Dešinieji “patriotai”, konservatoriai, liberalai, socdemai, savanoriai, nacistai, fašistai, kuriuos toliau patogumo dėlei vadinsime bendriniu pavadinimu – JAV 5 kolona, nuolat rūsčiai kritikuoja J.Staliną dėl prieš Didįjį Tėvynės karą buvusių TSRS prekybinių-ekonominių santykių su hitlerine Vokietija, griausmingai smerkia Molotovo-Ribentropo paktą dėl tuometinės Europos pasidalinimo į įtakos sferas, dėl prieš karą NKVD išaiškintų ir ištremtų nacistinės Vokietijos 5 kolonos veikėjų. Antitarybinės, iki beprotybės rusofobiškos, proamerikietiškos JAV kolonizuotų kvazivalstybių istoriografijos ir “patriotinių” istorikų pagrindinis darbo metodas perrašinėjant istoriją yra ištraukti faktą iš istorinio konteksto, jį siaubingai iškraipytti, pridėti isteriškų antitarybinių prasimanymų  ir tokią klastotę protingu veidu pateikti kaip istorinę tiesą, kuri su istorijos mokslu niekada neturėjo ir neturi nieko bendro, net šalia istorijos niekada nestovėjo. Visą kitą padaro masinio smegenų plovimo technologijos per JAV kontoliuojamas masinės dezinformacijos priemones. Taip auginama nauja karta liberalių fašistų, kurie yra pasirengę pakartoti kažkada nacistams nepavykusį žygį “drang nach Osten”. Išlavintas neapkęsti ir etiškai neišauklėtas jaunuolis yra tobulas nusikaltimo žmoniškumui įrankis išprotėjusio fiurerio rankose.

Labiausiai kaitina militaristinę isteriją, kursto tautinę nesantaiką, vykdo aršią karo su Rusiją propagandą veikėjai, kurie save vadina Lietuvos patriotais ir save kildina iš nacių kolaborantų II Pasaulinio karo metais – lafininkų-Lietūkio garažų aukų žudikų, plechavičiaus korikų, Impulevičiaus darbo apsaugos bataliono skerdikų. Tai yra, save aukomis bando pristatyti tie, kurių tėvai, seneliai dalyvavo tarybinių karo belaisvių, partinių ir ūkio aktyvistų, rusų, baltarusių, žydų  masinių žudynių akcijose. Prilygindami II Pasaulinio karo nugalėtoją Tarybų Sąjungą, jos tuometinį lyderį Josifą Staliną su tarybinio režimo „represijų“ pagrindine auka A.Hitleriu, tokie „patriotai“ save sutapatina su diktatorių aukomis, kukliai nutylėdami, kad su hitlerininkais ranka rankon kovėsi jų nacionaliniai  “didvyriai”,  prieš tarybinę armiją jie kariavo hitlerinės koalicijos sudėtyje, baudžiamųjų akcijų metu rodė neeilinį žvėriškumą laikinai okupuotose TSRS teritorijose. Tokiu būdu kolaboravo visų nacistinės Vokietijos okupuotų šalių nacionalistai – tiek Lietuvos lafininkai, šauliai, tiek Ukrainos banderovcai, tiek lenkų armija krajova “patriotai”, tiek latvių ziemsargiai, estų kaitselitai ir visi kiti įvairių šalių kolaborantai-“patriotai”. Visi šie privataus kapitalo atstovai aršiai kovojo prieš savo klasinį priešą – darbo žmonių tarybinės valstybės , socialistinės liaudies valstybės įkūrėjus komunistus ir komunizmą. Klasinė neapykanta darbo žmonių valstybei TSRS vienijo skirtingų šalių nacionalistus po hitlerizmo vėliava ir skatino juos daryti žiauriausius karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui prieš savo tautiečius ir ypatingai prieš TSRS civilius gyventojus. Prilygindami save Stalino represijų aukoms, tokie “patriotai” iš esmės bando nusimesti nuo savęs nacių kolaborantų gėdą, kaltę ir prisiskiria sau atleidimą už visus jų rankomis įvykdytus nusikaltimus. Jie gi taip pat dabar jau abiejų totalitarinių režimų aukos!!.  Arba kovotojai už laisvę. Arba bent jau neutralūs. Ir nei vienas nenori būti nacių koloborantais.

Tai yra sukčiavimas, manipuliavimas, istorinių faktų sąmoningas klastojimas. Ir ši tendencija nuolat stiprėja Vakaruose, JAV, Didžiojoje Britanijoje, visoje Europoje, NATO valstybėse, kurios vėl, kaip ir 1938 metais Miuncheno suokalbio būdu, bando pakartoti nepavykusį A.Hitlerio žygį prieš TSRS „drang nach Osten“. Šį kartą vieningos Europos NATO  vėl rujoja prie Rusijos sienų, koncentruoja civilizuotų žudikų armijas Pabaltijo šalyse, Lenkijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, ruošia placdarmą agresijai visame Rusijos vakariniame pasienyje, vėl vykdo agresiją prieš JTO Saugumo tarybos nuolatinę narę Rusiją. Vakarų melo propaganda vėl, kaip ir 1941 metais Vokietijos J.Gebelso propagandos mašina, klykauja apie „Rusijos agresiją“, „grėsmę iš Maskvos“, „Kremliaus planus užgrobti taikų, pūkuotą  Vakarų pasaulį“ ir panašias pavojingas militaristines fantazijas. Tos pačios šalys, kurios 1938 – 1945 metais buvo aktyvios hitlerinės Vokietijos sąjungininkės, šiandien vėl kartoja savo nacistinių protėvių lozungus, vėl bando pakartoti 1945 metais gėdingai žlugusį blickrygą. Ir  nuolat vykdomas Europos šalyse nacizmo gaivinimas, nacių kolaborantų heroizavimas yra labai pavojingas reiškinys ir labai reali didžiulė grėsmė taikai ir saugumui pasaulyje.

II Pasaulinio karo viena iš iniciatorių Lenkija 80-ųjų karo pradžios metinių proga surengė grandiozinį antitarybinį, rusofobinį šou, informacinio karo ataką prieš Rusiją. Lenkija į šią teatralizuotą propagandinę akciją sukvietė visų šalių, kurios kartu kolaboravo nacistinės Vokietijos koalicijoje ir 1941-06-22 vieningai užpuolė Tarybų Sąjungą, atstovus. Į šį visam pasauliui tragišką datą pažymėti skirtą renginį nebuvo pakviesti tik nacistinės Vokietijos nugalėtojos, buvusių Tarybų Sąjungos respublikų, Rusijos atstovai. Lenkija tokiu būdu dar kartą patvirtino Vinstono Čerčilio jai skirtą apibūdinimą – Europos hiena, –  kurį ji gavo po to, kai 1938-09-30 kartu su nacistine Vokietija okupavo Čekoslovakiją,  dar kartą parodė savo rusofobinę esmę, lenkiško nacionalizmo fašistinį turinį. Ir dar sugebėjo iš Vokietijos pareikalauti reparacijų.

Kas susirinko Lenkijos organizuotame rusofobijos absurdo teatre ir kas kariavo prieš TSRS 1941-06-22 – 1945-05-09?

Labai svarbu atidžiau pažiūrėti į tų laikų Europą ir to meto realų istorinį kontekstą, realias istorinių faktų priežastis ir pasekmes, susidaryti realų laikmečio vaizdą be karo propagandistų ir be anušauskinių “istorikų” isteriškų klastočių įtakos. Tai leidžia padaryti akivaizdžią ir teisingą išvadą – Vakarai vėl inicijuoja jau III Pasaulinį karą, vėl eskaluoja globalinį karinį konfliktą. Ar pasaulis pasiruošęs vėl pakartoti šią beprotybę, ar yra pasiruošęs branduolinio karo pragarui? Šiame kare nugalėtojų nebus, ir gyvieji pavydės mirusiems…

Paprastos analogijos ir elementari statistinė analizė atskleidžia žiaurią tiesą – kas neišmoko istorijos pamokų, bus priverstas jas kartoti. Jei lyginti “nekaltų  Hitlerio agresijos aukų” Europos šalių nuostolius  mūšiuose prieš Vokietiją ir tų pačių “aukų” nuostolius mūšiuose prieš Tarybų Sąjungą hitlerinės “koalicijos” gretose, nacionalistinių “aukų” nekaltumo klausimas tampa pakankamai akivaizdus ir vienareikšmiškas – nacių kolaborantai kovėsi ne už savo Tėvynių išvadavimą, jie liejo kraują už hitlerinę Vokietiją, už III Reicho interesus, arijų tautos gyvybinės erdvės išplėtimą. Šioje “erdvėje” jokioms kitoms nacionalinėms valstybės vietos nebuvo, jokie kiti suverenitetai nebuvo planuojami, Visas šias šalis III Reichas pajungė sau be jokių rinkimų, referendumų, tiesiog okupavo ir valdė. Ir vietiniai nacionalistai tam ne tik nesipriešino, priešingai, su malonumu ir nauda sau kolaboravo su nacistiniu režimu.

Danija ir Norvegija

Kai vokiečiai įsiveržė į tas šalis, didžioji dalis Norvegijos karinių pajėgų ir beveik visa Danijos kariauna neparodė interventui jokio pasipriešinimo, ramiai leido save nuginkluoti ir per visą karo ir nacių okupacijos laikotarpį, ginkluotųjų pajėgų ir pogrindžio nuostoliai buvo šiek tiek daugiau nei 2 tūkst. žmonių.

Tuo pačiu metu tik vienose kapinėse netoli Sankt Peterburgo (Leningrado) palaidota apie  900 iš 14 000 Skandinavijos šalių savanorių, kurie kovėsi A.Hitlerio pusėje Rytų fronte. Iš viso jų žuvo  kelis kartus daugiau, nes paskutinis karinis dalinys, sukomplektuotas iš norvegų ir danų karių, divizija “NORLAND”, buvo Raudonosios armijos sutriuškintas karo pabaigoje jau netoli Berlyno.

Daro įspūdį Danijos ir Norvegijos pogrindžio vadovų atsakymai   britų žvalgybai į pastarosios pasiūlymus bendradarbiauti su jais. Ponai pogrindininkai nekartą ir  primygtinai reikalavo iš Anglijos … nutraukti jiems ginklų tiekimą , nes kai kurios vietinės karštos galvos gali jais pasinaudoti, o tada vokiečiai supyks ir ką nors gali pasodinti į kalėjimą.

Dar  “pogrindininkai” primygtinai prašė britų ne raginti gyventojų sabotuoti Vokietijos karinės pramonės užsakymų, vėlgi, siekiant išvengti nemalonumų, represijų. Dar „pogrindininkai“ labai prašė ne bombarduoti karo pramonės gamyklų, kadangi ten fiurerio labui uoliai besidarbuojantys  dori biurgeriai gali netyčia nukentėti … Lyginti tokį “pasipriešinimą” su tuo, kas vyko nacių okupuotose TSRS ar Jugoslavijos teritorijose, yra  tiesiog nepadoru.

Viena rusė moteris neseniai keliavo po Daniją ir ten paklausė vienos vietinės močiutės apie jos išgyventas karo metu kančias. Ši visai rimtai ir nuoširdžiai atsakė: “Sunkiausia buvo tai, kad niekur nebuvo galima gauti geros kavos!”. Baisu…

Lygiai tokį patį vaizdą galima stebėti ir  kitose Vakarų Europos šalyse.

Pavyzdžiui, Belgija, Olandija ir Liuksemburgas, įvairių šaltinių duomenimis, pasiuntė į Tarybų Sąjungos-Vokietijos frontą nuo 90 iki 110 tūkstančių savo karių, Prancūzija – nuo 140 iki 180 tūkstančių, o formaliai neutralios Ispanija, Švedija ir Šveicarija – daugiau nei 50 tūkstančių savanorių, kurie visi įnirtingai kovėsi Adolfo Hitlerio pusėje už Vakarų Europos “civilizacijos vertybes”.

Apskritai, lyginant tų šalių piliečių, kurie žuvo vienoje ar kitoje fronto pusėje, skaičius, neišvengiamai galima visada padaryti labai liūdną išvadą – kolaboravimas su naciais buvo keliasdešimt kartų aktyvesnis nei pasipriešinimas jiems. Ką galima pasakyti apie prancūzus, kurių laikotarpiu  nuo 1940 liepos iki 1945 gegužės antihitlerinės koalicijos pusėje žuvo 45 000 karių, o kitoje fronto pusėje žuvo mažiausiai bent 83 tūkstančiai?

Prancūzijos “Karolio Didžiojo” SS divizijos batalionas  gynė Reichstagą iki paskutinio atodūsio tuo metu, kai net vokiečiai iš ten jau buvo pasprukę. Šios divizijos liko tik 12 sunkiai sužeistų karių, kuriuos TSRS kariai pasiuntė į ligoninę, išgydė ir perdavė Prancūzijos pusei. Generolas Le Klerkas, pamatęs šiuos karius su fašistine uniforma, rūsčiai paklausė, kaip jiems, prancūzams, negėda nešioti hitlerinę uniformą. Vienas karys atsakė klausimu į klausimą: „Generole, o jums negėda nešioti amerikiečių uniformą?. Šitokio įžūlumo generolas nepakentė ir TSRS išgydytus karius pakorė. Čia apie „civilizuotos“ Europos vertybes…

Pradžioje Vakarų Europos valstybės pasiuntė į Rytų frontą 7 SS legionus, iš Danijos, Norvegijos, Prancūzijos, po du iš Belgijos ir Olandijos, kurie vėliau buvo dislokuoti 6 divizijose – Danijos-Norvegijos, Prancūzijos ir  dviejose Belgijos bei dviejose Olandijos.

Pasižymėjusi Šiaurės Afrikoje Romelio korpuso 90-oji lengvoji pėstininkų divizija  buvo sukomplektuota daugiausiai iš  Prancūzijos užsieniečių legiono karių. O šimtai tūkstančių Elzaso, Lotaringijos, Liuksemburgo gyventojų ir, žinoma, gyvenę visose Europos šalyse vokiečiai, tarnavo Vermachto daliniuose bendros karinės prievolės pagrindu, kaip taisyklė, paprastai nesudarydami atskirų dalinių. Viena tariamai  užgrobta Austrija  1938 metais Vermachtui pateikė 17  divizijų, tame skaičiuje elitines kalnų šaulių, kurios kėlė rimtas problemas Raudonajai Armijai  Arkties ir Kaukazo regionuose.

Prieš hitlerinei Vokietijai užpuolant TSRS 1941-06-22 visa Europa Vermachtą aprūpino kariais, artilerijos pabūklais, tankais, lėktuvais, transporto priemonėmis.

Nereikia pamiršti, kad didžioji Prancūzijos kariuomenės dalis  po 1940 m. birželio 25 d. kapituliacijos vokiečių nebuvo nei nuginkluota, nei prijungta prie Vermachto, tačiau su savo valstybinėmis vėliavomis savanoriškai aktyviai dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš Anglijos – JAV karines pajėgas, Prancūzijos Pasipriešinimo partizanus ir generolo de Golio karių būrius.

Vykusius 1940-1942-aisiais mūšius Alžyre, Maroke, Vidurio Afrikoje, Sirijoje, Libijoje, Libane, Madagaskare ir Gibraltare, žinoma, negalima net lyginti su Leningrado, Maskvos gynybos susirėmimais, Stalingrado, Kursko mūšiais, tačiau Vakarų karo teatre jie buvo gana rimti ir kainavo abiem pusėms dešimtis tūkstančių žuvusiųjų ir sužeistųjų.

Būtent tose vietose prieš britus ir amerikiečius veikė pagrindinės Prancūzijos karinio laivyno pajėgos, kurių sudėtyje buvo 6 linijiniai kreiseriai, 4 kreiseriai, 1 hidroplanų transportinis laivas, 20 minininkų ir 9 povandeniniai laivai. Dauguma jų buvo paskandinti arba perimti, tačiau sąjungininkai prarado tris karinius laivus ir kelias dešimtis lėktuvų, neskaitant sugadintos kitos technikos.

Be tarnybos armijoje nacistinės  Vokietijos pusėje tarnavo didžioji dalis Vakarų Europos policijos pajėgų.

Pavyzdžiui, Danijoje vokiečiams noriai talkino daugiau nei 10000 policininkų ir žandarų, Olandijoje tik vienoje iš trijų policijų tarnavo 19 000 žmonių, o Prancūzijoje tiktai gestape ir savanoriškoje milicijoje tarnavo daugiau nei 60 tūkstančių žmonių!

“Bet gi tose šalyse veikė ir pasipriešinimo judėjimas, pogrindininkai ir partizanai?” – paklaus koks nors atkaklus skaitytojas. Žinoma, tačiau – kiek? Dar visai neseniai vaikščiojo absoliučiai fantastiški skaičiai. Pavyzdžiui, Prancūzijos komunistai dievagojosi,  kad mūšiuose su okupantais neteko 70 000 geriausių savo partiečių, tuo metu kai per 4 okupacijos metus visas Prancūzijos Pasipriešinimo judėjimas prarado 20 tūkst. pogrindžio kovotojų ir partizanų.

Tiesa, būtina pažymėti, kad tarp visų Pasipriešinimo judėjimo dalyvių komunistai, kartu su tarybiniais karo belaisviais ir antihitleriškai nusiteikusiais emigrantais, tikrai buvo pati  gausiausia ir kovingiausia antifašistinio pasipriešinimo dalis.

Bet tai yra tiesa tik tam laikotarpiui po to, kai vokiečiai ir jų sąjungininkai užpuolė Tarybų Sąjungą.

Iki 1941 m. birželio 22 d. visos Vakarų Europos komunistų partijos buvo gana lojalios vokiečiams ir savo laikraščiuose, leidžiamuose su tyliu gestapo policijos pritarimu, daugiausiai smerkė britus  ir ragino darbininkus nedalyvauti imperialistiniame kare. O tai reiškė, nekovoti su Hitleriu.

Apie kitas politines organizacijas ir kalbėti nėra ką – jos taip vangiai jos kovojo su nacizmu, kad neįmanoma apie tai rasti patikimų faktų, tokios kovos neginčijamų įrodymų.

Kai istorikai pabandė atlikti Pasipriešinimo judėjimo dalyvių sociologinius tyrimus, paaiškėjo, kad tik viename Aukštosios Savojos partizanų būryje iš 40 kovotojų buvo 11 komunistų ir jiems pritariančių ir 7 imigrantai iš Jugoslavijos. O 35-uose kovingiausiuose partizanų būriuose kovotojų daugumą sudarė tarybiniai karo belaisviai!

Dauguma Pasipriešinimo judėjimo dalyvių, kurie nebuvo komunistai, emigrantai,  karo belaisviai ar išvežti darbams iš Tarybų Sąjungos, buvo laikomi kovotojais formaliai ir iš tikrųjų pasyviai ilsėjosi prie jūros, švelnaus oro sąlygiomis ar net aktyviai bendradarbiavo su vokiečiais.

Kaip tai primena Lietuvos aktyvistų frontą, plechavičininkus, Impulevičiaus darbo apsaugos batalijono policajus ir kitus “patriotų” Birželio 23-osios “sukilėlius”!!! Kur minėtų „patriotų“, kuriuos dabartinė valdžia vadina epiniais karžygiais, biblinio masto susirėmimai su nacių okupantais, didvyriški mūšiai „vardan tos“?.. Konjunktūriniai „istorikai“ teigia, kad „pasipriešinime nacių okupacijai“ dalyvavo apie 30 tūkstančių Lietuvos patriotų? Ką veikė šios trys narsuolių divizijos net 4 nacių okupacijos metus?… Oficiali istorija apie tai kukliai nutyli, tačiau mūsų propaganda muša būgnus ir gieda ditirambus jų garbei.

Lietuvos aktyvistų fronto smogikai konvojuoja belaisvius – moteris ir vaikus, 1941 metai, birželis.

Norvegijoje, iš daugiau nei 50 tūkstančių asmenų, kurie yra laikomi ginkluoto pogrindžio pasipriešinimo nacistų okupacijai judėjimo dalyviais, nemaža dalis tuo pačiu metu dirbo policijoje ir padėjo gestapui gaudyti savo bendražygius, o didžioji dauguma kitų tiesiog trynė kelnes šiltose vietose ir laukė, kol atėjo Pergalės diena ir vokiečiai kapituliavo be jokio jų dalyvavimo.

Ypač didelį indėlį šalių – “okupacijos aukų ” ir “neutralių šalių” pramonės įnešė į III Reicho karinę gamybą. Iš maždaug beveik 53 tūkst tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų, kuriuos naudojo per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai, daugiau nei 8000 buvo pagaminti Čekijos ir Prancūzijos gamyklose. Visų okupuotų šalių gamyklos gamino Vermachtui lėktuvus, patrankas ir šaudmenis. Pavyzdžiui, Leningradą blokados metu apšaudė, kartu su Krupo patrankomis, taip pat ir galingos Prancūzijos koncerno “Le Creusot” ir Čekijos “Škoda” 240 mm haubicos.

Čekų gamybos šaudmenys pasižymėjo tokia aukšta kokybe, kad 1999 metais kontrabandininkams pabandžius parduoti didelę partiją Kosovo proamerikietiškiems teroristams, Sankt Peterburgo muitinė atliko konfiskuotų šaudmenų bandomuosius šaudymus – visi šaudmenys sprogo! Dar svarbesnį vaidmenį Europos šalys suvaidino aprūpindamos Vokietijos armiją transporto priemonėmis.

Vien tik iš Prancūzijos vokiečiai 1940 m. gavo 5000 lokomotyvų ir 250.000 vagonų. 92 Hitlerio armijos divizijos iš visų 153, dislokuotų prie TSRS sienos, įsiveržė į TSRS ant Prancūzijos gamybos automobilių ratų, o 1943 metais vienas iš šešių sunkvežimių, patiektų Vermachtui,  buvo pagaminta okupuotų teritorijų gamyklose.

Daug padėjo fiureriui ir neutralai.

Beveik kas trečias šaudmuo buvo pagamintas iš plieno, išlydyto iš Švedijos geležies rūdos, o beveik visas reikalingas Vokietijai volframas buvo tiekiamas iš Portugalijos. Be to,  Karlsono, kuris gyvena ant stogo, tautiečiai iki pat 1944 m,  tvarkingai leido naudotis  savo teritorija Vokietijos kariniam  transportui, o Hitlerio sąjungininkus suomius gausiai aprūpino visais būtinais ginklais, tame tarpe naikintuvais ir savaeigėmis priešlėktuvinėmis patrankomis. Apie visas kitokias smulkmenas, pavyzdžiui, žvalgybos informacijos teikimą ir vokiečių povandeninių laivų aprūpinimą degalais Ispanijos karinio jūrų laivyno bazėse  net ir kalbėti neverta.

Kalbant apie tariamą generolo Franco atsisakymą oficialiai stoti į karą Reicho pusėje, pažymėtina, kad kaudiljo iš tikrųjų labai ir neprieštaravo, bet tam, kad prieštvaninę ispanų armiją padaryti nors šiek tiek kovinga, reikėjo tokių išteklių, jog Hitleris, peržiūrėjęs Franko pateiktą sąrašą, nusprendė šiuos pinigus išleisti kur kas naudingesnėms reikmėms.

Juolab, kaip neutrali šalis Ispanija daugeliu požiūrių Reichui buvo kur kas naudingesnė. Nes kitaip fiureriui būtų buvę daug sunkiau gauti gyvybiškai reikalingą naftą iš amerikiečių Rokfelerio kompanijos “Standard Oil”. Ši miela korporacija beveik visą karą, kuriame, jei pamenate, JAV kariavo su Vokietija, Ispanijai  reguliariai tiekė “juodąjį auksą”, puikiai žinodama, kad jis bus perparduotas Berlynui. Ir paralyžiuotas senelis Ruzveltas žinojo tai, tačiau tam netrukdė.

Karas yra karas, o verslas yra verslas. Nieko asmeniško , tik didelis pelnas. Kruvinas, nešvarus, bet pinigai nekvepia, tai žino bet kuris liberalas.

Štai taip uoliai Adolfui Hitleriui talkino visa “neutrali” ir “okupuota” kontinentinė Europa, ir tam tikru mastu net Amerika.

Vokietijos sąjungininkų, kovojusių prieš TSRS, skiriamieji nacionalinių karinių dalinių ženklai, ševronai.

Ir visa tai neskaitant sąjungininkų, taip sakant, oficialių, t.y., Italijos, Vengrijos, Rumunijos, Suomijos, Bulgarijos, Slovakijos ir Kroatijos. Čia jau karių, dalyvavusių mūšiuose prieš TSRS kiekiai skaičiuojami milijonais, ypač jei ne užmiršti, kad tada Italijai priklausė Albanija ir Kosovas, Kroatijos sudėtyje buvo Bosnija, o Bulgarijai priklausė Makedonija.

Koks yra rezultatas? Lenkija kartu su A,Hitleriu 1939-09-30 pasidalino Čekiją. Būtina pažymėti,  kad Vokietijos armijos Vermachto gretose kovojo daugiau nei 500 tūkstančių lenkų savanorių, savanorių(!), Lenkijos piliečių, kurie 1939 metų rugsėjo 1 d. turėjo Lenkijos pasą. Jau nekalbant apie Lenkijos vyriausybei tremtyje Londone pavaldžią Armiją Krajovą, kuri kovojo prieš Raudonąją armiją  ir tarybinių karių nužudė žymiai daugiau, nei Vermachto karių. Lietuviams vertėtų prisiminti, kad 1944 metais liepą tarybinei armijai šturmuojant Vilnių, Armijos Krajovos ir lenkų partizanų kariai kovėsi prieš Raudonąją armiją. Lenkijoje vis dar gyvas ir lenkų nacionalistų labai mėgstamas šūkis “Wilno naše!”.

Šveicarija? Neskaitant jau paminėtų šveicarų savanorių SS divizijose  ir žvalgybinės informacijos teikimo Reichui, Šveicarijos bankų vaidmuo Reicho vykdytose finansinėse operacijose  vis dar nėra iki galo išaiškinta, tačiau jis buvo didžiulis, be jokios abejonės.

Net Europos žydai, vis dar su malonumu imantys iš vokiečių kontribucijas, kompensacijas už visas realias ir neretai prasimanytas žalas tūkstančiui metų į priekį, ir jie sudalyvavo.

Tarybų Sąjungos armija karo pabaigoje nelaisvėn paėmė daugiau nei 10 tūkstančių žydų, kurie tarnavo tiek  Vermachto, tiek Vokietijos sąjungininkų valstybių armijose, tame tarpe ir jau minėtoje Prancūzijos SS divizijoje “Karolis Didysis”. Vokietijos žydų tarpe buvo daug aukšto rango karininkų, iš kurių labiausiai žinomas yra antras pagal rangą po  Himmler’io SS vadas Reinhard’as Heidrich’as, Čekijos gauleiteris,  ir pirmasis Gėringo pavaduotojas, feldmaršalas Erich’as Milch’as. Jau nekalbant apie liūdnai pagarsėjusį koncentracijos stovyklų tinklo architektą Adolfą Eichmaną, dešiniąją Himlerio ranką.

Žydai, kurie tarnavo Suomijos armijoje, net turėjo stovykloje prie upės Svir savo  sinagogą, kurios du nuolatiniai lankytojai – majoras Leo Skurnik’as ir kapitonas Solomon’as Klass’as – Vokietijos sąjungininkų buvo apdovanoti I-ojo laipsnio Geležiniais Kryžiais .

1946 metais TSRS vadovas Josifas Stalinas pareikalavo iš atitinkamų tarnybų pateikti sutriuškintos Vokietijos karo belaisvių, kurie pasidavė tarybinei  kariuomenei, sąrašą pagal nacionalinę sudėtį. Čia būtina priminti, kad karo belaisvis yra tas, kuris kovoja su uniforma, skiriamaisiais ženklais su ginklu rankose ir yra davęs kario priesaiką III Rechui ir asmeniškai fiureriui. Taigi, pagal šią pažymą belaisviai išsidėstė taip :vokiečiai – 2 389 560, vengrai – 513 767, rumunai – 187 370, austrai – 156 682, čekai ir slovakai – 69 977, lenkai – 60 280, italai – 48 957, prancūzai – 23 136, kroatai – 21 822, moldavai – 14 129, žydai – 10 173, olandai – 4 729, suomiai – 2 377, belgai – 2 010, liuksemburgiečiai – 1652, danai – 457, ispanai – 452, čigonai – 383, norvegai – 101, švedai – 72, lietuvių – 926, latvių estų – apie 8000.

Štai ir gaunasi, kad kaip besuktum,  bet didžioji dauguma Europos šalių kolaboravo su nacistine Vokietija II-jame Pasauliniame kare, vadovaudamiesi,  kas idėjiniais įsitikinimais, klasine neapykanta komunistams, socialistinės darbo žmonių valstybės idėjai apskritai, o kas ir  grynai iš taip artimų nacionalisto, privataus savininko širdžiai savanaudiškų paskatų, tiesiog matė puikią  galimybę pasiplėšti turto  turtingose Rusijos platybėse.

O fiureris, atitinkamai, iš tikrųjų vadovavo dar vienam kryžiaus žygiui prieš Rusiją. Kruopščiai vykdydamas  nevykėlių savo pirmtakų planus –  1240-45 metais Livonijos ordino su Pabaltijo vietiniais sąjungininkais, 1709 metais Švedijos karaliaus su Suomija, Vengrija, Lenkija ir už jų stovinčiu Romos popiežiumi, 1812 m. Napoleono su beveik visa vėl jungtine Europa ir 1918-20 m.m. tos pačios vieningos Europos, tik prie jų dar prisijungė amerikiečiai ir japonai Vladivostoke – A.Hitleris dar kartą pabandė realizuoti Vakarų Europos kryžiuočių, konkistadorų, kolonizatorių, imperialistų šimtmečiais puoselėtą kruviną svajonę – sunaikinti Rusiją ir ten gyvenančias tautas. 

Šia prasme, NATO ir Europos Sąjunga – yra teisėti ir verti pakvaišusio A.Hitlerio pasekėjai. NATO karinis aktyvumas Rusijos pasienyje vėl neša pasauliui liūdną žinią.

Vieninga Europa 1941 metais ir 2019 metais.

Tokiu būdu Jugoslavijos suskaldymas ir jos stačiatikių respublikų bombardavimas, kurios, beje, vienintelės iš Europos šalių niekada nedalyvavo daugybėje Vakarų intervencijų prieš Rusiją, TSRS apiplėšimas 1990 metais vakarų kolonizatorių nekarinės invazijos būdu, ir NATO šalių parama teroristams-banditams, kurie kovojo Čečėnijos Respublikoje, ES-JAV įvykdytas valstybinis perversmas Ukrainoje ir Vakarų Ukrainos fašistų Stepano Banderos pasekėju atvedimas į valdžią, JAV-NATO agresijos Jugoslavijoje, Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje visiškai atitinka Adolfo Hitlerio ir JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos geopolitinės strategijos idėjas.

TSRS pergalės prieš vieningos Vakarų Europos fašizmą kaina buvo didelė.

TSRS sudėjo didelę auką kovoje prieš vieningą Europą, kovėsi prieš Vakarų – JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos elitų – sąmoningai sukurtą blogį Vokietijos nacizmą. Šiandien tos pačios vieningos Europos šalys, NATO karo nusikaltėlių aljansas vėl bando sumenkinti savo nusikaltimų žmoniškumui, bendrininkavimo su nacistinės Vokietijos karo nusikaltėliais kaltę, gaivina fašistines organizacijas, heroizuoja nacistus, nacių kolaborantus, kaip ir prieš II Pasaulinio karo pradžią telkia karines pajėgas prie Rusijos sienų, vykdo aktyvią smegenų plovimo vietiniams gyventojams kampaniją, militarizuoja sąmonę būsimoms JAV inicijuojamo karo su Rusija aukoms. NATO vykdo puolamojo pobūdžio karines pratybas Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje , Estijoje ir nebeslepia savo nusikalstamai agresyvių planų. Vietinė pigi JAV patrankų mėsa, nacionalistai, kurie karo metu lengvai visada tapdavo fašistais, rengia rusofobinės isterijos kampanijas, marširuoja kolonomis su fašistiniais šūkiais.

Į II-jo Pasaulinio karo pradžios 80-ąsias metines Lenkija nepakvietė Rusijos prezidento V.Putino ir Kazachstano prezidento. Sužinoję tai, į renginį atsisakė vykti Baltarusijos prezidentas A.Lukašenko bei Armenijos vadovas – jie sako, kad Didžiajame Tėvynės kare kariavo TSRS, nacistinės Vokietijos nugalėtojos, pusėje ir nugalėjo fašizmą be Lenkijos, kurios 500 000 piliečių-savanorių kariavo hitlerinės koalicijos pusėje, pagalbos. Į renginį atsisakė vykti ir JAV prezidentas D.Trampas. Panašu, kad karo metines minėjo vokiečiai, lenkai ir kiti buvusių nacių kolaborantų atstovai. Vokietija su Lenkija karą pradėjo, jie ir švenčia…

Tai neturi pasikartoti.

STOP NATO AGRESIJOMS VISAME PASAULYJE!