20 Results

Stalinas

Search

Petras Rekašius

2019-08-20

Read more: https://sputniknews.lt/columnists/20190820/9998643/Molotovo-Ribentropo-paktas-antitarybinis-mitas-ir-pamirta-tiesa.html

Jau greitai sueis lygiai 80 metų nuo tada, kai 1939 m. rugpjūčio 23 dieną Maskvoje buvo pasirašytas garsusis Molotovo-Ribentropo paktas

Mūsiškiai “patriotai”, kaip įprasta, kviečia minėti Baltijos kelią, būdingomis frazėmis keikdami TSRS bei “sovietų okupaciją”. Tuo tarpu mums vertėtų paklausti — kokia už šio antitarybinio mito slypinti tiesa?

Kad į tai atsakytume, geriausia pradėti nuo paties mito, neva čia būta kone šėtoniško dviejų, vienas kitam blogybe nenusileidusių “totalitarinių režimų” suokalbio prieš “laisvas ir nepriklausomas” Pabaltijo tautas, netrukus tapusio didžiausių žmonijos istorijoje skerdynių — Antrojo pasaulinio karo — priežastimi. Tuo tarpu vadinamosios Vakarų “demokratijos” neva šventai stovėjusios “laisvės” sargyboje, bet dėl tragiškų aplinkybių nepajėgusios užkirsti nelaimei kelio.

Būtent “mito”, nes nuo Perestroikos laikų į daugelio lietuvių sąmonę įsisunkęs Molotovo-Ribentropo pakto supratimas, kaip ir nuo jo neatsiejami antitarybiniai sentimentai, remiasi daugybe istorijos klastojimų bei nutylėjimų, pradedant bendra tuometinės Europos situacija, baigiant tikrąja tiek Tarybų Sąjungos, tiek nacistinio Reicho laikysena.

Miuncheno suokalbis — Hitlerio įgalinimas

Neįmanoma rimtai kalbėti apie 1939-ųjų rugpjūtį vykusias Vokietijos ir TSRS derybas, neminint dar 1938-aisiais buvusio Miuncheno suokalbio, kuriame būtent Didžioji Britanija ir Prancūzija atidavė naciams Čekoslovakiją. Manyta, kad tuo būdu būsiąs patenkintas Hitlerio apetitas, o jo grobuoniškas žvilgsnis nukreiptas nuo Vakarų į Tarybų Sąjungos platybes.

Pastaroji (ko nemini dabarties antitarybiniai istorikai) dar tik bręstant hitlerinei agresijai Europos valstybėms siūlė sudaryti bendrą antinacistinį frontą, kuris būtų galėjęs užkirsti kelią Antrąjį pasaulinį karą rengusiai Vokietijos ekspansijai. Be to, dar iki Miuncheno, vos Hitleriui prisijungus Austriją, TSRS 1938 m. kovą britus su prancūzais pakvietė į tarptautinę konferenciją nacistinei agresijai pažaboti.

1938 metų rugsėjo 28 d. Miunchenas. Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Nevilis Čemberlenas, Prancūzijos ministras pirmininkas Eduardas Daladje sudaro Miuncheno suokalbį su Vokietijos Reichkancleriu Adolfu Hitleriu ir tuo atveria kelią II Pasauliniam karui.

Deja, tai tebuvo šauksmas tyruose, nes didžiosios Vakarų valstybės, kad ir deklaruodamos demokratiją ir laisvę, pagrindiniu savo priešu laikė ne hitlerinį fašizmą, o būtent TSRS, nes pats jos egzistavimas tada reiškė iššūkį viešpatavusiai kapitalistinei santvarkai ir jos valdančiųjų sluoksnių imperialistiniams interesams.

Tuo tarpu Trečiasis Reichas, nors ir netobulas, visgi nemažos dalies Vakarų (ypač anglosaksų) elito buvo laikomas skydu nuo Rytuose kilusio socializmo. Kad išsaugotų savo viešpataujančią padėtį bei turtus, šie sluoksniai buvo pasirengę nuolaidžiauti Hitleriui. Svarbiausia, kad tik jis paliktų Vakarus ramybėje ir pultų Tarybų Sąjungą.

Būtent tokių nuolaidų ir teikė minėtasis Miuncheno suokalbis, kuriuo tuometiniai Vakarų lyderiai su N. Čemberlenu priešakyje galvojo, kad paaukodami Čekoslovakiją patrauks Hitlerį į savo pusę ir išvengs karinio konflikto su Vokietija. Tai buvo daugiau nei nepuolimo sutartis — tai buvo tiesioginis Hitlerio įgalinimas.

Tikrieji Reicho ketinimai ir Molotovo-Ribentropo paktas

Net po to, 1939 m. liepą, TSRS dar bandė tartis su Vakarais, siūlydama kurti bendrą kolektyvinio saugumo sistemą Vokietijai atgrasyti. Tačiau ir vėl nieko neišėjo. Tarybų Sąjunga buvo izoliuota ir, liaudiškai tariant, palikta “ant ledo”.

O vokiečių grobikiški ketinimai Rytų atžvilgiu buvo gerai žinomi. Reicho vadovybė nė neslėpė savo paniekos neva “rasiškai žemesnėms” slavų ir baltų tautoms. Be to, jau pačioje Hitlerio knygoje “Mano kova” visiškai atvirai kalbėta apie tariamą būtinybę Rytų Europos tautų sąskaita plėsti vokiečių “gyvybinę erdvę”. Prie to dar pridėjus tiesiog urvinį nacių antikomunizmą, TSRS čia jokių iliuzijų turėti negalėjo.

Todėl karui Stalinas pradėjo ruoštis dar anksčiau, iki 1937 m. Bet susiklosčius tokioms aplinkybėms, reikėjo laimėti laiko. Būtent to buvo siekiama 1939-ųjų rugpjūtį, pradėjus derėtis su vokiečiais. Kaip tvirtina visapusiškai šią temą nagrinėjęs istorikas Peisachas Freidheimas, “TSRS ir Vokietijos nepuolimo paktas nebuvo nei prioritetinės, nei tikslinės Tarybų Sąjungos užsienio politikos išdava, o priverstinis aktas žlugus trijų šalių deryboms dėl kolektyvinio saugumo sistemos.” (Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939-1945. V., Politika, 2008, p. 78).

TSRS nuodėmės ir antikomunizmo mitologija

Sudarydama paktą su nacistine Vokietija, kuriuo buvo pasidalyta įtakos sferomis Rytų Europoje, TSRS tiesiog užsitikrino tam tikrą, kad ir laikiną, saugumą. Iš esmės taip, kaip Vakarai padarė 1938-aisiais Miunchene, tik, kita vertus, ne tiek nuolaidžiaujant Hitleriui, kiek pačiai iš to taip pat geopolitiškai laimint. Šiuo požiūriu, ypač turint omeny slaptąjį pakto protokolą, tai buvo tipiška didžiavalstybinė politika.

To šviesoje idealizuoti šiuos TSRS veiksmus būtų naivoka. Iš esmės veikta vadovaujantis ne marksizmo-leninizmo ar pasaulinės revoliucijos ideologija, bet būtent TSRS, kaip konkrečios valstybės, geopolitiniais interesais. Panašiai elgėsi visos, tame tarpe ir Vakarų didžiosios valstybės. “Slaptas protokolas, — kaip rašo Freidheimas, — diskreditavo tas vertybes, kurias TSRS pati skelbė” (ten pat, p. 80).

Tačiau net tai nepateisina antikomunistinėje mitologijoje taikomų vertinimų. Iš tiesų, kad ir kokios būtų buvusios Stalino ir kitų TSRS vadovų nuodėmės, Trečiasis Reichas, kaip parodė generalinio “Ost” plano dokumentai, nuo pradžių planavo ne vien žydų, bet ir daugumos Rytų Europos tautų, tame tarpe ir lietuvių, genocidą. Tuo tarpu TSRS nieko panašaus nei planavo, nei juo labiau darė (klasiniu-politiniu pagrindu vykdyti asmenų trėmimai, mūsuose laikomi “genocidu”, į šią sąvoką neįeina).

Pamiršta tiesa

Be to, Molotovo-Ribentropo paktą gaubiantis antitarybinis mitas pridengia dabar net tyčiomis pamirštamą tiesą, kad 1939-1940 m. kontekste Pabaltijo kraštams kitų kelių nebuvo. Arba su Vokietija, arba su TSRS.

Apie pirmąją perspektyvą viską pasako minėtasis generalinis “Ost” planas, pagal kurį turėjo būti atsikratyta 85% lietuvių, ir, atitinkamai 50% latvių ir estų. Tarybinis kelias, tuo tarpu, žmonėms siūlė naują tvarką (iki 1940-ųjų tiek Lietuva, tiek Latvija, tiek Estija gyveno vietinių fašistinių diktatoriukų valdžioje) ir su ja — garantuotą darbą ir uždarbį, nemokamą mokslą ir sveikatos apsaugą, aprūpintą senatvę ir t. t., būnant lygiateise sąjungine respublika.

Tarp šių dviejų kelių dėti lygybės ženklą tegali tik beprotis arba sąmoningas demagogas. O kitų nebuvo. Tad Lietuvos patekimu į TSRS įtakos sferą besipiktinantys “patriotai” iš esmės sielojasi dėl to, kad Pabaltijys nenuėjo drauge su Trečiuoju Reichu. Būtent tokia yra objektyvių faktų šviesoje atsiskleidžianti realybė. Tuo tarpu, kiek tokiame pasipiktinime moralumo ar, juo labiau, paprasčiausio sveiko proto, paliksime retoriniu klausimu.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Read more: https://sputniknews.lt/columnists/20190820/9998643/Molotovo-Ribentropo-paktas-antitarybinis-mitas-ir-pamirta-tiesa.html

 

Kiekvieną kartą, kai pasiklausau liberalių „ekspertų“, landsberginių anal‘itikų postringavimų apie „tuos baisius sovietinio režimo laikus“, valatkodelfinių profesionalių smegenų plovikų rypavimus apie „sovietinio režimo siaubus“, visada kyla pasišlykštėjimo liberalių melagių, „laisvų“ JAV vergų  kosminiu išsigimimu jausmas. Šitaip niekšiškai meluoti apie tarybinę realybę galima tik dviem atvejais – arba dėl visiško protinio neįgalumo arba už pinigus. Liberalioje „demokratijoje“, importuotoje iš JAV-Vakarų kolonizatorių, kur viskas daroma vardan pinigų, kur žmogus žmogui vilkas, kur nusikaltėliai yra patys sėkmingiausi visuomenės nariai, melas yra pagrindinė vertybė, kuri ir padeda generuoti pagrindinį liberalios ekonomikos „pavogiau ir turiu“ resursą – milžinišką idiotų masę, kuri pati jau mąstyti nepajėgia, todėl priima vartojimui viską, ką jiems pakiša liberalūs vagys – politikai, kompradorinis elitas, korumpuoti teisėjai/teisėsaugininkai ir išsigimę žurnaliūgos. Būtent jie ant siaubingo antitarybinio melo, antikomunistinio melo propagandos jau spėjo išauginti kartą jaunimo, kuri savo akyse nėra mačiusi tarybinės tikrovės, tačiau su nuoširdžia neapykanta rūsčiai smerkia tarybinę praeitį. Ir, pastebėjau, kuo jaunesnis proamerikietiškas patriotas, tuo žiauresnis jam buvo Stalinas, tuo baisiau jis kentėjo Sibiro Gulaguose, tuo klastingiau jį persekiojo KGB agentai, kai parduotuvėse galėjai nusipirkti tik landsbergio ragus ir kanopas, bet negalėjai nusipirkti išsvajoto tualetinio popieriaus … kad nusivalyti tą vietą, su kuria jie dabar ir galvoja.

Kol yra gyvi liudininkai , būtina papasakoti apie tarybinę tikrovę tokią, kokia ji buvo iš tiesų, o ne tokią, kokią ją keverzoja liberalai. Liberalams, tiesa, tada buvo blogai, taip. Jiem reikėjo dirbti ir savo darbu užsidirbti sau duoną, o ne vogti, kaip dabar, svetimo darbo rezultatus. Liberalai tais laikais labai kentėjo – jiems taip norėjosi pavogti viską, ką savo darbu sukūrė tarybinė liaudis, bet socialistinės nuosavybės sargyboje tada budėjo įstatymas. Ir jis buvos nepermaldaujamas.  Už kiekvieną liberalo bandymą pavogti tautos, visos visuomenės turtą, iš kolūkio, įmonės, įstaigos, gamyklos slapta išnešti visuomeniniu darbu sukurtą gėrį, liberalas keliaudavo į elgesio korekcijos centrus, tada jie vadinosi „darbo pataisų kolonija“, kur savanaudis dolerinis-sorosinis „patriotas“ savo darbu išpirkdavo kaltę už padarytą Tėvynei nusikaltimą, turėdavo laiko apraminti savo godumą, savanaudiškumą, polinkį vogti ir atgailauti. Sunkūs buvo tarybiniai laikai liberalui, kai jis su kirviu, pjūklu, kąstuvu, kūju rankose nuoširdžiu darbu turėjo įrodinėti savo teisę būti padoriu žmogumi. Tačiau atėjo Sąjūdis ir liberalus išvadavo nuo šių baisių dvasinių kančių – visos liberalų nuodėmės tapo dorybėmis, nusikaltimai tapo didvyriška kova už laisvę (nebaudžiamai vogti iš savo tautos), nusikaltėliai tapo didvyriais (politikais, verslininkais, demokratais), ateistai tapo dievobaimingais, pacifistai militaristais,  propagandistai “ekspertais” ir pan., kurie noriai porina apie niekada nebuvusius tarybinių laikų baisumus.

Liberalioje lietuviškoje demokratijoje, be kita ko, visi žmonės beveik kasdien susiduria su negailestinga kapitalistine tikrove, kur už viską reikia mokėti,  darbo nėra, darbo užmokestis ir socialinis aprūpinimas yra minimalūs, kurių pakanka egzistuoti, bet  neįmanoma gyventi. Prie viso to „protingi“ ekspertai visada paaiškins, kad valdžia piliečiui jokių įsipareigojimų neturi ir pilietis yra pats dėl visko kaltas, kai susimokėjęs už viską jis nieko neturi. Nieko asmeniško, tik verslas, kasdien kartoja stebuklingą mantrą valdžiagyviai-nusikaltėliai darydami eilinį savo ekonominį, socialinį, politinį nusikaltimą prieš savo piliečius.

Todėl visada verta, kad geriau suprasti,  prisiminti ir palyginti tuo laikus, kai Lietuvoje nebuvo „sėkmingų“ verslininkų, tautos tarnų konservatorių/liberalų, „protingų“ ekspertų, be kurių, jų pačių teigimu, Lietuva negalėtų ezgistuoti. Tačiau Lietuva be jų puikiai vertėsi net 45 metus. Ir klestėjo be jų…

 

Ir taip, Tarybų Lietuvoje TSRS sudėtyje visiems piliečiams nemokamai buvo suteikiamas gyvenamas būstas – jaunam vienišam specialistui vieta bendrabutyje, šeimai atskiras kambarys arba butas, namas. Darbdavys pagal įstatymą buvo įpareigotas aprūpinti savo darbuotojus gyvenamu būstu tuos, kuriems jis buvo reikalingas. 1980 –ųjų metų pabaigoje Tarybų Sąjungoje kiekvienais metais būdavo perduodami eksploatuoti gyvenamieji namai, kurių bendras gyvenamas plotas buvo apie 130 milijonų kvadratinių metrų. Tarybų Lietuvoje gyvenamųjų namų buvo statoma daugiausiai iš visų TSRS respublikų, skaičiuojant metrais vienam gyventojui. Mokestis už butą bei komunalines paslaugas, elektrą, vandenį buvo simbolinis ir neviršydavo 3-5 procentų šeimos pajamų. Butuose, namuose nebuvo šalto, karšto vandens ar dujų  skaitiklių. Elektros skaitikliai buvo, tačiau elektros kaina visą laikotarpį nuo 1961 metų iki 1989 metų  buvo 0,04 rublio už kilovatvalandę. Kitos kainos taip pat buvo stabilios ir nekildavo ne tik kad kas mėnesį, bet ir kas dešimtmetį. Manau, pas ne vieną namuose yra daiktų iš tarybinio laikotarpio, kur kaina yra tiesiog įkalta ant prekės dar gamykloje  ir nei vienas sukčius liberalas neturėjo teisės prekės kelyje iki galutinio vartotojo „užsimesti“ savo mažą interesą, kaip dabar.

 

Visos medicininės, sveikatos apsaugos paslaugos, gydymas, vaistai, tvarsliava, maitinimas ligoninėje buvo teikiamos nemokamai. Tame tarpe, gydytojų konsultacijos, analizai, klinikiniai, laboratoriniai tyrimai, bet kurios rūšies diagnostika, operacijos, gydymas stacionare ir sanatorinis. Kiekvieno piliečio sveikatos priežiūra buvo sisteminga, nuolatinė ir aukštos kokybės. Tarybų Lietuvoje buvo pastatytos tokios garsios sveikatos priežiūros įstaigos kaip Santariškių klinikos, Vilniaus Universitetinė ligoninė, Kauno klinikos, Vilniaus, Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės, visuose rajonų centruose buvo poliklinikos, ligoninės, kiekviena įmonė, kolūkis, tarybinis ūkis turėjo savo ambulatorijas, kuriose dirbo gydytojai-terapeutai, stomatologai, feldšeriai, medicinos seselės, visų darbuotojų, mokinių, moksleivių, studentų sveikata buvo reguliariai tikrinama profilaktiškai. Tarybų Lietuvoje niekada nereikėjo laukti mėnesius, kad patekti pas reikiamą gydytoją-specialistą – viskas buvo sprendžiama vieno apsilankymo ambulatorijoje, poliklinikoje metu.

 

Mokestis už vaiko išlaikymą vaikų darželyje buvo labai mažas. Nemokamas pradinis, vidurinis, vidurinis profesinis ir aukštasis išsilavinimas, nemokama aspirantūra ir doktorantūra. Dauguma aukštųjų mokyklų, technikumų ir profesinių technikos mokyklų studentų gaudavo stipendijas (40-50 rublių per mėnesį). Dauguma studentų būdavo aprūpinami bendrabučiais, kur kas dvi savaites buvo keičiama patalynė. Mokestis už bendrabutį (VVPI 1981 -1986 metais) buvo 19 rublių (sic!) metams. Susituokę studentai gaudavo atskirą kambarį tyliame šeimyniniame bendrabutyje. Pabaigę studijas jauni specialistai būdavo privalomai aprūpinami darbu pagal specialybę. Apie jokius indų plovimus prišnerkštame angliškame pube su inžinieriaus diplomu Tarybų Lietuvoje nebuvo galima susapnuoti net baisiausiame sapne. Liaudies švietimo sistema Tarybų Sąjungoje buvo geriausia pasaulyje. Po pirmojo pasaulyje tarybinio kosmonauto Jurijaus Gagarino skrydžio į kosmosą net JAV tarptautinių nusikaltėlių valstybės vadeiva Džonas Kenedis buvo priverstas pripažinti : „Tarybų Sąjunga nugalėjo Vakarų parazitus ne kosmose, TSRS nugalėjo Vakarų kolonizatorius mokyklos suole“.

Dabartiniai liberalūs parazitai siekia iš žmonių padaryti nemąstančiais vartotojais, bevaliais, besmegeniais fiziologinių poreikių tenkintojais, nuleisti bendrą žmonių kultūrinį lygį iki gyvuliškos būsenos. Tarybų Sąjungoje valdžia buvo atsakinga prieš darbo žmones,  dirbo žmonėms ir siekė pakelti visų darbo žmonių kultūrą į aukštesnį  lygį, „Žmogus – tai skamba išdidžiai“ buvo toks šūkis.  TSRS gyventojai buvo daugiausiai skaitantys žmonės pasaulyje, visose gyvenvietėse, daugumoje gamyklų, įmonių, įstaigų, tarybinių ūkių ir kolūkių privalomai buvo kultūros namai, biblioteka, sporto, turizmo, meno, įvairiausių pomėgių sekcijos,būreliai, kuriems vadovavo profesionalūs atitinkamos srities specialistai, entuziastai – nemokamai.

Privaloma gamybinės gimnastikos pertraukėlė tarybinėje įmonėje – tik sveikas darbuotojas gali dirbti našiai savo tautos gerovei.

Išėjimo į pensiją bendras amžius moterims buvo 55 metai, vyrams – 60 metų ir tai buvo vienas mažiausių pensinių amžių tarp visų išsivysčiusių pasaulio šalių. Primename, Tarybų Sąjunga buvo antroji ekonomika pasaulyje, po JAV spekuliacinės grobikiškos ekonomikos, visą šį ekonomikos stebuklą sukūrė tarybiniai žmonės savo rankomis, savo darbu, be jokios pagalbos, „investicijų“, „kreditų“ iš šalies. Atsižvelgiant į darbo specifiką, pavojingas sąlygas ar kitas svarbias aplinkybes pensinis amžius dažnai buvo mažinamas, dauguma specialistų dažnai pasilikdavo dirbti ir sulaukę pensinio amžiaus, darbdaviai juos noriai įdarbindavo. Tačiau ir išėję į pensiją, pensininkai nesijautė, kaip dabar, išmesti į skurdą ir socialinę užmarštį, gyveno turiningą, aktyvų gyvenimą, naudojosi visais tarybinio socialinio aprūpinimo gausiais privalumais.

Tarybų Sąjungoje buvo geriausia pasaulyje gyventojų fizinio ir sportinio parengimo sistema. 9-iose Žiemos Olimpiadose, kuriose dalyvavo Tarybų Sąjungos sportininkai nuo 1956 metų, TSRS olimpinė 7 kartus užėmė 1-ą komandinę vietą pagal iškovotus medalius ir 2 kartus – antrą. 9 vasaros Olimpinėse žaidynėse nuo 1952 metų TSRS komanda iškovojo 6 kartus 1-ą komandinę vietą, 3 kartus užėmė 2 vietą. Ir jokių dopingų, kai dar nebuvo jokių anglosaksų WADA‘os klastočių, Vakarų parazitų provokacijų, šlykščių JAV, Didžiosios Britanijos išsigimėlių propagandinių kampanijų – garbingoje sportinėje kovoje Vakarų kolonizatoriai visada pralaimėdavo. Tai dėsninga ir tai Vakarų imperialistų neišvengiam ateitis – JTO Baudžiamasis Tribunolas JAV, Didžiosios Britanijos, ES, NATO nusikaltimams žmoniškumui tirti.

Tarybų Sąjungoje, kaip ir Tarybų Lietuvoje nebuvo bedarbių. Nuo žodžio „visiškai“. Jauni specialistai, kaip jau minėjau, būdavo įdarbinami pagal įgytą specialybę privalomai (nors kai kurie liberalai, nacionalistai jau tada vengė atlikti pareigą Tėvynei ir jau tada ieškojo galimybės, kaip parsiduoti Vakarų kapitalui). Kiti žmonės bet kada galėjo įsidarbinti, kur panorėję visoje TSRS teritorijoje ir pagal savo turimą kvalifikaciją. Jokių verksmingų, nuolankių prašymų sukčiui darbdaviui ar jo įgaliotiems personalo „vadybininkams“, jokių gyvenimo aprašymų, maldavimų rašyti nereikėjo. Tereikėjo nueiti pas darbdavį ir įteikti jam pareiškimą apie savo norą dirbti tam tikroje įmonėje. Ir galėjai nors tą pačią dieną pradėti dirbti. Pakeisti darbą taip pat jokių problemų – prašymas atleisti iš darbo savo noru ankstesnėje darbovietėje ir prašymas įdarbinti naujoje darbovietėje. Visa tai buvo galima padaryti be vargo, kartais net tą pačią dieną. Jokių užimtumo tarnybų, kurios tau gali nepasiūlyti jokio darbo net dešimt metų iš eilės ir tuo pačiu metu riebus konservatorių,liberalų prastumtas į vietą korumpuotas tarnybos direktorius save įsivaizduoja „sėkmingu“, „kompetentingu“,“puikiu“ vadovu, o miegančios tarnyboje pagal pažintis surinktos bobutės vadina save „specialistėmis“?..

 

Socialistinėje valstybėje buvo sėkmingai buvo sprendžiamas nacionalinis klausimas. Visi nacionalistai (konservatoriai, liberalai ir kiti fašistai, kurie išlindo iš bunkerių 1990-aisiais) buvo griežtai baudžiami už tautinės nesantaikos, rasinės diskriminacijos, etninės, turtinės, socialinės nelygybės kurstymą, įvairių „pranašumų“ – etninio, kultūrinio, lytinio, profesinio, amžiaus ar pan.-  prieš kitus visuomenės narius platinimą. Tokie „mesnato“, „mesvanagas“ , „mestapinoidai“ ir panašūs pažemintos socialinės atsakomybės veikėjai buvo griežtai smerkiami ne tik įstatymo priežiūros organų, bet ir pačių piliečių. Buvo tiesiog neįmanomas dalykas, kad kažkoks vaivorykštinis imtų kudakuoti apie savo panieką tradicinei šeimai ir čia pat vietoje nesulauktų adekvačios ir svarios reakcijos iš bet kurio šalia esančio normalaus tarybinio piliečio, darbo žmogaus. Tarybų Sąjungoje 1970-aisiais metais neįmanoma buvo įsivaizduoti karo tarp rusų ir ukrainiečių, armėnų ir azerbaidžianiečių, gruzinų ir osetinų, abchazų ir rusų, kirgizų ir uzbekų, moldavų ir Padniestrės ir pan.  Kiekvienoje respublikoje nuolat vykdavo kitų respublikų kultūros dienos, respublikos keisdavosi savo kultūrinėmis tradicijomis, meno kolektyvais, žmonės vykdavo į turistines keliones po visą Tarybų Sąjungą ir visoje šioje milžiniškoje teritorijoje, užimančioje šeštąją dalį visos planetos , jausdavosi saugūs, gerbiami. Kol JAV-NATO žudikai neišleido iš bunkerio nacionalizmo užkrato su Sąjūdžiais visokiais, maidanais ir kitomis „spalvotomis“ revoliucijomis. Ir nacionalistinis gaivalas nenuvylė Vakarų kolonizatorių. Liberalūs nacionalistai visada pasiruošę už mažą savo interesą parsiduoti Vakarams patys  ir savo artimą, ir savo Tėvynę, ir savo tautą parduoti jau vien todėl, kad jie geresni už … dabar rusus (arba pagal situaciją buvo arba bet kada gali būti „geresni“  už latvius, baltarusius, lenkus, negrus, arabus, žydus, komunistus, socialistus, internacionalistus – reikiamą išsirinkti).

„Nacionalizmas – paskutinė niekšų slėptuvė“ (Artūras Šopenhaueris).

„Bet kuris antikomunistas yra niekšas“ (Žanas Polis Sartras).

„Bet kuris antitarybininkas yra rusofobas. Bet kuris rusofobas yra niekšas“ (nežinomas autorius).

„Kas šauna į savo praeitį pistoletu, ateitis į tokį iššauna patranka“ (Napoleonas).

 

 

1953 metų kovo 5 d. savo užmiesčio rezidencijoje labai keistomis aplinkybėmis mirė tuometinis Tarybų Sąjungos, pirmosios pasaulyje darbo žmonių, realios demokratijos valstybės, vienintelės tikrosios II Pasaulinio karo nugalėtojos vadovas Josifas Visarionovičius Stalinas. Net praėjus tiek metų po žymiausio 20 amžiaus politinio veikėjo mirties Vakarų imperialistai, nacistai, fašistai negali jam atleisti savo gėdingo pralaimėjimo ir nėra pasaulyje kitos tokios asmenybės, apie kurią pasaulio parazitai – kapitalistai, banksteriai, liberalai, nacistai, sionistai, konservatoriai ir pan. – nebūtų prikūrę tiek prasimanymų, melo, šmeižto.

Galingiausio planetos žmogaus Josifo Stalino, valdžiusio trilijonų dolerių vertės resursus, asmeninio turto apyrašas po jo mirties užėmė nepilną` puslapį.

Kaip buvo iš tiesų? Kodėl liberalai taip atkakliai nemato realių tarybinės valstybės įspūdingų pasiekimų ir mato išimtinai tik trūkumus, represijas? Kodėl, nežiūrint į kosminius liberalų šmeižto apie J.Staliną kiekius, kiekvienais metais daugėja žmonių, kurie TSRS lyderį, vadovavusį šaliai sunkiausiu valstybei laikotarpiu , vertina objektyviai, už didingus darbus ir neregėtus pasiekimus? Kodėl apie J.Staliną liberalioje melo propagandoje galima kalbėti išimtinai tik neigiamai ir tik apie jo vykdytas represijas? Tai mažiausiai yra neobjektyvu ir  būtų tas pats, kaip krikščionybę vertinti tik pagal inkviziciją.

Tiesa yra visuma faktų, tiek neigiamų, tiek teigiamų, todėl verta svarstyti ir liberalų kruopščiai nutylimą informaciją apie tai, kas buvo nuveikta Tarybų Sąjungoje, kai valstybei vadovavo Josifas Visarionovičius Stalinas.

Bet kurį liberalą, nepriklausomai nuo to, kokioje formoje jis parazituoja ar po kokiu pavadinimu jis slepia savo grobuonišką savanaudišką prigimtį, Stalino vardas ima kratyti lyg iš liberalo sielos būtų varomas velnias egzorcizmo seanso metu. Liberalas

Apie J.Stalino represijas Nikitai Chruščiovui buvo parengta pažyma, pagal kurią pagal garsųjį TSRS Baudžiamojo kodekso 58 str (antitarybinė veikla) buvo nuteista 3 777 380 žmonių per 32 metus.

puikiai prisimena tik deportacijas, trėmimus, represijas, „kruvino“ režimo baisius nusikaltimus prieš …. vogti ir į korupciją nuo prigimties linkusius liberalus. Tai tiesa. Vagims, sukčiams, niekšams, aferistams, korumpuotiems liberalams prie Tautų Tėvo buvo sunku: jiems teko – ar galite tai įsivaizduoti?!!, – dirbti ir sąžiningu darbu užsidirbti sau duoną, o už bet kokį bandymą sukčiauti, vogti, parazituoti liberalas keliaudavo į elgesio korekcijos ir socializacijos centrus. Atlikti atgailą ir suvokti, kad žmogus vertingas yra tiek, kiek jis stengiasi dėl savo šeimos, bendruomenės, valstybės. Todėl jau tiek metų ir šiandien liberalai tiesiog trykšta savo neapykanta tam, kuris ragino parazitus tapti žmonėmis. Liberalo, bet kurio socialinio parazito neapykanta J.V.Stalinui ir socializmui apskritai, tai niekšo kerštas už patirtą baimę ir pelnytą teisingumą. Ir tai suprantama. Niekada pasaulyje nebuvo tokios efektyvios valstybės, ekonomikos modelio  ir socialinės visuomenės organizacijos, kuri taip galingai įgyvendintų valstybės pagrindinę paskirtį – ginti viešą interesą, vykdyti teisingumą šalies viduje ir užtikrinti valstybės saugumą nuo išorės priešų, Vakarų barbarų-kolonizatorių ordų, agresijų, kaip tai buvo daroma Tarybų Sąjungoje vadovaujant J.V.Stalinui.

Vadovaujant Stalinui per 30 metų agrarinė, nuskurdusi, priklausoma nuo užsienio kapitalo šalis tapo galingiausia pasaulyje karinė pramonine valstybe, naujos socializmo aukštesnės civilizacijos centru. Nuskurdę ir neraštingi carinės Rusijos gyventojai per labai trumpą laiką tapo viena iš labiausiai išsilavinusių nacijų pasaulyje. 1950-ųjų metų darbininkų ir valstiečių politinis ir ekonominis išprusimas ne tik nenusileido, bet ir žymiai lenkė to meto bet kurios išsivysčiusios Vakarų valstybės darbininkų ir valstiečių išsilavinimą. Tarybų Sąjungos gyventojų skaičius padidėjo 41 milijonu.

Stalino laikais tik per 2 pirmuosius penkmečius buvo pastatyta daugiau nei 5000 stambiausių pramonės objektų, tame skaičiuje DneproHES‘as, Uralo mašinų gamykla, Charkovo traktorių gamykla, Gorkio automobilių gamykla, Stalino vardo gamykla ZIS, metalurgijos gigantai Magnitogorske, Čeliabinske, Norilske, Stalingrade ir kiti. Ir tai vyko visoje Tarybų Sąjungoje. Kai 1928 metais buvo patvirtintas pirmasis penkmečio planas ir pradėti vykdyti Tarybų Sąjungos industrializacija, kolektyvizacija, elektrifikacija ir kultūrinė revoliucija,  šalies BVP augimas kartais siekė net 30 procentų per metus. Toks Tarybų Sąjungos ekonomikos stebuklas, pramonės šuolis sudarė prielaidas laimėti didžiausią žmonijos istorijoje II Pasaulinį karą, kai „šviesioji, civilizuota“ Vakarų Europa susivienijo po fašizmo vėliavomis, klastingai užpuolė TSRS 1941-06-22 ir barbariškai išžudė net 15 mln tarybinių civilių gyventojų, sunaikino beveik 70 procentų TSRS pramoninės ir socialinės infrastruktūros okupuotoje šalies dalyje.

Šis socialistinio ekonomikos modelio rekordas niekada nebuvo pasiektas daugiau niekur pasaulyje. Lietuvoje per pokario pirmuosius 10 metų, nežiūrint pasitraukusių į mškus nacių kolaborantų ir nacionalistų aršaus pasipriešinimo,  buvo atidaryta šimtai gamyklų, pramonės įmonių,  kolūkių ir tarybinių ūkių, nutiesti keliai, įvykdyta elektrifikacija, atidaryta šimtai mokyklų, kultūros namų, ambulatorijų, ligoninių, sukurta visoje šalyje socialinė infrastruktūra, kuri visiems piliečiams užtikrino darbą, būstą, mokslą, medicininę priežiūrą, poilsį, būtiniausių poreikių tenkinimą. Palyginimui, per paskutinius 26 metus liberalų „demokratijos“ visa tai buvo sugriauta, išplėšta, nusiaubta ir išvogta, nepastatyta nei viena įmonė, kuri nors kiek būtų panaši į Kėdainių chemijos kombinatą, Jonavos „Azotą“ ar Ignalinos atominę elektrinę. Nei vienos! Tik maximos dygo kaip grybai po lietaus.

Tik per 2 metus po karo jau 1947 metais TSRS pramoninis potencialas buvo atstatytas ir pasiekė ikikarinį lygį, o 1950 metais Tarybų Sąjungos pramonė viršijo net du kartus lyginant su 1940 metų lygiu. Nei viena Vakarų šalių, nukentėjusių nuo karo, tuo metu nebuvo pasiekusi savo ikikarinio lygio, nežiūrinti į JAV galingą finansinę paramą.

Per pirmuosius 5 pokario metus pagrindinių maisto produktų kainos Tarybų Sąjungoje buvo sumažintos net 2 kartus, o tuo pačiu metu didžiosiose kapitalistinėse šalyse kainos augo ir padidėjo kai kur net 2 ir daugiau kartų.

Toks milžiniškas pasiekimas buvo pasiektas šalyje, kurioje tik prieš penkerius metus baigėsi siaubingiausias karas žmonijos istorijoje ir kuri nuo karo nukentėjo labiausiai iš visų kare dalyvavusių pasaulio šalių!

Vakarų liberalūs buržuaziniai ekspertai 1945 metais su jiems būdinga piktdžiuga viešai ir oficialiai prognozavo , kad TSRS pramonė atstatys savo 1940 metų pramonės potencialą tik 1965 metais ir tik tuo atveju, jeigu ims kreditus iš Vakarų kapitalistinių šalių ir tokiu būdu bus kolonizuota. TSRS šitą lygį pasiekė per du metus, viršijo du kartus ikikarinį lygį jau 1949 metais ir be jokios užsienio pagalbos. Priešingai, Vakarų imperialistai, agresoriai ir išnaudotojai visais įmanomais būdais kenkė TSRS, paskelbė ekonominį embargą, nuleido geležinę uždangą ir įkūrė tarptautinę karo nusikaltėlių gaują NATO, kurios tikslas ir paskirtis buvo rengti III Pasaulinį karą, griauti ir niokoti laisvas valstybes visame pasaulyje. Ir šiandien JAV/NATO globalistai daro tą patį ir siekia pavergti pasaulį taip pat, kaip ir 1950 metais.

1947 metais TSRS, pirmojoje iš pokario valstybių visoje planetoje, buvo panaikinta maisto kortelių sistema. O nuo 1948 metų kasmet – iki pat 1954 metų – buvo mažinamos maisto produktų ir plataus vartojimo prekių kainos. Vaikų mirtingumas 1950 metais sumažėjo net 2 kartus, lyginant su 1940 metų tuo pačiu rodikliu. Gydytojų skaičius išaugo 1,5 karto. Mokslo įstaigų skaičius padidėjo 40 procentų.  Studentų skaičius išaugo 50 procentų ir taip toliau. Liberalai vis tiek iki sąmonės praradimo įrodinės, kad visi mokytojai, gydytojai, mokslininkai, studentai, valstiečiai buvo išvežti į Sibiro Gulagus, o pramonė, žemės ūkis, mokslas vystėsi patys sau vieni?!..

Parduotuvėse buvo gausybė įvairiausių pramoninių bei maisto prekių, o sąvoka deficitas niekam nebuvo žinoma. Maisto produktų pasirinkimas gastronomuose buvo žymiai didesnis, nei dabar yra šiuolaikiniuose supermarketuose. Dabar retai kur pavyksta aptikti dešrą, kuri savo aukšta kokybe ir delikatesiniu skoniu būtų nors kiek panaši į tų laikų tarybinę. Vietinės gamybos vartojimo prekių ir maisto produktų įvairovė ir kokybė buvo žymiai aukštesni nei yra dabartiniai vienkartinio vartojimo pramonės produktai ir maisto pramonės cheminiai surogatai.

Visi TSRS piliečiai be išimties turėjo teisę į darbą. Susirasti darbą užimdavo tiek, kiek reikia atvykti pas darbdavį ir parašyti prašymą. Pakeisti darbą užimdavo tiek pat laiko. Valstybė pareiga buvo užtikrinti visiems darbą – VISIEMS.  Darbininkų darbo užmokestis 1953 metais svyravo vidutiškai nuo 800 iki 3000 ir daugiau rublių. Šachtininkai ir metalurgai uždirbdavo iki 8000 rb. Jauni specialistai inžinieriai uždirbdavo iki 1300 r. Komunistų partijos rajono komiteto sekretorius uždirbdavo 1500 rb., o profesorių ar akademikų darbo užmokestis neretai siekdavo 10 000 rb. ir daugiau.

Automobilis „Moskvič“ kainavo 9000 rb., balta duona (1kg) – 3 rb., juoda duona (1 kg) – 1 rb., jautiena – 12,5 rb/kg,  žuvis starkis – 8,3 rb/kg, pienas – 2,2 rb/l, bulvės – 0,45 rb/kg, alus „Žigulinis“ (0,6 l.) – 2,9 rb., audinys kartūnas (1 m) – 6,1 rb. Kompleksiniai pietūs valgykloje kainavo 2 rb.. Gera vakarienė dviems restorane su buteliu vyno – 25 rb.

Ir visą tai pavyko pasiekti nežiūrint į tai, kad reikėjo išlaikyti  5,5 milijono karių armiją, apginkluotą pačiais moderniausiais ginklais, geriausią tuo metu armiją visame pasaulyje!

1946 metai TSRS buvo pradėti vykdyti grandioziniai projektai : branduolinio ginklo ir atominės energetikos vystymo darbai, raketinės kosminės technikos kūrimas; technologinių procesų automatizacija; naujausios skaičiavimo technikos ir elektronikos kūrimas; kosmoso užkariavimo; šalies dujofikacija; buitinės technikos gamybos pramonė ir kt.

Pirmoji pasaulyje atominė elektrinė Tarybų Sąjungoje buvo pradėta eksploatuoti metais anksčiau nei Anglijoje, ir 2 metais anksčiau nei JAV. Tik Tarybų Sąjungoje buvo pastatyti laivai – atominiai ledlaužiai.

Tokiu būdu TSRS tik per vieną penkmetį – nuo 1946 iki 1950 metų – be jokios užsienio pagalbos ir būdama žiauriausios konfrontacijos su turtingiausiomis Vakarų kapitalistinėmis išnaudotojų kolonizatorių valstybėmis, Vakarų vykdyto ekonominio karo prieš TSRS sąlygomis sugebėjo išspręsti mažiausiai tris grandiozines problemas:

1) buvo atkurtas Tarybų šalies liaudies ūkis,   kurį nuniokojo “šviesiosios” vieningos Europos nacistai-kolonizatoriai;

2) užtikrintas stabilus gyventojų pragyvenimo lygio augimas;

3) buvo įvykdytas ekonominis TSRS šuolis į ateitį.

Dar ir dabar buvusios TSRS respublikos vis dar gyvena iš Stalino laikais sukurto tarybinės liaudies palikimo mokslo srityje, pramonėje, praktiškai visose gyvenimo sferose. „Laisvieji“ liberalai ir „laisvoji“ rinka per daugiau nei ketvirtį amžiaus nieko savo reikšmingo nesukūrė, tik sugriovė ir išvogė tarybinės liaudies sukurtą turtą. Tereikia išeiti į gatvę ir tuo nesunku bus įsitikinti.

J.V.Stalino dovanotos teritorijos Lietuvai.

Vienas iš kandidatų 1952 m. rinkimuose  į JAV prezidento postą Edlajus Stivensonas vertindamas padėtį su nusivylimu tvirtino, jeigu J.Stalino vadovaujamos Tarybų Sąjungos pramonės augimo tempai išliks ir toliau tokie patys, tai 1970 metais tarybinės gamybos apimtys viršys JAV pramonę net 3-4 kartus.

1953 metų rugsėjo mėnesio žurnalo „National business“ numeryje Herberto Hario straipsnyje „Rusai mus vejasi“ pažymima, kad “TSRS ekonominės galios augimo tempai lenkia bet kurios pasaulio šalies ekonomikos augimo tempus ir šiuo metu TSRS pramonės augimas yra 2-3 kartus didesnis už JAV”.

1991 metai vyko Tarybų Sąjungos ir JAV simpoziumas, kurio metu naujieji „liberalai-demokratai“ ėmė giedoti ditirambus „Japonijos ekonominiam stebuklui“, kad galėtų pažeminti ir paniekinti socialistinį ekonomikos modelį. Skambų antausį šiems Tėvynės išdavikams, Miltono Fridmano prichvatizacijos sektos pasekėjams skėlė ne kas kitas, o Japonijos milijardierius Chirosi Takajama: „Jūs nieko nesakote apie pagrindinį dalyką, apie jūsų šalies pirmavimą pasaulyje.  1939 metais jūs, rusai, buvote išmintingi, o mes, japonai, buvome kvailiai. 1949 metais jūs tapote dar išmintingesniais, o mes vis dar buvome kvailiai. Tačiau  1955 metais mes įgavome proto, o jūs tapote penkių metų vaikais.  Japonijos ekonominė sistema yra praktiškai visa nukopijuota nuo jūsų tarybinės planinės ekonomikos modelio, skiriasi tik tuo, kad mes kapitalistai, privatūs gamintojai, ir mes savo istorijoje niekada nebuvome pasiekę didesnio nei 15 procentų BVP augimo per metus. Jūsų gi visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė pasiekdavo 30 ir daugiau procentų BVP augimo per metus. Visose mūsų kompanijose ant sienų kabo jūsų Stalino laikų lozungai“

Vienas iš geriausių šventikų luomo atstovas Simferopolio ir Krymo archimandritas Luka rašė : „Stalinas išsaugojo Rusiją. Jis parodė, ką reiškia Rusija visam pasauliui. Ir todėl aš, kaip tikras krikščionis ir Rusijos patriotas žemai lenkiuosi draugui Stalinui“.

Niekada savo istorijoje mūsų šalis nebuvo mačiusi tokių didingų permainų, kokios vyko Stalino epochoje! Būtent dėl šios priežasties šiuo metu vykdomas velniškas parazitinės buržuazijos planas – niekada daugiau neprileisti prie valstybės valdymo žmonių, kurie savo asmenybės vidine galia, moralinėmis savybėmis, strateginiu mąstymu, ištikimybe valstybės interesams ir atsidavimu savo tautai būtų panašūs į J.V. Staliną, visą savo gyvenimą paaukojusį tautos interesams ginti. Todėl jau 70 metų vykdoma arši J.V.Stalino šmeižimo ir diskreditavimo kampanija, siekiant sumenkinti didžio žmogaus gyvenimą ir istorinę veiklą. Vakarų imperialistai, kurie pralaimėjo J.V.Stalinui visuose susirėmimuose, negali atleisti ir susitaikyti su pralaimėjimu. Nors Vakarų valdytojai yra pagarsėję savo žiaurumais, represijomis, genocidu, karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui, tačiau kaltina dėl savo įvykdytų nusikaltimų tik J.V. Staliną ir daro tai po jo mirties praėjus pusei amžiaus. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis Didžiojo Tėvynės karo metais rašė: „Aš keliuosi kiekvieną rytą ir meldžiuosi, kad Stalinas būtų gyvas ir sveikas. Tik jis gali išgelbėti pasaulį“. J.V.Stalinui mirus amžinas jo oponentas neslėpė savo susižavėjimo vado asmenybe: „Stalinas gavo Rusiją vyžotą, nuskurdusią, neraštingą ir atsilikusią, o paliko ją galingiausia pasaulyje valstybe, išsivysčiusia ir su branduoline bomba“. Šarlis de Golis, Prancūzijos prezidentas rašė: „Stalinas nemirė. Stalinas pasislėpė ateityje“.

Pranašiškus žodžius pasakė pats J.V.Stalinas 1939 metais pokalbio su Tarybų Sąjungos diplomate ir valstybės veikėja A.Kolontaj metu :

“Daug mūsų partijos ir tautos darbų bus apšmeižti ir apspjaudyti ne tik užsienyje, bet ir mūsų šalyje taip pat…

TSRS galia slypi tautų draugystėje. Kovos prieš TSRS smaigalys bus nukreiptas būtent į šios draugystės suardymą, į pakraščių atplėšimą nuo Rusijos…. Su ypatingu įniršiu pakels galvą nacionalizmas. Kuriam laikui jis nustelbs internacionalizmą, tačiau laikinai. Nacijų viduje atsiras nacionalistų grupės ir kils konfliktai. Išlįs daugybė vadukų-pigmėjų, savo tautų išdavikų. Apskritai ateityje įvykiai vystysis žymiai sudėtingesniu ir pasiutusiu būdu, posūkiai bus labai staigūs. Reikalas krypsta į tai, kad ypatingai sukils Rytai. Kils aštrūs prieštaravimai su Vakarais.

Ir visgi kaip besivystytų įvykiai, praeis laikas, ir naujų kartų žvilgsniai atsigręš į mūsų socialistinės Tėvynės žygdarbius ir pergales. Metams bėgant ateis naujos kartos. Jos vėl pakels savo tėvų ir senelių vėliavą ir atiduos jiems deramą pagarbą. Savo ateitį jie statys ant mūsų didingos praeities pamatų“.

Apie save Stalinas yra sakęs: „Kai aš numirsiu, ant mano kapo bus suversta daug šiukšlių, tačiau istorijos vėjai negailestingai jas nupūs“ . Taip ir įvyko.

Visa armija liberalių istorijos klastotojų, ypatingai čia pasižymėjo žinomas melagis Aleksandras Solženycinas,  dergė Vadą po jo mirties su įniršiu ir su ypatinga aistra. Šakalų kaimenės draskė mirusį liūtą, keršydami jam už savo baimę, bailumą, niekšybę ir melą. Tačiau daugiau nei pusę amžiaus vykdyta pasiutusi antistalininė propaganda jos organizatoriams neatnešė jokios pergalės net prieš jau seniai mirusį Staliną.

Galima suprasti motyvus tų, kurie šiandien vis dar negali pasisotinti savo nebaudžiamumu ir galimybėmis šmeižti didingą istorinę asmenybę. Tas milžiniškas kiekis melo apie J.V.Staliną yra verčiamas nepertraukiamai ant eilinių žmonių galvų tik  dėl vienos priežasties – kad žmonės lygindami negalėtų suprasti, kas buvo nuveikta tada, ir, kas yra dar svarbiau liberaliems aferistams, žmonės negalėtų suvokti, kokius nusikaltimus daro prieš savo tautas dabartiniai valdantys „elitai“. Kad žmonės negalėtų net mintimis grįžti prie socializmo idėjų! Antistalininė šlykšti kampanija turi vieną tikslą –  atimti iš žmonių galimybę atkurti socialistinę ekonomikos sistemą, kuri leistų labai greitai išsivaduoti iš kolonizatorių priespaudos ir vėl tapti galinga darbo žmonių valstybe, realia visos tautos demokratija, diktatūra socialiniams buržuaziniams parazitams.

Žmonės prisimena valstybių vadovų darbus, o ne tuščias kalbas. Marksizmas vėl tampa aktualus. Tai rodo kiekvienais metais vis augantis gėlių skaičius prie J.V.Stalino kapo. Alternatyva liberaliam fašizmui ir žvėriškam kapitalizmui yra ir ji vis labiau atskleidžia gruobonišką kapitalizmo esmę.

Toliau sąrašas be numeracijos, nes jis nėra galutinis. Žinoma, kažkas prisimins dar keletą Rusijos panašių “nusikaltimų” ir sąrašą papildys. Beje, šitą postą surašė Facebook Suomijos blogeris Veikko Korhonen iš Oulu miesto. Ne komunistas, jeigu ką.


Taigi:

Suomija, 1802 ir 1918 m.m. Rusija klastingai padovanojo suverenitetą Suomijai. Iki 1802 Suomija niekada neturėjo savo valstybės.

1918 m. TSRS (Rusija) nesąžiningai ir klastingai padovanojo valstybingumą Latvijai ir Estijai. Iki 1918 metų nei latviai nei estai savo valstybių niekada neturėjo, buvo Vokietijos bei Švedijos gūdžios provincijos, o kolonizatoriai vietinius gyventojus laikė antrarūšiais, savotiškais baltaisiais negrais, kurie tinkami tik ponams patarnauti, ponai turėjo net prima nocta  teisę.

Lietuva atgavo valstybingumą 1918 m. taip pat dėka Rusijos.

Lenkija išliko kaip valstybė, atkūrė savo valstybingumą padedant Rusijai du kartus, 1918 m. ir 1944 m.

Trečiąjį gegužės sekmadienį paprastai Lietuvoje minima kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, minimi Lietuvos partizanai. Ne tie, kurie kovėsi su nacistinės Vokietijos okupantais, kiti, kurie kovėsi prieš tarybų valdžią, vokiečių okupacijos metais mielai kolaboravo su naciais, darbavosi vietinių policajų batalionuose ir šis jų tarnybos Vakarų okupantams faktas oficialios propagandos odėse nėra minimas. Kova su ginklu rankose visada yra susijusi su priešingos pusės kovotojų ir jiems prijaučiančių žudymu – tokia jau objektyvi pilietinio karo rūsti tikrovė.

Kadangi oficiali Lietuvos melo propaganda šią didvyriams nemalonią tiesą linkusi nutylėti, visais įmanomais būdais nuslėpti nuo visuomenės, esame priversti užpildyti šią spragą – be kitos, didvyriams nemalonios, tačiau objektyviai buvusios jų veiklos pusės įvardijimo, didvyrių paveikslas būtų ne pilnas, netikras, ne objektyvus, sakyčiau, net karikatūriškai operetinis.

Tad keletas skaičių ir faktų iš didvyriškos pokario partizanų kovos “vardan tos Lietuvos” istorijos. Maža dalis tikrosios kovų rūsčios istorijos.

Dešinieji “patriotai”, konservatoriai, liberalai, socdemai, savanoriai, nacistai, fašistai, kuriuos toliau patogumo dėlei vadinsime bendriniu pavadinimu – JAV 5 kolona, nuolat rūsčiai kritikuoja J.Staliną dėl prieš Didįjį Tėvynės karą buvusių TSRS prekybinių-ekonominių santykių su hitlerine Vokietija, griausmingai smerkia Molotovo-Ribentropo paktą dėl tuometinės Europos pasidalinimo į įtakos sferas, dėl prieš karą NKVD išaiškintų ir ištremtų nacistinės Vokietijos 5 kolonos veikėjų. Antitarybinės, iki beprotybės rusofobiškos, proamerikietiškos JAV kolonizuotų kvazivalstybių istoriografijos ir “patriotinių” istorikų pagrindinis darbo metodas perrašinėjant istoriją yra ištraukti faktą iš istorinio konteksto, jį siaubingai iškraipytti, pridėti isteriškų antitarybinių prasimanymų  ir tokią klastotę protingu veidu pateikti kaip istorinę tiesą, kuri su istorijos mokslu niekada neturėjo ir neturi nieko bendro, net šalia istorijos niekada nestovėjo. Visą kitą padaro masinio smegenų plovimo technologijos per JAV kontoliuojamas masinės dezinformacijos priemones. Taip auginama nauja karta liberalių fašistų, kurie yra pasirengę pakartoti kažkada nacistams nepavykusį žygį “drang nach Osten”. Išlavintas neapkęsti ir etiškai neišauklėtas jaunuolis yra tobulas nusikaltimo žmoniškumui įrankis išprotėjusio fiurerio rankose.

Labiausiai kaitina militaristinę isteriją, kursto tautinę nesantaiką, vykdo aršią karo su Rusiją propagandą veikėjai, kurie save vadina Lietuvos patriotais ir save kildina iš nacių kolaborantų II Pasaulinio karo metais – lafininkų-Lietūkio garažų aukų žudikų, plechavičiaus korikų, Impulevičiaus darbo apsaugos bataliono skerdikų. Tai yra, save aukomis bando pristatyti tie, kurių tėvai, seneliai dalyvavo tarybinių karo belaisvių, partinių ir ūkio aktyvistų, rusų, baltarusių, žydų  masinių žudynių akcijose. Prilygindami II Pasaulinio karo nugalėtoją Tarybų Sąjungą, jos tuometinį lyderį Josifą Staliną su tarybinio režimo „represijų“ pagrindine auka A.Hitleriu, tokie „patriotai“ save sutapatina su diktatorių aukomis, kukliai nutylėdami, kad su hitlerininkais ranka rankon kovėsi jų nacionaliniai  “didvyriai”,  prieš tarybinę armiją jie kariavo hitlerinės koalicijos sudėtyje, baudžiamųjų akcijų metu rodė neeilinį žvėriškumą laikinai okupuotose TSRS teritorijose. Tokiu būdu kolaboravo visų nacistinės Vokietijos okupuotų šalių nacionalistai – tiek Lietuvos lafininkai, šauliai, tiek Ukrainos banderovcai, tiek lenkų armija krajova “patriotai”, tiek latvių ziemsargiai, estų kaitselitai ir visi kiti įvairių šalių kolaborantai-“patriotai”. Visi šie privataus kapitalo atstovai aršiai kovojo prieš savo klasinį priešą – darbo žmonių tarybinės valstybės , socialistinės liaudies valstybės įkūrėjus komunistus ir komunizmą. Klasinė neapykanta darbo žmonių valstybei TSRS vienijo skirtingų šalių nacionalistus po hitlerizmo vėliava ir skatino juos daryti žiauriausius karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui prieš savo tautiečius ir ypatingai prieš TSRS civilius gyventojus. Prilygindami save Stalino represijų aukoms, tokie “patriotai” iš esmės bando nusimesti nuo savęs nacių kolaborantų gėdą, kaltę ir prisiskiria sau atleidimą už visus jų rankomis įvykdytus nusikaltimus. Jie gi taip pat dabar jau abiejų totalitarinių režimų aukos!!.  Arba kovotojai už laisvę. Arba bent jau neutralūs. Ir nei vienas nenori būti nacių koloborantais.

Tai yra sukčiavimas, manipuliavimas, istorinių faktų sąmoningas klastojimas. Ir ši tendencija nuolat stiprėja Vakaruose, JAV, Didžiojoje Britanijoje, visoje Europoje, NATO valstybėse, kurios vėl, kaip ir 1938 metais Miuncheno suokalbio būdu, bando pakartoti nepavykusį A.Hitlerio žygį prieš TSRS „drang nach Osten“. Šį kartą vieningos Europos NATO  vėl rujoja prie Rusijos sienų, koncentruoja civilizuotų žudikų armijas Pabaltijo šalyse, Lenkijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, ruošia placdarmą agresijai visame Rusijos vakariniame pasienyje, vėl vykdo agresiją prieš JTO Saugumo tarybos nuolatinę narę Rusiją. Vakarų melo propaganda vėl, kaip ir 1941 metais Vokietijos J.Gebelso propagandos mašina, klykauja apie „Rusijos agresiją“, „grėsmę iš Maskvos“, „Kremliaus planus užgrobti taikų, pūkuotą  Vakarų pasaulį“ ir panašias pavojingas militaristines fantazijas. Tos pačios šalys, kurios 1938 – 1945 metais buvo aktyvios hitlerinės Vokietijos sąjungininkės, šiandien vėl kartoja savo nacistinių protėvių lozungus, vėl bando pakartoti 1945 metais gėdingai žlugusį blickrygą. Ir  nuolat vykdomas Europos šalyse nacizmo gaivinimas, nacių kolaborantų heroizavimas yra labai pavojingas reiškinys ir labai reali didžiulė grėsmė taikai ir saugumui pasaulyje.

II Pasaulinio karo viena iš iniciatorių Lenkija 80-ųjų karo pradžios metinių proga surengė grandiozinį antitarybinį, rusofobinį šou, informacinio karo ataką prieš Rusiją. Lenkija į šią teatralizuotą propagandinę akciją sukvietė visų šalių, kurios kartu kolaboravo nacistinės Vokietijos koalicijoje ir 1941-06-22 vieningai užpuolė Tarybų Sąjungą, atstovus. Į šį visam pasauliui tragišką datą pažymėti skirtą renginį nebuvo pakviesti tik nacistinės Vokietijos nugalėtojos, buvusių Tarybų Sąjungos respublikų, Rusijos atstovai. Lenkija tokiu būdu dar kartą patvirtino Vinstono Čerčilio jai skirtą apibūdinimą – Europos hiena, –  kurį ji gavo po to, kai 1938-09-30 kartu su nacistine Vokietija okupavo Čekoslovakiją,  dar kartą parodė savo rusofobinę esmę, lenkiško nacionalizmo fašistinį turinį. Ir dar sugebėjo iš Vokietijos pareikalauti reparacijų.

Kas susirinko Lenkijos organizuotame rusofobijos absurdo teatre ir kas kariavo prieš TSRS 1941-06-22 – 1945-05-09?

Didysis Tėvynės karas baigėsi Berlyne, tarybinių karių puikiai įvykdytu Reichstago šturmu, Prahos išlaisvinimu ir besąlygine 1945 m. gegužės 9 d. nacistinės Vokietijos kapituliacija. JAV ir Didžiosios Britanijos, kurios į karą iš esmės įstojo tik 1944 metų birželyje išsilaipindamos Normandijoje tuo metu,r kai TSRS pergalė jau niekam nebekėlė abejonių, vadovybė bandė pavogti tarybinės liaudies  Pergalę, susirado kažkokį trečiarūšį nacistų generolą-pulkininką A.Jodlį ir 1945-05-07 suruošė Vokietijos kapituliacijos prieš JAV-UK akto pasirašymo farsą Reimse. Tikrasis nacistinės Vokietijos kapituliacijos aktas buvo pasirašytas 1945-05-09 0:43 val. Berlyno priemiestyje Karlshorste. Aktą pasirašė TSRS Karinių pajėgų Vyriausiojo vado pavaduotojas maršalas G.Žukovas, iš Vokietijos pusės Vyriausios Vermachto vadovybės viršininkas feldmaršalas Vilgelmas Keitelis, Liuftvafės vadas generolas Štumpfas, Vokietijos karinių jūrų pajėgų Kriegsmarine vadas admirolas Fridenburgas. Perduodamas pasirašytą kapituliacijos aktą G. Žukovui V.Keitelis linktelėjo ten dalyvavusių amerikiečių, britų ir prancūzų karinės vadovybės atstovų pusėn ir sarkastiškai paklausė „O šitie ką čia veikia? Jie irgi mus nugalėjo?“.

Karas baigėsi. Milžiniškų pastangų ir aukų kaina Tarybų Sąjungos liaudis ir Raudonoji armija nugalėjo didžiausiame žmonijos istorijoje kare, kurį sukėlė Vakarų, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos imperialistai, bankininkai, pelno ištroškę kapitalistai.

Tarybinės armijos žygdarbis – 1945-05-09 Pergalė prieš Vakarų fašizmą, nacistinę Vokietiją – nemirtingas.

“Stalinas nenugalėjo Hitlerio užimdamas Reichstagą. Pagrindinis J.Stalino mūšis su Hitleriu, pagrindinė kova mūsų dar laukia ateityje. Žūtbūtinis mūšis su atgimusiu fašizmu vyksta šiandien, mūsų širdyse. Dabar hitlerinis fašizmas vadinasi NATO. Dabar kiekvienas lauke yra karys su fašizmu. Būk vertas savo protėvių žygdarbio. Neleisk atgimusiems fašistams – liberalams, konservatoriams, nacistams, nacionalistams, demokratams – pavogti protėvių taip sunkiai iškovotos Pergalės.” (Aleksandras Prochanovas)

1945 m. gegužės 8 d., buvo pasirašytas istorinis Baigiamasis Aktas dėl besąlygiškos Vokietijos kapituliacijos, o gegužės 9 d. buvo paskelbta Pergalės diena.

1945 m. gegužės 8 d. Berlyno priemiestyje Karlshorst 22 valandos 43 minutės Centrinės Europos laiku (gegužės 9 d. 0:43 val. Maskvos laiku) buvo pasirašytas Baigiamasis aktas dėl besąlygiškos nacistinės Vokietijos ir jos ginkluotųjų pajėgų kapituliacijos. Tačiau Berlyne pasirašytas kapituliacijos aktas nebuvo pirmas.

Kai Raudonoji armija apsupo Berlyną, Trečiojo Reicho karinei vadovybei iškilo klausimas, kaip išsaugoti Vokietijos likučius. Tai buvo įmanoma padaryti tik vienu būdu – tik išvengiant besąlygiškos kapituliacijos. Buvo nuspręsta kapituliuoti tik anglo-amerikiečių kariuomenei, tačiau tuo pačiu metu tęsti ginkluotą pasipriešinimą Raudonajai armijai.

Vorenas Bafetas, vienas iš daugybės JAV milijardierių, kurie susikrovė sau kapitalą išnaudodami viso pasaulio ir ypač trečiojo pasaulio šalių beteisių darbo žmonių darbą, ne taip seniai su pasitenkinimu pareiškė: „Klasių kova vyksta nuolat, ir šioje kovoje laimi mano klasė“. Senas vagis, aferistas, eksploatatorius netyčia, apimtas didybės manijos, užmiršo liberalaus melo taisyklę meluoti nuolat, prasitarė ir demaskavo seną tiesą, kurią visais įmanomais būdais siekia nuslėpti liberalios „demokratijos“- mažumos diktatūros visos korumpuotos valdžios šakos – parsidavę įstatymų leidėjai, vykdomosios valdžios biurokratai, korumpuoti teisėjai ir teisėsaugininkai, ir, žinoma, išsigimę melo propagandos taip vadinamos žiniasklaidos veikėjai: klasių kova, kaip ją apibrėžė K.Marksas, V. Leninas, J.Stalinas dabartiniame pasaulyje nemirė ir egzistuoja, klasių kova yra realybė, klasių kova tarp darbo ir kapitalo yra nesutaikoma ir ji, kapitalizmui vis labiau išsigimstant ir neišvengiamai mirštant, tik stiprės.