Aleksandras Rodžersas: Apie pasaulį be Susiskaldžiusių Amerikos Valstijų
2020-10-07
Aš ketinau parašyti straipsnį tema „Ateities pasaulis, kuriame nebus Amerikos dominavimo“, bet tada perskaičiau straipsnį „Bloomberg“, kuriame amerikiečiai dėsto savo beprotišką ateities viziją.
Pats savaime jų straipsnis yra atvirai kvailas ir nuobodus, kupinas prieštaravimų, tokių kaip „Rusija nėra didinga valstybė, bet tramdyti NATO ir JAV“ arba „Liberalioji demokratija pergyvena krizę, tačiau Putinas kelia grėsmę mūsų nuostabiai idealiai demokratijai“.
Tačiau ji vis tiek paskatino mane išdėstyti savo mintis teksto forma. Turi gi būti ir iš amerikiečių nors kokia nauda.
Daugelis mūsų (ir ne tik mūsų) politologų bijo net akimirkai įsivaizduoti pasaulį be Amerikos dominavimo. O tai daryti ne tik reikia, bet ir būtina (ypač atsižvelgiant į paskutinius įvykius).
Taigi mintyse atlikime eksperimentą. Įsivaizduokime, kad Jungtinėse (tuo metu jau nebe) Amerikos valstijose prasidėjo mažo/vidutinio intensyvumo karinis konfliktas, buitinėje kalboje vadinamas pilietiniu karu.
Pirmas momentas. JAV karinės bazės ir kontingentai kitose šalyse (užsienyje). Kažkas gaus įsakymą grįžti namo, kažkas ne. Kažkas paklus įsakymui, kažkas ne. Be centrinės vadovybės ir finansavimo kai kurie iš šių kontingentų (ypač esantys karštuose taškuose) tampa “go rogue”, t.y. jie virsta samdinių gaujomis.
Jei Tomas Clancy savo knygose tokius scenarijus leido, tai kuo mes blogesni?
Žinoma, amerikiečių pėstininkai be aviacijos ir kitų sunkiųjų ginklų palaikymo tie dar yra kariai, tačiau tokiose vietose kaip Irakas jie gali sudaryti kažkokią jėgą.
Antras momentas. Ima byrėti marionetiniai amerikiečių/anglosaksų režimai visoje planetoje. Lotynų Amerikoje, Afganistane ir Irake, buvusio Varšuvos pakto šalyse, posttarybinėje erdvėje, visokie „Taivaniai“ ir panašiai.
Tuo pačiu metu žymiai susilpnės priklausomų šalių, kurios dabar remiasi Amerikos parama ir (arba) apsauga, pozicijos – Saudo Arabija, Pakistanas, Izraelis, Lenkija.
Bet kurios JAV tiesiogiai kontroliuomos organizacijos,(pavyzdžiui, NATO), gali visai nustoti egzistavusios arba bent jau, mažiausiai, smarkiai pakeisti savo turinį ir užduotis.
Daugelis tarptautinių institucijų, tokios kaip teismai, aplinkosaugininkai ir žmogaus teisių gynėjai, dėl savo patarnaujančio pobūdžio (aptarnaujantys JAV geopolitinius interesus už pinigus) bėgs ieškoti naujų šeimininkų. Nekantriai laukiu, kada EŽTT pradės štampuoti tūkstančiais sprendimus dėl žmogaus teisių pažeidimų JAV.
Trečias momentas. Dolerio, kaip pasaulinės rezervinės valiutos ir atsiskaitymo priemonės, vaidmuo tarptautinėje prekyboje labai greitai sumažės iki nulio. Kapitalai ims bėgti į eurus (jeigu, žinoma, euro zona nesugrius po Valstijų, kas labai tikėtina), svarus, Šveicarijos frankus, juanius ir rublius.
FRS greičiausiai stos prieš savo tolesnio nenaudingumo faktą.
Ketvirtas momentas. Rusijos (ir ne tik) penktoji kolona neteks pagrindinio rėmėjo. Kai kurie iš jų paskubės persidažyti į patriotus ir prisiderinti prie valstybės biudžeto (kai kurie iš jų, ypač apsukrūs, nuo biudžeto nebuvo net atsitraukę), kiti bėgs ieškoti naujų rėmėjų Londone ir ES. Tačiau Europai jie, atskirai nuo JAV politikos stūmimo, niekam iš esmės nėra reikalingi, o Londonas ir taip išlaiko tik tiek vidutinybių ir nevykėlių, kiek pajėgia išlaikyti.
Gal būt, nors tai ir sunku įsivaizduoti, Rusijoje pagaliau atsiras tikra sveika opozicija, kuri padės valdžios institucijoms kovoti su realiais trūkumais, o ne gimdys apgailėtinas šablonines aimanas „Šiandien Rusija žūsta itin sunkiai“ ir „Du šimtai rublių už dolerį, niekada to nebuvo ir štai vėl “. Nors ne, tai iš fantastikos srities.
Penktasis momentas. Tam tikru metu reikės pasirūpinti branduolinio ginklo likimu žlugusiose Amerikos valstijose. Jis neturėtų patekti nei į radikaliųjų dešiniųjų grupuočių, nei į lygiai tokių pat radikalių „kovotojų su vergija“ gaujų rankas, kurie gali nuspręsti, kad jų “rezistencijoje” reikia sunaikinti visus baltuosius („Beždžionių planetoje“, toje, kuri yra knyga, yra aprašytas ir toks scenarijus).
Todėl reikės pasiūlyti pasirašymui Meksikos memorandumą ir įgyvendinti tokias humanitarinės pagalbos programas kaip „Branduolinės galvutės už maistą“ ir „Konversija už vaistus“.
Na ir, žinoma, reikės pasirašyti su amerikiečiais sutartis dėl produkcijos (amerikiečių, o ne mūsų) pasidalijimo ir padėti jiems įvykdyti dolerio denominaciją ir čekinę pakartotinę privatizaciją. Aš jau dabar sukūrčiau ekspertų komisiją, kuri sudarytų sąrašą JAV kompanijų, kurios yra patrauklios Rusijos investicijoms. Tos keletas kompanijų, kurios JAV dar iš tiesų vykdo realią pramoninę gamybą: „Caterpillar“, „John Deere“, „Intel“ ir keletas kitų. Išgelbėsime Harley-Davidsoną nuo vaivorykštinių homoseksualų.
Šeštasis momentas. Visoms posttarybinės erdvės “nepriklausomybėms” reikia pritaikyti kitokias humanitarinės pagalbos programas – „Jūs galite nors pasprinkti savo nepriklausomybe, bet be istorinių Rusijos žemių“ ir „Teritorijos už skolas“. Laimei, jos praktiškai visos ekonominiu požiūriu yra negyvybingos ir jau seniai negali išsiversti be išorinės paramos, o ją praradę (ir jie ją praras) jos akimirksniu bankrutuos.
Septintas momentas. Rusija postamerikietiškame pasaulyje gali tapti (jau tampa) tarpininke įvairiuose tarptautiniuose konfliktuose. Tai vyksta Astanos procese, tai vyksta Libijoje, tai vyksta pasienio incidentų tarp Indijos ir Kinijos sureguliavimo procese (abiejų šalių kariuomenės daliniai dalyvauja parade Maskvoje, nepaisant neseniai vykusio susišaudymo) ir panašiai. Ir tai vyksta todėl, kad Rusija nesistengia prastumti savo pozicija, laužydama visiems rankas, kaip tai darė JAV, tačiau veda derybas, skaidriai ir derinant visų šalių interesus. Kartas nuo karto pasiųsdama „Kalibr’o“ sparnuotas raketas ypatingai nesukalbamiems, bet kam dabar lengva?
Kažkas panašaus iš pirmo žvilgsnio. Bus laisvo laiko, pasirašysiu smulkiau ir išsamiau.
