2004 m. kovo 29 d. Lietuva įstojo, tiksliau buvo įstumta konservatorių, liberalų, socdemų chuntos, į NATO (North Atlantic Treaty Organisation – Šiaurės atlanto sutarties organizacija). NATO – didžiausia pasaulio istorijoje militaristinė organizacija, kuriai vadovauja JAV.  Dėdė Semas vienašališkai, savanaudiškai, tik savo  interesų labui naudojasi šia daugiašale militaristine organizacija. JAV viešai deklaruoja savo dominavimo visame pasaulyje koncepciją, todėl NATO be jokios abejonės yra JAV neokolonijinės ekspansijos įrankis. Teiginiai, jog NATO yra gynybinė organizacija, kurią sudaro laisvos ir nepriklausomos valstybės, susijungusios į sąjungą tam, kad diplomatinėmis, o prireikus – ir karinėmis priemonėmis išsaugotų tarptautinę taiką bei savo nepriklausomybę,  yra iš piršto laužti, neturi jokio realaus pagrindo ir yra tik deklaratyvi priedanga JAV tarptautiniams nusikaltimams legalizuoti. NATO niekas  niekada nėra užpuolęs, tačiau NATO šalys, ypatingai JAV ir ES valstybės , JTO duomenimis, inicijavo apie 74 procentus visų karinių konfliktų 20 amžiuje. Kaip sakė pirmasis NATO Generalinis sekretorius lordas Izmėjus Hastingsas, „NATO tikslas yra laikyti JAV Europoje, vokiečius laikyti prie kojų, o rusus laikyti už sienos“. Ciniška ir paprasta. Lietuva kaip ir visos Baltijos republikos, buvo įjungta į NATO karinę organizaciją pažeidžiant Lietuvos Konstitucijos 9 str. – Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Referendumas tyčia valdančiųjų konservatorių, socdemų, liberalų nebuvo surengtas, iš tautos buvo…

Grafas Orlovas 2021-03-12 Draugai, aš savo komentarą dedu atskirai, naiviai laukdamas atsakymo … Kodėl lietuviai laisvai gyvena ir dirba Rusijoje, lietuviškos mokyklos ir lietuvių bendruomenės veikia be jokių apribojimų, teatro režisierius Rimas Tuminas (nuotraukoje) vasario 16-ą Lietuvos nepriklausomybės dieną Maskvos Jevgenijaus Vakhtangovo teatro foje organizuoja banketus su prekyba lietuviškais suvenyrais. Majakovskio teatro direktorius Mindaugas Karbauskis (nuotraukoje) stato spektaklius visoje Rusijoje, lietuvis Puskepalis eina Jaroslavlio Volkovo dramos teatro direktoriaus pareigas (nuotraukoje), o taip pat Rusijoje ramiai sau dirba ir kiti lietuviai. Rusijoje niekas neatima iš ten esančių lietuvių bendruomenių pastatų ir patalpų, neuždaro lietuviškų mokyklų. Tačiau Lietuvos sostinės meras Remigijus Šimašius atidaryme Maskvos namų, kurie jau seniai buvo pastatyti už Maskvos miesto merijos pinigus, mato grėsmę Lietuvos saugumui. Kaip arbatos gėrimas su meduoliais prie rusiško virdulio samovaro, rusų romansų dainavimas pritariant balalaikai ir rusų liaudies instrumentų ansambliui ir Lietuvos rusų bendruomenės menininkų paroda šiuose rūmuose gali kelti grėsmę Lietuvos saugumui, kokiu būdu? Gal yra koks nepaaiškinamas kompleksas Vilniaus valdžios pusėje? Jau legendinio Maskvos mero Jurijaus Lužkovo seniai nėra, o šie namai, pastatyti jo dosnia ranka, neduoda ramybės Lietuvos valdžiai … Arba tai, ką gali daryti lietuviai Rusijoje, negali rusai Lietuvoje ar tai kažkas visai KITA ??? Beje … Suomijoje neseniai buvo…

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinės civilizuotos šalies konstitucinės sistemos bruožų yra vadinamasis valdžios rotacijos principas. Per daugelį metų propagandistų pastangų dėka visuomenės masinėje sąmonėje buvo gelžbetoniu įtvirtinta mintis, kad „valdžios pasikeitimas yra demokratijos pagrindas“. Nuosaikesni ekspertai teigia, kad „valdžios pakeičiamumas yra svarbiausias demokratijos požymis“. Bet kokiu atveju „valdžios pakeičiamumas“ turi didelę reikšmę dabartinių laikų politikoje. Tuo pačiu metu kalbėdami apie valdžios rotaciją, jie visai neturi omenyje „pakeitimo bet kuriuo metu visų be išimties įgaliotų pareigūnų“, kaip jie mus mokė, tai yra, ne parlamento (seimo) narių ir valstybės tarnautojų atšaukimas, o kalba apie būtent tautos teisės kelis kartus rinkti tą patį asmenį apribojimą. Sekdamos JAV pavyzdžiu, daugelis šalių savo konstitucijose yra įtvirtinusios nuostatą dėl galimybės išrinkti  aukščiausiu valstybės pareigūnu vieną ir tą patį asmenį daugiau nei dviem kadencijoms. Teoriniu požiūriu tokio pobūdžio teiginiai, taip pat „valdžios rotacijos“ šalininkų pozicija yra labai ginčytina. Pirma, „valdžios keitimo“ principas tiesiogiai prieštarauja visai socialinei-istorinei žmonijos patirčiai, teigiančiai, kad asmens kompetencijos augimas yra proporcingas jo praktikos kiekiui ir kokybei. Kuo daugiau laiko žmogus sėkmingai užsiima bet kokia veikla, tuo geresni yra rezultatai, tuo tobulesni yra jo įgūdžiai ir apskritai yra didesnė iš jo gaunama nauda. Antra, šis principas tiesiogiai prieštarauja visai žmonijos valdymo praktikai, kuri rodo,…

Kovo 11 proga norėtųsi prisiminti prieš septyniolika metų prarastos nepriklausomybės laikus. 1990 metų kovo 11 paskelbėme savo nepriklausomybę ir vystėmės septynmyliais žingsniais iki pat 2004 metų gegužės 1 dienos, kuomet Lietuva eilinį kartą prarado savo nepriklausomybę ir tapo Naujo sojūzo/unijos provincija (šiaip prieš pat įstojimą į EU algos Lietuvoje buvo beveik europinio lygio, bet kai tik naujas sojūzas tapo Lietuvos valdovu, iškarto algos krito drastiškai, motyvuojant pasauline krize). Nepriklausomybės praradimas buvo priimtas tada su tokiu pat entuziazmu, kaip ir 1940 metais inkorporuojant Lietuvą į ankstesnį sojūzą. Buvo bjauru žiūrėti į zombių eiles, stovinčių prie nemokamų skalbimo milltelių, alaus ir šokoladukų. Nedalyvavau šiame cirke – referendume (nei už nei prieš, nes okupantams ir jų kompradorams Lietuvoje reikėjo tik vieno – ŽMONIŲ GAUSOS. Nesvarbu kaip jie balsuos, svarbu kas skaičuos). Todėl bent jau prieš savo vaikus ne gėda, nes išlaikiau garbę ir likau ištikimas savo vienintelėj, kariuomenėje duotai priesaikai: GINTI IR SAUGOTI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ. Šį kartą nepriklausomi buvome trumpiau nei prieškariu. Naujos okupacijos sąlygomis Lietuva prarado beveik visą ekonominį potencialą ir taip pat beveik visą darbinio amžiaus žmonių populiaciją (daugiau nei vieną milijoną žmonių! pasaulyje tokių greitų valstybės nukraujavimo pavyzdžių nėra. Valstybė ne karo ir ne maro metais neteko beveik 30 proc. žmonių). Iš esmės…