Author

Jonas Kovalskis

Browsing

Ar jūs kada nors girdėjote apie “Overtono langą” (Overton window)? Kaip atsispirti sąmoningai demoralizacijai?

Jei ne, tada aš rekomenduoju perskaityti šią BET KO LEGALIZAVIMO TECHNOLOGIJĄ. Jūs suprasite, kaip legalizuoti homoseksualizmą ir gėjų santuokas. Jums taps gana suprantama, kad Europoje darbas pedofilijos ir kraujomaišos legalizavimo kryptimi bus baigtas per ateinančius kelerius metus. Kaip ir, beje, vaikų eutanazijos.

Joseph P. Overton (1960-2003), vyresnysis Mackinac centro Viešosios politikos viceprezidentas. Jis žuvo lėktuvo katastrofoje. Suformulavo visuomenės nuomonės formavimo modelį, kuris buvo po jo mirties pavadintas Overtono langu.

Dž. P. Overtonas aprašė, kaip visiškai svetimos visuomenei idėjos gali būti pakeltos iš visuomenės paniekos pamazgų dugno, nuplautos ir netgi  įteisintos įstatymu.

Pagal Overtono Lango teoriją, kiekvienai visuomenės idėjai ar problemai egzistuoja vadinamasis galimybių langas. Šio lango rėmuose, idėja gali arba negali būti plačiai diskutuojama, atvirai remiama, skatinama, propaguojama arba įstatymiškai įteisinama. “Langas” yra varstomas, lyg keičiant galimybių dvelksmą nuo “neįsivaizduojamo”, t.y. visiškai svetimo visuomenės dorovės principams, kurį visiškai atmeta “dabartinės politikos” etape, iki stadijos, kada jau plačiai diskutuojama, masinės sąmonės priimta ir įtvirtinta įstatymu.

Tai nėra banalus smegenų praplovimas, o kur kas subtilesnės technologijos. Efektyviomis jas daro nuoseklus, sistemingas diegimas į masinę sąmonę ir visuomenei nepastebimas šio poveikio faktas.

Žemiau aš pateiksiu pavyzdį, kaip žingsnis po žingsnio, visuomenė pradeda pirma aptarti kažką nepriimtino, tada pradeda toleruoti, ir galiausiai susitaiko su nauja nuostata, kuri dar visai neseniai buvo neįsivaizduojama ir nepriimtina.

JAV tarptautinio nusikaltėlio buvusio JAV prezidento Bilo Klintono biblioteka paviešino Monikos Levinsky Bilo pokalbius telefonu su tuometiniu Rusijos prezidentu Jelcinu Borisu Nikolajevičiumi. Diplomatinėje praktikoje šiaip nėra priimta viešinti privačius valstybės vadovų pokalbius be kitos pusės sutikimo, tačiau JAV, Vakarų, NATO tarptautiniams nusikaltėliams jokios taisyklės negalioja – Vakarų nusikaltėliai todėl ir yra nusikaltėliai, kad gyvena už įstatymo ribų. Iš paviešintų pokalbių tampa aišku, kad JAV kišosi į visų pasaulio šalių vidaus reikalus, falsifikavo, darė įtaką į visų valstybių politinius procesus, nuo 1990 metų faktiškai tiesiogiai valdė visas posttarybines respublikas ir Rusiją, alkonautas JeBeNis buvo marionetė Bilo Klintono rankose, aklai vykdė visus Vašingtono nurodymus, šalies ekonomika nyko, žmonės badavo, Rusijos armijos karininkai laisvu nuo budėjimo metu uždarbiavo taksistais, NATO karo nusikaltėliai okupavo visas Vidurio ir Rytų Europos valstybes, pavertė jas placdarmu NATO karo nusikaltėlių agresijai prieš Rusiją. Nuskurdintoje ir Vakarų apiplėštoje Rusijoje siautėjo kriminalinės grupuotės, berezovskiai, chodorkovskiai pardavinėjo Vakarams pusvelčiui Rusijos tautų turtą, tvyrojo chaosas, suirutė, tačiau tokia Rusija Vakarų kolonizatoriams buvo demokratiška ir laisva. Kai tik Rusijoje prezidentas V.Putinas atsisakė būti JAV kolonija, Rusija tapo nedemokratiška, agresyvi, nenuspėjama, nedraugiška. Išvada: blogiau už karą su JAV, NATO karo nusikaltėliais, Vakarų kolonizatoriais gali būti tik draugystė su jais. https://russian.rt.com/world/video/550403-klinton-eltcin-rasshifrovki-peregovorov

Liberalios demokratijos mitai

Temidės žudymas

“Valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja.” (Šv. Augustinas).

Lietuvos pilietis, nors kartą susidūręs su valstybę atstovaujančiomis institucijomis – valstybės tarnautojais, teisėsaugos pareigūnais ar politikais, – dažniausiai patiria kartaus nusivylimo ir visiško bejėgiškumo prieš valdininkų nebaudžiamą savivalę, aroganciją, atvirą cinizmą jausmą.

Kodėl valstybė taip įžūliai ignoruoja piliečių konstitucines teises ir teisėtus interesus? Kodėl piliečiui taip sunku ir dažnai neįmanoma rasti teisingumą viešojo administravimo institucijose, teisėsaugos organuose ir ypač teismuose? Kodėl visiems žinomi sukčiai, nusikaltėliai ir ypač piktnaudžiaujantys savo tarnybine padėtimi valstybės klerkai Lietuvoje taip lengvai išvengia baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus, o nuo  minėtų nusikaltėlių nukentėję žmonės, nusikaltimų aukos labai lengvai gali tapti kaltinamaisiais? Kodėl valdžia, formaliai padalinta į tris viena nuo kitos lyg ir nepriklausomas  šakas, kurios pagal apibrėžimą turėtų kontroliuoti ir subalansuoti viena kitą, kad kuo geriau apgintų eilinio piliečio interesus, teises ir laisves, realiame gyvenime šios šakos tarpusavyje yra glaudžiai tarpusavyje persipynusios korupciniais ryšiais ir dažnai veikia vieningu frontu prieš bejėgį pilietį, jo interesus, ir gina ne piliečio interesus, kaip jas tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau uoliai saugo ir aršiai gina viena kitos neskaidrius interesus? Kodėl biurokratas valstybės tarnyboje yra toks nebaudžiamas nepriklausomai nuo to, kiek jo veiksmai padaro žalos valstybei ir žmonėms, maža to, jam už tai mokamas atlyginimas lyg bankininkui ar verslininkui?

Kodėl eilinis pilietis, belsdamas su paskutine viltimi į teisingumo rūmų duris, yra žiauriai paniekinamas, pažeminamas, o jo gyvenimas neretai yra nepataisomai sudaužomas pasipūtusių, arogantiškų, patikėjusių savo nebaudžiamumu korumpuotų Temidės tarnų? Būtent teismų ir teisėsaugos organų veikėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą valstybei, kurios pirmoji pareiga – vykdyti teisingumą – tampa nusikaltėlių viešpatavimo pagrindu, nebaudžiamumo garantija. Ir būtent tai tapo Lietuvos, šalia visų kitų liberalios kleptokratijos formų, viena iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui, o ne nuvalkiotas susikompromitavusios Lietuvos valdžios aktyviai propaguojamas mitas apie „Rusijos agresiją“. „Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“, – sakė marksizmo klasikas F.Engelsas. Lietuvoje tai tapo realybe, santykiai su korumpuota teisėsauga tapo kraupiausiu naktiniu košmaru visiems padoriems žmonėms.

Antiliaudinių spalvotų revoliucijų mitologija

12 mitų apie kapitalizmą

Tęsiame ciklą analitinių straipsnių apie sąjūdžio ir visų kitų spalvotų revoliucijų, kurias visame pasaulyje vykdo Vakarų kolonizatoriai ir kurių tikslas yra vienas – plėšikauti kolonijose ir šio tarptautinio organizuoto nusikalstamumo prisiplėšto turto pagrindu manipuliuoti masine sąmone, neva, kapitalizmas, „laisvos“ rinkos ekonomika ir liberali demokratija yra ekonominės sėkmės ir socialinio teisingumo etalonas, vienintelis teisingas socialinės organizacijos modelis. JAV, ES, UK, NATO tarptautiniai nusikaltimai nėra sektinas pavyzdys, tai yra blogis, su kuriuo visas pasaulis privalo kovoti, jeigu nenori pakartoti „demokratizuotų“ Šiaurės Amerikos indėnų likimo.

Šiuo metu labai suaktyvėjo kompradorinių elitų ir valdžios kuruojamų internetinių trolių, apmokamų žurnalistų, įvairiausio lygio parsidavusių „ekspertų“, politologų būriai, kurie platina propagandinius prasimanymus apie TSRS, LTSR laikus, bandydami įteigti mintį, kaip buvo blogai prie socialistinės ekonomikos, tarybų valdžios,  ir kartu papasakoti naiviems skaitytojams, koks nuostabus yra Vakarų , pirmiausiai JAV, vykdomas tarptautinis ekonominis banditizmas, tarptautinis terorizmas.

Liberali demokratija – tai Vakarų melas, tarptautinis terorizmas, ekonominis banditizmas, kolonijinis trečiojo pasaulio šalių (tame tarpe ir Lietuvos) išnaudojimas, militaristinė ekspansija, tarptautinių JAV-ES transnacionalinių korporacijų savivalė, nusikaltimai žmoniškumui. Ir apie tai reikia kalbėti. Laikas nusiimti rožinius sąjūdžio mitologijos akinius, suvokti kapitalistinę realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų.

Jau beveik 30 metų mums yra sekamos pasakos, neva kapitalizmas nors ir nėra ideali, tačiau yra pati geriausia iš visų įmanomų socialinių ekonominių sistemų, kuri išlaisvina žmogų ir suteikia kiekvienam vienodas beribes galimybes pasireikšti ir pasiekti sėkmės gyvenime. Dar daugiau, mums nuolat sakoma, kad nuo 2008 metų visame pasaulyje nuolat gilėjanti ekonominė krizė, nėra pačios kapitalistinės sistemos neišsprendžiama problema. Ji vyksta, sako mums, todėl, kadangi šiuo metu mes dar nesukūrėme kapitalizmo, o turime kol kas kažkokį jo pusfabrikatį. Mums reikia, sako visokie bankų ekspertai nausėdos, truputį pasistengti, sukurti tikrą “gryną” kapitalizmą ir visos mūsų ekonominės katastrofos baigsis savaime. Tačiau taip galvoja ne visi. Pavyzdžiui, Guillerme Alves Coelho – ekonomistas iš Portugalijos, iš šalies, kuri patyrė visus šiuolaikinio kapitalizmo “malonumus”, mano visiškai kitaip. Jis yra įsitikinęs, kad kapitalizmas kaip sistema yra neefektyvi ir jau seniai išsisėmė, o po Senąjį pasaulį „vaikšto šmėkla“, panaši į “arabų pavasarį”. Taigi, susipažinkime detaliau su portugalų ekonomisto požiūriu, kurį jis išdėstė savo  straipsnyje “12 mitų apie kapitalizmą”.

Yra gerai žinomas posakis – kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios ji nusipelno. Šis teiginys nėra visiškai teisingas. Melo totalinė propaganda yra viena iš svarbiausių kapitalizmo gyvavimo sąlygų. Kapitalizme žmonės yra sąmoningai klaidinami agresyvios propagandos, kurios pagalba suformuojamas mąstymo būdas, o tada žmonėmis tampa lengva manipuliuoti. Melas ir manipuliacijos masine sąmone yra šiuolaikinis masinio naikinimo ir tautų priespaudos ginklas. Toks ginklas, kuris yra kur kas veiksmingesnis nei tradicinės karo priemonės. Daugeliu atvejų jie papildo vienas kitą – Rytų ir Vidurio Europos šalys pasidavė be mūšio, pardavė savo laisvę, nacionalinius suverenitetus it Šiaurės Amerikos indėnai už anglosaksų stiklinius blizgučius, pateko Vakarų kolonijinėn priklausomybėn tik melo, vietinių sąjūdiečių ir Vakarų „balsų“, dėka, o pavyzdžiui, Jugoslavijoje, Irake, Libijoje, Sirijoje, Ukrainoje ir kitur Vakarų melas nepasiekė savo tikslų, todėl Vakarai nusimetė demokratų kaukes ir įvykdė agresijas, atvirus tarptautinius nusikaltimus prieš šias šalis. Abu metodai naudojami siekiant pergalės rinkimuose bananų respublikose  ir naikinant nepaklusnias nacionalines patriotiškas vyriausybes, rašo Guillerme Alves Coelho. Yra daugybė būdų, kurių pagalba viešoji nuomonė buvo apdorota iki tokio lygio, kai iš esmės nusikalstama kapitalizmo ideologija buvo pateikta ir įtvirtinta kaip nesvarstoma, nekvescionuojama, vienintelė įmanoma dogma. Tai buvo padaryta žinomai melagingų teiginių sistemos agresyvaus diegimo būdu, nuolat be perstojo įkyriai kartojant milijonus kartų ištisoms žmonių kartoms melagingus teiginius apie kapitalizmą, kol melas daugeliui ėmė atrodyti tiesa. Melagingų teiginių apie kapitalizmą sistema buvo sukurta siekiant parodyti kapitalizmą kaip patikimą sistemą, siekiant laimėti masių palaikymą ir pasitikėjimą. Šių mitų sklaidą vykdė ir skatino žiniasklaida, švietimo įstaigos, šeimos tradicijos, religija, bažnytinės komunikacijos ir pan. Štai labiausiai paplitę iš šių mitų.

Rugsėjo 1 d.  – Mokslo ir žinių diena, šventė. Tačiau ši diena kartu yra ir tragiško įvykio diena. 2004 m. rugsėjo 1 d. pasaulį sukrėtė siaubinga žinia – čečėnų teroristai-vachabitai, kuriuos finansavo Saudo Arabija, mokė ir rėmė JAV, Didžiosios Britanijos, NATO karo nusikaltėlių instruktoriai, o teroristus šlovino Vakarų “laisvojo” pasaulio parsidavusi žiniasklaida, tame tarpe ir Lietuvos valatkodelfinė purvasklaida, Landsbergio Radijas ir Televizija (LRT), – užpuolė susirinkusius į mokslo metų atidarymo šventę vaikus ir mokytojus Šiaurės Osetijos miestelyje Beslane, paėmė įkaitais apie 1000 niekuo dėtų civilių gyventojų, kurių absoliuti dauguma buvo niekuo nekalti vaikai.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „беслан“

Būrys galvažudžių-teroristų, vadovaujami Rasulo Hačbarovo, apie 30 iki dantų ginkluotų niekšų būrys, užgrobė Beslano vidurinės mokyklos Nr.1 pastatą. Šventinės rikiuotės metu kieman įsiveržė  JAV/NATO stovyklose apmokyti teroristai, Lietuvos “patriotų” – konservatorių, liberalų, nacionalistų, fašistų idėjiniai sėbrai, –  pradėjo šaudyti virš susirinkusių galvų ir visus suvarė į pastato vidų. Išvengti įkaitų likimo, pasinaudojus panika pavyko labai nedaugeliui.

1990 metų spalvota revoliucija pavadinimu “sąjūdis” turėjo tik vieną tikslą – nacionalistai, kurių vienintelis turinys buvo neapykanta tarybų valdžiai, Tarybų Sąjungai, socializmui bei urvinė rusofobija, garsiai rėkdami apie “laisvą” Lietuvą ir meilę Tėvynei tyliai pavertė Lietuvą JAV kolonija, NATO poligonu, pardavė savo Tėvynę, nacionalinius interesus ir gavo savo Judo sidabrinius. Perfrazuojant žinomą Iljičiaus frazę galima drąsiai sakyti: “Tai, apie ką kalbėjo 1990 metais komunistai – kad Lietuvoje vyksta buržuazinė kontrrevoliucija, kurios tikslas yra atkurti antiliaudinį fašistinį režimą, aptarnaujantį Vakarų tarptautinio kapitalo, JAV kolonizatorių interesus, – ĮVYKO.” Beliko laukti , kol žmonės pagaliau supras landsberginio režimo antliaudinio režimo esmę ir pakils į kovą dėl išsivadavimo iš kapitalizmo, imperializmo, Vakarų kolonijinės priklausomybės jungo…

Skamba kaip TSRS agitacinės propagandos skyriaus buvusio vedėjo Lino Linkevičiaus pasisakymas LTSR laikais? Bet šis politinės gimnastikos asas jau gieda visiškai priešingas giesmes. Tačiau rūsti Lietuvos realybė – valdančio režimo nusikaltimai, totalinis Lietuvos piliečių skurdas, masinė emigracija, depopuliacija, deindustrializacija, politinė korupcija, teroras, represijos – vis labiau ir labiau braunasi net į Lietuvos sisteminės melo propagandos ruporų, tokių , kaip “Lietuvos žinios” pirmus puslapius. Miela žiūrėti, kaip buržuazinė “ekspertė” visais įmanomais būdais bando paslėpti Lietuvos nusikalstamo režimo, landsberginės chuntos nusikaltimus, nieko nekalba apie kapitalizmo sisteminė krizę, nusikalstamą Vakarų kapitalo ir vietinių liokajų nusikaltimus, tačiau nenoromis, žodinės ekvilibristikos sraute yra priversta pripažinti – Lietuva šiuo metu po 30 metų sąjūdiečių siautėjimo tapo humanitarinės katastrofos zona, Lietuvos landsberginė chunta stumia šalį į prarają.

Mirė vienas didžiausių pasaulyje tarptautinių karo nusikaltėlių JAV senatorius Džonas Makeinas. Jis , kaip ir kitas JAV karo nusikaltėlių gaujos sėbras Zbignevas Bzežinskis, darė karo nusikaltimus visame pasaulyje, žudė civilius gyventojus, moteris, vaikus, senelius Vietname, Irake, Jugoslavijoje, Libijoje, Sirijoje, Jemene, Somalyje, Nigerijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, kišosi į visų pasaulio šalių vidaus reikalus, dalyvavo vykdant spalvotas revoliucijas visose Rusijos pasienyje esančiose buvusiose tarybinėse valstybėse, Vidurio ir Rytų Europoje, Pabaltijo respublikose, Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, rėmė nusikalstamus fašistinius režimus, nacionalistines chuntas, islamo teroristines organizacijas minėtose šalyse, yra tiesiogiai atsakingas už jo remtų partijų – konservatorių, liberalų, socdemų, nacistų, nacionalistų, fašistų, islamo teroristų – įvykdytus nusikaltimus prieš savo tautas. Minėtos šalys  Makeino ir kitų JAV, ES, Didžiosios Britanijos tarptautinių nusikaltėlių rankomis įvykdytų tarptautinių nusikaltimų pasekmėje patyrė genocidą, depopuliaciją, deindustrializaciją, skurdą, terorą, proamerikietiškų chuntų represijas, tapo humanitarinės katastrofos zonomis, o JAV  vykdytos šalių “demokratizacijos” (o iš tiesų – kolonizacijos) metu žmonių aukų skaičius perkopė jau II Pasaulinio karo aukų skaičių.

Nežinau, kas šios publikacijos autorius, tačiau naujuosius “patriotus”, kurie taip myli JAV, ES, NATO, jog yra pasiruošę sudeginti savo Tėvynę vardan Vakarų “demokratiškų” “vertybių” triumfo, jis apibūdino labai tiksliai. Negaliu nepasidalinti.

Kažkodėl nei viena epocha neapsieina be savo hitlerjugendo. Kartais rodosi, jog žmonijai yra gyvybiškai būtina, kad jaunesnė kažkuri jos dalis virstų į niekam tikusius lozunginius rėksnius, agresyvius oficialios propagandos platintojus – nu vat negalima niekaip apsieiti be rėksmingų glušpetrių, kurie ilgai, įkyriai, nuobodžiai aiškina visai visatai kaip reikia Tėvynę mylėti ir kvit.

Jus žinote apie ką tokius kalbu – turite juos savo aplinkoje, nuolat matote socialiniuose tinkluose – juos lengva pažinti iš niekada nenutylančių kalbų apie pilietiškumą, konkurencingumą, pridėtinę vertę, paradigmas, inovacijas ir nanotechnologijas. Tai yra žmonės – sifonai, kurie per save praleidžia visokias liberalias kanalizacijas, bet taip ir nesugeba išstenėti nei vienos originalios minties per visą savo niekingą gyvenimą.

Vergija yra skaudus žmonijos istorijos faktas prasidėjęs dar Šumerų, Senovės Egipto, Kinijos civilizacijoje ir tęsiasi iki šių dienų. Tik ta vergija tapo subtilesnė, sunkiau pastebima, transformavosi nuo tokių primityvių kontrolės metodų kaip brutali jėga, prievarta, atviras bauginimas panaudoti mirtinus ginklus prie tokių subtilių prievartos formų, kad žmogus savo valia, savanoriškai atiduoda savo asmeninę laisvę savo šeimininkui, net prarasdamas tai, kas daro mus žmonėmis. Tačiau ši beprotybė turi pagaliau baigtis.

Pirmieji kontrolės metodai

Pirmoji vergovė buvo paremta brutalia jėga, todėl brutalumo sukelta instinktyvi baimė neleido panaudoti žmonių kūrybinio potencialo. Žmonių kontrolė reikalavo didžiulių resursų, priežiūros ir sargų. Jėgos įskiepytus nuolankumą, baimę neretai keisdavo įniršis, vergai dažnai sukildavo. Antroji fazė buvo romėniškos vergijos modelis. Vergams buvo suteikta žemė ir laisvė su sąlyga, kad vergai laiku sumokėtų mokesčius. Tačiau šis modelis buvo nevykęs, derlinga žemė buvo per daug padalinta, ir galiausiai smulki nenaši valstietija buvo išvaikyta, žemdirbiai nuvaryti nuo žemės. Agrarinė revoliucija ir industrializacija pakėlė žemės ūkio produktyvumą stambių ūkių formoje, kuriems reikėjo mažiau darbininkų.

Kryžiaus žygiams, žemių užgrobimams militaristinės ekspansijos būdu, masinėms žudynėms ir vergijai pateisinti imperialistai dažnai pasinaudodavo religijos priedanga ir tai pateisindavo „dievo valia“. Seneka Jaunesnysis rašė: „Prastuomenė mano, kad religija yra tiesa, išminčiai – kad melas, o valdovai – kad ji naudinga“. Senovės baltų pagoniškas „gyvas“ politeistinis tikėjimas rūpestingomis dievybėmis ir gamta buvo valdovų nuverstas ir pakeistas vieno rūstaus Dievo religija. Kodėl? Todėl, kad feministinis tikėjimas taikiomis, rūpestingomis, globojančiomis deivėmis ir gamta, netiko imperialistų vykdomai karo politikai. Pagonys ir toliau taikiai sugyventų. O krikščionybė – patriarchališka, dogmatiška ir suvaržyta – idealiai tiko principui “skaldyk ir valdyk” įgyvendinimui.

1924  –  1934 m. pagal nacionalines pajamas vienam gyventojui Lietuva vilkosi visiškame gale. Lietuvoje vienam gyventojui tarpukaryje teko 207 doleriai nacionalinių pajamų, kai tuo tarpu JAV – 1397 doleriai, D.Britanijoje – 1069 doleriai, Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – 620 – 850 doleriai, Suomijoje, Vengrijoje, Lenkijoje – 338-380 dolerių,  Bulgarijoje  –  259 doleriai, Rumunijoje  –  243 doleriai, Latvijoje  –  345 doleriai ir Estijoje -341 doleriai. Iš Lietuvos prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbti buvo išvykę 100 tūkst. žmonių – daugiausiai į Latviją, Rusiją, Lenkiją. 1939 m. Lietuvoje gyveno 50 proc. Rytų Pabaltijo (Lietuva, Latvija ir Estija) gyventojų, tačiau čia buvo tik 20 proc. visų šiame regione esančių telefono abonentų, 23 proc. motociklų, 32 proc. automobilių ir 28 proc. radijo abonentų. Bendrame gyventojų skaičiuje 1939 m. pramonės darbininkai Lietuvoje sudarė vos 1,6 proc., kai Latvijoje – 4,4 proc., Estijoje – 5 proc., D.Britanijoje – 16,5 proc., Vokietijoje – 15,3 proc. 80 proc. Lietuvos visuomenės tarpukariu gyveno kaime, stabilių pajamų neturėjo ir išsilaikė iš to, ką užaugina ir parduoda. Ūkininkas už parduotą bekoną skirtingais metais gaudavo nuo 27-26 Lt iki 50-55 Lt. O arbatinės dešros kilogramas kainavo 2,15 Lt, višta – 2,7 Lt, olandiško sūrio kilogramas – 2,35 Lt, cukraus – 1,05 Lt, o kava…