Paskutiniu metu Lietuvos informacinėje erdvėje siautėja milžiniška karingų pareiškimų, kurie daromi bet kokia proga ir įvairiausio lygio – nuo prezidentės, užsienio reikalų ministro iki dešiniųjų fašistinių jaunimo organizacijų vaikų – veikėjų lūpomis mūsų rytinės kaimynės Rusijos adresu, lavina dar kartą iškalbingai rodo, jog Lietuvoje tvirtai įsikūrę rusofobai jau 30 metų kariauja nusikalstamą informacinį karą prieš Rusiją. Lietuvoje oficialiame lygyje atvirai kurstoma rusofobija, tautinė nesantaika, vykdoma arši karo su Rusija, karinės agresijos prieš Rusiją propaganda. Nuolat vykstantys Lietuvoje NATO okupacinės kariuomenės kariniai mokymai, kurių metu treniruojamasi atakuoti Rusiją, žudyti civilius gyventojus, proamerikietiškos valdžios lūpomis skambantys aršūs raginimai „balnoti žirgus ir karan prieš Rusiją kilti“, jau seniai, Marijos žemėje įgijo stabilų, bekompromisį, žiaurų, militaristinį turinį. Mūsų žiniasklaidos pasiutlige nepagydomai sergantys demokratijos šunys nuolat svaidosi visai nepagrįstais ir labai neatsakingais kaltinimais, kad Rusija ketina okupuoti „taikias“ NATO valstybes, vykdo informacinį karą prieš „laisvąjį“ pasaulį ir elgiasi kaip agresorius. Pranešimai apie informacinio karo batalijas, nors ir neišeina kol kas iš mediaerdvės lauko ribų, yra pilni militaristinės terminologijos, o pranešimų turinys neretai primena Antrojo pasaulinio karo laikų J. Gebelso propagandos struktūrų pranešimus apie padėtį Rytų fronte. Informacinis karas Lietuvoje yra neabejotinai įdomus reiškinys, kurio turinį ir tikruosius tikslus valdantieji dešinieji stengiasi visais įmanomais būdais paslėpti po banaliomis, nuvalkiotomis bendromis frazėmis ir propagandiniais stereotipais apie „tautos gerovę, demokratijos vertybes, žmogaus teises“. Visais laikais visi niekšai savo savanaudiškus tikslus visada siekė sutaurinti ir paslėpti po religinių, etninių, nacionalinių ar civilizacinių vertybių gynimo vėliava.
Tas, švelniai tariant, atvirai neobjektyvios informacijos srautas, kuris buvo mūsų žiniasklaidos, politikų, pareigūnų, įvairiausio lygio ekspertų ir šiaip informacinio karo eilinių taip gausiai išpiltas tik per paskutinius penkis metus po JAV-ES įvykdyto valstybinio perversmo Ukrainoje ir Rusijos svaraus indėlio kovoje su tarptautiniu, Vakarų remiamu islamo terorizmu Sirijoje, leidžia padaryti kai kurias išvadas, o būtent, kad informacinis karas nėra jau toks nekaltas žaidimas žodžiais. Šis karas yra žiaurus, negailestingas, nehumaniškas, šiame kare žūsta, taip pat kaip ir tikrame kare, realūs žmonės, o informacinio karo pasekmės yra nemažiau pragaištingos už tikro karo pasekmes. Ypatingai baisu yra tai, kad informaciniame kare yra negailestingai žudomi Tiesa, žmonių Siela, sveikas protas, dvasingumas, – tai, kas šitiek amžių žmogų išskyrė iš kitų gyvybės formų Žemėje.
Kas gi yra tas informacinis karas? Kaip jis kariaujamas? Kurioje fronto pusėje kariauja Lietuvos „demokratijos sarginiai šunys“, politinis elitas, etatiniai propagandistai ir visi kiti šio karo eiliniai? Kas yra tos naujos slaptos technologijos, kurių pagalba taip veiksmingai yra manipuliuojama atskirų individų, socialinių, etninių, religinių grupių sąmone, kaip pasirenkami informacinio poveikio metodai, kaip yra generuojami propagandinio poveikio turinys ir forma? Kaip, pagaliau, išsaugoti masinės totalinės dezinformacijos sąlygomis įgimtą žmogui sveiką protą, gebėjimą analizuoti, kritiškai vertinti, daryti daugiau mažiau nešališkas išvadas, gamtos įdėtą savisaugos instinktą, pagaliau. Konkrečių mūsų, konservatorių-liberalų, ištikimų JAV neokonų valdomų, masinės informacijos priemonių – televizijos, radijo, spaudos, socialinių tinklų, interneto – naudojamų metodų ir būdų analizės, tikrųjų priežasčių rekonstrukcijos pagalba galima indentifikuoti visą informacinio karo, tiksliau, informacinio karo nusikaltimų metodų sistemą. Galima drąsiai teigti, kad Lietuva, kartu su JAV okupuota Ukraina, yra paskirta būti pagrindine rusofobijos platintoja ir yra hiperaktyvi JAV slapta vykdomo karo prieš Rusiją dalyvė, kurir savo fronto ruože efektyviai manipuliuoja tautos, visuomenės sąmone, naudodama konkrečius informacinio poveikio į žmonių grupių sąmonę metodus. Šių nusikalstamų metodų pagalba didžiausios informacinio karo agresorės JAV ir Didžioji Britanija sugeba sukurti globalines feikines naujienas, išpūsti pasaulinio mąsto skandalus, kurie neturi jokio patvirtinimo realybėje, yra absoliučiai prasimanyti, sufabrikuoti, suklastoti ir infomacinio karo nusikaltimų technologijomis sugeba perkelti milžiniškas mases žmonių, tokios dezinformacijos vartotojų į neegzistuojančią, virtualią realybę, sukelti socialinius kataklizmus, melo pagrindu sukelia karus, sugriauna valstybes, kelia realią grėsmę taikai ir saugumui pasaulyje. Tuo sunku patikėti, tačiau NATO agresijos į Afganistaną, Jugoslaviją, Iraką, Libiją, Siriją, spalvotos revoliucijos, maidanai, sąjūdžiai, arabų pavasariai, milijonai NATO agresijų visame pasaulyje nužudytų žmonių, humanitarinės katastrofos – visa tai prasidėjo ir buvo įvykdytos pirmiausiai JAV-NATO informacinio karo nusikaltimų technologijomis. Visos tarptautinės ir nacionalinės organizacijos – nuo Nobelio premijų skyrimo komisijos iki Tarptautinio olimpinio komiteto, WADA‘os, žmogaus teisių gynimo organizacijos – visos, kuriose nors mažiausią įtaką turėjo JAV, Didžiosios Britanijos specialios tarnybos, reikiamu momentu atliko savo neigiamą vaidmenį ir JAV, Didžiosios Britanijos vyriausybių slaptu nurodymu įvykdė savo informacinio karo nusikaltimą.
Tekste gausiai naudojama militaristinė terminologija nėra meninė priemonė – kalba eina apie realų informacinį karą, realius Vakarų informacinio karo nusikaltimus, todėl ir naudojama terminija yra įprastinė karo metu naudojamai, militaristinė. Informacinis karas yra realus, jis vyksta nuolat ir jame šiuo metu daromi globaliniai karo nusikaltimai, visų mūsų nelaimei.
Informacinių karų ypatybės
Informacinis karas suprantamas kaip visuma informacinio poveikio priemonių, kurių pagalba siekiama padaryti įtaką didelės grupės žmonių sąmonei, pakeisti žmonių individualų ir kolektyvinį tikrovės suvokimą, primesti žmonėms tokius suvokimo stereotipus ir galimus elgesio modelius, kurie yra naudingi agresoriui ir, atitinkamai, žalingi agresoriaus priešininkui. Ir priešingai, besiginančioji pusė, imasi adekvačių informacinio poveikio priemonių, kurios neutralizuotų priešininko žalingą įtaką ir apsaugotų savo piliečius nuo tokio poveikio. Informacinis karas vyksta visose visuomenės ir valstybės gyvenimo sferose – politikoje, ekonomikoje, kultūroje, religijoje , moksle ir t.t. Išskirtinis modernios postindustrinės visuomenės informacinio karo bruožas yra tai, kad informacinis karas tapo giliai integruotas, jis įgijo vieningą bendrą unifikuotą turinį visose visuomenės gyvenimo sferose ir formose, naudojantis karine terminologija, visuotinai mobilizavosi, kitaip tariant, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip bus daromas informacinis poveikis – iš bažnyčios sakyklos ar iš užkietėjusio propagandisto-politologo lūpų – tai bus to paties informacinio karo sudėtinė dalis. Tikslas yra vienas ir tas pats – poveikis į didelės žmonių grupės sąmonę, manipuliavimas ja, siekiant sukurti agresoriaus siekiamus agresijos aukos mąstymo bei elgesio stereotipus.
Poveikis priešininkui informaciniame kare pasižymi keletu ypatumų, kurie leidžia jį išskirti iš kitų kovos su priešininku formų, o taip pat atskirti nuo įprastinio apsikeitimo informacija komunikacijos sferoje. Pagrindiniai informacinio karo ypatumai būtų šie. Pirmas ir esminis informacinių atakų, karų skiriamasis bruožas yra tai, jog daromo poveikio objektas yra ne individualus atskiro asmens protas, jo realybės suvokimo kryptinga korekcija, o būtent masinė priešininko sąmonė, didelių priešininko žmonių grupių sąmonė, kuomet tiksliai apskaičiuojama reakcija į sąmoningai pateikiamą dezinformaciją ne tik kolektyvinio suvokimo lygyje, tačiau net ir individualaus kiekvieno kolektyvo nario suvokimo lygyje. Informacijos negatyvus poveikis į atskirą individą ar mažą žmonių grupę – nėra informacinio karo tikslas. Taip pat svarbus informacinio karo bruožas yra tai, jog, skirtingai nuo pozityvios pažintinės informacijos sklaidos, informacinio karo objektui yra primetami jam svetimi tikslai, kurių siekdamas objektas galiausiai kenkia pats sau, pats to nesuvokdamas daro sau žalą, kas ir yra informacinio karo galutinis tikslas – sunaikinti priešininką jų pačių rankomis.
Faktai yra iškraipomi arba pateikiami tokiame kontekste, kad šitie faktai išprovokuotų neadekvatų realioms aplinkybėms priešininko elgesį, reakciją, arba faktai būtų suvokiami neracionalių, naudingų informacinio karo agresoriui, emocijų formoje. Informacinio karo atakos neutralų ar neigiamą poveikį sensoriškai labai sunku identifikuoti, priešingai nuo atitinkamo fizinio neigiamo poveikio, kurį objektas akimirksniu įvertina kaip tam tikrą diskomfortą, tai yra, poveikio objektas dažniausiai net nesuvokia, kad jis yra informacinio karo auka ir tikslas. Būtent ši svarbi informacinio karo ypatybė – informacinio karo veiksmus yra labai sunku identifikuoti, apibrėžti tokio karo etapus, įvardinti vienareikšmiškai kaip agresiją, – ir nulemia tai, jog informacinis karas bent šiuo metu nėra reguliuojamas tarptautinės karo teisės normų, kaip, pavyzdžiui, Hagos ar Ženevos konvencijomis yra reglamentuojamos įprastinio karo taisyklės ir papročiai, todėl nebūtinai yra suvokiamas kaip karas ir gali būti vykdomas bet kurioje informacinėje aplinkoje, tiek informacinio triukšmo, tiek ir informacinio vakuumo sąlygomis.
Informacinio karo neutralumas sensoriniame lygyje pasireiškia dar ir tuo, kad jo metu nėra atvirai naudojami šantažas, grasinimai ir kiti neigiami poveikio metodai, kadangi tokiu atveju puolančioji šalis atsiskleidžia kaip agresorius ir yra pažeidžiama pagrindinė pergalės informaciniame kare sąlyga – slaptumas. Informaciniame kare puolimo objektui nuolat privalo būti palaikoma iliuzija, kad jis sprendimus priima visiškai savarankiškai, savo asmeninių ir objektyvių vertinimų pagrindu, nors, atidžiau pažiūrėjus, tampa akivaizdu, kad poveikio objektui sprendimų ir vertinimų visų įmanomų variantų paletę primetė per visus jam prieinamus informacijos šaltinius būtent puolančioji šalis, informacinės atakos iniciatorė.
Sąvoka ” informacinis karas ” yra labai panaši į sąvoką “manipuliavimas visuomenės nuomone” arba “manipuliavimas masine sąmone”, tai yra informacinio karo metu yra sąmoningai slopinama žmonių valia ir tikslingai programuojamas žmonių elgesys. Manipuliavimas visada vykdomas slapta, manipuliuojamoms grupėms nežinant, kad jos yra manipuliacijų objektas.
Slapta vykdomos manipuliacijos pasižymi tam tikromis nuolat pasikartojančiomis dėsningomis savybėmis, kurios ir nurodo, jog yra vykdoma manipuliacija, o būtent, – informacija paprastai yra pateikiama emocingai, sensacingai ir skubiai, visas pateikiamos informacijos bendras vaizdas paprastai yra fragmentuojamas į atskirus epizodus, vieni epizodai/faktai yra pateikiami ir akcentuojami, „ištraukiami iš konteksto“, kiti yra nutylimi, nurodomas informacijos šaltinis paprastai skelbiamas neginčijamai patikimu, nuomonė apie įvykį nėra atskiriama nuo informacijos ir šią nuomonę paprastai išsako koks nors autoritetas, manipuliacijų metu yra aktualizuojami seniau manipuliacijų būdu suformuoti stereotipai ir taip toliau – visa tai neginčijamai įrodo, kad jūs esate manipuliacijų objektas.
Manipuliavimo masine sąmone procese dažniausiai yra naudojami šie metodai:
- įtaiga;
- atskiro nereikšmingo fakto pateikimas kaip visos sistemos, visumos požymis;
- esant neaiškiai politinei ar socialinei situacijai gandų, prasimanymų, interpretacijų
eskalavimas;
- „reikia aukų“ metodas;
- “siaubo istorijų” metodas;
- vienų faktų nutylėjimo ir kitų faktų sureikšminimo metodas;
- fragmentacijos metodas;
- Gebelso metodas (daugkartiniai žinomai melagingos informacijos pakartojimai) ;
- melagingų duomenų įterpimo į teisingą informaciją metodas;
- absoliutaus melo metodas;
- niekada nebuvusių įvykių kūrimo metodas, mistifikacijos metodas;
Visi šie ir kiti metodai yra aktyviai naudojami informacinio karo metu, kada yra intensyviai manipuliuojama masine sąmone, tačiau būtina pažymėti, kad manipuliavimas masine sąmone nėra vienintelis informacinio karo bruožas.
Informacinis karas – tai karas tiesiogine to žodžio prasme, tai yra vieno veikiančio žmonijos subjekto prievarta kitam subjektui, norint pasiekti tam tikrą savanaudišką tikslą.
Informacinis karas yra žymiai radikalesnė, labiau agresyvi situacija visuomenėje už tą, kuomet valdančioji, dominuojanti sociumo grupė paprastai slopina visuomenės daugumos valią, manipuliuoja viešąja nuomone, siekdama išsaugoti savo dominuojančią padėtį, tai yra, valstybės valdžia kariauja slaptą informacinį karą prieš savo tautą – šis reiškinys yra taip pat plačiai valdžios naudojamas Lietuvoje, tačiau tai yra atskiro straipsnio tema, todėl plačiau čia nebus nagrinėjamas. Karas yra situacija, kuomet viename laiko ir erdvės kontinuume yra bent du istorijos subjektai, kurie varžosi tarpusavyje dėl teisės formuoti erdvę ir ateitį pagal savo vertybių sistemą, tai vieno subjekto prievartos aktas kitam subjektui. Šių laikų informacinis karas, skirtingai nuo praėjusių laikų banalios karo propagandos, galimas tik informacinės visuomenės amžiuje ir yra savo esme pasaulėžiūrų kova. Šia prasme būtina atskirai pažymėti, kad informacinio karo aktyviosios šalies, agresoriaus taktika pasižymi logiškai apibrėžtais tikslais ir priemonėmis, ji yra apgalvota ir pagrįsta, tuo metu pasyviosios karo šalies, aukos reakcija į agresiją yra labiau intuityvi, pasąmonės lygio ir jos rezistencija bent pradžioje remiasi natūraliu, instinktyviu poreikiu priešintis prievartai, kurią auka patiria ir jaučia iš agresoriaus pusės – tai labai svarbus momentas informacinio karo, ypač karo, kuris vyksta interneto tinkluose, esmės suvokimui.
Informaciniame kare naudojamos visos informacijos perdavimo priemonės – televizija, radijas, laikraščiai, internetas, paštas, gandai ir visos kitos masinės informacijos priemonės. Informaciniai karai kaip reiškinys labai suaktyvėjo ir tapo labai svarbūs daugiau ar mažiau išsivysčiusiose valstybėse visuotinio raštingumo bei išvystyto žiniasklaidos tinklo sąlygomis.
Masinės informacijos priemonių (medijos) srityje galima būtų išskirti dvi pagrindines informacinio karo formas – tiesioginis informacinis poveikis į priešininko masinę sąmonę ir informacinių atakų į priešo žiniasklaidos priemones vykdymas. Informacinių atakų metu yra uždraudžiamos, blokuojamos, sabotuojamos priešo komunikacijų sistemos, priešo komunikacijos sistemos panaudojimas savo informacijos perdavimui, vykdomos programišių atakos į priešininko kompjuterių tinklus, tiesiog fiziškai naikinamos priešininko komunikacijų infrastruktūra, retransliacijos bokštai, siųstuvai ir taip toliau. Kai kurie iš šių metodų yra taikomi nuolat net ir santykinės taikos metu .
Kibernetiniai ir pasauliniai informaciniai karai
Informacinio karo atmaina yra taip vadinami kibernetiniai karai (Cyberwars), kada vyksta nuožmi konfrontacija virtualioje erdvėje naudojant informacinių technologijų metodus. Vokiečių ekspertai įvardina šiuos kibernetinio karo metodus:
- šnipinėjimas – slaptas įsibrovimas į priešininko kompjuterines sistemas informacijos
rinkimo/gavimo tikslu;
- iškraipymas – priešininko interneto puslapių turinio nesankcionuotas iškraipymas
įdedant agresoriui naudingą informaciją;
- puolimas siekiant sugadinti priešininko kompjuterių sistemas – vienu metu grupė kompjuterių atakuoja priešo komjuterių sistemą, kad ši nuo per didelio informacijos srauto išsijungtų;
“Virtualieji karai” – sako vokiečių informacinių technologijų ekspertas Ralf Bendrath – nebeturi nieko panašaus į iki šiol buvusius karo ir taikos apibrėžimus. Tai yra karo modelis, pagal kurį priešininko fizinis kūnas pats savaime nėra puolimo objektas – pagrindinis objektas yra priešininko valia, kuri pajungiama , palaužiama tiesioginio informacinio dominavimo būdu taip, kad bet koks ideologinis ar politinis pasipriešinimas tampa nebeįmanomas ir yra vertinamas kaip karo paskelbimas“.
Kibernetinių karų reikšmė labai išauga visuomenės visuotinės kompjuterizacijos ir pasaulinio tinklo (interneto) plėtros sąlygomis.
Jaunoji karta išsivysčiusiose šalyse, ypač miestuose, beveik visiškai atsisakė televizijos laidų peržiūrų dėl televizijos kanalais pateikiamos informacijos ribotumo, palyginus su internetu, o taip pat dėl to, kad TV žiniasklaidos procesas nesuteikia galimybės bendrauti interaktyviai. Šias galimybes suteikia įvairūs interneto forumai, pokalbių svetainės, interneto informaciniuose portaluose skelbiamų straipsnių komentarų skiltys, socialiniai tinklai ir panašiai. Tokiu būdu galima konstatuoti, kad jau egzistuoja toks modernus fenomenas kaip skaitmeninė karta (digital generation).
JAV vyriausybė, didžiausia pasaulyje informacinio ir realaus karo agresorė, jau seniai viešai anonsavo savo planus perkelti “idėjų karą” į populiariausių interneto svetainių , forumų, pokalbių svetainių ir dienoraščių (blogų) pasaulinį tinklą . JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas viešosios diplomatijos klausimais James Glassman viešai pareiškė apie JAV Valstybės departamento vykdoma programą Digital Outreach Team, kuri buvo sėkmingai išbandyta Artimųjų ir Vidurio Rytų arabų valstybėse, Afganistane ir Irane. Pagal šią programą , gerai apmokyti JAV specialiųjų tarnybų kontroliuojami darbuotojai nuolat lankosi šių šalių tinklapiuose, pozityviai nušviečia JAV vykdomą politiką, idealizuoja JAV, šlovina Vakarų demokratijos tariamus pasiekimus, pateikia neva nepriklausomas nuorodas į „teisingus“, „objektyvius“ dokumentus, šaltinius, kurie visada pagrindžia ir pateisina Nato vykdomas agresijas, karo nusikaltimus, karines intervencijas, stengiasi sukurti Vakarų vykdomai neokolonializmo politikai ir tarptautinės teisės pažeidimams legalumo, priimtinumo, neišvengiamumo iliuzijas.
1989 metais Ričardas O‘Nilas, tuo metu Jungtinių Amerikos Valstijų Karinio jūrų laivyno šifruotojas, parašė darbą JAV Kariniam jūrų koledžui pavadinimu „Apie suvokimo valdymo metodologiją“. Savo knygoje „Ateities karai“ pulkininkas Džonas Aleksanderis (John Alexander), tada aukšto rango JAV armijos žvalgybos ir saugumo (INSCOM) karininkas, pažymėjo, kad šis R. O‘Nilo darbas pirmą kartą aprašė „suvokimo valdymo“ strategiją kaip informacinio ginklo dalį. R. O‘Nilo pateikta strategija nustatė tris informacinio ginklo taikinių kategorijas: 1) priešininkas turi jausti, kad yra pažeidžiamas; 2) potencialūs sąjungininkai turi “suvokti vykdomą karą kaip teisingą, teisų”; ir , galiausiai, 3) civiliai gyventojai ir politiniai lyderiai privalo galvoti, kad „informacinio karo sąnaudos yra vertos dedamų pastangų”. Slaptas O‘Nilo darbas pasiekė aukščiausius JAV Gynybos ministerijos pareigūnus, kurie pripažino autoriaus idėjų praktinę vertę, tačiau rekomendavo autoriui jas užmiršti. JAV Gynybos ministerija apie jas neužmiršo ir 1994 metais R. O‘Nilui buvo pavesta įkurti „Kalnų forumą“, oficialų Pentagono projektą, kurio sritis ir buvo informacinių karų technologijos, kurios yra plačiai taikomos Jungtinių Amerikos valstijų vykdomuose kolonijiniuose karuose visame pasaulyje.
Nėra jokia paslaptis, kad pastaraisiais metais internetas yra plačiai naudojamas, be kita ko, ir kaip ideologinės konfrontacijos arena. Pakanka prisiminti bent kiek žymesnį tarptautinį įvykį – JAV/NATO agresijas į Jugoslaviją, Afganistaną, Iraką, Libiją, JAV inicijuotus Gruzijos, Sirijos karus, „arabų pavasarius“, „spalvotas“ revoliucijas, įnirtingą informacinį karą prieš Rusiją, Sočio olimpiadą, savarankiškų valstybių vadovų demonizavimo kampanijas arba JAV organizuotą valstybinį perversmą Ukrainoje,- kuomet reali situacija, patys įvykiai ne tik būdavo neteisingai nušviečiami Vakarų pasaulio ir Lietuvos medijų, tačiau sąmoningai siaubingai iškraipomi, pateikiama informacija atvirai klastojama.
Pasaulinis informacinis karas prieš Rusiją ir informacinio karo fronto ruožas Lietuvoje
Lietuva jau 25 metai įnirtingai kariauja informacinį karą prieš Rusiją. Iš pirmo žvilgsnio ši banaliai akivaizdi tiesa suvokiama be jokių problemų ir tai yra pirmas informacinio karo melas, kuriuo siekiama individo mąstymą pakreipti reikiama kryptimi, kad individas neužsiduotų jokiais kitais, kritiniam protui būdingais, klausimais – kodėl kariauja? Koks gyvybinis interesas verčia valstybę veltis į tokį brutalumą kaip karas? Ar tikrai šis karas Lietuvos? Pagaliau, kurioje informacinio karo pusėje kariauja Lietuvos valdžia – agresoriaus ar aukos? Oficialios propagandos pateikiami nuspėjami atsakymai į šiuos klausimus yra mažai informatyvūs, todėl sukelia dar daugiau abejonių realybės suvokimo adekvatumu.
Sakykime, 2014 metų Sočio Olimpiadą, – tiek pasiruošimo jai etape, tiek ir pačių žaidynių metu, – lydėjo Vakarų media korporacijų ir specialiųjų tarnybų organizuota neregėto mąsto melo, šmeižto, dezinformacijos kampanija, kuria buvo siekiama diskredituoti Rusiją, ir ypač jos prezidentą V. Putiną, buvo eskaluojami įvairiausi gandai ir prasimanymai, milžiniškais kiekiais buvo kuriamas melas apie šią depolitizuotą, kaip oficialiai deklaruojama, sporto renginį, ir šis atvirai nepadorus melas apie Rusijos valstybę, rusų tautą ir V. Putiną buvo tiražuojamas milijardiniais tiražais nepertraukiamai 24/7 režimu ilgą laiką iki pat Sočio Olimpinių varžybų pabaigos. Lietuvos masinės informacijos priemonės nuolat platino didžiausių pasaulyje dezinformacijos kanalų – CNN, BBC, Foxnews ir kt.- tyčia kuriamą melą apie korupciją olimpinių statinių Sočyje statybose, apie Rusijos nesugebėjimą organizuoti tokio mąsto tarptautinius renginius, V.Putino ir jo komandos savanaudiškumą, korupciją ir panašius prasimanymus. Mūsų žiniasklaida aktyviai naudojosi amerikiečių specialiųjų tarnybų paruoštomis informacinių atakų metodikomis, kurias trumpai galima būtų apibūdinti kaip dezinformacijos ir melo gamybos technologija, o būtent – meluoti yra naudinga, meluoti yra lengva ir paprasta, kadangi tam nereikia jokių ypatingų pastangų, už melą niekas nebaudžia, priešingai , melas Vakarų pasaulyje yra labai vertinamas ir gerai apmokamas verslas. Visą Lietuvos žiniasklaidos ištiražuotą melą apie Sočio Olimpiadą ir kitus įvykius paneigti reikėtų milžiniškų pajėgumų, finansinių, materialinių ir intelektualinių išteklių, kas iš esmės yra sunkiai įgyvendinama fiziškai ir tampa dar vienu melo propagandos triumfo pagrindu, neginčijamu pranašumu prieš tiesą – vakarų demokratija tokiu būdu melu nugali … tiesą?! Ir būtent tokio rezultato buvo siekiama – melo nereikia įrodinėti, o pagautas meluojant niekaip nenukentės, iš jo net atsiprašymo niekas nereikalauja. Tuo metu sakantis tiesą ar bent norintis ją išsiaiškinti stipriai rizikuoja sau apsunkinti gyvenimą slogiais santykiais su represine valdžios aparato dalimi. Dirbtinai buvo sukurta informacinė aplinka, kurią taikliai apibūdino amerikiečių rašytojas fantastas Robertas Šeklis „Pikčiausia yra tai, kad informaciniame kare visada pralaimi tas, kuris sako tiesą, kadangi tiesa jam nustato tam tikras ribas. Tuo metu melagis nėra saistomas jokiais rėmais ir gali kalbėti,ką tik nori“
Mažytė dalis Vakarų mediaholdingų ištransliuoto antirusiško beribio melo yra akivaizdžiai ir įtikinamai paneigiama puslapyje http://gossipsochi.ru/ . Lietuvos propagandinio melo tiražuotojus paneigė ir Lietuvos olimpiečiai, kurie grįžo pakerėti Olimpiados didingumo, organizatorių pasiaukojimo, rusų svetingumo. Tarptautinis Olimpinis komitetas Sočio Olimpiadą įvardino kaip geriausiai visų laikų organizuotą sporto šventę visam pasauliui ir padėkojo Rusijai. Rusija per 7 pasiruošimo Olimpiadai metus ir jos vykdymui išleido 40 mlrd USD, pastatė unikalų sporto, poilsio ir pramogų kompleksą ir padovanojo visam pasauliui įspūdingą šventę, tuo metu JAV per tą patį laikotarpį išleido 4,6 trln dolerių karinėms intervencijoms visame pasaulyje, organizavo valstybinį perversmą Maidaną Kijeve, sukėlė pilietinį karą Rytų Ukrainoje, etninėse ir istorinėse Rusijos žemėse, ir informacinių karų technologijų pagalba Vakarams užteko įžūlumo apkaltinti Rusiją agresija į Ukrainą ir kišimusi į Ukrainos vidaus reikalus. Toks akivaizdus įvykių suvokimo stulbinantis neadekvatumas, prieštaraujanti sveikam protui įvykių interpretacija, sąvokų sukeitimas yra įmanomi tik informacinio karo metu ir tik iš agresoriaus pusės. Jozefas Gebelsas 21 amžiaus propagandos meistrų klube galėtų tik arbatą pilstyti, iš tiesų.
Sočio olimpiados diskreditacijos kampanija yra tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kuris patvirtina Vakaruose seniai jau naudojamą nekarinių intervencijų į suverenių valstybių vidaus reikalus praktiką – JAV Valstybės sekretorius K. Pauelas Jungtinių Tautų oraganizacijos Saugumo Tarybos posėdžio metu demonstravo mėgintuvėlį su baltais milteliais ir viešai melavo teigdamas, kad Irakas gamina masinio naikinimo ginklus, kurie vėliau taip ir nebuvo surasti, nežiūrint į tai, kad K. Pauelo teiginiui pagrįsti Irakas buvo „subombarduotas į akmens amžių“. Šis įžūlus JAV melas tapo JAV agresijos į Iraką oficialiu sąmoningai prasimanytu pretekstu, o veikimas iš melo ir jėgos pozicijų tapo 21 amžiaus Vakarų pagrindine praktika tarptautiniuose santykiuose visame pasaulyje.
Lietuvoje jau 30 metų valdančioji proamerikietiška valdžia vykdo aršią rusofobišką, tautinės nesantaikos kurstymo ir karo su Rusija propagandą. Visą nepriklausomybės laikotarpį informacinio karo procesas prieš Rusiją yra puikiai organizuotas, kuruojamas JAV specialiųjų tarnybų, kryptingas, nuoseklus, vykdomas aršaus nacionalizmo pagrindu, tačiau jokiu būdu ne valstybės ar tautos interesais. Lietuvos valdžia, grubiai pažeisdama savo tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių apsaugos srityje – užtikrinti asmeniui teisę nekliudomai rinkti ir gauti informaciją, turėti savo atskirą nuomonę ir laisvai ją reikšti, – atakavo alternatyvios informacijos šaltinius, uždraudė Lietuvoje retransliuoti Rusijos televizijos kanalus tuo pagrindu, neva šie transliuoja „neteisingo“, valdžios nuomone, turinio laidas. LR Konstitucijoje įrašyta, kad joks valstybės pareigūnas negali riboti asmens teisės nuspręsti, kokius informacijos šaltinius sau pasirinkti, tai yra konstitucinės asmens teisės pažeidimas,tačiau tokiu būdu valdžia nustato ne melo, kaip ji viešai deklaruoja, ribas,o būtent nepatogios valdžiai tiesos ribas, jos paieškų ribas. Draudimai iš esmės yra nesuderinami su liberalios demokratijos viešai deklaruojamais žodžio , minties laisvių, nuomonių pliuralizmo principais, tačiau informacinio karo sąlygomis – totalaus visuomenės dezinformavimo ir melo piliečiams sąlygomis,- draudimai yra vienas iš pagrindinių antiliaudinės valdžios veikimo būdų, valdžios totalitarizmo neginčijamas įrodymas.
Demokratinėje visuomenėje informavimo priemonės atlieka informacijos, žinių sklaidos, visuomenės informavimo funkcijas, tuo metu totalitarinėje valstybėje žiniasklaidos priemonės tampa valdžios kontroliuojamu propagandos aparatu, visuomenės nuomonės formavimo, netgi galima sakyti, slaptos prievartos įrankiu, ir šis požymis yra neabejotinas įrodymas, kad valstybėje vyksta valdymo formos mutacijos nuo demokratinės į totalitarinę procesas. Specifinis totalitarinės valdžios propagandos simptomas yra tai, kad valdžia ne šiaip manipuliuoja visuomenės nuomone – valdžia pati gamina, sukuria jai pačiai naudingą ir reikalingą visuomenės nuomonę, jos turinį. Uždraudus alternatyvius informacijos kanalus, alternatyvias žiniasklaidos priemones ir šaltinius, kaip tai padarė Lietuvos valdžia, žymiai supaprastėja valdžios propagandos sklaidos funkcijų vykdymas, atsiveria galimybė nekliudomai formuoti tokią viešąją nuomonę, kokios reikia valdžiai ir kuri padeda valdžiai slopinti tautos suverenias galias. Taip pat valdžia atakavo ir alternatyvios informacijos kitus šaltinius – uždraudė atvykti į šalį alternatyvios informacijos turėtojus, tokius kaip A. Djukovas, o tuos Lietuvos piliečius, kurie nepasiduoda smegenų plovimui ir patys savarankiškai susiranda, nežiūrint į valdžios nustatytus apribojimus, objektyvią informaciją, paskelbė Kremliaus agentais ir valstybės priešais vien už tai, kad išdrįso suabejoti oficialios valdžios teikiamos informacijos teisingumu, kai kurie piliečiai buvo už išsakytas mintis, abejones net nuteisti! Už pasinaudojimą Lietuvos Konstitucijos 25 str. įtvirtinta teise, kurią valstybė yra to paties Pagrindinio įstatymo įpareigota ginti ir saugoti visomis savo galiomis, pilietis buvo tos pačios valdžios persekiojamas ir nuteistas!! Už nepagarbą!! Ne kokioje nors viduramžių Rytų tironijoje, o 21 amžiaus Europos šalies demokratijoje!! “Karo metu pirmoji žūsta Tiesa“.
Tuo pačiu metu „Melas, pasakytas vieną kartą, taip ir lieka melu. Melas pakartotas 1000 kartų tampa tiesa“ (J. Gebelsas). Pažymėtina, kad JAV Informacinė agentūrą savo internetiniams kariams, internetinėje visuomenėje dar žinomiems „trolių“ pavadinimu, paruošė metodinę propagandos teorijos pagrindų apžvalgą, kurios pagrindas yra Jozefo Gebelso propagandos principai – „kuo didesnis melas, tuo lengviau žmonės juo patiki“, „duokite man masinės informacijos priemones, ir aš iš bet kurią tautą paversiu kiaulių banda“, „atimkite iš tautos istoriją, kita jo karta taps minia, o dar kita karta taps valdoma banda“, „propaganda turi veikti daugiau jausmus, nei protą“ ir pan. JAV kontroliuojamuose valstybėse-satelituose oficiali propaganda net paneigė savo mokytojo J. Gebelso įspėjimą „propaganda netenka savo efektyvumo tuoj pat, kai tik paaiškėja jos melas“. Lietuvoje propaganda, net paaiškėjus jos melui, yra kartojama intensyviai toliau tol, kol nesuveikia kitas Gebelso principas – tūkstantį kartą pakartotas melas tampa panašus į tiesą. Todėl visi Lietuvos propagandos ruporai nepertraukiamai kiliminiu bombardavimu atakuoja tūlo statistinio lietuvio smegenis tol, kol informacijos vartotojo sąmonėje nebelieka sugebėjimo kritiškai vertinti, daryti savarankiškas išvadas, realiai suvokti ir adekvačiai vertinti aplinką, tai yra, jis tampa manipuliacijų auka. Oficialios propagandos vartotojas yra totaliai panardinamas į tautinės neapykantos rusams, Rusijai, karo su Rusija propagandos informacinę terpę, iš kurios ištrūkti jis gali tik dviem būdais – tapdamas pateikiamos (dez)informacijos adeptu arba bandydamas suvokti pateikiamos (dez)informacijos neatitikimą tikrovei. Komformistinėje vartotojiškoje visuomenėje dažnas renkasi paprastą, patrauklų, suteikiantį bendrumo su gauja, saugumo jausmą kelią, kurį pateikia oficiali propaganda ir kuris yra toks mielas biurgerio širdžiai – tereikia sutikti, pritarti, būti tokiam, kokio nori iš tavęs valdžia. Tereikia įtikinti save, kad propagandinis melas yra tavo suvokta ir išgyventa tiesa, vidinis įsitikinimas, moralinis credo, kurį patvirtina objektyvi (?) tikrovė – visi laikraščiai, tv kanalai, radijo laidų komedijantai, valdžios atstovai ir rūstūs ekspertai, linksmi laidų vedėjai ir net pakvaišę peliukai,- visi. Toks ir yra Vakarų melo propagandos, – totalinės, siaubingos, makabriškos, beribės tikslas – individo valios pajungimas per įtraukimą, dalyvavimą, kontrolė per bet kokių kitų alternatyvų eliminavimą. Ir tada individas-propagandos adeptas praranda žmogiškas savybes, užuojautos, grėsmės net sau, savisaugos jausmus, ima pritarti nepriimtiniems iš esmės žmogui dalykams vien tik suformuotų ideologinių stereotipų pagrindu – Odesoje sudeginami gyvi žmonės, jie kentėjo, jie buvo nužudyti tik todėl, kad turėjo savo įsitikinimus, tačiau … jie koloradai, vatnikai, kaip ir ne žmonės, todėl, sako liberali sąžinė, juos galima žudyti, karas su Rusija yra gerai (!?), kadangi už Tėvynę, kadangi reikia nubausti Rusiją, nors ji niekam nieko negrasina, tačiau to nori Didysis brolis JAV, už kurio interesus lietuvis privalo mirti?…
Lietuva informacinio karo agresorė ar auka?
Liberaliosios etikos esmę galima būtų apibūdinti vienu labai liberalams nepatinkančiu teiginiu – liberalizmas savo turiniu yra siaubinga niekšybė, kuri savo forma visais įmanomais būdais siekia atrodyti visiems priimtina. Kaip nepadoriai besielgtų liberalas, jis privalo šypsotis, atrodyti liberaliai, respektabiliai, kadangi liberalo tikslas – dominuoti, kontroliuoti, išnaudoti, – yra vienintelis vertas pastangų tikslas ir pateisina bet kokias priemones. Nesvarbu, kiek žmonių kelyje į liberalo tikslą bus nužudyta, svarbu, kad tik vienas liberalas turėtų iš to naudos. Lietuvos valdžia save teisingai įvardina kaip liberalią demokratiją, todėl iš liberalios etikos kylantis nesutaikomas prieštaravimas tarp formos ir turinio yra Lietuvos oficialiosios propagandos esminis ir viską lemiantis bruožas – neteisėti, prieštaraujantys tautos interesams, neskaidrūs valdžios, labai siauro uždaro rato „nusipelniusių gyventi geriau“ sprendimai yra pateikiami kaip visos tautos valia, ir kas jau savaime yra apriori neteisinga. Karo su Rusija propagandai pagrįsti yra intensyviai eskaluojamas Rusijos kaip agresorės įvaizdis. Emocingai kasdien pateikiami neva Rusijos agresijos „įrodymai“, daromi pareiškimai, į visuomenės sąmonę intensyviai pumpuojamos neapykantos Rusijai nuostatos, pateikiami tūkstančiai Rusijos „agresijos“ neva pavyzdžių, kurie, detaliau patyrinėjus, beveik visada pasirodo yra iš piršto laužti neatsakingų žurnalistų, politikų, politologų nesveikos fantazijos vaisiai.
Teisingai apibrėžti atsakymą, kas yra Lietuva informaciniame kare prieš Rusiją – agresorė ar auka, – padės mums atsisakymas emocijų, kurias mums taip įkyriai perša oficiali propaganda, ir blaivus žvilgsnis į tarptautinės teisės dokumentus.
Jungtinių tautų organizacijos įkūrimo vienas iš pagrindinių tikslų buvo – užtikrinti pasauliui saugumą ir taiką po kruviniausio žmonijos istorijoje II Pasaulinio karo, kurio siaubingos pasekmės ir patirtis pasaulio galingiausius lyderius privertė atsisakyti tarptautiniuose santykiuose iki tol galiojusio kapitalistinių šalių jėgos diktato kitoms šalims principo ir ieškoti visiems priimtino interesų derinimo kompromisų būdu šalių lygybės, pagarbos, savitarpio supratimo ir ekonominės naudos principų pagrindu. Buvo priimta daugybė tarptautinių dvišalių ir daugiašalių susitarimų, reglamentuojančių šalių santykius, ir šie tarptautinės teisės šaltiniai yra ypatingai vertingi dėl vienos labai svarbios priežasties – šie susitarimai galėjo atsirasti tik esant pasaulyje galios ir interesų balansui tarp dviejų pasaulio galybių – TSRS ir JAV, – ir tik esant priimtinam visiems kompromisui. Dėl šios priežasties tarptautinės teisės tuo metu, galių balanso pasaulyje metu pateikti apibrėžimai yra aktualūs ir pakankamai tikslūs iki šių dienų, kuomet pasaulyje Jungtinės Amerikos valstijos ir NATO siekia pakeisti nusistovėjusią ir pasiteisinusią tarptautinio saugumo architektūrą , grįžti į kolonijinių karų, galingųjų valstybių diktato visam pasauliui ir galios primato tarptautiniose santykiuose laikus, iš esmės grąžinti Žemę į viduramžius, kuriuose vienvaldiškai karaliaus siuzerenas JAV-NATO, o likęs pasaulis tenkinsis vasalo, duoklės mokėtojo vaidmeniu.
Jungtinių Tautų Chartija apibrėžė pagrindinius principus, kurių šalys JTO narės įsipareigojo laikytis tarpusavio santykiuose, kad būtų išsaugota Žemėje svarbiausia žmonijos gyvavimo sąlyga – taika ir saugumas. Buvo nustatyta, kad valstybės jų tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo tiek prieš bet kurios valstybės teritorinę neliečiamybę ar politinę nepriklausomybę, tiek bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais, valstybės sprendžia savo tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis taip, kad nesukeltų grėsmės tarptautinei taikai,
saugumui ir teisingumui, valstybės laikosi pareigos pagal Chartiją nesikišti į reikalus, kurie priklauso bet kurios valstybės vidaus jurisdikcijai, valstybių pareigos bendradarbiauti tarpusavyje pagal Chartiją, tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principo, valstybių suverenios lygybės principo, valstybių įsipareigojimų, priimtų pagal Chartiją, sąžiningo vykdymo principo. Atsisakymas spręsti tarpusavio ginčus jėga, nesikišimo į valstybių vidaus reikalus, sienų neliečiamumo, taikaus bendradarbiavimo abipusės naudos,pagarbos ir savitarpio supratimo principai buvo patvirtinti 1975 metų Helsinkio Baigiamojo akto pasirašymu. Agresyvus karas buvo paskelbtas tarptautiniu nusikaltimu taikai ir valstybės įsipareigojo susilaikyti nuo agresyvių karų propagandos.
Po II Pasaulinio karo JAV ir kitos NATO šalys įvykdė eilę agresijų visame pasaulyje, tame tarpe JAV ypatingai žiauri agresija Vietname, kurios metu ant mažos Azijos valstybės JAV numetė daugiau bombų, nei buvo numesta per visą II Pasaulinį karą, žuvo daugiau nei 3 milijonai vietnamiečių, buvo naudojami uždrausti cheminiai ginklai, tokie kaip korporacijos Monsanto pagamintas defoliantas Agent Orange, dėl kurio net praėjus daugiau kaip 40 metų Vietname gimsta daugiausiai pasaulyje išsigimusių kūdikių. Dėl šios priežasties, TSRS iniciatyva, JTO Generalinė Asamblėja 1975 metų gruodžio 14 d. priėmė Rezoliuciją Nr. 3314 (XXIX), pagal kurią agresyvaus karo veiksmais buvo įvardinti, be kita ko, tokie veiksmai, kaip ekonominė blokada (sankcijos), perversmų suvereniose valstybėse organizavimas, sukarintų grupuočių rėmimas, ginklų joms tiekimas, karinių pajėgų telkimas, karinės infrastruktūros objektų statymas ir karinės galios demonstravimas kitos valstybės pasienyje, karo propagandos ir tautinės nesantaikos kurstymas – ir kiti veiksmai, kurie šaliai agresijos aukai suteikia pagrindo manyti, jog yra karinio įsiveržimo pavojus ir suteikia teisę į savigyną.
JAV ir NATO šalys sulaužė R. Reigano 1989 metais duotą TSRS vadovui M. Gorbačiovui įsipareigojimą, kad „NATO nei per colį nepasistums į Rytus nuo Berlyno sienos“, bei 1997 metų Rusijos-NATO susitarimą nesiplėsti į Rytus, priimdamos į savo organizaciją iš pradžių Čekiją, Vengriją, Lenkiją, o vėliau 2004 metais Pabaltijo ir Rytų Europos šalis. Šiuo metu visame Rusijos pasienyje nuo Turkijos iki Kolos pusiasalio nuolat vyksta NATO pajėgų neabejotinos karinės agresijos prieš Rusiją veiksmai, ir Rusija yra priversta imtis aktyvių priemonių, kad užtikrinti savo saugumą nuo JAV-NATO agresijos, ypač po JAV agresijų Jugoslavijoje,Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje ir kituose pasaulio šalyse ir reaguojant į tai, kad NATO karinis aktyvumas Rusijos pasienyje per paskutinius 4 metus išaugo net 1240 kartų ir jau tapo pastoviu, kasdieniu, nuolat vykstančiu globalinio karinio konflikto provokavimu.
Tokiu būdu, Lietuvos valdžia, dalyvaudama visose JAV-NATO agresijose, didindama savo teritorijoje savo ir NATO karines pajėgas, aktyviai remdama valstybinį perversmą Ukrainoje 2014 metais, remdama sukarintas nacistines Ukrainos grupuotes, atvirai tiekdama ginklus Kijevo chuntai, žudančiai savo gyventojus Rytų Ukrainoje, vykdanti aktyvią antirusiškos nesantaikos kurstymo ir karo su Rusija propagandą – vienareikšmiškai yra agresoriaus pusėje, nors visa Lietuvos propagandos mašina ir bando įtikinti savo piliečius, kad ji tik „ginasi“ – dėmesio nukreipimas ir savokų sukeitimas yra vienas informacinio karo būdų.
Informacinio karo tikslas yra priversti informacinės atakos objektą priimti sau nenaudingus sprendimus, palaužti aukos valią, suformuoti tokius aukos elgesio modelius ir mąstymo stereotipus, kurie yra naudingi agresoriui. Jeigu jūs kasdien girdite apie ką nors išimtinai emocingą, neigiamą informaciją – jūs esate manipuliacijos auka, kadangi bet koks reiškinys, sąvoka, įvykis yra visuma tiek neigiamų, tiek teigiamų savybių, kurios šiuo atveju sąmoningai nutylimos ir kurias vertinti reikia kaip visumą, o ne atskirai. Kitas dalykas, vietinė Lietuvos propaganda niekaip nepasiekia arba labai mažai pasiekia deklaruojamo “priešo-agresoriaus”, šiuo konkrečiu atveju, Rusijos masinio vartotojo, todėl yra akivaizdu, kad šios milžiniškos pastangos yra orientuotos į vietinį, vidaus vartotoją, kuris ir yra valdžios vykdomos informacinės agresijos auka. Bet kokį melą galima atskirti, tereikia nustatyti priežastinį ryšį, įvykių seką, kurios logika ir atskleidžia tikruosius tikslus. Mūsų, vietinės melo propagandos tikslas ir yra šią seką sukeisti vietomis, dėmesį nukreipti klaidinga kryptimi, o sąvokų reikšmes pakeisti jų antitezėmis… Alternatyvios informacijos šaltinių blokavimas ir ypač parodomosios VSD, Generalinės prokuratūros, policijos, teismų įvykdytos kratos, poėmiai, sulaikymai ir baudžiamasis persekiojimas Lietuvos piliečių, kurie priešinasi Lietuvos valdžios vykdomam viešosios erdvės ir masinės sąmonės militarizavimui, karinės psichozės kurstymui yra labai neatsakingas, trumparegiškas ir itin pavojingas demokratinei Lietuvos visuomenei valdžios savivalės pavyzdys, neabejotinas ir ciniškas demokratijos principų nepaisymas, valdžios dreifo į totalitarizmą požymis. Visuomenė privalo priešintis masinės sąmonės militarizavimui, būti aktyvi ir neleisti, kad kryptis į totalitarizmą taptų nebegrįžtama inercija.
Visuomenė turi žinoti, ką valdžia daro jos vardu, tačiau dar labiau visuomenė turi žinoti, ką daro valdžia prieš visuomenę (Edvardas Snaudenas).
JAV-NATO karo nusikaltėlių informacinis karas prie Rusiją. Arkadijaus Mamontovo filmas “Intervencija”
