plano laikotarpį”.
Pagal to meto papročius Džakartoje dauguma vyriausybinių įstaigų
atsidarydavo anksti, jau 7.00 val., ir dirbo iki dviejų valandų po pusiaudienio.
Maždaug vidudienį, tarnautojai darė pertrauką, kad šiek tiek užkąsti, išgerti
kavos ar arbatos, o pietavo pasibaigus oficialiai darbo dienai.
Aš įpratau iki to laiko greitai grįžti į viešbutį, užsidėti glaudes ir eiti į
baseiną, kur užsisakydavau bare sumuštinį su tunu ir atšaldyto vietinio alaus
Bintang Baru bokalą. Ir nors aš reguliariai tampydavau su savim portfelį,
prikimštą darbinių dokumentų, sukauptų po daugelio dalykinių susitikimų, tai
buvo grynai savęs apgavimas. Mane labiau traukė kiti užsiėmimai – aš
tobulinau savo įdegį ir aistringai žvalgiausi į jaunas gražuoles viliojančiais
bikiniais. Jos daugiausia buvo amerikietės, nuobodžiaujančios žmonos
darbuotojų ir inžinierių, dienas leidžiančių tolimose statybvietėse, arba vadovų,
sėdinčių biuruose pačioje Džakartoje.
Labai greitai viena iš šių žavių moterų sužavėjo mane, maždaug mano
amžiaus ir aiškiai su rytietiško kraujo priemaiša. Ji išsiskyrė ne tik grakščiu,
lieknu kūnu, bet ir stebėtinai draugišku nusiteikimu. Jos laikysenoje ar man
pasiųstoje šypsenoje matėsi kažkas viliojančio, tarsi ji kviestų mane flirtuoti. O
aš, kaip kvailys, sutrikęs nusigręždavau ir, tikriausiai, net parausdavau,
keiksnodamas pernelyg puritonišką išsiauklėjimą, kurį man davė tėvai.
16
Kaip netrukus pastebėjau, maždaug apie ketvirtą, praėjus pusantros
valandos, kai užsiimdavau savo vietą ant baseino krašto, prie jos prisijungdavo
vyras. Esu tikras, kad tai buvo japonas. Truputį pakalbėję apie kažką, ši pora
paprastai dingdavo, o aš, kad ir kaip ieškodavau, niekada jų nesutikau nei
kartu, nei atskirai – nei viešbučio bare, nei restorane, nei kur nors kitur. Atrodė,
kad jie būdavo tik baseine ir niekur kitur.
Vieną popietę, leisdamasis liftu į viešbučio pirmąjį aukštą, sutelkiau visą
savo ryžtą ir pasižadėjau, kad šiandien tikrai prieisiu prie merginos ir net
pasikalbėsiu su ja. Tiesą sakant, galvojau, ką aš prarasiu? Juk aišku, ji yra
ištekėjusi už to japono, bet aš gi visiškai į nieką nepretenduoju – pasakysiu, kad
pasiilgau savo gimtosios kalbos ir tiesiog noriu pabendrauti su savo tautiete. Ji
neturės dėl ko prieštarauti. Priėmęs tvirtą sprendimą, džiūgavau.
Eidamas į baseiną ir tikėdamasis pokalbio su savo gražuole, jutau malonų
jaudulį ir net niūniavau po nosimi kažkokią dainelę. Bet kokia nesėkmė! Priėjęs
prie baseino, pastebėjau, kad jos įprasta vieta tuščia. Sumišęs ir pasimetęs,
sustingau prie įėjimo. Tada pasukiojau galvą į visas puses, beviltiškai
tikėdamasis ją pamatyti. Tačiau gražuolės niekur nebuvo.
——————————————-
Tai buvo karštas, tvankus vakaras, kokie nėra retenybė Džakartoje.
Dangus buvo visiškai užklotas lietaus debesimis, grasinančiais kiekvieną
minutę prapliupti smarkia liūtimi. Pasinerdamas į tvankumą, susidomėjęs
apsidairiau aplinkui – prieš tai mano buvimas gatvėje apsiribodavo laiku,
reikalingu nueiti iki priešais viešbutį esančios automobilių stovėjimo aikštelės,
kur įsėsdavau į man skirtą džipą, arba grįžti į savo kambarį. Dabar gi, būdamas
neįpratęs prie judrios gatvės šurmulio, aš iškart vos nepatekau po bečako ratais
– triračio velorikšos vežimėlio.
Aš dažnai važinėjau po miestą tarnybiniu automobiliu, vykdamas į
dalykinius susitikimus, visada su susidomėjimu žvelgdavau į mažas dėžutės
formos bečakų keleivių kabinas, nudažytas visomis vaivorykštės spalvomis, ir
man jos atrodė labai spalvingai. Tuomet į galvą ateidavo mintis, kad Indonezija
17
yra išradingų amatininkų šalis. Dabar, kankinamas savo paties išgyvenimų, į jas
žvelgiau kitomis akimis.
Staiga pastebėjau, kad velorikša, kuris vos nepartrenkė manęs, ir jo
broliai pagal profesiją buvo skarmalais apsirengę vargšai, desperatiškai
besivaržantys vienas su kitu dėl klientų. Su kurtinančiu varpelių skambėjimu
velorikšos puolė prie manęs, tikėdamiesi atkreipti į save dėmesį. Bijodamas,
kad jie iš tikrųjų mane partrenks, aš pasitraukiau link tolimo šaligatvio krašto,
priartėdamas prie labai niūraus ir tamsaus lyg degutas, nuotėkų latako,
pripildyto atliekomis ir skleidžiančio aiškų šlapimo kvapą.
Atidžiau įsižiūrėjęs, pastebėjau, kad latakas nubėga žemyn į vieną iš
daugelio kanalų, kuriuos senais laikais pastatė Olandijos kolonistai. Vanduo
kanale buvo stovintis, padengtas klampia bjauraus žalio atspalvio plėvele, kuri
asocijuojasi su puvimu ir irimu; smarvė nuo jos ėjo nenusakoma.
Aš lėtai ėjau gatve, retkarčiais išsisukdamas nuo bečakų, zujančių
važiuojamosios dalies kraštuose. Gatvės vidurys buvo pripildytas mašinų ir
motociklų. Čia ir ten buvo girdėti kurtinantys garso signalai, čiaudėjo sugedę
varikliai, cypė stabdžiai, riaumojo varikliai be duslintuvų, slopindami likusį
triukšmą. Virš įkaitusio važiuojamosios dalies asfalto kilo aštrus ne visiškai
sudegusio benzino kvapas, o drėgname ore virš šaligatvio kabojo išmetamųjų
dujų debesys. Visas šis gatvės pragaras su savo triukšmu ir dvokimu pradėjo
mane slėgti fiziškai.
Jausdamasis visiškai sugniuždytas, minutei sustojau atsikvėpti. Staiga
siaubingai užsinorėjau mesti savo kvailas paieškas ir grįžti į viešbučio tylą ir
jaukumą. Bet suėmiau savo valią į kumštį ir prisiminiau, kaip daugelį savaičių
gyvenau Amazonės džiunglių gūdumoje, o paskui dar molinių plytų valstiečių
trobelėse Andų šlaituose. Prisiminiau šiuos paprastus, nepretenzingus,
nuolatinio skurdo prislėgtus žmones, kurių dienos racionas apsiribojo keliomis
bulvėmis ir sauja pupelių. Kalbėdami apie savo vaikus, jie visada minėdavo ne
tik gyvuosius, bet ir mirusius, o pirmųjų dažnai būdavo kur kas mažiau nei
pastarųjų.
Tada mintys nukrypo į tuos, kurie su manimi dalinosi tų kelionių
sunkumais, ir galų gale į visus amerikiečius, besilankančius skirtingose pasaulio
šalyse. Daugelis jų, pamaniau, sąmoningai nenori matyti kitų šalių akimis tų,
18
kurie ten gyvena visą savo gyvenimą. Staiga mane perskrodė mintis, kad Taikos
korpuso savanorio darbas – tiksliau, ryšiai, siejantys mane su žmonėmis, kurie
dosniai atverdavo man širdį, dalinosi menkais turtais, su džiaugsmu priimdavo
mane ir dovanodavo savo prisirišimo ir meilės šilumą – visa tai paliko gilų
pėdsaką mano širdyje.
Stovėdamas vienumoje Džakartos gatvėje, karštyje artėjant sutemai, aš
suabejojau: nejaugi aš iš tikrųjų gimiau ekonomikos smogiku? Kaip aš galėjau
susigundyti tokiu žiauriu vaidmeniu, įžūliai apiplėšinėti visus šiuos vargšus
-velorikšas, iš visų jėgų ariančius dėl duonos kąsnio, jaunas merginas ir
vaikinus, patarnaujančius man viešbutyje, įmonių ir valstybinių įstaigų
biuruose, neturtingus valstiečius, laistančius prakaitu savo ryžių laukus, žvejus,
siuvėjus, dailides, mažų parduotuvių savininkus?
Vienas dalykas būti kilniuoju Robinu Hudu, vogti iš turtingųjų ir viską
išdalinti vargšams, arba, tarkim, bebaimiu piratu ir medžioti Ispanijos galeonus,
kurių triumai lūžta nuo aukso karališkajam iždui. Bet apiplėšinėti vargšus? O
tarp kitko būtent tai galiausiai ir buvo mano užduotis: buvau mokomas apvogti
vargšus, perduoti grobį turtingiesiems ir gauti didelį atlygį už tai. Kaip gi aš
sugebėjau tai daryti? Kaip Charlie Illingworth’ui ir visiems panašiems į jį pavyko
taikiai sugyventi su savo sąžine?
Tuo metu aš jaučiausi asmeniškai atsakingas už viską, kad mes darėme.
Man teko pripažinti, kad metai, praleisti Ekvadore, pakeitė mano pasaulėžiūrą,
kuri dabar labai skyrėsi nuo mano kolegų, taip pat ir nuo Amerikos piliečių,
kurių mokesčiais buvo apmokamas tokių kaip aš darbas. Nežinau, gerai tai ar
blogai, bet man buvo pasiųstas praregėjimas, kurį turėjo tik nedaugelis
amerikiečių.
Kiekvienas kažkaip pateisina savo gyvenimą. Charlie, pavyzdžiui, iškėlė
sau tikslą kovoti su komunizmo plitimu. Kiti dažnai išsisukinėja. “Pasaulis yra
žiaurus,” – sako jie. – “Savi marškiniai arčiau savo kūno.” Kai kuriems patogu
manyti, kad kitų rasių ar socialinių sluoksnių atstovai yra iš prigimties
menkesnio išsivystymo arba tingūs, ir dėl šios priežasties nusipelno juos
užgriuvusių nelaimių ir nepriteklių. Yra, tikriausiai, ir tokių naivių, kurie
nuoširdžiai tiki, kad pasaulio problemas galima išspręsti pristeigiant elektros
19
tinklų ir visuotinai tiekiant elektros energiją. Bet tik ne aš. Pajutau, kad man dar
teks nuspręsti, kuo pateisinti savo egzistavimą šiame pasaulyje.
Staiga mano dėmesį patraukė kažkas, ko iki šio momento nepastebėjau.
Besivoliojanti pačiame stovinčio vandens pakraštyje didžiulė kartoninė dėžė
staiga susipurtė ir sujudėjo. Aš nevalingai pradėjau sekti jos konvulsinius
trūkčiojimus, kurie priminė mirtinai sužeisto gyvūno agoniją.
Sekundės dalį man pasirodė, kad tai tik įsiaudrinusios vaizduotės
kliedesiai – dėl tvankumo, smarvės ir gatvės triukšmo. Aš nusprendžiau judėti
toliau, bet prieš nusisukdamas nuo kanalo, pastebėjau, kaip iš dėžės išsikišo
kažkas primenantis žmogaus ranką arba tai, kas anksčiau galėjo būti ranka, bet
dabar atrodė kaip baisi kruvina galūnė.
Dėžė tuo tarpu sudrebėjo. Galūnė praslinko jos kraštu ir sustingo
viršutiniame kampe. Iš dėžės išlindo juodų plaukų kuokštas, susivėlęs ir
purvinas. Galva susipurtė, ir iš paskos jai iš dėžės pradėjo lįsti iki šiol jos
gelmėse pasislėpęs kūnas. Pažvelgęs atidžiau, pajutau perbėgantį per nugarą
drebulį nuo pasibjaurėjimo ir siaubo. Tai buvo žmogysta, susikuprinusi ir
susižalojusi – sprendžiant iš visko, moteris. Ji sunkiai nuvirto ant žemės prie
vandens. Staiga supratau, kad matau tai, apie ką daug girdėjau, bet niekada
anksčiau nebuvau susidūręs: ši moteris – jei tik aš nesuklydau nustatydamas
lytį – buvo raupsuotoji. Pirmą kartą teko pamatyti žmogų, kurio kūnas puvo
būdamas gyvas.
Įsitaisiusi prie vandens, tiksliau, atsirėmusi į šiukšlių krūvą, moteris kita
ranka, kurią anksčiau slėpė dėžė, pradėjo skalauti kažkokį skudurą
dvokiančiame kanalo mišinyje, paskui nugręžė nuo jo vandenį ir apsivyniojo
aplink galūnę, paslėpdama pirštų vietoje esančias baisias žaizdas.
Man pasigirdo dejonė, ir aš ne iš karto suvokiau, kad ji sklido iš mano
krūtinės. Mano kojos tapo kaip vatinės. Aš sunkiai nuslopinau degantį norą
bėgti atgal į viešbutį ir sutelkiau visą savo ištvermę, kad likti vietoje. Aš turėjau
pereiti šį išbandymą – stebėti žmogaus agoniją, širdyje jausti, kad bet koks kitas
veiksmas būtų neteisingas. Ši moteris nuolat kentė tokias kančias, akis į akį su
savo siaubingu likimu. Pagalvojau, kiek tokių nelaimingų, atstumtų ir apleistų
kiekvieną dieną vienumoje pasmerkti tokiems baisiems ritualams Džakartoje,
visoje Indonezijoje, Indijoje, Afrikoje.
20
Staiga dėžės sienelės vėl pradėjo drebėti. Raupsuotoji lėtai pasuko galvą
ir prisimerkusiomis akimis spoksojo į dėžę. Jos veidas, kaip pastebėjau, buvo
nusėtas baisių opų, o lūpų nebuvo išvis.
Virš dėžės krašto pasirodė kūdikio galva. Aš jau nebegalėjau ištverti šio
reginio siaubo, tačiau kaklas tartum suakmenėjo, ir aš stovėjau sustingęs,
negalėdamas pajudėti, užkerėtas ir paralyžiuotas. Taip atsitinka, kai žmogus
tampa žmogžudystės liudininku, ir ne tik negali niekuo padėti aukai, bet negali
ir atplėšti akių nuo baisaus reginio. Vaikas tuo tarpu išlindo iš savo prieglobsčio
ir nušliaužė pas motiną. Prislinkęs prie jos, jis ėmė verkti. Teisingiau, aš
pamaniau, kad jis verkia – dėl gatvės triukšmo verksmas buvo visiškai
negirdimas. Tai buvo lyg begarsiame kine: plačiai išsižiojusi burna ir silpno
kūdikio kūno traukuliai.
————————————————–
Durys atsidarė tiesiai į restorano salę – nedidelę patalpą, apšviestą tik
blyškia apvalių žibintų, pastatytų ant stalų, šviesa. Vieno trumpo žvilgsnio
užteko įvertinti nacionalinę ir kultūrinę restorano lankytojų įvairovę – ten buvo ir
europiečiai, ir azijiečiai, ir amerikiečiai.
Vos man peržengus slenkstį, prie manęs, linkčiodama einant, pripuolė
kinietė, matyt, šios įstaigos šeimininkė. “Sveiki atvykę, labas vakaras. Pietūs
vienam asmeniui?”, – paklausė ji, kviesdama mane užeiti į salę. Sprendžiant
pagal tarimą, ji lankė anglų kalbos pamokas pas tikrąjį britą. Aš nusekiau
paskui ją, ir kai mano akys priprato prie salės prietemos, staiga aš pamačiau
kažką neįtikėtino, kuo negalėjau patikėti. Aš tiesiog apstulbau.
Už poros staliukų nuo manęs jaunos moters kompanijoje, taip pat
azijietiškos – europietiškos kilmės, sėdėjo ta pati paslaptingoji nepažįstamoji iš
baseino, mano svajonių mergaitė, kurios aš taip atkakliai ieškojau! Ji ramiai,
beveik tiesiai, žvelgė į mane. Supratusi, kad aš ją pažinau, gražuolė nusišypsojo
ir pamojavo man. “Jūsų pažįstami?” – paklausė kinietė, pastebėjusi tai, ir gestu
pakvietė link jų stalo. “Taip”, – linktelėjimu patvirtino toji, apie kurią svajojau, ir
kreipėsi į mane: – “Ar nenorėtumėte prisijungti prie mūsų?”. Aš sutikau.
Kinietė vikriai pastūmė man kėdę, nusilenkė ir vėl dingo.
21
Aš gi sustingau visiškai pasimetęs, nežinodamas, ką pasakyti, ką daryti.
“O kur gi jūsų vyras?” – galų gale išspaudžiau.
Jaunos moterys pažvelgė viena į kitą ir linksmai nusijuokė. “Aš
neištekėjusi” – pasijuokusi, atsakė nepažįstamoji.
– O tas džentelmenas baseine?
– Tiesiog verslo partneris. Sėskitės gi, – nuslopinusi juoką, ji parodė į kėdę.
– Mes jau pateikėme užsakymą, visko pilna, pradžiai pakaks visiems. Ar jūs
labiau mėgstate pietauti vienas? – Jos anglų kalba buvo beveik nepriekaištinga,
tik su šiek tiek užuominų į akcentą.
Aš pagaliau prisėdau už stalo, mėgindamas suprasti manyje siaučiančius
jausmus. Pusė mano sielos dainavo iš džiaugsmo, negalėdama suvokti mane
užgriuvusios sėkmės, o kita siuntė pavojaus signalus, lyg aš daryčiau kažką
draudžiamo.
– Sakės? – nepažįstamoji iš baseino parodė į mažą porcelianinį puodelį,
kurį priešais mane pastatė nepastebimai priėjęs padavėjas. – Vykitės, mes jau
įsibėgėjome, šiandien vakaras mūsų, švęskime. Žinote, čia visai nebloga sakė.
Ji pripildė mano puodelį.
– Būkime sveiki!
Susilietę trys puodeliai tyliai skambtelėjo. Mes draugiškai išgėrėme. Čia
nepažįstamoji, tartum atsitokėjusi, sušuko:
– Oi, kaip negražiai išėjo! Mes gi neprisistatėme, – ji perbraukė lūpas balta
lino servetėle. – Mano vardas Nensi, o čia – Meri, – ji gestu parodė į savo
palydovę.
– Džonas, – iš eilės paspaudžiau man ištiestus delnus.
– Aš jus stebėjau viešbučio baseine, Džonai, ir vis laukiau, kada jūs
prieisite. Jūs atrodėte toks vienišas ir toks simpatiškas. Bet man pasirodė, kad
jūs siaubingai drovus. Arba, galbūt, – ji prislinko per stalą prie manęs ir atsidūrė
taip arti, kad aš pajutau lengvą alkoholio kvapą jos kvėpavime, – arba, galbūt,
jūs mirtinai įsimylėjęs savo žmoną?
Dabar atėjo mano eilė juoktis.
– Aš išsiskyręs.
22
– Į visų išsiskyrusiųjų sveikatą! – pakėlė tostą prieš tai nė žodžio neištarusi
Meri. Jos anglų kalba buvo tokia pat taisyklinga, kaip Nensi, bet akcentas
jautėsi stipresnis.
Tuo tarpu atskubėjo padavėjas, nešinas krūva lėkščių su įvairiu maistu.
Mes pradėjome valgyti, tuo pat metu pasakodami vienas kitiems apie save.
Antrąjį šoką tą vakarą aš patyriau, kai išgirdau, kad nuostabios merginos,
sėdinčios priešais mane, yra geišos. Jos taip ir pasakė – geišos. O aš visada
maniau, kad geišos yra kažkas iš tolimos praeities, bet merginos draugiškai
patikino mane.
– Nafta, – tarė Meri, – štai kas atgaivino šį senovės meną, žinoma, ne tame
pavidale, kaip seniau, bet jis ir šiandien gyvas ir klesti.
Nensi ir Meri istorijos buvo panašios ir, deja, tipiškos. Abi gimė iš
nesantuokinių ryšių tarp motinos kinietės ir karininko iš Amerikos karinio
kontingento, dislokuoto čia po Antrojo pasaulinio karo. Neturtingos moterys,
neturėdamos lėšų išlaikyti savo naujagimių dukterų, atidavė jas vienam japonų
verslininkui. Jis rūpinosi mergaičių auklėjimu, davė joms gerą išsilavinimą, be
kita ko, jos intensyviai studijavo anglų kalbą ir JAV istoriją ir kultūrą. Vėliau, kai
mergaitės sulaukė pilnametystės, pradėjo dirbti japonui.
– Jums gi teko matyti gatvės merginas – čia jų daugybė, – Nensi parodė į
užsklęstą langą, kuris buvo nukreiptas į tą pačią pėsčiųjų perėją. – Mes juk
galėjome būti vienomis iš jų, bet mums pasisekė, labai pasisekė.
Toliau ji pradėjo pasakoti, kad jų geradarys, japonų verslininkas, dosniai
mokėjo joms ir tik retkarčiais duodavo griežtus nurodymus, kaip jos turėtų
veikti ar ko konkrečiai imtis.
– Jį domino tik rezultatas, ir nieko daugiau. Mes pačios turėjome sugalvoti,
kaip gauti reikalingą žmogų, – ji vėl pripildė porceliano puodelius sake.
– Koks būtent rezultatas? – paklausiau.
– Dieve, koks naivus, – nustebo Meri, – tikrai, jis čia naujokas.
Taip, aš sutikau, tai buvo mano pirmoji komandiruotė, mano pirmoji
savarankiška užduotis, ir aš degiau noru sužinoti kiek įmanoma daugiau.
– Na kągi, mes mielai apšviesime jus, – truputį iškilmingai pareiškė Nensi.
– Jūs negalite net įsivaizduoti, kaip retai pasitaiko tokių naivių. Jūs esate
23
nuostabus! Tik mes būtinai paprašysime ko nors iš jūsų mainais – žinoma, ne
šiandien. Gal kada nors vėliau.
– Jūsų paslaugoms, – atsakiau kiek įmanoma nerūpestingai.
Toliau sekė visa paskaita. Man buvo malonus mano naujų pažįstamų
pamokantis tonas, labiau panašus į gerbiamų kolegijos dėstytojų, nei į dviejų
geišų, aiškinančių man, nepatyrusiam, kad turintys valdžią visada siekė kilti
aukščiau, nevengiant eiti per galvas ir aukojant kitų žmonių gyvenimus, kad
sustiprinti savo valdžią ir susikrauti turtus.
Jaunos moterys kalbėjo su stebinančiu nuoširdumu, ko priežastimi aš iš
dalies palaikiau išgertą sakę, o aplamai jų kalbos buvo rišlios, ir formuluotės
tikslios. Jos laisvai aptarė didelę prekybos prieskoniais svarbą didžiųjų Europos
keliautojų laikais ir tą didžiulį vaidmenį, kurį pasaulyje šimtmečiais turėjo
auksas.
– Šiandien šiuo auksu tapo nafta, – tęsė Nensi, – dabar tai vertingiausias
išteklius. Šiandieniniame pasaulyje būtent nafta svarbiausia. Prieskoniai ir
auksas, taip vertinami mūsų protėvių, buvo prabanga, o iš tikrųjų, jų tikroji
vertė yra ne tokia didelė. Kuo gi buvo prieskoniai? Niekuo daugiau, kaip
išskirtiniu patiekalų skoniu, konservacijos priemone. O auksas? Tiesiog
medžiaga papuošalams. O nafta… Nafta – tai gyvenimas, būtent ji suka
šiuolaikinio pasaulio ratus. Tai vertingiausias išteklius žmonijos istorijoje. Viskas,
kas susiję su nafta, yra labai didelės svarbos. Tad ar reikia stebėtis, kad dėl
naftos kontrolės žmonės yra pasirengę viskam? Vardan šio tikslo jie meluos,
vogs, žudys. Jie stato laivus ir gamina raketas, siunčia tūkstančius, šimtus
tūkstančių jaunų karių mirti – ir viskas tam, kad valdyti naftą.
—————————————————–
Per vėlesnius kelerius metus aš dažnai lankiausi Indonezijoje. Matyt,
MAIN’o sugebėjimas sukurpti ataskaitas, pagrindžiančias milžiniškų paskolų
išdavimą, iš kurių galėtų gerai pralobti Amerikos korporacijos ir Indonezijos
viršūnės, padarė deramą įspūdį Pasaulio bankui, jo kompanjonams ir Suharto
vyriausybei. O kad tai traukė šalį į skolų bedugnę, mažai jaudino “dosnius
padėjėjus.” Bankams tai buvo tik dalis jų plano. Dėl paties Suharto, tai jis,
24
sutvirtindamas savo kaip tikrojo kovotojo prieš komunizmą šlovę, susikūrė
tvirtą saugumą ateičiai, kuomet šalis neišvengiamai bankrutuos.
Aš mėgau susipažinti ir pasikalbėti su vietiniais valstiečiais, žvejais,
studentais, mažų parduotuvių savininkais, berniūkščiais iš gatvės. Kartu su
kažko naujo pažinimo džiaugsmu, šie susitikimai graužė mano sąžinę,
sukeldami kaltės jausmą už milžinišką žalą, kurią, kaip aš gerai supratau, darė
paprastiems žmonėms Indonezijoje tokie ekonomikos smogikai, kaip aš.
Grįžęs iš komandiruočių į Džakartą, aš stengiausi praleisti kiek įmanoma
daugiau laiko Intercontinental Indonesia viešbutyje, tiksliau, viešbučio baseine.
Mano didžiam nusivylimui, aš daugiau niekada nesutikau nei Nensi, nei Meri.
Tačiau dažnai stebėdavau jų seseris pagal profesiją ir net susidraugavau su
viena iš jų, gražia jauna mergina iš Tailando. Kaip supratau, geišomis kaip
priemone plėtoti verslą naudojosi ne tik japonai. Mes, amerikiečiai, taip pat
europiečiai ir atstovai iš kitų Azijos kultūrų, turėjo savas šios profesijos
atmainas, bet, visuotine nuomone, japonai vis dėlto buvo geriausi “darbdaviai”
– jie, kaip niekas kitas, sugebėjo ištobulinti šį verslą, kas yra daugiau nei
akivaizdu, atsižvelgiant į jų šimtmečių senumo istoriją ir kultūrą.
Ši miela tailandietė bendravo su manimi ne todėl, kad norėjo gauti ką
nors iš manęs, ir ne savininko nurodymu, kuris ieško kompromato – aš jau
buvau nupirktas ir nedominau tokios publikos. Jos simpatija man buvo greičiau
paaiškintina jos vidiniu gerumu, noru turėti artimą žmogų, panašų į mane; ne
paskutinį vaidmenį čia, manau, suvaidino ir ta abipusės traukos kibirkštis, kuri
įsižiebė tarp mūsų pirmajame susitikime. Beje, tai buvo tik prielaidos. Aš taip iki
galo ir nesupratau jos elgesio motyvų, ir šią merginą priėmiau kaip gerą draugą
ir kompanjoną.
Ji, kaip ir Nensi savo laiku, toliau aiškino man apie didžiojo tarptautinio
verslo slaptus mechanizmus ir diplomatiją. “Turėkite omenyje, kad bet kurios
moters kambaryje, kuri bando suvilioti jus, visada bus paslėptos vaizdo
kameros ir diktofonai, – ji kartą pasakė, ir pridūrė nepatogiai nusijuokusi: – “ne
dėl tos priežasties, kad būtumėte nepatrauklus, bet kad iš tikrųjų daug kas yra
visai kitaip, nei jūs manote”. Sudarant svarbiausius pasaulyje sandorius, kaip
man aiškino tailandietė, tokios moterys kaip ji, geišos, vaidina beveik pagrindinį
vaidmenį.
25
Po poros metų nuo mano pirmojo paskyrimo Indonezijoje, mane trims
mėnesiams pasiuntė į Sulavesi salą, esančią į rytus nuo Borneo salos. Būtent ši
Indonezijos salyno sala buvo pasirinkta kaip bandymo poligonas pavyzdiniam
žemės ūkio plėtros modeliui sukurti.
Kaip ir visada, mano darbas buvo aplankyti visus rajonus, perspektyvius
išteklių tarptautinėms korporacijoms atžvilgiu, susitikti su vietos valdininkais,
surinkti kuo daugiau naudingos informacijos, ir parašyti optimistinę ataskaitą,
įrodančią, kad stipri finansinė investicija į vietos elektros energijos ir kitų
infrastruktūros projektų plėtrą greitai pavers silpną vietos ekonomiką į
ekonomikos augimo ir klestėjimo pavyzdį.
Galima vieta elektrinės statybai buvo pasirinktas miestelis pavadinimu
Batsville – su užuomina, kad ten yra daug šikšnosparnių, ir esantis netoli
kažkokio teksasiečio verslininko gyvulininkystės fermos. Ten aš ir išvykau vieną
ankstų rytą.
Vėliau susitikau su Pinrang miestelio meru ir uždaviau jam daug klausimų
apie šio regiono išteklius, kaip vietos bendruomenė reaguotų į elektrinių ir
pramonės įmonių, priklausančių užsienio kompanijoms, statybą. Tačiau niekaip
negalėjau atitraukti minčių nuo milžiniškų šikšnosparnių. Galiausiai, neiškentęs,
paklausiau, ar jie nesukelia nepatogumų. “Nė kiek, – atsakė meras, – vakarais
jie pabunda ir išskrenda į džiungles, valgyti vaismedžių vaisių, o ryte grįžta ir
niekada neliečia mūsų sodų ir plantacijų”. Tada jis pritraukė puodelį arbatos
prie savo lūpų ir pridūrė su gudria pašaipėle: “Jie kaip ir jūsų korporacijos –
išskrenda, praryja tolimų šalių išteklius, pridergia ten, kur Amerikos turistai
paprastai nekelia kojos, o tada grįžta namo”.
Šią temą ne kartą prisimindavau, kai aš kalbėdavau su indoneziečiais.
Pirmą kartą aš pradėjau suprasti, kad amerikiečiai iš esmės nesuvokia, kaip jų
įprastinis gyvenimo būdas yra paremtas išnaudojimu, o pačios išnaudojamos
tautos, priešingai, mato ir supranta tai labai aiškiai. Net 1970m. jos laikė
amerikiečių kariuomenę ne kaip demokratijos gynėją, bet visų pirma kaip
ginkluotą išnaudotojiškų korporacijų apsaugą, ir todėl visada žiūrėjo į ją su
baime ir priešiškumu.
———————————————-
26
Kaip jau pasakojau “Išpažintyje”, sprendimą priėmiau, kai poilsiavau
Karibų salose – tose pačiose, kurios senais laikais buvo piratų, puldinėjusių
prikrautus auksu Ispanijos karaliaus galeonus, citadele. Taigi, vieną dieną, po
pusiaudienio sėdėdamas vieno iš apleistos cukraus plantacijos pastato
griuvėsių šešėlyje, ir bandydamas įsivaizduoti visą siaubą, kurį išgyveno Afrikos
vergai, pastatę jį, staiga pagalvojau, kad aš, iš esmės, taip pat esu vergas. Štai
taip, per valandą, po kelių metų moralinių kančių aš pagaliau priėmiau
sprendimą. Netrukus, nelaukdamas atostogų pabaigos, aš išskridau į Bostoną ir
pareiškiau, kad noriu išeiti iš darbo. Tačiau, po grasinimų ir papirkimo, taip ir
neišdrįsau paviešinti keliančių siaubą smulkmenų apie imperijos veiklą, kuriai
tarnavau daugelį metų.
Aš nusprendžiau kuriam laikui pradingti, ir visus vėlesnius metus po šio
mano žingsnio jaučiau sąžinės graužimą. Aš pats pasmerkiau save šioms
kančioms. Bet štai atėjo nacionalinės tragedijos diena, 2001 metų rugsėjo 11-
oji. Stovėdamas ant didžiulio garuojančio kraterio krašto, kurio vietoje neseniai
stovėjo Pasaulio prekybos centro bokštai, supratau, kad dėl žuvusiųjų atminties
turiu žengti kitą dėsningą žingsnį. Aš nusprendžiau atgailauti. To rezultatas tapo
mano knyga “Ekonomikos smogiko išpažintis”.
Po to, kai ji buvo išleista 2004 metais, ir man teko atsakyti į daugelį radijo
korespondentų klausimų, supratau, kad aš iš tikrųjų labai silpnai suprantu apie
savo ekonomikos smogiko veiklos įtaką šalių, kuriose dirbau, ekonomikai. Yra
žinoma, kad JAV prikišo rankas prie Sovietų Sąjungos žlugimo, ko dėka tapo
pirmąja pasaulyje išties globaline imperija, ir pasaulyje nėra jokios kitos
supervalstybės, galinčios kelti jai grėsmę.
Mes buvome tie, kurie skelbė “pažangos” ir “industrializacijos” idėjas,
būtent mūsų pastangomis trečiojo pasaulio šalyse susiformavo ištisas vietos
elito sluoksnis – ištikimas korporatokratijos tarnas. O kaip gi paprasti žmonės
tose šalyse, kuriose mes vykdėme savo abejotiną veiklą? Kokią ji darė įtaką jų
padėčiai? Šis klausimas reikalavo patikslinimo. Norėdamas atnaujinti savo
žinias, aš nusprendžiau dar kartą aplankyti šalį, kurioje prasidėjo mano
ekonomikos smogiko karjera.
Iš pirmo žvilgsnio oficialūs statistiniai duomenys rodė, kad mūsų darbas
27
Indonezijoje davė puikius ekonominius rezultatus, bent jau iki 1997m. Skaičiai
išdidžiai liudijo apie sumažėjusią infliaciją, sukauptas užsienio valiutos atsargas
iki daugiau nei $20 000 000 000, teigiamą prekybos balanso saldo $900 000
000 ir sustiprėjusį bankų sektorių. Indonezijos ekonomikos augimas 1990-ųjų
laikotarpiu iki 1997m. pasiekė 9% per metus – įspūdingas rezultatas, nors ir ne
tas dviženklis skaičius, kurį aš prognozavau, vykdydamas mano darbdavio
užsakymą. Remiantis šiais statistiniais duomenimis, Pasaulio banko, TVF,
tarptautinių konsultacinių firmų ir akademinės bendruomenės atstovai pagrįstai
tvirtino, kad ekonominės plėtros politika, kurią vykdo mano profesijos atstovai,
atneša neabejotina sėkmę.
Aš gi labai greitai išsiaiškinau, kad visa ta puiki statistika neatspindi tos
aukštos kainos, kurią Indonezijos žmonės sumokėjo už taip vadinamąjį
“ekonominį stebuklą”. Visas pelnas nuo jo buvo paskirstytas tik tarp tų, kurie
stovėjo ekonomikos laiptelių viršuje. Spartus nacionalinių pajamų augimas buvo
pasiektas išskirtinai žiauriu pigios ir skaitlingos darbo jėgos išnaudojimu.
Tikra prakaitą spaudžianti sistema išsunkė viską iš Indonezijos
darbininkų, pasmerkdama juos daugeliui valandų nepakeliamo darbo sunkiomis
sąlygomis, be jokių gyvybės ir sveikatos apsaugos garantijų. Vyriausybė tuo
tarpu dosniai dalino užsienio korporacijoms teisę plėšrūniškai grobti gamtos
išteklius, palaimindama praktiką, seniai pripažintą neteisėta taip vadinamojo
pirmojo pasaulio šalyse ir Šiaurės Amerikoje. Ir nors oficialiai minimalus darbo
užmokestis išaugo iki trijų dolerių per dieną, darbdaviai praktikoje dažnai
ignoravo šią sąlygą.
2002m. maždaug 52% šalies gyventojų buvo priversti gyventi už mažiau
nei du dolerius per dieną, kas yra, kaip bevertintume, niekas kitas, kaip
vergovė, tik šiuolaikinio tipo.
Pagal Pasaulio banko ataskaitą apie pasaulinę finansų padėtį (Global
Development Finance report) ir TVF tarptautinę finansinę statistiką, Indonezija
tvirtai laikėsi kaip šalis su didžiausia užsienio skola Azijoje (procentais nuo
BVP). Per 1990-1996m. laikotarpį, artėjant Azijos finansų krizei, šis rodiklis
laikėsi ne žemiau 60% ribos (palyginti su 35% kaimyniniame Tailande, 15%
Kinijoje ir Honkonge ir 10% Singapūre ir Taivane). Šie skaičiai liudijo, kad mes
nuvarėme Indoneziją į tokią skolų duobę, iš kurios ji nesugebės išlįsti
28
savarankiškai, nebent, žinoma, viskuo nuolaidžiaus mūsų korporacijoms. Ką ir
bekalbėti, mes, ekonomikos smogikai, šauniai padirbėjome šiuo atveju.
——————————————————
2005m. gyvenimas suvedė mane su dviem dokumentinių filmų kūrėjais,
Jim Keadey ir Leslie Kretz. Jie kreipėsi į mane su pasiūlymu duoti interviu
televizijai. Bendraudamas su jais telefonu ir el. paštu, aš supratau, kad šie jauni
žmonės yra ekonomikos smogikų priešingybės ir naujos bangos visuomeniniai
aktyvistai.
“Mes norime ne tik paimti iš jūsų interviu, bet ir papildyti jūsų žinias apie
tai, kas yra Indonezijos prakaitą spaudžiantys fabrikai,” – pareiškė Leslie. Ji
paaiškino, kad 2000m., ji ir Jim’as kurį laiką praleido Nike fabrike šalia vietinių
darbuotojų indoneziečių, bandydami, kaip ir jie, išgyventi tomis pačiomis
siaubingomis sąlygomis, iš vargingo atlyginimo, siekiant savo kailiu patirti visus
prakaitą spaudžiančios sistemos “malonumus”.
Aš paprašiau Leslie ir Jim’o užrašyti savo istoriją.
Įsitikinę, kad oficialiai įsidarbinti Nike gamykloje neįmanoma, mes
ėmėmės vienintelės alternatyvos, kurią galėjome sugalvoti: nuvykti kartu į
Indoneziją, apsigyventi su kompanijos vietinės įmonės darbuotojais ir
pabandyti pragyventi už lėšas, lygiavertes atlyginimams. 2000m. mes
atvykome į Indonezijos miestelį Tangerang netoli Džakartos pabandyti
pragyventi už $1,25 per dieną – tiek Nike mokėjo darbininkams.
Per pirmąjį eksperimento mėnesį aš praradau apie šešis kilogramus, o
Jim’as beveik vienuolika. Kaip ir Nike darbininkai, mes gyvenome mažoje
betoninėje ne daugiau kaip 7,5 kvadratinių metrų ploto patalpoje, kur nebuvo
jokių baldų, jau nekalbant apie oro kondicionierių – ir tai atogrąžų karštyje
užterštame mieste! Miegoti teko ant plonų kilimėlių, numestų tiesiai ant
nelygių betoninių grindų, padengtų tik vyniojimo popieriumi, nuo kurio jokiais
būdais nebuvo įmanoma pašalinti įsiėdusio dulkių ir suodžių sluoksnio,
susidariusio dėl šiukšlių deginimo, pramoninių išmetamųjų teršalų ir miesto
transporto išmetamųjų dujų. Nuotėkos iš tualeto buvo nuleidžiamos į atvirus
29
latakus, nutiestus abiejose gatvės pusėse. Nenuostabu, kad gyvenvietė buvo
pilna didžiulių, beveik kumščio dydžio tarakonų ir milžiniškų žiurkių.
Pabandykite įsivaizduoti save Nike fabriko Tangerange darbuotojo
vietoje. Jums apie 20 metų, ir nuo 8 val. ryto iki 8 val. vakaro jūs plušate nuo
pirmadienio iki šeštadienio, o kartais ir sekmadieniais. Be to, jums dar reikia
nuvykti kiekvieną dieną iš namų į darbą ir atgal, ir kažkaip pasirūpinti savimi.
Poilsiui ar net smulkioms pramogoms trūksta pinigų.
Nėra jėgų, ir atrodo, kad nuovargis mirtinai įsiėdė į kaulus. Protestuoti ir
reikalauti žmogiškų sąlygų baisu – taip galima ir prarasti darbą. O tarptautinė
korporacija visam pasauliui trimituoja apie socialinę gerovę, kurią ji suteikė
savo darbuotojams, todėl sąžiningam vartotojui nėra ko nerimauti. Aplamai visi
yra patenkinti ir laimingi.
Deja, tokios nežmoniškos darbo sąlygos ir toks atlyginimas – ne tik Nike
fabrikuose. Mes kalbėjome su indoneziečiais, kurie dirba tokioms visame
pasaulyje žinomoms kompanijoms kaip Adidas, Reebok, Gap, Old Navy, Tommy
Hilfiger, Polo/Ralph Lauren, Lotto, Fila, Levi’s. Visur mokamas tas pats
elgetiškas darbo užmokestis, visur darbuotojai gyvena lūšnynuose ir visur jų
reikalavimai darbdaviui vienodi: deramas darbo apmokėjimas ir teisė
organizuoti nepriklausomas profesines sąjungas.
“Vietos fabrikų savininkus Nike taip pat negailestingai spaudžia” –
pasakojo Jim’as. “Kas jau kas, bet jos darbuotojai gerai žino, kiek kainuoja
kiekvienas batų raištelis, nes jų buhalterijos knygose visa tai yra apskaityta iki
paskutinio cento. Jie be perstojo spaudžia fabrikų savininkus, versdami juos
išlaikyti kiek įmanoma mažesnę savikainą. Taigi savininkai – o tai, kaip įprasta,
kiniečiai – turi tenkintis pelno trupiniais.”
“Fabrikų savininkams, žinoma, gyventi lengviau nei jų darbininkams”, –
atsiduso Leslie, – bet jie taip pat išnaudojimo aukos. Nike duoda įsakymus ir
pildosi piniginę.”
Bėgant metams kiekviena JAV prezidento administracija nuosekliai rėmė
Suharto diktatūrą. Tačiau nevyriausybinės organizacijos labai kritikuodavo
Indonezijos valdžią, o nepriklausomi stebėtojai kaltindavo ją sunkiais
tarptautinės ir nacionalinės teisės pažeidimais, žmogaus teisių pažeidimais ir
pasirengimu paaukoti bet kokius demokratinius principus siekiant įtikti
30
tarptautinių korporacijų ir valdančiojo klano interesams. Kaip rašė “New York
Times”, “Indonezija reguliariai laikosi tarp labiausiai korumpuotų pasaulio
bendrijos šalių.”
“Man net į galvą neatėjo, kad viskas taip blogai,” – pokalbio su manim
metu pastebėjo Neil’as, buvęs operatyvinis CŽV darbuotojas. Jis lankėsi
viename iš mano knygos pristatymų, o po to pasisiūlė pavaišinti mane alumi.
Mes prakalbėjome beveik iki vidurnakčio. Dar kartą mes susitikome po kelių
mėnesių, kai lankiausi pas žmonos giminaičius netoli San Francisco.
Neil’as tada papasakojo man savo istoriją: jo tėvai, kiniečiai, auklėjo savo
sūnų tvirtos neapykantos Mao dvasioje. Nenuostabu, kad noras dirbti CŽV tuo
metu atrodė jam gana logiškas. “Buvau idealistas ir, pirmą kartą atvykęs į
Džakartą 1981m., aš nuoširdžiai maniau, kad mūsų pareiga yra užkirsti kelią
“komi” (komunistams) Indonezijoje”, – pasakojo Neil’as. Jis išsiskyrė su savo
iliuzijomis tik po aštuonerių metų, 1989m., kai amerikiečių kariuomenė įsiveržė
į Panamą. Šie veiksmai, jo nuomone, galėjo sukelti visą pasaulį prieš Ameriką.
Dėl šių motyvų jis paliko valstybės tarnybą ir užsiėmė “privačia praktika”.
2005m. jis vėl atsidūrė Indonezijoje; turėjo vadovauti vieno iš atstatomų
po cunamio objektų apsaugai nuo vietinių sukilėlių grupių Sumatros vakarinėje
pakrantėje, Ačeho provincijoje. “O Dieve, šios paskutinės kelionės metu man
tartum akys atsimerkė,” – pasakojo Neil’as. – “Iš pirmo žvilgsnio, Džakarta
atrodo kaip tipiškas didelis šiuolaikiškas miestas – šviečiantys dangoraižiai,
prašmatnūs viešbučiai ir visa kita. Bet reikia vos atidžiau pažvelgti – siaubas
apima nuo to, kas dedasi aplink… Blogiau neįmanoma. Klesti korupcija. O juk
tai mūsų rankų darbas.”
—————————————————–
Įvykiai Rytų Timore, kaip tik tuo metu, kai aš lankiausi Udžungpandange,
yra vienas iš labiausiai pasibaisėtinų pavyzdžių, kaip Indonezijos valdžia
pažeidinėjo žmogaus teises ir niokojo aplinką. Rytų Timoras, kaip ir Sulavesi,
yra viena iš tolimų Indonezijos provincijų, kur be aukso ir mangano yra
turtingos naftos ir gamtinių dujų atsargos.
31
Tačiau skirtingai nuo Sulavesi, kuri visada priklausė Indonezijai, Rytų
Timoras keturis šimtmečius išlaikė Portugalijos kolonijos statusą. Nors 90%
Indonezijos gyventojų yra musulmonai, Rytų Timoro gyventojų dauguma
priklauso Romos katalikų bažnyčiai.
Rytų Timoras 1975m. lapkričio 28d. paskelbė nepriklausomybę nuo
Portugalijos, kuria džiaugėsi viso labo tik devynias dienas. Dešimtą dieną
Indonezija įvedė savo kariuomenę į šią salos dalį; žiaurią okupaciją lydėjo
masiniai susidorojimai su vietos gyventojais. Iš viso žuvo apie 200 000 žmonių –
trečdalis Rytų Timoro gyventojų.
Remiantis dokumentais, kurie yra viešai prieinami Nacionalinio saugumo
agentūros archyvuose, Jungtinių Valstijų vyriausybė ne tik tiekė Suharto režimui
ginklus timoriečių žudynėms, bet ir atvirai palaikė agresiją. Kaip liudija
dokumentai, invazijos operacijos išvakarėse, 1975m. gruodžio 6d., JAV
prezidentas Gerald’as Ford’as ir valstybės sekretorius Henry Kissinger’is
susitiko su Suharto ir palaikė jo suplanuotą operaciją, kuri prasidėjo kitą dieną.
Kaip po to paaiškėjo, 1977m. vėlesnio prezidento Carter’io administracija
uždraudė išslaptinti šią informaciją.
Praėjus 35 metams, Joao Carrascalao, buvusio Ryrų Timoro
gubernatoriaus brolis ir politinis lyderis, visus tuos metus praleidęs tremtyje,
papasakojo Amy Goodman, radijo laidos “Demokratija dabar!” vedančiajai, kad
jis atvyko į Džakartą likus vos valandai iki prezidento Ford’o ir sekretoriaus
Kissinger’io lėktuvo nusileidimo. Tą pačią naktį vienas iš aukštų Suharto
administracijos pareigūnų, pulkininkas Sujanto, informavo jį, kad Jungtinės
Valstijos uždegė diktatoriui žalią šviesą įsiveržimui į Rytų Timorą.
Kaip Amy pasakojo Brad’as Simpson’as, Merilendo universiteto istorijos
docentas ir Nacionalinio saugumo agentūros archyvo mokslinis bendradarbis,
“šių dokumentų likimas yra pavyzdys gėdingo tylėjimo, kurį jau ketvirtį amžiaus
praktikuoja kiekviena Baltųjų rūmų administracija. Bet kokios Indonezijos
įsiveržimo į Rytų Timorą plano detalės yra kruopščiai slepiamos nuo
amerikiečių tautos ir pasaulio bendruomenės dėmesio, sistemingai slopinant ar
diskredituojant bet kokius patikimus duomenis apie taikių gyventojų žudynes
Rytų Timore 80-ųjų viduryje. Ir aktyviai ieško būdų, kaip neleisti Kongresui
uždrausti tiekti ginklus į šį regioną.”
32
Korporatokratija gerai suprato, kad tik remdama ambicingą suvienytos
Indonezijos idėją ir jos autorių, diktatorių Suharto, ji užsitikrins teisę
nevaržomai šeimininkauti visur, kur yra trokštami gamtiniai turtai. Nuo tada,
kai dirbau Ačeho provincijoje, esančioje šiaurinėje Sumatra salos dalyje ir
turtingoje nafta ir gamtinėmis dujomis, ne mažiau kaip 10 000 žmonių žuvo ten
nuo Suharto režimo rankos. Dar tūkstančiai buvo nužudyti slopinant
neramumus Molukų salose, Vakarų Kalimantane (Borneo) ir Irian Jaya (Naujoji
Gvinėja). Ir kiekvieną kartą kruvinų susidorojimų su gyventojais priežastis buvo
siekimas apsaugoti tarptautinių korporacijų, kurios rėmė savo pinigais Suharto
režimą, interesus.
Tikėdamasi išmokėti paskolas savo gausiais ištekliais, Indonezija vis
labiau skolinosi infrastruktūros plėtros projektams, kas savo ruožtu sukėlė
milžinišką viešbučių, restoranų, prekybos centrų, o taip pat statybos,
aptarnavimo, bankininkystės ir transporto paslaugų paklausą. Tai praturtino
vietos elitą ir užsienio kompanijas, bet stiprino paprastų žmonių kančias. O
kovai su pasipriešinimo judėjimu provincijose centrinė valdžia naudojo
ginkluotąsias pajėgas.
Ne mažiau kaip paprasti Indoneziečiai, nuo tokios ekonominės politikos
nukentėjo ir aplinka. Dėl kalnakasybos, celiuliozės ir popieriaus gamybos bei
kitų pramonės šakų plėtros buvo sunaikinti milžiniški vienų didžiausių pasaulyje
atogrąžų miškų plotai. Upės buvo užterštos nuodingomis atliekomis. Pramonės
objektai ir dideli miestai nuodijo atmosferą tonomis kenksmingų išmetamųjų
dujų.
Kai ekonominės krizės smagratis pradėjo suktis vis greičiau, įtakodamas
visas Indonezijos gyvenimo sritis, Suharto priėmė TVF siūlomą
restruktūrizavimo paketą – Structural Adjustment Package (SAP). Be kita ko,
jame rekomenduojama sumažinti subsidijas kurui ir maistui, taip pat mažinti
išlaidas daugeliui kitų socialinių paslaugų. Nedviprasmiškai ir atvirai skirta
remti turtingųjų interesus, ši politika tik pagilino tokias socialines opas, kaip
badas ir sergamumas tarp neturtingųjų, ir dar labiau paaštrino socialinį
antagonizmą.
Galų gale liaudies nepasitenkinimas pavirto masiniais gatvės
neramumais. Dabar ir turtingieji, bijodami socialinio sprogimo, palaikė
33
permainų siekius. 1998m. gegužės mėn., po 32 metų tironiško valdymo,
Suharto buvo priverstas atsistatydinti. 1999m. rugsėjo mėn., prezidento
Clinton’o administracija staiga visiškai nutraukė karinį bendradarbiavimą su
Indonezijos ginkluotosiomis pajėgomis.
Bet visi šie įvykiai jokiu būdu nereiškė korporatokratijos žlugimo.
Priešingai, iš esmės ji tik sustiprino savo pozicijas. Indonezijos valdantysis elitas
greitai susiorientavo ir, pasisavinęs nuopelnus už diktatoriaus Suharto
nuvertimą, pradėjo vaizduoti save kaip tautos globėją. Amerikos vyriausybė ir
tarptautinės korporacijos triukšmingai sveikino Suharto diktatūros nuvertimą ir
parėmė naują režimą. Po to atėjo 2004m. gruodžio 26-oji, kai stichinė nelaimė
atvėrė korporatokratijai naujas galimybes įsitvirtinti Indonezijoje.
——————————————————–
2004m. gruodžio 26-oji tapo juoda diena. Ir ne tik nelaimingoms aukoms,
akimirksniu žuvusioms milžiniškose cunamio bangose, bet ir visiems mums,
nuoširdžiai tikintiems užuojauta, malone ir gera valia tiems, kurie gyvena šalia
mūsų šioje planetoje. Tragiška begėdiškiausio išnaudojimo istorija prasidėjo
prieš keletą mėnesių iki stichinės nelaimės.
Ačeho provincijos separatistinis judėjimas, kaip ir dauguma tokių
Indonezijos salyne, kilo iš siekio būti nepriklausomam nuo centrinės valdžios,
kuri buvo laikoma ekonominio išnaudojimo ir žiaurių represijų priemone.
Būtent tais tragiškais metais Indonezijos valdžia pradėjo derybas su
Judėjimu už laisvą Ačehą. Jau buvo susitarta, kad provincijos gyventojai gaus
dalį pelno iš naftos, gamtinių dujų ir kitų išteklių gavybos; jiems taip pat
pažadėjo tam tikras savivaldos ir kitas teises, kurių Ačeho žmonės siekė
dešimtmečius. Bet čia įsikišo cunamis.
Būdama vietine organizacija kaip tik tame rajone, kuriam teko stichijos
smūgis, Judėjimas už laisvą Ačehą smarkiai nukentėjo nuo įsigalėjusio chaoso.
Kai kurie judėjimo lyderiai žuvo arba prarado artimuosius. Transportas ir
komunikacijos buvo sunaikinti visoje provincijoje. To pasekoje Judėjimas už
laisvą Ačehą buvo priverstas susilpninti pasipriešinimą ir atsitraukti nuo derybų
proceso, sutelkiant visas likusias pajėgas padėti aukoms ir ūkio atstatymui.
34
Vyriausybė savo ruožtu greitai įžvelgė visą naujos situacijos naudą, ir ant
nelaimių bangos pradėjo aktyviai ginti savo interesus. Nauji kariuomenės
daliniai iš Javos ir kitų stichinės nelaimės nepaliestų regionų buvo įvesti į
Ačehą, o netrukus prisijungė Amerikos karinis kontingentas ir samdiniai kaip
Neilas. Ir nors kariuomenė ėmėsi kontroliuoti situaciją, siekiant padėti
nukentėjusiems, už viso to, be kita ko, stovėjo siekimas nuslopinti Judėjimą už
laisvą Ačehą.
Nešvaistė laiko ir Bush’o administracija. 2005m. sausio mėn., praėjus
mažiau nei mėnesiui po cunamio, Vašingtonas 180 laipsnių kampu pasuko savo
politiką Indonezijos atžvilgiu, kurią nuo 1999m. vykdė Clinton’o administracija,
ryžtingai nutraukusi ryšius su represiniu kariniu režimu. Baltieji rūmai iš karto
patvirtino milijono dolerių vertės ginkluotės tiekimą Indonezijai.
Kaip rašė 2005m. vasario 7d. New York Times, “Vašingtonas griebėsi
naujų galimybių, kurios atsivėrė dėl cunamio. Valstybės sekretorė Condoleezza
Rice jau pareikalavo gerokai suaktyvinti Indonezijos karių parengimą. … Pati
Indonezijos kariuomenė dar kartą dislokuota Ačeho provincijoje, kur 30 metų
slopino sukilimus, o dabar griežtai suvaržo likusias Judėjimo už laisvą Ačehą
jėgas.” 2005m. lapkričio mėn. Vašingtonas panaikino ginklų embargą
Indonezijai ir visiškai atkūrė savo glaudžius ryšius su kariniu režimu.
Padėtis vėl tapo palanki Judėjimo už laisvą Ačehą priešininkams, kuris, dėl
vis stiprėjančio spaudimo iš Indonezijos armijos pusės ir ją palaikančių JAV
karinių pajėgų, buvo išsekęs, bandydamas padėti vietos bendruomenei
atstatyti savo gyvenimą. To pasekoje jo vadovai buvo priversti pasirašyti labai
vienašališką, sau nepalankų susitarimą su vyriausybe. Vėlgi didžiausias kąsnis
teko korporatokratijai – cunamis faktiškai suteikė jai teisę tęsti nevaržomą
plėšrūnišką turtingų išteklių Ačeho provincijoje grobimą.
———————————————————-
Ekonomikos smogikų veiklos kenkėjišką esmę ypač ryškiai man parodė
trys įvykiai, kurie įvyko po 2004m. cunamio. Atrodytų, kad niekaip nesusiję
vienas su kitu, iš tikrųjų jų visų šaknys vedė į mano praeitį. Pirmasis susijęs su
stambia konsultacine firma, įsikūrusia Bostone, o antrasis ir trečiasis buvo
35
susiję su Indonezijos valdžios institucijomis ir kariuomene, taip pat Amerikos
kalnakasybos kompanijomis.
“Išpažintyje” aš jau pasakojau, kad 80-ųjų ir 90-ųjų pabaigoje turėjau
ryšių su firma “Stone and Webster Engineering Company” (SWEC), kuri tuo
metu buvo laikoma viena iš didžiausių ir prestižiškiausių konsultavimo ir
statybos kompanija šalyje. Aš taip pat minėjau, kad SWEC sumokėjo man apie
pusę milijono JAV dolerių mainais už pažadą susilaikyti nuo knygos apie savo
kaip ekonomikos smogiko veiklą publikavimo. Ir staiga ši firma vėl prisiminė
mane ir paprašė kai ką padaryti jai.
Dar 1995m. vienas iš aukštas pareigas užimančių SWEC darbuotojų
paprašė manęs susitikti. Pietų metu jis pasakojo apie planus statyti stambų
chemijos kompleksą Indonezijoje. Projekto vertė buvo apie milijardas dolerių.
Tai bus, jis patikino, pats didžiausias projektas bendrovės šimtametėje istorijoje.
“Aš ketinu kas beatsitiktų įgyvendinti šį projektą, – pareiškė jis, ir, pritildęs
balsą, pridūrė: – Tik aš niekaip negaliu pradėti, kol nesugalvosiu, kaip perduoti
150 000 000 kai kam iš Suharto giminės.”
“Kyšį”, – pasufleravau.
Jis linktelėjo: “Būtent. Jūs praleidote daug metų Indonezijoje. Ar galite
papasakoti man, kaip tai yra daroma ten?”
Atsakydamas aš pasidalinau su juo keturiais man žinomais būdais duoti
“teisėtą kyšį”. Pirma, įmonė gali sudaryti su kokiomis nors vietinėmis
kompanijomis, priklausančiomis šiam asmeniui arba jo artimiausiems
draugams, lizingo sutartį visų rūšių statybos įrangos, tarkim, buldozerių, kranų,
sunkvežimių ir kt. tiekimui – žinoma, išpūstomis kainomis. Antra, galima
sudaryti subrangos sutartį kokiems nors darbams pagal projektą su bendrove,
panašia į jų savo veiklos sritimi – vėlgi išpūstomis kainomis. Trečias variantas –
sudaryti maisto, apgyvendinimo, transportavimo, kuro ir kt. tiekimo statomo
objekto personalui sutartį tokiu pat būdu. Paskutinė galimybė – pasiūlyti
Indonezijos valdančiojo elito šeimų atžaloms mokymąsi prestižiniuose
universitetuose JAV su pilnu išlaikymu, ir net primokėti jiems kaip
konsultantams ar stažuotojams.
Tuo pačiu aš pabrėžiau, kad siekiant įteisinti tokį stambų kyšį, gali būti
reikalingi visi keturi būdai, bet ir tai užtruks keletą metų, ne mažiau. Aš taip pat
36
patikinau savo pašnekovą, kad tai yra visiškai teisėti papirkimo būdai,
praktikuojami šalyje ir niekada nesukėlę nereikalingo dėmesio ar teisminių
kaltinimų amerikiečių kompanijoms ir jų darbuotojams. Be to, aš patariau jam
apsvarstyti, ar nevertėtų įtraukti į šį jautrų reikalą geišų.
Čia mano pašnekovas šyptelėjo: “Jos jau dirba pilnu pajėgumu.” Kalbant
apie visą kita, tai jis sunkiai atsidusęs apgailestavo, kad Suharto žmogus
pareikalavo “pinigų į priekį.” Man teko pripažinti, kad aš nežinojau jokių būdų,
kaip atlikti “mokėjimą į priekį”, bent jau kiek nors teisėtai. Tai buvo mūsų
pokalbio pabaiga: mano pašnekovas padėkojo man, nusilenkė ir daugiau
niekada apie jį negirdėjau.
Antrasis įvykis prasidėjo nuo to, kad į mano el. paštą atėjo vieno iš
svarbių Indonezijos valstybės tarnautojo, su kuriuo man teko bendrauti dar
tolimais 1970m., sūnaus laiškas. Emilis (iš karto paminėsiu, kad tai pakeistas
vardas) pasiūlė susitikti viename ramiame tailandietiškame restoranėlyje
viršutiniame West Side.
Jis iškart pareiškė, kad mano “Išpažintis” padarė jam didelį įspūdį. Aš
prisiminiau Emilį dar nuo Džakartos laikų. Jo tėvas supažindino mane su juo, kai
jis buvo 10-metis berniukas. Sluoksniuose, kuriuose sukosi jo tėvas, dažnai
minėjo apie mane, pasakojo Emilis. Jis žino, Emilis tęsė toliau, kad jo tėvas buvo
vienas iš tų korumpuotų valdininkų, apie kuriuos rašoma mano knygoje. Tada jis
pažvelgė man tiesiai į akis ir prisipažino, kad nusekė savo tėvo pėdomis.
“Dabar aš norėčiau išvalyti save nuo viso šio purvo, atgailauti, kaip jūs,” –
tokiais žodžiais Emilis baigė savo pasakojimą. Jis nepatogiai nusišypsojo: “Bet
aš turiu šeimą, kurią branginu, ir keletą svarbių neužbaigtų darbų. Manau, kad
jūs suprantate, ką aš turiu galvoje.”
Aš patikinau Emilį, kad niekada neminėsiu ir neatskleisiu jo tikrojo vardo.
Emilio papasakota istorija buvo demaskuojantis liudijimas. Anot jo,
Indonezijos kariuomenė įprato imti duoklę iš privataus sektoriaus, kad padengti
savo išlaidas. Emilis bandė tai pasakyti laisvai, tarsi juokais, pridurdamas, kad
tai yra įprasta praktika, seniai įsigalėjusi trečiojo pasaulio šalyse. Tada jis
surimtėjo: “Bet po Suharto režimo žlugimo 1998m. viskas tapo daug blogiau,
nei buvo prie jo. Kaip tikras karinis diktatorius, jis siekė visiškai kontroliuoti
savo galingą armiją. Po Suharto daugelis bandė, tačiau, veltui, pakeisti mūsų
37
šalies įstatymus, kad pagaliau kariuomenę kontroliuotų valdžia. Jiems atrodė,
kad šį tikslą galima pasiekti mažinant karinį biudžetą. Bet kur tau! Generolai
gerai žinojo, kur kreiptis pagalbos – į užsienio kalnakasybos ir energetikos
bendroves.”
Čia aš pertraukiau Emilį, pažymėdamas, kad jo istorija labai primena
panašią situaciją tokiose šalyse kaip Kolumbija, Nigerija, Nikaragva ir daugelyje
kitų, kur, be reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų, egzistuoja privačiai finansuojami
apsaugos daliniai.
“Taip, – atsakė jaunuolis. “Jūs gerai žinote, kiek mes turime samdinių
mūsų šalyje. Bet dabar aš kalbu apie daug blogesnius dalykus. Per pastaruosius
kelerius metus užsienio korporacijos faktiškai perėmė į savo rankas mūsų
kariuomenę. Ir tokios situacijos pasekmės yra tikrai bauginančios, juk išeina,
kad dabar užsieniečiai valdo ne tik mūsų išteklius, bet ir mūsų ginkluotąsias
pajėgas! ”
Kai pasiteiravau, kodėl jis pasakoja apie tai, Emilis pritilo ir nusigręžė,
išsiblaškiusiai žiūrėdamas pro langą į automobilių srautus. Tyla truko kelias
minutes. Tada Emilis vėl atsisuko į mane: “Aš – tikras kolaborantas ir nuėjau dar
toliau, nei mano tėvas. Esu vienas iš tų, kurie betarpiškai derasi dėl šių
mokesčių, tarpinė grandis tarp korporacijų ir kariškių. Man labai gėda.
Vienintelis dalykas, kurį aš vis dar galiu padaryti, tai papasakoti jums, kaip yra,
o tada tikėtis, kad jūs rasite būdą, kaip papasakoti pasauliui apie tai, kas dedasi
mūsų šalyje.”
Praėjus kelioms savaitėms nuo susitikimo su Emiliu, New York Times
tinklapyje aš aptikau straipsnį, kuriame buvo išdėstyti išsamūs faktai, susiję su
kompanijos “Freeport – McMoRan Cooper ir Gold”, esančios Naujajame Orleane,
veikla. Pasak laikraščio, “per pastaruosius septynerius metus ji perdavė
Indonezijos kariuomenės vieno regiono vadovybei $20 000 000 kaip mokestį už
savo pramonės objektų apsaugą šioje atokioje provincijoje.”
Toliau straipsnio autorius teigė, kad “valstybės biudžeto sąskaita
padengiamas tik trečdalis Indonezijos ginkluotųjų pajėgų finansinių poreikių, o
likusi dalis gaunama iš neskaidrių šaltinių, tokių kaip “apsaugos mokestis”, kas
leidžia vietos kariniam elitui veikti nepriklausomai ir nebūti kontroliuojamam
centrinės valdžios.”
38
————————————————-
Daugelyje susitikimų su skaitytojais kažkas būtinai bando įrodyti, kad
Nike ir kitos korporacijos dabar elgiasi daug geriau. Kaip ir dauguma, aš būčiau
linkęs tikėti šiais teigiamais pokyčiais. Mes visi viliamės, kad Nike įkūrėjas ir
generalinis direktorius Phil’as Knight’as ir kiti vadovai pradėjo geriau suvokti
savo atsakomybę.
Norėdamas tuo įsitikinti, aš kartą el. paštu susisiekiau su Leslie ir Jim’u,
kurie bandė pagyventi tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Nike Indonezijos
fabrikų darbininkai, o dabar rengė dokumentinį filmą apie prakaitą
spaudžiančius fabrikus. Jų atsakymas, vienok, buvo mažai žadantis:
“Po mūsų pirmosios kelionės 2000m., mes buvome Indonezijoje dar du
kartus, susitikome su fabriko darbininkais, su kuriais susidraugavome mūsų
pirmojo vizito metu, taip pat ir su profsąjungos organizatoriais.
Jei vyriausybė ir pakėlė minimalų darbo užmokestį, tai proporcingai
išaugo būsto, maisto, geriamojo vandens, drabužių ir kitų būtiniausių produktų
kainos. Iki šiol darbininkai negali išspręsti dilemos: valgyti patiems ar maitinti
savo vaikus. Mūsų paskutinio vizito į Indoneziją metu mes susitikome su sena
pažįstama, kuri dirbo Nike gamykloje aštuonerius metus. Ji tvirtai apkabino
mus, o tada, kreivai šyptelėjusi, ištarė su karčia neviltim: “O pas mus niekas
taip ir nepasikeitė”.
90-ųjų pabaigoje, atsakydama į kaltinimus sukūrus prakaitą spaudžiančią
sistemą savo fabrikuose trečiojo pasaulio šalyse, Nike teigė, kad kritikai patys
nežino, apie ką kalba, tuo labiau, kad korporacija nėra savininkė fabrikų, kurie
vykdo užsakymus, todėl neturi jokių įgaliojimų ką nors ten pakeisti. 2000-ųjų
pradžioje jos atstovai pradėjo kalbėti: “Pretenzijos yra teisingos, bet ne tuo
adresu.”
Tačiau jau 2002m. Nike pakeitė taktiką. Jos įgaliotieji atstovai pradėjo
lankyti susitikimus kolegijose ir universitetuose, kur vyko mūsų su Jim’u
renginiai. Dar prieš mums atvykus, jie išsiuntinėdavo raštišką kreipimąsi į
kolegijas, bandydami iš anksto paneigti visus faktus, kuriuos mes ketinome
pateikti pokalbiuose, o tada patalpindavo straipsnius studentų laikraščiuose,
39
kur pranešdavo, kad mes nežinome visų faktų apie darbo sąlygas Nike
fabrikuose.
Šiandien Nike toliau keičia taktiką – korporacijos atstovai aktyviai
dalyvauja įvairiose konferencijose, skirtose verslo socialinei atsakomybei, ir
netgi pripažįsta problemų egzistavimą, tačiau jų sprendimą paveda visoms
suinteresuotosioms šalims, kurios turi dirbti kartu šia kryptimi (žinoma, pagal
Nike taisykles). Tuo tarpu visos tos pačios problemos, kurios buvo išaiškintos
dar 1990m. – nuo ubagiško atlyginimo ir tik dviejų oficialių higienos pertraukų
per dieną iki žodinių ir fizinių užgauliojimų, seksualinio priekabiavimo ir
grasinimų fiziškai susidoroti su profsąjungos organizatoriais – vis dar
tebeegzistuoja Nike fabrikuose, išsibarsčiusiuose visame pasaulyje.”
Galbūt Leslie ir Jim’as yra ekonomikos smogikų priešingybės, bet niekas
neapsaugo jų nuo susidorojimo grėsmės iš “šakalų” pusės. Kaip jaunuoliai
pasakojo, vieną naktį jų filmavimo grupė, kurioje be jų buvo operatorius
Jowell’as, vairuotojas indonezietis ir vertėjas, buvo užpulta ginkluotų banditų.
Per gana trumpą laiką man pateko straipsniai apie SWEC, FreeportMcMoRan ir Newmont, gavau pranešimą iš Leslie ir Jim’o, ir tada jie ir Jowell’as
man papasakojo apie banditų užpuolimą. Lengva suprasti, kad visa tai, kartu
paėmus, dar kartą privertė mane susimąstyti apie mano, kaip ekonomikos
smogiko, praeities darbo pražūtingas pasekmes, taip pat ir apie visus tuos
tūkstančius žmonių, kurie perka prekes, pagamintas prakaitą spaudžiančiuose
kompanijų fabrikuose, begėdiškai ir žiauriai išnaudojant savo darbininkus. Tai,
ką matėme Indonezijoje, kartojasi diena po dienos pasaulyje; taip rutuliojasi
slapta Amerikos imperijos istorija.
——————————————————-
Mes apsistojome nuostabiai gražiame, jaukiame viešbutyje, pastatytame
ir valdomame tibetiečių. Kambaryje aš iš karto nukritau ant minkštos plačios
lovos ir pradėjau lėtai peržiūrinėti kelionės pastabas, kurias rašiau savo
nešiojamame kompiuteryje. Aš imu jį su savimi į visas keliones. Norėjau dar
kartą apsvarstyti išvadas dėl materializmo ir merkantilizmo, taip pat
40
tarptautinio verslo vaidmenį 1997m. pasaulinėje finansų krizėje, kuri labiausiai
paveikė Azijos šalis.
“TVF krizė”, kaip vėliau buvo pavadintas pasaulinis finansinių griūčių
virusas, atnešė ypač didelių nelaimių Pietų Korėjai, Tailandui, Indonezijai, tačiau
taip pat turėjo sunkiausias pasekmes milijonams žmonių, ypač neturtingų, ir
tokiose šalyse kaip Laosas ir Filipinai. Ir viskas dėl to, kad kiekviena iš jų tam
tikru metu “užkibo” ant TVF ir Pasaulio banko ideologijos.
Po krizės prasidėjus aiškinimuisi dėl jos priežasčių, vienų kaltinimams
kitiems, kas paprastai seka po netikėtų skaudžių katastrofų, daugelis
ekonomistų apkaltino TVF “pernelyg brukant kapitalizmą”, turint omenyje jo
rekomendacijas trečiojo pasaulio šalims panaikinti kapitalo judėjimo
apribojimus, visaip skatinti privatizavimą ir išlaikyti dideles paskolų palūkanų
normas.
Visa tai turėjo, kaip aiškino TVF, pritraukti užsienio investicijas ir bankų
kapitalą į Azijos akcijų rinkas. Be to, buvo primygtinai rekomenduojamas
griežtas nacionalinių valiutų pririšimas prie dolerio, kas turėjo tapti garantija
nuo investicijų rizikos, nors iš tikrųjų ši priemonė buvo slaptas TVF ketinimas
sustiprinti dolerį. Tačiau dėl didelės infliacijos prekių ir paslaugų kainos nuolat
didėjo, o tam labai pasitarnavo didelės palūkanų normos (ko reikalavo TVF).
Apskritai, dėl visų šių rekomendacijų Azijos šalių ekonomika tapo labiau
pažeidžiama. Kai po Aziją nusirito finansinių griūčių banga, nacionalinis verslas
ir vyriausybės negalėjo toliau tęsti užsienio paskolų doleriais išmokėjimo. Taip
pat paaiškėjo, kad jų pajamos, kurios jau ir taip nuolat mažėjo dėl to, kad buvo
nacionaline valiuta, labai nuvertėjo. Tuo tarpu TVF sumaniai manipuliavo
vyriausybėmis ir nacionaliniu skolininkų verslu, versdamas juos “apmokėti
suklastotas sąskaitas”, t.y. stambių užsienio korporacijų naudai.
Situacija darėsi vis labiau įtempta, ir tada TVF pasiūlė “gelbėjimosi
planą”. Ant finansinio žlugimo ribos esančioms šalims buvo pasiūlytos naujos
paskolos, siekiant išvengti įsipareigojimų neįvykdymo, tačiau su sąlyga, kad
bus priimtas restruktūrizavimo paketas (structural adjustment package – SAP).
Kažką panašaus TVF anksčiau privertė priimti Indoneziją.
Iš esmės SAP reikalavo, kad vyriausybės neužkirstų kelio vietos bankų ir
finansinių įstaigų žlugimui, griežtai apribotų viešąsias išlaidas, daugiausia
41
sumažindamos subsidijas maistui, kurui ir daugeliui socialinių paslaugų
neturtingiesiems, ir dar labiau padidintų palūkanų normas.
Milijonams žmonių šiose šalyse “gelbėjimo planas” tapo katastrofa –
tūkstančiai žmonių mirė nuo prastos mitybos, bado ir ligų; labiausiai kentėjo
vaikai. Kalbant apie ilgalaikį poveikį, tai buvo laiko bomba. Jos pasekmės dar
ilgai turės įtaką sveikatos apsaugai, švietimui, būsto statybai ir kitoms
socialinėms paslaugoms.
Finansinių griūčių bacilos iš Azijos greitai išplito visame pasaulyje,
sukeldamos ekonomikos nuosmukį Europoje, Pietų Amerikoje ir JAV. Tai buvo
gera pamoka nevykusios ekonominės politikos, jei tik ji buvo skirta padėti
trečiojo pasaulio šalių žmonėms ir ekonomikai. Pasaulinė krizė atskleidė
tikruosius TVF ir Pasaulio banko ketinimus.
Kaip rodo analizė, labiausiai neskausmingai krizę pergyveno šalys,
atmetusios TVF rekomendacijas, geriausias pavyzdys yra ta pati Kinija. Bendrai
sutikdamas su užsienio investicijų skatinimo politika, Pekinas veikė
nepaisydamas TVF nurodymų, nukreipdamas jas ne į akcijų rinkas, bet į
vietinės pramonės skatinimą. Tai išgelbėjo Kiniją nuo užsienio kapitalo
nutekėjimo grėsmės, padidino užimtumą ir davė daug kitos ekonominės
naudos.
Kartu su Kinija TVF rekomendacijas atmetė Indija, Taivanis, Singapūras,
dėl ko jų ekonomika tapo pakankamai atspari, kad išgyventų krizės metu.
Malaizija iš pradžių pasidavė TVF patarimams, už ką sumokėjo ekonomikos
nuosmukiu, bet po to, kai atmetė SAP, greitai atsigavo.
42
Antroji dalis. Lotynų Amerika
Lifto durys tolygiai atsivėrė. Kabinoje buvo trys vyrai. Skirtingai nuo Pepe
ir manęs, jie nevilkėjo dalykinių kostiumų. Jų drabužiai buvo patys paprasčiausi
– plačios kelnės ir megztiniai, vienas ant pečių užsimetęs odinę striukę. Tačiau
dėmesį patraukė ne demokratiška jų apranga, bet tai, kad kiekvienas buvo
ginkluotas AK-47.
“Tai būtinybė šių dienų Gvatemaloje, – trumpai paaiškino Pepe ir
stumtelėjo mane link lifto durų. – Bent jau tiems iš mūsų, kurie laiko save JAV
draugais, demokratijos draugais. Šiandien mes turime ypatingą “majų žudikų”
paklausą”.
Aš atskridau į Gvatemalą išvakarėse iš Majamio ir apsistojau
prabangiausiame sostinės viešbutyje. Tai buvo vienas iš tų retų atvejų, kai
Stone ir Webster Engineering Corporation (SWEC) nustojo spausti mane su
prašymais ir reikalavimais nerašyti apie ekonomikos smogikus, bet pavedė tam
tikrą darbą.
Mano kompanionas Pepe Jaramillo (vardas pakeistas), pasirašė su SWEC
sutartį, numatančią kompanijos pagalbą vystant privačių elektrinių tinklą
Gvatemaloje. Jis buvo vienas iš įtakingiausių turtingiausio vietinio elito atstovų,
išlaikiusio šalies kontrolę nuo Ispanijos Conquista laikų. Pepe šeimai priklausė
pramoniniai parkai, biurų pastatai, statybų kompleksai ir didžiuliai žemės ūkio
plotai, kuriuose buvo auginami bananai ir kava eksportui į JAV. Tačiau
didžiausias Pepe privalumas, SWEC požiūriu, buvo tai, kad jis turėjo
pakankamai pinigų ir politinės įtakos vikriai tvarkyti reikalus Gvatemaloje.
Baigiantis XIX amžiui, Bostone įsikūrusi bendrovė United Fruit
nukonkuravo ispanus ir įsitvirtino Gvatemaloje, tapusi įtakingiausia jėga
Centrinėje Amerikoje. United Fruit karaliavo regione iki 50-ųjų pradžios, kai
Jacobo Arbens’as iškilo šalies politinėje scenoje. Jis iškėlė savo kandidatūrą
prezidento rinkimuose, siūlydamas politinę platformą, kuri daug kuo atkartojo
Amerikos revoliucijos idėjas. Arbens’as pareiškė, kad gvatemaliečiai turi
privilegijas naudoti savo žemės gamtinius išteklius; užsienio korporacijos
daugiau nesipelnys iš išteklių ir jo šalies žmonių eksploatacijos. Arbens’o
išrinkimas prezidentu buvo paskelbtas išties demokratinio proceso pavyzdžiu
43
visame Vakarų pusrutulyje. Arbens’as iš karto pradėjo didelio masto žemės
reformą, nes iki tol 70% žemės savininkai sudarė tik 3% nuo visų gyventojų.
Naujojo prezidento veiksmai kėlė rimtą grėsmę United Fruit veiklai Gvatemaloje
ir labai kenkė jos įtakai. Bendrovė baiminosi, kad Arbens’o reformų sėkmės
atveju, šis žalingas pavyzdys išplis į kitas Vakarų pusrutulio šalis, ir netgi į likusį
pasaulį.
Siekdama apsaugoti savo įtaką, United Fruit pradėjo didžiulę PR
kampaniją prieš Arbens’ą, visaip įtikinėdama Amerikos visuomenę ir Kongresą,
kad naujasis prezidentas pavertė Gvatemalą į Sovietų Sąjungos satelitą, ir jo
žemės reforma yra ne kas kita kaip klastingas rusų sąmokslas siekiant
sunaikinti kapitalizmą Lotynų Amerikoje.
1954m. CŽV surežisavo antivyriausybinį perversmą Gvatemaloje. JAV
karo aviacija subombardavo šalies sostinę; teisėtai išrinktas prezidentas
Arbens’as buvo nušalintas ir pakeistas žiauriu dešiniosios pakraipos kariniu
diktatoriumi pulkininku Carlos Castillo Armas’u.
Naujoji Gvatemalos vyriausybė nedelsdama sustabdė žemės reformas,
atleido United Fruit nuo mokesčių naštos, atšaukė slaptą balsavimą ir pasodino
už grotų tūkstančius nepatenkintųjų Castillo karine diktatūra.
1960m. Gvatemaloje kilo pilietinis karas. Antivyriausybinės partizanų
grupės, susivienijusios į Gvatemalos nacionalinę revoliucinę sąjungą,
pasipriešino JAV remiamai kariuomenei ir ultradešiniesiems “mirties
eskadronams”. Per 80-uosius šalyje ritosi masinio smurto bangos, nusinešusios
tūkstančių taikių gyventojų gyvybes, daugiausia majų. Smurtinės represijos
tapo norma, žmonės buvo metami už grotų ir kankinami.
1990m. Santjago Atitlan mieste, netoli aukštikalnių Atitlano ežero,
viename iš gražiausių Centrinės Amerikos kampelių, kariuomenė įvykdė
kruvinas civilių žudynes. Ir nors tai nebuvo pirmasis smurto atvejis, naujienos
apie Atitlano žudynes pateko į pasaulio žiniasklaidą, bet tik todėl, kad ta vieta
buvo labai populiari tarp užsienio turistų.
Mano kelionė į Gvatemalą pas Pepe Jaramillo įvyko netrukus po šios
tragedijos, 1992m. Atitlano ežero apylinkėse Pepe ketino pradėti statyti
geoterminę elektrinę. Projektą turėjo finansuoti Pasaulio bankas. SWEC siejo
44
dideles viltis su partneryste su Pepe. Aš gi tuo tarpu turėjau kitokių motyvų
priimti SWEC pasiūlymą.
Aš truputį žinojau apie majų indėnų įsitikinimus. Jie mano, kad žemė turi
gyvą dvasią, o vietas, kuriose požeminio vandens srautai veržiasi iš gelmių,
laiko šventomis. Todėl labai bijojau, kad bandymai statyti tokioje vietoje
pramoninį objektą, naudojantį šventas “žemės ašaras”, gali sukelti eilinę
smurto bangą. Aš buvau pernelyg gerai susipažinęs su metodais, naudojamais
United Fruit, o ir pats pakankamai prisižiūrėjau tokių dalykų Irane, Čilėje,
Indonezijoje, Ekvadore, Panamoje, Nigerijoje ir Irake.
Jei tokia bendrovė kaip SWEC yra kviečiama padėti “neturtingai”
Gvatemalai, reiškia netrukus ten tikrai pasirodys CŽV. O tai neišvengiamas
smurto eskalavimas. Pentagonas galėjo nusiųsti ten jūrų pėstininkus. Ant mano
sąžinės jau ir taip buvo daug kraujo, todėl buvau tvirtai pasiryžęs dėti visas
pastangas, kad užkirsti kelią naujai tragedijai.
Ryte man buvo atsiųstas automobilis į viešbutį, ir netrukus tolygiai
vingiuojančia alėja jis privažiavo prie vieno iš labiausiai didingų šiuolaikinių
pastatų Gvatemaloje, šalies sostinėje. Du ginkluoti sargybiniai praleido mane į
vėsų fojė. Kartu su vienu iš jų aš pakilau liftu į paskutinį aukštą. Kaip paaiškino
apsauginis, visas 11 aukštų pastatas priklauso Pepe šeimynai – čia gyvena ir
užsiima verslu Jaramillo šeima. Pirmame aukšte yra komercinis bankas, nuo
antrojo iki aštuntojo – daugelio įmonių biurai, o viršutiniai aukštai yra skirti
šeimos rezidencijai.
Pepe asmeniškai pasitiko mane prie lifto durų. Po tradicinio kavos
puodelio ir įžanginio pokalbio jis pravedė man trumpą ekskursiją po pastatą –
mes aplankėme visus aukštus, išskyrus devintą – ten, kaip Pepe paaiškino, yra
jo motinos našlės privatūs kambariai (man, tiesa, pasirodė, kad ne tik tai buvo
priežastis, dėl kurios svetingas šeimininkas nepanoro parodyti paslaptingo
devintojo aukšto).
Apskritai, jei Pepe ketino šia ekskursija padaryti įspūdį SWEC atstovui, tai
galima laikyti, kad jam pavyko. Po to viename iš penktojo aukšto biurų įvyko
labiau dalykinis pokalbis apie geoterminės elektrinės statybos projektą. Jame
taip pat dalyvavo keli Pepe kompanijos inžinieriai. Tada buvau palydėtas į 11-ąjį
aukštą. Pasibaigus pietums savininko motinos, brolio ir sesers kompanijoje, aš
45
kartu su Pepe vėl pasukau link lifto – mūsų laukė kelionė į numatomą statybos
vietą. Būtent tada ir pamačiau atvirose lifto duryse tris vaikinus, ginkluotus
automatais.
Lifto durys tyliai užsidarė. Tas, kuris vilkėjo odinę striukę, nuspaudė
apatinio aukšto mygtuką, ir kabina tolygiai pajudėjo žemyn. Per visą leidimosi
laiką nė vienas iš mūsų neištarė nė žodžio. Mintys įkyriai sukosi apie mūsų
pakeleivius su grėsmingais AK-47 rankose. Supratau, kad jų užduotis buvo
apsaugoti Pepe ir, likimui lėmus, mane nuo tos vietos gyventojų, kur mes
vykome – nuo majų. Tų pačių majų, su kuriais aš susidraugavau, dirbdamas
nekomercinėje organizacijoje. Dieve, ką jie dabar apie mane pagalvos?
Tuo tarpu liftas sustojo, durys atsidarė. Bet netikėtai vietoj erdvaus,
saulės spinduliais užpildyto fojė aš pamačiau niūrias požeminio garažo betono
sienas. Tiesa, jis buvo gerai apšviestas. Netgi galbūt per daug. Pepe padėjo
ranką ant mano peties. “Likite vietoje”, – ramiai nurodė jis.
“Odinė striukė”, kaip aš praminiau apsauginį, tuo tarpu viską apžiūrėjęs
įslinko į garažą. Jis greitai apėjo visus automobilius, įjungdamas šviesą
kiekvieno salone. Tada jis uždegė ant grindų išdėliotas lempas, kad apšviesti
dugnus. Atlikęs tai, vėl vizualiai “nuskenavo” visą patalpą. Įsitikinęs, kad viskas
buvo tvarkoje, “odinė striukė” įlindo į vieną iš automobilių ir užvedė variklį.
Automobilis tyliai atriedėjo į vietą, kur stovėjome su Pepe. Vienas iš sargybinių,
stovinčių šalia mūsų, atidarė galines duris ir kartu su savo partneriu atsisėdo
trečioje sėdynių eilėje, nugara į saloną. Pepe pakvietė mane atsisėsti vidurinėje
eilėje. Visą šį laiką “odinė striukė”, nesiskirdamas su automatu, saugojo mus
prie užpakalinių durų. Kai susėdome į saloną, jis užtrenkė mūsų duris, staigiai
sušvilpė ir užėmė vairuotojo vietą.
Matyt patenkintas įspūdžiu, kurį visa šita procedūra man turėjo padaryti,
Pepe patapšnojo man kelį:
– Tai baisu, žinoma, kad tenka taip apsidrausti, bet ką padarysi? Toks
mūsų gyvenimas.
– Neįtikėtina. Nors jūsų žmonės, atrodo, išmano savo darbą, – pagyriau
savo kompanioną.
– Tai geriausia, ką galima įsigyti už pinigus. Jie buvo apmokyti pas jus,
Amerikos mokykloje. Praėjusią savaitę, – tęsė Pepe susiraukęs, – automobilis su
46
mano seserimi buvo užpultas šitų išperų majų gaujos. Ačiū Dievui, kad
automobilis su neperšaunamais stiklais – tai ir mano vaikinų drąsa išgelbėjo jai
gyvenimą.
– Ar buvo aukų? – paklausiau.
Jis patraukė pečiais.
– Sargybiniai sakė, kad lygtai pašovė pora tų išsigimėlių, bet juos
nusitempė savi. Mano sargybai pakanka proto, kad nepradėti persekiojimo. Su
vienu iš mano verslo partnerių neseniai atsitiko ta pati istorija, tik vaikinai iš jo
apsaugos puolė vytis – ir, žinoma, pateko į pasalą. Vienas buvo nušautas,
antrasis sužeistas. – Pepe pažvelgė pro langą į platų prospektą, kuriuo
važiavome. – Giedra diena šiandien, – sumurmėjo jis, ir grįždamas prie mūsų
temos, pridūrė: – Tiesą sakant, visada buvo daug daugiau smurto ir išpuolių
kaimo vietovėse, nei miestuose, bet dabar, – čia jis pasisuko į mane, – viskas
pasikeitė. Tie prakeikti majai visiškai išprotėjo. – Jis vėl įsispoksojo į miestą už
lango. Kurį laiką patylėjo, o tada šyptelėjo: – Beje, jei būtumėte mano vietoje,
ko labiausiai bijotumėte?
– Apie ką jūs, Pepe?
– Kaip manote, kas turi daugiausia galimybių jus nužudyti?
Prisiminiau gandus, susijusius su Panamos prezidento Omar Torrijos
mirtimi. Buvo kalbama, kad prieš pat įsėdant į jo dviejų variklių lėktuvą,
vykstantį į tą tragišką skrydį, vienas iš sargybinių perdavė jam magnetofoną,
prikimštą sprogmenų. Ir aš atsakiau tai, ką tikėjosi išgirsti Pepe: “Jūsų
apsauga!”
– Būtent, – patenkintas ištarė jis, nusvirdamas atgal ant minkštų pagalvių,
– pirmiausia turite rasti geriausius ir mokėti jiems labai, labai gerai. Mes,
pavyzdžiui, turime labai didelę saugos tarnybą – sargybiniai saugo mūsų
fabrikus, biurus, bankus. Tačiau tik nedaugelį, kaip pavyzdžiui, šiuos – jis parodė
į mus lydėjusius ginkluotus galvažudžius, – mes prileidžiame betarpiškai prie
savo šeimos. Bet to nusipelno tik tie, kurie sugebėjo parodyti save.
– Ir kokiu gi būdu?
– Parodyti save? – Pepe pakratė galvą ir nusišypsojo: – Jie turi iš tikrųjų
įrodyti, kad yra pasirengę rizikuoti dėl mūsų savo gyvybe, pvz., kokiuose nors
neramumuose, susišaudymuose. Trumpai tariant, įrodyti savo drąsą ir lojalumą.
47
Aš iš karto prisiminiau, kas vyko Irake ir paskatino JAV įsiveržti į tą šalį
1991 metais. Pepe paprašė paaiškinimo.
– Tada, dar prieš “Audrą dykumoje”, CŽV “šakalai” bandė pačiupti
Saddamą Husseiną, bet jo sargybiniai buvo per daug geri, per daug atsidavę.
Be to, Saddam’as turėjo daug antrininkų – tai tarnavo kaip papildoma
sargybinių lojalumo garantija. Įsivaizduokite, kad esate asmens sargybinis, kurį
bando papirkti. Tuo pat metu jūs gerai žinote, kad jei nušausite ne patį
Saddam’ą, bet jo antrininką, jūsų ir visų jūsų giminaičių lauks lėta, skausminga
mirtis. Norinčių rizikuoti neatsirado, todėl Bush’as turėjo siųsti į Iraką
kariuomenę.
– Čia tai teisingai, – Pepe sukikeno iš pasitenkinimo, – būtinai pasakysiu
kam reikia, kad ir mums būtų gerai įvesti šią taisyklę: išdavystė – lėta
skausminga mirtis. Tam atvejui, jei kas nors iš vaikinų užsinorėtų parsiduoti.
Mes pravažiavome pro nedidelį vaizdingą ežeriuką ir pasukome ant
žvyrkelio. Tik stebino tai, kad aplinkinės vietovės buvo daugiausia plikos,
beveik be medžių. Pepe paaiškino, kad vietos valstiečiai jau seniai iškirto juos
malkoms maistui virti ir namų šildymui. Kalvos abejose kelio pusėse buvo su
giliomis duobėmis ir įgriovomis – dirvožemio erozijos dėl medžių trūkumo
rezultatas.
– Jų protėviai sunaikino patys save, visur iškirtę miškus ir statydami savo
piramides. Ar manote, kad dabartiniai puskvailiai išmoko pamoką? Kur tau!
Buka, beviltiška tautelė!
Taip ir norėjosi atsakyti, kad šiuolaikinė urbanizacija sukelia daug daugiau
žalos aplinkai, ilgalaikėje perspektyvoje. O visi šie civilizacijos atributai, tokie
kaip gamyklos, fabrikai, automobiliai gatvėse, be kurių mes neįsivaizduojame
savo gyvenimo, ir yra pagrindinis blogis, žalojantis gamtą. Juolab, kad būtent
dėl mūsų politikos šie vargšai valstiečiai buvo priversti išnaikinti medžius.
Tačiau susilaikiau, suprasdamas, kad tokiu būdu aš pakenksiu savo
prestižui Pepe akyse – jis iš karto priskirs mane prie “indėnų globėjų” arba
radikalių žaliujų, o tai, atsižvelgiant į misiją, kurią aš ketinau atlikti, buvo man
nenaudinga. Be to, Pepe paskui visai nevertins mano nuomonės apie projektą.
Taigi, aš nutariau patylėti ir nusigręžiau į langą.
48
Atsiveriantis prieš akis nykus kraštovaizdis gyvai priminė, kaip mano
paskutinio vizito per viešąją organizaciją metu aš susitikau su majų žyniu. Buvo
numatytas pagalbos vietos gyventojams projektas, ir organizatoriai norėjo, kad
atidarymo ceremoniją pravestų tikras žynys – tai padėtų įveikti vietos
gyventojų, su kuriais turės dirbti organizacijos savanoriai, nepasitikėjimą. Man
buvo pavesta surasti žynį ir gauti jo sutikimą. Kompaniją man palaikė Lynn
Twist, kuri buvo gerai žinoma lėšų rinkimo labdarai specialistė ir knygos “The
Soul of Money” autorė.
Pagaliau priešiškumas buvo šiaip ne taip įveiktas, ir aš su Lynn
atsidūrėme žynio būste – nedideliame name iš adobos (plytų iš molio ir
supjaustytų šiaudų). Žynys tyliai išklausė mano prašymą dalyvauti atidarymo
ceremonijoje, kas, kaip paaiškinau, padėtų gauti vietos majų pasitikėjimą ir
glaudžiau bendradarbiauti su jais ateityje. Aš kalbėjau ispanų kalba, o vertėjas
iš karto kartojo mano žodžius vietos majų tarme.
Nespėjau pabaigti, kaip žynys pratrūko iš pykčio. Jis pašėlusiai
gestikuliavo ir kažką šaukė. Vertėjas gi kalbėjo monotoniškai ir visiškai be
emocijų, ir nuo to žynio balse aiškiai jautėsi skausmas ir neviltis. “Kodėl
turėčiau jums padėti, kai jūsų žmonės žudė mano tautą beveik pusę tūkstančio
metų?! Ir ne tik prie ispanų ir taip vadinamais kolonijiniais laikais, bet ir dabar.
Jūsų vyriausybė siunčia čia šimtus slaptų agentų ir ištisas galvažudžių armijas –
visą laiką, kiek aš atsimenu, ir dabar taip pat. Argi ne jūs, amerikiečiai, mėtėte
bombas ant mūsų sostinės, kad nuversti Arbens’ą, vienintelį prezidentą mūsų
istorijoje, kuris norėjo padėti mums, šios šalies senbuviams? Argi ne jūs mokote
Gvatemalos kareivius, kaip kankinti majus? O dabar jūs dar prašote pagalbos?”
Aš taip pasinėriau į prisiminimus, kad ne iš karto išgirdau Pepe žodžius,
kuris, tartum perskaitęs mano mintis, prakalbo:
– Tie majai yra tiek apakę nuo savo pykčio, kad pasirengę apkaltinti visą
pasaulį dėl savo nelaimių! Kai mes duodame jiems darbo, jie rėkia, kad juos
pavergėme. O jeigu neduodame – beje, musų šeima atsiveža darbininkus iš
Haičio, tie aplamai yra pasirengę dirbti už centus – jie priešinasi ir bando žudyti
mus. Ir tai vyksta ne tik čia. Bet kurioje vietoje mūsų pusrutulyje – Anduose,
Amazonėje, Meksikoje, Brazilijoje, Ekvadore, Peru, Venesueloje, Bolivijoje,
Kolumbijoje – bet kurioje šalyje į pietus nuo Rio Grande yra tas pats. Pas jus,
49
gringo, to nėra tik todėl, kad išnaikinote pas save visus indėnus. O mes savo
laiku nesusipratome pasekti jūsų pavyzdžiu, – įsismarkavęs jis stipriai
pliaukštelėjo man per kelį. – Atminkite mano žodžius: per ateinančius du
dešimtmečius mūsų svarbiausia užduotis bus kaip reikiant prispausti vietos
gyventojus, visus šituos indėnus. Galite šnekėti apie demokratiją kiek norite,
tačiau šioms šalims, apie kurias kalbu, labiau nei bet kada reikia tvirtos rankos,
galinčios pastatyti visus šituos suįžūlėjusius indėnus į vietą. Majams, kaip ir
kečua ir visoms kitoms gentims, nusispjauti į kažkokią ten demokratiją. Tik
duok jiems valią, ir jie mielai mus visus išžudys.
Aš nepradėjau pasakoti įsiaudrinusiam Pepe, kad žynys vis dėlto sutiko
mums padėti. Persilaužimas jo nuotaikoje įvyko po mano žodžių, kad vienintelė
priežastis, kodėl aš ieškojau jo pagalbos, yra todėl, kad suvienydami jėgas
galėtume nutiesti abipusio supratimo tiltą tarp jo ir mano tautos. “Daugelis
žmonių JAV yra lygiai taip pat pasipiktinę tuo, kaip mūsų vyriausybė elgiasi su
jūsų žmonėmis. Mes norime tai pakeisti, – čia aš išsitraukiau iš maišo šventąjį
inkų akmenį ir kitas relikvijas, padovanotas man kečua šamanų Ekvadore. – Mes
stengiamės daryti tą patį ir kituose Lotynų Amerikos kampeliuose.” Pažvelgęs į
šiuos “pasitikėjimo mandatus”, žynys staiga perėjo į ispanų kalbą, kuria, beje,
jis kalbėjo gana laisvai.
Iki mūsų kortežo atvykimo į geoterminių šaltinių zoną, kur turėtų būti
įrengta statybvietė, aš daugiau ar mažiau buvau nusprendęs, kokias
rekomendacijas pateiksiu savo darbdaviui SWEC. Šis Pasaulio banko projektas
neturėtų būti įgyvendintas, nes jis ne tik padarys turtinguosius turtingesniais, o
vargšus skurdesniais, bet ir atims iš majų šventas teises. Kai mūsų kortežas
privažiavo prie būsimos statybvietės, Pepe vėl sulaikė mane, ir aš turėjau
“malonumą” stebėti saugos tarnybos darbą dar kartą – tačiau dabar jau jų buvo
tuzinas. Net per automobilio stiklą buvo juntami energijos srautai, kylantys iš
šios vietos. Vandens garų debesys sukosi virš žemės. Dar neįkėlęs čia savo
kojos, aš jau supratau, kodėl majai taip garbina šią vietą.
Dėl kamščių kelionė atgal užtruko daug ilgiau, ir aš pavėlavau į savo
skrydį. Tačiau Pepe dėl to nesutriko. Jis iš karto iškvietė sraigtasparnį, kuris
pristatė mane į oro uostą prie jo asmeninio lėktuvo, kuriuo turėjau parskristi
namo. Šioje situacijoje aš įžvelgiau liūdną ironiją: du pilotai paaukos savo laiką
50
ir sunaudos kuro už tūkstančius dolerių, nuskraidindami mane į Majamį tik tam,
kad “palaidočiau” Pepe projektą. Iš pradžių jaučiausi nepatogiai, priimdamas jo
dosnų pasiūlymą. Bet šis jausmas pradingo, vos tik pradėjau įsivaizduoti, kaip
apsidžiaugs senasis žynys ir šaltinio dvasios – galbūt jie bus man dėkingi.
————————————————–
Viena vis nedavė man ramybės, metų metais dirgino vaizduotę – tai, ką
pasakė Pepe: “Atminkite mano žodžius: per ateinančius du dešimtmečius mūsų
skubiausia užduotis bus kaip reikiant paspausti vietos gyventojų, visus šituos
indėnus.” Dabar, kai žengėme į trečiąjį tūkstantmetį, šis teiginys įgavo ypatingą
reikšmę.
Nuo 1998m. septynių Pietų Amerikos šalių tautos, o tai daugiau kaip 300
milijonų iš 370, žemyne gyvenančių žmonių, išrinko savo prezidentais tuos,
kurie pažadėjo kovoti su užsienio išnaudotojais. Nepaisant visų mūsų
žiniasklaidos ir politikų pareiškimų, Pietų Amerikos žmonės balsavo ne už
komunizmą, anarchiją ar terorizmą. Jie tvirtai ir nedviprasmiškai pasisakė už
savo apsisprendimą. Demokratiškai išreikšdamos savo siekį, mūsų pietinės
kaimynės atsiuntė mums aiškią žinią: mes nesitikime iš jūsų altruizmo; viskas,
ko mes norime – kad jūsų gobšios korporacijos nustotų prievartauti mūsų tautas
ir mūsų žemę.
Ir tai labiau nei bet kur kitur akivaizdu Bolivijoje.
Sekdamas prezidento rinkimų eigą šioje šalyje 2005m., aš nuolat
galvojau, kaip jaučiasi Pepe, sužinojęs jų rezultatus. Kokia buvo jo reakcija į
žiniasklaidos pranešimus, kad visos šalies vadovu tapo išeivis iš aimara indėnų
genties, vietos ūkininkas, turintis daugiau nei kuklią kilmę ir išsilavinimą?
Manau, kad Evo Morales’o pergalėje vargšas Pepe įžvelgė savo baisiausių
košmariškų sapnų išsipildymą.
Per televiziją stebėjau švenčių transliacijas, kurios vyko Bolivijoje
prezidento išrinkimo proga, ir mane užplūdo prisiminimai apie tuos laikus, kai
man buvo pasiūlytos labai svarbios pareigos šioje šalyje. Tai, kaip tai vyko,
labai aiškiai iliustruoja korporatokratijos požiūrį ir darbo metodus.
51
“Bolivija galėtų būti visų imperijų išnaudojamų šalių simboliu”. Šie taikos
korpuso mokomosios stovyklos Escondide (Kalifornija), kur buvau
apmokymuose 1968m., instruktoriaus žodžiai tvirtai įsirėžė į mano atmintį. Jis
pats kažkada gyveno Bolivijoje ir dabar nuolat aiškino mums, kad amžinas
išnaudojimas paliko ypatingą pėdsaką šioje šalyje.
Kaip taikos korpuso pareigūnas lankiausi beveik kiekvienoje kaimyninėje
Bolivijai šalyje, išskyrus Paragvajų, kur aš atsisakiau vykti smerkdamas
diktatorių generolą Alfredo Stressner’į už tai, kad priglaudė savo šalyje
buvusius nacistus esesininkus.
Lygiai taip pat sąmoningai aš vengiau kelionės į Boliviją – dėl to, kad jauni
šiaurės amerikiečiai, kartais užklydę pas mus, pasakojo, kad šioje šalyje su
senbuviais, indėnais, elgiamasi dar žiauriau, nei Ekvadore.
Man gi tuo metu atrodė, kad šiuo požiūriu jokia vieta pasaulyje negali
lygintis su Ekvadoru. Turtingas vietos elitas laikė vietinius indėnus žemesnės
rūšies būtybėmis, ne žmonėmis. Kaip ir afroamerikiečiai Jungtinėse Amerikos
Valstijose prieš kelis dešimtmečius, Ekvadoro indėnai neturėjo pilietinių teisių.
Sklido gandai, kad vietos “auksinio” jaunimo tarpe buvo populiarus ypatingos
rūšies “sportas”. Nutvėręs indėną jam darant ką nors neteisėto – pavyzdžiui, jis
rankiojo plantacijoje likusius po derliaus nuėmimo kukurūzus, kad išgelbėti savo
šeimą nuo bado mirties – jauni balvonai čiupdavo išsigandusį vagį ir liepdavo
jam bėgti, o patys šaudydavo į šį gyvą taikinį.
Amazonijoje naftos bendrovių samdiniai darė tą patį, tiesa, ten šie kruvini
žaidimai buvo vadinamas ne sportu, bet kova su teroristais. Tačiau, kaip bebūtų
baisu tai, kas vyko Ekvadore, Bolivijoje su vietos indėnais elgėsi daug blogiau.
Ne veltui Che Guevara, buvęs argentinietis gydytojas, kuris paskyrė savo
gyvenimą kovai su priespauda, pasirinko Boliviją karo veiksmams. Išsigandęs
valdantis elitas paprašė Vašingtono pagalbos. Che Guevara buvo nedelsiant
paskelbtas dar didesniu blogiu nei teroristai ir antžmogiai – vietos indėnai,
užklijuojant jam komunistinio fanatiko etiketę.
Sugauti Che Vašingtonas nusiuntė vieną iš labiausiai patyrusių “šakalų” –
CŽV agentą Felix’ą Rodriguez’ą. 1967m. spalį jis sugebėjo sučiupti Che netoli
Bolivijos miestelio La Iguera. Po daugelio valandų tardymo Rodriguez’as,
spaudžiamas Bolivijos valdžios, įsakė kariams sušaudyti Che Guevarą.
52
70-ųjų viduryje mane nusiuntė į Boliviją kaip ekonomikos smogiką. Bet
prieš tai aš pats ištyrinėjau šalį, kurioje turėsiu dirbti. Kaip paaiškėjo, viskas, ką
pasakojo mano instruktorius Taikos korpuso stovykloje ir keliautojai – gringo,
vos atskleidė tikrąjį žiaurios priespaudos vaizdą. Nuo pat pirmojo istorinio šios
šalies paminėjimo ji patirdavo smurtą. Bolivijai teko amžinosios aukos dalia – tai
imperijų, tai eilės negailestingų vietinių diktatorių.
50-aisiais metais reformistinė Victor’o Paz Estenssoro vyriausybė pradėjo
reformas, kuriomis buvo siekiama pagerinti daugumos gyventojų indėnų
padėtį, ir nacionalizavo alavo rūdos kasyklas. Tai įsiutino tarptautines
kompanijas, ir 1964m. Estenssoro buvo nuverstas karinės chuntos. Akivaizdu,
kad CŽV prikišo rankas prie to. 70-aisiais Bolivija kentėjo nuo eilės karinių
perversmų ir kontrperversmų.
Iš devynių milijonų šalies gyventojų dauguma yra indėnai, kurie palaiko
savo skurdų egzistavimą valstiečių ūkių, išsibarsčiusių vėjuotuose Andų
šlaituose, sąskaita. Šalies etninę įvairovę pabrėžia tai, kad ji turi tris valstybines
kalbas – kečua, aimara ir ispanų. Nepaisant turtingų gamtos išteklių – sidabro,
aliuminio, cinko, naftos, hidroenergetinio potencialo ir didžiausių žemyno
gamtinių dujų atsargų (didesni tik Venesueloje) – Bolivija išlieka viena iš
skurdžiausių Vakarų pusrutulio šalių.
Ji viena pirmųjų sutiko praktiškai įgyvendinti TVF rekomenduojamą
restruktūrizavimo programų rinkinį – SAP. Turiu pripažinti, kad esu iš dalies
atsakingas už tai.
Iki mano atvykimo į Boliviją 70-ųjų viduryje, baimindamasi tų jėgų, kurias
išjudino Che Guevara, valdančioji koalicija – turtingojo elito ir kariuomenės
atstovai – dar labiau sugriežtino režimą prieš senbuvius.
Mano užduotis buvo ištirti galimybes, kurios būtų leidusios dar giliau
įtraukti šią koaliciją į bendradarbiavimo su korporatokratija orbitą. Surengęs
daug susitikimų su Bolivijos elito atstovais, išdėsčiau keletą idėjų, panašių į tas,
dėl kurių daugelis šalių priėmė SAP 1980-90m. Kaip ir Indonezijos diktatorius
Suharto, Bolivijos valdantieji nuo pat pradžių buvo linkę priimti programas,
pagal kurias nacionalinis turtas būtų išparduotas užsieniečiams. Abipusiai
naudingi santykiai su užsienio kalnakasybos kompanijomis, pagrįsti
nuolaidomis, jau seniai teikė finansinę naudą Bolivijos elitui; jis jau spėjo
53
įklimpti skolose ir dabar, bijodamas savo kaimynų ir tradicinių priešininkų, taip
pat savo tautos, norėjo užsitikrinti pagalbą iš Vašingtono, tikėdamasis tuo pačiu
dar labiau prisipildyti kišenę. Bolivijos viršūnė norėjo sekti Suharto pavyzdžiu,
pasikliaudama Jungtinėmis Valstijomis ir Europos šalimis, taip apsidrausdama
nuo artėjančių ekonomikos krizių. Pirmieji susitikimai, surengti 70-aisiais
Bolivijoje, parodė, kad šalis buvo pribrendusi privatizavimui. La Paso
verslininkai ir politikai jau mikliai išpardavinėjo užsienio investuotojams
pagrindines Bolivijos ekonomikos šakas. Jie norėjo dar labiau panaudoti
kalnakasybos bendrovių išrastą modelį.
Ir nors tuo pačiu buvo faktiškai išparduodamas nacionalinis suverenitetas,
tai atlaisvino valdantįjį elitą nuo įkyraus poreikio rinkti lėšas, už kurias turėjo
būti vystomos vandens tiekimo, kanalizacijos, buitinės elektroenergetikos,
transporto ir komunikacijų, švietimo ir kalėjimų sistemos.
Ne be mano pagalbos valdantieji sluoksniai sužinojo, kad SAP priėmimas
žada jiems labai pelningas subrangos sutartis, o jų atžaloms – visiškai
apmokamą mokymąsi JAV su vėlesnėmis stažuotėmis prestižinėse inžinerijos ir
konsultavimo įmonėse.
Nenuostabu, kad Bolivijos vyriausybė uoliai patvirtino mokesčių lengvatas
užsienio investuotojams, ir tuo pačiu metu sutiko pašalinti prekybos kliūtis
Amerikos prekių importui, nė kiek neprieštaraudama JAV apribojimų įvedimui
Bolivijos importui.
Tiesą sakant, ekonominis ir karinis elitas atrodė pribrendęs tam, kas
vadinama nauja kolonializmo forma, nors iki šiol TVF kalba tai buvo įvardijama
kaip “tinkamas valdymas”, “protingas ekonominis požiūris” ir “struktūrinis
reguliavimas”.
Netrukus po to, kai buvo priimti įstatymai, leidžiantys bendras įmones ir
užsienio kapitalo pritraukimą į ekonomiką, taip pat panaikinantys valiutos
konvertavimo apribojimus, Bolivijos vyriausybė paskelbė apie penkių didžiausių
valstybinių kompanijų privatizaciją. Taip pat buvo paskelbti planai iki 1990m.
parduoti 150 valstybinių įmonių užsienio investuotojams.
Ir štai – įdomus likimo posūkis, simbolizuojantis “besisukančias duris”,
kurios nuolat prastumia politikus, priimančius svarbius valstybinius sprendimus,
54
į pelningas pareigas kompanijose – man buvo pasiūlytas pačios stambiausios
Bolivijos elektroenergetikos kompanijos prezidento postas.
1990m. Amerikos kompanijos Leucadia National Corporation atstovai
kreipėsi į mane su pasiūlymu vadovauti vienai iš jai visiškai priklausančių
dukterinių kompanijų – tai buvo Bolivijos elektroenergetikos bendrovė Bolivija
Power Company, arba COBEE (ispaniško pavadinimo Compañía Boliviana de
Energía Eléctrica santrumpa).
—————————————————–
El-Alto tarptautinis oro uostas, kuriame nusileido mūsų lėktuvas, yra
aukščiausiai esantis iš visų komercinių oro uostų pasaulyje. Jis įsikūręs kalnų
plynaukštėje, 3.9 tūkst. metrų aukštyje virš jūros lygio. Išeinant iš muitinės
zonos mus pasitiko dabartinis COBEE prezidentas, kurį turėjau pakeisti šiame
poste, ir jo žmona.
Per visą laiką, kurį aš su šeima praleidau Bolivijoje, ir jis, ir kiti kompanijos
vadovai suteikė mums tikrai karališką priėmimą. Jie supažindino mus su beveik
visomis La Paso ir jo apylinkių įžymybėmis, lydėjo lankantis spalvinguose vietos
turguose, muziejuose ir bažnyčiose, išlikusiose nuo kolonijinių laikų.
Vieną šaltą lietingą dieną pas mus į viešbutį užsuko vienas iš COBEE
vadovų, kad, jo žodžiais tariant, “parodyti mums tikrąją bendrovės širdį”. Mes
tikėjomės pamatyti kokį nors aukštųjų technologijų inžinerijos stebuklą, bet
mašina, kuria važiavome, sustojo prie įėjimo į komercino banko filialą La Paso
centre.
Tiesiai nuo durų vingiavo ilga laužyta indėnų eilė; jos uodega pradingo už
pastato kampo. Bandydami apsisaugoti nuo perveriančio vėjo, žmonės buvo
susimetę į grupeles, kai kurie dengėsi nuo lietaus išskleistais laikraščiais. Visi,
stovėję šioje nuobodžioje eilėje, buvo apsirengę tautiniais Bolivijos rūbais: vyrai
– vilnonėmis kelnėmis, moterys – namuose verptais, taip pat vilnoniais, sijonais.
Daugelis buvo apsijuosę pončais. Aš šiek tiek nuleidau stiklą savo pusėje, ir
vėjas iš karto sviedė saują ledinių lašų man į veidą. Nuo eilės sklido aiškus
drėgnos vilnos ir seniai neprausto žmogaus kūno kvapas.
55
Aš tyliai žvelgiau į šį liūdną vaizdą, kuris galėjo pasitarnauti kaip gyvas
senų konkistadorų laikų priminimas, kai likimui paklusę vargšai stovėdavo
tokiose pačiose ilgose eilėse, tikėdamiesi gauti darbo alavo rūdos kasyklose.
Kaip ir jų protėviai, jie stovėjo nuolankioje tyloje, dairydamiesi į šalis ir kartas
nuo karto žengdami nedidelį žingsnelį, artėjant prie masyvių banko durų, kurias
saugojo grupė gerai ginkluotų apsauginių.
Daugelis buvo su vaikais; mažiausi kabojo už motinų nugarų, aprišti
margomis skaromis. Matėsi, kaip nuo motinų pečių ant jų vis ritosi šalto lietaus
lašai. “Jie atėjo apmokėti savo sąskaitas už elektros energiją”, – nutraukė tylą
mus lydėjęs valdytojas.
– Koks siaubas, – burbtelėjo Winifred.
– O, Dieve, visai ne, – valdytojas pabandė pataisyti ją, – kaip tik priešingai
– tai laimingieji. Skirtingai nuo kitų kaimiečių, šitie, galima sakyti, privilegijuota
klasė – jie turi elektrą savo namuose.
Pakeliui atgal gidas pasisuko į mus iš priekinės sėdynės ir pradėjo
entuziastingai aiškinti, kad COBEE per JAV ambasadą reguliariai siunčia pinigų
maišus į JAV – tuos pačius grynuosius, kuriuos, stovėdami ilgose eilėse, suneša į
banką kečua ir aimara vargšai. “Mūsų COBEE – melžiama karvė Leucadiai”, – su
pasitenkinimu pareiškė jis.
Vėliau sužinojau, kad neturtingieji yra priversti kiekvieną mėnesį keliauti į
bankus susimokėti už elektros energijos paslaugas, nors daugelis iš jų naudoja
vieną vienintelę blyškią lemputę, apšviečiančią jų būstus. Jie nuolankiai, kartais
ištisas valandas, stovi eilėse priešais banką, nepaisant blogo oro, kad sumokėti
grynaisiais už elektros energiją, nes neturi nei mokėjimo kortelių, nei banko
sąskaitų.
Tą vakarą mūsų viešbučio kambaryje Winifred nuolat klausinėjo, kokia
proga JAV ambasada teikia kurjerių paslaugas privačiai kompanijai. Į tai turėjau
tik vieną atsakymą – tą, kuris yra labiausiai akivaizdus: JAV diplomatinės misijos
visame pasaulyje egzistuoja daugiausia tik tam, kad aptarnauti
korporatokratijos interesus.
Mus, tiesa, truputį nustebino mūsų šiandienos “gidas” – kodėl jis,
paaukojęs savo laiką, nutempė mus pažiūrėti į tuos vargšus eilėje? “Manau, kad
56
jis nuoširdžiai didžiuojasi tuo. Koks iškreiptas požiūris į finansus” – apibendrino
Winifred.
Kitą rytą mūsų programa numatė pažintį su Zongo upės hidroenergetiniu
kompleksu. Iš pradžių mums trumpai papasakojo apie ši vietinės
elektroenergetikos objektą. Štai kas, pagalvojau aš, turėtų būti laikoma tikra
COBEE širdimi. Apie šį projektą žino visi Lotynų Amerikos vadybininkai,
dirbantys elektroenergetikos srityje, tai yra klasikinis efektyvumo suderinimo su
atsakingu požiūriu į gyvąją gamtą ir jos turtus pavyzdys. Kompleksas jungia
keletą mažų hidroelektrinių, kaskadu besileidžiančių beveik nuo pačių Andų
aukštumų iki šalies atogrąžų regiono lygumų.
Į dienos pabaigą mes pagaliau pasiekėme pirmąją kaskado elektrinę. Toje
vietoje, kur Zongo srautai išteka iš ledyno, buvo pastatyta nedidelė užtvanka,
sudaranti nedidelį rezervuarą. Iš jo per sistemą kanalų, giliai perpjaunančių
tarpeklio šlaitus, vanduo nuleidžiamas žemyn, o metaliniai vandens latakai
kreipė jį tiesiai į elektrinės turbiną. Tuo pačiu principu buvo pastatytos ir kitos
hidroelektrinės Zongo pasroviui.
Tokiu būdu kompleksas tarnavo pavyzdžiu to, kaip projektas, kuriuo iš
pradžių buvo siekiama maksimaliai išnaudoti kalnų upės potencialą,
harmoningai įsipaišė į aplinkinį gamtinį kraštovaizdį, nepažeidžiant jo
vientisumo. Kol mes klajojome palei tarpeklį, užspaustą tarp uolų, jau visiškai
atsigavusi nuo kalnų ligos Jessica išreiškė apėmusius mane jausmus. “Puiku,
kad jie nepastatė milžiniškos užtvankos, – pasakė ji, – o tai visas šis nuostabus
slėnis būtų po vandeniu.”
Vėliau, prieš einant miegoti mums skirtame miegamajame, Winifred gyrė
Zongo hidroenergetikos projektą: “Aš niekada nemačiau nieko panašaus. Negi
tu nesugebėsi panaudoti jį kaip atspirties tašką ir padaryti energijos tiekimo
revoliuciją visos Lotynų Amerikos mastu? Tai taip paprasta! Tegul nebus tokių
baisių eilių, kuriose neturtingi indėnai valandomis laukia galimybės apmokėti
savo varganas sąskaitas už elektros energiją. Padaryk ją pigesne, tegul elektros
energija ateina ir į kaimo vietoves. Reikia plėtoti daugiau tokių projektų, o ne
investuoti Pasaulio banko pinigus į milžiniškų HE statybą! Padaryk šią
kompaniją atsakingo, apdairaus požiūrio į aplinką pavyzdžiu.”
57
Aš atidžiai įsiklausiau į jos žodžius. Ir kitą dieną, sugrįžus į La Pasą, ir
likusiomis iki išvykimo namo dienomis prasukinėjau galvoje žmonos išsakytas
mintis. Kelis kartus turėjau galimybę aptarti šią temą su kompanijos vadovais ir
inžinieriais. Daugelis jų atvyko iš Argentinos, Čilės, Paragvajaus – šalių, kuriose
daugelį metų karinės diktatūros tarnavo korporatokratijos interesams. Todėl
mane nelabai nustebino skepticizmas, su kuriuo jie reagavo į mano
pamąstymus. Jų komentarus daugiau ar mažiau atkartojo Peru inžinieriaus,
dirbusio COBEE daugiau nei dešimtmetį, žodžiai. “Leucadia tik ir svajoja apie
pinigų maišus”, – kategoriškai pareiškė jis.
Ir kuo ilgiau aš svarsčiau, tuo labiau mane apimdavo pyktis. Lotynų
Amerika jau seniai pavirto į klasikinį JAV viešpatavimo modelį. Jei kurioje nors
šalyje, turtingoje vertingais gamtiniais ištekliais, dominančiais mūsų besotes
korporacijas, į valdžią ateidavo nacionalinis lyderis, pilnas ryžto panaudoti šiuos
išteklius savo šalies labui, pasikartodavo vienas ir tas pats scenarijus –
valstybinis perversmas arba valstybės vadovo nužudymas, ir kiekvieną kartą
prie valdžios atsidurdavo Vašingtono statytiniai. Toks likimas ištiko Braziliją,
Gvatemalą, Boliviją, Čilę, Ekvadorą, Panamą. Dešimties metų laikotarpyje aš,
būdamas ekonomikos smogiku, betarpiškai dalyvavau šiuose žaidimuose. Ir
nors aš jau seniai mečiau šią profesiją, mane iki šiol kankina sąžinės graužimas.
Ir pyktis.
Grįžęs į JAV, aš susisiekiau su Leucadia darbuotoju, atsakingu už
vadovaujančio personalo atranką. Suvokdamas, kad užsiimu visiškai beviltišku
reikalu, vis tik pranešiau, kad esu pasirengęs apsvarstyti galimybę priimti
pasiūlymą, bet tik tuo atveju, jei man bus leista paversti COBEE į verslo modelį,
paremtą socialinės atsakomybės ir atsakingo požiūrio į aplinką principais.
Aš paaiškinau, kad buvau labai sužavėtas Zongo upės hidroenergetikos
kompleksu, ir man atėjo į galvą mintis, kad pati kompanija, turinti galimybes
tiekti elektros energiją skurdžiausiems gyventojų sluoksniams, kaip niekas kitas
tinka pokyčių įdiegimo vaidmeniui.
Po mano tirados stojo ilga pauzė. “Gerai, – pagaliau atsakė mano
pašnekovas, – aš aptarsiu tai su Ian’u Cumming’u. Tačiau daug nesitikėkite.
Vadovai atsakingi prieš akcininkus, ir iš COBEE prezidento mes tikimės
maksimalaus pelno. – Sekė dar viena pauzė. – Gal vis dėlto persigalvosite?”
58
Jo žodžiai tartum paskatino mano ryžtą: “Jokiu būdu”.
Daugiau jie man niekada neskambino.
————————————————–
Į pasaulinės šlovės viršūnę Hugo Chavez’ą iškėlė 1992m. vasario mėn.
įvykiai, kai jis, būdamas Venesuelos kariuomenės papulkininkiu, vadovavo
maištui prieš tuometinį šalies prezidentą Carlos Andres Perez’ą. Šis Venesuelos
vadovas, kurio vardas jau seniai tapo begėdiškos korupcijos sinonimu, kėlė
Chavez’ui ir jo šalininkams ypatingą neapykantą dėl savo pasirengimo visiškai
parduoti šalį Pasaulio bankui, TVF ir užsienio korporacijoms.
Karakaso bendradarbiavimas su korporatokratija tapo bene pagrindine
priežastimi, dėl kurios vienam gyventojui tenkančios pajamos sumažėjo
daugiau nei 40%. Dėl masinio nuskurdimo kažkada buvę skaitlingiausios
žemyno viduriniosios klasės atstovai buvo negailestingai išstumti į
skurdžiausiųjų gretas. Nors Chavez’o maištas žlugo, jis paruošė dirvą
būsimajam jo politinės karjeros kilimui.
Po to, kai Chavez’as buvo sučiuptas, jam buvo leista kreiptis per
nacionalinę televiziją į savo šalininkus su kvietimu sudėti ginklus. Prieš
milijonus bendrapiliečių jis atvirai pripažino, kad buvo nugalėtas – bet tik šį
kartą. Drąsa ir sąžiningumas vos valandos bėgyje padarė Chavez’ą nacionaliniu
didvyriu. Jis praleido ateinančius dvejus metus kalėjime, o po kurio laiko
prezidentas Perez’as buvo nuverstas, ir Chavez’as po amnestijos išėjo į laisvę,
turėdamas ryžtingo, drąsaus ir sąžiningo lyderio reputaciją, pasirengusio padėti
vargšams ir pasiryžusio nutraukti šimtmečius trukusį jo šalies išnaudojimą.
1998m. prezidento rinkimuose Venesuelos tauta atidavė balsus už Hugo
Chavez’ą – jis laimėjo įspūdingą pergalę, surinkęs 56% balsų. Atėjęs į valdžią
Chavez’as, skirtingai nei daugelis jo pirmtakų, nenugrimzdo į korupciją. Herojai,
į kuriuos jis lygiavosi, buvo Gvatemalos lyderis Arbens’as, Čilės prezidentas
Allende, Panamos prezidentas Torrijos’as ir Ekvadoro prezidentas Roldos’as. Visi
jie savo laiku buvo nužudyti arba nuversti ne be CŽV pagalbos.
Dabar naujasis Venesuelos vadovas sekė jų pėdomis, remdamasis savo
vizija, charizmatiškumu ir galia, kurią įgijo kaip šalies su didžiulėmis naftos
59
atsargomis lyderis. Jo nenuginčijama pergalė ir nuolatinė atvira konfrontacija su
Vašingtonu ir naftos kompanijomis šiandien įkvepia milijonus Lotynų Amerikos
gyventojų.
Chavez’as tęsi pažadus, kuriuos jis davė savo bendrapiliečiams, miesto ir
kaimo neturtingiesiems. Jis nesiekia nukreipti pelną iš naftos į naftos pramonės
plėtrą, bet labiau stengiasi investuoti jį į projektus, kuriais siekiama kovoti su
neraštingumu, prasta mityba, sergamumu ir kitomis socialinėmis problemomis.
Korporatokratija gi įžvelgia Chavez’o veikloje rimtą grėsmę jos
interesams. Ir ne tik todėl, kad jis ryžtingai meta iššūkį naftos ir kitoms užsienio
kompanijoms. Taip pat erzina ir tai, kad Chavez’o pavyzdžiu gali pasekti kitų
šalių vadovai. Bush’o administracijos akyse bekompromisinis, nesutramdomas
Hugo Chavez’as ir kitas nacionalinis lyderis Saddam’as Hussein’as tapo
košmariškų sapnų išsipildymu, nuo kurio reikia kuo greičiau atsikratyti.
Kalbant apie Iraką, tai čia visos ekonomikos smogikų ir “šakalų”
pastangos nuversti Hussein’ą sužlugo, ir Bush’o administracija jau rengiasi
griebtis paskutinės priemonės – karinio smurto. Venesueloje procesas vienu
žingsniu atsilieka: ekonomikos smogikus jau pakeitė “šakalai”, ir Vašingtonas
vis dar tikisi, kad jie sugebės susidoroti su nepaklusniu prezidentu.
Panaudojant praktiką, išbandytą tokiose šalyse kaip Iranas, Čilė ir
Kolumbija, 2002m. balandžio 11d. “šakalai” išprovokavo Karakase masines
darbininkų demonstracijas, reikalaujančias Chavez’o atsistatydinimo.
Nepatenkintųjų minios patraukė prie Venesuelos valstybinės naftos kompanijos
būstinės ir Miraflores prezidento rūmų. Tačiau čia juos pasitiko tūkstančiai kitų
demonstrantų, kurie liko ištikimi savo prezidentui. Jie viešai paskelbė, kad
streiko organizatoriai – begėdiški samdiniai, veikiantys CŽV nurodymu. Po to
sekė netikėtas kariškių pareiškimas, kad prezidentas Chavez’as nuverstas ir
laikomas vienoje karinėje bazėje.
Vašingtonas jau pradėjo švęsti pergalę, bet džiaugsmas buvo
trumpalaikis. Įvykiai vėl staigiai apsisuko. Kariškiai, kurie liko ištikimi Chavez’ui,
pradėjo skelbti masinį nepaklusnumą “naujai” valdžiai, vargšų minios vėl išėjo į
gatves, o balandžio 13d. Chavez’as grįžo į savo postą. Venesuelos valdžios
institucijų tyrimas parodė, kad pučą finansavo JAV vyriausybė.
60
Baltieji rūmai praktiškai pripažino savo dalyvavimą šiuose įvykiuose. Kaip
pranešė Los Angeles Times, “grupė Bush’o administracijos pareigūnų pripažino
antradienį, kad pastaraisiais mėnesiais jie ne kartą aptarinėjo prezidento Hugo
Chavez’o nuvertimo klausimą su Venesuelos kariniais ir visuomeniniais
lyderiais.”
Ironiška, kad 2003m. JAV invazija į Iraką buvo paranki Chavez’ui. Naftos
kainos pakilo į padanges, ir į Venesuelos iždą tekėjo naftos doleriai. Tai leido
Venesuelai pradėti sunkiosios naftos gavybą Orinoco upės baseine, kas
anksčiau buvo laikoma ekonomiškai nenaudinga. Chavez’as paskelbė, kad kai
naftos barelio kaina viršys 50 dolerių ribą, Venesuela taps pasaulio lydere pagal
naftos atsargas, išstumdama Artimuosius Rytus į antrąją vietą. Šie duomenys,
jis patikino, yra pagrįsti JAV Energetikos departamento prognozėmis.
Lotynų Amerikos valstybės įtemptai stebėjo, kuo atsakys Bush’o
administracija į nepavykusį bandymą nuversti Chavez’ą. Tačiau JAV prezidentas
atrodė akivaizdžiai pasimetęs. Baltieji rūmai suprato, kad reikia elgtis ypač
apdairiai.
Tuo tarpu įvykiai Lotynų Amerikoje mažai džiugino Vašingtoną. Luiz Inacio
Lula da Silva triumfas 2002m. Brazilijos prezidento rinkimuose su įspūdingu
balsų skaičiumi, suteikė naują impulsą nacionaliniams judėjimams žemyno
šalyse.
Luiz Inacio Lula da Silva (arba tiesiog Lula), kuris 1980m. įkūrė pažangią
Darbininkų Partiją, tapo įžymiu kaip politikas, nuosekliai pasisakantis už
socialines reformas, ketinantis naudoti savo šalies gamtos išteklius Brazilijos
neturtingųjų naudai ir reikalaujantis peržiūrėti Brazilijos skolą TVF, paskelbęs ją
neteisėta. Su daugiau nei 60% balsų Lula atsidūrė vienoje eilėje su Chavez’u,
papildydamas naujos “gyvųjų legendų” bangos – ypatingai populiarių Lotynų
Amerikos nacionalinių lyderių – gretas.
Žinia apie tai, kad į valdžią atėjo vienas iš tų, kurie remia beteisius ir
bedalius, greitai pasiekė tolimiausius Brazilijos kampelius, nuo Andų
aukštikalnių kaimelių iki indėnų gyvenviečių Amazonės miškuose. Tai buvo
įkvėpimas Lotynų Amerikos tautoms. Pirmą kartą šiuolaikinėje istorijoje jos
pamatė realią galimybę išslysti iš kibių JAV nagų, nutraukti jų neribotą
viešpatavimą.
61
—————————————————
Knygoje “Ekonomikos smogiko išpažintis” aš jau pasakojau apie Jaime
Roldos Aguilera, universiteto profesorių ir advokatą, kuris 1979m. tapo
pirmuoju demokratiškai išrinktu Ekvadoro prezidentu po ilgos eilės diktatorių –
korporatokratijos statytinių. Stojęs prie valstybės vairo, Roldos’as iš karto
pradėjo įgyvendinti savo priešrinkiminius pažadus pažaboti naftos kompanijas
ir naudoti šalies gamtos išteklius neturtingųjų naudai.
Jausdamas simpatijas Roldos’ui, aš tada pradėjau bijoti, kad jam
nepaklusus ekonomikos smogikų nurodymams, ant jo užsiundys “šakalus”.
Mano baimė, deja, išsipildė – 1981m. gegužės 24d. Jaime Roldos žuvo lėktuvo
katastrofoje. Kitą dieną Lotynų Amerikos laikraščiai išspausdino pranešimą apie
tai pirmuosiuose puslapiuose. Antraštės didžiulėmis raidėmis skelbė:
“Prezidentas nužudytas CŽV!”
Dabar, praėjus dešimtmečiui, padėtis šalyje pasikeitė, tačiau politika
išliko tokia pati. Po įsimintinos kelionės pas šuarus ir visuomeninių organizacijų
Dream Change ir Pachamama Alliance įkūrimo man darėsi vis aiškiau, kad per
90-uosius Ekvadore brendo kažkokie sudėtingi giluminiai procesai, kol kas dar
neiškilę į paviršių.
“Šakalai” padarė savo darbą – fiziškai pašalino Roldos’ą, tačiau spręsti
šios šalies neatidėliotinų problemų Jungtinės Valstijos kažkodėl neskubėjo. Bet
kai Ekvadoras tapo antru pagal dydį regione naftos tiekėju JAV, jo socialinės ir
ekonominės problemos tapo precedento neturinčiomis. Gyventojų poliarizacija
didėjo, atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų pavirto į bedugnę.
Unikalią gamtą negailestingai naikino, sveikatos apsaugos, švietimo
sistemos ir kitos socialinės paslaugos patyrė nuosmukį. Labiausiai nukentėjo
senbuviai. Vyriausybė ir naftos kompanijos išvarydavo vietos gentis iš savo
protėvių žemių. Tie, kurie atsisakė paklusti spaudimui, su skausmu stebėjo,
kaip buvo kertami medžiai, ruošiant vietas naftos platformoms, kaip upės virto
nuodingų nuotekų grioviais.
Spaudimas vietinėms gentims buvo daromas įvairiomis formomis. Viena
iš jų pasirodė man visu gražumu eilinio apsilankymo Amazonėje metu. Jaunasis
62
šuaras vardu Tunduam pasakojo, kad jis paliks genties bendruomenę. “Turiu
gabumų kalboms – tą kalba naftos kompanijos specialistai, – paaiškino jis. – Jie
nori nusiųsti mane į savo mokyklą mokytis anglų kalbos, ir už tai jie pažadėjo
mane įdarbinti vėliau. Bet aš kažko nerimauju. Tsentsakas padarė, kaip jie
prašė. Tik dabar jo vardas ne Tsentsakas, bet Džoelas. Jie liepia jam rašyti
straipsnius laikraščiuose prieš tokias organizacijas, kaip jūsų Dream Change,
Pachamama ir kitas, kurios padeda mums kovoti su naftos kompanijomis. O dar
jam liepia sakyti, kad mūsų liaudis jį išrinko visų šuarų atstovu, ir dabar jis turi
pasirašinėti įvairius dokumentus, pagal kuriuos mūsų žemės atitenka naftos
kompanijoms. Jie grasina pasodinti jį į kalėjimą, jei jis atsisakys.”
Tokios istorijos tik stiprino mano norą padėti šuarams ir jų džiunglių
kaimynams. Dilema, prieš kurią gyvenimas pastatė šiuos žmones, tampančius
vis artimesniais man, paskatino mano susidomėjimą 2002m. prezidento
rinkimų kampanija. Pirmą kartą po Roldos’o į Ekvadoro prezidento postą
pretendavo žmogus, kuriam, atrodė, iš tiesų yra artimos vietinių gyventojų
problemos. Tuo pačiu metu jis ketino rimtai priešintis naftos gigantams.
Nedaug trūko, kad būčiau susitikęs su juo pasimetusiame džiunglėse
Shell miestelyje, pavadintame naftos kompanijos vardu. Mes su grupe Dream
Change darbuotojų laukėme lėktuvo skristi pas šuarus, kai sužinojome, kad
kandidatas į prezidentus Lucio Gutierrez’as atvyksta į Šelą.
Tai buvo neeilinė asmenybė, sprendžiant iš to, kad jam pavyko suburti į
vieną koaliciją Ekvadoro kariškius ir įtakingiausias vietines organizacijas,
atstovaujančias senbuvių interesus. Pirmieji palaikė Gutierrez’ą, kadangi jis
buvo jų kolega praeityje, atsargos pulkininkas. Antrųjų pagarbos jis nusipelnė,
kai 2000m., dar būdamas karinėje tarnyboje, atsisakė savo kariams duoti
įsakymą išvaikyti masinę indėnų demonstraciją, kurie apsupo prezidento rūmus
reikalaudami tuometinio valstybės vadovo atsistatydinimo. Vietoj to pulkininkas
įsakė išdėstyti lauko virtuves, kad pamaitinti demonstrantus, o po to netrukdė
jiems šturmu paimti Kongreso pastatą.
Atsisakydamas paklusti įsakymui, Gutierrez’as padėjo nuversti
prezidentą, kuris sugebėjo užsitarnauti Ekvadoro neturtingųjų neapykantą už
atvirą TVF ir Pasaulio banko politikos rėmimą, įskaitant labai nepopuliarią
Ekvadoro nacionalinės valiutos sukrės dolerizaciją. Šis žingsnis turėjo pačias
63
skaudžiausias pasekmes Ekvadoro gyventojams, išskyrus saujelę labiausiai
pasiturinčių, kurie jau buvo pasirūpinę pervesti savo pinigus į užsienio bankų
sąskaitas, investuoti į vertybinius popierius ir nekilnojamąjį turtą užsienyje.
Šelas buvo apgalvotai pasirinktas kandidato į prezidentus susitikimui su
rinkėjais, kuriems džiunglės buvo gimtieji namai. Miestelis išaugo iškirstoje
miško teritorijoje prieš kelis dešimtmečius, kai čia prasidėjo naftos telkinių
įsisavinimas. Vietinės gentys nuožmiai gynė savo žemes nuo svetimšalių
invazijos, buvo ir smurto atvejų. Valdžia bandė įvesti tvarką, nusiųsdamos čia
tūkstančius kariškių – suprantama, su Pentagono parama. Tuo pačiu metu Šelo
centre buvo pradėta didelės karinės bazės statyba. Vėliau ji išaugo dar labiau,
o dabar kai kurie jos pastatai nusidriekia toli į džiungles. Tvarkingi akmeniniai
keliai yra pakankamai didelė retenybė šioje pasaulio dalyje. Kaip ir šiuolaikiška
sudėtinga pasiklausymo įranga, kurios yra tiesiog prigrūsta karinėje bazėje.
Netgi buvo kalbama, kad Amerikos ir Ekvadoro ryšių specialistai, sėdintys
bazės tarnybinėse patalpose, šalia Šelo centrinės gatvės, gali klausytis, kas
kalbama vyresniųjų pasitarimuose kiekviename indėnų kaimelyje. Be to, buvo
nuolatinių gandų, kad naftos kompanijų finansuojami labdaros fondai atseikėja
milijonus dolerių misionierių grupėms, kad jos patalpintų pasiklausymo
prietaisus krepšiuose su maistu ir medikamentais, kuriuos vietos gentims
išdalina kaip humanitarinę pagalbą. Nenuostabu, kad visada, kai genčių taryba
nusprendžia siųsti savo karius pulti naftos platformą, kariuomenės padaliniai,
permesti sraigtasparniu iš Šelo, atsiduria ten anksčiau už juos.
Tą dieną, apie kurią pasakoju, mieste buvo ypatingas pagyvėjimas,
dulkėtos gatvės buvo užtvindytos minios. Kaipgi kitaip, juk čia atvykstant laukė
Gutierrez’o, ir kiekvienas tikėjosi, kad galės paspausti ranką kandidatui į
prezidentus. Šuarų šamanai su tradiciniais galvos apdangalais iš plunksnų
buvo minioje greta Amerikos “žaliųjų berečių”, naftos platformų darbininkai
stovėjo šalia Ekvadoro komandosų. Atmosfera buvo šventiška, atrodė, praeities
nesutarimai pamiršti, buvę oponentai paskelbė paliaubas, kad visiems kartu
paremti savo šalį, suniokotą korupcijos, infliacijos ir priespaudos metais.
Beje, mes taip ir nepamatėme Gutierrez’o tą dieną – mūsų lėktuvas
atskrido pirmiau, nei atvyko jis. Tačiau šis trumpas apsilankymas miestelyje,
kuris rengiasi susitikti su kandidatu į prezidentus, padėjo man geriau suprasti,
64
kokie svarbūs buvo šie rinkimai Ekvadoro senbuviams. Kaip ir jų broliai iš
Bolivijos, Brazilijos ir Venesuelos, tos šalies žmonės šimtmečiais vilko
svetimšalių išnaudojimo naštą ir dabar buvo pasiryžę atsikratyti šios
neteisybės.
2002m. lapkričio mėn. įvykusiose rinkimuose Gutierrez’as buvo išrinktas
prezidentu. Senbuviai, kurie laikė jį savo kandidatu, buvo nemažai nustebę,
kaip lengvai laimėjo Gutierrez’as – neišdrįsdami tikėtis sėkmės, jie, matyt,
ruošėsi sunkesniems laikams.
2003m. pradžioje aš vėl nuvykau į Ekvadorą. Kaip sužinojau jau Kito
mieste, daugelis šalies gyventojų yra nepatenkinti naujuoju prezidentu, nes yra
įsitikinę, kad jis sudarė slaptą sandorį su naftos kompanijomis ir jau priėmė
Pasaulio banko ir TVF pasiūlymą įgyvendinti restruktūrizavimo paketą (SAP). Tai
reiškė, kad Gutierrez’as vykdo tą pačią ekonominę politiką, kaip ir jo
nepopuliarūs pirmtakai. Mieste buvo iškabinti plakatai, vaizduojantys
Gutierrez’ą ir prezidentą Bush’ą spaudžiant rankas. Senbuvių genčių lyderiai,
įsiutę dėl užuominų į jų priklausymą islamo teroristinei organizacijai, perspėjo,
kad jei Gutierrez’as privers juos jėga ginti savo žemes nuo naftos kompanijų,
šie gandai taps realybe.
Pasauliniame socialiniame forume, vykusiame Brazilijoje 2005m. sausio
mėn., buvo pristatyta mano knyga “Ekonomikos smogiko išpažintis”, ir daugelis
dalyvių, kaip aš supratau, buvo ją perskaitę. Manęs visą laiką tik ir klausinėjo,
ar man žinoma, kuris iš ekonomikos smogikų užvedė Gutierrez’ą ant korupcijos
kelio.
Žmonės neabejojo, kad Ekvadoro prezidentas pasidavė grasinimams ir
papirkimui. Ir nors aš tikrai negalėjau įvardinti jokių asmenų, turėjau rimtų
įtarimų, kad tame yra daug tiesos. Toliau papasakosiu apie susitikimus su vienu
iš “šakalų”, kuris tvirtino, kad jis ir buvo tas asmuo.
—————————————————–
2005m. sausį, kai atvykau į Brazilijoje vykstantį Pasaulio socialinį forumą
(PSF), visa Lotynų Amerika buvo apimta išties revoliucinio judėjimo prieš
korporatokratiją. Pasisakančių prieš jos viešpatavimą nacionalinių Lotynų
65
Amerikos lyderių būrį, kuriam priklausė Chavez’as, Lula ir Gutierrez’as, papildė
Nestor’as Kirchner’is, Argentinos prezidentas, ir Tabare Ramon Vazquez’as,
laimėjęs rinkimus Urugvajuje.
Visi jie atėjo į valdžią ant populistinių kampanijų bangos, atvirai
skelbdami savo pasiryžimą padaryti galą JAV kišimuisi ir užsienio korporacijų
viešpatavimui. Jų išrinkimas buvo žinia pasauliui, kuri nedviprasmiškai skelbė,
kad į Lotynų Ameriką ateina nauji laikai. Šiaurės Amerikos spauda galėjo kiek
nori apšaukinėti naujus lyderius “kairuoliais”, “Castro draugais” ir net
“komunistais”, bet Afrikoje, Azijoje ir Europoje, taip pat Centrinėje ir Pietų
Amerikoje visi puikiai žinojo, kad tai nėra tiesa. Kiekvienas naujasis lyderis buvo
pasiryžęs apsaugoti nacionalinius interesus ir norėjo, kad jo šalies ištekliai
padėtų žmonėms išbristi iš vargo ir skurdo.
Čilėje taip pat vyko kažkas neįprasto. Paviešinti duomenys ir išslaptinti
JAV vyriausybiniai dokumentai patvirtino ilgai sklandžiusius gandus ir įtarimus,
kad 1973m. demokratiškai išrinktas Čilės prezidentas Salvador’as Allende buvo
nuverstas ne be Nixon’o administracijos ir CŽV dalyvavimo. Kaip paaiškėjo, jie
koordinavo Amerikos kompanijų ir Čilės kariuomenės veiksmus, kad parengtų
pučą. Tuo tarpu Allende’s “nusikaltimas” buvo tik tai, kad jis, kaip buvo žadėjęs,
pradėjo perdavinėti šalies gamtinius išteklius savo liaudžiai. Po rinkimų jis
paskelbė apie užsienio kapitalui priklausančios vario, anglies ir plieno pramonės
bei 60 privačių bankų nacionalizaciją. JAV sureagavo taip pat, kaip Irane, Irake,
Gvatemaloje, Indonezijoje ir daugelyje kitų šalių – pakeitė nepageidaujamą
Allende žmogumi, kuris pilnai pateisino kruvino despoto vardą – generolu
Augusto Pinochet’u. Dabar, po 20 metų, naujienos iš JAV ir Čilės sudrebino
Pasaulio socialinį forumą.
Kaip buvo pranešama, JAV Kongreso ir Čilės teisėsaugos tyrimo metu
buvo nustatyta, kad generolo Pinochet’o slaptose banko sąskaitose Vašingtono
Riggs Banke ir keliuose kituose užsienio bankuose buvo laikoma ne mažiau kaip
16 mln. dolerių. Taip pat buvo kalbama, kad Pinochet’as bus teisiamas dėl ne
mažiau kaip 2000 Čilės piliečių, nukankintų chuntos kalėjimuose, nužudymo.
Pasaulio socialinis forumas simbolizuoja pokyčius, kurie vyksta visoje
planetoje. Jis buvo sukurtas naujojo tūkstantmečio pradžioje kaip atsakas į
Pasaulio ekonomikos forumą, kuriame vyriausybės ir stambaus verslo atstovai
66
tariasi dėl bendradarbiavimo, sudaro sandorius, plėtoja prekybos politiką ir
koordinuoja kitas korporatokratijos strategijas.
Švedijos visuomeninės organizacijos Dag Hammarskjöld Foundation
prašymu aš turėjau forumo dalyviams perskaityti pranešimą tema “Ekonomikos
smogiko išpažintis – kas laukia mūsų pasaulio?”. Specialiai mano pasirodymui
buvo pastatyta didžiulė palapinė. Teisės į mano knygą jau buvo parduotos
daugelyje šalių, nors daugumoje jų ji dar nebuvo išleista, tačiau visi ją žinojo –
forume pardavinėjo anglišką versiją.
Mano pasirodymas turėjo didžiulį rezonansą. Tartum atsiverė durys į
uždraustą kambarį, ir dabar į mane kreipėsi daugelis žmonių iš Afrikos, Azijos ir
Lotynų Amerikos: įvairių organizacijų vardu arba nuo savęs jie norėjo pasidalinti
su manimi faktais ir pastabomis, susijusiomis su mano kalbos tema, ir troško
išgirsti daugiau smulkmenų iš manęs.
Tarp kitų priėjo vyras, bendrame fone išsiskirdamas ypatinga elegancija ir
įteikė man blizgančią vizitinę kortelę. Iš jos supratau, kad priešais mane yra
vienas iš aukščiausių Lulos, Brazilijos prezidento, patarėjų. Jis paprašė privataus
susitikimo nedideliame parke netoli mano viešbučio. “Tik norėčiau, kad tai liktų
griežtai tarp mūsų”, – primygtinai prašė jis.
Sutartu laiku aš pajudėjau link parko, jausdamas miglotą susirūpinimą.
Spėliojau, apie ką aukšto rango valstybės pareigūnas norėjo pasikalbėti su
manimi. Gal aš kažkuo sukėliau nepasitenkinimą Brazilijos prezidentui? Vargu,
pagalvojau, bet tada kodėl jis paprašė susitikimo, ir dar taip slaptai? Visa tai
atrodė labai intriguojančiai.
“Jose”, kaip jis prisistatė, jau laukė manęs ant suoliuko po medžiu.
Išlygintus marškinius ir kelnes su tvarkingais kantais pakeitė sportiniai
marškinėliai ir džinsai. Matyt, dėl konspiracijos jis užsidėjo didžiulius tamsius
akinius, dėl kurių atrodė panašus į laumžirgį, ir užsimaukšlino beisbolo
kepuraitę ant akių. Tada jis šoktelėjo link manęs, nervingai apsidairydamas
aplink, ir ištiesė ranką. “Ačiū, kad atėjote” – pasakė jis. Ir toliau stovėdamas,
nepriekaištinga anglų kalba jis pranešė, kad jei bus apklaustas apie mūsų
susitikimą, pasakys, kad tik norėjo sužinoti daugiau apie mane ir mano knygą,
kuri netrukus bus išleista Brazilijoje. “Tikiuosi, kad iki to neprieis”, – pridūrė jis,
67
vėl įdėmiai apžvelgdamas parką. – Nors kas žino, kas gali atsitikti šiomis
dienomis …”, – jis pertraukė save ir gestu pakvietė prisėsti šalia.
Jose aiškiai jautė palengvėjimą, išgirdęs mano užtikrinimą, kad tikrieji
vardai nebus paskelbti viešai. Tada jis perėjo prie tikrojo mūsų susitikimo tikslo.
Jis norėjo per mane atkreipti Amerikos visuomenės dėmesį į kai kuriuos faktus,
bet pareikalavo garantijų, kad aš išsaugosiu šaltinio konfidencialumą. Jei
pažadėsiu tai, tęsė Jose, jis neprieštaraus, kad užsirašysiu pastabas mūsų
pokalbio metu.
Pokalbyje jis paminėjo, kad 1968m., kai aš ką tik baigiau koledžą, jam jau
buvo 26 metai. Perskaitęs mano knygą, pasakojo Jose, jis nusprendė, kad aš
pasielgiau teisingai, iškėlęs į dienos šviesą visus šiuos faktus. “Tačiau jūs
parodėte tik pačią ledkalnio viršūnę, ir esu įsitikinęs, kad puikiai tai suprantate.
Ir vis dėlto jaučiuosi įpareigotas pareikšti, kad net jūsų knyga neatskleidžia
tikrųjų mastų to, kas iš tikrųjų vyksta tikrovėje”.
Jis papasakojo, kad jo bosui, Brazilijos prezidentui Lulai, daromas
beprecedentinis spaudimas. “Naudojami ne tik kyšiai, grasinimai valstybiniu
perversmu ir fiziniu sunaikinimu, ne tik gudrūs sandoriai ir didelio masto
ekonominių prognozių falsifikavimas, ne tik bandymai įvilioti šalį į skolų duobę,
atrodytų, dosniais kreditais, kurių mes niekada negalėtume išmokėti. Tie, apie
kuriuos rašote “Išpažintyje”, veikia daug plačiau. Jų įtaka yra tokia gili, kad jūs
net nesapnavote”.
Toliau jis paaiškino, kad Brazilijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių,
korporatokratija iš esmės kontroliuoja visas politines partijas. “Net komunistai
radikalai, kurie visomis jėgomis kritikuoja JAV, ir tie ant Vašingtono kabliuko”.
Kai pasidomėjau, iš kur jis visa tai gali žinoti, Jose nusijuokė atsakydamas:
“Aš labai seniai verdu šiame katile. Aš visada buvau politikoje, dar nuo
Johnson’o laikų ir iki Bush’o, tiksliau, abiejų Bush’ų. Aš stebėjau visa tai iš
vidaus ir galiu jus patikinti, kad jūsų žvalgybinės tarnybos, kaip ir jūsų
ekonomikos smogikai, veikia daug efektyviau, nei galite įsivaizduoti”.
Jose pasakojo, kad jie pradeda tvirkinti jaunimą dar ant studentiško suolo,
naudodamiesi jo naivumu ir pažeidžiamumu. Jis pats savo jaunystėje patyrė
tokį apdorojimą – buvo naudojamos bet kokios priemonės: gundančios
gražuolės, išgėrimai, narkotikai. “Tokiu būdu, net jei kurioje nors šalyje į valdžią
68
ateina JAV priešininkas ir skelbia, kad negailės jėgų kovai su Vašingtono įtaka,
CŽV jau turi priemonių daryti jam spaudimą – tai, ką jūs vadinate kompromatu”.
“Šantažas”, – pasufleravau.
Jose nusijuokė: “Galima tai vadinti taip, galima “šiuolaikinės diplomatijos”
metodu. Bet jūs gi suprantate, kad tuo užsiima ne tik Jungtinės Valstijos.
Manau, kad jūs girdėjote gandus apie tai, kodėl generolas Noriega buvo
pašalintas iš Panamos ir numestas pūti į Amerikos kalėjimą”.
“O kaipgi, buvo kalbama, kad jis prikimšo slaptų kamerų į Kontadoros
salą”.
Kontadora yra negeros reputacijos kurortinė vietelė Deimantinių Salų
sudėtyje, toks ramus prieglobstis, kurio pasilinksminimo įstaigose Amerikos
verslininkai toliau nuo pašalinių akių galėtų įsiteikti politikams, lepindami juos
mėgstamomis nuodėmingomis pramogomis. Būdamas ekonomikos smogiku,
kelis kartus lankiausi šioje saloje, žinoma, pasinaudojant jos galimybėmis.
“Ir jūs galite įvardinti ką nors iš tų, kurių nuodėmes įamžino tos
kameros?”
“Sklandė gandai, kad buvo nuotraukos, kuriose Bush’as jaunesnysis
vartoja kokainą ir užsiima iškrypėlišku seksu. Ir tai tuo metu, kai jo tėvas užėmė
prezidento postą.”
Lotynų Amerikoje kai kas manė, kad Noriega, panaudojant
kompromituojančias Bush’o jaunesniojo ir jo draugelių nuotraukas, bandė
priversti Bush’ą vyresnįjį palaikyti Panamos vadovybę keliais esminiais
klausimais. Bet apsiskaičiavo – po karinės invazijos į Panamą Noriega buvo
skubiai uždarytas už grotų Majamyje.
Kariuomenė, beje, pasirūpino subombarduoti pastatą, kuriame Noriega
saugojo kompromatą. Niekas nesijaudino, kad tą 1989m. gruodžio dieną
Panamoje, šalies sostinėje, du tūkstančiai nekaltų civilių tiesiog sudegė gyvi.
Daugelis iki šiol teigia, kad tai yra vienintelis logiškas paaiškinimas žiaurumui,
kuris lydėjo iki dantų ginkluotų JAV kariškių įsiveržimą į šalies teritoriją, kur net
nebuvo ginkluotųjų pajėgų – kokia dar ten grėsmė Jungtinėms Valstijoms!
Jose linktelėjimu patvirtino savo sutikimą su mano žodžiais: “Pareigos,
kurias aš užėmiau, leido man manyti, kad šie gandai pilnai tikėtini. Aš žinojau
tokių dalykų, kurie patvirtino, kad ši versija buvo visai ne įaudrintos vaizduotės
69
kliedesiai, – Jose kilstelėjo galvą. – “Tiesą sakant, jūs taip pat suprantate tai”. –
Jis pritilo, jau kelintą kartą apsižvalgydamas: – “Ir visa tai man kelia siaubą”.
Aš paklausiau, ar tiesa, kad prezidentas Lula pasidavė korupcijai, ir kaip
ilgai tai vyksta. Šis klausimas, kaip aš pastebėjau, labai sutrikdė mano
pašnekovą. Po gana ilgos pauzės, jis pagaliau atsargiai pastebėjo, kad Lula
buvo sistemos dalimi. “O kaip dar jis galėjo pakilti į tokias aukštumas?” Tuo
pačiu Jose pasistengė patikinti mane, kad jis yra sužavėtas prezidentu Lula. “Jis
yra realistas ir puikiai supranta, kad tai yra vienintelis būdas padėti savo
tautai…” Tada Jose krestelėjo galvą, tarsi išvaikydamas slogias mintis: “Bijau,
kad Vašingtonas pabandys jį pašalinti, jei jis išdrįs nueiti per toli”.
“Kaip manai, ko jie gali griebtis?”
“Jūs pats sakėte, kad kiekvienas turi savo skeletą spintoje. Vos ne
kiekvienas dabartinis politikas savo laiku padarė ką nors tokio, ką pateikus
tinkama forma, galima mesti šešėlį jo reputacijai. Paimkime kad ir Clinton’o
skandalą. Akivaizdu, kad prezidento romanas su Monica Lewinsky čia niekuo
dėtas.
Problemos šaknys yra daug gilesnės. Clinton’as nuėjo per toli,
bandydamas pakeisti jėgų pusiausvyrą pasaulio valiutų scenoje, be to, jis buvo
per jaunas, dinamiškas ir turėjo didžiulę charizmą – respublikonai aiškiai jį laikė
kaip grėsmę jų perspektyvoms būsimose kovose dėl vietos Baltuosiuose
Rūmuose. Tai ir ištempė šią istoriją su Monica į dienos šviesą. Nejau manote,
kad tas pats Bush’as praeityje turėjo mažiau tokių ryšių? Bet kam dabar tai
įdomu?
Štai taip ir Lula – ir jis turi savo skeletą spintoje. Jei jis pradės rodyti
nepaklusnumą tiems, kurie valdo jūsų imperiją, jie iš karto atkapstys kokius
nors jį kompromituojančius faktus. Ir apskritai, yra daug būdų nuversti
valstybės vadovą, kuris kelia grėsmę JAV hegemonijai”.
Jose su ypatinga veido išraiška pažvelgė į mane. Šį žvilgsnį aš dar
prisiminsiu po kelių mėnesių, kai Brazilijos prezidentas įsivels į didelį korupcijos
skandalą, grasinantį padaryti galą jo politinei karjerai. Buvo kalbama apie
įstatymų leidėjų balsų papirkinėjimą. Keturi aukšto rango Brazilijos valdininkai
pripažino, kad jie sukūrė daugiamilijonines sudėtingas schemas, kurių pagalba
70
valdančioji partija apdovanodavo kongreso narius už tam tikrų įstatymų
projektų palaikymą.
Aš paklausiau Jose, ar jis mato kokį nors būdą pažaboti imperiją. “Štai
todėl aš ir paprašiau jūsų susitikti, – tarė Jose, – tik jūs Jungtinėse Valstijose
galite pakeisti esamą padėtį. Tai jūsų vyriausybės sukurta problema, ir jūsų
tauta atsakinga už jos sprendimą. Turite priversti Vašingtoną laikytis
demokratijos principų, net jei demokratiškai išrinkti kitų šalių lyderiai
nacionalizuoja jūsų korporacijų, šitų korupcijos kurstytojų, nuosavybę. Jūs
privalote griežčiau kontroliuoti savo korporacijas ir savo vyriausybę. Jungtinių
Valstijų piliečiai turi daug politinės galios. Ir jūs turėtumėte ją panaudoti.
Atminkite, kad tik jūsų žmonės gali tai padaryti, nes čia, Brazilijoje, mūsų
rankos ir kojos supančiotos. Kaip ir Venesueloje. Ir Nigerijoje. Tai jūsų reikalas”.
Taigi, euforija, kurią patyriau laikydamas ką tik atspausdintą savo knygos
egzempliorių, ir kuri įkvėpė mane pasirodymo PSF metu, po Jose žodžių staiga
pradėjo nykti. Vėliau, kai aš klajojau Porto Alegre gatvėse, jaučiausi vis labiau
sugniuždytas. Manau, kad tai suvaidino ne paskutinį vaidmenį tame, kad aš
pasidaviau nuostabios Brazilės, apsimetusios žurnaliste, žavesiui.
———————————————–
Aš negalėjau jos nepastebėti – mano pasirodymo metu ji sėdėjo pirmoje
eilėje, tiesiai po podiumu, iš kurio aš kreipiausi į forumo dalyvius. Geltonai
kaštoninės spalvos garbanos krito ant jos pečių, o trumpas sijonas neslėpė ilgų
lieknų kojų tobulumo. Aukšti skruostikauliai liudijo, kad jos gyslomis teka
indėnų kraujas. Jos žavinga šypsena, atrodė, skirta man asmeniškai. Visa tai
išskyrė ją net tokioje šalyje kaip Brazilija, kuri garsėja savo gražiomis
moterimis.
Kai baigiau pranešimą, ji pirmoji pakilo ant podiumo ir šiltai paspaudė
man ranką. Vizitinėje kortelėje, kurią ji įteikė man, buvo parašytas jos vardas –
Beatrice Muchala. Toliau buvo nurodyti kelių Brazilijos žurnalų pavadinimai ir
adresas Rio de Žaneire. “Aš tiesiog privalau paimti interviu iš jūsų, – pasakė ji, –
mano skaitytojai tikrai turėtų sužinoti daugiau apie jus. Aš pati ispanė, gimusi
71
Argentinoje, bet širdyje, – čia ji pasiuntė man dar vieną jaudinančią šypseną, –
aš esu tikra karioka”.
Tai, kaip tai buvo pasakyta, ir dar kartu su atvirai viliojančia šypsena,
staiga privertė mane būti atsargesniam. Karioka – taip yra vadinamos
gražiosios Rio de Žaneiro gyventojos, kurios pagarsėjo dėl savo ypatingo
sugebėjimo patenkinti vyrus. Beje, mano knygų pristatymų metu moterys gana
dažnai rodė dėmesį man, tačiau daugiausia tai buvo visiškai nekalta simpatijos
išraiška.
Čiagi viskas buvo kažkaip visiškai kitaip. Labai jau kruopščiai apgalvota
buvo Beatrice strategija, kaip man pasirodė. Ir jos pasirinkta vieta, jos
viliojančios pozos mano kalbos metu, ir jos pernelyg atviras apsirengimo stilius.
Ir be to, jos grožis buvo per daug intriguojantis, per daug svaiginantis – šiek tiek
per daug, nei derėtų. Mano instinktas davė aiškų pavojaus signalą. Aš
mandagiai atmečiau jos pasiūlymą, pasiteisindamas perkrauta dienotvarke,
suplanuota vos ne iki minutės.
Tą dieną Beatrice priėjo prie manęs dar kelis kartus, kai aš kalbėjausi su
Pasaulio socialinio forumo dalyviais, bet buvau neperkalbamas. Įdomu tai, kad
aš atsitiktinai sutikau Beatrice ir tą dieną, kai, priblokštas Jose atvirumo, niūriai
klajojau Porto Alegre gatvėse. Ji vėl įteikė man vizitinę kortelę, bet šį kartą
nebuvo tokia atkakli. Galbūt pajuto mano nuotaiką, o galbūt ją šiek tiek
supykdė tai, kad mano “perkrauta” dienotvarkė leidžia man slampinėti po
miestą. Tai net sužadino manyje kaltės jausmą – iš tiesų, kodėl aš žiūriu į ją taip
įtartinai?
Po to trumpo susitikimo aš jau negalėjau išmesti iš galvos viliojančiai
nuostabios Beatrice. Tiesą sakant, pokalbis su Jose turėjo perspėti mane, bet
kažkodėl jis turėjo priešingą poveikį. Buvau sugniuždytas, mane slėgė viskas,
ką sužinojau. O čia dar praleidau galimybę pabendrauti su tokia gražuole.
Dabar aš jau bariau save už savo idiotišką užsispyrimą. Galbūt, kad atstatyti
pusiausvyrą man kaip tik ir trūksta bendravimo su žavinga moterimi? Galų
gale, ji gi žurnalistė, o aš atvykau į Braziliją kaip tik tam, kad papasakoti
žmonėms apie savo knygą. Kas čia blogo, kad pasikalbėsiu su ja?
Man iškart pakilo nuotaika, kai radau raštelį, kurį ji paliko man viešbutyje
prie portjė staliuko. Aš iš karto paskambinau nurodytu telefonu, ir mes
72
susitarėme susitikti tą patį vakarą jos viešbučio vestibiulyje – viešesnę vietą
sunku ir įsivaizduoti. Šiuo argumentu aš bandžiau nuslopinti savyje nerimo
likučius.
Ir štai Beatrice ir aš sėdime “Plaza” viešbučio vestibiulyje. Ji pasiūlė, kad
interviu būtų ispaniškai – kaip ji paaiškino, angliškai ji kalba ne taip gerai, kaip
aš ispaniškai. Straipsniai, kuriuos ji ketina parašyti, tęsė Beatrice, bus publikuoti
Argentinoje ir Brazilijoje – vėliau ji išvers juos į portugalų kalbą. Iš pradžių ji man
papasakojo šiek tiek apie save, savo vaikystę, o aš, savo ruožtu, papasakojau
jai apie tai, kaip lankiausi Buenos Airėse. Ji mielai juokavo, kad sunku būti
argentiniete tokioje moteriško grožio oazėje, kaip Rio.
Po maždaug ketvirčio valandos malonaus pokalbio, Beatrice paprašė
leidimo įrašyti mano atsakymus, ir aš sutikau. Pasikapsčiusi didelėje megztoje
rankinėje, ji tuoj pat išsitraukė nešiojamą magnetofoną ir pastatė mikrofoną ant
staliuko tarp mūsų. Tada uždavė keletą klausimų apie mano kaip ekonomikos
smogiko darbą. Po to ji atsuko juostą ir pradėjo klausytis įrašo per ausines. Kai
pabaigė, ji nusiminusi pakraipė galvą: “Kokybė prasta, per daug pašalinių
garsų”. Tada vėl pasikapstė rankinėje – šį kartą jos rankose atsidūrė rašiklis ir
mažas bloknotas. Atsiprašiusi, Beatrice paprašė manęs pakartoti viską, ką
pasakiau. Aš pradėjau pasakoti dar kartą, o ji stropiai užsirašinėjo.
Kai baigėme darbą, ji atsilošė fotelyje ir, lengvai prikandusi rašiklio
galiuką, pareiškė, kad daugelis Brazilijoje jau mane pažįsta kaip buvusį
ekonomikos smogiką, bet beveik niekas nežino, kad aš taip pat esu daugelio
knygų apie vietinių tautų kultūrą autorius. “Mano skaitytojai norėtų daugiau
sužinoti apie gentis, gyvenančias amžinai žaliuojančiuose Amazonės miškuose
ir suprasti jų savitos kultūros ypatumus. Ar galime apie tai pakalbėti dabar?”
Aš mielai sutikau, jau pakankamai pavargęs nuo nuolatinių pokalbių apie
ekonomikos smogikus. Buvo malonu pereiti prie mano mėgstamiausios srities,
pakalbėti apie mano ankstyvąsias knygas.
Tada Beatrice susimąsčiusi pažvelgė į magnetofoną. “Tik norėčiau įrašyti
jūsų pasakojimą. Ar neprieštarausite, jei persikeltume į ramesnę vietą, kur
galėsiu padaryti kokybišką įrašą? Gal nueitume į mano kambarį? Reikia tik
pasikelti liftu”.
73
Tuo metu idėja pakalbėti su ja apie čiabuvių kultūrą man pasirodė labai
patraukli. Prisipažinsiu, kad buvau sužavėtas profesionalumo, su kuriuo
Beatrice ėmė interviu, man patiko mūsų pokalbio atmosfera. Žinoma,
atsižvelgiant į mano praeities profesiją ir patirtį, turėjau būti labai atsargus,
bet, kartoju, tą dieną mano vidinė nuojauta buvo šiek tiek atbukusi.
Savo kambaryje Beatrice pasiūlė man atsisėsti ant sofos ir padėjo
magnetofoną ant mažo staliuko. Tada pasiūlė man vyno, ir nors aš paprastai
nieko negeriu, tik alų, šį kartą nesilaikiau savo taisyklės ir sutikau. Ji pripildė du
bokalus, atsisėdo ant sofos šalia manęs ir pasiūlė: “Na ką gi, pradėkime.”
Ir aš vėl atsakinėjau į jos klausimus. Vienu metu pastebėjau, kad mūsų
kūnai susilietė – matyt, užduodama klausimus, ji palaipsniui artėjo link manęs.
Dabar ji prislinko dar arčiau ir lengvu judesiu išjungė įrašymo mygtuką, tada
padavė man bokalą. Jos pirštai švelniai palietė manuosius. Mūsų bokalai tyliai
suskambėjo, kai susidaužėme.
Aš pakerėtas žiūrėjau, kaip ji lėtai gurkštelėjo vyno. Staiga prisiminiau,
kaip šiandien vienumoje, tarsi laukdama kažko, Beatrice stovėjo gatvėje, tiesiai
ant kelio nuo mano viešbučio iki parko, kur turėjau susitikimą su Jose. “Kokia
tikimybė atsitiktinai susitikti tokiame dideliame mieste, kaip Porto Alegre?” –
pagalvojau. Tuo pačiu metu gerai supratau, kad Beatrice motyvavo ne tik noras
užsiimti seksu su bestselerių autoriumi. Beatrice pažvelgė man į akis per
bokalo viršų. Aš gi ryžtingai pastačiau savąjį ant stalo, taip ir neparagavęs
vyno. Įdomu, pamaniau, gal ji ten ko nors primaišė?
“Aš esu tiek vyresnis už jus, kad galėčiau būti tėvu, – pasakiau kiek
įmanoma rimtai. Tuo pačiu metu apžiūrėjau kambarį, galvodamas, kur galėtų
būti paslėptos vaizdo kameros. – Be to, esu vedęs“. Aš ryžtingai pakilau nuo
sofos.
Nesistebėdama įvykusiomis manyje permainomis, Beatrice žaismingai
tarė: „O pas mus Brazilijoje sakoma, kad kuo vyresnis vyras, tuo geriau jis žino,
kaip suteikti moteriai tikrą malonumą; o vedę vyrai geri dar ir tuo, kad mažai
plepa“.
„Aš turiu eiti“, – tvirtai pasakiau.
“Bet dar taip anksti, – atsakė ji, bet aš jau pasukau link durų. Apsisukęs
ant slenksčio, pareiškiau jai: „Šį kartą likime tik draugai“. Beatrice grakščiai
74
pakilo nuo sofos ir žengė link manęs. Aš paskubėjau atidaryti duris. „Norėčiau
paprašyti, kad atsiųstumėte man peržiūrėti interviu, kai jis bus parengtas“, –
tariau įslinkdamas į koridorių.
„Ir vis dėlto, jei apsigalvosite, paskambinkite man, – viliojančiai
šypsodamasi pasakė Beatrice, – aš čia visą naktį. Bet kokiu atveju tikrai atsiųsiu
jums interviu kopiją“.
Ar reikia pasakyti, kad ji niekada nieko man neatsiuntė?
—————————————————
Netrukus po mano sugrįžimo iš Brazilijos, kaimyninėje šalyje, Bolivijoje,
vėl kilo politiniai nesutarimai ir neramumai. Žmogus, kuris pakeitė priverstą
atsistatydinti Gonzalo Sanchez de Lozadą, Carlos Mesa, geriausiu atveju buvo
laikomas silpnu politiku, blogiausiu – uoliu korporatokratijos tarnu. Evo
Morales’o partija ir ją palaikančios vietinių gyventojų organizacijos pareikalavo
vyriausybės suteikti jiems teisę į žemę, atnaujinti subsidijas namų ūkio kurui
neturtingiesiems, ir nacionalizuoti naftos ir dujų pramonę.
Apžvelgdamas naujienas internete ir aptardamas Bolivijos padėtį su savo
draugais iš Lotynų Amerikos, aš dažnai prisimindavau kažkada matytą eilę
varganai apsirengusiu vyrų, moterų ir vaikų, paklusniai stovinčių lediniame
lietuje, kad apmokėti banke savo sąskaitas už elektros energiją. Įdomu, ką jie
jaučia dabar? Tada jie atrodė tokie užguiti, nuolankūs, visai kaip ir jų protėviai,
iki septinto prakaito dirbdavę ispanų alavo rūdos kasyklose. Juk buvo kažkas,
padėjęs jiems pabusti nuo miego, pasijusti savo šalies piliečiais. Kažkas,
privertęs juos atsisakyti amžino paklusnumo ir išeiti į gatves.
Paprastai vienareikšmiško atsakymo į tokius klausimus nėra – visada yra
daug priežasčių, ir visgi šiuo atveju viena man atrodo daug reikšmingesnė, nei
visos kitos. Tai – žmogus vardu Evo Morales. Žinoma, išeivis iš vietinių indėnų,
jis buvo ne vienintelis naujojo tautos judėjimo lyderis, bet vienintelis, tapęs
parlamento nariu, o vėliau kandidatu į prezidento postą. Jis tapo pagrindiniu
pabudusios Bolivijos tautos kovos simboliu ir katalizatoriumi.
Kaip ir George Washington’as, Simon’as Bolivar’as ir kiti didieji lyderiai,
Evo Morales’as turėjo savo tautos ateities viziją ir mokėjo aktyviai veikti. Jis
75
tapo Bolivijos viltimi, taip pat gi ir mums visiems, nes jo politinis pakilimas
pavertė svajonę tikrove, kuria mes visi tikime: tamsiomis išbandymų dienomis
tautos tarpe gimsta lyderis, pasiryžęs vesti ją iš tamsos į šviesą.
Žinoma, Morales’as dėl savo iškilimo daug skolingas kitam šiuolaikinam
Lotynų Amerikos lyderiui, prezidentui Hugo Chavez’ui, kuris, kaip bebaimis
kaubojus iš politinės karikatūros, stojo prieš galingiausią pasaulio valdovą ir
privertė jį pabėgti. O tai, kad milijonai žmonių Lotynų Amerikoje laikė George W.
Bush’ą jaunesnįjį ne teisėtu demokratiškai išrinktuoju, o despotu, kuris laimėjo
rinkimus visokių gudrybių pagalba, buvo paranku tiek Chavez’ui, tiek ir Evo
Morales’ui. Jei didis lyderis sutinka savo kelyje priešininką, jis laimi.
Politiniai įvykiai kitoje žemyno šalyje, Ekvadore, taip pat pasitarnavo
Morales’o pozicijų sustiprėjimui, nors ir dėl kitų priežasčių. Ekvadoro liaudis
apkaltino savo prezidentą Lucio Gutierrez’ą sandoriu su ekonomikos smogikais
ir reikalavo jo atsistatydinimo. 2005m. balandžio 20d. Ekvadoro įstatymų
leidėjai nubalsavo už Gutierrez’o nušalinimą ir prisiekė viceprezidentui Alfredo
Palacio, laikinai užėmusiam jo postą.
Labai greitai naujasis Ekvadoro prezidentas paskelbė, kad jo pirmtako
nusikaltimas buvo siekimas tarnauti TVF, Pasaulio banko, Vašingtono ir
Volstryto interesams. Praėjus dviem dienoms po Gutierrez’o nušalinimo, The
New York Times pranešė apie griežtą kritiką, kurią šalies dabartinis lyderis,
Palacio, ir naujosios vyriausybės ekonomikos ministras, Rafael’is Correa, išsakė
buvusiam prezidentui už “jo ryšius su tarptautinėmis kreditų institucijomis”. Jie
“pavadino amoralia situaciją, kai šalis 40% savo biudžeto išleidžia išorinei
skolai aptarnauti.”
Pabrėždamas, kad “jo vyriausybė gali pakeisti derybų, kurios jau vyksta
su Jungtinėmis Valstijomis,” kryptį, laikraštis citavo Palacio pareiškimą, kad jis
“ketina nukreipti pajamas iš naftos, skirtas valstybės skolos išmokėjimui,
socialinės sferos finansavimui”.
Morales’as vertino padėtį Ekvadore kaip politikos, už kurią jis pasisakė,
teisingumo patvirtinimą. Tai buvo dar vienas signalas, kad Andų tautos buvo
pribrendusios pokyčiams, ir įrodymas, kad atėjo laikas tokios kuklios kilmės
politikams (pagal šiuolaikinio merkantilizmo standartus, taikomus
neturtingiausiems gyventojų sluoksniams) stoti prie vairo. Oficiali Vašingtono
76
reakcija į Morales’o iškilimą buvo atvirai priešiška, tuo tarpu kai Lotynų
Amerikos žmonių požiūriu tai buvo dar vienas jų pasirinkimo teisingumo
patvirtinimas.
Atskleisdamas Vašingtono poziciją dėl Morales’o išrinkimo galimybės, The
New York Times rašė: “Bush’o administracijai Morales’o prezidentavimo
perspektyva yra vertinama kaip didelis pralaimėjimas kovoje su narkotikais,
kaip įvykis, dėl kurio Bolivija rizikuoja prarasti šimtus milijonų dolerių pagalbos
kovai su narkotikais, ekonomikos augimo ir vystymosi paramai”.
Tačiau boliviečiai ir kiti Lotynų Amerikos žmonės matė, kad Baltieji rūmai
ir Amerikos žiniasklaida nesustos prieš nieką, kad tik apšmeižti Morales’ą. Ši
taktika gali suklaidinti Amerikos rinkėjus, tačiau, kaip parodė patirtis, tokia
grėsmė, kaip savo laiku išsakyta ambasadoriaus Manuel’io Rocha – kad JAV
nustotų teikti Bolivijai pagalbą, jei Morales’as būtų išrinktas – šioje šalyje
sukelia visiškai priešingą poveikį.
Daugeliui Lotynų Amerikos žmonių Evo Morales’as tapo judėjimo prieš
korporatokratiją simboliu, kuris išreiškia vietinių tautų siekius, visų neturtingų ir
bedalių. Morales’as su ypatingu pasididžiavimu kalba apie tai, kad yra kilęs iš
apačios ir mėgsta pabrėžti savo indėnišką kilmę, dažnai puikuodamasis aimarų
nacionaliniais drabužiais – megztiniu, ponču ir tradicine megzta kepuraite. Jis
atvirai skelbia pasauliui apie savo tautos didybę, sakydamas, kad šimtmečiai
vergijos nereiškia, kad šiandien Bolivijos žmonės negali kovoje apginti savo
žemės ir savo nacionalinės garbės. Tai, kad jo tauta taip ilgai buvo išnaudojama
nereiškia, kalba Morales’as, kad ji yra kažkuo prastesnė už kitas tautas.
Materialus skurdas nėra dvasinio nepilnavertiškumo požymis.
2005m. gruodžio mėn. Evo Morales’as laimėjo įtikinamą pergalę
rinkimuose. Pirmą kartą Bolivijos istorijoje jos prezidentu tapo vietinių
gyventojų indėnų atstovas. Jis iš karto pareiškė, kad perpus susimažino savo
prezidento atlyginimą ir neleis niekam ministrų kabinete gauti daugiau.
Tada, praėjus vos mėnesiui po to, kai Morales’as oficialiai tapo
prezidentu, kompanija Bechtel pateikė dar vieną ieškinį Bolivijai dėl nuostolių,
susijusių su koncesijos praradimu Bolivijos miesto Kočabambos vandentiekio
sistemoje. Po mažiau nei keturių mėnesių Morales’as padarė atsakomąjį ėjimą:
2006m. gegužės 2d. kariuomenės daliniai jo įsakymu užėmė naftos ir dujų
77
telkinius, kad jų kontrolę perimtų valstybė. Suteikdamas 180 dienų užsienio
korporacijų vadovybei peržiūrėti galiojančių sutarčių su Bolivijos vyriausybe
sąlygas, Morales’as pareiškė: „Atėjo galas mūsų gamtinių išteklių
apiplėšinėjimui“. Kaip pažymėjo prezidentas, „laikas sustabdyti nesąžiningą
pelno paskirstymą, kai 80% pajamų, gautų iš mūsų telkinių eksploatavimo,
patenka į užsienio korporacijų kišenę, o boliviečiams lieka tik 20%. Šį santykį
laikas keisti”.
Niekada anksčiau milijonai žmonių nebuvo parodę tokios vienybės,
išrinkdami savo vadovais tuos, kurie pasiryžę apsaugoti savo žmonių teises nuo
finansinio JAV kėsinimosi. Niekada anksčiau Lotynų Amerikos tautos nebuvo
parodžiusios tokio vieningumo. Dar niekada valdžia taip atvirai neparėmė
neturtingųjų – tiek miesto, tiek kaimo, tiek senbuvių indėnų. Niekada anksčiau
pavergtos tautos, susivienijusios, nepasiuntė tokios galingos ir vieningos žinios
savo pavergėjui. To niekada nebuvo Vakarų pusrutulyje, kaip ir Afrikoje ar
Azijoje.
Nors Artimieji Rytai ir toliau aršiai priešinasi geležiniams imperijos
gniaužtams, regiono tautoms ši kova virsta žiauriu smurtu, atneša nelaimes ir
mirtį, tuo tarpu kai Lotynų Amerikoje stiprėjantis revoliucinis judėjimas niekada
nesiekė išvaryti užsienio išnaudotojus. Priešingai, jis paremtas teigiamais
pokyčiais, skirtais pasiekti didesnę teisių lygybę ir laisvę, teisingas socialines
reformas. Iš esmės tai yra taikus judėjimas. Jis skleidžia impulsus visame
pasaulyje ir yra pavyzdys kitoms šalims; jis sprendžia konkrečias socialines
problemas ir įkvepia visų žemynų tautas.
Naujai išrinkti Lotynų Amerikos valstybių vadovai žengė precedento
neturintį žingsnį Vakarų pusrutulio istorijoje: jie susitarė ginti vienas kitą. Ne
asmeninė stipraus lyderio valia (kaip tai buvo, pavyzdžiui, valdant S. Bolivar’ui),
bet abipusis susitarimas paskatino šias valstybes parengti bendrą
pasipriešinimo TVF, Pasaulio bankui ir Amerikos vyriausybei koncepciją tokioje
srityje kaip gynyba.
Kol Vašingtonas, nepaisant atkaklaus Lotynų Amerikos lyderių
pasipriešinimo, veltui bando prastumti prekybinius susitarimus, teikiančius
vienpusę naudą Amerikos korporacijoms, Kinijos verslas visur sėkmingai ruošia
dirvą patrauklesniems susitarimams. Galbūt kažkas įžvelgs tame
78
nenuoseklumą, atsižvelgiant į Kinijos, kaip besiformuojančios naujos imperijos,
potencialą, tačiau Lotynų Amerikoje žino, kad skirtingai nei JAV, Kinija niekada
nesikišo į jų reikalus. Kaip ir Sovietų Sąjunga 1960–1980m., Šiandien Kinija
jiems tapo socialinės lygybės bastionu ir atsvara JAV ekspansijai.
Žemyno valstybės siekia išplėsti verslo ryšius, ne veltui jų pasiuntiniai
aktyviai keliauja po visą pasaulį. Be to, tai yra viena iš judėjimo prieš
korporatokratiją apraiškų; tai aiškiai parodo mūsų pietinių kaimynų ketinimą
užkirsti kelią JAV hegemonijai.
Lotynų Amerikoje ne veltui baiminamasi JAV kišimosi. Tam pagrindo teikia
tiek slaptos operacijos, tiek Vašingtono atvirai skelbiami politiniai tikslai. Tai
man ypač tapo aišku grįžus iš forumo. Vienas po kito į mane pradėjo kreiptis
„šakalai“ – tie, kurie norėjo atsiriboti nuo praeities ir atgailauti už savo
nuodėmes.
————————————————
“Praėjus dviem dienoms po rinkimų, įėjau į naujai išrinkto prezidento
kabinetą ir pasveikinau jį.
Jis sėdėjo prie didžiulio rašomojo stalo ir žvelgė į mane su paslaptinga
šypsena. Įkišau kairiąją ranką į švarko kišenę ir tariau: „Pone prezidente, čia
pas mane pora šimtų milijonų dolerių. Tai jums ir jūsų šeimai, jei žaisite pagal
taisykles – na, jūs suprantate, apie ką kalbu: palankumą mano draugams iš
naftos kompanijų ir pagarbą dėdei Semui.” Tada priėjau arčiau, įkišau savo
dešinę ranką į kitą kišenę ir, pasilenkęs beveik prie jo veido, sušnibždėjau: „O
čia pas mane pistoletas su kulka, ant kurios išgraviruotas jūsų vardas – tam
atvejui, jei nuspręsite įvykdyti savo priešrinkiminius pažadus“.
Aš atsitraukiau atgal, atsisėdau kėdėje ir perskaičiau trumpą sąrašą
prezidentų, pradedant Diem’u ir baigiant Noriega, kurie buvo nužudyti ar
nuversti todėl, kad savo laiku atmetė dėdės Semo draugystę, – na, jūs žinote,
kaip viskas buvo.
Prezidentas sukluso po perspėjimo”.
Brett’as išgėrė alaus. „Štai ir viskas, – apibendrino jis ir nusisuko,
žvelgdamas į blondinę su viliojančiu bikiniu, kuri užšoko ant Waterway Café,
79
nuostabaus plaukiojančio restorano denio Palm Beach Gardens mieste,
Floridoje. – Šis atvejis kalba pats už save“.
Pirmojo skambučio metu Brett’as prisistatė kaip „šakalas“, kuris
nusprendė „papasakoti šį bei tą apie Ekvadorą ir kitas Lotynų Amerikos šalis“.
Tačiau nei telefonu, nei el. paštu jis net žodžiu neužsiminė, apie ką bus kalba.
Pirmasis mūsų susitikimas įvyko paplūdimyje netoli mano namų Floridoje. Tada
susitikome dar keletą kartų, jau restoranuose.
Vėliau supratau jo nenorą “pasirodyti”: Brettas vis dar buvo ekonomikos
smogikų gretose ir mesti šio darbo, sprendžiant iš visko, neketino. Tačiau
Brett’ą vis labiau ir labiau jaudino ir erzino tai, kaip elgėsi jo šeimininkai.
„Visiška arogancija ir korupcija. Amerikos piliečiams seniai laikas sužinoti tiesą
apie tuos, kuriuos jie išrenka į aukštas pareigas. Jų neatsakingas elgesys
daugelį buvusių mūsų draugų pavertė priešais“. Brett’ą, tiesa, pilnai tenkino,
kad per metus jis gaudavo iki pusės milijono dolerių, ir dar be jokių mokesčių.
Visa Brett’o išvaizda ir manieros atitiko „šakalo“ įvaizdį. Jis buvo tvirtas
raumeningas vyras, su tvarkinga “ežiuko” šukuosena. Skirtingai nuo Neil’o,
kuris vadovavo mano buvusios žinybos operacijoms cunamio nuniokotose
Indonezijos vietovėse, Brett’as atrodė labai panašus į policininką. Jis nedarė
daug judesių, o kalba buvo tiksli ir glausta. Jo žmonių ir įvykių vertinimai atitiko
mano paties įspūdžius. Klausydamasis Brett’o pasakojimo apie jo pirmuosius
žingsnius „šakalo“ pareigose Panamoje 70-ųjų pabaigoje, apie generolą
Torrijos’ą, aš mintimis grįžau į tuos laikus, kai pats viriau šiame katile. Brett’as,
anot jo, sąmoningai neįvardijo prezidento, su kuriuo „padirbėjo“ – jis norėjo, kad
aš tai pavaizduočiau tiesiog kaip vieną iš tipiškų ekonomikos smogikų ir
„šakalų“ darbo pavyzdžių.
Beje, niekas, iš to ką jis man papasakojo, pernelyg manęs nenustebino.
Aš visada įtariau, kad kažkas iš mano buvusių kolegų tikrai buvo pasiųsti pas
septynis Lotynų Amerikos šalių prezidentus, prieštaraujančius JAV hegemonijai.
Iš pradžių tokie laikosi šešėlyje ir vaidina vieno iš „galios centrų“ – Pasaulio
banko, JAV ambasados, Tarptautinės plėtros agentūros – atstovo arba kokios
nors tarptautinės kompanijos konsultanto vaidmenį. Būsimasis prezidentas kol
kas nė neįtaria apie tikrąjį jų vaidmenį. Ir tik po rinkimų jie pagaliau pradeda
vykdyti savo pagrindinę misiją.
80
Aš, būdamas tokio tarpininko vaidmenyje, paprastai elgdavausi subtiliau
nei Brett’as tuo atveju, apie kurį jis man pasakojo. Aš visada dariau prielaidą,
kad aukšto rango valstybės veikėjo kabinete gali būti įrengta pasiklausymo
įranga. Tačiau tai nekeitė reikalo esmės. Prezidentui nelikdavo jokių abejonių,
kad likti valdžioje ir dar pripildyti kišenę galima tik palaikant draugystę su
mumis. Priešingu atveju jo laukė susidorojimas – fizinis arba politinėmis
priemonėmis.
Prezidentas Chavez’as Venesuelos radijuje dažnai kalbėjo apie tai, kaip
ekonomikos smogikai ir „šakalai“ bandė jį apdoroti. Štai kaip papasakojo apie
vieną iš radijo laidų šia tema BBC radijas:
“Minėdamas John’o Perkins’o knygą „Ekonomikos smogiko išpažintis“,
prezidentas Chavez’as pastebėjo, kad ekonomikos smogikai taip pat buvo
prisiartinę ir prie jo. Pasak Chavez’o, mainais už žvalgybinių skrydžių virš
Venesuelos leidimą ir Amerikos patarėjų buvimą šalyje jam buvo pasiūlyta
didžiulė TVF paskola… Po to, kai pats Chavez’as ryžtingai atmetė šį pasiūlymą,
ekonomikos smogikai neatsisakė savo planų ir nusitaikė į artimiausią
prezidento aplinką – „mažiau atkaklius“ vyriausybės pareigūnus, įstatymų
leidėjus ir net vyriausiuosius kariškius.
Toliau Chavez’as, remdamasis Perkins’o knyga, paaiškino, kad kai
ekonomikos smogikai patiria nesėkmę, scenoje pasirodo „šakalai“ ir
organizuoja valstybinį perversmą ar politinę žmogžudystę. „Mes visiškai
įveikėme ekonomikos smogikus ir „šakalus“, sužlugdėme jų planus. Bet jei jie
pagalvos apie sugrįžimą, mes juos dar kartą nugalėsime“, – reziumavo
Chavez’as, sukeldamas pritariančius minios šūksnius”.
Aš visada stengiuosi pabrėžti, kad pasakoju apie ekonomikos smogikų ir
„šakalų“ metodus ne tam, kad eilinį kartą kritikuoti Lotynų Amerikos politikus, o
tam, kad Amerikos žmonės priverstų vyriausybę ir korporacijas susilaikyti nuo
bandymų primesti demokratiją kitose šalyse. Vieną tokį interviu persispausdino
Ekvadoro spauda. 2006m. kovo 3d. su manimi el. paštu susisiekė Bill’as
Twist’as, „Pachamama Alliance“ valdybos pirmininkas – jei prisimenate, aš esu
šios ne pelno organizacijos valdybos narys. Jis persiuntė man mūsų atstovybės
Ekvadore darbuotojo laišką ir 2006m. kovo 1d. Ekvadoro dienraščio „El
Comercio“ straipsnį.
81
Straipsnis vadinosi „Lucio Gutierrez’as kaltina Perkinsą šmeižtu“. Laiške
mūsų darbuotojas trumpai apibendrino straipsnį: „John’o interviu čia sukėlė
aistrų audrą! … Šiandienos „Comercio“ numeryje Gutierrez’o partijos
pirmininkas teigė, kad buvęs prezidentas ketina paduoti John’ą į teismą dėl
šmeižto. Šis klausimas tampa ypač aktualus dėl to, kad priešrinkiminės
lenktynės jau įgauna pagreitį ir nuo to priklausys ar išgyvens vos
apsiplunksnavusi Gutierrez’o partija“.
Netrukus patys „El Comercio“ korespondentai susisiekė su manimi.
Atsakydamas į jų klausimus, aš dar kartą pabrėžiau, kad neketinau mesti šešėlį
ant Gutierrez’o, kad mano pagrindinis tikslas buvo įtikinti Amerikos visuomenę,
kad mūsų vyriausybė ir korporacijos pernelyg dažnai viršija savo įgaliojimus ir
kad turime padaryti galą šiai valdžios savivalei. Aš taip pat pareiškiau, kad
neturiu konkrečių įrodymų, kad kažkas iš ekonomikos smogikų lankėsi pas
Gutierrez’ą, tačiau tuo pat metu pažymėjau, kad dėl savo ankstesnės veiklos
pobūdžio aš dažnai naudojau panašius spaudimo metodus vyriausybės
pareigūnams.
Daugiau niekas manęs šiuo klausimu netrukdė. Tačiau „Išpažintis“ ir
straipsnio „El Comercio“ publikavimas padarė netikėtą poveikį: į mane kreipėsi
nedidelė grupė amerikiečių kariškių. Jie pasidalino su manimi mūsų armijos
padalinių pergrupavimo Kolumbijoje, netoli Venesuelos sienų, faktais. Jų
požiūriu, tai galėjo būti pasirengimas karinei invazijai. Šie žmonės, kaip ir
Brett’as, buvo labai susirūpinę dėl to, kokiu keliu eina mūsų šalis. Nepanorėję
kalbėti viešai, jie vis tik pageidavo, kad Amerikos žmonės sužinotų, kas dedasi.
Vakarų pusrutulyje vykstančio judėjimo prieš korporatokratiją požiūriu,
Kolumbija yra apmaudi išimtis. Ji jau įrodė, kad labiau nori vykdyti Vašingtono
nurodymus. Dėl neišsenkamo Amerikos mokesčių mokėtojų pinigų srauto ir
ištisos korporacijų išlaikomų samdinių armijos, taip pat oficialios JAV karinės
pagalbos, Kolumbija tapo pagrindiniu placdarmu, kuriame Vašingtonas bando
atgauti buvusį viešpatavimą regione.
Ir nors Jungtinės Valstijos pateisina tokią didžiulę paramą Kolumbijai
kilniais ketinimais kovoti su narkotikų gamyba ir platinimu, tai yra tik
priedanga. Iš tiesų Vašingtonas ketina ginti naftos kompanijų interesus, kai kyla
pasipriešinimas jų viešpatavimui.
82
„Dėl to, ką mes darome Kolumbijoje, ji tampa dar patrauklesnė narkotikų
verslui, – kalbėjo leitenantas, – kodėl manote, kad ten padėtis nuolat blogėja?
Nes mes to norime, nes būtent mes stovime už narkotikų platinimo. Tiksliau,
CŽV – lygiai taip pat, kaip ir už Azijos “auksinio trikampio”. Tiek Centrinėje
Amerikoje, tiek Irane, kaip parodė “Iran Contras“ skandalas, kaip ir Didžioji
Britanija stovi už Kinijos opiumo. Kokainas atneša milijardus neteisėtų dolerių,
kuriais galima apmokėti slaptas operacijas, ir tuo pačiu pateisina mūsų pajėgų
didinimą Kolumbijoje. Negi neaišku? O tokie žmonės kaip aš, tarnaujantys
reguliariojoje armijoje, iš tikrųjų saugo ten esančius naftos telkinius ir ruošiasi
invazijai į Venesuelą. Kova su narkotikais yra tik priedanga“.
Vieną dieną, kai „El Comercio“ įsižiebė polemika, gavau el. laišką iš
Martos Roldos iš Ekvadoro. Ji pranešė, kad rengiasi atvykti į Valstijas ir norėtų
susitikti su manimi, kad pakalbėti apie savo tėvo, Ekvadoro prezidento Jaime
Roldos’o, žūtį. Jis žuvo per lėktuvo katastrofą 1981m. gegužės 24d. Naujienose
pranešė, kad jo lėktuvas įsirėžė į kalną. Tačiau labiau informuoti šaltiniai
abejojo, ar tai buvo atsitiktinė katastrofa.
Roldoso pasiryžimas padaryti galą naftos kompanijų savivalei, kurio jis
neslėpė, kėlė įtarimų, kad už šio nelaimingo atsitikimo stovi CŽV. “Išpažintyje”
rašiau: „Be to, kad jis sukėlė neapykantą Vašingtonui ir naftos kompanijoms,
daugelis jo mirties aplinkybių liudijo šių įtarimų naudai“.
Marta norėjo aptarti šias aplinkybes. 2006m. kovo 16d. ji atskrido į
Majamį, ir mes susitikome kukliame restorane netoli mano namų Palm Beach
apskrityje. Aš atvažiavau su dukra Jessica (tuo metu jai jau buvo 23 metai). Mes
užėmėme staliuką kieme ir prakalbėjome kelias valandas be pertraukos.
Marta pranešė, kad į JAV atvyko pirmiausia ieškodama pagalbos savo
sumanymui – ji norėjo sukurti savo tėvo Jaime Roldos’o vardo biblioteką. Tai
būtų pirmoji Ekvadore memorialinė biblioteka, skirta atminti garsųjį prezidentą,
tragiškai žuvusį savo poste. Ji taip pat labai paslapčiomis papasakojo, kad
bibliotekoje bus saugoma anksčiau niekur neskelbta informacija apie jos tėvo
žūtį, ir pridūrė: „Neabejoju, kad tai buvo suplanuota žmogžudystė. Prie šturvalo
buvo vienas geriausių pilotų šalyje, tėvo draugas. Jis taip pat paliko šeimą,
vaikus. Jis buvo labai atsidavęs mano mamai, kuri taip pat skrido kartu. Aš
visiškai netikiu, kad jis galėjo padaryti atsitiktinę klaidą. Nesvarbu, ką rašytų
83
laikraščiai, pagal mūsų Ekvadoro standartus vietovės reljefas, kur jie skrido,
nebuvo laikomas ypatingai sunkiu ir negalima sakyti, kad oras buvo blogas“.
Paskui ji papasakojo apie kai kurias aplinkybes, kurios tomis dienomis
buvo nuslėptos nuo visuomenės dėmesio. Iš karto po lėktuvo sudužimo
Ekvadoro kariškiai apsupo katastrofos vietą, o vietos policija ten nebuvo leista –
tik Amerikos kariniai specialistai. Du pagrindiniai liudininkai žuvo automobilio
avarijoje dar iki tol, kol jų neapklausė tiriant lėktuvo sudužimo priežastis.
Vienas iš variklių vėliau buvo išsiųstas į Šveicarijos laboratoriją ekspertizei. Kaip
ten buvo nustatyta, variklis užgeso dar prieš smūgį „į kalno šlaitą“.
Kai įvyko ši tragedija, Martai buvo vos 17 metų. Staiga praradusi abu
tėvus, ji negalėjo ilgai atsigauti po smūgio ir priversti save bent ką nors
padaryti, kad išsiaiškintų tiesą. Praėjo daug laiko, ir štai dabar jai jau 41 metai –
ji sulaukė tokio pat amžiaus, kaip tėvas žūties metu. Marta nusprendė, kad
laikas veikti.
„Knygoje jūs rašote, kad mano tėvo mirtis labai paveikė Omar’ą Torrijos’ą,
ir aš žinau, kad tai tiesa. Aš ištekėjau už jo giminaičio, turime dešimties metų
dukrą. Omar’ui nedavė ramybės tai, kaip žuvo tėvas. Mudviem su vyru ir
daugeliui iš jo aplinkos jis ne kartą kalbėjo apie savo nuojautą, kad jo laukia tas
pats. Ir pridurdavo, kad yra pasirengęs mirti, nes įvykdė savo misiją: perdavė
kanalą į panamiečių rankas ir išmetė iš šalies “Dviejų Amerikų mokyklą”“.
Iš tiesų Omar’as Torrijos’as žuvo lėktuvo katastrofoje praėjus mažiau nei
dviem mėnesiams po Roldos’o, tų metų liepos 31d.
Po susitikimo su Marta aš kruopščiai užsirašiau jos pasakojimą. Bijodamas
praleisti ką nors svarbaus, aš paprašiau Jessicą pagalbos. Mes dirbome visą
savaitę, o tada, nusprendęs, kad Marta jau turėjo grįžti į Ekvadorą, el. paštu
nusiunčiau jai savo užrašus. Atsakymo nebuvo. Bandžiau su ja susisiekti dar
keletą kartų, bet Marta taip ir neatsiliepė. Tada atėjo birželis, ir mes su žmona
persikėlėme į mūsų vasarnamį Naujojoje Anglijoje. Ten aš taip pat bandžiau
susisiekti su Marta, nusiųsdamas trumpą žinutę su prašymu patikslinti jos el.
pašto adresą. „Taip, tai yra mano paštas, viskas teisingai“, – atrašė ji. Tuomet
dar kartą nusiunčiau jai mūsų pokalbio užrašus ir paklausiau, ar ji norėtų ką
nors pataisyti tekste, bet taip ir nesulaukiau atsakymo.
84
Po dviejų savaičių, kai atidariau el. pašto dėžutę, radau ten laišką.
Atgalinis adresas rodė, kad jis atėjo iš Martos. Apsidžiaugęs, kad ji pagaliau
atsakė, iškart atidariau laišką. Bet, deja, mano viltys vėlgi neišsipildė: buvau tik
vienas iš daugelio gavėjų, kuriems buvo išsiųstas Ekvadoro teatro įvykių
kalendorius! Paspaudęs mygtuką „atsakyti“, aš dar kartą paprašiau pastabų
apie padarytus užrašus. Jokio atsakymo.
O gyvenimas ėjo savo eiga. Viena iš vidurinių mokyklų pakvietė mane
dalyvauti diplomų įteikime. Buvo planuota, kad į abiturientus kreipsiuosi su
pasveikinimo kalba. Ir štai 2006m. birželio 11d. aš nuvykau į mokyklą netoli
Northampton’o, Massachusetts’o valstijoje. Dalyvaudamas iškilmėse, kalbėjausi
su ispanų kalbos mokytoju, kilusiu iš Ekvadoro. Jo vardas buvo Juan Carlos
Carpio.
Paaiškėjo, kad jis buvo daktaro Jaime Galarzo Savalo sūnėnas, garsaus
Ekvadoro intelektualo, gerbiamo kelių knygų, kurių viena vadinosi „Kas nužudė
Jaime Roldos’ą“, autorius. Be to, dr. Savala buvo Ekvadoro kultūros namų
(vienos iš svarbiausių švietimo įstaigų šalyje) filialo prezidentas El Oro
provincijoje. 2006m. rugpjūčio mėn. Juan’as Carlos’as pranešė, kad jo dėdė
atvyko į Niujorką dalyvauti konferencijoje ir norėtų susitikti su manimi.
Rugpjūčio 14d. mes su Winifred nuvykome į La Cazuela restoraną
Northampton’e, kur buvo paskirtas susitikimas. Kaip visada sekmadienio
vakarais, restorane beveik nebuvo žmonių, bet vis dėlto ne iš karto pamačiau
Juan’ą Carlos’ą ir jo kolegą. Jie užėmė stalą tolimame kampe, atokiau nuo kitų
lankytojų. „Kas tai? – toptelėjo man. – Paprasčiausias sutapimas ar ekvadoriečiai
sąmoningai įsitaisė toliau nuo pašalinių ausų?“
Iš pradžių mes šnektelėjome abstrakčiomis temomis, o tada Jaime Savala
pastebėjo, kad mano „Išpažintis“ sukrėtė Ekvadoro gyventojus ir tiesiog
sudrebino visą šalį. Beveik nuo pat pradžių jos buvo praktiškai neįmanoma
nusipirkti, pridūrė Jaime ir paaiškino: „Kai tik knyga pristatoma į knygyną, iškart
atsiranda kažkas, kuris superka visus egzempliorius“. Jis kreivai šyptelėjo: „Taip
atsitiko su kai kuriomis mano knygomis, įskaitant knygą su užuominomis, kad
su Jaime Roldos’o nužudymu susiję ir CŽV, ir Izraelio vyriausybė, ir Ekvadoro
karinis elitas, ir mūsų dešinieji“.
85
Mes prakalbome apie Roldos’ą. Anot Savalos, kuris save vadino „geru
Jaime draugu“, Roldos’as, kaip ir jis pats, savo laiku buvo Gvajakilio universiteto
profesorius. Po to, kai Roldos’as buvo išrinktas prezidentu, jis ne kartą kalbėjo
Savalai, kad baiminasi pasikėsinimo į savo gyvybę. Tuomet mūsų pašnekovas
pasidalijo su mumis vieno įvykio istorija, kuri, pasak jo, turėtų mane sudominti.
„1981m. gegužės mėn. Jaime Roldos’as išskrido į Hiustoną slapta susitikti
su naftos kompanijų atstovais. Jį lydėjo keli aukšti vyriausybės pareigūnai, iš
kurių vienas anksčiau dirbo naftos kompanijose. Roldos’as labai tikėjosi, kad jis
padės jam apginti jų poziciją derybose. Roldos’as laikė jį savo rėmėju ir siejo
labai dideles viltis su juo. Kaipgi jis klydo! – daktaras Galarza liūdnai palingavo
galvą. – Viskas buvo taip: iš vienos pusės – ekvadoriečiai, iš kitos – žmonės iš
naftos kompanijų, kurie reikalavo išlaikyti griežčiausią slaptumą. Jokios
informacijos žiniasklaidoje, jokių oficialių pranešimų. Amerikiečiai išdėstė savo
pasiūlymą.
Tiesa, jie žinojo, kad vienas iš Roldos’o priešrinkiminių pažadų buvo
padaryti galą jų viešpatavimui Ekvadoro naftos pramonėje, tačiau visgi tikėjosi
įtikinti jį išlaikyti buvusias sąlygas, panašias į tas, prie kurių jie buvo įpratę
kitose regiono šalyse. Už pradinį geologinio žvalgymo darbą jie reikalavo
sumokėti grynaisiais arba nafta. Į tai Roldos’as atsakė, kad yra pasirengęs
mokėti už paslaugas doleriais, ypač jei kaina bus pagrįsta, tačiau kategoriškai
atsisakė tiekti naftą kaip apmokėjimą. „Ketinu savo šalyje pastatyti naftos
chemijos kompleksus, kurie leis man panaudoti pelną savo tautos labui, –
pareiškė Roldos’as. – Mes patys norime būti savo naftos šeimininkais“.
Amerikiečiai buvo įsiutę. Jie aiškiai nebuvo pasirengę tokiam variantui –
Roldos’o pirmtakai buvo žymiai sukalbamesni. Be to, jo ketinimai visiškai
neįsipaišė į pasaulinę naftos milžinų politiką.
Kaip vėliau man pasakojo Jaime, po jo pareiškimo derybos virto
pasibaisėtinu skandalu su kaltinimais ir grasinimais. Galiausiai Jaime
nusprendė, kad iš jo pakaks, ir pakilęs paliko derybų stalą. Jis tikėjosi, kad jo
bendražygiai paseks paskui jį, tačiau apsigavo – jie pasiliko.
Jaime grįžo į Kitą vienas ir iškart sukvietė pasitarimą su savo artimiausiais
patarėjais. Jie perspėjo prezidentą, kad metęs iššūkį naftos kompanijoms, jis
rizikuoja savo gyvybe. Tačiau Jaime’s tai neįbaugino. Per nacionalinę televiziją
86
jis pranešė, kad nacionalizuos užsienio kompanijas, jei jos nesutiks
bendradarbiauti su juo planuojant socialinės reformos vykdymą Ekvadoro
tautos labui. Tada jis pasakė ugningą kalbą Atahualpos olimpiniame stadione,
aiškiai išdėstydamas savo veiksmų programą. Jis aistringai teigė, kad pagalba
savo žmonėms, ypač neturtingiems ir vargstantiems, yra suvereni valstybės
teisė.
Netrukus po to ir įvyko tragedija. Roldos’as su žmona įsėdo į jų mažą
lėktuvą, ketindami nuvykti į vieną iš šalies kampelių. Tačiau jiems nebuvo lemta
ten patekti. Lėktuvo katastrofa nusinešė jų gyvybes 1981m. gegužės 24d. – tai
įvyko praėjus mažiau nei mėnesiui po slaptų derybų Hiustone. „Nėra nė
menkiausios abejonės, kad visa tai buvo suplanuota ir kad tai buvo politinė
žmogžudystė“.
Nė vienas iš mūsų keturių, sėdinčių už stalo Masačusetso restorane, ilgai
negalėjo ištarti nė žodžio. Mano mintyse stovėjo Roldos’o atvaizdas, kokį aš jį
prisiminiau iš pirmojo susitikimo, viename iš priėmimų Kite. Tuomet mane labai
sužavėjo jo atkaklumas, žavesys, humoro jausmas ir tvirtas pasiryžimas
negailėti pastangų ištraukti Ekvadorą iš skurdžiausių Vakarų pusrutulio šalių
gretų.
Galiausiai mano mintys grįžo į realybę, ir aš papasakojau daktarui
Galarza’i apie susitikimą su Marta Roldos. Trumpai perpasakojau kai kuriuos jos
įtarimus, kurie patvirtino jo versiją apie Ekvadoro prezidento politinę
žmogžudystę.
„Argi ne keista? – kreipėsi į sūnėną Galarza. – Mūsų pačių policija
neįleidžiama į mūsų prezidento žūties vietą, o Amerikos valdžios atstovams
nedaroma jokių kliūčių. Tyrimą vykdo bet kas, tik ne Ekvadoro pareigūnai. Kaip
jums tai?“
Tada aš papasakojau, kad kelis kartus bandžiau susisiekti su Marta el.
paštu, kad aptarti tą mūsų pokalbį. „Norėjau, kad ji peržiūrėtų mano užrašytą
pokalbį ir galbūt ką nors pataisytų ar papildytų, bet ji taip nė karto ir
neatsiliepė“.
Atsakydamas Galarza nusijuokė: „Jos tyla pilnai suprantama. Juk jos dėdė
Leon’as, Jaime brolis, iškėlė savo kandidatūrą prezidento rinkimuose, o pati
Marta pretenduoja į vieną iš valstybės postų. Po to, kai Marta ir jos brolis liko
87
našlaičiais, Leon’as visais įmanomais būdais jais rūpinosi ir palaikė, tapdamas
jiems kaip įtėvis. Akivaizdu, kad tai, kas įvyko, jiems tapo dideliu sielvartu,
smūgiu, sukrėtimu. Be to, vaikai buvo baisiai išsigandę. Nuo to laiko, kai
paskutinį kartą jūs ir Jessica kalbėjotės su Marta, Ekvadore įvyko labai daug ko.
Šalis verda. Po Gutierrez’o nušalinimo jo vietą užėmė buvęs viceprezidentas
Palacio, o tai yra prieštaringai vertinamas žmogus. Niekas iš anksto negali
žinoti, kurią pusę jis palaikys vienu ar kitu atveju. Nenuostabu, kad Marta ir
Leon’as bijo liestis prie praeities. Kas jau kas, bet jie tai puikiai supranta, kad už
jos tėvo nužudymo stovi galingi globaliniai interesai. Aišku, dabar Marta
nerizikuos aptarinėti su jumis savo įtarimų.“
88
Trečioji dalis. Artimieji Rytai
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, naftos kompanijos parengė planą,
kuriam buvo lemta nei mažiau nei daugiau, o pakeisti istorijos eigą. Vardan
savo pačių (taigi ir šalies!) interesų naftos kompanijos nusprendė įtikinti
prezidentą ir JAV Kongresą, kad geriau išsaugoti nacionalinius naftos išteklius
būsimų karų ir kitų kritinių situacijų atvejams. Kodėl siurbti šį vertingą
strateginį išteklių iš savo gelmių ir taip sumažinti savo atsargas, kai galima
išnaudoti kitų žemynų naftos telkinius? Šis galingas argumentas leido Amerikos
naftos kompanijoms kartu su kolegomis iš Didžiosios Britanijos ir Europos
išsiderėtis iš savo vyriausybių mokesčių lengvatas ir kitas nuolaidas, kas, jų
teigimu, leistų joms užvaldyti pasaulines naftos atsargas.
Priėmus šį sprendimą – o jį patvirtino kiekvienas vėlesnis prezidentas ir
kiekviena vėlesnė kongreso sudėtis – buvo pakloti politikos, kuri paskatino
peržiūrėti valstybių sienas, atsirasti naujoms valstybėms ir nuversti
vyriausybes, pamatai. Kaip ir auksas, nafta tapo galios simboliu, o jos kaina –
bazinis elementas, nulemiantis bet kurios pasaulio valiutos vertę; skirtingai nuo
aukso, nafta įgijo didelę reikšmę kaip pramoninė žaliava – plastikų, elektroninių
kompiuterių, chemijos produktų gamybai.
Iš pradžių atrodė, kad naftos magnatų planas pralies auksinį lietų trečiojo
pasaulio naftą išgaunančiose šalyse. Tačiau nafta, tarsi pakartodama aukso
likimą, šioms šalims labai greitai tapo didele našta ir nuolatinio susirūpinimo
šaltiniu. Šios šalys pakartojo vertelgų likimus „Aukso karštligės“ laikais
Laukiniuose Vakaruose: kai tik nors vienas iš jų pateikdavo prašymą dėl sklypo
su aukso kasykla, jis tapdavo visokių piktadarių ir plėšikų dėmesio objektu.
Maždaug tuo pačiu metu, kai nafta įgijo pagrindinio šių dienų ištekliaus
statusą, Sovietų Sąjungai galutinai buvo suteiktas priešo Nr.1 statusas. Anot
istorikų, norint sėkmingai sukurti imperiją, reikalingas išorinis priešas.
Jungtinėms Valstijoms tuo metu Sovietų Sąjunga harmoningai įsipaišė į šį
vaidmenį. Sovietinis branduolinis arsenalas sėkmingai sustiprino
korporatokratijos argumentą, kad Šaltojo karo realijos reikalauja naujų požiūrių į
tarptautinę diplomatiją.
89
Nenuostabu, kad pirmasis rimtas konfliktas Šaltojo karo metu kilo būtent
dėl naftos ir tame pasaulio regione, kuriame buvo didžiausios šių išteklių
atsargos – Artimuosiuose Rytuose. Tai buvo Iranas. Demokratiškai išrinktas ir
nepaprastai populiarus šios šalies ministras pirmininkas Mohammed’as
Mossadyk’as (žurnalas „Time“ paskelbė jį 1951 metų žmogumi) reikalavo
sąžiningos pelno dalies iš Irano naftos savo liaudžiai ir nacionalizavo Didžiosios
Britanijos naftos kompanijos „British Petroleum“ turtą.
Pasipiktinusi Anglija kreipėsi pagalbos į savo išbandytą sąjungininką
Antrojo pasaulinio karo metu – JAV. Abi šalys gerai suprato, kad bet koks
bandymas Irane panaudoti karinę jėgą gali išprovokuoti SSRS paspausti
branduolinį mygtuką, ir Vašingtonas nusprendė vietoje jūrų pėstininkų pasiųsti į
Iraną CŽV agentą Kermit’ą Roosevelt’ą jaunesnįjį (Theodor’o Roosevelt’o
anūkas). Jam buvo duoti keli milijonai dolerių, kuriuos jis sėkmingai panaudojo,
suorganizavęs protesto demonstracijas ir gatvių riaušes, kas galiausiai privedė
prie Mossadyk’o nušalinimo nuo valdžios. Vietoje tautos valia išrinkto
nacionalinio Irano lyderio CŽV pastatė savo pakaliką – šachą Mohammed’ą Reza
Pahlavi, nors ir despotą, bet užtat didelį didelės naftos draugą.
Kaip jau rašiau “Išpažintyje”, Roosevelt’o jaunesniojo sėkmė padėjo
pagrindus naujos profesijos atsiradimui – ekonomikos smogikui, tos pačios,
kurią buvau pasirinkęs savo laiku. Įvykiai Irane aiškiai parodė, kad imperiją
galima kurti nekeliant pavojaus pradėti karą ir tuo pačiu daug mažesnėmis
sąnaudomis.
CŽV sukurta taktika buvo išties universali: ją buvo galima pritaikyti bet
kurioje šalyje, kurios ištekliai domino korporatiją. Tiesa, ji turėjo vieną, tačiau
reikšmingą trūkumą: Kermit’as Roosevelt’as buvo CŽV agentas. Jei tai būtų
paaiškėję, būtų kilęs baisus skandalas. Sprendimas buvo rastas greitai: vietoje
valstybės tarnautojų samdyti agentus iš privačių įmonių. Viena iš jų buvo ta,
kurioje dirbau aš – MAIN.
Labai greitai ekonomikos smogikai suprato, kad manipuliuoti naftą
išgaunančios šalies politika galima ir nelaukiant, kada ji pradės nacionalizuoti
savo naftos telkinius. Mes nusprendėme panaudoti kaip kolonizacijos įrankius
Pasaulio banką, TVF ir kitas organizacijas, turinčias „daugianacionalinę“
atstovybę. Mes primesdavome kitoms šalims dideles išorines skolas, kurių jos
90
negalėjo išsimokėti. Iš esmės mes kūrėme surogatines vyriausybes, tarsi
atstovaujančias nacionaliniams interesams, bet iš tikrųjų tarnaujančias mums.
Artimuosiuose Rytuose tokiomis vyriausybėmis mes „apdovanojome“ Iraną,
Jordaniją, Saudo Arabiją, Kuveitą, Egiptą ir Izraelį.
Siekdama įgyti dominavimą pasaulinėje politikoje, korporatokratija,
padedama ekonomikos smogikų armijos, darė viską, kas įmanoma, kad pasaulis
naudotų daugiau naftos. Ryšių su visuomene specialistai, kaip ir apsukrūs
narkotikų prekeiviai, keliavo aplink pasaulį, čia ir ten sumaniai skatindami
prekių, už kurių stovi korporatokratija, paklausą, įskaitant ir pagamintas trečiojo
pasaulio šalyse, dažnai nepakeliamomis sąlygomis prakaitą varančiuose
fabrikuose.
Iraniečiai taip ir neatleido JAV už tai, kad nuvertė jų labai gerbiamą,
demokratiškai išrinktą ministrą pirmininką. Kaimyninių šalių tautos to taip pat
nepamirš. Dabar istorikai svarsto, kaip būtų rutuliojęsi įvykiai, jei Vašingtonas
tada būtų palaikęs Mossadyk’ą ir jo planus nukreipti naftos eksporto pajamas į
socialinę pertvarką ir kovą su skurdu.
Daugelis prieina išvados, kad kitos regiono šalys, sekdamos Irano
pavyzdžiu, būtų nuėjusios demokratiniu keliu, ko pasekoje Artimieji Rytai būtų
išgelbėti nuo žiauraus smurto, kuris iki šiol drasko šį regioną. Tačiau tikrovėje
Artimieji Rytai įsitikino, kad Jungtinėmis Valstijomis negalima pasitikėti, kad ši
šalis, kuri vaizduoja save kaip demokratijos gynėją, iš tikrųjų nė negalvoja jos
ginti, o užuot padėjusi trečiojo pasaulio šalims, Amerika nori paimti jų išteklius į
savo rankas.
Šiuo laikotarpiu JAV susidūrė su rimtomis vidaus problemomis.
Korporatokratijos noras plėsti savo įtaką atvedė šalį į skolų aklavietę. Pramonė
ir naftos gavyba vis dažniau buvo perkeliama į užsienį, į šalis su pigia darbo
jėga ir dideliais naftos ištekliais. Užsienio kreditoriai reikalavo atsiskaitymų
auksu. Atsakydama į tai, prezidento Nixon’o administracija 1971m. uždraudė
laisvus dolerių mainus į auksą, faktiškai panaikindama aukso standartą.
Tačiau tai iškėlė naują dilemą Vašingtonui. Jei kreditoriai pradės reikalauti
grąžinti skolas kitomis valiutomis, korporatokratija bus priversta atlikti
mokėjimus atsižvelgiant į šių valiutų kursą aukso atžvilgiu paskolų suteikimo
metu. Ir tai beveik prilygtų katastrofai, nes korporatokratijos pinigų skrynios iki
91
to laiko buvo smarkiai patuštėjusios. Vienintelis išsigelbėjimas nuo bankroto
buvo JAV monetų kalykla, kuri galėjo spausdinti dolerius ir diktuoti jų vertę. Tuo
pačiu metu buvo būtina, kad doleris išlaikytų pagrindinės tarptautinių
atsiskaitymų valiutos statusą.
Įžangoje trumpai papasakojau, kaip mums pavyko pasiekti šį tikslą
padedant Saudo Arabijai. Mūsų schema suveikė, bet ne tik šios valstybės
pagalba. Išsamesnė tų įvykių versija reikalauja paminėti dar dvi šalis, kurios,
pačios to nenorėdamos, atėjo į pagalbą JAV – jos abi taip pat esančios
Artimuosiuose Rytuose.
————————————————-
„Įdomu, kas nutiks doleriui?“ – retorinį klausimą uždavė MAIN prezidentas
Jake’as Dober’is netrukus po to, kai 1971m. buvo panaikintas aukso standartas.
„Aš įtariu, – tęsė Dober’is, – kad jo vertę lems naftos kaina“. Šis pokalbis
prasidėjo per vakarienę, į kurią Dober’ių pora pakvietė mane „Intercontinental
Indonesia“ viešbučio, kur jie apsistojo pakeliui į Artimuosius Rytus, restorane.
„Nixon’as surinko labai protingų vaikinų komandą – Kissinger’į, Schultz’ą,
Cheney. „Laukiu nesulaukiu tos dienos, – svajingai pareiškė Dober’is,
spausdamas žmonos ranką ir pažvelgdamas jai į akis, – kai tu ir aš patirsime
ramius šeimos džiaugsmus ir didžiuosimės, kad buvome šio didžiojo veiksmo
dalis“. “JAV atveria naują puslapį pasaulio istorijoje, ir mes gavome vietas
pirmoje eilėje”.
Jake’ui neteko dagyventi iki reikšmingos dienos, kurios jis taip svajojo
sulaukti su savo žmona. Ši kelionė buvo paskutinė jo gyvenime. Netrukus grįžęs
Jake’as mirė, o MAIN prezidento postas atiteko jo remtam Bruno Zambotti.
Tačiau gyvenimas parodė, kad Dober’is puikiai prognozavo dolerio ateitį.
„Nixon“ komanda pademonstravo ne tik apsukrumą, bet ir didelį gudrumą.
Izraelis buvo pirmasis JAV sąjungininkas kovoje už dolerio dominavimą
pasaulio arenoje. Dauguma žmonių, įskaitant izraeliečius, vis dar mano, kad
vienintelė 1967m. Šešių dienų karo, kai Tel Avivas sudavė prevencinius smūgius
Egiptui, Sirijai ir Jordanijai, priežastis buvo siekimas užtikrinti savo sienų
saugumą.
92
Tai, be abejo, patvirtino ir to kruvino savaitės trukmės karo rezultatas –
Izraelis keturis kartus padidino savo teritoriją, prisijungdamas Rytų Jeruzalę,
Jordanijos upės vakarinio kranto dalį, Sirijos Golano aukštumas ir Egiptui
priklausantį Sinajaus pusiasalį. Tačiau Šešių dienų karas turėjo ir kitą tikslą.
Dėl tokių didelių teritorinių nuostolių arabai jautėsi viešai pažeminti, kas
negalėjo jų nesupykdyti. Savo pyktį jie nukreipė į JAV supratę, kad be jų
finansinės ir politinės paramos Izraelis niekada nebūtų pasiekęs tokios sėkmės.
Be to, jie aiškiai matė JAV karinę grėsmę – JAV karinis kontingentas buvo
įsikūręs Artimuosiuose Rytuose – tam atvejui, jei Izraeliui staiga prireiktų
pagalbos.
Tuo metu tik nedaugelis arabų pasaulyje suprato, kad Vašingtonas šioje
situacijoje turėjo daug savanaudiškesnius motyvus nei kilnų norą padėti
izraeliečiams apsaugoti savo žemes. Taip pat arabai nesuvokė, kad JAV ketina
panaudoti jų pyktį savo tikslams pasiekti.
Tiesą sakant, visas islamo pasaulis to neįtardamas tapo antruoju
nevalingu Vašingtono sąjungininku Artimuosiuose Rytuose. Reaguodami į
Izraelio agresiją, jo teritorijai Egiptas ir Sirija 1973m. spalio 6d. vienu metu
sudavė karinius smūgius, kurie sutapo su reikšmingiausios žydų šventės Yom
Kippur data – Atpirkimo diena.
Egipto prezidentas Anwar’as Sadat’as, suvokdamas savo strateginių
pozicijų trapumą, priėmė Saudo Arabiją kaip sąjungininkę prieš JAV (taigi ir
prieš Izraelį). Egipto spaudimu karalius Faisal’is al-Saud’as prieš JAV panaudojo
tai, ką Sadat’as vadino „naftos ginklu“. Spalio 16d. Saudo Arabija, remiama
keturių Arabų Persijos įlankos valstybių, paskelbė, kad jos paskelbta naftos
kaina padidėja 70%. Dėl solidarumo prie šio akto prisijungė Iranas
(musulmoniška, nors ir ne arabų šalis). Vėlesnėmis dienomis arabų šalių naftos
pramonės ministrai, bendru sutarimu nusprendė nubausti JAV už jos
proizraelietišką poziciją ir vienbalsiai palaikė naftos embargo idėją.
Tai buvo dalis klasikinės šachmatų partijos, kurią JAV žaidė Artimuosiuose
Rytuose, dalis. Po trijų dienų, spalio 19d., prezidentas Nixon’as paprašė
Kongreso skirti 2,2 milijardo dolerių pagalbai Izraeliui. Kitą dieną arabų naftą
eksportuojančios šalys, vadovaujamos Saudo Arabijos, įvedė visišką embargą
naftos tiekimui į JAV. Tomis dienomis tik nedaugelis sugebėjo tinkamai įvertinti
93
visus klastingus planus, susijusius su Vašingtono veiksmais, ar nors akimirkai
pagalvoti, kad tikrasis JAV tikslas buvo paremti silpnėjantį dolerį.
Embargo poveikis buvo įspūdingas. Saudo Arabijos naftos pardavimo
kaina pasiekė neregėtas aukštumas: 1974m. sausio 1d., per mažiau nei tris
mėnesius ji jau buvo septynis kartus didesnė nei prieš ketverius metus.
Žiniasklaida vieningai prognozavo didžiulį JAV ekonomikos žlugimą. Visoje šalyje
prie degalinių rikiavosi ilgos eilės, o ekonomistai reiškė susirūpinimą, kad šalies
laukia kažkas panašaus į 1929m. Didžiąją depresiją.
Dabar tai mes žinome, kad beprecedentis naftos kainų kilimas įvyko ne
be aktyvaus korporatokratijos dalyvavimo. Politikai ir verslo atstovai, įskaitant
naftos pramonės, visuotinai reiškė pasipiktinimą, nors iš tikrųjų jie, kaip patyrę
lėlininkai, tampė virvutes, kaitindami aistras aplink naftą. Nixon’as ir jo
patarėjai gerai suprato, kad sprendimas skirti daugiau nei du milijardus dolerių
pagalbos Izraeliui tikrai išprovokuos Arabų šalis imtis staigių atsakomųjų
veiksmų. Paremdama Izraelį, Amerikos administracija tikslingai sudarė sąlygas
tam, kas dabar laikoma išmaniausia ir svarbiausia ekonomikos smogikų
operacija per visą XX amžių.
JAV finansų ministerija kreipėsi į MAIN ir kai kurias kitas firmas, kurios jau
užsirekomendavo kaip paklusnūs korporatokratijos valios vykdytojai. Mums
buvo pavesta sugalvoti strategiją, kuri priverstų OPEC šalis nukreipti
daugiamilijardinį naftos dolerių, kuriuos JAV išleido Artimųjų Rytų naftos
pirkimui, srautą atgal į šalį, į Amerikos kompanijų rankas, ir tuo pat metu tai
pakeistų senąjį aukso standartą į „naftos“.
Mes, ekonomikos smogikai, žinojome, kad tik Saudo Arabija gali tapti
pagrindiniu tokios strategijos elementu – kaip šalis, turinti didžiausias naftos
atsargas ir kuri iš tikrųjų kontroliuoja OPEC. Mes taip pat atsižvelgėme į tai, kad
„karališkoji“ šeima yra ypatingai korumpuota, todėl manipuliuoti ja nebus
sudėtinga. Saudai, kaip ir kiti Artimųjų Rytų valdovai, gerai suprato, kokia yra
kolonializmo politika. Pakanka pasakyti, kad karališkieji Saudų rūmai savo laiku
sostą gavo iš Didžiosios Britanijos rankų.
Knygoje „Ekonomikos smogiko išpažintis“ išsamiai papasakota apie šią
strategiją, prie kurios išradimo aš taip pat prisidėjau. Tarpusavyje mes tai
94
vadinome „Saudo Arabijos pinigų plovimo operacija“, angliška santrumpa
SAMA.
Kalbant apie šios strategijos įgyvendinimo būdus, trumpai tariant, jie
susivedė į tris pagrindinius įsipareigojimus, kuriuos turėjo prisiimti Saudų
karališkieji namai: 1) investuoti didelę naftos dolerių dalį į JAV vyriausybės
vertybinius popierius; 2) leisti JAV finansų ministerijai pritraukti Amerikos
korporacijas į šalies europietizaciją šių vertybinių popierių daugiamilijardinių
palūkanų sąskaita; 3) palaikyti priimtiną korporatokratijai naftos kainą. Savo
ruožtu JAV vyriausybė garantavo, kad Saudų karališkoji šeima išlaikys savo
valdžią.
Tačiau egzistavo tam tikra papildoma sąlyga, kuri nebuvo ypač
afišuojama, tačiau vaidino svarbų vaidmenį sprendžiant pagrindinę
korporatokratijos užduotį – sustiprinti dolerio, kaip pagrindinės pasaulio
valiutos, statusą. Taip vienu parašu buvo atstatytas dolerio dominavimas
pasaulio arenoje, o jo vertės nustatymo kriterijumi vietoje aukso tapo nafta.
Ir vėl grįždamas prie įžangos, primenu, kad ten buvo kalbama apie tam
tikrą šalutinį poveikį, kurį įvertinti sugeba tik patys įžvalgiausi ekonomistai: jo
esmė buvo tai, kad Vašingtonas vėl galėjo laisvai imti paslėptą mokestį iš
kiekvieno užsienio kreditoriaus. Pasinaudojant tuo, kad doleris buvo pagrindinė
tarptautinių atsiskaitymų valiuta, JAV pirko prekes ir paslaugas iš užsienio
partnerių į skolą.
Tačiau dėl infliacijos lėšos, kurias šios šalys gavo už naftą (ar dar ką nors),
prarado didelę dalį savo perkamosios galios. Taigi užsienio kreditoriai duodavo
Jungtinėms Valstijoms daugiau, nei gaudavo mainais, o skirtumas pateko tiesiai
į korporatokratijos kišenę – argi tai ne paslėptas mokestis be jokio mokesčių
surinkėjų poreikio?
Doberio prognozė išsipildė – dolerio vertę pradėjo nustatyti naftos kaina.
Įvarę arabų šalis į kampą, Vašingtonas ir Tel Avivas privertė jas imtis
atsakomųjų veiksmų – užpulti Izraelį prieš Yom Kippur ir įvesti embargą naftos
tiekimui į JAV. Tai iš tikrųjų atrišo Finansų ministerijos rankas, o ekonomikos
smogikai gavo leidimą apdoroti Saudų šeimą ir prastumti SAMA sandorį, ko
pasekoje Amerikos valiuta tapo patikimai susieta su nafta. Doleris tapo
karūnuotu tarptautinių finansų karaliumi, ir iki šiol išlaiko savo pozicijas.
95
SAMA operacija sukėlė svarbius geopolitinius padarinius. Ji prisidėjo prie
SSRS susilpnėjimo ir užtikrino JAV pasaulinės supervalstybės statusą, ko
nuginčyti negalėjo nei viena pasaulio šalis. O dar šis sandoris labai supykdė
Saudo Arabijos milijardierių Osamą bin Laden’ą, kuris atkeršijo Jungtinėms
Valstijoms 2001m. rugsėjo 11d.
Žvelgdamas atgal, nenustoju stebėtis mūsų tuometine arogancija. Man
dažnai atrodo, kad lemtingas aplinkybių derinys ir mūsų reakcija į jas vaidina
beveik pagrindinį vaidmenį mūsų likimuose. Kaip pavyzdžiui aš – argi būčiau
ėmęsis tokio sudėtingiausio projekto, kokia buvo SAMA operacija, jei ne
mokykla, kurią prieš keletą metų iki to praėjau Libane?
——————————————–
Nuo pat pirmųjų žingsnių ekonomikos smogiko pareigose, dar dirbdamas
Indonezijoje, aš savo viršininkams parodžiau, kad esu pasirengęs sudaryti
infliacines ekonomikos prognozes, būtinas jų tikslams pasiekti. Norėdami
apdovanoti, mane paskyrė vyriausiuoju ekonomistu (nepaisant mano ne itin
pavydėtino verslo administravimo bakalauro laipsnio ir to, kad buvau vienintelis
ekonomistas kompanijoje), pakėlė atlyginimą ir išsiuntė į Artimuosius Rytus,
taip sakant, ištirti situaciją vietoje.
Aš jau nemažai žinojau apie šį regioną, buvau parengęs pranešimus apie
tokias šalis kaip Iranas, Kuveitas ir Saudo Arabija. Tačiau mano informacijos
šaltiniai apsiribojo tik bibliotekų medžiaga ir pokalbiais su išeiviais iš Artimųjų
Rytų, kurie dirbo mūsų firmoje Bostone.
Iš pradžių buvau išsiųstas į Iraną – tai buvo trumpa kelionė, norint surinkti
medžiagą išsamiai Irano energetikos sektoriaus analizei. Charlie Illingworth’as,
projekto vadovas Indonezijoje, patarė man kelioms dienoms užsukti į Beirutą.
Tuo metu šis miestas vis dar išlaikė turistų rojaus reputaciją arba, kaip sakė
Charlie, nuostabios vietos atsipalaiduoti, prisitaikyti prie kitos laiko juostos ir
susidaryti bendrą vaizdą apie Artimuosius Rytus. Charlie pasakė man vardą
vieno žmogaus, Amerikos ambasados darbuotojo, kuris galėjo mane
supažindinti su Beiruto įžymybėmis.
96
Po Antrojo pasaulinio karo Libanas išgyveno auksinį savo vystymosi
laikotarpį. Klestėjo žemės ūkis ir smulki pramonė. Beirutas pamažu virto
turtingiausiu kosmopolitiniu miestu, prekybos ir bankų centru Artimuosiuose
Rytuose. Iš to, ką man pavyko perskaityti apie šią šalį, mane labiausiai
suintrigavo nuolatiniai Beiruto palyginimai tai su Šveicarija, tai su Paryžiumi.
Taip pat daug skaičiau apie tamsiąją Libano pusę, kurios šaknys ėjo giliai
į istoriją, tačiau kiekvieną dieną vis ryškiau pasirodydavo jo šiuolaikiniame
gyvenime. Pagrindiniu Libano problemų ir vidinės įtampos šaltiniu visada buvo
jo spalvinga religinė sudėtis: pakrančių regionuose gyveno krikščionių maronitų
bendruomenės atstovai, pietuose esančiuose kalnuose – musulmonų šiitų
sektos pasekėjai, o derlingame Bekaa slėnyje – ortodoksai musulmonai-sunitai.
Antrasis pasaulinis karas pakurstė nacionalistines aistras daugelyje šalių,
sustiprino nacionalinės nepriklausomybės troškimą. Taip buvo ir Libane –
1944m. sausio 1d. čia buvo paskelbta visiška nepriklausomybė. Tarp krikščionių
ir musulmonų lyderių Bishar’o al-Khoury ir Riad’o Solkho buvo pasirašytas
vadinamasis Nacionalinis paktas, nustatantis proporcingo aukščiausių valstybės
postų paskirstymo principą tarp skirtingų tikėjimų atstovų.
Kadangi pagal 1932m. surašymo duomenis krikščionys sudarė 54%
gyventojų, maronitų bendruomenei buvo suteikta teisė kelti kandidatą į Libano
Respublikos prezidento postą. Ministras pirmininkas, mažiau įtakingas nei
prezidentas, turėjo būti išrinktas iš sunitų bendruomenės, antros pagal dydį
konfesijos, o aukščiausio įstatymų leidimo organo pirmininkas – iš šiitų
musulmonų.
Libano ginkluotųjų pajėgų vadas būtinai turėjo būti maronitas. Toks
valdžios pasiskirstymas papiktino musulmonus, kurie prieš 12 metų vykusį
surašymą laikė pasenusiu – jie buvo tikri, kad musulmonų gyventojų skaičius
jau seniai aplenkė krikščionis. Musulmonai atvirai pareiškė, kad Nacionalinis
paktas buvo aiškiai parengtas krikščionių ir Vakarų naudai.
Be to, labai įtariai arabai žiūrėjo į Izraelį, iš kurio tikėjosi visokių
apgavysčių. Juk tai buvo vienintelė dirbtinai JT mandatu sukurta šalis, gavusi
tai, ką žydų tauta visada vadino „pažadėtąja žeme“, kaip kompensaciją už
nacių įvykdytus žiaurumus prieš žydus. Arabams, kaip, beje, amerikiečiams ir
europiečiams, buvo paaiškinta, kad būtent tai buvo Izraelio valstybės sukūrimo
97
priežastis. Žydų tautos išgyventas masinis naikinimas Antrojo pasaulinio karo
metais, daugelio nuomone, padarė neginčijama jų teisę į savo valstybę. Niekas
neabejojo, kad pasaulis turi kaip nors kompensuoti šias kančias. Tiesa,
milijonams palestiniečių buvo pasakyta, kad už tai jie turi paaukoti savo žemes.
Šie žmonės buvo netikėtai ištremti ir priversti pasitraukti į Libaną ir kitas
Artimųjų Rytų šalis.
Didžiulis palestiniečių antplūdis į Libaną pavertė 1932m. surašymo
duomenis visiškai pasenusiais – musulmonų bendruomenė buvo daug gausesnė
nei krikščionių. Nacionalinis paktas, kaip tapo akivaizdu, buvo tik priemonė
Vakarų politiniams tikslams pasiekti. Musulmonų pasaulis dar kartą įsitikino,
kad Izraelio valstybės sukūrimas taip pat buvo antrasis imperijos tikslas –
pastatyti Antrajame pasauliniame kare laimėjusioms šalims ginkluotą tvirtovę
Artimuosiuose Rytuose, kas galiausiai turėjo suteikti joms Artimųjų Rytų naftos
kontrolę.
Libanas, kaip įtarė musulmonai, nuo pat pradžių turėjo paremti Izraelį ir
jo sąjungininkus – dėl ko Nacionalinis paktas ir buvo parengtas taip, kad būtų
užtikrinta krikščionių bendruomenės viršenybė. Visa tai atrodė kaip išsibarstę
vieno pikto sąmokslo fragmentai.
Libano musulmonų bendruomenės nepasitenkinimas ir pyktis įžiebė
1958m. sukilimą. Amerikos politikai sukilėlius iškart pavadino „komunistiniais
teroristais“. Vašingtonas pradėjo kaltinti Maskvą musulmonų kurstymu
maištauti, nors Sirija čia vaidino kur kas aktyvesnį vaidmenį nei SSRS.
Prezidentas Eisenhower’is pasiuntė JAV jūrų pėstininkus į Libaną. Ir nors
amerikiečių okupacija Libane truko tik nuo gegužės iki spalio, tai dar labiau
sustiprino arabų pasaulio įtarimus, kad Vašingtonas ketina išlaikyti
dominuojančią krikščionių padėtį Libane.
Libaniečiai buvo labai pasipiktinę ir begėdiškais Vašingtono veiksmais
kaimyniniame Irake. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo dešimtmečio
pradžioje šaliai vadovavęs populiarus Irano ministras pirmininkas Abdel Kerim
Qassem’as pradėjo demonstruoti atvirą nepaklusnumą JAV ir Didžiajai Britanijai.
Jis pareikalavo, kad užsienio naftos kompanijos dalintųsi su Irano tauta pelną iš
naftos, kurią jos siurbė iš šalies telkinių, grasindamas priešingu atveju
nacionalizuoti jų turtą Irake.
98
Kaip įprasta, darbo ėmėsi ekonomikos smogikai, ir kai jų bandymai įtikinti
Qassem’ą persigalvoti nepavyko, CŽV nusprendė sunaikinti jį samdomų žudikų
rankomis. Tarp jų buvo ir jaunas irakietis, tuo metu dar nebaigęs mokyklos –
Saddam’as Hussein’as. Žudikai nukreipė uraganinę ugnį į Qassem’o automobilį,
tačiau pasikėsinimas nepavyko. Nors kulkos išvarpė visą automobilį, pats
Qassem’as atsipirko tik lengvu sužeidimu. Tačiau nukentėjo Saddam’as – su
kulka kojoje buvo priverstas pasislėpti Sirijoje.
1963m. prezidentas Kennedy priėmė sprendimą, turėjusį toli siekiančių
padarinių – jis įpareigojo CŽV suvienyti pajėgas su Didžiosios Britanijos užsienio
žvalgyba MI-6 ir įvykdyti tai, ko nepavyko samdomiems žudikams. Šį kartą
misija buvo įvykdyta: perversmo metu Qassem’as buvo nušautas Bagdado
televizijos ir radijo pastate. Taip pat apkaltinus simpatijomis komunizmui buvo
suimti ir nužudyti penki tūkstančiai irakiečių. Po kelerių metų Saddam’ui pavyko
grįžti į Iraką ir užimti nacionalinio saugumo tarnybos vadovo postą, o
prezidento postas atiteko jo giminaičiui.
Tuo metu kardinaliai keitėsi Libano demografinė padėtis – šalies
musulmonų skaičius didėjo sparčiau nei krikščionių. Septintojo dešimtmečio
pabaigoje musulmonai griežtai pareikalavo peržiūrėti Nacionalinį paktą, kam
aktyviai priešinosi maronitai, kurie išlaikė vadovaujančius postus Libano
vyriausybėje. Tuo pačiu metu didėjo JAV karinės intervencijos grėsmė siekiant
paremti krikščionių bendruomenę, nes Amerika atnaujino šaukimą į kariuomenę
ir dabar galėjo laikyti karinius kontingentus bet kurioje pasaulio vietoje.
Pasikeitė ir geopolitinė padėtis regione. Teritoriniai Izraelio užkariavimai
1967m. Šešių dienų kare sukėlė arabų pasaulio neapykantą. Nuolat didėjančia
parama islamo pasaulyje naudojosi karinga Palestinos išsivadavimo
organizacija (PIO). Ji vis dažniau naudojo pabėgėlių stovyklas pietų Libane
organizuodama išpuolius prieš Izraelį.
Taigi 1973m., mano atvykimo metu, Libanas buvo beveik praradęs buvusį
stabilumą. Tačiau tuo metu buvau nepaprastai naivus, kaip ir dauguma
amerikiečių, kurie nemokėjo arabų kalbos ir todėl turėjo tenkintis bendravimu
tik su tais arba per tuos, kurie kalbėjo angliškai – o tai daugiausia buvo
libaniečiai, gavę išsilavinimą JAV ir Anglijoje, ir kurie visas savo viltis siejo su
mūsų buvimu šalyje.
99
Galėjau pasakoti kiek noriu apie tamsius Libano istorijos puslapius,
galėjau suvokti, kokios gilios yra arabų, krikščionių ir žydų tarpusavio
priešiškumo šaknys, tačiau ir toliau tvirtai tikėjau, kad kapitalizmas gali
padaryti stebuklus. Be to, aš ką tik buvau gavęs paaukštinimą. Keliavau po
pasaulį pirmąja klase, apsistodavau geriausiuose viešbučiuose, pietaudavau
prabangiuose restoranuose – dažnai nuostabiausių moterų kompanijoje. Kaip ir
kiti Amerikos verslininkai, gerai apmokami konsultantai, vyriausybės pareigūnai
ir Pasaulio banko bei TVF „ekspertai“, aš buvau giliai įsitikinęs, kad sudarome
sąlygas didžiam Artimųjų Rytų proveržiui link demokratijos ir pažangos.
Tačiau Libanas man atvėrė akis į visiškai kitokią tikrovę.
——————————————–
Kitą rytą man paskambino Illingworth’o pažįstamas. Šis žmogus, kurį
Charlie rekomendavo man kaip gidą, prisistatė kaip Smiley, nors aš taip ir
nesupratau, kodėl – iš prigimties tai buvo gana niūrus tipas, kurio veide labai
retai atsirasdavo išraiška, atitinkanti jo vardą.
„Šalis verda, kaip garo katilas, – pasakojo Smiley, mums važiuojant
vaizdinga Viduržemio jūros pakrante. – Šie prakeikti musulmonai visiškai
suįžūlėjo. Dabar jais visiškai negalima pasitikėti. Kad ir kaip mes su jais
susitartume, jie visada sulaužo savo pažadus“.
Aš paklausiau Smiley, ar negalima būtų nuvažiuoti į vieną iš Palestinos
pabėgėlių stovyklų – norėjau savo akimis pamatyti tai, apie ką tiek daug
girdėjau. Iš pradžių jis atsisakė, bet vėliau vis dėlto nusileido. Privažiavome
stovyklą. Net prisižiūrėjęs didžiausio skurdo Indonezijoje, nebuvau pasirengęs
šiam kraštutinio skurdo ir nuosmūkio reginiui. Stovykla buvo tvoromis apsupta
varganų lūšnelių sankaupa. „Kaip tokiomis nežmoniškomis sąlygomis ten
gyvenantys sugeba išlaikyti sveiką nuovoką?“ – garsiai išreiškiau savo
nuostabą.
„O jie ir neišlaiko, – patikino mane Smiley. – Daugelis jų yra visiški
pamišėliai“.
Aš pasidomėjau, o kaip ten su kanalizacija, vandentiekiu ir visa kita.
„Labai paprasta – atidarykite langą ir įkvėpkite, kuo kvepia, – nusijuokė Smiley. –
100
Iš karto suprasite, kad žodžio „higiena“ jie nevartoja. – Jo veide pasirodė
sarkastiškas šypsnys. – Jie gyvena tarsi kitoje planetoje, o ne ten, kur jūs ir aš”.
Jis vėl įsispoksojo į kelią, bet tęsė savo tiradą: „Šie žmonės – kiaulės.
Įsivaizduokite: šiek tiek daugiau nei prieš metus Libano vyriausybė pasirašė
vadinamąjį Kairo susitarimą su PIO. Jis suteikė palestiniečiams teisę gyventi,
dirbti ir autonominį valdymą. Ir ką gi? Nuo to laiko Libano vyriausybė vis bando
ten įvesti tvarką. Bet šie arabai – musulmonai, jie gi nesugeba įvertinti jiems
daromo gėrio, – atsiduso Smiley ir tęsė: – Ten įsikūrė PIO ir iš karto sudarė
sąmokslą su vietos komunistais. Jie pasiuntė Libano vyriausybę kuo toliau, kaip,
beje, ir mus, vaikinus iš senų gerų Valstijų. Na nieko, jie dar gaus savo,
atminsite mano žodį. Šitie arabai dar susimokės už savo nenuovokumą”.
Tos dienos įvykiai, turiu pasakyti, smarkiai užgavo mane. Būdamas Taikos
korpuso savanoriu, gyvenau Ekvadore tarp vietinių valstiečių džiunglėse ir
išmokau suprasti jų jausmus. Kaip ir jie, aš nemėgau įžūliai elegantiškų ponų iš
Amerikos ambasados ir Tarptautinės plėtros agentūros – namų, kuriuose jie
gyveno, mašinų, kuriomis jie važinėjo, jų aprangos. Visa tai sudarė ryškų
kontrastą tam kasdieniam skurdui, kuriame gyvena dauguma ekvadoriečių. Bet
aš niekada negirdėjau, kaip jie samprotautų, kaip Smiley. Jo panieka, pyktis ir
akivaizdžiai perdėtas požiūris į musulmonus sukrėtė mane, kaip ir tai, kad jis
nesigėdydamas išliejo visa tai ant manęs, žmogaus, su kuriuo buvo vos
pažįstamas.
Bet aš neišdrįsau užsiimti polemika – juk aš buvau čia, kaip sakoma,
žmogus naujas ir nutariau, kad šiuo metu bus geriausia prikąsti liežuvį. Piktus
Smiley pasisakymus pamėginau pateisinti jo charakterio tipu. Galų gale,
maniau, jis turėjo būti pasiekęs tokią stadiją, kai jau nesvarbu, ką aplinkiniai
galvoja apie tave.
Smiley išlaipino mane šalia viešbučio. Norėjau pakviesti jį papietauti, bet
jis atsisakė, pasiteisindamas turimais reikalais. Atsisveikindamas jis sulaikė
mano ranką ir jausmingai tarė: „Tikiuosi, kad nesupratote manęs klaidingai – aš
visiškai nesu pesimistas. Aš žinau, kad galų gale mes laimėsime. Privalome
laimėti. Islamas yra neteisinga ir melaginga religija. Įsivaizduokite, kad tas, į
kurį kreipiatės maldomis, kaip, pavyzdžiui, mūsų Kristus, kapotų žmonių galvas.
Kokia gi tai religija?!“
101
Pietaudamas vienumoje restorane, apmąsčiau paskutinę Smiley pastabą.
Viskas, ką pamačiau čia, Beirute, mane įtikino, kad aiški, nors nebūtinai ir
pagrindinė didžiosios dalies Artimuosiuose Rytuose kylančių problemų
priežastis yra kultūrų, o ypač jų religinių komponentų, susidūrimas.
102
Ketvirtoji dalis. Afrika
„Jei tu, jaunuoli, kada nors galvoji turėti vaikų ir nori, kad jie gyventų
pasiturinčiai, išsinerk iš kailio, bet padaryk viską, kad mes kontroliuotume
Afriką“. Šis George’o Rich’o įsakas leido man ramiai gyventi su savo sąžine ir
taikytis su amerikiečių konsultantų, su kuriais man teko gyventi po tuo pačiu
stogu 1974m. vasarą, kol dirbau Aleksandrijoje, buvimu.
„Istorija liudija, kad Egiptas yra šuns, kurio kūnas yra likusi Afrika, galva“,
– pompastiškai pareiškė valdininkas, išsišiepęs iš pasitenkinimo. Jis žvilgtelėjo į
visą mūsų kompaniją, kuri sėdėjo prie stalo – mus, dešimt amerikiečių,
atvykusių į Egiptą plėtoti vandentiekio, kanalizacijos ir kitų infrastruktūros
sistemų. Tada jis tvirtai smogė kumščiu į stalą. „Padarykite taip, kad mūsų
prezidentas, gerbiamasis Anwar’as Sadat’as, turėtų puikią progą pasitikti
Ameriką išskėstomis rankomis, ir visa Afrika paseks mūsų pavyzdžiu. Duokite
pasauliui kapitalizmą!“. Po trumpos pauzės jis paprašė padavėjo padengti stalą.
Bandymai įtikinti save, kad Egiptas suteiks impulsą likusios Afrikos
vystymuisi, tapo mūsų kiekvieno vakaro užsiėmimu. Mes, amerikiečių
konsultantai, labai didžiavomės savo patyrimu ir sugebėjimu viską paversti į
skaičių kalbą, sudėtingas problemas suvesti į paprastą statistiką, apibendrintą
lentelėse ir išreikštą diagramų bei diagramų pavidalu.
Apskritai visi mes, būdami įpratę vadovautis sveiko proto argumentais,
kurie paprastai būdingi ekonominės plėtros ekspertams, turėjome pakankamai
duomenų, patvirtinančių tai, kuo mes taip atkakliai norėjome tikėti, ir įtikintume
save, kad čia, Aleksandrijoje, mes darome svarbų darbą, priartindami visoms
Afrikos šalims naujos eros pradžią, ko dėka iki kito tūkstantmečio pradžios jų
dabartinės skaudžios problemos liks praeityje.
———————————————–
Kai 1971m. pirmą kartą atvykau į Beirutą, Jack’as Corbin’as dar buvo
paauglys. Po ketverių metų, mano atvykimo į Aleksandriją metu, jis jau buvo
veržlus, neramus 19-metis jaunuolis, kuris nusprendė palikti savo tėvų namus ir
įgyvendinti savo ilgalaikę svajonę – išvykti į Afriką. Šis sprendimas visam laikui
103
ir iš esmės pakeitė Jack’o gyvenimą. Jis pavertė jį „šakalu“. Tarp daugelio
užduočių, kurias jam teko vykdyti, viena buvo susijusi su vienos Afrikos šalies,
turinčios didelę strateginę reikšmę visam žemynui, prezidento nužudymu.
Būtent tuomet prasidėjo mūsų draugystė su Jack’u, ir tęsiasi jau daugelį metų.
Jack’o tėvas buvo vyriausiasis vadybininkas, kurį darbas atvedė į Beirutą,
todėl smurtas nuo vaikystės tapo įprastu Jacko kasdienybėje. Būdamas
berniukas, jis dažnai sėdėdavo su tokiais pačiais, kaip ir jis, ant aukštos tvoros
viename iš Beiruto priemiesčių, stebėdamas, kas vyksta žemiau, miesto
gatvėse. Kitaip nei įprasti paauglių užsiėmimai, šis Jack’ui dažnai leisdavo
stebėti žiaurų smurtą.
Kartą, su stipriais žiūronais, jis su draugais stebėjo, kaip trys vyrai
sumušė ketvirtąjį, o paskui jo negyvą kūną įmetė į pikapo galą. Kitą kartą jie
pamatė, kaip moteris buvo prievartaujama matant jos mažamečiam sūnui. O
nusikaltėliams pasitraukus, iš netoliese esančių tankių krūmų išlindo vyras ir
padėjo šiems nelaimingiems žmonėms grįžti į namus.
Po to Beirute buvo paskelbtos paliaubos. Jack’as su vienu iš savo draugų
nuvyko į miestą, į kino teatrą. Po seanso, jiems išėjus, prasidėjo gatvės
susišaudymas. Tai reiškė, kad paliaubos sužlugo. Netoli kino teatro pastato
pasirodė juodas „Mercedes“, ir pasisukiojęs sustojo šalia Jack’o ir jo
bendražygio. Iš automobilio išlipo trys vyrai su AK-47.
Jie pradėjo badyti automatų vamzdžiais Jack’ą ir antrąjį vaikiną, arabiškai
keikdamiesi. Tada įstūmė abu ant galinės sėdynės, ir „Mercedes“ nulėkė tolyn.
Kiek suprato išsigandę berniukai, šie žmonės įtarė juos esant Izraelio šnipais.
Automobilyje juos mušė buožėmis ir pažadėjo sušaudyti dar iki aušros. Tuo
tarpu „Mercedes“ siauromis gatvelėmis lėkė tarp arabų apgyvendintų lūšnų,
kurių berniūkščiai kaip Jack’as visada vengdavo.
Kai automobilis pagaliau sustojo, draugai buvo nutempti į namą ir
pastatyti priešais vyrą, sėdintį už rašomojo stalo.
„Ačiū Dievui, jis buvo iš PIO, o ne iš kokios nors karingos radikalios
grupuotės, – pasakojo Jack’as. – Parodžiau jam bilietus į kiną, kurie, pats nežinau
kodėl liko gulėti kišenėje, ir jis suprato, kad mes nesame jokie šnipai. Jis netgi
atsiprašė už savo kolegas, sakydamas, kad jie suvoliojo durnių, o po to liepė
nuvežti mus atgal prie kino teatro”.
104
Šis įvykis įtikino Jack’ą, kad geriau palikti tokią vietą kaip Beirutas.
Manau, bet kuris jaunuolis jo vietoje būtų pasielgęs taip pat. Tačiau skirtingai
nuo kitų, Jack’as nebėgo nuo karo – priešingai, jis norėjo būti arčiau jo.
„Supratau, kad smurtas manęs negąsdina ir kad aš pats sugebėsiu jį panaudoti.
Tie trys, kurie mus pagrobė, manęs visai neišgąsdino, jie veikiau įsiutino,
priversdami kraują bėgti greičiau gyslomis”, – kartą prisipažino Jack’as. Ir jis
išvyko į Afriką.
„Žemynas atrodė kaip parako rūsys – tinkamiausia vietelė, kur toks
vaikinas kaip aš gali užsidirbti pinigų ir smagiai praleisti laiką“, – atviravo jis
man, kai sėdėjome mažo airių restorano, esančio pietų Floridoje, kieme.
Ėjo 2005 metai. Ir nors įvykiai, apie kuriuos Jack’as kalbėjo, atrodė iš
tolimos praeities, jie įgijo tam tikrą šiuolaikišką skambesį atsižvelgiant į tai, kad
Jack’as ką tik buvo grįžęs iš Irako, nuveikęs ten kažką, kas mūsų kariškiams
buvo griežtai draudžiama.
„Dar tada Beirute stengiausi sekti įvykius, kalbėjau su ten atvykusiais
samdiniais, reguliariai skaičiau žurnalą „Time“, kurį prenumeravo tėvas. Aš
žinojau apie viską, kas vyko. 1974m. portugalai padarė tai, kas pakeitė Afrikos
raidą. Jų dėka atsidarė durys, ir aš žengiau pro jas“.
Aš patikslinau: „Turi omeny revoliuciją?“, kadangi buvau kaimynystėje,
Ispanijoje, netrukus po to, kai Portugalijoje buvo nuverstas draugiškas
Valstijoms diktatoriškas režimas. Tai buvo vadinamoji „kapitonų revoliucija“,
kurią įvykdė vidutiniai ir jaunesnieji Portugalijos armijos karininkai.
Ekonominiai ir kariniai Portugalijos nuostoliai išsivadavimo karų metu,
kurie kilo jos Afrikos kolonijose, ligos, pakirtusios diktatoriaus ir didelio
korporatokratijos draugo Antonio Salazar’o, dešimtmečius buvusio šalies
vadovu ir aiškiai nusenusio, jėgas, taip pat subrendęs Portugalijos
ginkluotosiose pajėgose karinis perversmas prieš jo įpėdinį Marcelo Caetano,
Portugaliją iš patikimo JAV sąjungininko pavertė socializmo keliu nuėjusia šalimi.
Ši ekonomikos smogikų nesėkmė, viena pačių didžiausių, skatino JAV
susirūpinimą.
“Taip, tu teisus. Po „kapitonų revoliucijos“ naujoji vyriausybė tuojau pat
suteikė laisvę savo buvusioms Afrikos kolonijoms. Staiga, be jokio perspėjimo.
Kolonijinė kariuomenė patraukė atgal į šalį. Šimtai tūkstančių portugalų, kurių
105
kelios kartos gyveno Afrikoje, iškart prarado savo žemę, turtą, verslą – trumpai
tariant, viską. Jiems ir nerūpėjo turtas – jie galvojo, kaip patiems išsigelbėti.
Tada daugelis pabėgo į Pietų Afrikos Respubliką, Pietų Rodeziją, Braziliją. Kai
kurie grįžo į Portugaliją. Buvusios kolonijos gavo tai, ko taip troško –
nepriklausomybę, tačiau tuo pačiu buvo paliktos vienos naujų sunkumų
akivaizdoje. Be abejo, Sovietų Sąjunga buvo čia pat ir nėrėsi iš kailio,
bandydama užpildyti tą tuštumą, kuri atsirado pasitraukus portugalams. Nuo
momento, kai svarbiausios naftos ir dujų atsargos patektų į komunistinės
stovyklos atstovų rankas, mus skyrė kelios dienos ar net valandos. Čia kaip tik
Pietų Rodezijoje kilo išvadavimo karas prieš diktatorių Ian’ą Smit’ą.”
Turiu prisipažinti, kad aš, kaip ir Jack’as, maniau, kad laikas, kurį
išgyvenome, suteikė puikių galimybių tobulėti savo profesijoje: jis ketino daryti
„šakalo“ karjerą, o aš – ekonomikos smogiko. Aš prisiminiau, kaip mes sparčiai
žygiavome į slaptos imperijos sukūrimą Indonezijoje, Irane, Lotynų Amerikoje,
nors susidūrėme su rimtomis kliūtimis Vietname, kur JAV ir Pietų Vietnamo
pajėgos buvo nugalėtos, taip pat Kambodžoje ir Laose.
Afrika gi iki 1974m. išliko uždengta korta mūsų pasjanse. Buvo
pastebimas nacionalinių išsivadavimo judėjimų pakilimas, nors jie dažnai
kentėjo dėl susiskaldymo, nes jų vadovai dvejojo, į kurią pasaulio šalį kreiptis
pagalbos. Daugelis nenorėjo patekti į komunistų rankas, bet kartu nuoširdžiai
nekentė Vakarų.
Mes, ekonomikos smogikai, intensyviai analizavome situaciją, svarstėme
apie galimybes ir lėtai judėjome į pozicijas. MAIN, pavyzdžiui, paruošė sau
atramos punktus Zaire, Liberijoje, Čade, Egipte ir Pietų Afrikoje (nors iš
pastarosios mes daug nesitikėjome dėl pasaulyje vis labiau smerkiamo
apartheido režimo).
Šiame fone skubotas Lisabonos sprendimas išlaisvinti visas kolonijas
sumaišė visas mūsų kortas. Pažeidęs tuo metu vyravusią valdžios pusiausvyrą,
jis sukėlė sumaištį Pentagone ir Valstybės departamente. Įnirtingos diskusijos
dėl šalies politinio kurso sukėlė konfliktus viršūnėse, kurių pasekoje įvyko
personalo kaita.
Chaosą ir neapibrėžtumą dar labiau padidino susilpnėjusi prezidento
valdžia, kai Nixon’as buvo priverstas atsistatydinti dėl didžiausio Watergate
106
skandalo, ir jį pakeitė Gerald’as Ford’as, atėjęs į valdžią ne rinkėjų valia, o dėl
skandalo, į kurį įsivėlė jo pirmtakas. Žodžiu, Vašingtonas dvejojo pasirinkdamas
tinkamą politinę reakciją į pasikeitusį jėgų išsidėstymą tarptautinėje arenoje.
„Dėl mūsų delsimo sovietai veržėsi į Afriką kaip plėšikų gauja, –
piktindamasis kalbėjo Jack’as. – Net kiniečiai sugebėjo mus aplenkti. Maskva
pradėjo remti Mozambiką, šį marksistinio teroro lizdą, kad apmokytų ir
parengtų tūkstančius Zimbabvės Afrikos nacionalinės išsivadavimo armijos
kovotojų, siųsdama šią gaują į Rodeziją žudyti fermerių – tiek baltųjų, tiek
juodųjų. Zambija metėsi į maoistų glėbį ir virto baze reidams į tą pačią
Rodeziją. Man gi ši maža šalis buvo nelaimingas atstumtasis, kuriam reikėjo
pagalbos. Aš nuvykau ten, kad įstoti į vietinę kariuomenę“.
Būtent Rodezijoje Jack’as pagaliau suprato, kas būdinga jo prigimčiai. Šią
nuomonę jis susidarė Beirute po PIO kovotojų pagrobimo. „Aš atradau savyje
įgimtą kareivio talentą. Aš įstojau į Rodezijos komandosų gretas, o tada praėjau
atranką į specialiąją desantinę tarnybą – tai jau elitiniai daliniai”.
Kai pasibaigė jo sutartis su Rodezijos kariuomene, Jack’as nusprendė tapti
samdiniu. „Galimybių tuomet buvo daugiau nei pakankamai. 1979m.
„išsivadavimo karai“ siautė mažiausiai šešiose šalyse: Pietų Afrikos
Respublikoje, Angoloje, Namibijoje, Zambijoje, Mozambike ir Rodezijoje“.
Jack’as pasirinko Pietų Afriką.
Būtent šioje šalyje jis gavo pasiūlymą tapti „šakalo“ padėjėju: taip jis
buvo įtrauktas į vieną pavojingiausių jo gyvenime operacijų, tą pačią, kuri
atskleidė slaptus Amerikos vyriausybės neteisėtus veiksmus, apie kuriuos
Amerikos visuomenė neturėjo jokio įtarimo. Jackas buvo komandos sudėtyje,
kuri buvo išsiųsta į vieną Afrikos šalį nužudyti jos prezidento, nepabijojusio
atvirai priešintis galingiausioms jėgoms Vašingtone ir Londone.
———————————————–
Po to, kai OPEC šalys aštuntojo dešimtmečio pradžioje įvedė naftos
embargą ir JAV patyrė karinį fiasko Pietryčių Azijoje, Afrikos išteklių kontrolė
tapo ypač aktuali ir tapo neatidėliotina būtinybe. Į Vašingtoną patraukė
korporacijų vadovai ir jų interesų lobistai.
107
Daryti spaudimą valdžios institucijoms buvo pasirinktas nepaprastai
patogus momentas: dar nebuvo pamirštos pagrindinės Nixon’o ir Ford’o
administracijų politinės nesėkmės, o tuometinis prezidentas Carter’is tik ir
rūpinosi tuo, kaip išsaugoti reputaciją konflikto su Iranu metu. Visa tai leido
tikėtis Vašingtono sukalbamumo.
Korporacijų pasiuntiniai pradėjo reikalauti priimti tarptautinius įstatymus,
užtikrinančius jiems teisę neribotai eksploatuoti Afrikos gamtinius išteklius,
ypač naftą. Jie taip pat reikalavo sustiprinti JAV karinių pajėgų buvimą Afrikoje,
kas garantuotų JAV hegemoniją žemyne, transporto kelių apsaugą ir paramą
Afrikos režimams, bendradarbiaujantiems su korporatokratija prieš jų tautų
valią.
Spaudimas Vašingtonui pasiekė beprecedentinę galią. Padėtis dar labiau
paaštrėjo uždarius laivybą per Sueco kanalą. O kadangi tuo metu jau pasirodė
milžiniški supertankeriai, JAV labiau nei bet kada reikėjo sustiprinto forposto. Jis
turėjo užtikrinti jūrų kelių, kuriais, uždarius Suecą, nafta buvo tiekiama iš
Artimųjų Rytų į šalį, apsaugą. Vašingtono politikieriai greitai suprato, iš kur
pučia vėjas, ir nedelsdami sumažino socialinių programų finansavimą,
nukreipdami atsilaisvinusias lėšas į Pentagoną. Tuo metu Aldabros salose,
rytinėje Afrikos žemyno pusėje ir truputį į šiaurę nuo Madagaskaro salos, jau
buvo nuspręsta pastatyti milžinišką oro bazę bombonešiams, galintiems nešti
branduolinius ginklus.
Tačiau kai oro bazės kūrimo projektas įgavo konkretų pavidalą, staiga
paaiškėjo, kad Aldabros salos yra milžiniškų unikalių rūšių vėžlių veisimosi
vieta. Nenorėdamas supykdyti žaliųjų partijos, tampančios vis įtakingesne
visuomenine jėga, Vašingtonas nusprendė perkelti oro bazės statybas į Diego
Garcia – didžiausią Chagoso salyno atolą, kuris anksčiau buvo Maurikijaus salų
valstybės sudėtyje, o dabar priklausė Didžiajai Britanijai.
Nors Diego Garcia atole nebuvo retų vėžlių rūšių, kurių ramybę galėtų
sutrikdyti oro bazės statyba, ten gyveno 1800 žmonių, daugiausia pabėgusių
Afrikos vergų palikuonys.
„Buvo visiškai nepriimtina, – pasakojo Jack’as, – kad Amerikos karinės
bazės kaimynystėje gyventų kažkokie pašaliniai žmonės“.
108
Vašingtonui vėl teko kreiptis pagalbos į ekonomikos smogikus. 1970m. jie
prastūmė sandorį, kuriame dalyvavo JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybos
tarnybų agentai. Jo pasekmė buvo Londono spaudimas Diego Garcia vietiniams
gyventojams siekiant priversti juos palikti gimtąsias vietas. Visas sandoris buvo
griežtai slepiamas nuo pasaulio bendruomenės.
Daugelis atolo gyventojų persikėlė į kaimynines Seišelių salas, o Didžioji
Britanija išnuomojo „negyvenamą“ Diego Garcia salą JAV. Atsakydamas į tai,
Vašingtonas pasiūlė Londonui 11 milijonų dolerių vertės subsidiją
technologijoms, susijusioms su „Polaris“ raketų sistema, plėtoti. Kas liečia
Diego Garcia salos gyventojus, jie gavo mažiau nei 600 USD asmeniui, į šią
sumą taip pat buvo įskaičiuota jų būsto vertė.
Pentagonas pradėjo skubią oro bazės statybą Diego Garcia atole. Oro
bazė, kuri galėtų būti placdarmu reidams ne tik į Artimuosius Rytus, Indiją,
Afganistaną, Iraką, bet ir Afriką, turėjo tapti vienu esminių elementų kuriant
Amerikos imperiją.
Tačiau nepaisant visos savo strateginės svarbos, Diego Garcia oro bazė
liko įslaptinta ir mažai kam buvo žinoma apie JAV karinių pajėgų buvimą prie
Afrikos krantų. Tik nedaugelis žinojo, kad JAV interesų gynimas regione tapo
pasiteisinimu vienam įžūliausių politinės žmogžudystės, kurias kada nors
įvykdė CŽV „šakalai“, bandymui.
Tai įvyko Seišelių salose. Pirmuoju šios respublikos, paskelbusios
nepriklausomybę 1976m. birželio 29d., prezidentu tapo James’as Mancham’as.
Jis palaikė ryšius su Vašingtonu ir Londonu per Pietų Afriką, ilgalaikį atsidavusį
korporatokratijos sąjungininką, per kurį jis informavo Vašingtoną, kad palaiko
sandorį dėl Diego Garcia. Mancham’as pasiūlė priimti buvusius atolo gyventojus
savo šalyje, to ypatingai neafišuodamas. Prezidentas ir jo artima aplinka
suprato, kokią naudą jiems asmeniškai žada Amerikos karinės bazės
kaimynystė. Tiesa, šis slaptas susitarimas su JAV sukėlė jo piliečių
nepasitenkinimą.
Tarp seišeliečių, ką tik iškovojusių nepriklausomybę, buvo labai stiprios
nacionalistinės nuotaikos, todėl salos gyventojus papiktino prezidento
Mancham’o veiksmai. Jo vyriausybė ne tik atvirai demonstravo pagarbą JAV ir
109
Didžiajai Britanijai, bet ir palaikė neteisėtą jų kaimynų, Diego Garcia salos
gyventojų iškeldinimą iš tėvynės.
Be to, seišeliečiai nuogąstavo, kad nauji atvykėliai gali užimti ir taip
negausias darbo vietas ir tokiu būdu pakenkti nusistovėjusiai šalies socialinei
pusiausvyrai. Taigi, tuo metu, kai prezidentas Mancham’as lankėsi Londone,
ministras pirmininkas Franc’as – Albert’as Rene nusprendė veikti.
1977m. įvykdyto perversmo be kraujo praliejimo metu Mancham’as buvo
nušalintas nuo prezidento pareigų. Paėmęs valdžią į savo rankas, Rene
paskelbė programos, kuria „siekiama suteikti skurdžiausiems gyventojų
sluoksniams didesnę nacionalinio turto dalį“, įgyvendinimą.
Rene taip pat paskelbė, kad Diego Garcia gyventojams leidžiama grįžti į
tėvynę, ir išreiškė protestą prieš JAV karinę bazę Afrikos pašonėje. Vašingtonas
buvo įsiutęs nuo šių pareiškimų, tiesa, tą sėkmingai nuslėpė nuo Amerikos
visuomenės. Kaip tik tuo metu, kai Jack’as Corbin’as lavino savo samdinio
įgūdžius Rodezijos komandosų gretose, korporatokratija sudarė sąmokslą prieš
Franc’ą – Albert’ą Rene.
Šiuose planuose taip pat buvo skirta vieta ir man: jei Jack’as Corbin’as
turėjo „šakalo“ vaidmenį, tai aš buvau kaip jo vaidmens atitikmuo ekonomikos
smogiko pareigose. Mums beliko tik laukti, kokiam variantui suteiks pirmenybę
Vašingtonas – machinacijoms ir manipuliacijoms ar fiziniam pašalinimui. Ir nors
aš, skirtingai nei Jack’as, nedalyvavau dirbant su Rene, man teko dalyvauti
slaptuose pasitarimuose šia tema, kurie man parodė, koks gilus gali būti JAV
vyriausybės nuopolis siekiant sutvirtinti savo valdžią.
———————————————-
“Mūsų 40 žmonių grupė buvo sudaryta iš aukščiausios klasės “šakalų“, –
pasakojo Jack’as. – Bendras susirinkimas buvo paskirtas Pietų Afrikos mieste
Durbane, kur atvykome kaip Ancient Order of Froth Blowers nariai – tokią
legendą turėjome mes. Tai, kaip jūs žinote, yra labdaringa regbio ir alaus
mėgėjų draugija, kuri renka pinigus vaikų ligoninėms. Taigi, mes apsimetėme,
kad vežame kalėdines dovanas Seišeliuose gyvenantiems vaikams – jie ten
daugiausiai yra katalikai.
110
Tiesą sakant, planas buvo labai paprastas. Durbane turėjome išsiskirstyti
į mažas grupes ir persikelti į Svazilendą, ten vėl susiburti ir skristi Royal Svazi
skrydžiu į šalies sostinę Viktoriją, o iš ten išsivažinėti į viešbučius. Tuomet
mums reikėjo susitikti su priešakine grupe, sudaryta iš kelių kruopščiausiai
atrinktos moterų – jos rinko svarbiausią informaciją, gautą iš vietinių valdininkų.
Ginklai ir ekipiruotė jau buvo paslėpti saloje, todėl nebijojome, kad mus
pričiups muitinė. Mums tai buvo labai svarbu. Mums pranešė, kad Seišeliuose
yra kažkoks judėjimas, vienijantis daugiausia vietos policijos pareigūnus, kurių
nariai yra pasirengę pagelbėti mums patekus į bėdą ir pabūti vedliais. Bet jie
patys sąmoksle nedalyvavo – visas šaudymas buvo skirtas mums.
Realų pavojų kėlė tik Tanzanijos karinis kontingentas, kurį į šalį pakvietė
pats Rene, ir kuris buvo įsikūręs kareivinėse visai šalia oro uosto. Iš savo
Rodezijos patirties žinojau, kad šie rimti, stiprūs, užsispyrę ir atkaklūs kovotojai
kelia realią grėsmę mums, visų pirma todėl, kad pranašumas buvo vienas prieš
penkis ar šešis ne mūsų naudai.
Sutartą dieną, tiksliau, ankstyvą rytą, keturi iš mūsų turėjo patekti į
Tanzanijos kareivines ir, kol tie nesusigriebė, iš kulkosvaidžių iššaudyti didžiąją
dalį kareivių. Tai būtų signalas pradėti visiems. Turėjome dviejomis grupėmis
tuo pačiu metu užimti vietinę radijo stotį ir prezidento rūmus, ir paleisti į eterį iš
anksto įrašytą buvusio prezidento Mancham’o kreipimąsi, kuriame jis paskelbtų
apie sugrįžimą į valdžią, o po to paprašytų piliečių nepalikti savo namų ir
laikytis ramiai.
Tuo tarpu Kenijoje, oro uoste netoli Nairobio, buvo pasiruošęs išvykimui
lėktuvas su Kenijos desantininkais. Po Mancham’o radijo pranešimo transliacijos
jie turėjo išskristi į Seišelius, kad ten pasirodytų auštant, ir suteikti viskam
„afrikietišką vaizdą“ – prisiimti visą kaltę už aukas. Tegul visi galvoja, kad
perversmas – pačių afrikiečių rankų darbas. Mes gi, prieš pasirodant
žiniasklaidai, turėjome tyliai komerciniais skrydžiais grįžti į Pietų Afriką.
Tačiau operacija sužlugo, taip deramai ir neprasidėjusi. „Šakalų“
komandai net nepavyko priartėti prie prezidento rūmų. Kruopščiai parengtas
planas pradėjo braškėti dar oro uoste, kai apsaugos darbuotojas pastebėjo
automatą vieno iš mūsų grupės nario bagaže. Kaip tai galėjo atsitikti? Ogi labai
paprastai: paskutinę akimirką prieš išvykimą kai kuriems „šakalams“ buvo
111
įsakyta pasiimti su savimi ginklus. Kodėl šis vaikinas taip nerūpestingai įsidėjo
automatą į savo rankinę, taip ir liko klausimu, dėl kurio operacijos
organizatoriai dar daugelį metų suko galvas“.
Bet faktas buvo tai, kad grupė buvo pričiupta. Prasidėjo siaubingas
susišaudymas. Jack’as sakė, kad tai buvo vienas iš tų retų momentų, kai jis
rimtai bijojo savo gyvybės, beveik nesitikėdamas išsisukti. Štai čia mano
draugas susimąstė.
„Mūsų grupė buvo apsupta ten pat, oro uoste. O mes neturėjome beveik
jokių šaudmenų – tik tai, ką perdavė vietiniai mūsų bendrininkai ir ką mums
pavyko pagrobti iš oro uosto sargybinių. Tiesa, mes papildėme savo arsenalą iš
apsaugos pajėgų, kurie nuskubėjo į savo kareivines kitame oro uosto gale.
Sauja mūsiškių bandė pulti Tanzanijos karių kareivines, tačiau ataka nepavyko.
Šaudymas nesiliovė visą naktį. Reikalai buvo prasti, vis daugiau tanzaniečių
įsitraukė į mūšį ir mes supratome, kad tai buvo visiška nesėkmė.
Vienas grupės kovotojas, būdamas oro uosto dispečerio bokšte, išgirdo,
kaip Indijos komercinis lėktuvas prašo leidimo nutūpti. Šturmanas taip pat
teiravosi, kodėl neapšviesti kilimo ir nusileidimo takai. Samdiniai akimirksniu
susiorientavo, įjungė apšvietimą ir davė leidimą nusileisti, paaiškindami, kad
žibintai nešvietė „dėl techninės problemos, kurią pavyko išspręsti“.
“Tada prasidėjo derybos telefonu su Seišelių valdžios atstovais. Jie sutiko
nutraukti ugnį, jei įsėsime į lėktuvą ir paliksime salą. Daugelis iš mūsų buvo
linkę priimti šį sprendimą, juo labiau, kad iki aušros buvo likę ne daugiau
valandos ir kažkas išgirdo, kad rusų karo laivai jau atplaukė į Seišelius arba
buvo pakeliui. Asmeniškai aš nemačiau kitos išeities iš šios situacijos.
Taigi, sprendimas buvo priimtas. Kol mūsų „Boeing-707“ pildėsi degalais,
mes perkėlėme visą amuniciją ir vieno iš karių, žuvusių pačioje operacijos
pradžioje, kūną į krovinių skyrių. Kai kurie taip pat nusprendė pasilikti ten, kad
nebūtų gyvais taikiniais iliuminatoriuose, o kiti vis gi sulipo į saloną. Kai mes
kilome, tanzaniečiai ir oro uosto apsaugos kovotojai atidarė škvalinę ugnį,
desperatiškai bandydami numušti mūsų lėktuvą.
Pasukome link Durbano. Suskaičiavus nuostolius paaiškėjo, kad vienas
žuvo, o septyni dingo be žinios, galimai sučiupti Seišelių kariškių ir pasodinti į
kalėjimą. Indijos lėktuvui nusileidus Durbane, jį iškart apsupo Pietų Afrikos
112
saugumo pajėgos. Tada mums pavyko susisiekti su valdžia, o saugumo pajėgų
vadas sužinojo, kad lėktuvą užgrobė jo „kolegos“”.
Jackas ir kiti iškart pasidavė ir buvo išsiųsti į kalėjimą, tačiau labai greitai
buvo slapta paleisti. Seišelių vyriausybė suėmė tuos septynis sąmokslininkus,
tarp kurių buvo moteris. Ji netrukus buvo paleista, bet kiti keturi buvo nuteisti
mirties bausme, o du įkalinti 10-čiai ir 20-čiai metų. Tačiau Pietų Afrikos
vyriausybė nedelsdama pradėjo derybas dėl suimtųjų išlaisvinimo, ir galų gale
Seišelių Respublikos vyriausybė sutiko paleisti visus šešis kalinius, už kuriuos
Pretorija sumokėjo tris milijonus dolerių – 500 tūkstančių už kiekvieną.
Nors karinė operacija Seišeliuose baigėsi gėdinga nesėkme,
korporatokratijai ji davė neabejotinos naudos. Nepaisant to, kad žiniasklaida
plačiai nušvietė ir lėktuvo užgrobimą, ir teismo procesą, JAV ir Didžiosios
Britanijos vaidmuo taip ir liko nepastebėtas, be kita ko, ir todėl, kad kritikos
ugnį priėmė ant savęs PAR. Prezidentas Rene, įsitikinęs jį sustabdyti norinčių
asmenų ketinimų rimtumu, tapo daug paklusnesnis ir sušvelnino savo pozicijas
dėl situacijos Diego Garcia saloje, taip pat savo požiūrį į Vašingtoną, Londoną ir
Pretoriją.
————————————————
Operacija Seišelių Salose iki šiol yra vienas dramatiškiausių bandymų
nužudyti valstybės vadovą. Ypatingą intrigą jam suteikia ne tik didelis kiekis
samdinių, bet ir tai, kad operacijos metu buvo užgrobtas komercinis lėktuvas.
Be to, ypač akivaizdžiai įrodyta, kad korporatokratija tokią taktiką taiko tik tais
atvejais, kai ekonomikos smogikai patiria nesėkmę.
Afrikoje tai buvo toli gražu ne retenybė. Ekonomikos smogikai dažnai
buvo neveiksmingi, todėl politinių veikėjų žudynės Afrikos politikoje vaidino
daug svarbesnį vaidmenį nei kituose regionuose. Didžioji dalis tokių operacijų
buvo atliktos slaptai, nors yra buvę atvejų, kai nepageidaujamų asmenų
nužudymas pasaulinei bendruomenei buvo pateikiamas kaip teisėta egzekucija.
Įžymiausias iš šių atvejų yra „teisėtas“ Ken’o Saro-Wiwa nužudymas.
Išeivis iš ogoni genties Ken’as Saro-Wiwa buvo žmogaus teisių aktyvistas,
kuris vadovavo nigeriečių visuomeniniam judėjimui prieš naftos kompanijas.
113
Štai ką jis pasakė 1994m. interviu su Amy Goodman pacifistinėje radijo stotyje
WBAI: „Shell Oil Company nusprendė nenuleisti akių nuo manęs ir sekti
kiekvieną mano žingsnį. Jie nuolatos seka mane, norėdami įsitikinti, kad
nedarau nieko, kas galėtų mesti šešėlį ant Shell. Taigi šia prasme esu
paženklintas žmogus … Šių metų pradžioje, tiksliau, sausio 2d., mane ir mano
šeimą uždarė į namų areštą trims dienoms. O viskas tam, kad sutrukdyti
suplanuotą protestą prieš Shell – apie 300 tūkstančių ogoni genties narių turėjo
išeiti į manifestaciją, apkaltindami Shell ir kitas tarptautines naftos kompanijas
aplinkos naikinimu… Viskas, ką jie padarė, tai į mano namus pasiuntė karinės
valdžios atstovus, kurie išjungė visus telefonus, konfiskavo televizoriaus
nuotolinio valdymo pultą ir tris dienas mane laikė užrakintą be maisto“.
Vėliau tais pat metais Nigerijos diktatoriaus iš korporatokratijos draugų
tarpo Sani Abacho vyriausybė vėl suėmė ir nuteisė Ken’ą Saro-Wiwa, kas, pasak
daugelio apžvalgininkų, buvo gryna inscenizacija, teismo parodija. Jo
nuosprendžiu Ken’as Saro-Wiwa ir aštuoni jo bendražygiai buvo pakarti 1995m.
lapkričio 10d.
Žmogžudystės, įvykdytos tokių „šakalų“, kaip Jack’as Corbin’as, rankomis
arba diktatoriškų režimų nuosprendžiu, visada buvo labai žalingai įtakodavo
judėjimus už socialinį teisingumą ir aplinkos išsaugojimą. Daugelis tų, kurie
pasisakė už reformas, buvo linkę atsitraukti, baimindamiesi suėmimų,
kankinimų ir mirties bausmės, taip pat nerimaudami dėl savo artimųjų likimų.
Naivu manyti, kad korporatokratija į tai neatsižvelgia arba naudojasi tokiais
metodais, kaip nepaklusniųjų nužudymas, tik Afrikos žemyne.
Šiandien, kai rašau šias eilutes, Jac’kas ir tie, kurie kartu su juo dalyvavo
Seišelių operacijoje, užsiima savo juodaisiais darbais Irake. Prisidengdami
demokratijos gynimu, jie vykdo operacijas, kuriomis siekiama apsaugoti
amerikiečių korporacijas, kurios Irake uždirba pasakišką pelną.
Kaip ir ekonomikos smogikai, „šakalai“ yra įdarbinti privačiose firmose,
kurias samdo Valstybės departamentas ir Pentagonas, ar netgi dirba kokioje
nors nelegalioje firmoje, įtrauktoje į žvalgybos bendruomenės juodąjį sąrašą.
„Šakalų“ sutartyse paprastai nurodoma, kad jie „užtikrina saugumą“ arba teikia
„valdymo konsultacijas“.
114
Pasikėsinimas į Seišelių Salų Respublikos prezidentą ir faktiškai neteisėtas
Diego-Garcia atolo užvaldymas yra viena iš labiausiai keliančių pasipiktinimą
mūsų laikų istorijų, visų pirma todėl, kad visa tai buvo padaryta prisidengiant
demokratijos gynimu. Ir vis dėlto, nepaisant šių įvykių tragiškumo, jie
nublanksta prieš tą blogį, kuris tebesitęsia iki šiol likusioje Juodojo žemyno
dalyje.
—————————————————
Jack’as buvo vienas iš daugelio ekonomikos smogikų ir „šakalų“, kurie
norėjo pasikalbėti su manimi po to, kai buvo išleista mano „Išpažintis“. Nors
korporatokratija darė savo nešvarius darbus visuose žemynuose, mūsų
pokalbiuose, kaip bebūtų keista, labai dažnai buvo kalbama būtent apie Afriką.
Atrodė, kad kažkokia nežinoma jėga įtraukė šiuos žmones į šio žemyno įvykių
sūkurį.
Priežastis, kodėl šie žmonės, perskaitę mano knygą, patraukė pas mane,
buvo ir tai, kad jie taip pat jautėsi apgauti – verslo mokyklose ir universitetų
teisės fakultetuose jiems buvo kalama į galvas, kad progreso labui kartais tenka
naudoti metodus, nelabai derančius su demokratijos idealais, tačiau būtinus
norint pasiekti norimą rezultatą.
Be to, jie buvo gerai apmokyti nematomo fronto kovotojai, kuriems
skubiai reikėjo darbo. Visi jie savo laiku priėmė darbdavių ideologinius
standartus – galbūt todėl, kad tai ramino jų sąžinę, arba todėl, kad buvo tikri,
kad tai atitinka jų asmeninius interesus, o galbūt dėl abiejų priežasčių.
Ir tik dabar juos, kaip ir mane, ėmė kankinti sąžinės graužimas, kaltės dėl
kažkada padaryto blogio suvokimas. Jie norėjo išsikalbėti, atgailauti, pasidalyti
savo istorijomis su dėkingu užjaučiančiu klausytoju ir galbūt padaryti ką nors,
kad reabilituotis prieš save.
Šie žmonės geriau nei kas nors kitas žinojo, kad JAV piliečiai sistemingai
klaidinami ir kad būtent jie, nematomo fronto didvyriai, ilgą laiką tarnavo kaip
šios apgaulės įrankis. Nesvarbu, ką sakytų politikai, kad ir kokiais duomenimis
jie paremtų savo retoriką, bet Afrikos žemynas šiandien yra daug skurdesnis nei
prieš 30 metų, kai aš dirbau Aleksandrijoje, Jack’as Corbin’as įgijo savo šiurpios
115
profesijos pagrindus Rodezijoje, o daugelis mūsų kolegų tik pradėjo savo
karjerą.
Šiuo metu 43 iš 53 Afrikos šalių gyventojai chroniškai kenčia nuo bado ir
mažų pajamų, o sausra su negailestingu periodiškumu pažeidžia didžiulius
žemyno plotus. Užsienio kompanijos begėdiškai grobia gamtos išteklius ir,
visapusiškai pasinaudodamos vietos įstatymų netobulumu bei valdininkų
papirkinėjimu, vengia investuoti pelną į vietines įmones, kas savo ruožtu
stingdo ir taip jau silpną Afrikos šalių ekonomiką ir dar labiau didina valstybinės
valdžios nekompetenciją. Nuolatinė ekonomikos betvarkė išprovokuoja smurtą,
etninius konfliktus ir pilietinius karus; trys milijonai vaikų kasmet miršta nuo
bado ir ligų, susijusių su chroniška nepakankama mityba; gyvenimo trukmė
Afrikoje vos siekia 46 metus.
Tačiau visos bėdos, dėl kurių kenčia Afrika, neatsirado vakar, jų šaknys
siekia kolonializmo laikus, pradedant nuo didžiųjų geografinių atradimų eros ir
baigiant XX amžiaus pirmąja puse.
Šia prasme labai taiklūs yra žodžiai, kuriuos pasakė 2005m. vienas iš
mano buvusių kolegų James’as, dabar Pasaulio banko viduriniosios grandies
vadybininkas. Jis savaip, bet labai vaizdingai aprašė liūdno Afrikos žemyno
gyventojų likimo ištakas: „Mano proproproseneliai buvo ištremti iš savo gimtųjų
vietų, kad būtų parduoti į vergiją čia, Amerikoje. Tačiau skirtingai nuo lotynų
amerikiečių, azijiečių ir imigrantų iš Artimųjų Rytų, dabar gyvenančių mūsų
šalyje, aš neturiu galimybės atsekti savo istorines šaknis. Aš net nežinau,
kurioje Afrikos dalyje gyveno mano protėviai, nežinau, kokia kalba jie kalbėjo“.
Kaip niekas kitas, ekonomikos smogikai ir „šakalai“ supranta, kaip svarbu
atkreipti visuomenės dėmesį į Afrikos problemas. Visi jie, kalbėdami su manimi,
tvirtino apie savo pasirengimą skleisti tiesą apie dabartinę Afrikos padėtį ir jos
priežastis, taip pat kovoti už pokyčius. Dėl to, kad Afrika vis dar yra labiausiai
nesuprastas žemynas, ji dažnai yra ignoruojama, nutylimos ten egzistuojančios
problemos – o tai, savo ruožtu, daro ją pažeidžiamą tolesniems priespaudos ir
plėšikavimo bandymams.
Mano pasirodymų ir pristatymų metu neretai būdavo taip, kad rankų
miškas pakildavo uždavus klausimą, ar susirinkusiems žinoma kas nors apie
Boliviją, Venesuelą, Vietnamą, Indoneziją ar kokią nors Artimųjų Rytų šalį. Bet
116
vos tik paklausus, ar kas nors žinoma apie Nigeriją, Angolą ar Gaboną, šis
miškas tiesiog išretėdavo akyse.
Ir visai ne todėl, kad Afrika mums, amerikiečiams, neturi jokios vertės.
Esu įsitikinęs, kad dėl masinio amerikiečių nežinojimo apie viską, kas susiję su
Afrika, reikėtų kaltinti mūsų švietimo sistemą, taip pat žiniasklaidą. Taip pat esu
tikras, kad tai daroma tikslingai, apgalvojus pasekmes: grubiai tariant, kuo
mažiau žinai, tuo ramiau miegi. O kadangi nieko nežinome, nesijaudiname dėl
to, kas vyksta Afrikoje.
„Kiekvieną kartą, atvykus į Afriką, man būna gėda, kad esu JAV pilietis“, –
sakė James’as. – Afrikiečiai klausia, ar amerikiečiai apie juos ką nors žino. Ar
girdėjome apie milijonus vaikų, žūstančių karuose? Apie mažuosius afrikiečius,
kurie tampa našlaičiais ir suluošintais? Apie stichines nelaimes, dėl kurių jie
lieka be maisto – potvynius, sausras, skėrių invazijas? O aš negaliu jiems
pasakyti tiesos, man gėda, kad mes nieko apie tai nežinome. Daugeliui
amerikiečių tai tiesiog nerūpi. Net afroamerikiečiams“.
Po šio kartaus pripažinimo James’as iš nevilties užsidengė veidą delnais.