Švenčiame Kovo 8-ąją, Tarptautinę Moters dieną, sveikindami savo moteris – motinas, žmonas, drauges ir seseris – tačiau daugelis net nežino, kokios šios šventės ištakos ar istorinė reikšmė. Šiuo požiūriu, netrūksta spekuliacijų: vieni rėkia, kad čia – atseit – „sovietinis šleifas“, o kiti Tarptautinę Moters dieną sieja tai su šiuolaikiniu „feminizmu“, tai kitomis vadinamojo „genderizmo“ ir „transgenderizmo“ ideologijos atmainomis. Ir į šias spekuliacijas reikia atsakyti. Trumpi, bet aiškūs atsakymai į šias bei panašias spekuliacijas – dar 2017 m. Tarptautinės Moters dienos progai skirtame Sergejaus Kurginiano straipsnyje „Kovo 8-oji – humanistinė ir komunistinė šventė“, kuriame aiškiai nušviesta tikroji Tarptautinės Moters dienos reikšmė.
Šaltinis : https://kibirkstis.blogspot.com/2021/03/sergejus-kurginianas-kovo-8-oji.html?spref=fb&fbclid=IwAR14c2WNQMIM_AdLdUrVJzpvrXkzXg6jc1680cIjhefY2_ggcWYtDzy5mnc
KOVO 8-OJI – HUMANISTINĖ IR KOMUNISTINĖ ŠVENTĖ
Man tenka sudėtingas uždavinys: tęsti apmąstymus apie komunizmą bei marksizmą ir tuo pačiu pasveikinti visas laikraštį skaitančiąsias moteris su kovo 8-ąją, Tarptautine Moters diena. Pasistengsiu taip padaryti.
Tie, kam nepatinka Tarptautinė Moters diena, remiasi tuo, kad prie šios šventės ištakos susijusios su kažkokiomis feministėmis. Toliau prasideda atviras sukčiavimas. Atseit, feministės – tai ir yra feministės. Ir čia prasideda pirmųjų tarptautinių moterų švenčių organizatorių suplakimas su kokiu nors „Pussy riot“ (ultraliberalia, anarchistine, LGBT ir genderizmo idėjas propaguojančia moterų pankroko grupe, liūdnai pagarsėjusia vulgariomis provokacijomis ir išsišokimais Rusijoje – Vert. past.), kilusiu iš menininkių diskusijų pank-feministinio „Riot Grrrl“ judėjimo tema. Na, o kur visokių „Riot Grrrl“ mergiški buntai, ten, aišku, bus ir raganos, ir visokie panašūs dalykai.
Tokie kovo 8-osios niekintojai arba visai nesupranta, kas tai yra feminizmas, arba mėgina kurti vaizdą, kad supranta. Tuo tarpu, moksle (taipogi ir politikoje) egzistuoja aiški skirtis tarp kelių feminizmo bangų.
Pirmoji feminizmo banga reikalavo moterims vyrams lygių darbo užmokesčių. Taipogi ir rinkimų teisės, ir sutrumpintos darbo dienos moterims.
1908 m. kovo 8 d. JAV socialdemokratijai priklausiusių niujorkiečių moterų iniciatyva, įvyko pirmasis moterų mitingas po šiais visiškai teisingais bei kilniais šūkiais.
1909 m. kovo 8 . Amerikos socpartija pradėjo plėtoti Tarptautinės Moters dienos temą.
1910 metais šios temos ėmėsi komunistė Klara Cetkin, Antrojoje tarptautinėje moterų socialisčių konferencijoje susitikusi su delegatėmis iš JAV.
Tais pačiais 1910 metais, Klara Cetkin pasiūlė paskelbti Tarptautinę Moters dieną. Ir su šią dieną vykusių viešų akcijų pagalba, kovoti už visiškai teisingas ir dabar, atrodytų, natūralias moterų teises. Bet reikia atminti, kad šios teisės, tarp jų ir balsavimo teisė, iki 1917 m. tebuvo įteisintos visai nedaugelyje šalių.
O dar kovo 8-osios niekintojai smerkia šią šventę, kadangi 1917 m. kovo 8 d. Petrograde Tarptautinė Moters diena švęsta (pirmąkart Rusijoje ji švęsta 1913 m. vasarį) labai didžiuliame mitinge prieš karą, aukštas kainas ir sunkią dirbančių moterų padėtį. Į Petrogrado miesto dūmą nuėjo procesija, reikalavusi duonos ir lygių teisių moterims. Taip, įsivaizduokite – būtent duonos ir lygių teisių moterims!
O kovo 15-ąją imperatorius Nikolajus II pasirašė atsistatydinimo raštą. Ir, matote, čia vienas glaudžiai susijęs su kitu. Apie tai kalbama, lyg caro-tėvelio atsistatydinimo būtų pareikalavę ne aukštieji aristokratijos sluoksniai, o badavusios moterys-darbininkės.
Bet aš visgi norėčiau aptarti minėtąsias feminizmo bangas.
Pirmoji jų iš tikrųjų susijusi su kovo 8-ąja, prie kurios ištakų stovėjo, tame tarpe, ir „pirmosios bangos“ feministės. Bet šios feministės siekė balsavimo teisės, teisės į darbą, lygaus darbo užmokesčio ir teisės į nuosavybę (įsivaizduokite – ir tame buvo problemų) moterims, teisės į išsilavinimą, į dalyvavimą susitarimuose, į lygiateisiškumą santuokoje, į nėštumo ir motinystės atostogas.
Na ir kas gi tame blogo?
Feminizmo „antroji banga“ iškilo XX amžiaus 60-ųjų pradžioje. Ir ji pagrinde buvo nukreipta prieš moters pririšimą prie namų židinio. Prieš tą patį „Kinder, Küche, Kirche“ (vok. „vaikai, virtuvė, bažnyčia“ – Vert. past.). Tokiu tvirtu išsireiškimu vokiečiai apibūdindavo moters priedermes. Klaidingai manoma, kad šie žodžiai priklauso Bismarkui. Iš tiesų, jie priklauso Vilhelmui II, už Bismarką gerokai žemesnio intelekto bei kultūros žmogui.
1934 m. rugsėjį Hitleris, kalbėdamas nacionalsocialistinės moterų organizacijos narėms, pareiškė, kad „vokiečių moters pasaulis – tai jos vyras, jos šeima, jos vaikai ir jos namai“. Na ir kas gi blogo tame, kad feministės kovojo už kitokį moteriškųjų priedermių supratimą?
Giliai ironiškai komunistinis požiūris į moters priedermę išreikštas itin talentingame filme „Baltoji dykumos saulė“. Ten rusiškasis Rytų tautų išvaduotojas Suchovas taria: „Draugės, išvaduotosios Rytų moterys, su jūsų vyrais-eksploatatoriais mes baigėme.“ Priimta iš šito tyčiotis ir teigti, kad Rytų moterys nenorėjo nusiimti parandžų (ilgų, juodų apdarų, vilkimų musulmonių moterų Vidurinėje Azijoje – Vert. past.) ir išeiti iš haremų. Bet komunistinė praktika parodė kitką. Ir tame ji giliai atliepė Apšvietos, tai yra, Moderno, praktiką. Čia komunistai yra paveldėtojai ir įgyendintojai Moderno praktikos, kurios patsai Modernas iki galo neįgyvendino. Jei būtų įgyvendinęs, tai nebūtų buvę ir „pirmosios bangos“ feminizmo judėjimo.
„Trečioji“ feminizmo banga iškilo po TSRS žlugimo. Štai ji į save ir sugėrė visą neigiamąjį moteriškumą. Joje ir rado vietą „Pussy riot“, šios grupės motininė strūktūra „Riot Grrrl“ ir daug kas kito.
Čia prasidėjo žaidimai su taip vadinama kvir-teorija (pagal kurią, lytis – ne duotybė, o socialinis konstruktas), kiberfeminizmu, tinkliniu feminizmu, ekofeminizmu, individualistiniu feminizmu, transgenderizmu, o svarbiausia – su posthumanizmu.
Posthumanizmas reikalauja toli siekiančio žmogaus grįžimo į gamtą, tokio grįžimo galimybę siedamas su specifinio tipo matriarchatu.
Man sakys, kad ir jūsų (t. y., komunistų – Vert. past.) Lafargas propagavo pirmykštį komunistinį matriarchatą kaip šviesų komunistinės ateities šaltinį. Atsakau: matriarchatas gali būti dvejų tipų – šviesus, humanistinis ir tamsus, antihumanistinis.
Šviesusis iš tiesų yra ankstyvas komunizmo šaltinis. O tamsusis – glaudžiai susijęs su nacizmu, kuris tik dėl vaizdo pasisakė už patriarchatą ir iškrypimų nebuvimą, o iš tikrųjų buvo pilnas ir tų iškrypimų, ir to paties tamsiojo matriarchato.
Bet apie tai detaliai pakalbėsime kitą kartą. Dabar man norėtųsi susitelkti ties kitkuo.
Pirma, ties tuo, kad ir pirmosios, ir antrosios bangos feminizme kažko tai piktybiško nebuvo. Tai – konkretūs kovos dėl pilnai klasikinių vertybių tipai. Ir todėl su pirmosios bangos feminizmu susijusios kovo 8-osios šventės šisai feminizmas niekaip negadina.
Antra, ties tuo, kad Tarybų Sąjungoje feminizmo nebuvo. Ir ten, kur iškyla komunizmas, jo būti negali. Kadangi ir pirmosios, ir antrosios feminizmo bangos reikalavimai Tarybų Sąjungoje buvo pilnai išpildyti. O trečiosios bangos reikalavimai negalėjo iškilti, kadangi komunizmas iš pagrindų humanistinis, o trečioji banga – antihumanistinė arba posthumanistinė, kas reiškia vieną ir tą patį.
Trečia, ties tuo, kad toji pati trečioji, posthumanistinė, piktybinė feminizmo banga užplūdo pasaulį po Tarybų Sąjungos ir komunizmo kracho ir yra akivaizdžiai su tuo krachu susijusi.
Išvaduodamas moterį nuo eksploatacijos ir žmogiško antrarūšiškumo, komunizmas tuo pačiu neduoda visuomenei kristi į antihumanistinį, tamsųjį matriarchatą. Vadinasi, komunizmas nušviečia moters vaizdinį ir išaukština jį, šį vaizdinį apvalydamas nuo visko, kas buvo jam primesta tūkstantmečių neteisybės ir nelygybės, kartu ne sunaikindamas, o nušviesdamas aukščiausiąjį moteriškumą.
Sveikinu su šviesia kovo 8-osios švente visas moteris, nenorinčias grįžti į tai, ką joms siūlo dabartinis regresas, nenorinčias paskęsti nei genderizmo beprotybėje, nei naujame feodalizme ar vergovėje.
Su švente, mielosios mūsų moterys!
Ir iki susitikimo TSRS 2. 0., kur nebus vietos nei moterų antrarūšiškumui, nei posthumanistinei beprotybei. Kur naujas humanizmas ir naujas žmogus į naują lygį iškels moters didybę, nepriešpastatant jos vyro didybei.
Šaltinis: ИА Красная весна
